Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Aš ir Tėvas esame viena“

Tiesos.lt redakcija   2016 m. balandžio 17 d. 18:55

17     

    

Geroji Naujiena: „Aš ir Tėvas esame viena“

Jėzus žydams pasakė: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena.“ (Jn 10, 27–30)

Švęsdami Gerojo Ganytojo sekmadienį, melskimės už Lietuvą Tiesoje – tegul mažoji kaimenė, klausanti Išganytojo balso, su pasitikėjimu žengia pro Dangaus karalystės, amžinojo gyvenimo vartus, kuriuos Jėzus atvėrė savo mirtimi ant Kryžiaus ir šlovingu Prisikėlimu; tegul Viešpats ją lydi šiame kelyje ir tegul nesupančioja jos joks blogis.

* * *

Šv. Tomas Akvinietis (†1274). Gerasis Ganytojas

Kristus pateikia keturis veiksmus, būdingus gerajam ganytojui.

Pirmiausia – jis pažįsta avis. Dėl to sako, kad savo avis jis šaukia vardais: tuo parodo, kad jas pažįsta ir bičiuliaujasi su avimis. Juk tuos šaukiame vardais, kuriuos artimai pažįstame. „Aš pažįstu tave vardu“ (Iš 33, 17). Tikrai tai dera gerojo ganytojo tarnystei pagal šiuos Rašto žodžius: „atidžiai apžiūrėk savo kaimenės gyvulių veidą“ (Pat 27, 23 Vulg). Ir tai būtent tinka Kristui – dėl esamojo žmonių pažinimo arba dar labiau dėl amžinojo išankstinio paskyrimo jis nuo amžių pažįsta juos iki pat vardo: „Jis nustatė žvaigždžių skaičių, – kiekvieną jų vardu vadina“ (Ps 14, 4); „Viešpats pažįsta savuosius“ (2 Tim 2,19).

Antra yra tai, kad jis jas išsiveda, tai yra atskiria nuo bedievių draugijos: „išvedė juos iš tamsybių ir mirties ūksmės“ (plg. Ps 106 (107), 14).

Trečia, jau išvestas iš bedievių tarpo ir įvestas į avidę, vėl išsiveda jas iš avidės. Pirmiausia, žinoma, dėl kitų išganymo: „pasiųsiu iš tų, kurie bus išgelbėti, į Lydiją paštuos, kurie negirdėjo garso apie mane ir neregėjo mano šlovės. Jie paskelbs tautoms mano garbę“ (Iz 66, 19 Vulg). „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų“ (Mt 10,16) – aišku, tam, kad iš vilkų padarytumėte avis. Ir taip pat vesti amžinojo išganymo kryptimi ir keliu; „kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 79).

Ketvirta, jis tikrai eina pirma jų gero elgesio pavyzdžiu; dėl to sako: „jis eina priešakyje“ (Jn 10, 4) – to nėra su gyvulių ganytoju, kuris veikiau eina iš paskos, kaip sako psalmė: „ir einantį paskui žindenes avis paėmė jį“ (plg Ps 77 (78), 70 Vulg.). O geras ganytojas eina jų priešakyje rodydamas savo pavyzdį: „ne kaip jums pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys“ (1 Pt 5, 3).

Kristus abiejose šiose misijose eina jų priešakyje: nes jis pirmas patyrė mirtį dėl tiesos mokymo: „jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24); ir nuėjo pirma visų į amžinąjį gyvenimą: „Tas, kuris padaro spragą, eis jų priekyje“ (plg. Mch 2, 13).

 

* * *

Joseph Ratzinger (Benediktas XVI). Ganytojas – einantis mūsų ieškoti per mūsų gyvenimo dyglius ir dykumas

Ganytojo įvaizdis, kuriuo Jėzaus išreiškiama tiek sinoptikų, tiek Jono evangelijoje, turi ilgą istoriją. Senovės Rytuose, tiek šumerų valdovų įrašuose, tiek Babilono bei Asirijos erdvėje, karalius laikydavo save Dievo skirtu ganytoju; ganymas – jo užduoties valdyti įvaizdis. Remiantis šiuo įvaizdžiu, nuo teisingo valdovo užduočių neatskiriamas rūpinimasis silpnaisiais. Tad galima teigti, kad Kristaus, kaip Gerojo Ganytojo, įvaizdis nuo pat pradžios yra Evangelija apie Kristų Karalių ir leidžia sušvisti Kristaus karališkumui.
[...]

Grįžkime prie dešimto skyriaus kalbos apie ganytoją. Tik iš antro karto čia ištariama: „Aš – gerasis ganytojas.“ Visas ganytojo įvaizdžio istorinis krūvis priimamas, nuvalomas ir galutinai įprasminamas. Pirmiausia iškeliami keturi esminiai aspektai. Vagis ateina „vogti, žudyti, naikinti“ (Jn 10, 10). Avis jis laiko jam priklausančiu dalyku, kuriuo naudojamasi savo labui. Jam rūpi tik jis pats. Visa skirta tik jam. Priešingai elgiasi tikrasis ganytojas: jis ne atima, bet dovanoja gyvybę: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

Tai didysis Jėzaus pažadas – apsčiai duoti gyvenimo. Turėti apsčiai gyvenimo trokšta kiekvienas žmogus. Tačiau kas tai yra? Kas yra gyvenimas? Kur mes jį surandame? Kada ir kaip turime „apsčiai gyvenimo“? Gyvendami kaip sūnus palaidūnas, iššvaistydami visą Dievo duotą kraitį? Gyvendami kaip vagys ir plėšikai, pasiimdami visa sau? Jėzus žada parodyti avims „ganyklą“ – tai, kuo jos būtų gyvos, kas tikrai nuvestų jas prie gyvybės šaltinių. Čia galime nugirsti 23 psalmės žodžius: „Žaliose lankose mane paguldo, prie ramių tvenkinių mane gano. [...] Tu padengi man stalą [...]. Tiktai gerumas ir ištikimoji meilė lydės kiekvieną mano gyvenimo dieną...“ (Ps 23, 2. 5 ir t.). Dar netarpiškiau ataidi ganytojo kalbos Ezekielio knygoje skambesys: „Ganysiu jas vešlioje ganykloje – Izraelio kalnų aukštumos bus jų buveinė“ (Ez 34, 14).

Tačiau ką visa tai reiškia? Kuo avys gyvos, žinome; bet kuo gyvas žmogus? Izraelio kalnuose ir aukštumų ganyklose, kuriose esama paunksnės ir vandens, Bažnyčios tėvai įžvelgė Šventojo Rašto aukštumų, Dievo žodžio, kaip gyvybę teikiančio maisto, įvaizdį. Ir nors tai ne istorinė teksto prasmė, jie galiausiai neklydo ir teisingai suprato pirmiausia patį Jėzų. Žmogus gyvas tiesa ir būdamas mylimas, būdamas mylimas tiesos. Jam reikia prie jo besiartinančio Dievo, jam gyvenimo prasmę paaiškinančio ir šitaip kelią į gyvenimą parodančio Dievo. Žinoma, žmogui reikia duonos, maisto kūnui, bet galiausiai jam reikia žodžio, meilės, paties Dievo. Kas jam to duoda, tas duoda apsčiai gyvenimo“. Per tai kartu išlaisvinamos jėgos, kuriomis jis gali prasmingai puoselėti, rasti sau ir kitiems gėrybių, kurių galima turėti tik sambūvyje.

Todėl šešto skyriaus kalbą apie duoną ir kalbą apie ganytoją sieja vidinis ryšys: ir ten, ir čia kalbama apie tai, kuo gyvas žmogus. Didis žydų religijos filosofas ir Jėzaus amžininkas Filonas yra pasakęs, kad Dievas, tikrasis savo tautos Ganytojas, ganytoju paskyrė „pirmagimį Sūnų“, Logos (Barrett 374). Jono evangelijos kalba apie ganytoją tiesiogiai nesusijusi su Jėzaus kaip Logos supratimus, tačiau būtent Jono evangelijos kontekste kaip tik tokia jos prasmė: Jėzus, kaip kūnu tapęs Dievo Žodis, yra ne tik ganytojas, bet ir maistas, tikroji „ganykla“; Jis dovanoja gyvybę atiduodamas save patį, pats būdamas gyvybė (plg. Jn 1, 4; 3, 36; 11, 25).

Taip priėjome antrą kalbos apie ganytoją motyvą, kuriame pasirodo naujovė, vedanti toliau už Filoną ne naujomis mintimis, o nauju įvykiu – Sūnaus tapimu žmogumi ir kančią: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Kaip kalboje apie duoną nesitenkinama nuorodą į Žodį, bet kalbama apie kūnu ir atnaša „už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51) tapusį Žodį, taip kalbos apie ganytoją pagrindinė tema yra gyvybės už „avis“ atidavimas. Kalbos apie ganytoją centre – kryžius, bet ne kaip Jėzų nelauktai užklumpantis ir iš išorės Jam primetamas smurto veiksmas, o kaip laisvas savęs atidavimas: „Guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10, 17 ir t.). Čia aiškinama, kas įvyksta steigiant Eucharistiją: išorinį smurtinį nukryžiavimo veiksmą Jėzus paverčia savanorišku savęs atidavimo už kitus veiksmu. Jėzus dovanoja ne ką nors, bet save. Taip Jis dovanoja gyvybę. Prie šios minties turėsime grįžti ir ją pagilinti kalbėdami apie Eucharistiją ir Paschos įvykį.

Trečias esminis kalbos apie ganytoją motyvas – abipusis ganytojo ir kaimenės pažinimas: „Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda [...], avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą“ (Jn 10, 3 ir t.). „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 14 ir t.). Šiose eilutėse į akis krinta dvi minčių sampynos, kurias dera apmąstyti norint suprasti, ką reiškia toks „pažinimas“. Pirmiausia vienas su kitu susipynę pažinimas ir priklausomybė. Ganytojas pažįsta avis, nes jos jam priklauso, o jos jį pažįsta, nes yra būtent jo. Pažinti ir priklausyti (graikiškame tekste „būti nuosavybe“ – ta idia) iš tikrųjų yra viena ir tas pats. Tikrasis ganytojas „turi“ avis ne kaip kokį daiktą, naudojamą ir sunaudojamą; jos „priklauso“ jam kaip vienas kitam pažįstami, o toks „pažinimas“ yra vidinis priėmimas, jis išreiškia vidinę priklausomybę, siekiančią daug giliau negu daiktų turėjimas.

Paaiškinsime pavyzdžiu iš mūsų gyvenimo. Nė vienas žmogus „nepriklauso“ kitam taip, kaip priklauso daiktas. Vaikai nėra tėvų „nuosavybė“; sutuoktiniai nėra vienas kito „nuosavybė“. Tačiau jie vienas kitam „priklauso“ daug giliau, negu, pavyzdžiui, medžio gabalas arba žemės sklypas ar dar kas nors, kas vadinama „nuosavybe“. Vaikai „priklauso“ tėvams ir kartu yra laisvi Dievo kūriniai, kiekvienas su savo savitu pašaukimu, savita naujove ir nepakartojamybe Dievo atžvilgiu. Jei priklauso vienas kitam ne kaip turtas, bet pagal atsakomybės matmenį. Jie priklauso vienas kitam per tai, kad pripažįsta kito laisvę ir remia vienas kitą meile bei pažinimu; tokiame sambūvyje jie yra amžinai laisvi ir kartu yra viena.

Taip pat ir „avys“, būdamos Dievo sukurti asmenys, Dievo paveikslai, priklauso ganytojui ne kaip daiktai, kaip juos savinasi plėšikai ir vagys. Būtent tai skiria savininką, tikrąjį ganytoją, nuo plėšiko: plėšikui, ideologams ir diktatoriams, žmonės – tik jų turimas daiktas. Tuo tarpu tikrajam ganytojui jie yra laisvi tiesos ir meilės atžvilgiu; ganytojas, kaip jų savininkas, pasirodo būtent per tai, kad juos pažįsta ir myli, nori jų tiesos laisvėje. Jie priklauso Jam per „pažinimo“ vienybę, tiesos, kuri yra Jis pats, bendrystę. Būtent todėl Jis jų neišnaudoja, bet atiduoda už juos savo gyvybę. Kaip neatskiriami Logos ir tapimas žmogumi, Logos ir kančią, taip galiausiai viena yra pažinimas ir savęs atidavimas.

Dar kartą pasiklausykime lemiamo sakinio: „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 14 ir t.). Šiame sakinyje glūdi dar viena sampyna, kurios privalu paisyti. Abipusis Tėvo ir Sūnaus pažinimas suaustas su abipusiu ganytojo ir avių pažinimu. Pažinimas, siejantis Jėzų su savaisiais, skendi Jo pažįstančiosios vienybės su Tėvu vidinėje erdvėje. Savieji įausti į trejybinį dialogą; dar kartą tai pamatysime apmąstydami Aukščiausiojo Kunigo maldą. Tada išvysime, jog Bažnyčia ir Trejybė viena su kita glaudžiais susipynusios. Toks dviejų pažinimo plotmių susipynimas labai svarbus norint suvokti „pažinimo“, apie kurį kalbama Jono evangelijoje, esmę.

Visa tai perkeldami mūsų gyvenimo pasauliui, galėtume pasakyti: žmogus teisingai pažįsta tik Dieve ir tik remdamasis Dievu. Tarpusavio pažinimas, apribojantis žmogų vien tuo, kas empiriška ir apčiuopiama, kaip tik neatitinka žmogaus tikrosios gelmės. Žmogus pažįsta save tik tada, kai įžvelgia jame Dievo slėpinį. Tai reiškia, jog ganytojui Jėzaus tarnyboje nevalia pririšti žmonių prie savęs, prie savo nedidelio „aš“. Tarpusavio pažinimas, jungiantis jį su patikėtosiomis „avimis“, turi skatinti vienas kitą vesti toliau už save, idant kitas rastų visą savo laisvę; todėl jis pats visada turi peržengti save vienybės su Jėzumi ir trejybiniu Dievu link.

Jėzaus „aš“ visada atviras buvimui su Tėvu; Jis niekada nebūna vienas, bet visada gauna save iš Tėvo ir grąžina Tėvui. „Mano mokymas nėra mano mokymas“, Jo „aš“ yra Trejybės vidiniam gyvenimui atvertas „aš“. Kas Jį pažįsta, tas „mato“ Tėvą, įžengia į Jo bendrystę su Tėvu. Kaip tik tokiame susitikime su Jėzumi glūdinti dialoginė perženga atskleidžia tikrąjį Ganytoją, kuris nepaverčia mūsų nuosavybe, bet įvesdindamas į Dievo bendrystę ir atiduodamas savo gyvybę, veda į mūsų būties laisvę.

Pereikime prie paskutinio didžiojo kalbos apie ganytoją motyvo – vienybės. Labai reikšmingai ji pasirodo Ezekielio knygos kalboje apie ganytoją. „Atėjo man Viešpaties žodis: Marusis, pasiimk pagalį ir ant jo parašyk: Judo ir jam ištikimų izraeliečių. Tuomet paimk kitą pagalį ir ant jo parašyk: Juozapo – Efraimo pagalys – ir visų jam ištikimų Izraelio namų. Suglausk vieną su kitu, kad juodu būtų sujungti tavo rankoje. [...] Taip kalbėjo Viešpats Dievas. Tikėkit manimi, paimsiu Izraelio žmones iš tautų [...], surinksiu juos iš visur [...]. Padarysiu juos viena tauta krašte – Izraelio kalnuose [...]. Niekad daugiau jie nebebus dvi tautos, niekad daugiau jie nebebus padalyti į dvi karalystes…“ (Ez 37, 15–17. 21 ir t.). Padalytą ir išblaškytą Izraelį ganytojas Dievas vėl suburia į vieną tautą.

Jėzaus kalbose apie ganytoją ši vizija tęsiama, bet pažado spindulys esmingai padidinamas: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas“ (Jn 10, 16). Ganytojo Jėzaus misija apima ne tik išblaškytas Izraelio namų avis, bet ir užduotį suburti į vienybę „išsklaidytuosius Dievo vaikus“ apskritai (Jn 11, 52). Tad vieno ganytojo ir vienos kaimenės pažadu išreiškiama tas pats, kas iškyla aikštėn Mato evangelijos Prisikėlusiojo misijiniame paliepime: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones‘ (Mt 28, 19), kurį vėliau kaip Prisikėlusiojo žodį aptinkame ir Apaštalų darbuose: jūs „tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).

Čia prieš akis išnyra vidinė šios visuotinės misijos priežastis: yra tik vienas ganytojas. Jėzuje žmogumi tapęs Logos yra visų žmonių Ganytojas, nes jie visi sukurti per vieną Žodį; kad ir išsisklaidę, pagal Jį ir Jo atžvilgiu jie yra viena. Visą savo išsisklaidymą įveikti ir tapti viena žmonija gali remdamasi tikruoju savo Ganytoju, remdamasi Logos, kuris tapo žmogumi, idant atiduotų savo gyvybę ir šitaip dovanotų apsčiai gyvenimo “ (Jn 10, 10).

Anksti, kaip paliudyta jau III a., ganytojas tapo paveikiu ankstyvosios krikščionijos įvaizdžiu. Pervargusioje miesto bendruomenėje jau iki tol buvo pamėgta avies nešėjo figūra, atrodžiusi kaip svajone apie paprastą gyvenimą. Tačiau krikščionija, remdamasi Raštu, šią figūrą iškart suprato naujaip; pirmiausia, pavyzdžiui, 23 psalmės prasme: „Viešpats – Ganytojas mano, – man nieko nestinga. Žaliose lankose mane paguldo [...]. Nors per tamsiausią slėnį einu, aš nebijau jokio pavojaus [...]. Tiktai gerumas ir ištikimoji meilė lydės kiekvieną mano gyvenimo dieną. Viešpaties Namuose visados aš gyvensiu“. Kristuje ji įžvelgė Gerąjį Ganytoją, vedantį per tamsiausius gyvenimo slėpinius; Ganytoją, patį perėjusį per tamsų mirties slėnį; Ganytoją, žinantį kelią per mirties naktį, nepaliekantį nė didžiausioje vienatvėje ir išvedantį iš šio slėnio į žalias gyvybės pievas, į „šviesos, ramybės ir atilsio“ vietą (Canon Romanus). [...]

Tačiau krikščionims, žinoma, tai priminė ir palyginimą apie pražuvusios avies ieškoti einantį ant pečių užsimetantį ir namo nešantį ganytoją, taip pat Jono evangelijos kalbą apie ganytoją. Bažnyčios tėvams į vieną daiktą susipynė abu dalykai: pražuvusios avies ieškoti besirengiantis Ganytojas yra amžinasis Žodis, o ant pečių su meile namo nešama avis – žmonija, Jo prisiimta žmogiškoji būtis. Tapęs žmogumi ir kentėdamas ant kryžiaus, Jis neša namo paklydusią avį – žmoniją, Jis neša ir mane, Žmogumi tapęs Logos yra tikrasis „avies nešėjas“ – ganytojas, einantis mūsų ieškoti per mūsų gyvenimo dyglius ir dykumas. Jo nešami, mes parsirandame namo. Jis atidavė už mus savo gyvybę. Jis pats yra gyvybė.

Šaltinis: Joseph Ratzinger (Benediktas XVI), 2007: Jėzus iš Nazareto (nuo krikšto Jordane iki atsimainymo). Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 238, 242–248.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Apuokiukas       2016-04-18 15:41

Klausimas. Piemuo rūpinasi avimis. Taip. Bet tik tam, kad jos paskui būtų suvalgytos…

Palyginkite       2016-04-18 14:33

Palyginkite ką siųlė žydams Kristus ir ką JAHVė:
Citata iš straipsnio : “Jėzus žydams pasakė: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu a m ž i n ą j į gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena.“ (Jn 10, 27–30)”
Ką siūlė JAHVĖ pasieškokit Senąjame testamente.

sumeile       2016-04-18 13:10

to “Bedieviui     2016-04-17 21:39” sumeile būk palaimintas, vadovaujuosiu Jėzaus Kristas žodžiais : ” Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie Jūsų nekenčia.Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus.Kas užgauna tave per vieną skruostą atsuk ir antrąjį...”ev pagal Luką 6:27-29.
Jei vadini kitą šėtono tarnu tai Tavo žiniai ir Jėzus Kristus vykdė tai ką šėtonas reikalavo pagal Jėzaus Kristaus žodius :”„Simonai, Simonai. Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius“ (Lk 22, 31).
Atsakyk į klausimą kodėl Jėzus Kristus neatsisakė vykdyti šėtono reikalavimo? 
Su meile.


Bedieviui       2016-04-17 22:39

Nesiseilėk padugne, nesikabink ant kaklo.
Apsieime ir be šētono tarno “palaiminimų”.
JHS mokymas atleisti priešams, velnio tarnų neliečia.

sumeile       2016-04-17 21:58

to “Pusdurniui demagogui     2016-04-17 20:49”, pasinaudosiu gyvo Jėzaus Kristaus mokymu - ev pagal Luką 6:27-29 ” Bet jums, kurie klausotiės, aš sakau: Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie Jūsų nekenčia.Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus.Kas užgauna tave per vieną skruostą atsuk ir antrąjį...”
Su meile būk palaimtas komentatoriau “Pusdurniui demagogui     2016-04-17 20:49”

Pusdurniui demagogui       2016-04-17 21:49

Primityve tu, nieko tu nesugebi tik copypastenti.
Raides pažįsti, bek kas parašyta nesupranti kitaip tik kaip bukai paraidžiui.
JHS paliko mums priesaką- visur ir visada priešintis blogiui. Dunduk, ar tu bent nutuoki, ką reiškė vergo veiksmas - mušančiam jį vergvaldžiui atsukti kitą skruostą?
Nieko tu nežinai bukas berašti.
Eik tualetuose ant sienų rašinėt, primityve.

sumeile       2016-04-17 21:32

to “Oi, oi, oi     2016-04-17 19:50” rašai : “Portalas yra akivaizdžiai krikščioniškas, todėl šalinti satanistinius vėmalus yra ir dorų krikščionių pareiga ir didelis gėris.
Patarimas tau, velnio išpera- pasieškok kitos vietos lizdui.”
Jūsų komentaras kalba pats už save.
Primenu Jums gyvo Jėzaus Kristaus mokymą - Ev pagal Luką 6:27-29 ” Bet jums, kurie klausotiės, aš sakau: Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie Jūsų nekenčia.Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus.Kas užgauna tave per vieną skruostą atsuk ir antrąjį...”

Su meile, būk palaimintas “Oi, oi, oi     2016-04-17 19:50”


 

Oi, oi, oi       2016-04-17 20:50

Bedievis piktžodžiautojas panoro teisių, cha!
Su cinamonu ir marcipanais ponui paduoti?
Portalas yra akivaizdžiai krikščioniškas, todėl šalinti satanistinius vėmalus yra ir dorų krikščionių pareiga ir didelis gėris.
Patarimas tau, velnio išpera- pasieškok kitos vietos lizdui.

Tiesai        2016-04-17 20:23

Kokiu pagrindu šalinate komentarus? Pagal LR Konstitucijos 29 str. 
“Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu”
6 straipsnis „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.“
Skelbiate „Tiesos.lt — tai atvira Lietuvos piliečių svetainė, siekianti skatinti diskusijas, kviečianti drauge tartis visais Lietuvos Respublikai svarbiais klausimais.“
Klausimai: ar diskusijos skatinamos šalinant komentarus? Ar Tiesos lt yra tik krikščionių svetainė? Jeigu Tiesos LT yra tik Krikščionių svetainė tai tegul administratrorius Tiesos. lt nurodo kad tai krikščionių svetainė, ir kodėl tuomet skelbiate “„Tiesos.lt — tai atvira Lietuvos piliečių svetainė, siekianti skatinti diskusijas, kviečianti drauge tartis visais Lietuvos Respublikai svarbiais klausimais.“ ?

Klaisimas admin       2016-04-17 19:41

Kokiu pagrindu šalinate komentatrus?

Klausimas admin        2016-04-17 19:19

Kokiu pagrindu šalinate komentarus?

Irr       2016-04-17 18:28

Ir ką reiškia krikščionys? Kritusieji morališkai?  Ką moksliškai reiškia antigeno turėtojai ir antigeno neturintys? Ir kokia pas žydus dauguma turinčių antigeną ar neturinčių antigeno?  Tegul mokslininkai oficialiai paaiškina kurie turi bendrus bezdžionės genus o kurie neturi arba nurodo kitas priežastis kodėl vieni asmenys turi antigeną o kiti neturi, kas vyksta po skiepų arganizme žmogaus kuris turi antigeną ir kuris neturi antigeno…

apie avis       2016-04-17 18:16

Jei jau straipsnyje kalbama apie avis tai Jėzus Kristus buvo pasųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis ir apaštalams liepė neužsukti pas pagonis tai sakė  gyvas Jėzus Kristus pagal evangelijas :
Jėzus tarė: Aš esu pasiųstas tik, kas pas pražuvusias Izraelio namų avis"15,24. Evangelija pagal Matą.
” Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų: Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis” 10,5.Evangelija pagal Matą.

realistas       2016-04-17 18:15

Realiai numirėliai iš numirusiųjų neprisikelia, realiai numirėliai prisikėllę iš numirusiųjų iš kapų nepabėga, realiai numirusieji nevaikščioja ir numirėliai nekalba.

Adminui       2016-04-17 17:23

Ačiū, pasielgėte teisingai. Pagarba.

tto       2016-04-17 16:46

to„ Klausimas adminui     2016-04-17 13:37“- rašote „...mūsų Viešpatį JHS.“
Jūsų žiniai dievo tikrinis vardas yra Jahvė  ev. pagal Matą 22,37 pusl. 2128 Šventas raštas.
Jūsų žiniai Jėzus Kristus yra Jahės tarnas ev . pagal Matą 22:14-15 pusl. 2105 Šventas raštas.
Nieko asmeniško, tik informacija

Klausimas adminui       2016-04-17 14:37

Jau ilgas laikas galime stebėti šiame portale įsisukusį tipą, kuris įžūliausiai skleidžia krikščionybę niekinančią propagandą, tyčiojasi iš katalikams šventų Tikėjimo tiesų, įžeidžiamai provokuojamai niekina mūsų Viešpatį JHS.
Tenka konstatuoti, jog portalo adminstratorius gana keistai suvokia žodžio laisvę, nes laisvė siautėti neapykantos Dvievui skleidėjui neturi nieko bendro nei su Laisve, nei su Tiesos ieškojimais.
Tokiu atveju portalo deklaruojami perspėjimai dėl nederamų komentarų šalinimo yra tik tušti plepalai ir socialiai atsakingo elgesio butaforija.
Labai gaila…


Rekomenduojame

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

NOKT kreipimasis Dėl R. Šimašiaus ir kitų atsakingų asmenų neteisėtų veiksmų

Robertas Grigas. Sovietai ir tarybos

Arkivysk. Sigito Tamkevičiaus homilija per Šv. Mišias tremtinių šventėje Ariogaloje „Su Lietuva širdy“

Nuo antitarybinių eilėraščių iki „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“. Petro Plumpos istorija

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.