Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Ateikite ir pažiūrėkite, kur aš gyvenu!“ – kviečia Kristus

Tiesos.lt redakcija   2021 m. sausio 17 d. 2:01

53     

    

Geroji Naujiena: „Ateikite ir pažiūrėkite, kur aš gyvenu!“ – kviečia Kristus

Kalbėk, Viešpatie, – tavo tarnas klauso!

Samuelis ilsėjosi Viešpaties šventykloje, kur buvo Dievo Skrynia.
Ir Viešpats sušuko: „Samueli!“
Tasai atsiliepė: „Aš čia!“
Paskui nubėgo pas Elį ir pakartojo: „Aš čia! Juk šaukei mane“.
Anas atsakė: „Nešaukiau. Eik ir miegok!“
Tasai nuėjo ir atgulė.
Viešpats ir vėl pašaukė Samueli.
Atsikėlęs Samuelis, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Juk šaukei mane“.
Tasai atsakė: „Nešaukiau, mano sūnau. Eik ir miegok“.
Samuelis dar nebuvo girdėjęs Viešpaties balso, jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties žodis.

Viešpats ir trečią kartą pašaukė Samuelį.
Tasai atsikėlęs nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Juk šaukei mane“.
Tada suprato Elis, jog Viešpats buvo šaukęs berniuką.
Ir Elis Samueliui pasakė „Eik ir gulkis miegoti. O jeigu­ ir vėl tave šauktų, tai atsiliepk: ‘Kalbėk, Viešpatie, – tavo tarnas klauso!’“.
Samuelis nuėjo ir atgulė į savo vietą.
Viešpats atėjo, atsistojo ir kaip pirma sušuko: „Samueli! Samueli!“
Samuelis atsiliepė: „Kalbėk, Viešpatie, – tavo tarnas klauso!“
Samuelis augo. Viešpats buvo su juo, ir todėl nė vienas jo žodis veltui nenuėjo (1 Sam 3, 3b–10. 19).

* * *

Ateinu, Viešpatie, vykdyti tavosios valios

Viešpaties aš laukte laukiau,
ir jis prie manęs pasilenkė meiliai.
Į mano lūpas naują giesmę įdėjo –
giesmę Dievui pagarbint.
Tau nepatiko nei kruvinos aukos, nei atnašos vaisių;
bet atvėrei mano ausis, kad klausytų.
Nenorėjai nei deginamų, nei atgailos atnašų.
Tuomet aš tariau: „Ateinu!“ –
Knygoje apie mane yra parašyta:
„Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią;
tavo Teisynas meilus mano širdžiai“.
Tavo teisumą paskelbiau susirinkimui,
Viešpatie, tu žinai, kad aš netylėjau
lūpas sučiaupęs. (Ps 39, 2. 4. 7–10)

* * *

Jūsų kūnai yra Kristaus nariai

Broliai! Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui.
Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe. Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai?
Taip pat, kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo. Saugokitės palaidumo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnu.
Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?
Iš tiesų esate atpirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu! (1 Kor 6, 13c–15a. 17–20)

* * *

Juodu pamatė, kur Jėzus gyvena, ir tą dieną praleido pas jį

Stovėjo Jonas Krikštytojas ir du jo mokiniai.
Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“

Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų.
O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekant, paklausė: „Ko ieškote?“
Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: ‘Mokytojau’), kur gyveni?“
Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“.

Tada juodu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį.
Buvo maždaug dešimta valanda.

Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus.
Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį“).
Ir nusivedė jį pas Jėzų.

Jėzus pažvelgė į jį ir pasakė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: Petras – „Uola“) (Jn 1, 35–42).

* * *

Dėkodami už Jėzaus dovaną – malonę pažinti ir įtikėti Tėvo meilę, kuria Dievas mus myli, – kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Dieve, atgręžk į save mūsų širdis, kad priimtume kiekvieną Tavo žodį klusnia širdimi, pagydyk ligonius, paguosk sielvartaujančius, o mirusiesiems suteik malonę kuo greičiau dalyvauti dangaus šlovėje. Prašome per Kristų, mūsų Viešaptį. Amen.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Atsiliepti į Dievo kvietimą 
2 eilinis sekmadienis

Evangelijoje yra pasakojimas apie pirmųjų vyrų pakvietimą tapti Jėzaus mokiniais. Tai buvo Jono Krikštytojo mokiniai Jonas ir Andriejus. Išgirdę savo mokytojo liudijimą, kad Jėzus yra Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę, kuris krikštys žmones Šventąja Dvasia, vyrai panoro artimiau susipažinti su nepažįstamuoju. Jie sekė Jėzų, nueinantį nuo Jordano, ir nedrįso jo užkalbinti; užkalbino pats Jėzus, pakviesdamas apsilankyti pas jį. Vyrai su džiaugsmu priėmė šį pakvietimą. Evangelistas Jonas, vienas iš tų dviejų vyrų, pastebi, kad jie pas Jėzų praleido visą dieną (plg. Jn 1, 39). Nežinome, apie ką tenai buvo kalbama, bet vyrai suprato, jog Jėzus yra ilgai lauktas Mesijas. Sugrįžęs iš susitikimo Andriejus broliui Petrui pranešė: „Radome Mesiją!“ Tokiu būdu šie trys vyrai tapo pirmaisiais Jėzaus mokiniais, ištikimai sekusiais paskui Jėzų ir vėliau po Jėzaus įžengimo į dangų skelbusiais Gerąją naujieną ir kūrusiais pirmąsias krikščionių bendruomenes.

Dievo žodis kviečia pamąstyti apie Dievo pakvietimą ir kaip į jį atsiliepti. Dievas mus myli ir nesiliauja mūsų kvietęs atsiliepti į jo meilę. Jis mus kviečia, bet neverčia; palieka laisvę apsispręsti, kaip pasielgti: atsiliepti į jo pakvietimą ar jį ignoruoti?

Tačiau kas nutinka, kad žmogus nebegirdi Dievo kvietimo? Mes matome daugybę žmonių, gyvenančių toli nuo Dievo. Vieni iš jų visiškai netiki ir gyvena, tarsi Dievas neegzistuotų, kiti tiesiog nepasigenda Dievo, nes jų gyvenimas yra pripildytas kitų dalykų. Nuodėmė yra didžiausia kliūtis, trukdanti žmogui girdėti Dievo kvietimą.

Senojo Testamento Pirmojoje Samuelio knygoje pasakojama, kaip Sandoros palapinėje tarnavo Elis ir jo sūnūs. Šie „nepaisė nei VIEŠPATIES, nei kunigų pareigų žmonėms“ (1 Sam 2, 12), todėl Dievas nė vieno iš jų nepakvietė būti pranašu, o tik jauną Samuelį, nes jis buvo skaistus ir ištikimas Dievo įstatymui: „Samueliui augant, Viešpats buvo su juo“ (1 Sam 3, 19). Elio sūnūs buvo įklimpę į kūniškumo nuodėmes. Tokie žmonės susikuria stabus ir lieka kurti Dievo kvietimui.

Šitai labai gerai suprato apaštalas Paulius, todėl savo laiškuose dažnai ragino pirmuosius krikščionis saugotis palaido gyvenimo. Laiške korintiečiams rašė: „Sergėkitės palaidumo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Kor 6,18–20).

Ne mažesnė kliūtis, trukdanti girdėti Dievo kvietimą, yra puikybė, kuri neleidžia žmogui atvirai matyti savo sielos žaizdų. Puikybė žaizdų negydo, bet jas pridengia, ir žmogus lengvai patiki, kad yra mokytas, pažangus, todėl jam Dievo nereikia.

Ar yra išeitis iš šios aklavietės, iš kurtumo, kad girdėtume mumyse kalbantį Dievo balsą? Tikrai yra. Po krikšto Jordano upėje Jėzus pradėjo skelbti Evangeliją: „Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mt 1, 14).

Kvietimas atsiversti – tai, visų pirma, kvietimas keisti mąstymą. Tai drąsa matyti save nepagražintą, tokį, kokie iš tikrųjų esame. Reikia didelio nuolankumo nusileisti iš įsivaizduotos didybės į savo sielos skurdą, kurį sukuria nuodėmė, jį pripažinti ir jo akivaizdoje susigėsti. Toks nuolankumas yra didelė malonė, kurią gauname susitaikindami su Dievu ir Bažnyčia. Jėzus šią dovaną paliko; siųsdamas savo mokinius į pasaulį jis sakė: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 21 –23).

Tikrą atsivertimą turi lydėti visiškas atsigręžimas į Jėzaus skelbtąją Evangeliją. Todėl melskime Viešpatį malonės, kad turėtume drąsos atsisakyti savo susikurtų „tiesų“ ir gyvenimą grįsti Evangelijos tiesa.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Popiežiaus žinia       2021-01-23 14:00

„„Eik ir pasižiūrėk“ (Jn 1, 46). Komunikuoti sutinkant žmonės ten, kur jie yra, ir tokius, kokie yra“, – tai 55-osios Pasaulinės komunikavimo dienos tema, kuri šiais metais bus minima gegužės 16-ąją. Šeštadienį Vatikane paskelbta šiemetinei komunikavimo dienai skirta popiežiaus Pranciškaus žinia.

Kvietimas pamatyti savo akimis skamba pasakojimuose apie pirmuosius Jėzaus susitikimus su mokiniais, rašo popiežius. Tai kartu ir autentiško komunikavimo metodas. Norint papasakoti tikrą istoriją reikia išeiti iš patogios „jau žinojimo“ būsenos, eiti ir pamatyti, pabūti su žmonėmis, išklausyti juos, susipažinti su tikrove, kuri visada turi kuo nustebinti. Dėl to kvietimą ateiti ir pamatyti popiežius siūlo kaip vieną svarbiausių aiškaus ir sąžiningo informacijos skelbimo atspirties taškų. Tai svarbu redaguojant laikraštį ir interneto portalą, tiek bažnytinės, tiek politinės ar socialinės komunikacijos srityse. Ateiti ir pamatyti – tai ir būdas, kuriuo perduodamas krikščioniškas tikėjimas, pradedant nuo tų pirmųjų susitikimų Jordano upės ir Galilėjos ežero pakrantėse.

Popiežius primena evangelisto Jono minimus du kartus, kai Jėzus šiuo raginimu kreipiasi į savo mokinius. Po krikšto Jordano upėje Jėzus kreipiasi į du būsimus savo mokinius: „Ateikite ir pamatysite“ (Jn 1, 39) ir šiedu tampa jo sekėjais. Kitą dieną – tęsia evangelistas Jonas – Pilypas praneša Natanaeliui apie susitikimą su Mesiju. Jo draugas skeptiškai atsako: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Pilypas nesistengia jo įtikinėti samprotavimais, bet sako: „Eik ir pasižiūrėk“ (plg. Jn 1. 45–46). Natanaelis nueina ir pamato. Nuo tos akimirkos jo gyvenimas pasikeičia. „Šitaip prasideda krikščionių tikėjimas“, – rašo popiežius. „Šitaip jis ir perduodamas – kaip asmeniškas susipažinimas, kaip žinojimas, gimęs ne iš nuogirdų, bet iš patirties.“ Ateiti ir pamatyti – tai paprasčiausias būdas pažinti tikrovę. Tai ir sąžiningiausias kiekvienos žinios patikrinimo būdas.

Popiežiaus žinia       2021-01-23 13:59

„Eik ir pasižiūrėk“
II. Žurnalistika, kaip tikrų dalykų pasakojimas, reikalauja gebėjimo eiti ten, kur kiti neina, reikalauja judėjimo ir noro pamatyti, smalsumo, atvirumo, aistros. Turime būti dėkingi žurnalistams, operatoriams, redaktoriams, režisieriams, kurie dažnai dirba labai rizikuodami. Jų drąsos ir pasiaukojimo dėka šiandien sužinome apie sunkią persekiojamų mažumų padėtį įvairiose pasaulio vietose, apie neteisybę ir piktnaudžiavimus prieš vargstančiuosius ir kūriniją, apie pasaulio užmirštus karus. Jei nebūtų šių balsų, ne tik būtų nuskurdina informacija, bet ir būtų padaryta žala visuomenei, demokratijai bei mūsų žmoniškumui. Tai svarbu ypač dabartinėmis pandemijos sąlygomis. Daugybė mūsų planetos realijų šiandien kviečia komunikacijos pasaulį „eiti ir pasižiūrėti“.

Popiežius rašo, kad internetas, ypač socialiniai tinklai, sukūrė daugybę pasakojimo ir dalijimosi būdų. Skaitmeninių technologijų dėka galima tiesiogiai ir tuoj pat gauti informaciją. Turime galimybę tapti liudininkais įvykių, kurių tradicinė žiniasklaida galbūt nepaisytų, galime įnešti savo pilietinį indėlį. Tinklo dėka turime galimybę pasakyti, ką matome, kas vyksta prieš mūsų akis, pasidalyti liudijimais.

Popiežius atkreipia dėmesį ir į riziką, su kuria susiduriame naudodamiesi socialiniais tinklais. Jau seniai žinome, kad žinios ir vaizdai gali būti klastojami dėl įvairiausių priežasčių, kartais dėl paprasčiausio narcisizmo. Tačiau kritiškas to supratimas nereiškia, kad turime smerkti patį įrankį, bet skatina mus stengtis su brandesniu įžvalgumu ir didesne atsakomybe tiek skelbti, tiek ir priimti žinias. Visi esame pašaukti būti tiesos liudytojais – eiti, pamatyti ir dalytis.

Evangelijos gerąją naujieną paskleidė po pasaulį žmonių susitikimai su žmonėmis, ji buvo perduodama iš širdies į širdį. Daugybė vyrų ir moterų priėmė kvietimą: „Eik ir pasižiūrėk“, juos sužavėjo tikrasis žmoniškumas, kurį jie pamatė Jėzaus Kristaus liudytojų žvilgsniuose, žodžiuose ir darbuose.

„Mūsų rankose yra knygos, mūsų akyse – faktai“, – sako šv. Augustinas. Taip yra ir šiandien kiekvieną kartą, kai matome liudijimą žmonių, kurių gyvenimą pakeitė susitikimas su Jėzumi. Ir mums yra skirtas iššūkis komunikuoti sutinkant žmones ten, kur jie yra, ir tokius, kokie jie yra.

Visas popiežiaus žinios tekstas aštuoniomis kalbomis >>

Kasmet minėti Pasaulinę komunikavimo dieną pasiūlė Vatikano II Susirinkimas. Apie tokio minėjimo reikalingumą buvo užsiminta 1963 m. paskelbtame Susirinkimo dekrete dėl visuomenės komunikavimo priemonių „Inter mirifica“. Pirmą kartą Pasaulinė komunikavimo dieną paminėta 1967 m. gegužės 7 d. – sekmadienį prieš Sekmines. Papročio minėti šią dieną sekmadienį prieš Sekmines laikomasi iki šiandien (Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, tą dieną švenčiamos Šeštinės – Kristaus žengimo į dangų iškilmė). Tradicinė šiai dienai skirta popiežiaus žinia kasmet skelbiama sausio 24 d., kai Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimas žurnalistų globėjas šv. Pranciškus Salezas. Kadangi šiemet sausio 24-oji yra sekmadienis, popiežiaus žinia paskelbta jau šeštadienį. (JM / Vatican News)

Evangelijos        2021-01-23 5:56

Mąstymas
Prašyti dvasinio uolumo ir išlaisvinimo nuo vidutiniškumo bei baimės

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris yra spaudžiamas minios. Pastebėsiu Jo pavargusį veidą. Jis moko žmones be poilsio ir neturi laiko net pavalgymui. Artimieji nerimauja dėl Jo.

*

Kontempliuosiu Jėzaus uolumą. Jis yra visiškai atsidavęs dėl kitų. Karštoje maldoje paprašysiu, kad Jis uždegtų mane savo uolumu, ypač tada, kai dvasiškai nusilpstu ir pasiduodu paviršutiniškumui.

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus, kad galėčiau Jo klausyti. Įsisąmoninsiu, kad Jėzus visada man turi laiko. Jis kasdieną man kalba. Kasdieną galiu į rankas paimti Evangeliją ir pasisotinti Jo žodžiu.

*

Susikaupsiu savyje, kad išgirsčiau savo giliausius poreikius. Kurie poreikiai manyje iškyla pirmieji ir yra stipriausi? Apie juos pasakysiu Jėzui. Ką galiu pasakyti apie savo dvasinius poreikius (Žodžio klausymąsi, maldą...)?

*

Jėzaus likimas primena man, kad jeigu noriu gyventi Jo evangelija, turiu sutikti, kad būsiu nesuprastas ir atmestas. Taip pat ir apie mane artimieji sakys: „Jis galvos netekęs“. Ko labiausiai bijausi būdamas Jėzaus mokiniu?

*

Prisiminsiu savo aplinką, kurioje dažniausiai būnu. Atkreipsiu dėmesį į savo santykius su žmonėmis. Ar sugebu paprastai kalbėtis su jais apie Jėzų, savo vertybes ir tikėjimą?

*

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris ateina į mano namus ir atsisėda šalia manęs. Jis žino mano nuovargį ir visa, ką slepiu savo širdyje. Maldoje prašysiu:

„Uždek mane savo uolumu“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2021-01-23 5:55

Komentuoja kun. Deimantas Braziulis
Saviškiai dažnai linkę pasisavinti. Tai nereiškia, kad namiškiai nori kažko blogo – jie tiesiog elgiasi taip, kaip mano, kad bus geriau. Sukuria saugią aplinką, kuri izoliuoja žmogų ir žmogus tampa savitikslis.
Tai yra didelė pagunda ir sunkumas, ypač kunigui, kada viena ar kita grupė nori perdėtai rūpintis kunigo gyvenimu. Ir jiems norėtųsi, kad kunigas sėdėtų su jais, valgytų ir daugiau niekur neitų ir nieko nedarytų. Tai kyla ir dėl to, kad jie nesuvokia kunigo misijos. Sunku priimti saviškiams, kad kitas žmogus yra skirtas ne tik jiems, bet ir visiems.
Taip būna ir su Dievu, kurį kartais norime nusavinti. Į kurį tarsi tik mes turime išskirtinę teisę. Bet jis ir mano, ir tavo, ir mūsų, ir visų.
Bernardinai.lt

II eilinės savaitės šeštadienio        2021-01-23 5:52

Evangelija (Mk 3, 20–21)

  Jėzui su mokiniais sugrįžus namo, vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti. Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo, sakydami, kad jis kaip galvos netekęs.
  Katalikai.lt

II eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2021-01-23 5:52

Psalmė (Ps 46, 2–3. 6–9)

P.  Kai žengė Dievas aukštyn – linksmybė aidėjo,
    gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant.

  Plokite delnais, visos tautos,
  džiaugsmo šauksmais šlovinkit Dievą!
  Vai, šiurpulinga Dievo didybė –
  tai visos žemės aukščiausias Valdovas. – P.

  Kai žengė Dievas aukštyn – linksmybė aidėjo,
  gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant.
  Vai, skambinkit Dievui, giedokit!
  Skambinkit… skambinkit… mūsų Valdovui! – P.

  Dievas – visos žemės Valdovas!
  Giedokit, kaip tik išmanot!
  Dievas – tai tautų Viešpats,
  jis sėdi savo šventajame soste. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Apd 16, 14b)

P.  Aleliuja. – Viešpatie, atverk mūsų širdį
              tavo Sūnaus žodžiams. – P. Aleliuja.

II eilinės savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2021-01-23 5:51

Skaitinys (Žyd 9, 2–3. 11–14)

  Broliai!
  Buvo pastatyta padangtė: priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi „šventoji“. Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama „šventųjų šventoji“.
  Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taipogi ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.
  Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui.

Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa, OCD       2021-01-22 17:55

Šiandienos skaitiniai kalba apie santykio su Dievu pasikeitimą: Laiško žydams autorius atskleidžia naują santykį dėl Jėzaus Kristaus kaip Aukščiausiojo Kunigo tarnystės tikrojoje padangtėje, kuri yra Naujosios Sandoros įvykdymas. Jo Krauju bendruomenė yra nuplauta ir tyra.

Pagrindinė šios ištraukos mintis – mes turime tobulą Aukščiausiąjį Kunigą, tobulą Sūnų aukštybių soste, tarnaujantį šventų šventojoje, tikrojoje padangtėje, kurią padarė ne žmogus, bet Dievas.

Ir Evangelijoje Jėzus pasišaukia mokinius: Jis užkopė į kalną, veikiausiai tam, kad melstųsi, nors čia ir nėra to pasakyta, bet žinome, kad Jėzus dažnai kopdavo į kalną pabūti vienumoje ir melstis.

Ką Jis dar veikia? Jis pasišaukia išsirinktus žmones.

Kvietimas sekti Jėzų yra asmeniškas. Jėzus pasirenka kiekvieną asmeniškai, dovanodamas pašaukimą kunigystei ar vienuoliniam gyvenimui, idant artimiau Jį sektų. Jis taip pat duoda ir misiją, siunčia skelbti Gerąją Naujieną ir suteikia jiems galią gydyti ir išvarinėti piktąsias dvasias.

Per krikštą mes esame tapę Jėzaus draugais ir turime misiją dalintis gyvenimu, kurį gavome krikšto metu, padėti kitiems pažinti Jėzų.

Tęsdami maldos už krikščionių vienybę savaitę melskime, kad šviestume kitiems savo gyvenimais, kad neštume Jėzaus gydančią galią nelaimių ištiktiesiems, ligoniams, vienišiems ir visuomenės atstumtiesiems. Tegul Jėzaus šviesa mus apšviečia ir sušildo visus, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje.
Bernardinai.lt

>>>Kad redakcija 2021-01-22 3:35        2021-01-22 8:31

Jūs visiškai este teisus/teisi. Patikėkite, išbandžiau įvairius būdus, bet ... vis tik, manu, kad geriausias yra nesureaguoti į netikusį komentarą, nes troliai, tai tikrai trolis, to ir siekia, nes tada yra nukreipiama trolio primetama bendravimo kryptimi, ko jie ir siekia, nes jų tokia funkcija ir yra primesti savo taktika. Krikščionybė tuo ir skiriasi nuo visų kitų tikėjimu, kad eina meilės keliu, priimdama visus išbandymus. Ar nėra gražu, kad niekas nesureagavo pykčiu ir paliko garsius vertinimus, bet atsidavė  Dievo Valiai? Velnio gudrumas yra 1000 kartų didesnis už žmogaus, juk ir Ieva su Adomu nuklydo vien tik todėl, kad ėmė diskutuoti su velniu. Džiaugiuosi, kad šiame portale galiu kasdien pasiskaityti tiek Dievo Žodį, tiek iš pasaulio ateinančių, bet jau kokybiškai parinktų straipsnių, tačiau, pradedu nuo Dievo Žodžio, kas tikrai padeda vertinti pasauliečių mintis. Ačiū redakcijai už šią galimybę.

II eilinės savaitės penktadienio        2021-01-22 5:55

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Deimantas Braziulis
Visada jaudina pašaukimo istorijos pasakojimai; jie būna unikalūs ir nepakartojami. Dievas tai daro taip unikalaliai, kad negali likti abejingas, kai tai pastebi.
Šioje Evangelijoje irgi matome Dvylikos pašaukimą, kuris yra bendras, kolektyvinis. Bet tarp eilučių ir kiekvieno žodžio telpa ištisas žmogaus gyvenimas, jo ieškojimai, klaidžiojimai, bandymai suprasti, atsiliepimas… Va šitie dalykai ir teikia prieskonį.
Jėzus šaukia tuos, kuriuos nori. Ko gero, tikrai ne dėl jų vertumo (tai sakau žiūrėdamas į save), bet duoda meilės ir pasitikėjimo šansą į ateitį. Pašaukimas yra kaip Dievo investicija į žmogų.
Šioje Evangelijos vietoje išryškinama pašaukimo esmė: būti kartu su Jėzumi, skelbti žodį, išvarinėti demonus. Šie trys dalykai yra pašaukimo branduolys. Pirmiausiai bendrystė su Jėzumi yra visos veiklos išeities taškas, tuo būdu Jėzus veikia per pašauktąjį. Skelbti Dievo Žodį – tęsti Jėzaus misiją. Dievo Žodžiu yra maitinama Jo tauta. O demonų išvarymas tai pirmiausiai vienovės ir vienybės atkūrimas. Demonas yra tas, kuris skaldo, skiria. Todėl ir mokinių pareiga atkurti vienybę žmogaus viduje ir taip pat tarp žmonių ir tarp žmogaus ir Dievo.
Bernardinai.lt

II eilinės savaitės penktadienio        2021-01-22 5:54

Evangelijos mąstymas
Prašyti gilaus tikėjimo ir džiaugsmo, jog Jėzus pašaukė mane tam, kad būčiau su Juo

Įeisiu į būrį žmonių, einančių paskui Jėzų. Įsivaizduosiu, kaip Jis užlipa ant kalno ir iš minios šaukia Dvylika vardais. Jėzus pakvietė tuos, kurių pats norėjo – įžiūrėjo juos savo širdyje.

*

Aš gyvenu, kadangi Jis pats atrado mane savo širdyje, dar prieš pasaulio sukūrimą. Gilinsiuosi į šią tiesą ilgesnį laiką. Ką išgyvenu? Pasakysiu apie tai Jėzui.

*

„Jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su Juo“. Tai yra jų pirmas ir svarbiausias pašaukimas: būti su Juo, turėti gyvą ryšį su Jėzumi, gyventi Jo gyvenimu. Kiekvienas apaštališkasis gyvenimas ir jo vaisiai priklauso nuo šio santykio.

*

Ką galiu pasakyti apie savo santykį su Jėzumi? Kokią jis turi reikšmę mano „pilkame“ kasdieniniame gyvenime? Ar ryšys su Juo man yra svarbesnis už visus kitus santykius?

*

Kiekvienas pašaukimas susijęs su pasiuntinybe. Ar atpažinau savo gyvenimo misiją? Kas tai yra? Kaip savo misiją realizuoju? Jėzaus akivaizdoje paklausiu savęs: ar esu ištikimas savo svarbiausiems pašaukimo įsipareigojimams?

*

Evangelistas Morkus išvardija Dvylikos vardus. Kiekvienas iš jų turi nepakartojamą gyvenimo istoriją, asmenines savybes, talentus, bet taip pat turi ir silpnybių. Jėzus nori panaudoti kiekvieną iš jų.

*

Ką galiu pasakyti apie savo asmenybę, gautas dovanas, apie silpnybes? Ar tikiu, kad Jėzus nori pasinaudoti mano talentais ir geromis savybėmis, lygiai taip pat, kaip ir mano silpnybėmis?  Kartosiu:

„Jėzau, tikiu, kad atradai mane savo širdyje.“

Kasdienapmastau.lt

II eilinės savaitės penktadienio        2021-01-22 5:53

Evangelija (Mk 3, 13–19)

  Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus.
  Paskyrė Dvylika: Simoną, pavadinęs jį Petru; Zebediejaus sūnų Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną (juos pavadino Boanergės, tai yra „griaustinio vaikai“);  Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą, Tadą, kananietį Simoną ir Judą Iskarijotą, kuris vėliau jį išdavė.
  Katalikai.lt

II eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2021-01-22 5:52

Psalmė (Ps 84, 8. 10–14)

P.  Susitiks Gailestingumas ir Ištikimybė.

  Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą,
  suteik išganingą pagalbą.
  Tikrai jis tuos netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo,
  ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį. – P.

  Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,
  pasibučiuos Taika su Teisybe.
  Žemėje dygs Ištikimybė,
  iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė. – P.

  Visokių gėrybių duos Viešpats,
  derlinga bus mūsų žemė.
  Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
  o josios pėdom seks Dievo palaima. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Kor 5, 19)

P.  Aleliuja. – Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones
              ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. – P. Aleliuja.

II eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2021-01-22 5:51

Skaitinys (Žyd 8, 6–13)

  Broliai!
  Jėzus užima juo prakilnesnę tarnystę, juo yra tarpininkas aukštesnės Sandoros, besiremiančios svarbesniais pažadais. Jeigu pirmoji Sandora būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai. Jis sakė, peikdamas juos:
  „Štai ateis dienos, – sako Viešpats, – ir aš su Izraelio namais ir su Judo namais sudarysiu naują Sandorą. Ne tokią Sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kai paėmiau juos už rankos, norėdamas išvesti iš Egipto žemės. Jie neišsaugojo mano Sandoros, ir aš juos apleidau, – sako Viešpats.
  Ir štai kokia bus Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats: – Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta. Ir nė vienas nebemokys savo tautiečio, nei savo brolio, sakydamas: ‘Pažink Viešpatį!’ Jie visi mane pažins nuo mažiausio iki didžiausio“.
  Sakydamas „naują Sandorą“, jis nurodė, kad pirmoji yra pasenusi. O kas pasensta ir nukaršta, to greit nebeliks.

kRikščionybė       2021-01-22 3:39

yra iš esmės visuotinė, negalinti būti tautiška, kaip pagonybė.

Kad redakcija       2021-01-22 3:35

nuolat rodydama savo krikšioniškumą kad ir kassavaitiniais sekmadienio pamokslais paliko Deivio 2021-01-19 16:53 įžeidimą Kristui, nenuotabu, nes visa siniciška kikščionybė remiasi tautiškumu, kuomet ji visuotinė - bet plg. daugmaž autentišką islamą, kuriame už islamą niekinantį komentarą komentatorius būtų fiziškai sunaikintas ir dar klausimas, kaip baigtųsi redaktoriui, nors tautiškumo ten niekas neneigia, tik jis pajungtas Aukščiausiojo valiai, ne priešingai.
Islamas “labai blogai”, o “gerai”, kad krikščionybės išpažinėjai visai nereaguoja į Kristaus paniekinimą? - plg. abc. 2021-01-17 18:57, kuris neniekino, bet pademonstravo savo netikėjimą, gavo bent 8 minusiukus, o šioje baisiausioje vietoje - apgailėtini 2!
Vargu ar Deivis priklauso tradicinio rabinizmo fanatikams, kurie net ir teisėtai nekęsdami krikščionybės už tūkstantmetį engimą ir žudynes, niekad nebūtų viešai parašę niekinimo, kuris išprovokuotų tik didesnį priešiškumą.
Tačiau visai nesuprantami apsiskelbę krikščionimis skaitytojai, kurie ne tik kad nesureagavo į Kristaus įžeidimą jokiu komentaru, bet net pastebimai neįvertino.

Brolio žodis       2021-01-21 13:35

Pamąstymai apie Evangelijos pagal Joną 15 skyrių – šių metų Maldos už krikščionių vienybę aštuondienio tekstą.
Holgeris Lahayne yra Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios katechetas, Vilniaus parapijos antrasis dvasininkas.

I. Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kaip Jėzus, prieš Jį suimant, pasako ilgą kalbą savo apaštalams. Šie Jo žodžiai išliko per tūkstantmečius ir šiandien kalba mums, krikščionims, šių laikų Jėzaus mokiniams.
Evangelijos dešimtame skyriuje Jėzus lygina save su ganytoju, o tikinčiuosius – su avelėmis. Penkioliktame skyriuje Jis vartoja kitą palyginimą: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (5 eil.).
Geroji naujiena yra ta, kad toks vynmedis – gyvybės šaltinis – tikrai egzistuoja. Ir Jis visiems yra gyvybiškai reikalingas! Jis yra Tas, kuriuo srūva gyvybės syvai, teka gyvenimo sultys – mes patys iš savęs to neturime. Iš prigimties nė vienas savyje nesinešiojame Dievo; Jo nėra net giliausiose mūsų sielos gelmėse. Dievas ateina iš šalies. Tikrasis gyvybės turėtojas Jėzus Kristus tikėjimu pritraukia žmogų prie savęs, ir tuomet jis tampa dvasiškai gyvas. Tuomet žmogumi pradeda tekėti „gyvenimo sultys“.
Jėzus Kristus, įskiepydamas tikinčiuosius į save, praneša stulbinamą žinią: Jame jie jau yra „švarūs“ (3 eil.); gauna patikinimą, kad „jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota“ (7 eil.), nes jus „aš draugais vadinu“ (15 eil.). Bet ir dar daugiau: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau“ (9 eil.). Jėzus savo tikinčiuosius myli dieviška meile! Visi krikščionys įtraukiami į paties Tėvo, Sūnaus ir Dvasios meilės ryšį – argi tai ne stulbinama Evangelijos žinia?!
Šakelės turi duoti vaisių. Juk tokia jų funkcija. Tikintieji turi pasilikti Jėzuje, Jo žodžiai turi likti juose ir jie privalo laikytis Jo įsakymų (6–10 eil.). Svarbiausias įsakymas – „kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (12 eil.). Jėzus savo ilgoje atsisveikinimo kalboje kreipiasi ne į atskirą žmogų, o į grupę, į visus mokinius. Todėl Jis visur vartoja daugiskaitą „jūs“, „jumyse“. Tad būti įskiepytam į Jėzaus Kristaus kamieną, būti šakele vynmedyje reiškia būti įtrauktam į bendriją.
Tokią bendriją šiandien visų pirma sudaro vietinė Bažnyčia, bendruomenė, parapija. Tai vieta, kur girdime Dievo žodį, esame dvasiškai pamaitinami ir sustiprinami; vieta, kur išmokstame pasilikti Jėzuje, mokomės taikyti Jo įsakymus, mylėti savo brolius ir seseris bei pakęsti jų ydas; tai vieta, kur žiūrime naudos ne sau, o kitiems – visų pirma šioje erdvėje duodame vaisių.

Brolio žodis       2021-01-21 13:34

Pamąstymai apie Evangelijos pagal Joną 15 skyrių – šių metų Maldos už krikščionių vienybę aštuondienio tekstą.
Holgeris Lahayne yra Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios katechetas, Vilniaus parapijos antrasis dvasininkas.

II.Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (4 eil.). Kaip tai padaryti? Pasiliksime Kristuje, jeigu Jo žodžiai pasiliks mumyse (7 eil.). Tikintis žmogus gyvena iš Dievo žodžio. Vokiečių teologas Dietrichas Bonhoefferis rašo: Jeigu tikinčio žmogaus „kas paklaustų: kurgi tavo atpirkimas, tavo išganymas, tavo teisumas?, jis niekada neturėtų rodyti į save, o vien tik į Dievo žodį Jėzuje Kristuje“ (Gemeinames Leben). Anot Bonhoefferio, šį Žodį tikintysis „gali gauti tik iš išorės“ – pirmiausia, kai jis skelbiamas bažnyčioje. Paskui Bonhoefferis sako: „Toks Dievo noras, kad Jo gyvojo žodžio ieškotume ir rastume jį brolio liudijime, žmogiškose lūpose. Dėl to tikinčiam žmogui reikia kito tikinčiojo, kuris perduotų Dievo žodį, jam vis prisireikia jo, kai užplūsta nežinia ir bejėgystė… Nes Kristus širdyje yra silpnesnis negu brolio žodyje. Širdyje – svyruojantis, žodyje – įsitikinęs. Taip išryškėja ir pagrindinis krikščionių bendrystės tikslas: jie bendrauja vieni su kitais kaip išganančiosios žinios nešėjai.“
Bonhoefferio suformuluota krikščioniškosios bendrystės samprata itin provokuoja. Juk intuityviai galvojame taip: „Kas gi gali būti stipresnis negu Kristus mano širdyje? Ką daugiau gali duoti brolio žodis?“ Filosofijoje remiamasi Dekarto postulatu: „mąstau, vadinasi, esu“; dvasiniame gyvenime daug tikinčiųjų galvoja panašiai: „Tikiu, vadinasi, mano tikėjimas yra mano išgelbėjimo pamatas.“ Žinoma, asmeninis tikėjimas būtinas; be jo nebus išgelbėjimo. Bet pats tikėjimas kaip veiksmas nėra tas pamatas, ant kurio išliksime tvirti. Bonhoefferis teisingai pastebi, kad tikintįjį kartais „užplūsta nežinia ir bejėgystė“, neretai abejojame, svyruojame – taigi net patys tvirčiausi iš mūsų kartais toli gražu nesilaikome tvirtai. Kristus tikinčiajame gyvena per Šventąją Dvasią, o Dvasia nukreipia į išorę, „į Dievo žodį Jėzuje Kristuje“, nuskambantį iš tikėjimo brolio lūpų.
Dvasia duoda tikintiesiems suprasti, kad esame „labai silpni“, kaip rašoma Belgiškajame išpažinime (29 str.). Tą patį akcentuoja ir Heidelbergo katekizmas: „Mes patys iš savęs esame tokie silpni, jog negalime nė akimirkos atsilaikyti“, todėl „prašome [Dievą] mus išlaikyti ir sustiprinti Šventosios Dvasios galia…“ (127 kl.). Šventoji Dvasia yra „Padėjėjas“ (26 eil., Jurėno vert.) ir bendrystės Dvasia. Ji parodo mums mūsų silpnumą ir padeda vesdama tikinčiųjų bendravimo link – į bendruomenę.

Brolio žodis       2021-01-21 13:33

Pamąstymai apie Evangelijos pagal Joną 15 skyrių – šių metų Maldos už krikščionių vienybę aštuondienio tekstą.
Holgeris Lahayne yra Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios katechetas, Vilniaus parapijos antrasis dvasininkas.

III. Evangelijos pagal Joną penkioliktame skyriuje Jėzus du kartus įsako savo tikėjimo brolį mylėti. O tikrai mylėsime jį tuomet, jeigu nešime jam Kristaus žodį, padėsime įsišaknyti tame Žodyje ir taip pasilikti Kristuje bei duoti tikėjimo vaisių. Vieniems kitus raginti ir drąsinti, guosti ir mokyti, paklusti ir išpažinti nuodėmes – šie Naujojo Testamento nurodymai paaiškina, ką konkrečiai reiškia tikėjimo broliams mylėti vieniems kitus.
Be šio palaikymo rato, be vietinės bendruomenės, krikščioniškas gyvenimas yra neįmanomas. Deja, dabartiniai pandemijos draudimai riboja šią tikinčiųjų bendrystę ir kenkia būtent tokiam plačiam abipusiškumui. Tiesa, virtualiai galima bendrauti, galima prisijungti ir klausytis pamokslų, stebėti dvasininkų atliekamas apeigas, tačiau iš to didžiojo „vieni su kitais“, „vieniems kitus“, „vieni kitiems“ šiuo metu jau telikę tik fragmentai. Nepamirškime, kad Bonhoefferio teiginiuose omeny turimas ne vien tik kunigo žodis klausančiajam, bet kiekvieno brolio žodis kitam broliui.
Dauguma vietinių bendruomenių yra didesnių konfesijų ar bažnytinių organizacijų dalis. Ir visose jose esama vaisingų šakelių – kaip ir sudžiūvusių. Kaipgi mes paklūstame Jėzaus įsakymui mylėti vienam kitą, jeigu mūsų meilė baigiasi ties mano bažnyčios slenksčiu? Visiems tikintiesiems privalo rūpėti visų bendrijų ir konfesijų krikščionių gyvenimas. Turime domėtis vieni kitais, paklausti, kaip sekasi, kas naujo, gal reikia kokios pagalbos. Deja, Lietuvoje vis dar stokojame empatijos ir tarpbažnytinės komunikacijos.

Brolio žodis       2021-01-21 13:32

Pamąstymai apie Evangelijos pagal Joną 15 skyrių – šių metų Maldos už krikščionių vienybę aštuondienio tekstą.
Holgeris Lahayne yra Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios katechetas, Vilniaus parapijos antrasis dvasininkas.

IV. Mes, evangelikai, Bažnyčią apibūdiname kaip „tikinčiųjų susirinkimą“. O kadangi Bažnyčią sudaro tikintieji, kurie yra daugiau ar mažiau silpni, tai, galima sakyti, kad mes turime ištisas „silpnųjų“ bendruomenes. „Silpnųjų“, kadangi tarp mūsų visada atsiras veidmainių ir netikinčiųjų; „silpnųjų“, kadangi visi darome klaidų ir tolinamės nuo Dievo žodžio. Dievo tauta žemėje tradiciškai vadinama „kovojančia Bažnyčia“ – ir visų pirma ji kovoja būtent su savo silpnybėmis bei ydomis.
Pandemija parodo, kokios yra silpnos Lietuvos Bažnyčios. Dabartinė krizė tik dar labiau patvirtina, kaip esame vieni kitiems reikalingi; patvirtina, kad tas brolis ar ta sesuo, kuri perduos išganantį Dievo žodį, gali būti iš bet kurios bažnyčios ar konfesijos. Visi, iš prigimties būdami silpni, savo silpnumu skiriamės – visi, Jėzuje Kristuje išgelbėtieji, esame stiprūs ir šiomis savo stiprybėmis bei dovanomis taip pat skiriamės. Pasinaudokime šiuo skirtumu! Dalinkimės savo įžvalgomis ir resursais, duokime kiekvienas iš savo pertekliaus, priimkime kiekvienas ten, kur stokojame!
Šiandien labai populiaru kalbėti apie solidarumą. Žodis kilęs iš lotyniško žodžio „solidus“ – tvirtas, tikras, patikimas, patvarus. Jėzus Evangelijos pagal Joną 15 skyriuje būtent ir kviečia būti solidiems, tai yra įsitvirtinusiems Jame, tvirtai prisirišusiems ir besistengiantiems Jame pasilikti. Nes tik šitaip mes atsidursime ir veiksime Jėzaus Kristaus gyvybės syvų apytakos rate – Jis mus palaikys, mes iš Jo maitinsimės ir duosime vaisių. O mūsų vaisius bus tvirtas broliškos meilės ir bendrystės ryšys. Taigi pirmasis mūsų pašaukimas – tapti solidiems Kristuje, o iš to išaugs ir solidarumas. Ir šis solidarumas, broliškai skelbiant Dievo žodį, bus gelbstintis, broliškame patarime – ugdantis, o broliškoje pagalboje – pakeliantis, palaikantis ir padrąsinantis. Dalinkimės vieni su kitais Gerąja naujiena apie visiems bendrą ir vienodai reikalingą Gyvybės vynmedį – Jėzų Kristų!

 

 

Evangelijos komentaras       2021-01-21 5:55

Komentaro autorė – Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa, OCD

Šiandienos skaitinys iš Laiško žydams teikia mums daug paguodos ir pasitikėjimo. Mums pasakyta, kad danguje kunigiškasis Jėzaus darbas yra užtarimas, kad Jėzaus kunigystė yra amžina, ir Jo galia išgelbėti yra visiškai tikra, nes Jis gyvena per amžius ir užtaria tuos, kurie per Jį eina prie Dievo (Žyd 7:25). Argi melsdamiesi Mišiose ir kitu laiku neužbaigiame maldos tardami: „Per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, kuris gyvena ir viešpatauja per amžius“?

Kristus yra naujos ir didingesnės Sandoros Tarpininkas. Visose savo nelaimėse, abejonėse ar silpnume eikime pas Jėzų, kaip darė žmonės, apie kuriuos pasakoja Evangelija. Kuomet Jėzus su mokiniais pasitraukė prie ežero, paskui juos patraukė didelė minia iš Galilėjos ir aplinkinių vietovių. Evangelistas pasakoja, kad Jėzus daugelį buvo išgydęs ir daugelis veržėsi prie Jo, norėdami bent prisiliesti. Ir kas paliesdavo, išgijo.

Nuostabu, kad Jėzus nė vieno neatstumia, visus gydo, nes kiekvieną atjaučia. Ir mes kaip toji minia eikime prie Jėzaus su savo vargais. Prisiminkime, kaip kitąsyk Jis kalbėjo: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu.“ Priimkime Jėzų į savo gyvenimą, likime arti Jo, nes Jis myli ir laukia, Jis teikia ramybę ir tvirtumo gyvenimo kelionei pas Dievą.

Dėkokime Jėzui už Jo meilę ir rūpestį bei patikėkime Jam visus ligonius, ypač šiuo laiku; visus kenčiančius ir paniekintus žmones.
Bernardinai.lt

Evangelijos       2021-01-21 5:50

Mąstymas
Prašyti tikėjimo ir atvirumo Jėzui silpnumo ir nuodėmingumo momentais

Prisijungsiu prie Jėzaus ir Jo mokinių, kurie pavargę ieško nuošalios vietos, vienumos. Kartu su jais „pasitrauksiu prie ežero“. Kokia mano būsena? Ar jaučiu nuovargį? Koks mano širdies pajėgumas? Pasakysiu Jėzui, kaip aš jaučiuosi.

*

Atkreipsiu dėmesį į minią, kuri seka Jėzumi. Ateina žmonės iš įvairių kraštų. Braunasi prie Jo, norėdami Jį paliesti. Minia primena man mano poreikius, rūpesčius, kurie slegia mane ir neleidžia ramiai medituoti. Kas labiausiai „išmuša“ mane iš maldos? Apie tai pakalbėsiu su Jėzumi.

*

Matysiu save besispaudžiantį prie Jėzaus žmonių minioje. Ko aš trokštu? Kokiais troškimais gyvenu pastaruoju laiku? Ar ieškau Jėzaus savo gyvenime? Ar trokštu Jo savo širdies gilumoje? Ar Jo man labai reikia?

*

Įsimaišysiu tarp ligonių, kurie braunasi prie Jėzaus, nori Jį paliesti. Ar galiu prisipažinti Jėzui, kad priklausau jiems, nes taip pat esu sergantis? Kokia šiuo metu yra mano didžiausia, sunkiausia liga?

*

Atkreipsiu dėmesį į tą sceną, kurioje piktosios dvasios parpuola priešais Jėzų ir išpažįsta, kad Jis yra Dievas. Stebėsiu toje scenoje Jėzų. Priminsiu sau, kad Jis valdo pasaulį, kad Jis yra didesnis už didžiausią blogį, kad šėtonas yra bejėgis prieš Jo galią.

*

Jėzus nori veikti slaptoje. Jis yra mano kasdienybėje pasislėpęs, tylus kaip kadaise trisdešimt metų Nazarete. Jeigu patikėsiu Jo galia, tai Jis darys stebuklus per paprasčiausius dienos įvykius. Širdyje šiandien kartosiu maldą:


„Jėzau, viešpatauk mano gyvenime.“

Kasdienapmastau.lt

II eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodžio       2021-01-21 5:48

Evangelija (Mk 3, 7–12)

  Jėzus su mokiniais vėl pasitraukė prie ežero. Įkandin sekė didelė minia iš Galilėjos. Taip pat iš Judėjos, Jeruzalės ir Idumėjos, iš anapus Jordano bei iš Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie jo darbus. Tuomet Jėzus liepė mokiniams laikyti jam paruoštą valtį, kad minia nesuspaustų.
  Mat jis buvo daugelį išgydęs, ir visi, ką tik vargino ligos, veržėsi, norėdami prisiliesti. Taip pat netyrosios dvasios, vos tik jį išvydusios, parpuldavo priešais ir šaukdavo: „Tu Dievo Sūnus!“ Bet Jėzus griežtai jas drausdavo, kad jo negarsintų.
Katalikai.lt

II eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2021-01-21 5:47

Psalmė (Ps 39, 7–10. 17)

P.  Viešpatie, aš ateinu įvykdyti tavo valios.

  Tau nepatiko nei kruvinos aukos, nei atnašos vaisių;
  bet atvėrei mano ausis, kad klausytų.
  Nenorėjai nei deginamų, nei atgailos atnašų.
  Tuomet aš tariau: „Ateinu!“ – P.

  Knygoje apie mane parašyta:
  „Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią;
  tavo Teisynas meilus mano širdžiai“. – P.

  Tavo teisumą paskelbiau susirinkimui,
  Viešpatie, tu žinai, kad aš netylėjau,
  lūpas sučiaupęs. – P.

  Tegu tavim džiaugias, didžiuojas, kurie tavęs ieško.
  „Didis Viešpats!“, lai nuolat kartoja
  visi, kurie ilgisi tavo pagalbos. – P.

  Posmelis prieš evangeliją (Plg. 2 Tim 1, 10b)

  P.  Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį
                ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

II eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2021-01-21 5:46

Skaitinys (Žyd 7, 25–8, 6)

  Broliai!
  Jėzus per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.
Mums ir priderėjo turėti tokį vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą,tyrą, visiškai skirtingą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus. Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirmiausia už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save. Įstatymas skirdavo vyriausiaisiais kunigais žmones su silpnybėmis, o priesaika, duota po įstatymo, pašaukė amžiams tobulą Sūnų.
  Bet mūsų svarstymų svarbiausias dalykas tas: mes turime tokį vyriausiąjį kunigą, kuris danguje atsisėdo Didenybės sosto dešinėje, kaip einantis kunigystės tarnybą šventovėje ir tikrojoje padangtėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats.
  Kiekvienas vyriausiasis kunigas skiriamas atnašauti dovanas ir aukas, tad ir šitas privalo turėti, ką atnašauti. Jeigu jis būtų žemėje, jis nebūtų kunigas, nes čia jau yra, kas pagal įstatymą atnašauja dovanas. Tie žmonės tarnauja dangiškųjų dalykų paveikslui ir atspindžiui, panašiai kaip buvo pamokytas Mozė, kai rengėsi statyti padangtę: „Žiūrėk, –  sako jam, – kad viską padarytum pagal tą pavyzdį, kuris tau buvo nurodytas ant kalno“.
  Dabar jis užima juo prakilnesnę tarnystę, juo yra tarpininkas aukštesnės Sandoros, besiremiančios svarbesniais pažadais.

Cha》》       2021-01-20 14:59

Jėzus yra pasakęs - Nebarstyk perlų kiaulėms, nes vis tiek sutryps.

,,mąstytojui"       2021-01-20 14:53

Iš kur žinai, kad esi tiesos ir gėrio pusėje? Kiek jau kartų kreipeisi į Jėzų, o Jis nė karto neatsiliepė. Jei būtų kitaip, juk pasigirtum. Neveidmainiauk. Tai sunki nuodėmė.

Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD       2021-01-20 13:46

Pirmajame šiandienos skaitinyje sutinkame kitą Senojo Testamento figūrą – Melchizedeką, apie kurį žinome labai nedaug, išskyrus tai, ką girdime šiandienėje ištraukoje bei trumpai paminimą kitose Biblijos vietose.

Atrodo, kad Melchizedekas buvo Salemo karalius ir Aukščiausiojo Dievo kunigas. Taip pat girdime, kad Salemas yra ramybė, ir Melchizedeko vardas reiškia teisumo karalius. Ištisas skyrius garbina Melchizedeko kunigystę, kuri yra Kristaus, tai girdime psalmėse: „Tu esi kunigas amžiams kaip Melchizedekas“ (Ps 104). Ramybė ir teisumas yra Aukščiausiojo Kunigo, taigi, Jėzaus, mūsų Aukščiausiojo Kunigo Melchizedeko būdu, savybės.

Regime, kaip Jėzuje reiškiasi šios savybės jam bendraujant su savo laiko žmonėmis, kaip kad šiandien mums pasakoja Evangelijos ištrauka apie žmogų su padžiūvusia ranka. Jėzus buvo ir yra sklidinas atjautos, meilės ir švelnumo.

Tuo tarpu Rašto aiškintojai ir fariziejai, kurie didžiavosi savo Įstatymo laikymusi, nesugeba atsakyti į Jėzaus klausimą, ką dera daryti šeštadienį – gera ar bloga? Jėzus primena ir tikrovišką palyginimą, kaip šabo dieną dirbama norint padėti gyvuliui, tuo tarpu čia yra kai kas daug svarbiau – asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą bei panašumą, brangus Dievui, ir jam reikia pagalbos. Nenuostabu, kad Jėzus rūsčiai žvelgia į juos, bet esu tikra, kad Jo mylinti širdis plyšo dėl jų užsispyrimo. O kaip mes elgiamės su kitais – maloniai, su meile, ar priimame žmones tokius, kokie jie yra, ar pagal tai, kokie jie kaip mums atrodo?

Prašykime Jėzaus suteikti mums dalį Jo meilėje ir rūpestyje kitais žmonėmis, kad ir kas jie būtų.

Vėliau iš naujo perskaitykime Rašto ištraukas. Lai Jėzus pasilieka mūsų gyvenimuose. Nepaliaukime meldę už visus krikščionis, kad gyventume Jėzaus vertą gyvenimą ir prisiminkime pačius vargingiausius, atstumtuosius ir persekiojamus šio pasaulio žmones.
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2021-01-20 5:51

Komentaro autorė – Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Šiandienos skaitiniai pasakoja apie Dovydo ir Galijoto – galingo filistinų kario, kurio visi baiminosi, – kovą. Dovydas, dar vaikas, pasiryžta stoti į kovą. Iš pradžių karalius Saulius nesutinka, bet vėliau siunčia Dovydą, melsdamas jam Dievo palaiminimo. Įdėmiai įsiklausykime į Dovydo žodžius, kuomet jis pasisiūlo eiti į kovą ir jam atsakoma neigiamai – pastebėkime, koks jo pasitikėjimas Dievu ir atkaklumas! Jis atsako Sauliui: ,,Viešpats, kuris išgelbėjo mane nuo liūto ir meškos, išgelbės mane ir nuo to filistino“. Ar pasitikime Dievo pagalba savo gyvenime kaip Dovydas? Jo pasitikėjimas Viešpaties pagalba nesvyravo, nors netgi didysis karys juokėsi pamatęs tokį priešininką. Filistino žvilgsnis niekinantis: ,,Argi aš esu šuva, kad su lazda ateini prieš mane?“ Jo žodžiai teisingi: Dovydas iš tiesų menkai ginkluotas. Visi jo ginklai – tai svaidyklė ir didis pasitikėjimas Dievu. Jis stoja prieš ginkluotą karį: ,,Tu ateini prieš mane su kalaviju, ietimi ir durklu, o aš ateinu prieš tave vardu Galybių Viešpaties, Izraelio gretų Dievo, kuriam tu metei iššūkį. Šiandien Viešpats paduos tave man į rankas“. Šie Dovydo žodžiai liudija visišką jo pasitikėjimą Dievu. Ir žinome, kuo baigėsi toji kova. Pasitikėti Dievu, tiesiog Juo pasitikėti – tai yra pati galingiausia malda. Kasdieniame gyvenime prisiminkime šią Dovydo istoriją ir sunkumams ištikus gręžkimės Dievop, idant sulauktume Jo pagalbos ir paramos.

Evangelijoje girdime apie žmogaus su padžiūvusia ranka išgydymą. Nors tai vyksta sinagogoje, kur žmonės susirenka maldai, šventoje vietoje ir galėtume tikėtis gerumo bei palankaus nusiteikimo, vis dėl to fariziejai stebi Jėzų, ar Jis gydysiąs šeštadienį, norėdami apkaltinti šabo nesilaikymu, įstatymo laužymu. Jėzus suvokia situaciją ir tiesiai užklausia: ,,Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga?“ Užklupti netikėto klausimo anie tyli, ir verta įsidėmėti, kaip Jėzų liūdina toji tyla: Jis neišreiškia pykčio, tiesiog yra labai nuliūdintas, nusiminęs dėl jų širdies nusistatymo, bet ir toliau daro gera. Jis pagydo žmogų, nepaisydamas fariziejų laikysenos, kurie ima tartis, kaip Jėzų pražudyti.

Ir mūsų gyvenime dažnai susiklosto situacijos, kai kitų elgesys mus liūdina, tai gali būti netgi artimi mums žmonės – draugai ar kaimynai, tačiau laikykimės Jėzaus parodyto pavyzdžio: nors ir liūdėdami, patys nesiliaukime darę gera bei melskimės kaip Jėzus ant kryžiaus: ,,Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. Taip elgtis yra teisinga visais gyvenimo atvejais, visuomet reikia atleisti ir nesiliauti daryti gera kaip Jėzus.

Melskime gilesnio pasitikėjimo Dievu, mus mylinčiu Tėvu, dalinkimės savo tikėjimu su kitais, darydami gera ir padėdami atstumtiesiems, ligoniams ir visiems šio pasaulio vargšams.
Bernardinai.lt

II eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2021-01-20 5:49

Mąstymas
Prašyti jautrios ir drąsios širdies darant gera

Atkreipsiu dėmesį į Jėzų, kuris yra sekamas piktų ir įtarių žvilgsnių. Jis yra ramus ir laisvas nuo žmogiškų nusiteikimų įtakos, visada yra savimi. Stengsiuosi persiimti Jo vidine laisve ir ramybe.

*

Ką galiu pasakyti apie savo laikyseną, kai esu įtarinėjamas, ir vidinę laisvę nuo kitų žmonių nuomonių įtakos? Ar turiu ramybę? Kas labiausiai trikdo mano laisvumą ir žadina neramybę?

*

Stebėsiuosi Jėzumi, kuris išlieka tiesus ir nuoseklus pagalbos reikalingo žmogaus akivaizdoje. Jėzus neslepia savo planų, nors žino priešišką fariziejų nusiteikimą. Jis yra įsitikinęs, kad daro gerai, ir to laikosi.

*

Atkreipsiu dėmesį į savo laikyseną, kai esu apkalbinėjamas, įtarinėjamas ir kritikuojamas. Ar sugebu stovėti tiesos ir gėrio pusėje, kada esu puolamas ir teisiamas kitų?

*

Jėzus kreipiasi į žmones, kurie yra apimti blogų minčių. Jis stengiasi juos paveikti ir išgydyti savo žodžiu. Šie tyli. Jų širdys yra užkietėjusios. Jėzų apima liūdesys ir pyktis. Prašysiu Jo, kad apsaugotų mano širdį nuo užkietėjimo.

*

Stebėsiu, su kokiu dėmesiu ir meile Jėzus rūpinasi sergančiu žmogumi – priešingai negu tie, kurie Jį seka. Pastato jį į vidurį, kad visi susirinkusieji matytų, ir išgydo. Gėris neturi būti slepiamas. Ar aš iš baimės neatsižadu teisingų ir gerų sprendimų?

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi prašysiu Jo, kad duotų man paprastą ir drąsią širdį stovėti gėrio pusėje:

„Jėzaus Širdie, įliek jautrumo ir gerumo į mano širdį“.

Kasdienapmastau.lt

II eilinės savaitės trečiadienio Evangelija       2021-01-20 5:47

(Mk 3, 1–6)

  Jėzus vėl atėjo į sinagogą, o ten buvo žmogus su padžiuvusia ranka. Fariziejai stebėjo, ar jis gydys jį šeštadienį, kad galėtų apkaltinti.
  Tuomet Jėzus tarė žmogui su padžiuvusia ranka: „Stok į vidurį!“  O juos paklausė: „Ar šeštadienį leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Bet anie tylėjo. Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų užsispyrimo, tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką!“ Šis ištiesė, ir ranka atgijo.
  Išėję fariziejai tuojau ėmė tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti.
Katalikai.lt

II eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2021-01-20 5:46

Psalmė Ps 109, 1–4)

P.  Tu Kunigas amžiais kaip Melchizedekas.

Dievas sako mano Valdovui:
„Sėskis mano dešinėje,
aš patiesiu tavo priešus
tarsi pakojį po tavo kojų“. – P.

Dievas duos tau Siono kalne valdovo lazdą,
ir tu savo priešus valdysi. – P.

Nuo gimimo šventuose kalnuose viešpatausi,
iš pat įsčių, nuo aušros savo jaunystės. – P.

Viešpats yra prisiekęs, ir jis nesigaili:
„Tu Kunigas amžiais kaip Melchizedekas“. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Mt 4, 23)

P.  Aleliuja. – Jėzus skelbė karalystės Evangeliją
              ir gydė žmonėse visokias ligas. – P. Aleliuja.

II eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2021-01-20 5:46

Skaitinys (Žyd 7, 1–3. 15–17)

  Broliai!
  Melchizedekas, Salemo karalius, aukščiausiojo Dievo kunigas, sutiko Abraomą, kai jis grįžo, sumušęs karalius, ir palaimino jį. Abraomas jam atidavė nuo visko dešimtinę. Išvertus jo vardą, jis pirmiausia teisingumo karalius, paskui Salemo, arba ramybės, karalius, – be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, panašus į Dievo Sūnų. Jis lieka kunigas per amžius.
  Tai dar labiau paaiškėja, kai iškyla kitas kunigas, panašus į Melchizedeką, tapęs kunigu ne kūniško įstatymo teise, bet nesuardomo gyvenimo galybe. Juk liudijama: „Tu esi kunigas per amžius kaip Melchizedekas“.

Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa, OCD       2021-01-19 20:39

Pirmasis skaitinys iš Laiško žydams drąsina mus ir teikia vilties. Vakar pradėjome maldų už krikščionių vienybę savaitę. Gali kilti klausimas, kodėl meldžiamės už vienybę? Žinome, kad amžiams bėgant Bažnyčios istorijoje būta schizmų, susikaldymo. Bažnyčia nėra viena. II Vatikano susirinkimo dokumentas apie Bažnyčią kalba apie visuotinį pašaukimą į šventumą, t. y. į vienybę su Kristumi, kuris yra pasaulio šviesa, iš kurio visa kyla, per kurį gyvename ir kurio link keliaujame.

Taigi, be išimties visi priklausome Dievui, esame Jo mylimi, tai yra mūsų džiaugsmas, viltis ir paguoda. Tačiau galbūt nekreipiame dėmesio į tą faktą, tą realybę, kad Dievas neatmeta nė vieno. Šiandien ir šią savaitę galime apmąstyti beribę Dievo meilę ir rūpinimąsi žmonija.

Galime klausti: o kaipgi kitatikiai, nepripažįstantieji Dievo? Atsakymą girdime šiandieniame skaitinyje iš Laiško žydams, kas nutiks su nepažįstančiais Dievo: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems.“ Taip pat II Vatikano susirinkimas teigia, kad tie, kurie ne dėl savo kaltės nepažįsta Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, gali laimėti amžinąjį išganymą.

Melskime ne tik šią savaitę, kuri skirta maldai už krikščionių vienybę, tačiau ir kitu laiku, prisimindami savo brolius ir seseris, kadangi visi keliaujame į tą nuostabų susitikimą su mus mylinčiu Dievu laikų pabaigoje.

Šiandienos Evangelijoje Jėzus pateisina savo mokinių veiksmus. Jis primena fariziejams, kaip Dovydas ėmė palaimintą duoną ir pamaitino alkanus savo vyrus. Jėzus yra jautrus žmogaus reikmėms, padeda, gina ir myli kiekvieną asmenį. Ar mes irgi esame linkę kitus pateisinti, padėti jiems augti ir dar daugiau – ar mylime nepaisydami jų keistenybių, manierų ir t. t.? Dievas myli visus, visus apkabina be išimties. O aš?

Prašykime Jėzų padėti mums gyventi Evangelija ir nepaliauti dėkojus.
Bernardinai.lt

Deivis        2021-01-19 16:53

Jėzus Kristus yra išdavikas ir apgavikas

Jan       2021-01-19 9:47

Pati pagrindinė Dievo duona, tai MEILĖ. Tik meilė gali išgelbėti ne tik mus, bet ir visą pasaulį. Žmogus yra laimingas tik mylėdamas, tad kodėl jos neieškome ir neugdome savo širdyje? Tereikia šalinti iš savo širdžių neapykantą, pyktį, pavydą.  Taip, tai pasiekiama valios jėgomis, t.y. ieškoti netinkamas mintis keisti meilės link. BŪKIME LAIMINGI, o tada jokios ligos mus nenugalės. Sveikoje dvasioje - sveikas kūnas!!!!!

Evangelijos mąstymas       2021-01-19 5:53

Prašyti vidinės jėgos viską deramai priimti

Meditacijos pradžioje prisiminsiu Morkaus evangelijoje aprašytą įvykį. Žvelgsiu į mokinius, kurie eina su Jėzumi per javų lauką. Jie yra alkani. Jėzus, galintis padaryti duonos padauginimo stebuklą, leidžia mokiniams patirti alkį – duonos trūkumą.

*

Jėzus kviečia mane būti kartu su Juo, bet nepažada, kad nepatirsiu žmogiško vargo, nes Jis pats pasirinko paprastą ir pilną trūkumų gyvenimą.

*

Ko šiandien labiausiai alkstu, ko labiausiai stokoju? Atkreipsiu dėmesį į savo dvasinius ir psichinius išgyvenimus, kai ko nors stokoju. Ar sugebu apie tai pasikalbėti su Jėzumi?

*

Įsiklausysiu į Jėzaus ir fariziejų pokalbį. Atkreipsiu dėmesį į didžiulį požiūrių skirtumą, atsiliepiant į žmogiškus poreikius. Fariziejai žiūri į tai laikydamiesi įstatymo raidės ir pagal ją teisia. Jėzus remiasi meile ir gina žmogų varge.

*

Jėzus remiasi įvykiu iš karaliaus Dovydo gyvenimo, nes nori priminti, kad Jo Tėvas yra neturtingųjų, alkanųjų Dievas ir kad visada kiekvienas ras prieglobstį Jo namuose. Įstatymą Jis taip pat davė tam, kad gintų žmogų varge.

*

Kaip aš priimu Dievo įsakymus? Ar tikiu, kad kiekvienas įsakymas, kurį Dievas nustatė Bažnyčioje, saugo mano gyvenimo laimę? Ar Dievo įsakymų priėmimas didina mano meilę sau ir artimui?

*

Jėzus yra Įstatymo Viešpats. Jeigu priglusiu prie Jo ir maitinsiuos Jo meile, man bus lengviau visur vadovautis gerumu. Prisiartinsiu prie Jėzaus, prisiglausiu prie Jo širdies ir kartosiu meilės aktą:
„Jėzau, duok man širdį ir akis, pilnas gerumo.“

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2021-01-19 5:51

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Deimantas Braziulis
Dauguma žmonių, lankančių Bažnyčią tik per didžiąsias šventes, labai gerai žino, ko negalima daryti, kas yra draudžiama. Ir todėl visa ko esmė lieka tik tam tikrų normų ir formų laikymasis. Lengviau ir aiškiau yra laikytis draudžiamų dalykų ir daugiau nieko nedaryti, manant, kad to ir pakanka.
Šioje Evangelijoje šabo įstatymas tampa savitikslis, tarsi užima Dievo vietą. Tačiau Jėzaus skelbiamas Dievas nėra toks sausas kaip šabas. Jis žvelgia į žmogaus vidinius ir esminius troškimus, poreikius. Alkis yra gyvenimo troškimas. Jei nejausčiau alkio ir nevalgyčiau, aš nusilpčiau, neturėčiau jėgų tęsti gyvenimo kelionę ir galop mirčiau iš bado. Taip pat čia yra ir meilės troškimo alkis, troškimo būti suprastu, priimtu, mylimu, pastebėtu. Jėzus, tai matydamas, pats tampa Gyvenimo Duona, kad žmonės galėtų pasisotinti ir niekad nebealktų. Jis tampa ta padėtine duona, kuri noriai dalijama visiems išalkusiems.
Bernardinai.lt

II eilinės savaitės antradienio       2021-01-19 5:50

Evangelija (Mk 2, 23–28)

  Vieną šeštadienį Jėzus ėjo per javų lauką, ir jo mokiniai eidami ėmė skabyti varpas. Fariziejai priekaištavo: „Žiūrėk, jie daro šeštadienį tai, kas draudžiama“.
  Jėzus atsakė: „Nejau neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę; prie vyriausiojo kunigo Abiataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos ir davėjos valgyti savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams“.
  Ir pridūrė: „Šeštadienis padarytas žmogui, ne žmogus šeštadieniui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šeštadienio Viešpats“.
Katalikai.lt

II eilinės savaitės antradienio       2021-01-19 5:49

Dievo Žodis
Psalmė (Ps 110, 1–2. 4–5. 9–10)

P.  Amžiais atmena Viešpats sandorą savo.

P.  Savo sandorą Viešpats atmena amžiais.

  Visa širdimi Dievui dėkosiu
  teisingųjų tarpe, didžioje jų bendrijoj.
  Didingi Viešpaties kūriniai,
  nuostabūs tiems, kas juos myli. – P.

  Paliko veiklos stebuklingos paminklą
  gerasis, maloningasis Viešpats.
  Maitina kiekvieną, kas jo šventai bijo,
  savo sandorą atmena amžiais. – P.

  Jis gelbi savąją tautą,
  amžiams jo sandora sudaryta.
  Jo vardas šventas ir šiurpulingas.
  Viešpaties gyrius tvers amžiais. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Ef 1, 17–18)

P.  Aleliuja. – Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas
              teapšviečia mūsų dvasios akis,
              kad mes pažintume, kokia yra viltis,
              į kurią mes esame pašaukti. – P. Aleliuja.

II eilinės savaitės antradienio       2021-01-19 5:48

Dievo Žodis
Skaitinys (Žyd 6, 10–20)

  Broliai!
  Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems. Todėl mes trokštame, kad kiekvienas iš jūsų iki galo rodytų ankstyvesnį uolumą ir neribotą viltį, kad neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir ištverme paveldi pažadus.
  Kai Dievas davė Abraomui pažadus, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, prisiekė savimi ir tarė: „Iš tiesų, aš laiminte palaiminsiu tave, dauginte padauginsiu tave“.
  Ir Abraomas, kantriai laukdamas, gavo, kas buvo pažadėta. Žmonės prisiekia aukštesniais dalykais ir kiekvieno ginčo pabaigoje patvirtinimui vartoja priesaiką.
  Todėl Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios nekintamumą, pridėjo priesaiką. Tad du nenuneigiami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, ieškančius prieglobsčio mums duotoje viltyje. Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, tapęs amžiams vyriausiuoju kunigu kaip Melchizedekas.

II eilinės savaitės pirmadienio        2021-01-18 5:54

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Deimantas Braziulis
Dažnai tenka sutikti žmonių, kurie laikosi tam tikrų religinių reikalavimų ar tradicijų vien dėl to, kad jos yra arba todėl, kad taip daro kiti. Čia įeina krūva įvairiausių maldų, papročių, taip pat ir pasninkas. Paklausus, kam jie taip daro, dažniausias atsakymas būna, kad taip reikia. Ir apskritai įvairūs draudimai yra mieliau priimami ir noriau jų laikomasi, nes tai yra labai konkretus ir aiškus dalykas. Juk nepalyginamai lengviau nevalgyti mėsos, negu mylėti žmogų.
Manau, reikėtų nebijoti klausti: kam aš tai darau? Kokia prasmė? Kam reikia pasninkauti? Kokia pasninko prasmė? Ir atsakymo reikia ieškoti ne pagal tai, ką jis reiškia kitiems, bet tai, ką jis reiškia man. O dar tiksliau – kaip jis pasitarnauja mano ir Jėzaus santykių gerinimui.
Juk pasninkas ne tam, kad atsisakyčiau kažkokio maisto dėl sveikatos, bet galimybė ir proga atsigręžti į Kitą, pirmiausia – Jėzų ir šalia esantį žmogų. Todėl geras pasninkas yra kaip geras vynas, kuris pilamas į atnaujintus tarpusavio santykius.

II eilinės savaitės pirmadienio        2021-01-18 5:52

Mąstymas
Prašyti išsižadančios ir pasiaukojančios dėl Jėzaus širdies

Atkreipsiu dėmesį į Jono mokinių ir fariziejų, kurie laikosi pasninko, elgesį. Jų pasninkas neatneša jiems širdies ramybės. Jų širdyje gimsta priekaištai, panieka tiems, kurie nepasninkauja. Pasninkas apsunkina jų širdis.

*

Ką galėčiau pasakyti Jėzui apie savo pasninkus? Kokia yra mano dvasios būsena pasninko metu? Kas ragina mane pasninkauti? Kokią reikšmę turi pasninkai mano dvasiniame gyvenime?

*

Jėzus pokalbyje su Jono mokiniais ir fariziejais išaiškina man tikrą pasninko reikšmę. Jis moko mane neprisirišti prie pačios pasninko formos. Primena man, kad pasninkas be Jėzaus neduoda ramybės. Galutinis viso, ką darau, tikslas yra meilė Sužadėtiniui.

*

Jėzus kviečia mane pasninkauti tada, kai savo gyvenime jaučiu jaunikio nebuvimą. Tikrasis pasninkas – tai ilgėjimasis Sužadėtinio. Pasninkas turi artinti mane prie Jo. Paprašysiu Jėzaus tokio pasninko, kuris pažadintų manyje Dievo meilę ir ilgesį, malonės.

*

Jėzus palyginime moko mane pagarbos tam, kas „sena“ ir „nauja“. Vidinio susitaikymo ir „palaikio drabužio“ bei „senų vynmaišių“ priėmimo trūkumas gundo mus manipuliuoti kitais ir „pakeisti pasaulį per jėgą“.

*

Pagalvosiu apie savo šeimą ir bendruomenę. Prisiminsiu tuos, kuriuos laikau „senų pažiūrų“ arba perdėtai „šiuolaikiškais“. Koks yra mano širdies nusistatymas tokių žmonių atžvilgiu? Ar noriu su jais bendradarbiauti? Ko dabar norėčiau Jėzaus paprašyti?

*

Savo širdyje „atvesiu“ pas Jėzų tuos žmones, su kuriais man kasdienybėje sunkiausia gyventi ir bendradarbiauti.

Kasdienapmastau.lt

II eilinės savaitės pirmadienio        2021-01-18 5:50

Evangelija (Mk 2, 18–22)

  Tuo metu Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Žmonės atėję klausė Jėzų: „Kodėl Jono ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?“
  Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi prie savęs jaunikį, jie negali pasninkauti. Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus.
  Niekas nesiuva lopo iš nesuvelto milo ant palaikio drabužio; kitaip lopas atplėštų nuo jo gabalą (naujas nuo seno), ir pasidarytų dar didesnė skylė. Taipogi niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų    vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui – nauji vynmaišiai!“
  Katalikai.lt

II eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2021-01-18 5:49

Psalmė (Ps 109, 1–4)

P.  Tu Kunigas amžiais kaip Melchizedekas.

  Dievas sako mano Valdovui: „Sėskis mano dešinėje,
  aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų“. – P.

  Dievas duos tau Siono kalne valdovo lazdą,
  ir tu savo priešus valdysi. – P.

  Nuo gimimo šventuose kalnuose viešpatausi,
  iš pat įsčių, nuo aušros savo jaunystės. – P.

  Viešpats yra prisiekęs, ir jis nesigaili:
  „Tu Kunigas amžiais kaip Melchizedekas“. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 4, 12)

P.  Aleliuja. – Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas.
                Jis teisia širdies sumanymus bei mintis. – P. Aleliuja.

II eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2021-01-18 5:49

Skaitinys (Žyd 5, 1–10)

  Kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių tarpo ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes. Jis sugeba atjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo ir dėl jo turi atnašauti aukas, kaip už tautos nuodėmes, taip ir už savo. Ir niekas pats nepasiima tos garbės, o vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas, kaip Aaronas.
  Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė garbę tapti vyriausiuoju kunigu, bet tas, kuris jam pasakė: „Mano Sūnus tu esi, šiandien tave pagimdžiau“. Kitoje vietoje sako: „Tu esi kunigas per amžius kaip Melchizedekas“.
  Jis savo kūno dienomis siuntė savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasiekęs tobulumą, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi, Dievo pavadintas vyriausiuoju kunigu kaip Melchizedekas.

abc.       2021-01-17 18:57

nustokit propoguot juodaskvernių haliucinacijas.

Popiežius Pranciškus       2021-01-17 18:04

priminė pirmadienį prasidedančią maldos už krikščionių vienybę savaitę

„Rytoj svarbi diena“, – sakė Pranciškus. „Prasideda maldos savaitė už krikščionių vienybę. Šiais metais jos tema – Jėzaus žodžiai: „Pasilikite mano meilėje ir duosite daug vaisių“. Pirmadienį, sausio 25 d., ją užbaigsime švęsdami mišparus Šv. Pauliaus už mūrų bazilikoje kartu su kitų Romoje esančių Bažnyčių ir krikščionių bendruomenių atstovais. Šiomis dienomis melskimės kartu, kad išsipildytų Jėzaus troškimas, kad visi būtų viena. Vienybė visada geriau už nesantaiką.“

Popiežius Pranciškus       2021-01-17 18:03

„Sutikau meilę, radau gyvenimo prasmę“

Veiksmas vyksta prie Jordano upės, rytojaus dieną po to, kai Jėzus buvo pakrikštytas. Pats Jonas Krikštytojas dviem kartu su juo buvusiems vyrams nurodė Mesiją, sakydamas: „Štai Dievo avinėlis!“ Ir tie du, pasitikėdami Krikštytojo liudijimu, nusekė paskui Jėzų. Jis, matydamas juos, užkalbino: „Ko ieškote?“, o jie paklausė: „Mokytojau, kur gyveni?“. Jėzus neatsakė: „Aš gyvenu Kafarnaume ar Nazarete“, bet tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tai, pasak popiežiaus, ne formalus, mandagus atsakymas, bet kvietimas susipažinti. Tiedu mokiniai nuėjo su Jėzumi ir pas jį praleido visą pusdienį. Nesunku įsivaizduoti, tęsė Pranciškus, kaip jie kalbėjosi, kad turėjo jam daugybę klausimų, tačiau visų pirma jie jo klausėsi. Mokytojo žodžiai šildė jų širdis. Jie girdėjo žodžius, atliepiančius didžiausias jų viltis. Jie pamatė šviesą, kurią gali duoti tik Dievas. Tad jie sugrįžo pas savo brolius kupini džiaugsmo, kuris užliejo jų širdis kaip patvinusi upė. Ir vienas iš jų –Andriejus – savo broliui Simonui, kurį Jėzus pavadins Petru, tarė: „Radome Mesiją!“

Popiežius pasiūlė stabtelėti ir atidžiau pasižiūrėti į šią mokinių pirmojo susitikimo su Kristumi patirtį. Kiekvienas Dievo kvietimas yra jo meilės iniciatyva. Dievas mus pakviečia gyventi, pakviečia tikėti, pakviečia pasirinkti vienokį ar kitokį gyvenimą. Pirmasis Dievo mums skirtas kvietimas yra jo mums suteikiama gyvybė. Šį kvietimą jis kiekvienam suteikia individualiai; nesame serijinės gamybos produktai, sakė popiežius. Dievas taip pat mus pakviečia tikėti ir būti jo šeimos nariais, Dievo vaikais. Galiausiai Dievas mus kviečia į tam tikrą gyvenimą: vienus – gyventi santuokoje, kitus – rinktis kunigystės ar pašvęstojo gyvenimo kelią. Tai skirtingi būdai įgyvendinti planą, kurį Dievas turi kiekvienam iš mūsų, kuris visada yra meilės planas. Tikintieji turi su džiaugsmu atsiliepti į šį kvietimą, tarnauti Dievui ir broliams bei seserims.

Susidūrę su Viešpaties kvietimu, kuris gali mus pasiekti įvairiausiais būdais, per asmenis, per laimingus ir liūdnus įvykius, kartais mes nenorime jo priimti, nes mums atrodo, kad jis nesuderinamas su mūsų siekiais. Kartais bijome, nes manome, kad tai per daug iš mūsų reikalauja ir gali mums sukelti nepatogumų. Tačiau Dievo kvietimas yra meilė ir į jį galime atsakyti tik su meile. Pirmiausia įvyksta susitikimas, tiksliau sakant – susitikimas su Jėzumi, kuris mums kalba apie Tėvą, leidžia pažinti jo meilę. Ir tuomet mumyse spontaniškai kyla noras kitiems mūsų mylimiems žmonėms skelbti: „Aš sutikau meilę“, „radau savo gyvenimo prasmę“ arba tiesiog: „Radau Dievą“.

Sekmadienį, prieš „Viešpaties Angelą“, sakytą kalbą popiežius baigė malda, kad Mergelė Marija mums padėtų paversti savo gyvenimą Dievo šlovinimo giesme, atsakymu į jo kvietimą ir nuolankiu bei džiugiu jo valios vykdymu. (JM /Vatican News)

Mons. Adolfas Grušas       2021-01-17 17:59

IEŠKOTOJAI

Tikriausiai kiekvienam yra tekę išgyventi neramių naktų, kai niekaip neįmanoma užmigti, o į galvą lenda mintys, į kurias taip ir nesugebame rasti atsakymo. Eina metai, bet tie svarbūs klausimai vis neapleidžia, beldžiasi į širdį, tarsi norėdami pasakyti, jog kiekvieną dieną reikia atsiliepti į mus šaukiančio Dievo balsą. Jis kviečia žmogų gyventi, tikėti, kovoti, įprasminti gyvenimą, išgyventi dar iki tol nesuprastą meilę…

Dievas ateina bet kurią dienos ar nakties valandą, į tikinčiųjų ir ateistų, į gerųjų ir blogųjų gyvenimus. Jis kreipiasi į mus, taip parodydamas, jog nesiliauja buvęs mūsų visų Tėvu. Jis niekuomet nepavargsta priminti apie save, duoda ženklų, žadindamas mus iš miego.

Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje girdime pasakojimą apie būsimojo garsaus Senojo Testamento kunigo Samuelio pašaukimą. Dievas, nežiūrint jauno Samuelio amžiaus, laukia jo atsakymo. Tikro atsakymo, nulemiančio visą gyvenimą, atskleidžiančio jo prasmę, nulemiančio gyvenimo būdą, pasirinkimus ir santykius.

„Kalbėk, Viešpatie! Tavo tarnas klauso!“

Savo jaunystėje, gal iki galo ir nesuvokdami, veikiausiai irgi turėjome progą išgirsti tokį kvietimą. Tada viskam pakako entuziazmo, nereikėjo daug galvoti apsisprendžiant. Vėliau, pasiekus brandą, susitikimas su mus kviečiančiu Dievu kelia nuostabą, nes reiškia nežinomybę, galbūt skausmą ir ašaras, bet, nežiūrint nieko, galiausiai vistiek virsta džiaugsmu.

Taip yra todėl, kad mes kalbamės ne su kažkuo nepažįstamu, bet su Dievu…

Taip atsitiko ir vieną dieną prie Jordano upės, kur žmonėms kalbėjo Jonas Krikštytojas. Matydamas praeinantį Jėzų iš Nazareto, Jonas Krikštytojas dviem šalia stovėjusiems savo mokiniams pasakė: „Štai Dievo Avinėlis!“ To pakako, kad mokiniai nusektų paskui Jėzų.

Tačiau svarbiausią klausimą uždavė „persekiojamasis“, kurį mokiniai bijojo pamesti iš akių. Jėzus, taip paslaptingai patraukęs juos, atsisuko…

Mes visi suprantame, kad Dievas mus pažįsta iki pačių sielos gelmių, ir tada, kai mažiausiai to tikimės, Jis pažvelgia į mus skvarbiu, švelniu ir kiek priekaištaujančiu, bet meilės kupinu žvilgsniu.

Mes tai suvokiame, kaip savo sąžinės balsą. Reikia tik pagalvoti apie situacijas, kai norėjome savyje nutildyti sąžinės priekaištus dėl visa tai, kas mus kreipė nuo Dievo valios vykdymo, prisiminti apie nusivylimą dėl to, kai nepadarėme ko nors gero, ar kažką padarėme blogai. Tai ir praleistos progos, galėjusios tapti savęs dovanojimo ir dėkingumo akimirkomis. Netikra meilė ir nepanaudotos nesuskaičiuojamos praleistos progos užmegzti ryšius, nutiesti tiltus, užmegzti protingą ir drąsinantį dialogą…

Ir Viešpaties balsas: „Ko ieškote?“…

Tai ne provokacija, o kvietimas išsivaduoti iš viso to, kas įkalina dvasią, ir priimti visa apimančią Jėzaus meilę.

Du Jėzaus „persekiotojai“, pasimetę ir nežinodami, ką galėtų atsakyti, užduoda klausimą, kuris vargu ar tą akimirką galėjo būti pats svarbiausias: „Mokytojau, kur gyveni?“

Dievas neužrašo savo gyvenamosios vietos adreso, nepadiktuoja mobilaus telefono numerio ar elektroninio pašto adreso. Jis kalba apie patirtį : „Ateikite ir pamatysite“. Jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį“.

Tokia diena ateina į kiekvieno mūsų gyvenimą, kai mums siūloma galimybė pakeisti gyvenimą. Tai ta žavinga akimirka, kai mes galime leistis kelionėn į savo širdies gelmes, kai pradedame suprasti, ką mums reiškia Dievas, ir kaip įmanoma būti laimingu. Tada suvokiame, jog Viešpats visąlaik buvo šalia, tik mes apsimetėme negirdintys Jo klausimo: „Ko ieškote?“

O gal dar net nemėginome ko nors ieškoti…

Evangelijos mąstymas       2021-01-17 17:56

Prašyti artimo santykio su Jėzumi pagilinimo

Atsistosiu su mokiniais šalia Jono, kad kaip jie išgyvenčiau savo pirmąjį susitikimą su Jėzumi.  „Štai Dievo Avinėlis“ – tai pirmieji žodžiai, kuriuos mokiniai išgirdo apie Jėzų, kai pamatė Jį ateinant.

*

Kada pirmą kartą savo gyvenime aiškiai pamačiau Jėzų? Kas man Jį parodė? Pabandysiu prisiminti žodžius apie jėzų, kurie labiausiai palietė mano širdį ir priartino mane prie Jo. Kada tai buvo ir kokiomis aplinkybėmis?

*

Įsivaizduosiu, kad kartu su mokiniais seku paskui Jėzų. Pastebėsiu, kaip Jėzus atsisuka, pažvelgia į mane ir klausia: „Ko ieškai?“ Sustosiu ties tuo klausimu. Kokie jausmai kyla manyje? Ko labiausiai ieškau savo gyvenime?

*

„Kur gyveni?“ Stebėsiu mokinius, su kokiu troškimu jie nori pažinti Jėzų. Ar manyje yra gyvas troškimas pažinti Jėzų? Ar esu pasiruošęs, kaip mokiniai, palikti viską, kad galėčiau geriau Jį pažinti? Kas labiausiai silpnina manyje norą būti su Jėzumi?

*

„Pasiliko su Juo“. Buvimas su Jėzumi leidžia labiau Jį pažinti ir pamilti. Ar sugebu sau duoti laiko, kad galėčiau pabūti su Jėzumi? Ar esu dosnus ir didžiadvasiškas maldoje?

*

Atkreipsiu dėmesį į mokinių entuziazmą po susitikimo su Jėzumi. Buvimas su Jėzumi mokinį pakeičia į liudytoją. Ar mano liudijime apie Jėzų vyrauja asmeninė patirtis, ar paviršutiniškumas, o gal trūksta vidinio įsitikinimo?

*

Prašysiu, kad Jėzus patrauktų mane prie savęs, pažadintų Jo artumo troškimą. Savo mintimis būsiu šalia Jo ir kartosiu:

„Trokštu, kad mano širdyje visada būtum pirmoje vietoje“.

Kasdienapmastau.lt

Taip,       2021-01-17 12:26

Tikra tiesa, laikas mums visiems praregėti. Tačiau, jei patys negyvensime tiesoje, kaži ar kas nors pagerės. Privalu ne tik patiems nesielgti neteisingai, bet ir kitiems to neleisti daryti. Iš kur šis nežabotas valdžios melas? Mus, kaip tas varles pripratino prie šiltėjančio vandens tam, kad išvirtų? Juk mums iki kaulų smegenų yra svetima, tai ką jie mums bruka, negi su visu tuo susigyvensime? Tiesa ir tik tiesa padaro žmogų laisvą. Tad, ne smurtu, o tiesa ir grumu kovokime prieš blogį. Skambinkime, rašykime, kalbėkime apie tiesą, demaskuokime melą, nes velnias labai bijo viešumo. Būkime tie protingi apaštalai, kurie, kaip šios dienos Evangelijoje ne tik pasekė Jėzumi, bet šią gerąją naujieną pranešė savo artimiesiems.

Štai pavyzdys mūsų kunigams ir krikščionims:       2021-01-17 11:53

Kartą naktį Dievas pranešęs Samueliui, kad kunigo Helio šeima bus nubausta
už jo sūnų piktadarybes. Taip ir nutiko: kai Helis mirė, Izraelį užkariavo filistinai, todėl žmonės nebetikėjo, kad Dievas jais rūpinasi.
Tuomet, kaip tautos išsigelbėjimą, būtent Samuelis ragino
sudaužyti savo stabus ir nusilenkti Dievui.
*****************************************************************
Šiandien net aklas, jei tik jis yra geros valios žmogus, negali nematyti,
kad Lietuvoje ir globaliu mastu platinamas stabmeldiškos kairuoliškos neoliberalizmo ideologijos užkratas ir steigiama ja besivadovaujančių tironija. Kaip nugalėti šį XXI a Leviataną?
- Sudaužykime stabus ir nusilenkime Dievui, kaip mokė Dievo pranašas Samuelis.


Rekomenduojame

Nida Vasiliauskaitė. Apie „erelių“ menkystę

Geroji Naujiena: Atsiverskime ir tikėkime Evangelija!

Kviečiame pasirašyti peticiją „Prieš lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą“

Dr. John Campbell: Cinkas prieš COVID-19

Liudvikas Jakimavičius. Sniego mandala

Andrius Švarplys. Facebookas atjungė Australiją

Algimantas Matulevičius. Šventės ir kasdienybė

Algimantas Rusteika. Tai tiesiog dar vienas šansas, kuris mums bus labai trumpam duotas

Nida Vasiliauskaitė: „Dievaž, ką jie rūko?“

Vidmantas Valiušaitis. K. Škirpos atsakymas į šmeižtus apie jį, paskleistus per Maskvos išlaikomą Amerikos lietuvių komunistų laikraštį

Tomas Viluckas. Apie Bažnyčios krizę ir bendrą atsakomybę

Dienos aktualija: tarptautinė konferencija – Europos ateitis, šeima ir prigimtinės žmogaus teisės (vaizdo įrašas)

Algimantas Rusteika. Ar šis pirmininkas būtų objektyvus?

Joana Noreikaitė: Prezidente, smerkiate Lukašenkos ir Putino režimus, o patys taikote tokius pačius taikių piliečių akcijų gniuždymo metodus

Be komentarų: vasario 17 d. policijos veiksmai per „Tie-SOS!“ akciją S. Daukanto aikštėje

Kaip milijardieriai LGBT padarė tokią galingą

Vytautas Radžvilas. Diena, kai nutarėme ne tik gyventi, bet ir būti

Papunkčiui su Vytautu Sinica:  Zingeris, nacionalizmas, fašizmas ir Vasario 16-oji

Rasa Čepaitienė. Lietuva vis dar yra mūsų pasaulio ir širdžių centras

Vasario 16-oji – ir virtualioje erdvėje

„Kovojom Ąžuolais, palūžom Ąžuolais, mirėm Ąžuolais ir šlamėsim Ąžuolais, tiems, kas Tėvynę myli“ –  Vasario 16-oji: kad būtume jų aukos verti!

Vidmantas Valiušaitis. Vasario 16-oji per paskutinį šimtmetį

Zigmas Tamakauskas. Vasario 16-oji – trykštanti mūsų stiprybės gyvybingoji dvasia

Nacionalinis susivienijimas ragina Vyriausybę grąžinti „Miško brolių“ draugijai jos būstinę

Maldos akcija už šeimą: Nelaisvė prasideda dvasine okupacija. Kaip įgyti imunitetą ideologijai? Kard. Sigitą Tamkevičių kalbina Audrius Globys

Verta prisiminti. Česlovas Iškauskas. Pokario kovos: Lietuvos katalikų laiškas Popiežiui

Rasti ir atpažinti 11-os partizanų ir jų rėmėjų palaikai

Kvietimas: Nacionalinis susivienijimas. Neleiskime ištrinti Vasario 16-osios iš Tautos atminties!

Raimondas Navickas. Kodėl jie to nedaro, kodėl laukia Stambulo konvencijos? arba Demagogijos anatomija

Andrius Švarplys. Spręskite patys, arba Kaip užbaigsite „Jeigu akademikų samprotavimai neatitinka šiuolaikinės politinės tikrovės, tuo blogiau…“?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.