Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius

Tiesos.lt redakcija   2017 m. birželio 18 d. 2:08

2     

    

Geroji Naujiena: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius

„Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.

Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“

O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6, 51–58)

Švęsdami Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę – Devintines – kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje.

Tėve, savo Sūnaus mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu Tu pakvietei mus iš mirties į gyvenimą, duok mums drąsos ir ryžto eiti Tavo ir artimo meilės keliu ir atsisakyti viso to, kas apmirę, kad visuomet kliautumės Tavo pažadu „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą“.

Jėzau, įsikūnijęs Dievo Žodi, visam laikui pasilikęs su mumis duonos ir vyno pavidalais, globok Tavo gailestingumu pasitikinčius ir suteik mums išganingųjų malonių, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, pamaitinti Gyvąja Duona, augtume tikėjimo, vilties ir meilės darbais.

Viešpatie Šventoji Dvasia, savo įkvėpimais brandink mūsų bendrystę – kad vadovautumės ne šio pasaulio galios logika, duok mums išmintingų lyderių – kad drąsiai skelbtų Dievo žodį ir švęstų Eucharistiją.

Dieve, išklausyk ir mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą už tuos, kurie yra persekiojami dėl įsitikinimų, sloginami nevilties, vienatvės ar skurdo, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – Viešpatie, duok, kad mūsų širdys užsidegtų, kad pasilikę Tavyje subrandintume dvasinių vaisių. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Benediktas XVI. Eucharistinis dvasingumas – tikras vaistas nuo individualizmo

Ištrauka iš pamokslo, pasakyto 2011 metų rugsėjo 11 dieną per šv. Mišias, kuriomis baigėsi 25-asis Italijos nacionalinis Eucharistijos kongresas.

[...] „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Išgirdusių Jėzaus kalbą apie gyvybės duoną Kafarnaumo sinagogoje mokinių reakcija – nemaža tada jų pasitraukė nuo Jėzaus – nelabai skiriasi nuo mūsų priešinimosi Jo paties visiškam dovanojimuisi. Mat priimti šią dovaną iš tikrųjų reiškia savęs netekti, leistis būti įtraukiamam ir perkeičiamam, kad galėtum su Juo gyventi, kaip mums apaštalas Paulius primena antrajame skaitinyje: „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties“ (Rom 14, 8).

„Kieti jo žodžiai!“ Kieti, nes dažnai laisvę painiojame su pančių nebuvimu, su įsitikinimu, kad galime verstis patys, be Dievo, kuris atrodo ribojantis mūsų laisvę. Ta iliuzija greitai virsta nusivylimu, keliančiu nerimą ir baimę bei paradoksaliai akinančiu ilgėtis praeities grandinių: „Verčiau būtume mirę nuo Viešpaties rankų Egipto žemėje“, – kalbėjo, kaip girdėjome, izraelitai dykumoje (Iš 16, 3). Iš tikrųjų tik būdami atviri Dievui, priimdami jo dovaną tampame tikrai laisvi, laisvi nuo žmogų bjaurojančios nuodėmės vergijos, gebantys tarnauti tikrajam broliui gėriui.

„Kieti jo žodžiai!“ Kieti, nes žmogus dažnai pasiduoda iliuzijai, jog gali „akmenis paversti duona“. Nustumdamos Dievą į šoną ar vien pakęsdamos kaip privatų pasirinkimą, neturintį kištis į viešąjį gyvenimą, kai kurios ideologijos siekė jėga pertvarkyti visuomenę ir ekonomiką. Istorija tragiškai rodo, kad siekis be Dievo ir Jo apreiškimo laiduoti vystymąsi, materialinę gerovę ir taiką visiems baigėsi ne duonos, bet akmens žmogui davimu. Duona, brangūs broliai ir seserys, yra „žmogaus darbo vaisius“, ir šioje tiesoje glūdi visa mūsų rankoms ir išradingumui patikėta atsakomybė, bet duona taip pat, ir pirmiausia, yra „vaisius žemės“, kuri iš viršaus gauna saulę ir lietų: tai prašytina dovana, išsklaidanti visą arogantiškumą ir verčianti mus melsti jos kupinus mažutėlių pasitikėjimo: „Tėve, [...] kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ (Mt 6, 11).

Žmogus negeba pats sau suteikti gyvybės, jis suprantamas tik remiantis Dievu: būtent santykis su Juo teikia tvarumo mūsų žmogystei ir daro mūsų gyvenimą gerą bei teisų. Maldoje „Tėve mūsų“ meldžiame, kad Jo vardas būtų šventas, kad būtų Jo valia. Savo pasaulyje ir gyvenime pirmiausia turime susigrąžinti Dievo primatą, nes būtent tai leidžia iš naujo atrasti tiesą apie tai, kas esame, ir tik žinodami bei vykdydami Dievo valią atrasime savo tikrąjį gėrį – Dievui skirti laiko ir vietos, idant Jis būtų gyvybiškas mūsų egzistencijos centras.

Nuo ko kaip šaltinio turėtume pradėti vėl atrasti ir patvirtinti Dievo primatą? Nuo Eucharistijos: čia Dievas taip prisiartina, kad tampa mūsų maistu, tampa jėga dažnai sunkiame kelyje, tampa draugiška perkeičiančia artybe. Jau per Mozę duotas Įstatymas laikytas „dangaus duona“, kurios galia Izraelis tapo Dievo tauta, tačiau Jėzuje paskutinis ir galutinis Dievo Žodis tampa kūnu, ateina su mumis susitikti kaip Asmuo. Jis, amžinasis Žodis, yra tikroji mana, gyvybės duona (plg. Jn 6, 28–29). Per Paskutinę vakarienę Jėzus visą savo egzistenciją apibendrina judesiu, išsitenkančiu didžiajame paschaliniame Dievo palaiminime, judesiu, kuriuo jis kaip Sūnus dėkoja Tėvui už Jo beribę meilę. Jėzus laužo duoną ir ja dalijasi, tačiau su nauja gelme, nes Jis pats dovanoja save. Jis paima taurę ir dalijasi ja, kad visi galėtų iš jos gerti, bet šiuo judesiu Jis duoda „naują sandorą savo kraujyje“, duoda save. Jėzus nuvokia didžiausią meilės aktą, paklusdamas Tėvo valiai, – kryžiaus auką. Jo gyvybė buvo atimta ant kryžiaus, bet jau dabar Jis pats ją siūlo. Tad Kristaus mirtis nesusiaurėja ligi smurtinio mirties bausmės įvykdymo, bet Jo perkeičiama į laisvą meilės aktą, savidavą, kuri nugali pačią mirtį ir patvirtina iš Dievo rankų kilusios, nuodėmės pažemintos ir galiausiai atpirktos kūrinijos gerumą. Ši beribė dovana mums yra prieinama Eucharistijos sakramente: Dievas dovanoja mums save, kad mūsų egzistenciją atvertų Sau, sujungtų ją su kryžiaus meilės slėpiniu, leistų jai dalyvauti amžinajame slėpinyje, iš kurio kilome, ir nuvokti naują pilnatviško gyvenimo Dieve, kurio laukdami gyvename, būvį.

Tačiau ką ta pradžia nuo Eucharistijos Dievo primatui iš naujo patvirtinti reiškia mūsų kasdieniam gyvenimui? Eucharistinė bendrystė, brangūs bičiuliai, atitraukia mus nuo mūsų individualizmo, suteikia mirusio ir prisikėlusio Kristaus dvasią, daro mus panašius į Jį, suvienija su broliais bendrystės, kuri yra Bažnyčia, slėpinyje, kur viena duona iš daugelio padaro vieną kūną (plg. 1 Kor 10, 17), įgyvendindama ankstyvųjų krikščionių bendruomenės maldą, perteiktą Didachės knygoje: „kaip ta sulaužyta duona buvo išbarstyta ant kalvų ir surinkta tapo vienu daiktu, lygiai taip tavo Bažnyčia iš žemės pakraščių surenkama į tavo Karalystę“ (IX, 4). Eucharistija palaiko ir perkeičia visą kasdienį gyvenimą. Savo pirmojoje enciklikoje priminiau: „Buvimas mylimam ir kitų mylėjimas slypi [...] eucharistinėje bendrystėje“, todėl „Eucharistija, nevirstanti konkrečia meilės praktika, subyra į fragmentus“ (Deus caritas est, 14).

Dutūkstantmetė Bažnyčios istorija nusėta šventų vyrų ir moterų, kurių gyvenimas iškalbingai rodo, kaip iš bendrystės su Viešpačiu, iš Eucharistijos visais bendruomeninio gyvenimo lygmenimis iš tiesų gimsta naujas ir karštas atsakomybės prisiėmimas, gimsta pozityvi socialinė raida, kurios dėmesio centre yra asmuo, pirmiausia – neturtingas, ligonis ir kenčiantis nepriteklius. Būti maitinamam Kristaus yra būdas, kaip nelikti svetimam ir abejingam brolių likimams ir įžengti į pačią kryžiaus meilės ir aukos dovanos logiką. Gebantis suklupti priešais Eucharistiją, priimantis Viešpaties kūną negali įprastinių dienų verpete būti nedėmesingas žmogaus kilnumui prieštaraujančioms situacijoms ir geba asmeniškai pasilenkti, kad pasirūpintų stokojančiuoju, geba dalytis duona su alkstančiu, o vandeniu su ištroškusiu, aprengti nuogą, aplankyti ligonį ir kalinį (plg. Mt 25, 34–36). Jis kiekviename asmenyje įstengs išvysti Viešpatį, kuris nesvyruodamas visą save atidavė mums ir mūsų išganymo labui.

Štai kodėl eucharistinis dvasingumas yra tikras vaistas nuo individualizmo ir savanaudiškumo, dažnai ženklinančių mūsų kasdienį gyvenimą, ir skatina iš naujo atrasti santykių kaip dovanos pobūdį, jų centriškumą, pradedant šeima ir ypatingu rūpesčiu, kaip palengvinti palūžusiųjų žaizdas. Eucharistinis dvasingumas yra bažnytinės bendruomenės siela, įveikianti susiskaldymus bei susipriešinimus ir branginanti charizmų ir tarnybų įvairovę, palenkdama ją tarnauti Bažnyčiai, jos gyvastingumui ir misijai. Eucharistinis dvasingumas – tai žmogaus gyvenimo kilnumo atkūrimo būdas ir, vadinasi, jo darbo, siekiant pastarąjį suderinti su šventės metu bei šeima ir įsipareigojant įveikti nesaugumą, kylantį iš nepastovumo, bei nedarbo problemą. Eucharistinis dvasingumas taip pat padės mums artintis prie įvairių žmogiškojo trapumo formų suvokiant, kad jos neužtemdo asmens vertės, bet reikalauja artumo, svetingumo ir pagalbos. Iš gyvybės duonos semsis jėgų atnaujintas švietimas, besistengiantis liudyti pamatines gyvybės, lavinimosi, dvasinio ir kultūrinio paveldo vertybes; jo gyvastingumas apgyvendins žmonių miestą pasirengimu bendrojo gėrio horizonte paskirti save teisingesnės ir broliškesnės visuomenės statydinimui.

[...] Bet kurį autentiškai žmogišką dalyką Eucharistijoje galima pilnatviškai išgyventi: todėl kasdienis gyvenimas tampa dvasinio garbinimo vieta, kad visomis aplinkybėmis gyventume Dievo primatu, puoselėdami santykį su Kristumi ir kaip auka Tėvui (plg. Posinodinis paraginimas Sacramentum caritatis, 17). Taip, „žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Gyvename tokiu klusnumu šiam žodžiui, kuris yra gyvybės duona, kad net, kaip Petras, kupini meilės supratimo, save atiduodame: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo šventasis“ (Jn 6, 68–69). [...]

baznycioszinios.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marginalas       2017-06-23 16:46

Dėl šio Viešpaties pasakymo siūlau publikaciją http://www.messianic.lt/sacramL.htm

joooo       2017-06-20 9:03

amžinai gyvens… Čia arba meluojama arba turėta galvoje reinkarnacija, kuri ir buvo krikščionybėje bet buvo panaikinta kažkuriame bažnyčių susirinkime?  Panašu kad Jėzus nešė budizmo idėjas, Biblijoje rašoma kad jis buvo Himalajuose ir sugryžęs ėmėsi mokinti žydus, ir žydai jį vadino rabiu- mokytoju pagal Bibliją.


Rekomenduojame

Tomas Baranauskas apie Lietuvos politines partijas ir jų perspektyvas

Kodėl reikalinga Nacionalinio susivienijimo partija? Kodėl negalima tiesiog susivienyti su „patriotinėmis jėgomis“? Vytauto Radžvilo atsakymas

Ledas LRT pajudėjo?

Nida Vasiliauskaitė. Apie demokratinį geną

Audrius Bačiulis. Kas vienija Gabrielių Landsbergį ir Ramūną Karbauskį?

Algimantas Rusteika. Galima išeiti iš konservatorių, bet konservatoriai iš tavęs neišeis niekada…

Nuo europarlamentarų darbo stalų pašalintos nacionalinės vėliavos – ką tai reiškia?

In memoriam: Rogeris Scrutonas

Kviečiame į Šv. Mišias – padėką už mons. A. Svarinsko kunigystės šventimus, prieš 65 metus suteiktus vysk. Pr. Ramanausko

Rasa Čepaitienė. Signalinės sistemos II. Užmirštuolė

Mes nugalėjom. Prieš 30 metų Gorbačiovas vizito metu Lietuvoje išgirdo tai, ko nesitikėjo: lietuviai liepė atvežti nepriklausomybę – LRT

Kaip vysk. Pranciškus Ramanauskas Alfonsą Svarinską slapta lageryje įšventino į kunigus

Algimantas Rusteika. Kokie jie būtų dabar?

Laisvės premijos laureato Albino Kentros kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

Mitingo „Už istorinę atmintį, didvyrių garbę, Trispalvę ir Valstybę“ vaizdo įrašas

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena. Renginių programa

Rasa Čepaitienė. Signalinės sistemos I. Pidžinas

LRT: pirmieji kandidatų į Vilniaus universiteto rektoriaus postą debatai

Ramūnas Karbauskis. Kleptokratija ir jos didvyriai

Vygantas Malinauskas. Mano trigrašis į diskusiją apie simbolius

Prokurorų žinia: Neringa Venckienė iš įtariamosios tapo kaltinamąja

Šiandien, šeštadienį, 14 val. kviečiame į pilietinį mitingą – už istorinę atmintį, didvyrių garbę, Trispalvę ir Valstybę

Italų kalbininko prof. dr. Guido Michelinio paskaita apie lietuvių kalbą ir jos pranašumus

Vilniaus Sąjūdis: nedelsiant grąžinkite A. Kentrai Miško brolių muziejaus patalpas ir, atlyginę patirtą žalą, paremkite jo veiklą

Prokuratūra skundžia sprendimą Generolo Vėtros lentelės sudaužymo byloje

Raimondas Navickas. Pasiūlymas klaipėdiečiams

Tautos forumo reikalavimas dėl patyčių iš valstybinės vėliavos, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo

Robertas Čerškus. Apie neužmirštuolės žiedelius

Vidmantas Valiušaitis. 1944 m. sausio 9 d. tragiškai žuvo gaisre prezidentas Antanas Smetona

Liudvikas Jakimavičius. Įdomus faktas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.