Įžvalgos

Geroji Naujiena: Dievo Karalystė bus atiduota tiems, kurie duos vaisių

Tiesos.lt redakcija   2017 m. spalio 8 d. 2:23

1     

    

Geroji Naujiena: Dievo Karalystė bus atiduota tiems, kurie duos vaisių

Aš padainuosiu apie savo bičiulį – savo mylimojo dainą apie jo vynuogyną: Mano bičiulis turėjo ant derlingos kalvos vynuogyną. Jis apkasė jį, išrinko akmenis, prisodino rinktinių medelių. Vidur jo pastatė bokštą, įrengė taipogi spaudyklą. Ir laukė, kad jo vynuogynas tieks saldžių kekių, o davė tik rūgštuoges. Tad jūs, Jeruzalės gyventojai, jūs, Judo vyrai, išspręskite ginčą tarp manęs ir mano vynuogyno! Ką dar aš turėjau padaryti savo vynuogynui ir nepadariau? O, kaip aš tikėjausi, kad jis man tieks saldžių kekių! O davė tik rūgštuoges. Dabar aš jums pasakysiu, kaip pasielgsiu su savo vynuogynu: pašalinsiu tvorą, kad jį nuganytų; išgriausiu jo aptvarą, kad jį išmindžiotų; paversiu jį dykviete: jis nebebus apgenėjamas nei iškapliuojamas, – kad želtų jame dagiai ir erškėčiai. Uždrausiu debesims ant jo lyti. Kareivijų Viešpaties vynuogynas – tai Izraelio namai; Judo vyrai – tai jo mylimieji medeliai. Jis laukė teisybės, o štai – neteisybė, tikėjosi teisės, o štai šaukia beteisis. (Iz 5, 1–7)

* * *

Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams:
„Pasiklausykite palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirmųjų. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais.
Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’.
Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“
Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“.
Tuomet Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta, ir nuostabu mūsų akyse’.
Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“.
(Mt 21, 33–43)

Apmąstydami šio sekmadienio Evangelijos žodį, šįkart atskleidžiantį, kaip skausmingai suyra bendruomenės, kai užuot saugojusios joms patikėtą visų brangiausią – tikėjimo – lobį ir puoselėjusios bendrystės su Dievu dovaną, ima piktnaudžiauti Jo kilnumu, kol galiausiai ir visai nuo jo nusigręžia, kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje.

Viešpatie, duok, kad liautumės savinęsi ir savanaudiškai eikvoję Tavo dovanas, skirtas broliams stiprinti, kad susivoktume, jog atkirtę save nuo tikėjimo šaknų ir leidę įsigalėti nuodėmei, pasikėsiname ir į visos bendruomenės ateitį, o nesutramdę savo geismo valdyti brolius ir užvaldyti jiems patikėtą vynuogyno dalį, esmingai apiplėšiame save: nustoję duoti vaisių pasmerkiame save pražūčiai.

Melskimės ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, kamuojami karų ir bado, skurdo ir nevilties, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – duok mums jėgų ir valios nors kiek panėšėti jų kryžių. Tegul palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties, stiprina mus visuose išbandymuose.

Prašykime Viešpatį malonės, kad rastųsi ir tvirto tikėjimo ganytojų, – kad palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, jie drąsiai skelbtų Dievo žodį ir ieškotų Jo Tiesos. Užtarimo maldoje prisiminkime ir šio pasaulio valdytojus – kad jie visada ieškotų Tėvo valios ir vadovautųsi tarnystės, o ne galios logika.

Suteik ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, atsivertimo malonę, kad neliktų vietos vaidams ir tuščiai puikybei, kad neišsigąstume tų, kurie negali nužudyti sielos, kad brangindami savo, Dievo vaikų, laisvę Tiesoje, augtume tikėjimo, vilties ir meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.


Mons. Adolfas Grušas. Žmogaus istorija

Rūgščios vynuogės, apie kurias kalba pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje pranašas Izaijas, krauju suteptas vynuogių derlius Evangelijoje pagal Matą… galėtume pasakyti, kad tai Dievo nusivylimų sekmadienis. Ir iš tikrųjų tai – pasakojimas apie mus: Dievo vynuogyną ir Jo nusivylimą.

Tiek Izaijas, tiek Matas pasakoja, kokiu rūpesčiu savo vynuogyną apgaubia savininkas, kuriame nėra sudėtinga įžvelgti paties Dievo paveikslą. Tvora, panaši į glėbį, iškastas griovys, pastatytas bokštas, o paskui visa tai patikima kitiems… Ir tada prasideda amžina meilės ir išdavysčių istorija. Iš vienos pusės matome šeimininko kilniaširdiškumą, o iš kitos kvailą ir prievartos kupiną, niekuo nepateisinamą vynininkų elgesį. Vis dėlto, kaip tvirtina Jėzus, netgi žmogaus išdavystė negali sustabdyti Dievo plano: vynuogynas vis tiek duos vaisių, o Dievas nešvaistys savo amžinumo kerštui.

Vynuogyne derlius renkamas tada, kai sunoksta vynuogės, tuo tarpu mūsų gyvenime tai vyksta kasdien. Mumyse vaisių ieško kiekvienas žmogus, alkstantis duonos, Evangelijos, teisingumo, šiek tiek – drąsos ar šviesos spindulėlio. Ką mes tada sugebame duoti jiems: gerą vaisių ar, anot pranašo, rūgščių uogų?

Mes dažnai kartojame Jėzaus palyginime minimų vynininkų klaidą atidžiai skaičiuodami ir stengdamiesi pasiimti tai, ką mums gali duoti kiti – valstybė, Bažnyčia, maldos grupės, šeima, bendruomenė, kai iš tikrųjų labiau reikėtų rūpintis tuo, ką mes galime duoti kitiems, subrandinti ir išpuoselėti. Visiškai bereikalingai imamės vynininkų vaidmens, nors reikėtų rūpintis, kaip galėtume pasitarnauti gyvenimui. Tikras krikščionis, sekdamas Jėzaus palyginimo mintimi, yra tas paprastas vynmedis, šakelė, įskiepyta Kristuje, kurios paskirtis – duoti vaisių, neplanuojant ir neturint išankstinių išskaičiavimų, o siekiant vien tik pasotinti kitų alkį ir suteikti džiaugsmo.

„Ką atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ – klausia aukštuosius kunigus ir tautos seniūnus Jėzus, o šie tesugeba duoti grynai žmogiška logika pagrįstą atsakymą. Anot jų, žmogžudžių vynininkų laukia pavyzdinė bausmė, vynuogynas turi būti perduotas kitiems vynininkams, kurie mokės mokesčius… galbūt mokės. Trumpai tariant, jie niekaip nesugeba išsiveržti iš to užburto rato: gauti ir turėti.

Jėzus nepriima tokio požiūrio: Dievo karalystė bus atiduota tiems, kurie duos vaisių. Dievo svajonė mūsų atžvilgiu nėra galų gale sumokėtos skolos, atlikta bausmė ar sąskaitų suvedimas. Dievui reikalingas vynuogynas, kuris nebrandina krauju suteptų ir ašaromis apkartintų kekių. Jis laukia savo žmonių, kurių istorija nėra užnuodyta nuolatinės kovos už būvį, troškimo bet kokia kaina iškopti virš kitų, bet pasižymi kilnumu ir taika, teisingumu ir garbingumu. Istorija, kurioje visada yra vietos Dievui…

Vatikano radijas

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Iš tiesų,       2017-10-8 14:09

žmogus sau tikras ir laimingas,kai gali gyventi čia,savo krašte,savo miestelyje,kaime,tėviškėje.Žinoma,galima ir reikia pakeliauti,pamatyti,pasimokyti,bet nieko nėra gražiau už mokėjimą gyventi čia.Negali nesižavėti savo dėdės ir dėdienės gyvenimu,kurį jie gyvena čia pat už miško.Ramiai,gražioje gamtoje su savo ūkeliu ir toliau esančiais kaimynais,kurie metė miestą ir atvažiavo į tėviškes pasitikti gyvenimo brandos.Žinoma,dar gražiau,kad jų vaikai gyvena netoli,už 15 km esančiame rajono centre ,dirba mokytojais,daug keliauja ir gal ne kiekvieną šeštadienį,bet dažnai lanko tėvus,kurie jiems davę  laisvę ūkyje.Dabar jie veisia vynuogyną.Neseniai grįžo ir Gruzijos…Svajonė,kad mano vaikai negyventų toli.


Rekomenduojame

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas: Ar tikrai norime reklamuotis kaip sekso turizmo miestas?

Tėčiai pasakoja apie aborto patirtis

Geroji Naujiena: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 34–35)

Valdas Vasiliauskas. Kur šiandieniniai Lietuvos Oginskiai?

Kaip rasti kompromisą tarp paveldo išsaugojimo ir miesto modernaus vystymo?

Liutauras Stoškus: „Libeskindo projektas“, arba Kam tarnauja Vilniaus miesto valdžia

Rasa Baločkaitė. Ir draudimas kalbėti apie patirtą prievartą, ir sankcijos prabilusiems yra vienas esminių smurto komponentų

Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Vienintelis atsakas – sutelktas pasipriešinimas

Andrius Švarplys. Psichologinio komforto beieškant, arba Kaip Vakarai virsta vaikų civilizacija

Algimantas Zolubas. LKP įvertinti ir pasmerkti būtina

Gytis Padegimas. Gyvybės ir mirties kultūra

Liudvikas Jakimavičius. Apie vidinės politinės krizės priežastis

Kokio prezidento dabartiniame valstybės raidos etape reikia Lietuvos pilietinei daugumai?

Arvydas Juozaitis. Lietuva ir Latvija. Palaiminta sandrauga

Carolyna Moynihan. Keistas konfliktas Anglijoje: feministės prieš translyčius

Algimantas Zolubas. Ne tik netesėti pažadai, bet ir Lukiškių aikštės relikvijų sąrašas atsidūrė ten, kur uždarytos Žaliojo tilto skulptūros

Donaldas Trumpas Europos šalių vadovams: atsisakykit daugiakultūriškumo ir atkurkite Europą, tokia imigracija yra „gėda“

Apie Belgijos atlyginimų ir socialinių išmokų indeksavimo sistemą

Mindaugas Puidokas. VSD turi paaiškinti, kodėl Lietuvai pavojingi verslo ir politikų ryšiai nebuvo laiku bei tinkamai paviešinti

Arvydas Juozaitis. Latvijos ir Lietuvos sandraugos tikslų bei principų metmenys

Rasos Kalinauskaitės atsakymas prof. V. Radžvilui, arba Ir „diskusijomis“ galima šį tą pakeisti

Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ surengta tarptautinė konferencija: Lietuva tolsta nuo europietiškos socialinės gerovės valstybės principų

Vytauto Radžvilo viešas kreipimasis į gerb. R. Kalinauskaitę, arba Ar dar ilgai žaisime pagal JŲ taisykles?

Algimantas Rusteika. Kai norisi pozityvo

Miškų Sąjūdžio pirmininko Gintauto Kniukštos interviu – nerimas dėl miškų neslūgsta

Ir Stokholme kėsintasi statyti stiklainius. Neleista. Kol kas?

Liudvikas Jakimavičius. Kišeninis žodynėlis

Geroji Naujiena: Mūsų trupiniai Jėzaus rankose virsta apstumu

Romualdas Ozolas. Antroji Lietuvos Respublika – jau istorija

Irena Vasinauskaitė. Viešojo intereso gynimo parodija Meškuičiuose. Prokurorai jį supainiojo su viešinimu…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.