Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“

Tiesos.lt redakcija   2019 m. birželio 2 d. 0:46

6     

    

Geroji Naujiena: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“

Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn

Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.

Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“.

Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“. (Apd 1, 1–11)

* * *

Kai Dievas žengė aukštyn – linksmybė aidėjo, gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant

Plokite delnais, visos tautos,
džiaugsmo šauksmais šlovinkit Dievą!
Vai, šiurpulinga Dievo didybė –
tai visos žemės aukščiausias Valdovas. –

Kai žengė Dievas aukštyn – linksmybė aidėjo,
gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant.
Vai, skambinkit Dievui, giedokit!
Skambinkit… skambinkit… mūsų Valdovui! –

Dievas – visos žemės Valdovas!
Giedokit, kaip tik išmanot!
Dievas – tai tautų Viešpats,
jis sėdi savo šventajame soste. – (Ps 47, 2–3. 6–7. 8–9)

 

* * *

Kristus įžengė į patį dangų

Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą. Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventovę su svetimu krauju, – tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sukūrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę. Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui.

Taigi, broliai, Kristaus kraujas laiduoja mums, kad žengsime į šventovę. Jis atvėrė mums naują ir gyvą kelią pro uždangą, tai yra per savąjį kūną; mes turime ir didį kunigą Dievo namams. Todėl ateikime su tyra širdimi ir giliu tikėjimu, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu! Išsaugokime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus. (Žyd 9, 24–28; 10, 19–23)

 

* * *

Palaimino juos ir pakilo į dangų

Jėzus pasakė savo mokiniams: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių, ir jo vardu visoms tautoms, pradedant nuo Jeruzalės, bus skelbiamas atsivertimas nuodėmių atleidimui gauti. Jūs esate šių dalykų liudytojai. Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasiliksite mieste, kol būsite apdovanoti jėga iš aukštybių“.

Jėzus nusivedė mokinius palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą. (Lk 24, 46–53)

 

* * *

Švęsdami Jėzaus sugrįžimą į dangų, pas Tėvą – Jo žemiškosios kelionės pabaigą, su džiaugsmu ir pasitikėjimu prašykime – teįgyvendina Šventoji Dvasia savo perkeičiamąjį darbą ir mūsų gyvenimuose, kad ir mes įstengtume laikytis įsakymo mylėti vienam kitą, kaip kad Jis mus mylėjo – dosniai, iki galo. Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – tesugrąžina Šventoji Dvasia mūsų tautą prie Dievo,  tesuteikia jai išminties ir teapšviečia mūsų dvasines akis. Prašome per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: Jėzaus grįžimas – pergalė teisiesiems ir teismas atmetusiesiems

 

 

* * *

Br. Lukas Skroblas OSB. Kristaus Žengimas į dangų (Šeštinės)

Kristaus žengimo į dangų iškilmė švenčiama keturiasdešimtą dieną po Velykų. Nuo pat Prisikėlimo visa Jėzaus žmogystė yra apsivilkusi Tėvo šlove. Tačiau šlovingas Kristus „vieši“ pas savuosius, idant sustiprintų jų tikėjimą dėka pasirodymų. Keturiasdešimt dienų pratęsiančių Jėzaus gyvenimą yra susiję su keturiasdešimdienio simbolika – didžiųjų Dievo patirčių laikotarpiais. (plg. Iš 24, 18; 1 Kar 19, 8; Mt 4, 2).

Pasibaigus šiam tarpsniui, Jėzus „pakyla“ į dangų, kad būtų galutinai su Tėvu, ir atsisėda jo dešinėje. Tai ne krikščioniško gyvenimo antraeilis dėmuo, o Credo artikulas, išreiškiantis Kristaus viešpatystę, patvirtintą pirmųjų tikėjimo išpažinimų. (Apd 2, 23; Ps 109, 1; Mt 22, 44; 26, 64; Mk 16, 19; Rm 8, 34; 1 Kor 15, 25; Ef 1, 20; Kol 3, 1; Heb 1, 3. 13; 8, 1; 10, 12; 12, 2; 1 Pt 3, 22).

Trumpa istorija

Velykų laiko struktūros formavimosi pradžioje nebuvo atskiros Kristaus žengimo į dangų šventės. Ši pasirodo kaip atskiras šventimas tik antroje IV a. pusėje. Liturgijos formavimosi ištakose šis slėpinys buvo švenčiamas kartu su Sekminėmis penkiasdešimt dienų po Velykų. Neaišku, kodėl pradžioje liturginės praktikos neatsižvelgė į biblinį šio įvykio liudijimą, kuris teigia, kad Kristus per keturiasdešimt dienų liudijo mokiniams apie Dievo karalystę iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų. (plg. Apd 1, 3).

Atskira iškilmė, skirta švęsti Viešpaties žengimą į dangų su pašlovinta žmogyste pasirodo Rytuose apie 380-390 metus. V a. viduryje ši šventė jau tapo visuotinė. Vienas seniausių šio šventimo liudijimų randamas šv. Jono Auksaburnio homilijose. Dar Antiochijoje vyskupo Flavijano jis buvo paskirtas pamokslavimo tarnystei, kuriai atsidėjo ypač rūpestingai. Tarp daugelio homilijų, kurias jis pasakė tarp 386 ir 396, egzistuoja vienas pamokslas apie Kristaus žengimo į dangų šventę, o homilijos apie Sekmines mini šventę, švęstą prieš kelias dienas: „Prieš trumpą laiką, sako jis, mes šventėme mūsų Viešpaties Kryžių, Kančią, Prisikėlimą, po to žengimą į dangų...“ ir priduria: „Mūsų prigimtis prieš dešimt dienų pakilo iki karališkojo sosto ir Šventoji Dvasia šiandien nusileido ant mūsų prigimties. Viešpats pasiėmė su savimi mūsų pirmienas, o dabar atsiuntė Šventąją Dvasią“ (2 Sekminių homilija).

Maždaug tuo pačiu laiku (apie 388) šiai iškilmei homiliją pasakė ir Grigalius Nysietis. Vakaruose seniausias liudijimas apie atskirą Kristaus žengimo į dangų iškilmės šventimą randamas šv. Kromacijus Akvilos vyskupo veikaluose (apie 388–408). Ankstyvosios Bažnyčios disciplinos ir sakramentų rinkinys Apaštališkoji konstitucija, apie 400 m. nurodo tikintiesiems šią dieną turėti laisvadienį dėl to „kad išsipildė ekonomija pagal Kristų“ (VIII, c. 33).

Romoje apie 440–461 šios šventės egzistavimą liudija ypač dvi Leono Didžiojo homilijos (73 ir 74). O šv. Augustinas teigia, kad jo laiku ši iškilmė švenčiama visur. (262 pamoks. ir 18 laišk. Januarijui). Galijoje šią dieną buvo rengiama iškilminga procesija. Viduramžiais jos metu buvo giedama Teodulfo sukurta giesmė Gloria laus, „Šlovė gyrius“, kuri buvo sukurta Verbų sekmadienio procesijai. Šio šventimo metu buvo užgesinama velykinė žvakė, kuri nuo velyknakčio simbolizavo prisikėlusio Kristaus buvimą tarp tikinčiųjų. Ambraziejaus liturgijoje velykinė žvakė buvo lėtai keliama į viršų iki skliautų. Kai kuriose Viduramžių bažnyčiose nepakako simbolio, buvo siekiama materializuoti vaizdinį. Todėl po Evangelijos skaitinio specialios įrangos pagalba į viršų buvo keliamas Kristaus atvaizdas ar net statula.

Viešpats įgijo savo paveldą

Kristaus žengimo į dangų įvykis yra svarbus Velykų slėpinio tobulo įgyvendinimo etapas. Iškentęs Kančią, perėjęs mirtį ir pašlovintas per jo kūno prikėlimą, Viešpats gauna savo paveldą atsisėsdamas Dievo Tėvo dešinėje. Kasdien Šv. Mišiose po konsekracijos žodžių priminus Kristaus mirtį ir Prisikėlimą yra primenama ir šlovingo žengimo į dangų įvykis. Viešpats pakilo į dangų su savo žmogyste, kurią jis prisiėmė per Įsikūnijimą. Jo žmogystė yra neatskiriamai susivienijusi su jo dieviškąja prigimtimi, nes būtent per savo žmogiškąją prigimtį jis atpirko žmoniją. Jo žmogystei patyrus kūnišką mirtį, abi prigimtys trumpai atsiskyrė, tačiau dieviškasis principas ir toliau liko susivienijęs su žmogiškuoju.

Atgavęs kūną Viešpats pakilo iki dieviškojo sosto ir užnešė Tėvui tą žmogystę, kurią jis jam pateikė kančios metu. Ši tikrovė yra išskirtinio pobūdžio, nes Kristus iškyla kaip atpirktosios žmonijos vadas, o visi jo veiksmai kaip aidas paliečia kiekvieną jo mistinio Kūno narį. Jis tampa Bažnyčios kūno Galva, o tikintieji – Bažnyčios kūno nariai. Abu, pasak Augustino, sudaro Totus Christus „Visą Kristų“. Dėka ypatingos vienybės tarp Galvos ir kūno narių, šiandien Išganytojo asmenyje yra pašlovinta ir kiekvieno žmogaus prigimties pirmienos. Kristaus žengimas į dangų yra viso Kristaus (Galvos ir jo narių) įvęsdinimo į šlovę prototipas.

Žinia, Kristus prisiėmė individualią prigimtį, tačiau per ją jis susitapatino su visa žmonija, nes ant visos žmonių giminės jis išliejo jo pelnytą malonę. Todėl jo gyvenimas gaivina visą Bažnyčios kūną. Kristus pateikė Tėvui atpirktosios žmonijos pirmienas, o tai, kad jis atsisėdo savo Tėvo dešinėje yra ženklas, jog Tėvas priėmė šią auką ir ruošiasi priimti Viso Kristaus auką: „Jis pateikė savo Tėvui, – sako Jonas Auksaburnis, – mūsų prigimties pirmienas. Ši auka pasirodė priimtina Tėvui dėlei To, kuris jam pristatė, vertės ir dėl pačios aukos tyrumo. Tėvas priėmė šią žmogystę savo rankomis, pasodino ją šalia savęs tardamas: Sėskis mano dešinėje“ (3 hom. apie žengimą į dangų).

Dievo Žodis tapo tikru žmogumi. Po žengimo į dangų Viešpats ir toliau priklauso žemei, nes jo kūnas tam tikra prasme neišsisklaidė šlovėje. Po žengimo į dangų Kristus netapo toks dvasiškas, kad jau neturėtų jokio ryšio su žmonija. Bažnyčios liturgija kartoja, kad šalia Tėvo jis pasodino ir žmogaus prigimtį. Žmogui jau nebereikia nuolat dejuoti dėl savo žemiškojo būvio, kurį prisiėmė Kristus ir užkėlė į aukštybes. Šitai atlikdamas, žmogaus būklei jis suteikė pasididžiavimo ir moko, kad anapus žemiškojo kūno kančių ir suirimo, atsiveria kūno pašlovinimo perspektyva. Krikščionio gyvenimas gali būti aptemęs, varginamas audrų, tačiau „jau esame dangaus piliečiai, ir iš jo mes laukiame išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia“. (Fil 3, 20–21).

Žmogaus pašlovinimas kartu su Kristumi

Krikščionis jau gali semtis iš Atpirkimo tikrumo, jis jau turi kai ką iš pažadėtojo paveldo, nes Išganytojo Kūnas jau danguje, o tikintieji priklauso jo žmogystei. Istorijos pabaigoje laukiantis žmonių pašlovinimas iš esmės jau įgytas. Jei Kristaus prisikėlimas suteikė viltį, tai jo žengimas į dangų duoda kai ką daugiau – leidžia jau užčiuopti pažadus. Viešpats nužengė į žemę, kad žmogų išgydytų, jis pakyla į dangų, kad žmogų pakeltų su savimi. Apie tai nuostabiai liudija šv. Augustinas: „Viešpats prisikėlė, kad savo asmenyje mums duotų mūsų prisikėlimo pavyzdį ir pakilo į dangų, kad apglėbtų mus savo globa. Todėl mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra mūsų Išganytojas ir tada, kai buvo pakabintas ant Kryžiaus ir dabar, kai sėdi dangaus aukštybėse (Serm. 263).

Kitur Augustinas paliečia šią temą komentuodamas Viešpaties žodžius Nikodemui: ‘Niekas nėra pakilęs į dangų kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus’. Dievo Žodis neturėjo žmogystės prieš nužengdamas į žemę, nes jo atėjimas į žemę įvyko per Įsikūnijimą, t.y, jo dieviškai prigimčiai prisiimant žmogiškąją. Žengdamas pas savo Tėvą, jis žengė su žmogiška prigimtimi, nes su ja susivienijo neatskiriamai ir negalėjo nuo jos atsiskirti. Analogiškai taip pat galima pasakyti apie jo kūną, kuris yra Bažnyčia. Mūsų Viešpats pasakė: ‘Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus’. Šitaip jis kalba dėl artimos vienybės, kuri egzistuoja tarp jo – mūsų Galvos ir mūsų – jo narių. Jis pakilo į dangų, bet mes nesame nuo jo atsiskyrę. Nužengęs iš dangaus nepavydi mums dangaus, bet tarsi mums šaukia: būkite tikrai mano nariai, jei norite pakilti į dangų. Stiprinkime vieni kitus šia viltimi, tebūna ji visų mūsų troškimų ir visų mūsų pastangų tikslas. Žemėje dažnai mąstykime, kad jau esame tarp išrinktųjų danguje […] Niekas kitas nepakilo į dangų tik tas, kuris nužengė iš dangaus, nors jis pakilo su tuo, ko jis neturėjo nužengdamas. Todėl niekas kitas nepakyla į dangų, tik Jėzus Kristus, nes niekas kitas nenužengė iš dangaus, tik Jėzus Kristus, nors jis nužengė be kūno ir pakilo su kūnu. Todėl ir mes turime pakilti ne mūsų pastangomis, bet dėka neatskiriamos vienybės su Kristumi; mat viename kūne esame dvi [tikrovės] (Serm. 263).

Iš Augustino teiginių seka, kad žmogus dalyvaus galutinėje šlovėje dėka vienybės su Kristumi žemėje – vienybės, kurios vien iš savęs jis negali įgyti. Kartu galutinės vienybės su Kristumi slėpinys nėra pilnai įgyvendintas, kol Atpirkimo darbas pilnai išsiskleis laike. Tačiau Kristaus pašlovinimas jau garantuoja būsimą žmonijos pašlovinimą amžinybėje. Šia prasme Augustinas pateikia įtaigų mokymą: „Mūsų Galvos kūnas pakilo į dangų, kad eitų pirma mūsų. Kodėl? Reikėjo, kad jo kūno nariai dar kurį laiką miegotų mirties miegu ir visi prisikeltų nustatytu laiku. Jei Viešpats būtų atidėjęs savo Prisikėlimą iki dabar, kuo mums būtų reikėję patikėti? Todėl jis norėjo išlaisvinti iš kapų ir savo asmenyje paaukoti Dievui miegančiųjų pirmienas, idant jame įvykęs reginys jus verstų ilgėtis to, ką Dievas jums duos laikui atėjus. [Tuomet] visa Dievo tauta džiaugsis su angelų draugija ir tobula lygybe su jais“ (Serm. 264).

Gyventi aukštybių jausmais

Naujojo Kristaus buvimo tarpe savųjų poveikis yra suteikti jiems paskatą gyventi aukštumų jausmais. Jei Viešpats pakilo į dangų ir atsisėdo Tėvo dešinėje ir žmogiškoji prigimtis tam tikra prasme buvo pašlovinta jo pakilime, tai tikintieji jau turi teisę gyventi su juo danguje. Tikinčiųjų širdys turėtų nuolat kilti į Kristų. O kelti jausmus ir širdis į Kristų – tai turbūt ne tik kelti save virš žemiško gyvenimo tikrovės, bet ir tikrai gyventi dabartimi, tikrai gyventi taip, kaip gyveno Kristus, dėti savo pėdas į jo pėdas, sekti jo parodytu karališkuoju Kryžiaus keliu kaip teigia viena ispaniškosios liturgijos malda: „Viešpatie, tu buvai pakabintas ant Kryžiaus savo nuolankume ir pakilai į dangų pergalingame džiaugsme; padėk mums nešti tavo Kryžių paskui tave ir nuolat kilti į dangų per tavo pakilimą, kad Kryžius mus suvienytų su tavimi, o pakilimas mums duotų šlovę“.

Gyvendama ir pranokdama materialiąją tikrovę, krikščioniškoji egzistencija kartu turėtų gyventi Kristaus galutinio sugrįžimo laukimu. Čia ir vėl Augustinas pateikia stiprius žodžius: „Jis sugrįš pas žmones kaip žmogus, bet ir kaip Dievas. Jis ateis, tikras žmogus ir tikras Dievas, kad žmones sudievintų [..] tegu mūsų siela troškimo įkarštyje jam sako: kada jis ateis? Ir dar: Mano siela trokšta gyvojo Dievo. Kada jis ateis? Jis tikrai ateis; bet kada jis ateis? Jūs trokštate, kad jis sugrįžtų, tegu jis jus randa pasiruošusius! Tebūna jums svarbus laikas, kai Viešpats ateis! Gyvenkite taip, tarsi jis ateitų šiandien ir neišsigąsite, kai jis ateis (Serm. 265).

O gyventi jo laukimu galima, kokie dideli žemiškosios buveinės rūpesčiai bebūtų, nes Kristus pasilieka su tikinčiaisiais ypatingu būdu. „Viešpats, – dar priduria Augustinas, – tarsi sako savo mokiniams: išoriškai jūs manęs nebematote, tačiau aš jus pripildau savo buvimu viduje. Ar Viešpats įeina į širdį su regimu kūnu, su štai šiuo apčiuopiamu kūnu? Ne, jis įsilieja į širdį per savo dievystę. Jis kalba širdžiai per kūną, perteikdamas jai dieviškus pamokymus. Tačiau jis gyvena mūsų viduje, kad mus atverstų iš vidaus, mums perteiktų savo gyvenimą, kurio šaltinis jis yra, formuotų mus pagal savo atvaizdą“ (Serm. 264).

Šis visiškai naujas Kristaus buvimo būdas tikinčiųjų viduje bus įlietas ypač Sekminių metu, kai Šventoji Dvasia – Guodėjas ateis su visomis būtinomis dovanomis, kad tikintieji priprastų prie naujos gyvensenos, į kurią juos Dievas įves.

palendriai.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

> ah1 20:36       2019-06-3 21:04

Kur čia radai smurtą ir gAZdinimą? Tai tik tavo apsisprendimas. ,,Aš esu vynmedis, o jūs šakelės”. Nepameni? O apsimeti Šventojo Rašto žinovu smile .

> ah1       2019-06-2 22:50

Dievas reikalingas ir tau. Antraip tavęs, toookio ,,gudručio”, iš viso nebūtų. Bet, jei nori, gali sakyti, kad tau jis nereikalingas. Tada pabaigsi savo varganą amžinybę kartą ir visiems laikams.

ah1       2019-06-2 18:26

Dievas reiklaingas tiems kurie per savo egzistenciją nepasiekė dorovimio išsivystymo ir neturi vidinių dorovės stabdžių - tokiems reikalingas dorovės prižiūrėtojas iš išorės su gazdinimais ir bausmėmis. Tam tarnauja 10 dievo įsakymo na ir žinoma bausmės vienokios ar kitokios.
Tai va dorovė, dorovė ir dar kartą dorovė - tokia dievo įsakymų prasmė, amžina iki pasaulio pabaigos, arba kai visiškai pasibaigs dorovė ateis pasaulio pabaiga, psaulio pabaigos priežastis.

Žinia 1       2019-06-2 15:50

bernardinai.lt “Popiežiaus Pranciškaus Žinia 53-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga.”
„Esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25)
Nuo socialinių tinklų bendruomenių į žmogiškąją bendrystę
Brangūs broliai ir seserys!
Nuo interneto atsiradimo Bažnyčia visuomet stengėsi plėtoti jo naudojimą, kad jis pasitarnautų susitikimui tarp žmonių ir visuotiniam solidarumui. Šia Žinia norėčiau dar kartą paraginti jus pamąstyti apie santykiu grindžiamo mūsų buvimo pagrindą bei reikšmę, kad žvelgdami į didžiulius šiandienos komunikavimo konteksto iššūkius iš naujo suvoktume žmogaus troškimą nelikti vienatvėje.

Žinia 2       2019-06-2 15:49

„Tinklo“ ir „bendruomenės“ metaforos
Šiandien medijų aplinka yra tokia visa apimanti, kad beveik neįmanoma jos atskirti nuo kasdienio gyvenimo sferos. Žiniatinklis yra mūsų laikų priemonė. Tai anksčiau neįsivaizduojamų žinių ir santykių versmė. Tačiau daugelis ekspertų, žvelgdami į gilias permainas, technologijų daromas gamybos, turinio platinimo bei panaudojimo logikai, tuo pat metu pabrėžia ir grėsmes, kurios lydi autentiškos informacijos paiešką ir dalijimąsi ja globaliniu mastu. Viena vertus, internetas suteikia ypatingą prieigą prie žinių, tačiau tikra taip pat tai, kad ši sritis ypač atvira dezinformacijai, sąmoningam ir tikslingam faktų bei asmeninių santykių iškraipymui, dažnai įgaunančiam kompromitavimo pobūdį.
Reikia pripažinti, kad socialiniai tinklai, viena vertus, padeda mums plėtoti ryšius, sueiti draugėn ir pagelbėti vieni kitiems, tačiau kita vertus, jie taip pat leidžia manipuliatyviai naudotis asmeniniais duomenimis siekiant politinės ar ekonominės naudos, nepaisant deramos pagarbos asmeniui ir jo teisėms. Statistika rodo, kad tarp paauglių kas ketvirtas patyrė kibernetinį priekabiavimą (1).
Suvokiant situacijos sudėtingumą būtų naudinga iš naujo apmąstyti tinklo metaforą, kuria iš pat pradžių buvo grindžiamas internetas, kad vėl būtų atrastas jos pozityvus potencialas. Tinklo įvaizdis ragina mus susimąstyti apie daugybę linijų ir mazgų, užtikrinančių jo stabilumą nesant centro, hierarchinio tipo struktūros, vertikalaus pobūdžio organizacijos. Tinklas veikia visų elementų bendro dalyvavimo dėka.
Antropologiniu požiūriu tinklo metafora primena kitą reikšmių kupiną įvaizdį – bendruomenę. Bendruomenė yra tuo stipresnė, kuo labiau ji susijusi ryšiais ir yra solidari, gaivinama pasitikėjimo ir siekianti bendrų tikslų. Bendruomenė kaip solidarus tinklas reikalauja tarpusavio klausymosi ir dialogo, grindžiamo atsakingu kalbėjimu.
Visiems akivaizdu, kad dabartinėje situacijoje socialinių tinklų bendruomenė automatiškai nėra bendruomenės sinonimas. Geriausiais atvejais socialinių tinklų bendruomenės gali parodyti susietumą ir solidarumą, bet įprastai lieka tik individų grupėmis, kuriose vieni kitus atpažįsta pagal interesus ar temas ir kurioms būdingi silpni asmenų tarpusavio saitai. Be to, socialiniuose tinkluose tapatybė dažnai grindžiama per priešpriešą kitų, nepriklausančių tai grupei, atžvilgiu: ji apibrėžiama pagal tai, kas skiria, o ne pagal tai, kas vienija, paliekant erdvės įtarumui ir visokių išankstinių nusistatymų (etninių, seksualinių, religinių ir kitokių) reiškimui. Šią tendenciją palaiko grupės, kurios nepriima skirtingumo ir skatina skaitmeninėje erdvėje nežabotą individualizmą, o kartais net įsuka neapykantos spiralę. Tai, kas turi būti langas į pasaulį, tampa vitrina, kurioje eksponuojamas asmeninis narciziškumas.
Internetas yra proga puoselėti susitikimą su kitais, tačiau taip pat gali padidinti mūsų saviizoliaciją, panašiai kaip voratinklis gali tapti žabangais. Jaunuoliai labiausiai veikiami iliuzijos, jog socialinis tinklas gali juos visiškai patenkinti santykių lygmeniu, tiek, kad randasi pavojingas jaunų „socialinių atsiskyrėlių“, kuriems gresia visiškas užsisklendimas nuo visuomenės, reiškinys. Ši dramatiška dinamika parodo pavojingą įtrūkį visuomenės santykių struktūroje, atskirtį, kurios nevalia nepaisyti.
Ši daugiaformė ir apgaulinga tikrovė kelia įvairius etinio, socialinio, teisinio, politinio ir ekonominio pobūdžio klausimus, taip pat nurodo užduotį Bažnyčiai. Nors vyriausybės ieško teisinio reguliavimo būdų ir siekia išsaugoti pirminę laisvo, atviro ir saugaus žiniatinklio viziją, mes irgi turime galimybę ir atsakomybę puoselėti pozityvų naudojimąsi internetu.
Akivaizdu, kad nepakanka dauginti jungčių, jog stiprėtų tarpusavio supratimas. Kaip rasti tikrą bendruomeninę tapatybę, suvokiant mums tarpusavyje tenkančią atsakomybę, taip pat internete?

Žinia 3       2019-06-2 15:48

„Mes esame vieni kitų nariai“
Galime pateikti dar vieną atsakymą remdamiesi trečia, kūno ir jo narių, metafora: ją šventasis Paulius pavartoja nusakydamas žmonių tarpusavio santykį, grindžiamą juos vienijančio organizmo: „Tad, pametę melagystę, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Būti vieni kitų nariais yra gili motyvacija, dėl kurios apaštalas ragina atmesti melą ir kalbėti tiesą; ši pareiga saugoti tiesą kyla iš būtinybės nenuslėpti tarpusavio bendrystės santykio. Tiesa atsiskleidžia bendrystėje. O melas yra egoistinis atsisakymas pripažinti, kad priklausau kūnui; tai atsisakymas dovanoti save kitiems, tuo būdu prarandant vienintelį savęs atradimo kelią.
Kūno ir narių metafora skatina mus apmąstyti savo tapatybę, grindžiamą bendryste ir skirtingumu. Kaip krikščionys visi suvokiame esą nariai vieno kūno, kurio galva yra Kristus. Tai mums padeda ne tik žvelgti į kitus žmones ne kaip į potencialius konkurentus, bet ir su savo priešais elgtis kaip su asmenimis. Mums jau nebereikia priešininko, kad apibrėžtume save pačius, nes iš Kristaus išmokstamas integruojantis žvilgsnis leidžia mums atrasti kitoniškumą nauju būdu, kaip integralią dalį, santykio ir artumo sąlygą.
Tas tarpusavio supratimo ir bendrystės tarp žmonių gebėjimas grindžiamas meilės bendryste tarp dieviškųjų Asmenų. Dievas – ne vienatvė, bet bendrystė. Jis yra meilė, taigi ir bendravimas, nes meilė visuomet komunikuoja, ji perteikia save siekdama sutikti kitą. Komunikuodamas su mumis ir atskleisdamas mums save, Dievas naudojasi mūsų kalba, istorijoje užmegzdamas tikrą dialogą su žmonija (Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei Verbum, 2).
Kadangi esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašūs į jį, kuris yra bendrystė ir komunikuoja pats save, mes visuomet nešiojame širdyje ilgesį gyventi bendrystėje ir priklausyti bendruomenei. Šv. Bazilijus sako: „Nieko nėra būdingesnio mūsų prigimčiai kaip užmegzti tarpusavio ryšį ir padėti vieni kitiems“ (2).
Šiuolaikinis kontekstas ragina mus visus investuoti į santykius, kad internete ir per jį būtų patvirtintas tarpasmeninis mūsų žmogiškosios būties pobūdis. Mes, krikščionys, dar labiau esame kviečiami parodyti tą bendrystę, kuri žymi mūsų kaip tikinčiųjų tapatybę. Iš tikro pats tikėjimas yra santykis, susitikimas; Dievo meilės veikiami, galime komunikuoti, priimti ir suprasti kito dovaną ir į tai atsakyti.
Būtent bendrystė pagal Švenčiausiosios Trejybės paveikslą atskiria asmenį nuo individo. Iš tikėjimo į trivienį Dievą išplaukia tai, kad siekiant būti savimi reikia kito. Esu tikras žmogus, tikras asmuo tik tuomet, jei užmezgu santykį su kitais. Iš tikrųjų asmens sąvoka reiškia žmogų kaip „veidą“, atkreiptą į kitą, sąveikaujantį su kitais. Žmogiškojo augimo kelias veda nuo individo, žvelgiančio į kitą kaip konkurentą, į asmenį, pripažįstantį kitą savo bendrakeleiviu.
Nuo „patiktukų“ iki „amen“
Kūno ir narių vaizdinys mums primena, kad naudojimasis socialiniais tinklais papildo gyvą asmeninį susitikimą, išgyvenamą per kito kūną, širdį, akis, žvilgsnį, atodūsį. Jeigu žiniatinklis naudojamas kaip to susitikimo tęsinys arba jo laukimas, tuomet jis neišduoda pats savęs ir išlieka bendrystės priemone. Jei šeimos nariai naudojasi internetu siekdami palaikyti geresnius tarpusavio ryšius, kad po to galėtų susitikti prie stalo ir pažvelgti vienas kitam į akis, tuomet tai yra priemonė. Jei bažnytinė bendruomenė koordinuoja savo veiklą per internetą, po to kartu švenčia Eucharistiją – tai yra priemonė. Jeigu internetas man suteikia galimybę priartėti prie fiziškai nutolusių nuo manęs gražių ar skausmingų įvykių bei patirčių, atveria galimybę melstis ir bendrai ieškoti gėrio, iš naujo atrandant tai, kas mus vienija, – tai yra priemonė.
Taigi galime pereiti nuo diagnozės į terapiją, atverdami kelią dialogui, susitikimui, šypsenai, švelnumo gestams. Toks yra mūsų norimas žiniatinklis. Tai tinklas, sukurtas ne žabangams spęsti, bet išlaisvinti, saugoti laisvų asmenų bendrystę. Pati Bažnyčia yra tinklas, suaustas per eucharistinę bendrystę, kur vienybė grindžiama ne „patiktukais“, o tiesa, „Amen“, kuriuo kiekvienas vienijasi į Kristaus Kūną priimdamas kitus.


Rekomenduojame

Europos Komisija: Lietuvoje socialinė nelygybė viena didžiausių ES

Liudvikas Jakimavičius. Skambino Dočys!

Gediminas Merkys. Prezidento vizitas yra labai stiprus ir subtilus signalas teisėsaugai

Ar visuomeniniai teisėjai paskatins teismus dirbti geriau, skaidriau, teisingiau? Povilo Urbšio komentaras

Darius Kuolys. Kas nutylima, kai garsiai šaukiama apie žmogaus teisių būklę šių dienų Lietuvoje

Popiežius pakeliui iš Rumunijos: šiuo metu Europą bombarduoja ne patrankos ir bombos, o ideologijos

Diskusijų ciklas „Iš naujausios Lietuvos istorijos“ apie Lietuvos kelią į Nepriklausomybę

Rimantas Dagys. Ar jau nuolat „linksminsimės“ gėjų eitynėse?

Kun. Juan-Carlos Iscara. Humanistinis pacifizmas

Roberto de Mattei. EP rinkimai „didžiojo pakeitimo“ strategijos šviesoje

Gediminas Merkys. Apie rezonansinį įvykį, arba Kas nutiko mūsų prokurorams?

Kęstutis Girnius. Gabrielius Landsbergis turi atsistatydinti

Gitanas Nausėda. Visi žmonės turi teises

Dykumos tėvai. Kaip apibūdinti tėvystę ir jos praktikavimą?

Algirdas Endriukaitis. Gal nevėlu prašyti atleidimo už tokį savo prigimimą?

Rasa Baločkaitė. Jurbarkas

Algimantas Rusteika. Apie tvarką ir teisingumą

Geroji Naujiena: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“

Vitalijus Balkus ir Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vladimiras Putinas „susiformavo“ Vokietijoje

Povilas Gylys. Įsisteigė dar viena individualistine filosofija besivadovaujanti partija

Darius Kuolys. Citatos (ii)

Rasa Čepaitienė. Kolonizuota valstybė? Lietuvos politinės ekonomijos bruožai (II)

Vidmantas Valiušaitis. Ką gi, turim prezidentą. Koks pozityvas?

Algimantas Rusteika. Apie orumą ir ne apie tai

Audrius Bačiulis. Kuo skiriasi patyręs politikos vilkas nuo kofeininio savimylos

Vytautas Rubavičius. Virš Lietuvos pakibo „tuščio lapo“ politika

Vytautas Radžvilas. Padėkos žodis

Rasa Čepaitienė. L

Arvydas Šliogeris. Ekrano valdoma parazitų civilizacija

Ramūnas Aušrotas. Apie Radžvilo komiteto rezultatus ir perspektyvą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.