Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“

Tiesos.lt redakcija   2016 m. gegužės 1 d. 3:29

11     

    

Geroji Naujiena: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę. Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios, bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs. (Jn 14, 23–29)

Švęsdami šeštąjį Velykų sekmadienį, melskimės už Lietuvą Tiesoje, kad viršum visko viešpatautų meilė ir Jo ramybė. Ir tegul mums, visiems šios bendruomenės nariams, Šventoji Dvasia primena Kristaus žodžius ir teparuošia mumyse tinkamą buveinę Tėvui ir Sūnui, nes mylėti yra visų pirma klausytis Kristaus, įsikūnijusio Tėvo žodžio ir jį priimti.

Šį sekmadienį švenčiame ir Motinos dieną – prisiminę savo brangiausias mamas padėkokime už jas Dievui ir paveskime jas Jo globai bei malonei, jos apstybei.

Šv. Siluanas Atonietis († 1938). Apie ramybės Dievą

Nuodėminga, aistrų pavergta siela negali turėti ramybės ir džiaugtis Viešpačiu, nors ir valdytų visus žemės turtus, nors ir karaliautų visame pasaulyje. Jeigu tokiam karaliui, linksmai puotaujančiam su savo kunigaikščiais ir šlovingai sėdinčiam soste, staiga pasakytum: „Karaliau, tu dabar mirsi“, – jo siela sunerimtų ir pradėtų drebėti iš baimės, ir jis pamatytų, koks yra silpnas.

O yra tokių vargšų, kurie nejaučia mirties baimės, jie sutinka ją ramiai, kaip palaimintasis Simeonas, andai sušukęs: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti‘ (Lk 2, 29). Kokia rami buvo teisiojo Simeono siela, gali suprasti tik tie, kurių sielos jaučia Dievo ramybę arba bent buvo ją patyrusios.

 

* * *

Ramybės dovana

„Bažnyčios žinios“ | 2007 m. balandžio 30 d.

Dažnai girdime pasiteisinimą: „Nedarau nieko bloga.“ Taip bandoma gintis nuo tylių sąžinės priminimų ar garsiai išsakomų priekaištų. Suprask: žmogus (veikiausiai krikščionis) laikosi savo nusistatytų dorovės normų, tačiau malda, sakramentai, Šventasis Raštas – tai ne jam, tam jis neturi laiko.

Neįmanoma būti krikščionimi nesiangažuojant visa širdimi. Jei kas krikščionybę išgyvena kaip pareigą, elgiasi korektiškai ir mano, kad nedaro nieko pikta, – to aiškiai per maža. Jėzui nereikia dorovės funkcionierių. Savo mokiniams jis kelia aiškią sąlygą – kad jį mylėtų. Jėzui kiekvienas veiksmas ar darbas yra vertas tiek, kiek jis yra meilės išraiška: kas myli Jėzų, laikosi jo žodžio.

Krikščionys vadovaujasi ne tik bendrosiomis visuomenės moralės normomis, bet taip pat Jėzaus žodžiais, priimdami juos asmeniškai. Tokia gyvensena turi dvejopų pasekmių. Viena vertus, tampa savotiškai sunkiau: nebepadeda įpročiai dėl gyvenimo blogybių bei nemalonumų kaltinti aplinkinius, charakterį, išsilavinimą, postą. Tačiau taip pat sulaukiame dovanų. Į Kristaus mokinio veiklią meilę Tėvas atsako savo meile. Dievas nesileidžia pralenkiamas meilės dosnumu.

Jėzus žada dar vieną džiaugsmą: „Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“ Kas tas „mes“? Tėvas ir Sūnus suvienyti Šventosios Dvasios meile. Triasmenis Dievas nuolat gyvena Jėzų mylinčiuose mokiniuose. Jis veikia juose ir per juos. Dievo buveinė žemėje yra jį tikinčiame ir mylinčiame žmoguje, taip pat tikinčioje ir mylinčioje bendruomenėje. Šventasis Paulius sako: „Jūs esate gyvojo Dievo šventovė“. Bažnyčios pastatas yra tik antrinė Dievo buveinė.

Jėzaus žodžių atmetimas arba ignoravimas – tai ženklas, kad žmogus nemyli Jėzaus. Negalima teigti, kad tikime į Dievą, jei neklausome jo pasiųsto Jėzaus žodžio. O jei Jėzaus sekėjas pamiršta Dievo žodį? Žmogus tiesiog negali vienu metu suvokti ir susieti daugelio dalykų. Dėl šios žmogui visuotinai būdingos priežasties Tėvas atsiunčia Šventąją Dvasią kaip pagalbininkę ir Jėzaus padėjėją. Trys dieviškieji Asmenys veikia susieti glaudžiausiu vidiniu ryšiu. Šventoji Dvasia individualiame krikščionyje ir bendruomenėje tęsia Jėzaus mokymą. Šventoji Dvasia nemoko nieko naujo, o tik tai, ko jau mokė Jėzus, ji tapatinasi su Jėzuje atskleistu Dievo apreiškimu. Individualus krikščionis ir visa Bažnyčia deda pastangas laikytis Dievo apreiškimo pilnatvės. Net turėdami geriausią valią žmonės ką nors praleidžia ar suklysta. Krikščionių žvilgsnį temdo laiko dvasios nulemtos nuomonės ar visuomeninės padėties hierarchija. Tada Jėzaus žodžiai praranda savo spindesį ir aiškumą, o kai kurie ir iš viso išnyksta iš dėmesio lauko.

Šventoji Dvasia naudojasi įvairiais mokymo metodais. Ji moko per Dievo žodžio skelbimą, katechezę, pamokslus, vyskupų laiškus, popiežių enciklikas bei Bažnyčios Susirinkimus. Kartais Šventoji Dvasia individualiems krikščionims primena pamirštus Jėzaus žodžius, ir tokiam krikščioniui tenka sunki užduotis vėl priminti tikėjimo broliams tą vertingą žodį – juk visi gyvename kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų.

Taigi Šventoji Dvasia yra nepaliaujama ir neišsemiama to paties Apreiškimo versmė. Kai kada neteisingai įsivaizduojame, tarsi tikėjimo paveldas būtų vienąkart sudėtas ir uždarytas kaip lobis į skrynią, tereikia ją atidaryti ir pasiimti. Tačiau iš Jėzaus žodžių tampa aišku, jog tikėjimas yra mokymasis ir atminimas. Jėzus taip pat kalba apie savo testamentinį priesaką. Jis palieka mums savo dvasinį taikos ir ramybės palikimą. Pabrėžia, kad palieka mums savo ramybę – jis ją įsteigė ir pirko už brangią kainą.

Čia turima omenyje ne vidinė sielos ramybė, ne visų žmogaus galių darna: Jėzus kalba apie išganymą, bendrystę su Dievu. Ši ramybė yra iš esmės skirtinga nuo paliaubų ar taikaus sambūvio, politikų bei diplomatų pasiektos taikos, iš tikrųjų besiremiančios jėgos pusiausvyra, taika, kylančia iš baimės. Kristaus ramybė taip pat skirtinga nuo žmogaus siekiamo susikurti ramaus pasaulėlio, kur susipina gyvenimo saugumas ir komfortas. Ar krikščionis nori priimti tokią Kristaus siūlomą ramybę, ar pasitenkinti tik savo ramiu pasaulėliu, šiapus savo kiemo tvoros?

Tik Kristaus siūloma ramybė teikia pakankamą pamatą patvariai taikai. Kitokia ramybė yra statoma ant smėlio, be pamatų. Kristaus siūloma taika ir ramybė reiškia taiką tarp tautų, klasių bei rasių. Kiekvienas krikščionis Kristaus pavyzdžiu yra taikos bičiulis ir kūrėjas. Nė vienas krikščionis negali šalintis nuo taikdarystės, kartais labai nedėkingos užduoties.

Povelykiniu laikotarpiu kitaip išgirstame Jėzaus žodžius: „Aš iškeliauju ir vėl grįšiu“. Šioje frazėje telpa kančia, mirtis ir prisikėlimas, taip pat tūkstantmečiai ir nesuskaičiuojama daugybė kartų, kai Kristus savo įkurtos Bažnyčios nariuose buvo kryžiuojamas ir persekiojamas. Evangelistas Jonas taikliai apibendrina Jėzaus gyvenimo prasmę. Nepaisydami atsiskyrimo nuo Jėzaus, mokiniai iš meilės turi džiaugtis tuo, kad jis pašlovintas pas Tėvą.

Parengė K.L.

baznycioszinios.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Apie darbus       2016-05-3 12:30

Manau kad svarbiausia yra nuo ko atėjo Kristus išlaisvinti žydus ir ko mokė Kristus.Apuoliukas gerai pastebėjo kad Kristus žmones gydė per Šabą, tai yra darė  gerus darbus žmonėms, kas vėl gi atitinka mokymą daryti gerus darbus ir būti geru:L “3.2.13 Iš tiesų, per gerus darbus (žmogus) tampa geras, o per blogus - blogas”, Upanišadose iki Kristaus (pusl.151).

Apuokiukas       2016-05-3 10:55

Tai aš ir įtariu, kad, geriausiu atveju, Jahvė ir yra pagonių semitų dievukas, katalikybės KAŽKODĖL tapatinamas su Dievu Tėvu…

Apuokiukui       2016-05-3 9:39

Dėl Jahvės sūnų - pagonybės elementai.

Apuokiukas       2016-05-3 6:43

Kaip aš bendrauju su savo tėvu, tai tik mano ir mano tėvo reikalas. O visiems kitiems aš neslepiu, kad esu Vinco sūnus.
O Jėzus Kristus niekad nesakė, kad jis būtų Jahvės sūnus, labai nemėgo būti vadinamas Mesiju ir labiausiai mėgo save vadinti Žmogaus sūnumi.
O beje, Jahvė turėjo ( kažkiek ) sūnų, kurie imdavo į žmonas žmonių dukteris.

tai va       2016-05-2 18:21

to Apuoliukas. O ar jūs savo tėvą vadinate tikriniu vardu?

 

Apuokiukas       2016-05-2 6:49

Tai va.
1. Jėzus Kristus, atrodo kalba apie Tėvą ir save, kaip Tėvo sūnų, bet niekur ir niekad nesako, kad jis yra Jahvės sūnus. Netgi religingiems fariziejams jis tiesiai ir šviesiai mesteli, kad jų tėvas - Šėtonas. Jėzus Kristus savo veikla tiesiog šaiposi iš Jahvės, pavyzdžiui gydydamas žmones per Šabą.
2. Tikras katalikas mirtį visada privalo sutikti su baime. Nes jis nežino, ar mirties momentu jis turės nuodėmių, ar bus priėjęs išpažinties ir gavęs paskutinį ( ligonių ) patepimą. Ir jeigu ne - tai viskas, susigadins visą savo amžinybę, na nebent giminaičiai už jį užpirktų daug mišių. Ir tiktai žmogus, suvokiantis, kad jis gyvena amžinąjį gyvenimą, kad jis čia į žemę, į šį fizinį kūną atėjo kaip į komandiruotę, kuri kažkada baigsis ir kuri gali būti daugiau ar mažiau sėkminga, kad tų komandiruočių gali būti ne viena ir ne dvi, žmogus, kuris, kaip sakė Vydūnas, suvokia, kad ,,geria iš amžino jaunumo šaltinio”, tik toks žmogus gali ramiai ir su viltim sutikti savo fizinio kūno mirtį.

Ačiū Jums       2016-05-1 19:31

mieli violetiniai kedopedofilai, kad paliekat mane ramybėje. Tačiau būkit geri, palikit ramybėj ir Kedžių aukas bei jų artimuosius.

apie ramybę       2016-05-1 12:33

To 2016-05-1 11:51, Ramybės, ramybės, ramybės linkiu Jums.
“2.1.1. ramybė ramybė ramybė (Santih, santih, santik)- šventas vedistinis palinkėjimas. Upanišados 277 pus.
Ir Kristus paliko ramybę “...Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę...”
(Jn 14, 23–29).
Kame problema?

upanišadinikui       2016-05-1 11:51

Labai nemandagu įsibrauti nekviestam į svetimus namus ir užsilipus ant stalo šikti. Nebük gyvulys, atsiknisk su savo upanišadais.

Apie ramybę       2016-05-1 11:03

“Geroji Naujiena: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“.
Atsakykite patys sau į klausimą:  Ar personažas Kristus duodamas ir palikdamas “ramybę” nurodė  kelią į vedistinę pasaulėžiūrą ir vadovautis vedizmu,  jei iki Kristaus parašytose Upanišadose naudojamas šventas vedistinis palinkėjimas santih, santih, santik : “2.1.1. ramybė ramybė ramybė (Santih, santih, santik)- šventas vedistinis palinkėjimas. Būdamas trigubas, makrokosmoso atžvilgiu jis skiriamas nuraminti visų trijų pasaulių ( žemės, dangaus ir tarpinio) būtybėms, o mikrokosmoso atžvilgiu - trims “kūnams” ( fiziniam, jausmų ir proto).” Upanišados pusl. 277 ?

padiskutuokim       2016-05-1 10:43

Ką simbolizoja pastrižas kryžius,kurį sudaro rankų padėtis, paveikslėlyje prie straipsnio?  Kokios versijos?  Žemė, ąžuolas, perkūnas….?


Rekomenduojame

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Rasa Čepaitienė. Rentininkų partija

Ramūnas Aušrotas. JK valdžia po truputį pradeda „veržti kranelius“ gender ideologijos sklaidai tarp jaunimo

Mirštanti Europa (ir tai nėra vien tiktai senėjimas) kviečiasi „šviežio kraujo“...

Algimantas Rusteika. Apie teisingumą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.