Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: apsivilkime nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume

Tiesos.lt redakcija   2021 m. liepos 31 d. 23:54

48     

    

Geroji Naujiena: apsivilkime nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume

Aš padarysiu, kad jums iš dangaus lytų duona

Visa izraelitų bendruomenė ėmė niurnėti ant Mozės ir Aarono tyruose. Izraelitai jiems priekaištavo: „Verčiau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipte, kai sėdėjome prie puodų mėsos ir iki soties valgėme duonos! Jūs išvedėte mus į tą dykumą, kad visus, kurie čia atsidūrė, badu numarintute!“ Ir Viešpats Mozei pasakė: „Aš taip padarysiu, kad jums iš dangaus lytų duona. Tauta galės eiti ir pasirinkti, kiek reikia jos dienai. Aš noriu išbandyti, ar eis ji mano nurodytu keliu, ar ne. Aš išgirdau izraelitų niurnėjimą. Pranešk jiems: ‘Vakarais jūs turėsite valgyti mėsos, o rytais pasisotinsite duona. Tada jūs pažinsite, jog aš esu Viešpats, jūsų Dievas’“. Vakare atskrido daug putpelių ir nutūpė stovyklą. O rytą aplink stovyklą krito migla. Kai migla išsisklaidė, ant tyrų paviršiaus pasirodė smulkūs grūdeliai, lyg kruopos – tartum šerkšnas ant žemės. Tatai išvydę, izraelitai viens kitą klausinėjo: „Manhu?“, tai reiškia: „Kas tai?“ Jie mat nežinojo, kas tai būtų. Ir Mozė jiems paaiškino: „Tai duona, kurią jums Viešpats duoda valgyti (Iš 16, 2–4. 12–15).

* * *

Dangaus duoną Viešpats jiems duoda

Ką žinom, ką esam girdėję,
ką mums mūsų protėviai apsakinėjo,
bylosim kartoms būsimosioms, –
koks Viešpats šlovingas, galingas.
Iš aukštybių jis debesims įsakymą siunčia,
dangaus vartus atidaro.
Ir ima lyti mana jiems valgydinti –
dangaus duoną jiems duoda.
Žmogus štai galiūnų duona maitinas:
jiems maisto siunčiama sočiai.
Ir atvedė juos į savo šventąją žemę,
į šią kalnuotąją šalį, kurią jo dešinioji užvaldė. (Ps 77, 3–4. 23–25. 54)

* * *

Privalu apsivilkti nauju žmogumi, kuris sutvertas pagal Dievą

Broliai! Aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. Jūs ne šito išmokote iš Kristaus! Juk jūs iš jo išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstyvesniojo senojo žmogaus gyvenimo būdo, kuris žlugdo žmogų apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, kuris sutvertas pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (Ef 4, 17. 20–24).

* * *

Kas ateina pas mane, nebealks, ir kas tiki mane, nebetrokš

Sužinoję, kad užežerėje nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus.
Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“
O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę stebuklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“.
Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“
Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“.
Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi stebuklą, kad mes pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus’“.
Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.
Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“
Jėzus atsakė: „Aš esu ­gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 24–35).

* * *

Pašaukti į vieną viltį meldžiame už save ir daugybę Kristaus mokinių: Viešpatie, duok sielos maisto minioms, gyvenančioms be Dievo, kad atsižadėję nuodėmės vilionių gyventume kaip naujas žmogus, sukurtas pagal Dievą – teisume ir tiesos šventume.

Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Dieve, savo tiesa apšviesk klystančius – tesugrįžta jie į tikrąjį kelią, padėk Bažnyčios vaikams atmesti visa, kas žemina krikščionio vardą, ir laikytis to, kas jam pritinka.

Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Dykuma laisvės kelyje
18 eilinis sekmadienis

Izraelitai, palikę Egiptą, neilgai džiaugėsi laisve, nes dykumoje pradėjo stokoti maisto ir vandens. Atkeliavę į Sino dykumą jie priekaištavo Mozei: „Verčiau būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipte, kai sėdėjome prie puodų mėsos ir iki soties valgėme duonos!“ (Iš 16, 3). Žmonės buvo pasiryžę grįžti į Egiptą; tuo tarpu Mozė, patekęs į keblią padėtį, prašė Dievo pagalbos, ir jo prašymas buvo išklausytas – izraelitai kasdien galėjo prisirinkti manos ir prisigaudyti putpelių.

Per Krikštą mes esame išvaduoti ne iš fizinės, bet iš dvasinės – blogio nelaisvės. Visi turime laisvės patirtį, tačiau turbūt kiekvienas galėtume paliudyti, kad tas laisvės kelias nėra lengvas. Nuodėmė mus vilioja panašiai, kaip ta Egipto duona ir mėsa viliojo izraelitus grįžti į nelaisvę. Laisvės kelyje galime būti gundomi tapti egoistais, besirūpinančiais savo fizinėmis reikmėmis, ir užmiršti mus išgelbėjusį Viešpatį.

Jau trisdešimt metų einame laisvės keliu, ir nors nestokojame medžiaginių gėrybių tiek, kiek anuomet stokoja izraelitai, bet murmančiųjų, kad laisvė nedavė to, ko iš jos tikėjomės, yra labai daug; sovietinė „duona“ šiems žmonėms atrodo brangesnė už laisvę. Apaštalas Paulius panašiai mąstantiems pirmiesiems krikščionims kalbėjo: „Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės“ (Ef 4, 17).

Dievas geriau už mus žino laisvės kelio sunkumus ir yra pasiruošęs mums padėti, kaip padėjo į laisvę keliaujantiems izraelitams. Po duonos padauginimo stebuklo Jėzus savo klausytojams priminė: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (Jn 6, 27). Tuo maistu bus ne kas kita, kaip pats Dievas. Jėzus kalbėjo: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35).

Jėzus pamažu artino žmones prie didžiojo Dievo meilės slėpinio – Eucharistijos, kurią prieš savo mirtį įsteigė per Velykų vakarienę. Eucharistija tapo ta iš dangaus nužengusia ir pasauliui gyvybę teikiančia Dievo duona. Šią dangaus Duoną mes turime ir galime kasdien ja maitintis. Dievo žodis kviečia mus pasitikrinti, ar suprantame ir pasinaudojame šia Dievo dovana.

Mūsų neturėtų stebinti tie laisve nusivylę žmonės, kurie nėra sutikę Jėzaus ir nebeturi tikėjimo. Labiau turėtume stebėtis tais, kurie yra pakrikštyti, save laiko krikščionimis ir dejuoja, kad sunku. Panašu, kad jie nesimaitina dangaus Duona – Eucharistija, eucharistinė Auka – Mišios jiems yra dar neatpažinta žemė.

Palaimintasis Teofilius Matulionis, drauge su kitais kunigais įkalintas Solovkose, patyrė labai didelių sunkumų. Ką jie darė? Naktį atsikeldavo, lipdavo į barako palėpę ir čia aukodavo Mišių auką – maitinosi dangaus Duona ir nedejavo, kad yra nepakeliamai sunku.

Aš pats turėjau šią patirtį, kai buvau kalinamas KGB kalėjime, Uralo bei Mordovijos lageriuose. Anuomet didžiausia atrama buvo slapta aukojamos Mišios ir maitinimasis Eucharistija. Neateidavo net mintis dejuoti, kaip yra sunku ir kada visa tai baigsis.

Pasitikrinkime, ar pasinaudojame dangaus dovana – Eucharistija. O gal iki šiolei ji yra mūsų iki galo neįvertintas tikėjimo slėpinys?

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

XVIII eilinės savaitės Šeštadienio Evangeliją       2021-08-7 14:15

Komentuoja Kun. Kęstutis K. Brilius MIC
Tikėjimu perkeisti kultūrą

Reikėjo aptarti vieno renginio planą. Susitikome 12 gan skirtingo amžiaus, išsilavinimo, užsiėmimų žmonių, su manimi – 13. Pokalbį pradėjome viename iš didžiųjų prekybos centrų. Savo susitikimo uždavinį dėl planuojamo renginio lengvai ir gan greitai išsprendėme. Paskui pokalbį pratęsėme kita tema – apie šiandienes žmogaus aplinkybes šeimoje, darbo aplinkoje ir bandėme kaip vertėjai jas perkelti į krikščioniškųjų vertybių ir užduočių kalbą. Apvaikščioję visą prekybos centrą, susėdome lauko kavinėje prie to paties pastato.
Stengėmės pamatyti kokių nors krikščionybės ženklų, požymių savo aplinkoje. Pokalbyje dalyvavusi teatro meno studentė pakilo ir sušoko įspūdingą pantomimos, lyg susimazgymo šokį. Ji taip narstėsi pati per save, jog, atrodė, susipainios ir niekas jos neišmazgys. Jos šokį stebėjo ir būrelis praeivių. Baigusi šokti teištarė: šiandienis žmogus.
Prie prekybos centro užtrukome pustrečios valandos ir persikėlėme į Nacionalinę dailės galeriją. Salėse ir kavinukėje su nuostabiu vaizdu į miestą praleidome dar 3 valandas. Tiesa, kaip tik galerijoje nugirdome kelias garbias moteris kalbant krikščioniška tema: apie kažkokią atlaidų ekskursiją, bažnyčias, aplankytą vienuolyną ir įvairius maldingos kelionės įspūdžius.
Vizija į dabartį paliko tokias išvadas: beveik nepastebimi krikščionybės ženklai, neišbaigiama painiava žmonių gyvenimuose, o protui įgimtas tiesos ieškojimas paverčiamas įvairių santykinių teisybėlių ir išvedžiojimų medžiokle. Sukūrėme kultūrą, kurioje nepalikta vietos Dievui.
Tikėjimai – visokie ir kasdienė žmonių krikščionybė – su visokiomis priemaišomis. Tuo pat metu, kai Bažnyčia atsiskleidžia naujausiais aiškinimais, enciklikomis, adhortacijomis, visuomenė praranda kasdienį religingumą. Tikėjimas Apreiškimu didesniąja dalimi lieka knygose, traktatuose, bet dingsta iš tradicijų. Net Šventoji Tradicija pradedama tapatinti tik su viena ar kita laikotarpio liturgine forma. Tai ją siaurina.
Prisimenu mons. A. Svarinsko pasakytą mintį: žmonių ir kunigų tikėjimas – sunkiai nusakomas dalykas ir labai įvairus, bet gerai dirba tas kunigas, kuris po savęs palieka nors vieną tradiciją. Sovietmečiu sąmoningai buvo naikinamos krikščioniškos tradicijos. O juk kaip tik tradicija turi jėgos tikėjimą paskleisti ne tik šiandienoje, bet ir perduoti jį ateinančioms kartoms. Kol kas dėl kartų ryšio turinio ir perdavimo kliuvinių atrodo, jog religines tradicijas, papročius kiekviena karta turės kurtis sau. Vien pažiūrėjus į naujuosius vestuvių papročius – kokių dyvų prikuriama! Ar tai – krikščioniško tikėjimo ženklai?
„Tikėjimas, kuris nevirsta kultūra, yra prastai priimtas, menkai išgyventas ir blogai perduotas tikėjimas“, – teigė pal. Jonas Paulius II Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) susitikime. J. Navarro-Vallsas, buvęs Šv. Sosto Spaudos salės direktorius, tęsia jo mintį: „Tikėjimu perkeisti kultūrą yra didžiulis šio laikmečio iššūkis.“
Naujausias žodis apie tikėjimą yra YOUCAT – lietuviškame Jaunimo katekizme. Knygoje jaunimui suprantama kalba išdėstyta katalikų tikėjimo visuma, remiantis Katalikų Bažnyčios Katekizmu, tačiau nesistengiant išsamiai perteikti jo teksto. Knyga parengta klausimų ir atsakymų forma. Pabaigoje esanti rodyklė padės lengvai rasti atsakymą į konkretų klausimą. Imkite ir skaitykite.

XVIII eilinės savaitės Šeštadienio Evangelija       2021-08-7 14:12

Mąstymas
Prašyti tvirto tikėjimo, kad Dievui nėra negalimų dalykų

Atsistosiu minioje prie Jėzaus. Vaizduotės akimis pamatysiu žmogų, kuris braunasi per minią ir puola ant kelių prieš Jėzų. Išgirsiu jo maldaujantį balsą: „Viešpatie, pasigailėk…“. Jis suprato, kad tik Jėzus gali jam padėti.

*

Pabandysiu susitapatinti su to žmogaus išgyvenimais. Kokia yra dabar mano didžiausia vidinė kančia? Prisiartinsiu prie Jėzaus, pulsiu ant kelių ir pasakysiu Jam apie tai. Kartosiu: „Pasigailėk manęs“.

*

„Atveskite jį pas mane“. Jėzus nori, kad pas Jį atvesčiau savo artimuosius: kūniškai ir dvasiškai sergančius, kenčiančius, nusivylusius. Įsisąmoninsiu, kad jie taip pat priklauso Jam. Galiu juos kasdieną atnešti prie Jėzaus, kaip tas tėvas savo sūnų.

*

Žvelgsiu į Jėzų ir stebėsiu, kaip Jis su dieviška galia išvaro piktąją dvasią iš ligonio. Ligonis atgauna sveikatą. Pasakysiu Jėzui apie savo įtampas, sunkias dvasines būsenas, kurios įmeta mane į „vandenį ir į ugnį“. Prašysiu Jo, kad sugrąžintų man ramybės dvasią.

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus ir prašysiu, kad pasakytų, ko labiausiai trūksta mano tikėjimui, kas jį silpnina ir daro mažą.

*

Jėzus palieka man pažadą, kad jeigu Juo tikėsiu, tai viskas bus man įmanoma. Mano tikėjimas bus patikrintas bėgant laikui. Jis yra kaip garstyčios grūdas, kuris slepia savyje turtus ir gyvybės jėgą. Ką galiu šiandien pasakyti apie savo tikėjimo vaisius?

*

Atsistosiu prieš Jėzų su sunkiausiais savo gyvenimo reikalais. Iš eilės juos išvardinsiu, atiduosiu jam ir kiekvieną kartą kartosiu:

„Tikiu, kad Tu viską gali“.

Kasdienapmastau.lt

XVIII eilinės savaitės Šeštadienio       2021-08-7 14:11

Evangelija (Mt 17, 14–20)

  Jiems atėjus prie minios, prisiartino vienas vyras, puolė prieš Jėzų ant kelių ir maldavo: „Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi. Neretai jis įpuola į ugnį ar į vandenį. Aš atvedžiau jį pas tavo mokinius, bet jie neįstengė išgydyti“.
  Tada Jėzus atsakė: „O netikinti ir sugedusi gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį čia pas mane“. Jėzus sudraudė demoną, jisai išėjo, ir tą pačią akimirką berniukas pasveiko.
  Likę vieni, mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Dėl ko mes negalėjome jo išvaryti?“
  Jis atsakė: „Dėl silpno tikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo“.
  Katalikai.lt

XVIII eilinės savaitės Šeštadienio       2021-08-7 14:10

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 17, 2–4. 47 ir 51ab)

P. Mylėsiu tave, Viešpatie, mano stiprybe!

  Mylėsiu tave, Viešpatie, mano stiprybe!
  Viešpatie, priebėga mano, tvirtove,
  vaduotojau mano! – P.

  Dieve, prieglobsti mano, tavim aš viliuosi.
  Tu mano skydas, išganymo ramstis, mano globėjas.
  Šlovingojo Viešpaties šauksiuos
  ir išvaduotas būsiu iš priešų. – P.

  Lai Viešpats gyvuoja, garbė mano ramsčiui!
  Šlovinkim Dievą, vaduotoją mano!
  Duodi savo pastatytam valdovui didingai laimėti.
  Tu maloningas savam pateptiniui. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Tim 1, 10b)

P.  Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį
              ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

XVIII eilinės savaitės Šeštadienio       2021-08-7 14:10

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Įst 6, 4–13)

  Mozė bylojo į tautą:
  „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, – vienintelis Viešpats! Mylėk tą Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis.
  Šie žodžiai, kuriuos tau šiandien įsakau, teįsminga giliai į tavo širdį! Įkalk juos ir savo vaikams. Kalbėk apie juos, kai sėdėsi namie ir išvyksi į kelionę, kai guliesi ir keliesi. Kaip ženklą juos užsirišk ant rankos. Tegul jie papuoš tavo kaktą. Juos užrašyk ant savo namų durų staktų, ant savojo miesto vartų“.
  Kai Viešpats, tavo Dievas, nuves tave į kraštą, kurį jis tavo tėvams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui – prisiekė tau atiduoti, į , kur dideli ir gražūs miestai, kurių nesi statęs, kur namai, prikrauti visokiausių gėrybių, kurių nesi krovęs, kur uoloje iškaltos cisternos, kurių nesi kalęs, kur vynuogynai ir alyvmedžiai, kurių nesi sodinęs, kai ten tu sočiai pavalgysi, žiūrėk neužmiršti Viešpaties, kuris tave išvedė iš Egipto šalies, iš vergijos namų.
  Bijok savo Dievo Jahvės, jį garbink ir prisiekinėk jo vardu“.

Rugpjūčio 6 d. KRISTAUS ATSIMAINYMAS       2021-08-6 5:16

Ar esi pasirengęs siekti Dievo garbės? Dievas nekantrauja pasidalinti savo šlove su mumis! Mes galime išvysti Dievo šlovės blykstelėjimą, kai keletas Jėzaus apaštalų pamato atsimainiusį Kristų ant aukšto kalno. (Rytų Ortodoksų, Katalikų ir Anglikonų Bažnyčiose šis įvykis švenčiamas rugpjūčio 6 d.) Jėzus dažnai eidavo į nuošalias vietas melstis, ieškodamas vienumos ir ramybės toliau nuo žmonių minių. Šįkart Evangelija pagal Morkų mums pasakoja, kad Jėzus atsimainė ir Jo rūbai spindėjo ryškiai balta šviesa (Mk 9, 2. 3). Kai Mozė susitiko su Dievu ant Sinajaus kalno, Jo veido oda spindėjo, nes Jis kalbėjosi su Dievu akis į akį (plg. Iš 34, 29). Paulius mini, jog dėl spindėjimo izraelitai negalėjo pažvelgti Mozei į veidą (plg. 2 Kor 3, 7). Evangelijos pasakojime Jėzus pasirodo trims mylimiausiems savo apaštalams: Petrui, Jokūbui ir Jonui, šlovėje kartu su Moze, didžiuoju Izraelio įstatymų leidėju, ir su Eliju, žymiausiu tarp pranašų.

Kokia šio mįslingo apsireiškimo reikšmė? Jėzus užkopė į kalną puikiai žinodamas, kas Jo laukė Jeruzalėje: išdavystė, atmetimas ir nukryžiavimas. Tikriausiai Jėzus aptarė savo sprendimą rinktis kryžiaus kelią su Moze ir Eliju. Dievas Tėvas irgi kalbėjosi su Jėzumi ir Jam pritarė: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Tėvas pašlovino Sūnų dėl Jo klusnumo. Jėzų ir apaštalus uždengusį debesį galima sieti su žydų viltimis, kad Mesijui atėjus Dievo artumo debesis vėl užpildys šventyklą (Iš 16, 10; 19, 9; 33, 9; 1 Kar 8, 10; 2 Mak 2, 8).

Viešpats Jėzus ne tik nori, kad mes išvystume jo šlovę, Jis nori pasidalinti savo šlove su mumis. Jis taip pat parodo kelią Tėvo šlovės link: sekite manimi, pakluskite mano žodžiams, priimkite tą kelią, kurį jums parinkau, ir gausite mano Tėvo karalystės palaimą, jūsų vardas bus įrašytas danguje. Jėzus sėkmingai įvykdė savo misiją – Jis užlipo į Kalvariją, kad mes vėl galėtume patekti į rojų. Jis priėmė kryžių, kad laimėtų šlovės karūną. Ši karūna laukia kiekvieno iš mūsų, jei seksime Jėzaus pėdomis.

Origenas, žymus III a. Biblijos žinovas, atskleidžia, kaip atsimainymas gali pakeisti mūsų gyvenimus: „Kai Jis atsimaino, Jo veidas švyti kaip saulė, kad galėtų apsireikšti šviesos vaikams, kurie atmetė tamsos darbus ir apsivilko šviesos šarvais. Jie nebėra tamsos ar nakties vaikai, bet tapo dienos sūnumis ir iš tikrųjų sąžiningai eina dienos keliu. Apsireiškęs Jis jiems švies ne kaip paprasta saulė, bet kaip teisumo saulė.“

Evangelija pagal Luką mums pasakoja, kad Petras, Jokūbas ir Jonas buvo užmigę, kai Jėzus atsimainė (Lk 9, 32). Atsibudę jie pamatė Jėzų šlovėje su Moze ir Eliju. Kiek kartų mes nepamatome Dievo šlovės ir veikimo, nes dvasiškai miegame? Daug kas gali užimti mūsų dėmesį ir užmigdyti Dievo dalykams: proto letargija ar neištirtas gyvenimas gali mus sulaikyti nuo gilesnių apmąstymų ir tiesaus žvelgimo į savo abejones bei iškylančius gyvenimiškus klausimus. Lengvas gyvenimas gali sukliudyti mums priimti Kristaus iššūkius bei nerimą keliančius reikalavimus. Išankstiniai nusistatymai gali mus apakinti ir nepastebėsime naujų dalykų, kuriuos galbūt Viešpats mums parengė. Netgi sielvartas gali tapti kliūtimi, iki kol pro jį nepastebėsime Dievo šlovės. Ar esi atsibudęs dvasia? Petras, Jokūbas ir Jonas buvo privilegijuoti Kristaus šlovės liudytojai. Mes irgi kaip Kristaus sekėjai esame kviečiami liudyti Jo šlovę. Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas (2 Kor 3, 18). Viešpats nori atskleisti mums, savo mylimiems mokiniams, savo šlovę. Ar ieškai Jo artumo pagarbiai ir su tikėjimu?

Viešpatie Jėzau, padaryk, kad nemiegočiau ir visad būčiau budrus Tau, Tavo žodžiui, veikimui ir Tavo kasdieniam buvimui mano gyvenime. Leisk man išvysti savo šlovę.

Pagal „RCNet Daily Scripture Readings and Meditations“ parengė M. Burdulytė

Bernardinai.lt

Rugpjūčio 6 d. KRISTAUS ATSIMAINYMAS       2021-08-6 5:14

Evangelijos mąstymas
Prašyti Kristaus veido kontempliacijos malonės

Žvelgsiu į Jėzų, kuris, kuris vedasi išrinktuosius mokinius „nuošaliai ant aukšto kalno“. Jis žino, kad jiems reikia dvasinio sustiprinimo. Jie yra prislėgti Jo žodžių apie atmetimą, kančią ir kryžių.

*

Ką galiu pasakyti apie savo dabartinę dvasios būseną? Kas man teikia vidinio džiaugsmo, o kas prislegia? Paprašysiu Jėzaus, kad mane pasiimtų „nuošaliai ant aukšto kalno“, kad padėtų man surasti dykumos aplinką ir karštą asmeninę maldą.

*

Ant kalno atsistosiu šalia Jėzaus ir mokinių giliame susikaupime ir tyloje. Įsivaizduosiu Jėzų, kuris atsimainęs spinduliuoja grožiu, šviečia kaip saulė. Būsiu kartu su mokiniais ir kontempliuosiu Jėzaus veidą.

*

Prisiartinsiu prie Petro ir klausysiuosi jo susižavėjimo žodžių. Kartu su juo paprašysiu gilios Jėzaus buvimo patirties ir malonės pasisotinti Jo grožiu. Šlovinsiu Jį paprastais žodžiais: „Jėzau, Tu esi nuostabus. Man gera būti su Tavimi“.

*

Įsiklausysiu į balsą iš dangaus. Kokius išgyvenimus jis sukelia manyje? Ko manyje daugiau: ramybės patirties ar baimės bei nerimo? Ar jaučiu gilų palankumą Jėzui? Ar Jis yra mano mylimiausias Brolis? Ar klausau Jo žodžių?

*

„Nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų“. Žvelgsiu į Jėzų kartodamas:

„Išlaikyk savo veido atspindį mano širdyje“.

Kasdienapmastau.lt

Rugpjūčio 6 d. KRISTAUS ATSIMAINYMAS       2021-08-6 5:12

Evangelija (Mt 9, 2–10)

    Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos vienus į aukštą kalną. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.
  Tuomet Petras kreipėsi į Jėzų: „Viešpatie, gera mums čia būti! jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“.
  Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūpsti, labai išsigandę.
  Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.
  Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“.
  Katalikai.lt

Rugpjūčio 6 d. KRISTAUS ATSIMAINYMAS       2021-08-6 5:11

Dievo Žodis
Antrasis skaitinys (2 Pt 1, 16–19)

  Mylimieji!
  Mat mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę liudytojai.
  Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš šlovingosios didybės nuskambėjo jam balsas: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno.
  Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 17, 5c)

P.  Aleliuja. – Šitas yra mano mylimasis Sūnus,
              kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite! – P. Aleliuja.

Rugpjūčio 6 d. KRISTAUS ATSIMAINYMAS       2021-08-6 5:09

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 96, 1–2. 5–6. 9)

P. Viešpats – Valdovas, jis didis viršum visos žemės.

  Viešpats – pasaulio Valdovas:
  tedžiūgauja žemė, tekrykštauja salos.
  Jį juosia debesys tamsūs,
  teise, teisybe grįstas jo sostas. – P.

  Sutirpsta kaip vaškas kalnai išsigandę
  prieš Viešpatį – viso pasaulio Valdovą.
  Byloja dangus apie jo teisingumą,
  jo garbingumą regi pasaulis. – P.

  Didis tu, Viešpatie, viršum visos žemės,
  visų dievų tu aukščiausias.– P.

Rugpjūčio 6 d. KRISTAUS ATSIMAINYMAS       2021-08-6 5:08

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Dan 7, 9–10. 13–14)

    Regėjau, kaip buvo pastatyti sostai, ir atsisėdo senyvas vyriškis. Jo drabužiai buvo balti kaip sniegas, jo galvos plaukai – tarsi gryna vilna.Ugningos liepsnos buvo jo sostas, jo ratai – liepsninga ugnis. Iš jo veržėsi karščio srautas. Tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo ir dešimt tūkstančių dešimčių tūkstančių stovėjo prieš jį. Susėdo teismas, ir buvo atskleistos knygos.
  Per naktinį regėjimą mačiau, kaip su dangaus debesimis atslinko tarytum žmogaus sūnus. Jis pasiekė senyvą vyrą ir buvo nuvestas į jo akivaizdą. Jam buvo suteikta valdžia, garbė ir karalystė. Visos tautos, gentys ir kalbos turės jam tarnauti. Jo viešpatavimas – amžinas, nesibaigiantis viešpatavimas. Jo karalystė niekada nežlugs!

XVIII eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos       2021-08-5 6:04

Komentaro autorė – ses. Gražina Dapšauskytė FPS

„O kuo tu mane laikai?“ – Jėzus manęs klausia kiekvieną dieną. Mano atsakymas – ne tik maldos žodžiai, bet ir mano kasdienis gyvenimas. Mano atsakymas yra tai, kaip praleidžiu kiekvieną savo dieną. Vakare galiu klausti: kas man Jėzus buvo šiandien? Kuo aš jį laikiau?

Ne todėl Jėzus klausia, kad norėtų sužinoti, kas jis toks yra (nes tai puikiai žino), bet kad atsakymas į šį klausimą yra svarbus mokiniams, o šiandien – ir man. Tuo klausimu Jėzus nori vesti į gilesnį santykį su savimi. Taigi, kas šiandien yra Jėzus man? Kokiu vardu aš jį atpažįstu?
Ką tik pagyręs Petrą, Jėzus čia pat jį ir subara. Subardamas Petrą, Jėzus nori jį sugrąžinti prie pradinio taško, prie apmąstymo. Ne aš turiu Jėzui nurodinėti, bet jis man rodo kelią. Ne aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, bet Jis. Turiu priimti savo trapumą: šiandien galiu suprasti, rytoj – ne.

Turiu sugrįžti ten, kur yra mano vieta – sekti Jėzumi, o ne Jėzus turi sekti manimi. Mano matymo laukas ribotas, jo – beribis.

Kokie teisingi palaimintojo Jurgio Matulaičio žodžiai: „Žmogaus širdis visokių ugnies jausmų pilna, gali būti jėga, kitus sušildančia, uždegančia, sukaitinančia, kaip garas ir elektra, prie gero darbo patraukiančia ir pastumiančia, arba vėl kenksmingu gaivalu, viską naikinančiu“ (Užrašai, 1910. XI. 17).

Jėzau, padaryk mūsų širdis panašias į savo Širdį.
Bernardinai.lt

XVIII eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos       2021-08-5 5:56

Mąstymas
Prašyti gilaus prigludimo prie Jėzaus jausmų ir troškimų

Prisijungsiu prie Jėzaus mokinių, kurie kelyje kalbasi su Jėzumi. Išgirsiu Jėzaus klausimą: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Atkreipsiu dėmesį į savo gyvenamąją aplinką. Kaip Jėzus yra priimamas mano artimųjų ir pažįstamų tarpe?

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi papasakosiu su rūpesčiu apie tuos, kurie yra man artimi, bet Juo netiki. Prašysiu Jėzaus išminties ir meilės, kad galėčiau jiems padėti pažinti ir pamilti Jėzų

*

Įsivaizduosiu Jėzų ateinantį pas mane. Jis žvelgia į mano akis ir klausia: „O kuo tu mane laikai? Kas aš tau esu?“ Ilgiau sustosiu ties tais Jėzaus klausimais. Prašysiu, kad jie perimtų mano širdį ir protą.

*

Sugrįšiu į svarbiausius savo gyvenimo momentus, kurie turėjo stiprią įtaką mano Jėzaus įvaizdžio formavimuisi. Kokį Jėzaus paveikslą savyje nešioju šiandien? Kas Jis yra man?

*

„Ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė...“. Įsisąmoninsiu, kad panašiai kaip Petras esu iš tikrųjų palaimintas: pažįstu Jėzų, tikiu į Jį, žinau Jo Žodį, priimu Jį Eucharistijoje. Dėkosiu Dievui Tėvui už tikėjimo dovaną ir tuos, kurie man yra tikėjime atrama.

*

Atkreipsiu dėmesį į Petrą, kuris jaučia pasipriešinimą ir prieštarauja, kai Jėzus pasako apie savo kančią ir atmetimą. Paklausiu apie savo pasipriešinimus ir baimes sekant Jėzų. Ko labiausiai bijausi, nuo ko bėgu? Apie tai pasakysiu Jėzui.

*

Jautrioje maldoje prašysiu Jėzaus, kad padėtų man priglusti prie Jo, nepriklausomai nuo gyvenimo situacijų. Savo širdyje kartosiu: „Jėzau, išmokyk mane galvoti apie tai, kas dieviška, o ne apie tai, kas žmogiška“.

Kasdienapmastau.lt

XVIII eilinėS savaitėS KetvirtadieniO       2021-08-5 5:53

Evangelija (Mt 16, 13–23)

  Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“
  Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.
  Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
  Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“
  Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.
  Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas.
  Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“
  O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.

  Katalikai.lt

XVIII eilinėS savaitėS KetvirtadieniO       2021-08-5 5:50

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 94, 1–2. 6–7. 8–9)

P. P. O, kad išgirstumėt šiandien, ką Viešpats byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“.

  Ateikite, linksmai šlovinkim Viešpatį.
  Šaukim iš džiaugsmo, nes jis mūs tvirtovė.
  Su padėka jo akivaizdon eikim,
  jam giesmes džiugesio pinkim. - P.

  Eikime, pulkime žemėn prieš Dievą,
  prieš Viešpatį klaupkim, kuris mus sutvėrė.
  Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis,
  jo rankų globojamos avys. - P.

  O, kad išgirstumėt šiandien, ką jis jums byloja:
  „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės,
  kaip anuomet prie Meribos, kaip tyruose Masos dieną,
  kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė,
  nors stebuklus mano matė!“ - P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 16, 18)

P.  Aleliuja. – Tu esi Petras – Uola;
              ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią,
              ir pragaro vartai jos nenugalės. – P. Aleliuja.

XVIII eilinėS savaitėS KetvirtadieniO       2021-08-5 5:49

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Sk 20, 1–13)

  Pirmąjį mėnesį izraelitai, visa bendrija, atvyko į Cino dykumą; tauta apsistojo Kadeše. Ten mirė Mirjama, ir ten ją palaidojo.
  Kartą bendrijai pritrūko vandens. Tad žmonės pakilo prieš Mozę ir Aaroną. Jie prieštaravo Moze ir šaukė: „O kad ir mes būtume žuvę, kai mūsų Viešpaties akivaizdoje žuvo mūsų broliai! Kam judu Viešpaties tautą atvedėte į šitą dykvietę? Ar tam, kad mes mirtume ir mūsų galvijai iškristų? Kam judu išvedėte mus iš Egipto? Ar tam, kad nuvestumėte mus į šį skurdų kraštą, kur neveša pasėliai, nei figmedžiai, nei vynmedžiai, nei granatmedžiai, kur nėra net vandens atsigerti?“
  Bet Mozė ir Aaronas pasitraukė jiems iš akių ir, nuėję prie apreiškimo palapinės angos, kniūbsti parpuolė ant žemės. Tuomet apsireiškė jiedviem Viešpaties šlovė.
  Ir Viešpats Mozei šitaip pasakė: „Paimk savo lazdą ir, abudu su savo broliu Aaronu sušaukę bendriją, jai matant, įsakykite uolai, kad duotų vandens! Taigi paliepsi, kad trykštų vanduo iš uolos, ir pagirdysi žmones, taip pat ir jų galvijus.“
  Tad Mozė pasiėmė iš Viešpaties akivaizdos lazdą, kaip tas jam buvo įsakęs. Drauge su Aaronu sušaukęs bendriją prie uolos, Mozė jiems tarė: „Klausykite, priešgynos! Ar mudu tikrai galėsime liepti, kad jums iš šios uolos ištrykštų vanduo?“ Ir Mozė pakėlęs ranką dukart sudavė lazda per uolą. Iš jos štai gausiai pasipylė vanduo, ir žmonės pagėrė, taip pat ir galvijai.
  Bet Mozei ir Aaronui Viešpats pasakė: „Kadangi judu manim netikėjote ir izraelitų akivaizdoje nepaminėjote mano šventumo, tai judu negalėsite šios tautos įvesti į kraštą, kurį aš jai atiduosiu“. Tai vanduo Meribos (Ginčo), kur izraelitai Viešpačiui ginčijo, Viešpats įrodė savo šventumą.

XVIII eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2021-08-4 5:42

<B>Komentaro autorė – ses. Gražina Dapšauskytė FPS

Stebina, kad Jėzus neatsako į moters prašymą, nors kitais kartais atsiliepia į vargšų šauksmą. Pagydė akląjį Bartimiejų, raupsuotuosius, išgirdo šimtininko, per žydų kilminguosius perduotą prašymą pagydyti tarną… Kodėl Jėzus čia toks abejingas? Juk galėjo tik ištarti žodžius: „Eik, tavo duktė pasveiko“, ir moteris būtų atsitraukusi ir grįžusi į namus. O gal jis nori užmegzti pokalbį su moterimi, padėti jai priimti save tokią, kokia ji yra, o ne tik duoti tai, ko ji prašo? O gal nori, kad moters tikėjimą pamatytų ir pasimokytų jį sekantys mokiniai?
Šioje Evangelijos ištraukoje yra bent du prašymai. Pirmiausia moters kanaanietės prašymas. Matome moterį, kuri turėjo peržengti tam tikrus barjerus. Ji atėjo iš kito krašto, buvo pagonė, patyrė atmetimą. Ką ji darė? Atėjo, verkė, šaukė, pribėgo, puolė ant žemės, maldavo, su nusižeminimu prašė nors trupinių. Moteris pripažino, kad nėra iš Izraelio namų, pripažino savo tapatybę. Ji atėjo su tikėjimu, kurio joks atmetimas, jokia Jėzaus tyla negalėjo sumenkinti.

Antras prašymas mokinių, kurie prašo ne iš užuojautos, bet dėl moters įkyrumo. Šiaip ar taip moters nepaliaujamas prašymas palietė ir juos.

Čia pamoka mums. Melstis, prašyti už kitus, net jei atrodo, kad nei mūsų, nei kitų malda neišklausoma. Jėzus girdi, net jei tuo metu neatsiliepia, net jei mums atrodo, kad šaukiame į tylą. Turėti tą kanaanietės moters tikėjimą, kantrybę.

Gal šiandien mes dar turime priimti savo tapatybę, atpažinti, kas iš tiesų esame ir su pasitikėjimu šaukti. Ką dar turiu atpažinti, pamatyti savo maldoje? Kas dar slypi už mano prašymo?

Mokykimės tos kanaanietės moters kantrybės, pasitikėjimo, užsidegimo… Jėzus visada mus girdi ir atsilieps mums tinkamu laiku!
Bernardinai.lt

XVIII eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2021-08-4 5:38

Mąstymas
Prašyti ištvermės maldoje malonės abejonių metu

Prisijungsiu prie žmonių minios, kuri seka Jėzų. Prisiartinsiu prie šaukiančios moters, kuri nori atkreipti Jėzaus dėmesį į save. Įsiklausysiu į jos jaudinantį šauksmą: „Pasigailėk manęs!“.

*

Ar prisimenu kokį skausmingą išgyvenimą, kai labai kentėdamas šaukiausi Jėzaus: „Pasigailėk manęs!“ Ar šiuo momentu nesu panašiame stovyje? Kokiais žodžiais labiausiai išreikščiau dabartinę savo dvasios būseną?

*

Pastebėsiu didelį skausmą moters, kuri prašo malonės piktosios dvasios varginamai savo dukrai. Ar mano šeimoje, bendruomenėje yra žmonių, kuriuos vargina piktoji dvasia? Prašysiu Jėzaus, kad jų pasigailėtų. Kuriuos norėčiau ypatingu būdu atiduoti Jėzui?

*

Atkreipsiu dėmesį į moters atkaklumą: ji nenustoja maldauti Jėzaus netgi tada, kai kiti liepia jai nutilti. Ką galiu pasakyti Jėzui apie savo ištvermę abejonių metu? Ar sugebu pasipriešinti nenorui, abejonei?

*

Įsiklausysiu į moters ir Jėzaus pokalbį. Įsijausiu į jos vidinę kovą, kai išgirsta sunkius, netgi skaudžius Jėzaus žodžius. Ji nepasiduoda nusiminimui, abejonei, nenustoja toliau maldauti.

*

Ar atsimenu maldos momentus, kuriuose patyriau ypatingą sunkumą klausant Dievo žodžio? Kokie tai buvo žodžiai? Ar sugebėjau į juos atsiliepti? Kokie žodžiai Evangelijoje man yra sunkiausi? Kaip į juos atsiliepiu?

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus, kuris pagonės tikėjimą rodo man kaip pavyzdį. Moters tikėjimas veda į dukters išgijimą. Priglusiu prie Jėzaus su savo pagundomis, abejonėmis bei nenoru ir kaip ta moteris kartosiu:

„Viešpatie, padėk man“.

Kasdienapmastau.lt

XVIII eilinės savaitės trečiadienio       2021-08-4 5:36

Evangelija (Mt 15, 21–28)

  Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė.
  Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos rėkdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“.
  Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“.
  Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.

  Katalikai.lt

XVIII eilinės savaitės trečiadienio       2021-08-4 5:35

Atliepiamoji psalmė (Ps 105, 6–7. 13–14. 21–23)

P. Viešpatie, mus atsiminki, mylėdamas tautą.
Arba: Aleliuja.

  Esame tau nusikaltę, kaip mūsų senoliai,
  bedieviškai elgėmės, darėme bloga.
  Mūsų tėvai, iš Egipto išėję,
  tavo stebuklų nepaisė. – P.

  Jie labai greit Dievo darbus užmiršo,
  jo sumanymais pasitikėt nenorėjo.
  Tyruose užgaidas savo paleido –
  Viešpatį bandė dykynėj. – P.

  Gelbėtoją Dievą užmiršo,
  kuris Egipte didžius daiktus jiems darė.
  Chamo šaly tiek stebuklų,
  tiek šiurpulingų darbų ties raudonąja jūra. – P.

  Dievas būtų juos sunaikinęs,
  jeigu ne Mozė, jojo rinktinis.
  Jis juos užstojo prieš Dievą,
  kad jo rūstybė jų nenusiaubtų. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 7, 16)

P.  Aleliuja. – Didis pranašas atsirado tarp mūsų.
              Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

XVIII eilinės savaitės trečiadienio       2021-08-4 5:34

Pirmasis skaitinys (Sk 13, 1–2. 26 – 14, 1. 26–30, 34–35)

  Viešpats paliepė Mozei: „Išsiųsk į žvalgybą vyrų ištirti Kenaano krašto, kurį aš noriu izraelitams atiduoti. Kiekviena giminė tepasiunčia vieną, kuris yra laikomas kunigaikščiu“.
  Po keturiasdešimties dienų, išžvalgę tą kraštą, vyrai patraukė atgal į tėvynę, parėjo į Parano dykumą pas Mozę ir Aaroną, pas visą izraelitų bendriją Kadeše. Aniedviem ir visai bendrijai padarė pranešimą, parodė to krašto vaisių. Jie apsakinėjo: „Nuvykome į kraštą kurin mus siuntei. Jisai iš tikrųjų beplūstąs pienu ir medumi, o štai čia pavyzdžiai jo vaisių. Tačiau to krašto gyventojai stiprūs, jų miestai įtvirtinti, labai dideli. ten matėme taipgi Enako palikuonių. to krašto pietuose gyvena amalekitai, kalnuose įsikūrę hetitai, jebuzitai ir amoritai, o pajūryje ir prie Jordano gyvena kenaanitai“.
  Kalebas mėgino nuramdyti ant Mozės beirztančią tautą ir tarė: „Mums reikia nedelsiant ten vykti ir kraštą užimti: mes galime jį užvaldyti!“ Bet vyrai, kurie ten buvo kartu nuvykę, paprieštaravo: „Mes nepajėgūs prieš tuos gyventojus stoti, nes jie stipresni už mus“.
  Ir tarp izraelitų jie ėmė skleisti visokių gandų apie šalį, kurią buvo išžvalgę: „Šalis, kurią žvalgydami mes apkeliavome, yra tai kraštas, ryjantis savo gyventojus, o žmonės, kuriuos ten matėme, visi aukštaūgiai. Tenai mes matėme net milžinų, Enako padermės aukštuolių. Prieš juos mes tebuvome tartum žiogeliai, tokie mes ir jiems pasirodėme“. Visa bendrija ėmė garsiai raudoti, tauta praverkšleno visą tą naktį.
  Tad Viešpats prabilo į Mozę ir Aaroną: „Kiek gi ilgai dar murmės prieš mane ši pikta bendrija? Tą murmesį, kurį izraelitai kelia prieš mane, aš girdėjau. Tad jiems pasakyk: ‘Kaip gyvas esu – tai Viešpaties žodis,– kaip jūs prieš mane taip triukšmingai kalbėjote, šitaip ir aš su jumis pasielgsiu. Šioje dykynėje krisite lavonais visi, kurie būsite patikrinti, pradedant nuo dvidešimt metų, visi, kurie prieš mane murmėjote. Nė vienas iš tų neįžengs į kraštą, kuriame aš norėjau jus apgyvendinti, – manoji ranka iškelta buvo priesaikai,– išskyrus Kalebą, Jafuno sūnų, ir Jozuę, Nuno sūnų. Skaičių dienų, kuriomis jūs žvalgėte kraštą,– keturiasdešimt, imant už dieną metus,– taigi keturiasdešimt metų turėsite nešioti savo nusikaltimą, idant jūs suprastute, ką reiškia mano nusigręžimas nuo jūsų. Tai aš pasakiau,– Viešpats! Tikrai aš tai padarysiu visai šiai piktai bendrijai, kuri prieš mane susibūrė: jie galą gaus šioje dykynėje, čia jie turės išmirti’“.

Rimtuolis >>21.12       2021-08-3 10:03

Užpyks - tai ne daugiau 8 ar 9 ( ant Stasio tai ir kokia 20-30 užpyksta ). Bėda, kad vėl prikopijuos kažkieno minčių.

XVIII eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-08-3 5:19

Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Dabar kaip ir anuomet reikia, kad Jėzus prispirtų savo mokinius irtis į kitą krantą. Kitas krantas yra priešingas šiam krantui, kuriame minia buvo pasotinta Jėzaus padalinta duona, o mokiniai pasotinti buvimo savo Mokytojo artumoje privilegija.

Dabar Jėzus lieka čia – žmonių ir savo Tėvo artumoje, o mokiniai turi irtis patys, stiprinami vien drąsinančiu Dievo Sūnaus Žodžiu.

Akivaizdu, kad šio pasaulio vertybių logikos užvaldyta jūra negali būti mokiniams draugiška, dėl to mokiniai yra užvaldomi baimės. Mokinius apimanti baimė yra tokia, kad net Jėzaus artėjimas vandeniu jiems atrodo lyg šmėkla.

Mums blaškomiems šio pasaulio reklaminių šūkių Jėzaus pasiūlytas gyvenimo būdas evangelija vaidenasi lyg šmėkla. Esame panašūs į apaštalą Petrą, kuris mėgina gyventi Jėzaus pasiūlytu tarnystės gyvenimu pasaulio egoizmo triukšmo įaudrintoje jūroje, tačiau greitai suabejoja, ar tikrai tai yra jo kelias ir jo gyvenimas. Ar tikrai Jėzaus asmenyje įkūnyta Evangelija yra tas kelias, ta tiesa ir tas gyvenimas, kuris yra skirtas man?
Bernardinai.lt

XVIII eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-08-3 5:17

Mąstymas
Prašyti malonės, kad visuose savo sunkumuose priglusčiau prie Jėzaus

Po duonos padauginimo Jėzus liepė mokiniams persikelti į kitą krantą, o pats pasitraukė nuošaliai į kalną melstis. Jis nenori pripažinimo, nes visame, ką daro, ieško Tėvo garbės. Dabar taip pat pasitraukia į šoną.

*

Kontempliuosiu tylų ir nuolankų, visiškai atsidavusį Tėvui Jėzų. Ar savo apaštališkoje veikloje sugebu pasitraukti į šoną? Ar ieškau visų pirma Dievo garbės? Ar neužstoju Jo savimi?

*

Kartu su Jėzumi lipsiu į kalną melstis. Žvelgsiu į Jo besimeldžiantį veidą, klausysiuosi Jo pokalbio su Tėvu. Jėzus kasdien žvelgia į Tėvą ir meldžiasi už mane. Ar tikiu į Jėzų, kuris paveda mane Tėvui?

*

Atkreipsiu dėmesį į mokinius, kurie kovoja su bangomis, kad pasiektų kitą ežero krantą. Įsijausiu į jų nuovargį. Jie neatpažįsta pas juos ateinančio Jėzaus. Ar nuovargis, kylantis iš aktyvaus gyvenimo būdo, neužstoja man Jėzaus?

*

Įsijausiu į Petro, einančio vandeniu pas Jėzų, išgyvenimus. Pabandysiu kartu su juo patirti skendimo momentą. Kiek kartų gyvenime pradedu skęsti, tiek kartų Jėzus mane gelbėja, jeigu tik atsiveriu Jo pagalbai.

*

Prisiminsiu tuos momentus, kuriuose atrodė, kad niekas negali man padėti. Ar atsimenu momentą, kai ypatingu būdu sunkioje situacijoje pajutau gelbstinčią Jėzaus ranką? Pašlovinsiu Jį už tuos momentus. Prašysiu gilaus Jo buvimo pajutimo kritinėse situacijose.

*

Sąmoningai prisiartinsiu prie Jėzaus su visu savo silpnumu, kad paliesčiau Jo „apsiausto apvadą“. Su tikėjimu kartosiu:

„Gelbėk mane skęstantį“.

Kasdienapmastau.lt

XVIII eilinės savaitės antradienio       2021-08-3 5:15

Evangelija (Mt 14, 22–36)

  Pavalgydinęs minią, Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.
    Ketvirtosios nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį virš vandens, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
    Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš nebijokite!“
    Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
    Jis atsake: „Eik!“
    Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
    Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai!“
    Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu esi Dievo Sūnus!“
Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete. Pažinę Jėzų, tos vietos gyventojai išgarsino jį visoje apylinkėje. Žmonės sugabeno pas jį visus sergančiuosius. Jie prašė jį leisti palytėti nors drabužio apvadą. Ir kas tik palietė – pasveiko.

  Katalikai.lt

XVIII eilinės savaitės antradienio       2021-08-3 5:14

Atliepiamoji psalmė (Ps 50, 3–4. 5–6. 12–13)

P.  Viešpatie, būk gailestingas: esame nusidėję.

  Pasigailėk manęs, Dieve, tu didžiai gailestingas.
  Gerumas tavo beribis, – naikinki mano kaltybę.
  Grynai nuplauk mano dėmę,
  numazgok mano kaltę. – P.

  Aš savo kaltybę pažįstu,
  man vis akyse mana nedorybė.
  Aš tau, ir tiktai tau esu nusidėjęs:
  dariau, ką laikai tu piktybe. – P.

  Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,
  many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
  Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido,
  prarast tavo šventąją dvasią neleiski. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 1, 49b)

P.  Aleliuja. – Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius! – P. Aleliuja.

XVIII eilinės savaitės antradienio       2021-08-3 5:14

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Sk 12, 1–13)

    Mirjama ir Aaronas ėmė piktai kalbėti prieš Mozę dėl jo žmonos kušitės, kurią tas buvo paėmęs; mat Mozė sau žmona buvo paėmęs kušitę. Anuodu šnekėjo: „Ar Viešpats tėra tik su Mozę kalbėjęs? O ir su mumis ar nėra jis kalbėjęs?“ Viešpats tatai ir išgirdo. O Mozė buvo labai kuklus vyras, kuklesnis už visus žmones žemėje. Viešpats staiga prabilo į Mozę, Aaroną ir Mirjamą: „Visi trys išeikite prie apreiškimo palapinės!“
    Trijulė išėjo. Viešpats nusileido debesies stulpe, atsistojo prie palapinės angos ir pasišaukė Aaroną ir Mirjamą. Abu kai priėjo, Viešpats prabilo: „Pasiklausykite ką pasakysiu: Kada tarp jūsų esama pranašo, aš jam apsireiškiu regėjime, su juo kalbuosi per sapną. Kitaip aš elgiuosi su savo tarnu Moze, kuriam patikėti visi mano namai! Su juo aš kalbuosi iš lūpų į lūpas, tiesiogiai, o ne paslaptingai. Jis gali matyti net Viešpaties išvaizdą. Tad kaip juodu drįstate šmeižti mano tarną Mozę?“ Ir Viešpatį paėmė ant judviejų pyktis. Kai jis pasišalino ir nuo palapinės debesis išnyko, Mirjama štai buvo balta nuo raupsų tartum sniegas.
    Kai Aaronas pažvelgė į Mirjam, ši buvo raupsuota. Tad Aaronas kreipėsi į Mozę: „Maldauju tave, o valdove: neleisk mūsų bausti už nuodėmę, kurią mes padarėme iš lengvapėdiškumo. Tegul Mirjama nebūna kaip tas negyvagimis, kuris, vos išėjęs iš motinos įsčių, jau esti pusiau supuvęs!“ Ir Mozė ėmė Viešpačiui šaukti: „O, nepalik jos tokios, bet išgydyk!“

>> 14:53       2021-08-2 21:12

Turbūt jūsų teiginyje yra mažutė dalelytė tiesos. Visų pirmykščių tautų žinios iš pradžių būna sinkretinės, tik po to diferencijuojasi. Bet paradoksaliausia yra tai, kad pirmykštė tautų būklė anaiptol nėra žmonijos pradžia. Tai tik mūsų civilizacijos, vadinamosios ketvirtosios pagrindinės rasės, pradžia. Prieš mus būta kur kas labiau pažengusių civilizacijų, kurios, deja, susinaikino. Kurių sąmoningumas buvo didesnis, kurių ryšys su Kūrėju buvo betarpiškesnis. Kurios net gebėjo valdyti materiją dvasios jėga, bet, deja, ne visada geriems tikslams. Daugumai dabartinių žmonių vis dar sunku tuo patikėti. Belieka patikėti ir tikėtis, kad dabartinio chaoso gelmėse vėl gimsta nauja rasė, gyvensianti jau 5 D pasaulyje. Bus įdomu, jeigu susilaikysime ant bedugnės krašto ir to sulauksime.
Bet čia nelabai palanki aplinka apie tai diskutuoti. Vėl kas nors supyks…

Rimtuolis       2021-08-2 14:53

...O jeigu dar prisiminti, kad pasakos - tai dalis lietuviškojo Šventojo rašto…

>> 10:06       2021-08-2 14:16

Poetas rašė: ,,Pasauliu netikiu. O pasaka tikiu.” Išmintingas buvo poetas. Pasakose visada užkoduota tiesa, moralė ir išmintis. O pasaulis dėvi kaukes. Visokias.

> Cha       2021-08-2 13:59

Tai nepykite. Pyktis grožiui kenkia. smile

Cha       2021-08-2 10:06

pasiilgome pasakų. Negi nesupratote? Daug smagiau skaityti pasakas nei pykčio proveržius.

> 7:34       2021-08-2 8:24

Aš irgi nustebau. Kvantinis perėjimas? smile

Rimtuolis       2021-08-2 7:34

Labai įdomu ir keista, maniau, kad pasisakymas, kur paminėta Atlantida, sulauks tradicinių 7-8-9 minusų, bet sulaukė 7 pliusų.

XVIII eilinės savaitės pirmadienio Evangeliją       2021-08-2 5:05

Komentuoja kun. Rolandas Karpavičius.
Mes vėl ir vėl susiduriame su šia tiesa, kuri yra Bažnyčios esmė. Tiesa, mokiniai bejėgiai be Viešpaties, tačiau taip pat tiesa, kad Viešpats sieja savo veiklą su mokiniais. Jei Jėzus nori, kad kažkas būtų padaryta, jei jis nori išmokyti vaiką ar padėti žmogui, jis turi rasti ką nors, kas tai padarytų. Jam reikia žmonių, per kuriuos jis galėtų veikti ir per kuriuos galėtų kalbėti. Jėzui Kristui reikia mokinių, per kuriuos jis galėtų veikti ir per kuriuos Jo tiesa ir meilė galėtų patekti į kitų žmonių gyvenimus. Jam reikia žmonių, kuriems jis galėtų duoti savo dovanas, kad jie galėtų jas perduoti kitiems.

Gali būti lengva pasimesti dėl tokios didžiulės užduoties, tačiau kitas jos aspektas gali mus įkvėpti. Kai Jėzus liepė pamaitinti minią, mokiniai atsakė, kad jie turi tik penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis, ir vis dėlto iš to, ką jie atnešė, Jėzus padarė stebuklą. Jėzus iškelia kiekvienam iš mūsų po nuostabią užduotį – papasakoti žmonėms apie Jį, tačiau Jis nereikalauja iš mūsų to, ko neturime. Jis mums sako: „Ateik pas mane toks, koks esi, atnešk man tai, ką turi, kad ir kiek mažai tai būtų, ir aš visa tai nuostabiai panaudosiu savo tarnystėje“. Kristaus rankose visko kas maža to užtenka.

Pačioje stebuklo aprašymo pabaigoje yra gražus pastebėjimas, kad likučiai buvo surinkti. Net jei per stebuklą buvo įmanoma pamaitinti žmones, likučių nereikėtų prarasti. Čia vertėtų pastebėti: Dievas žmonėms duoda nepaprastai dosniai, bet tai ką jis duoda negali būti švaistoma. Visada turime protingai naudoti dosnią Dievo dovaną.

XVIII eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos       2021-08-2 4:54

Mąstymas
Prašyti tikėjimo, kad Jėzus veikia mano gyvenime

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris laiveliu plaukia į dykvietę. Žvelgdamas į Mokytoją, paklausiu savęs: ar yra manyje „dykumos“ troškimas? Kaip dažnai aukoju savo laiką tylai ir asmeniškai maldai?

*

Prisijungsiu prie žmonių minios, kurie seka Jėzumi. Kontempliuosiu Jėzų, kuris gailisi minios. Įsivaizduosiu, kaip Jis prieina prie ligonių, parodo užuojautą ir pagydo juos. Paprašysiu, kad Jėzus mane paliestų ir išgydytų.

*

Įsivaizduosiu kitą paveikslą. Vakaras, bet minia ir toliau yra su Jėzumi. Jie yra išvarginti dienos kaitros ir alkani. Aš esu tarp jų. Pastebėsiu mokinių pasimetimą ir Jėzaus ramybę. Mokiniai negali netgi pagalvoti, kad Jėzus gali stebuklingai išspręsti problemą.

*

Klausysiuosi Jėzaus ir mokinių pokalbio. Pastebėsiu nuostabą mokinių veiduose, kai išgirsta Jėzaus liepimą: „Jūs duokite jiems valgyti“. Paskui jie skaičiuoja duoną ir žuvis, kurias jie turi su savimi. Mokiniai yra susikoncentravę į savo rūpestį, todėl nesugeba paprašyti Jėzaus, kad jiems padėtų toje bėdoje.

*

Šitą sceną pritaikysiu sau. Prisiminsiu situacijas iš savo gyvenimo, kuriose jaučiausi nieko negalintis, pametęs galvą. Ar pakviečiu Jėzų į savo kasdieninius rūpesčius, problemas? Ar kalbuosi su Jėzumi apie savo rūpesčius?

*

Kontempliuosiu duonos padauginimo sceną. Matysiu Jėzų, kuris liepia susėsti miniai ant žolės, paima į rankas duoną ir žuvį ir meldžiasi Tėvui. Minia su nuostaba stebi tai, kad vyksta. Valgio visiems užtenka, visi yra sotūs. Matysiu minios džiaugsmą ir susižavėjimą Jėzumi.

*

Pagalvosiu apie savo gyvenimo rūpesčius, kurie atrodo beviltiški. Kokie tai rūpesčiai? Apie juos pasikalbėsiu su Jėzumi. Nuoširdžioje maldoje pavesiu Jėzui visus, kurie išgyvena tikėjimo krizę. 
Kasdienapmastau.lt

XVIII eilinės savaitės pirmadienio       2021-08-2 4:53

Evangelija (Mt 14, 13–21)

  Išgirdęs apie Jono Krikštytojo mirtį, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios žinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė sergančiuosius.
  Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“.
  Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems skirstytis. Jūs duokite jiems valgyti“.
  Jie atsiliepė: „Mes čia turime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“.
  Jėzus tarė: „Atneškite man juos“.
  Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Ir visi pavalgė iki soties. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso dvylika pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaitant moterų ir vaikų.
Katalikai.lt

XVIII eilinės savaitės pirmadienio       2021-08-2 4:52

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 80, 12–17)

P.  Džiūgaudami šlovinkit Dievą – mūsų linksmybę.

  Manoji tauta mano šauksmo negirdi,
  nebeklauso manęs Izraelis.
  Todėl palieku jus vadovautis užkietėjusia širdžia,
  tegu jie sau eina pagal užmačias savo. – P.

  O, kad klausytų manęs mano žmonės,
  kad mano keliais Izraelis žingsniuotų!
  Bežiūrint prispausčiau jų priešus,
  pakreipęs prieš juos savo galingąją ranką. – P.

  Viešpaties priešai dabar jam stengtųsi įtikti,
  ir jų galio laikai niekad negrįžtų.
  Savo tautą rinktiniais kviečiais valgydinčiau,
  uolų medumi ją maitinčiau. – P.

   

Posmelis prieš evangeliją (Mt 4, 4b)

P.  Aleliuja. – Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu,
              kuris išeina iš Dievo lūpų. – P. Aleliuja.

XVIII eilinės savaitės pirmadienio       2021-08-2 4:51

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Sk 11, 4b–15)

  Izraelitai pradėjo dejuoti: „Kad mums taip mėsos kas pavalgyti duotų! Prisimenam žuvį, kurios Egipte mes valgėme veltui; taip pat agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus. Dabar gi mes turime skursti: visiškai nieko nėra, ir tematome vien tiktai maną“.
  O toji mana, panaši į koriandro sėklas, atrodė kaip bdelio sakai. Pasklidę žmonės ją rinko, naminėmis girnomis malė arba grūstuvėje grūdo ir, pavirinę puode, plokštainius gamino; jų skonis priminė aliejinį pyragaitį. Kai krisdavo naktį rasa ant stovyklos, iškrisdavo ir mana.
  Mozė išgirdo, kaip žmonės verkšlena, – šeima po šeimos, – kiekvienas prie savo palapinės angos. Ir Viešpačiui kilo didelis pyktis. Dėl to ir pats Mozė suirzęs Viešpačiui tarė:
  „Kodėl taip blogai elgiesi su savo tarnu, kodėl tavo akyse nerandu malonės, kad man tu užkrovei nešioti visą šią tautą? Nejaugi tai aš išnešiojau šią tautą, nejaugi tai aš pagimdžiau ją, kad man galėtumei liepti: ‘Nešiok ją prie savo krūtinės, kaip auklė nešiojasi kūdikį, nunešk ją į kraštą, kurį jos tėvams pažadėjau?’ Iš kur man paimti mėsos, kad duočiau pavalgyti visai šiai tautai? Jie vis man verkšlena: ‘Duok mums mėsos!’ Aš vienas nestengiu panešt šios tautos, nes ji per sunki man. Tad jei ir toliau su manim šitaip elgiesi, verčiau jau užmuštum mane, nužudytum, – jei tavo akyse bent kiek esu radęs malonės, – kad man nebereiktų žiūrėt į savo nelaimę“.

Mons. Adolfas Grušas       2021-08-1 15:43

GYVYBĖS DUONA
Jau klausantis praėjusio sekmadienio Evangelijos, galėjo kilti tam tikrų įtarimų dėl Jėzaus misijos ateities, ar bent jau dėl to, kaip ją supranta žmonės. Tarp kitko: šiuo atveju galime kalbėti ne tik apie anų laikų Jėzų supusius žmones, bet ir apie dabarties tikinčiuosius, ar jau tokius, kurie save tokiais laiko.
Tuojau pat po nepaprasto duonos padauginimo ženklo minia puolė ieškoti Jėzaus, o Jis nuo žmonių pasislėpė. Minia ieškojo Išganytojo, kad Jį paskelbtų karaliumi. Jie visi buvo sotūs ir įsitikinę, kad galiausiai rado mesiją, kuris atitinka jų lūkesčius… ir gali prikimšti pilvą.
Tačiau Jėzus, laisvas žmogus, bėga nuo šios minios. Jis nėra tas karalius, kokio ieško stebuklingai pamaitinti žmonės. Jis nėra tas mesijas, kurį žmonės manosi atradę. Iš tiesų šis nepaprastas stebuklas drauge buvo ir lūžis Jėzaus skelbime. Žmonės, atrodo, tiek daug matę ir klausęsi, Jėzaus nesuprato, todėl tenka praktiškai viską pradėti iš pradžios.
Šio sekmadienio Evangelija kaip tik pradedama tokiu priekaištu. Kodėl minia ieško Jėzaus? Ko iš Jo tikisi? Ko trokšta? Kokius lūkesčius nori patenkinti? Apskirtai, kodėl jie nusekė paskui Mokytoją iš Nazareto?
Tai rimti klausimai, kurie buvo skirti tada dykumoje Jėzaus ieškojusiais miniai, bet jie nė kiek ne mažiau aktualūs šiandien mums. Evangelija mums atneša tiesą, sukrečia, nori duoti atvirą atsakymą mūsų ieškojimams, tačiau kartais mums taip pat atrodo, kad keliami klausimai yra pernelyg sudėtingi ir rimti. Mums pakaktų ramaus gyvenimo šiame pasaulyje, sėkmės ir palaimos, o visa kita, atrodytų, gali ir palaukti… Vis dėlto verta prisiminti, jog geriau padaryti vieną žingsnį teisinga kryptimi, negu greitai bėgti link bedugnės…
Vis iš naujo skaitant šio sekmadienio Mišių Evangelijos ištrauką, sukrečia Jėzaus atsakymas į jo mokinių minios užduotą klausimą: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Šiame klausime tarsi paslėpta visų mūsų problema: žodis „daryti“. Mes vertiname tik tai, kas padaryta, tai, ką matome, kas atneša materialinės naudos. Jėzus neveltui savo klausytojų dėmesį nukreipia į kitą plotmę: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“. Mokytojas iš Nazareto savo klausytojus kviečia atsiversti, atverti savo širdis naujai žiniai, įtikėti tą Dievo Veidą, kurį Jis apreiškia savo gyvenimu ir žodžiu. Tai ir yra svarbiausias darbas: įtikėti Dievą. Kalbama ne apie tai, ką reikia daryti, ar ko nedaryti, bet apie tai, kad viso mūsų gyvenimo centre privalo būti Jis.
Jis, vienintelis, kuris pasotina mūsų vidinį alkį. Jis, vienintelis, kuris tikrai žino, ko mums reikia. Jis, Gyvybės Duona.

Evangelijos        2021-08-1 15:41

Mąstymas
Prašyti malonės ilgėtis susitikimo su Jėzumi Eucharistijoje

Įsiliesiu į žmonių minią, kuri ieško Jėzaus. Stebėsiu jų susijaudinimą. Jie dar pagauti stebuklingo duonos padauginimo įspūdžio. Jėzus susitinka su jais ir atskleidžia tikruosius jų ketinimus ir troškimus.
*
Atkreipsiu dėmesį į savo troškimus. Ko šiandien labiausiai alkstu? Kur šiandien veda mano troškimai? Ko savo gyvenime labiausiai vaikausi?
*
Jėzus padeda žmonėms atpažinti jų tikruosius lūkesčius. Jis priima juos tokius, kokie jie yra, bet tuo pačiu metu stengiasi nukreipti jų širdis į gilesnį dvasinį troškimą.
*
Jėzus nori, kad aš ieškočiau Jo asmeninėje maldoje. Jis priima mane su tais troškimais, kuriuos tuo momentu turiu, bet taip pat nori juos apvalyti ir pagilinti. Gilesnis ryšys su Jėzumi ves mane į vis gilesnį dvasinį troškimą.
*
Dievas trokšta su manimi būti visą amžinybę. Eucharistija man kalba, kad Jėzus ir Tėvas trokšta manęs ir taip pat laukia, kad aš Jo ilgėčiausi.
*
Kafarnaumo gyventojai prisimena Dievo jiems ankščiau padarytus stebuklus. Bet jie nepastebi, kad jų akyse vyksta didžiausias stebuklas – tarp jų gyvena Jėzus Atpirkėjas.
*
Jėzus atėjo į žemę, kad apsigyventų mano „Kafarnaume“ – mano kasdienybėje, mano šeimoje, bendruomenėje, darbe. Jis yra visur, kur aš gyvenu. Ką galiu pasakyti apie savo asmeninę Jėzaus patirtį? Ar pastebiu stebuklus, kuriuos jis daro paprastuose kasdienybės įvykiuose?
*
Jėzus primena man, kad kiekvienas gėris, kurį patiriu, kasdien ateina iš dangaus – yra Tėvo dovana. Ar tikiu, kad Tėvas mato visus mano poreikius ir neleidžia man pražūti? Už ką norėčiau Jam šiandien labiausiai padėkoti, už kokią „maną“?
*
Jėzus primena man didžiausią dovaną, kurią kasdien duoda Tėvas. Tai yra Jis pats – Tėvo Sūnus. Kreipsiuosi į Tėvą su šlovinimo malda ir dėkosiu jam už Jėzų.
Melsiuosi žodžiais:
„Tėve, pažadink manyje Jėzaus – Gyvosios Duonos – alkį.“
Kasdienapmastau.lt

Popiežius Pranciškus       2021-08-1 15:39

Kodėl mums reikia Dievo?
Šio sekmadienio Evangelijos pradžioje kalbama apie valtis, plaukiančias link Kafarnaumo. Žmonės plaukia ten, kur yra Jėzus. Galėtume manyti, kad tai labai gerai, tačiau Evangelija mus moko, kad neužtenka tik ieškoti Dievo, bet reikia ir žinoti, kodėl jo ieškome. Apie tai popiežius Pranciškus kalbėjo sekmadienio vidudienį prieš „Viešpaties angelo“ maldą.
Jėzus sako: „Jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties“ (Jn 6, 26). Žmonės iš tiesų matė duonos padauginimo stebuklą, bet nesuprato, ką jis reiškia. Jie matė stebuklą tik iš išorės, matė tik duoną. Pasak popiežiaus, turėtume apie tai pamąstyti ir savęs paklausti: kodėl mes ieškome Viešpaties? Kokie yra mūsų tikėjimo motyvai? Turime tai išsiaiškinti, nes tarp daugybės pagundų mums gresia ir stabmeldystės pagunda. Ji skatina mus ieškoti Dievo dėl savęs, tam, kad jis išspręstų mūsų problemas, kad duotų mums tai, ko patys nesugebame gauti. Toks tikėjimas labai lėkštas. Prašome, kad Dievas mus pamaitintų, o kai pasisotiname, pamirštame apie jį. Tokio nebrandaus tikėjimo centre yra ne Dievas, bet mūsų pačių poreikiai. Žinoma, pridūrė Pranciškus, turime atvirai sakyti Dievui, ko mums trūksta, tačiau turime ir žinoti, kad Viešpats, kuris gali nuveikti daug daugiau, nei mes tikimės, pirmiausia nori gyventi su mumis, nori, kad mes jį mylėtume. O tikroji meilė niekada nesiekia naudos. Žmogus myli ne tam, kad mainais ką nors gautų.
Svarbus ir antrasis klausimas, nuskambėjęs šio sekmadienio Evangelijoje: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ (Jn 6, 28). Kaip išgryninti savo tikėjimą ir Dievo ieškojimą? Kaip pereiti nuo to nebrandaus tikėjimo, kai svarbūs tik savo poreikiai, prie Dievui patinkančio tikėjimo? Jėzus rodo mums kelią, sakydamas, kad Dievo darbas – tai priimti tą, kurį Tėvas siuntė, t. y. priimti jį patį, Jėzų. Tai nereiškia tik religinių praktikų ar specialių priesakų laikymosi, bet reiškia, kad turime priimti Jėzų į savo gyvenimą, jį mylėti. Meilė turi būti svarbiau už tai, ką darome ir ką gauname. Mūsų asmeninis ryšys su Jėzumi turi pranokti bet kokią naudos logiką.
Popiežius pridūrė, kad tai pasakytina ne tik apie santykį su Dievu, bet ir apie mūsų žmogiškuosius ir socialinius ryšius, kai pirmiausia siekiame patenkinti savo poreikius, savo tikslams pasinaudojame žmonėmis ir situacijomis. Visuomenė, kuriai nauda svarbiau už žmones, nesugeba sukurti nieko pozityvaus. Šiandien Evangelija mus kviečia rūpintis ne tik ta duona, kuri mus maitina, bet visų pirma priimti Jėzų, kuris yra gyvybės duona. Jei būsime jo bičiuliai, mokėsime ir vieni kitus mylėti.
Baigdamas trumpą sekmadienio Evangelijos komentarą popiežius prašė melsti Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kuri išgyveno gražiausią meilės istoriją su Dievu, kad ji išmelstų mums malonę atvira širdimi priimti jos Sūnų. (JM / Vatican News)

Apaštalo Pauliaus teologija:       2021-08-1 9:39

Įstatymo darbais Dievo akivaizdoje nė vienas žmogus negali būti nuteisintas (Rom 3, 20); išties esame nuteisinami ne darbais, bet vien Jėzaus Kristaus tikėjimu (Rom 3, 27–28; Gal 2, 16; 3, 5). Pranašas Izaijas tai buvo numatęs: „Tą dieną Judo šalyje ši giesmė bus giedama: ‘Viešpatie, tu skiri mums gerovę, – nes juk tu atlikai dėl mūsų visus mūsų darbus!’“ (Iz 26, 1. 12).
Išties to, kas aukščiausia ir tikriausia, negalime pasiekti savo išgalėmis; turime leistis apdovanojami ir dėkingai įsitraukti į to, kas dovanota, raidą.

Galimybė ir būtinybė maitintis Dangaus duona       2021-08-1 9:32

patvirtina, kad tikrasis žmogaus gyvenimas yra misterija,
kad tikrai gyvename paskutiniuosius laikus,
kad išsipildė tai, ko labiausiai po Nuopuolio troškome,
kadangi jau galime ir privalome maitintis
Rojaus Sodo centre augančio amžinojo Gyvenimo Medžio vaisiais.

Ahams ir rimtuoliams       2021-08-1 9:12

Iš tikrųjų aprašomieji įvykiai senesni negu pabėgimas iš Egipto. Tai pabėgimas iš skęstančios Atlantidos. Iš to paties laiko ir Nojaus laivas. O žodinės interpretacijos atitinka to meto žmonių dvasinį lygį (žudymai ir t.t.). Pabėgimą iš Egipto žydai dar atsiminė, o pabėgimą iš Atlantidos pamiršo. Ne vien dėl to, kad tai vyko seniau. Jie privalėjo pamiršti Atlantidą, kad pamirštų ir Atlantidos nuodėmę (nuolatinius karus, ištvirkavimus ir t.t.). Palyginkite dabartinį pasaulį ir dažnėjančius kataklizmus, tiek socialinius, tiek gamtinius, net ir virusinius. Yra apie ką pagalvoti. Tik nuolat dėl visko ir ant visų burbuliuoti iš tikrųjų nereikia - tai irgi blogis. Tobulink save, ir pasaulis aplink tave taps tobulesnis. Keistis tokia kryptimi kvietė ir tebekviečia Kristus. Nes šis pasaulis - iš tiesų mūsų laisva valia sukurta iliuzija. Netobula iliuzija. Reikia pradėti iš jos vaduotis. Kai išaugsime dvasia, tada ir materija taps labiau pavaldi. Bet ne egoistams.

Rimtuolis       2021-08-1 7:41

O aš norėčiau dar grįžti prie praėjusio sekmadienio Evangelijos - duonos padauginimo. Nesiimsiu vertinti teologinės šio įvykio prasmės, o atkreipsiu dėmesį į fizikinę. Taigi šis duonos padauginimas - tai vienas iš įrodymų, kad mes gyvename ne tikrame, o virtualiame pasaulyje, ir kad visa materija iš tikrųjų yra iliuzinė, ir gali būti generuojama, tveriama, keičiama, naikinama, matyt, vien tik minties jėga. Aišku, tą Jėzus Kristus galėjo daryti tobulai. Atrodo, kad materiją generuoti šiek tiek sugebėjo ir Sai Baba. Beje ir pasakose - ,,lydekai paliepus, man panorėjus”, ,,avinėli pasipurtyk”, ,,staleli, pasidenk” - ar tik nebus taip pat meterijos kūrimo iš nieko pavyzdžiai. Ir aišku, apie tai bandantis menine kalba kalbėti genialusis filmas ,,Matrica”...

Rimtuolis - ah1       2021-08-1 7:31

Čia tam, kad hebrajus išauklėtų taip, kad jie jau nemąstydami ir be jokio sąžinės graužimo vykdytų komandą: ,,Užėmus miestą - išžudyti visus jo gyventojus”.

ah1       2021-08-1 0:28

taip Mozė su Aronu marino badu hebrajus dykumoje

Rekomenduojame

Vengrijos šeimų ministrė K.Novak: daugiau nei 70 tūkst. šeimų suteiksime paramą būsto renovacijai

Ramūnas Aušrotas. Reikia panaikinti Valstybinę vaiko teisių apsaugos tarnybą

JAV mažėja gyventojų parama griežtesnei ginklų kontrolei

Lenkijos vyriausybė mažins mokesčius kurui, dujoms ir elektrai

Linas Karpavičius. PSO susitarimas dėl pandemijos gali apriboti žmogaus teises

Austrijoje vyko protestai prieš privalomus COVID-19 skiepus

JAV vidurinių mokyklų bibliotekose – pornografinio turinio knygos

Kai laisvoje šalyje reikia dėkoti už drąsą kalbėti…

Austrija neklauso abejojančių dėl eutanazijos

Kalifornijos miestas pritarė pasiūlymui atmesti bet kokius valstijos ar federacinius nurodymus dėl Covid

Vytautas Sinica. Marazmai tęsiasi

Didelė demonstracija prieš vakcinų pasus Gioteborge, Švedijoje

Kun. Nerijus Pipiras. Bronius Laurinavičius: Tiesos skambesio vedamas

Romas Lazutka. Mūsų pasivažinėjimams gamtą tesaugo varguoliai

Olga Vėbrienė. Nusikaltimų gamtai nebetirsime?

Sveikatos teisės institutas. Premjera: „Aš esu mes. Išlikti žmogumi“

Liudvika Meškauskaitė. Pasitikėjimo Lietuvos žiniasklaida problema C-19 pandemijos laikotarpiu

Žodžio laisvė svetur – Kolumbijoje socialinių tinklų žvaigždė apgynė savo tradicines pažiūras į šeimą

Memorialas Kryžkalnyje bus papildytas naujomis partizanų pavardėmis

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Atsitieskite ir pakelkite galvas – I Advento sekmadienis

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminėjimas

Lenkijos premjeras siunčia vaizdo žinutę: mes giname Europą

Iššūkis gyventi pagal sąžinę

Vytautas Sinica. Apie architektūrą

Vidas Rachlevicius. E. Macronas ir A. Lukašenka. Lyginti negalima, bet palyginkim

Pasaulis ir Lietuva: Lenkija dėmesio centre/Ukraina ginkluojasi/Landsbergis pagirtas JAV

Amerikoje daugėja pastorių, dėl pandemijos norinčių nutraukti nuolatinę tarnystę

Ramūnas Aušrotas. Nauja sąvoka Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme

Kyle Rittenhouse byla. Žiniasklaida pateikė realybės neatitinkančią versiją

Almantas Stankūnas. Ar jis ir Co yra diplomatai ar Rusijai ir Vokietijai naudingi joms dirbantys idiotai?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.