Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Amžinąja duona pasotinti

Tiesos.lt redakcija   2020 m. birželio 13 d. 23:57

47     

    

Geroji Naujiena: Amžinąja duona pasotinti

Mozė kalbėjo visam Izraeliui:
„Atmink, Izraeli, tą visą kelią, kuriuo tave Viešpats, tavo Dievas, per keturiasdešimt metų vedžiojo po dykumą, kad tave nusileisti priverstų ir išbandytų. Jisai gi norėjo matyti, kaip pasielgsi: ar tu laikysies, ar ne, jo įsakymų.
Alkiu jis privertė tave nusileisti, paskui valgydino mana, kurios nežinojai, kurios nė tavo tėvai nežinojo. Jisai gi norėjo, kad tu suprastum, jog žmogus yra gyvas ne vien tiktai duona, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų.
Neužmiršk tad Viešpaties, savo Dievo, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų; kuris tave vedė per didelę, baisią dykumą, per ugnies gyvates ir skorpionus, per išdžiūvusį, visai bevandenį kraštą; kuris padarė, kad tau iš kiečiausios uolos vanduo ištrykštų; kuris tave dykumoje valgydino mana, kurios tavo tėvai nežinojo“ (Įst 8, 2–3. 14b–16a).

* * *

Šlovink, Jeruzale, Viešpatį

savo Dievą garbink, Sione!
Jis tavo vartams skląsčius padarė,
tavo vaikams jis duoda palaimą. –
Tavo riboms teikia ramybę,

sotina tave kviečių derlium.
Jis savo žodį siunčia į žemę, –
sparčiai jo įsakymas skrieja. –
Jokūbo vaikams savo žodį paskelbė,

Izraeliui savo įstatymus ir priesakus davė.
Kitoms tautoms jis to nepadarė,
nė vienai iš jų neapreiškė savo sprendimų. (Ps 147, 12–15. 19–20)

Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas

Broliai!
Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje?
Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?
Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona (1 Kor 10, 16–17).

* * *

Sekvencija

Nuo saulėtojo Siono iškilmingo himno tonai
šlovina Ganytoją.
Šiandien himnai paslaptingi skelbia duoną nemirtingą,
ypatingos prigimties.
Gyvą duoną, gyvą vyną Jėzus mokiniams dalino,
liepdamas dalint kitiems.
Ir todėl giesmė džiaugsminga, iškilni, giliai prasminga
šviesą pažeria mintims.
Minima diena didžioji, šventės sukaktis šviesioji –
įsteigimas paslapties.
Naujo amžiaus atėjimas, naujo priesako skelbimas
užbaigė senus laikus.
Vietoj atvaizdo – tikrovė, vietoj praeities – naujovė,
tarsi saulė po nakties.
Vakarienėj paslaptingoj Kristaus auką išganingą
įsteigė visiems laikams.
Švęsti duoną, švęsti vyną, skelbti Kristaus atminimą
liepia priesakas kilnus.
Jo galybėje – tikrumas: duona keičiasi į Kūną,
vynas tampa jo Krauju.
Jo žodžiu Bažnyčia tiki – jog nematomi dalykai
iš tiesų gyvi aukoj.
Paslėpta esmė didinga, išorės ženkluos skirtinguos
slypi vienas turinys.
Kraujas – gėrimas slaptingas, Kūnas – maistas nemirtingas, –
visas Kristus abiejuos.
Jis nedalomas ir sveikas, net dalijamas nekeičia
vieneto esmės gilios.
Ima vienas, ima šimtas – Kūno prigimtis nekinta,
pasilieka ta pati.
Tik veikimas jos skirtingas: ji geriesiems palaiminga,
o blogiesiems – pražūtis.
Nuostabus toksai likimas: ir palaima, ir žlugimas
iš šaltinio to paties.
Jis išlieka paplotėly, ir mažiausiam trupinėly, –
visas Kristus, garbe žėrįs, – garbink ir neabejok!
Nieks negali jo pažeisti, ženklo turinio pakeisti,
ženklą galime paliesti, bet esmė nesumažės.
† Angelų šlovingą duoną, mylimiems vaikams malonę
duoda vargšams į kelionę, tik ne pajuokai – piktiems.
Ji – tikrovė tų šešėlių: manos tautai Izraelio,
jų Velykų avinėlio, Izaoko atnašos.
O Ganytojau meilingas, Jėzau, būk mums gailestingas,
Tu ganyk mus, Tu mus ginki, amžiams laime apdalinki,
ten, kur nebebus mirties.
Visažini, visagali, žmogų gelbstintis bedalį,
amžinon puoton pakviesk mus
ir namiškiais padaryk mus
su šventaisiais danguje.

* * *

Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas

Jėzus pasakė žydų miniai: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“
O Jėzus jiems kalbėjo:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!
Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.
Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.
Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.
Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė.
Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius. (Jn 6, 51–58).

 

* * *

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventėje melskime už visus tiesos alkstančiuosius ir teisingumo ištroškusius. Viešpatie, būk kukliųjų gynėjas ir nuolankiųjų užtarėjas, globok pasitikinčius Tavo gailestingumu. Duok, kad pasiliktume Tavyje dabar ir per amžius.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: duok, kad jos vaikai, pasotinti Gyvąja Duona, nužengusia iš dangaus, susitelktų į veiklios meilės bendruomenę ir arkurtų Lietuvą ant Tiesos ir Teisingumo pamatų. Duok, Viešpatie, jai ir kunigų – palaimintojo Teofiliaus Matulionio, vyskupo ir kankinio, sekėjų, kad Tavęs klausytume labiau nei žmonių ir drąsiai išpažintume tikėjimą.
Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Eucharistija – Dievo meilės slėpinys

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventėje pagerbiame Dievo meilės paslaptį – Eucharistijos dovaną Bažnyčiai. Jėzus trokšta stiprinti mus ir likti su mumis per visas dienas iki palaimingo susitikimo danguje.

Paskutinės vakarienės kambaryje prieš pat savo mirtį Jėzus paėmė duoną, laužė ir davė mokiniams tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“ Paskui paėmė taurę vyno ir tarė: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, naujosios ir amžinosios sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“ Šitai taręs Viešpats paliepė: „Tai darykite mano atminimui“ (Mt 26, 26.28).

Bažnyčia vykdo šį Jėzaus paliepimą. Per kiekvienas Mišias yra sudabartinama Jėzaus auka, kurios metu mes laužome Gyvąją Duoną, stovime po Jėzaus kryžiumi, Atpirkėjo kraujas plauna mūsų nuodėmes, pagaliau džiaugiamės Viešpaties prisikėlimu.
Bažnyčia gimė Paskutinės vakarienės kambaryje ir yra gyva dėl Eucharistinio Jėzaus, kuris gyvena ir veikia dabartyje, kaip ir anuomet, kai regimu būdu mokė, mirė ant kryžiaus ir prisikėlė iš numirusių. Eucharistija yra kryžiaus auka ir pokylis, kuriame Kristus duoda save kaip valgį.

Jėzus Paskutinės vakarienės metu plovė mokiniams kojas ir paliko tarnavimo pavyzdį. Eucharistiją švenčiantieji taip pat turi būti tarnaujantys žmonės. Svarbiausia tarnystė – būti solidariems su vargstančiaisiais ir prisidėti prie geresnės visuomenės kūrimo, kad nė vienas žmogus nesijaustų užmirštas ir nereikalingas. Maitinantieji save nuo Dievo stalo, matydami, kaip yra pažeidžiamas teisingumas, niekinama gyvybė, trypiamas žmogaus orumas, kaip niekinamos nenykstančios vertybės ir garbinamas aukso veršis, išduotų Kristų, jei nemąstytų, kaip priešintis blogiui ir tarnauti bendram gėriui.

Eucharistija yra mus vienijantis sakramentas. Pirmiausia Eucharistija vienija mus su Dievu, nes priimdami Jėzų į savo širdį vienijamės su visa Švč. Trejybe – Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Didesnės vienybės su Dievu šioje žemėje neįmanoma pasiekti. Mums reikia tik pasirūpinti, kad visada Jėzų pakviestume į savo širdis kaip į gražiausiai išpuoštus namus, todėl nuo Eucharistijos yra neatskiriamas Sutaikinimo sakramentas.

Eucharistija vienija mus su Bažnyčia, nes jungia su savo vyskupu ir Romos popiežiumi. Be šios vienybės negalima švęsti Eucharistijos, todėl, jei kunigas būtų praradęs vienybę su savo vyskupu, jis negalėtų vertai švęsti Eucharistijos.

Eucharistija vienija tarpusavyje, nes Jėzaus artumoje išgyvename, kad esame broliai ir seserys Kristuje. Jokios žmonių kuriamos struktūros – partijos, draugijos, klubai ir kt. – negali taip suvienyti, kaip tai padaro Eucharistija.

Eucharistija kuria bendrystę su Dievu, Bažnyčia ir žmonėmis tik tuomet, kai ją priimame vertai. Todėl neatsakingai elgiasi tie žmonės, kurie, dalyvaudami Mišiose, artinasi prie Dievo stalo tik todėl, kad mato kitus taip darančius. Nepakeitę savo gyvenimo, prie Eucharistijos neturėtų artintis tie, kurie, nors ir priklauso Bažnyčiai, elgiasi nekrikščioniškai. Apaštalas Paulius perspėja: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju“ (1 Kor 11, 27).

Bažnyčia, pabrėždama Eucharistijos svarbą, įpareigoja tikinčiuosius, jei nėra sukliudyti rimtos priežasties, sekmadieniais ir per šventes dalyvauti Mišių šventime. Mūsų praeitis aiškiai liudija, kad net sunkiausiomis sąlygomis tvirtą tikėjimą išlaikydavo tie tikintieji, kurie sekmadieniais šventė Mišias.

Reikia tik pasidžiaugti, kad dėmesys Eucharistijai Lietuvoje pastebimai auga. Kunigai ir tikintieji ieško vienybės su Jėzumi ne tik švęsdami Mišias, bet ir adoruodami Eucharistiją.

Dėkokime Dievui už Eucharistijos dovaną ir atnaujinkime mūsų meilės santykį su Eucharistiniu Jėzumi.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelijos komentaras       2020-06-20 4:57

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

Šiandien Evangelijoje pristatoma situacija stulbina tuo, kad įvykiai rutuliojasi „ne pagal planą“. Juozapas ir Marija atsiduria padėtyje, kai viskas vyksta ne taip, „kaip turėtų vykti“.

Mus ištinkantys netikėtumai, nesklandumai dažnai sujaukia mūsų planus – sutrikdo kasdienę rutiną, neleidžia išpildyti didelių troškimų. Dažnai tai labai apsunkina, sukelia pyktį, liūdesį, nusivylimą. Kita vertus, įvairūs nesklandumai atneša galimybių ieškoti Dievo ir Jį rasti naujai, neįprastai – leidžia Jį atrasti ten, kur Jis yra „ne pagal planą“, kur prisiliečia prie mano istorijos sunkumuose, leidžiasi atpažįstamas netikėtuose iššūkiuose ir sumaištyje.

Visos tokios planus jaukiančios situacijos tampa galimybe įgyvendinti Dievo planą – pažinti ir priimti Jo meilę, išgyventi naujas patirtis, leisti sau augti. Kad per mano planus ir jų kaitą išsipildytų Dievo planas ir troškimai, palinkėjimai man.
Bernardiniai.lt

Mąstymas       2020-06-20 4:54

Prašyti savo giliausių troškimų išsipildymo, sutinkant su Jėzaus valia

Mąstysiu apie dvylikametį Jėzų, kuris su Marija ir Juozapu keliauja į Jeruzalę. Žvelgsiu į jų nuo kelionės pavargusius veidus ir įsiklausysiu į jų pokalbius.

*

Apmąstysiu apie Jėzaus buvimą mano šeimoje ir bendruomenėje. Ar kalbamės ir kaip kalbamės su Jėzumi bendrose maldose?  Ar pastebime Jį mūsų šeimos reikaluose ir ar kalbamės apie Jį? Kas mus jungia, kai esame kartu, ir kas mums trukdo?

*

Sugrįšiu mintimis į evangelinę sceną ir visa širdimi įsijungsiu į Marijos ir Juozapo išgyvenimus. Stebėsiu, kaip jie ieško Jėzaus. Atkreipsiu dėmesį, su kokiu rūpesčiu ir ištverme Jo ieško. Pasikalbėsiu su Marija apie nerimą, kurį tuo metu patyrė.

*

Kaip aš elgiuosi tuo metu, kada savo gyvenime prarandu Jėzų? Kaip yra dabar: ar esu arti, ar toli nuo Jo? Ar yra manyje „iki skausmo“ troškimas Jėzaus?

*

Mąstysiu apie Marijos ir Juozapo džiaugsmą suradus Jėzų. Prašysiu tokios širdies, kuri pastoviai trokštų ieškoti Jėzaus ir džiaugtųsi atradusi Jį  kasdienybėje.

*

Nors Jėzaus gimdytojai ir atrado Jėzų, bet ne viskas jiems buvo aišku ir suprantama. Reikia taip, kaip Marija, paslėpti visus nesuprantamus kasdienybės įvykius savo širdyje ir laukti šviesos ir malonės Dievo planų supratimui.

*

Nuoširdžiame pokalbyje kreipsiuosi į Mariją ir Juozapą, kad išprašytų man nuolankumo ir pasitikėjimo Jėzumi.

Širdyje kartosiu maldą:

„Marija, Juozapai, padėkite man būti su Jėzumi“.

Kasdienapmastau.lt

III šeštadienis po Sekminių       2020-06-20 4:53

Nekaltoji Švč. M. Marijos širdis
Evangelija (Lk 2, 41–51)

    Jėzaus gimdytojai kasmet ateidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų.
  Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.
  Pagaliau po trijų dienų rado jį Šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“.
  O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?!“ Bet jie nesuprato jo žodžių.
  Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.
  Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje.

III šeštadienis po Sekminių       2020-06-20 4:52

Nekaltoji Švč. M. Marijos širdis
Psalmė (1 Sam 2, 1. 4–5. 6–7. 8abcd)

P.  Mano širdis džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju.

  Mano širdis džiaugiasi Viešpačiu:
  Dievas man teikia stiprybę.
  Džiūgauju priešus nuveikęs –
  Viešpatie, tu man padėjai. – P.

  Stipriųjų galybė sudūžta,
  silpnieji jėga apsijuosia.
  Sotieji darbuojas dėl duonos,
  jos alkę daugiau nebeskursta.
  Ta, kuri buvo bevaikė, pagimdo septynis,
  vaikingoji štai nužydėjo. –P.

  Mirtis ir gyvybė – iš Viešpaties rankų.
  Mirties viešpatijon nuvedęs, iš jos ir grąžina.
  Tai Viešpats padaro vargšu ir turtingu,
  jis žmogų pažemina, jis ir išaukština. – P.

  Jis pakelia vargšą iš dulkių,
  iš pelenų ištraukia beturtį.
  Jam sėstis pasiūlo kartu su didžiūnais,
  garbingą jam parenka vietą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 2, 19)

P.  Aleliuja. – Palaiminta Mergelė Marija:
              ji dėmėjosi Dievo žodį
              ir svarstė jį savo širdyje. – P. Aleliuja.

III šeštadienis po Sekminių       2020-06-20 4:50

Nekaltoji Švč. M. Marijos širdis
(Iz 61, 9–11)

  Manosios tautos palikuonys bus žinomi gentims, jų atžalos garsės tautose. Visi, kurie juos matys, supras, jog tai padermė, kurią laimina Viešpats.

  Širdingai aš džiaugiuosi Viešpačiu, man siela džiūgaus Dievu manuoju, nes jis mane rengia išganymo rūbais, siaučia teisybės apsiaustu, kaip sužadėtinį šventiškai puošia, tarytum nuotaką vėriniais dabina. Kaip žemė augina pasėlius, kaip sodas želdina, kas jame pasodinta, taip Viešpats Dievas apreikš teisybę ir šlovę visų tautų akivaizdoje.

Mons. Adolfas Grušas       2020-06-19 5:14

MEILĖS MOKYKLA

„Aš šlovinu tave, Tėve, kad tai apreiškei mažutėliams,“- ši Jėzaus malda į viešumą iškelia tuos žmones, kurie pripildo Dievo karalystę. Tiesą sakant, daugybę jų sutinkame ir klausydami Evangelijos – Gerosios Naujienos. Viešpats Jėzus patvirtina, kad Dievas nesilaiko neutraliteto, o ypatingą dėmesį skiria patiems menkiausiems. Prisimenant prieš porą sekmadienių skaitytus Evangelijos žodžius, galima būtų pasakyti, kad vargšai, atstumtieji, tarsi tie laukų žvirbliai, randa sau lizdą Dievo rankose. Juk iš tiesų, stojant Dievo akivaizdon nėra nieko prasmingesnio, kaip jaustis nieku. Taip pat ir kiekvienas Evangelijos skelbėjas privalo suvokti save, kaip be galo mažą, nes tik taip skelbiama Naujiena tampa be galo dideliu džiaugsmu.

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu. Mokykitės iš manęs, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą,“- kviečia Išganytojas, kuris atėjo į pasaulį ne išmokyti žmones naujų etinių normų, bet atnešti jiems ramybę. Jis nesiskubina duoti naujų įsakymų, bet kalba apie nepaprastą pažadą: Dievo karalystę ir ramybę bei džiaugsmą Dvasioje. Jis prabyla į žmones džiaugsmo ir paguodos kalba, trokšdamas suteikti jiems tikrą gyvenimą.

„Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“… Sekti Kristumi, suprasti Jį įmanoma tik parengus tam savo širdį, o tai reiškia: išmokus mylėti. Mūsų širdis yra didžioji gyvenimo mokytoja. Mes, protingi ir išsilavinę Jėzaus mokiniai, prisiminę tai privalome susirūpinti, nes priešingu atveju rizikuojame likti širdies beraščiais. Ko gero, Bažnyčios klerikalizmas, apie kurį kalba popiežius Pranciškus, ir reiškia mokytus biurokratinių taisyklių vergus, likusius beraščiais savo širdyje.

Viešpats moko mus, kad Dievas yra ne sąvoka, taisyklė ar mokymo sistema, bet veikiau nuolanki ir drauge tvirta širdis, kurianti gyvenimą. Ši širdis teikia atgaivą, nes ji nieko neverčia tikėti, niekuomet neapgauna ir teikia prasmę viskam, kas įvyksta mūsų kasdienybėje.

Be abejo, moderniam šių laikų žmogui ne visi šie Jėzaus teiginiai yra suprantami ir priimtini. Girdėdami žodžius apie švelnų jungą ir lengvą naštą, šių laikų tikintieji ne kartą trauko pečiais. Pastarųjų amžių žmonijos kova prieš vergiją paliko aiškų antspaudą visų mūsų sąmonėje, todėl mes esame pripratę pavydžiai saugoti kiekvieną, tegul ir įsivaizduojamos, asmeninės laisvės trupinį, tuo tarpu Jėzus, kalbėdamas apie jungą, be abejo, turi galvoje biblinę šio žodžio sąvoką – Mozės Įstatymą. Drauge Jis pripažįsta, kad senasis įstatymas jau nebegaivina širdžių, todėl liepia laikytis naujo – meilės įstatymo: visiems žinomos senos naujienos…

Tiesą sakant, mylėti Dievą visa širdimi dar nėra krikščioniška, nes ir žydai, ir musulmonai myli Dievą visa širdimi. Mylėti artimą, kaip save patį, irgi dar nėra krikščioniška, nes ta pati taisyklė galiojo ir Senojo Įstatymo fariziejams bei Rašto aiškintojams.

Mylėdami Dievą, mes mylime Jėzaus Kristaus Tėvą, taip, kaip tik gali mylėti Sūnus. Mylėdami artimą, mes mylime jį ne vien tik kaip save, bet drauge ir taip, kaip jį myli Jėzus savo romia ir nuolankia širdimi. Mes esame Dievo vaikai Jo Sūnuje, broliai vieni kitiems mūsų Brolyje…

Kun. Mindaugas Malinauskas SJ       2020-06-19 5:12

Šiandienos Evangelijos ištrauka aprašo vieną tų situacijų, kai Jėzus kalbėdamas turėjo džiaugtis, mat analogiškoje vietoje sakoma, kad Jis „pradžiugo Šventąja Dvasia” (Lk 10,21). O džiaugdamasis greičiausiai turėjo ir juoktis, ar bent šypsotis. Kitaip Jo žinią būtų sunku suprasti teisingai. O kad Jėzus tikrai gebėjo džiaugtis ir džiaugėsi neretai, galima suprasti iš jo dvasinės būklės: Jis nepadarė nė vienos nuodėmės, kuri dažniausiai ir sukelia liūdesį, neleidžia patirti teisingo džiaugsmo; nors Jis ir ne visada sulaukdavo žmonių pritarimo, kas irgi liūdino, vis dėl to atrasdavo artimų draugų ir sekėjų.

Prisimenant liūdesį, kurį patyrė velnio gundomas, matome, kad Jėzus sugebėjo dažniausiai lengvai jo argumentus atremti ir tuo džiaugtis. Buvo sveikos psichikos žmogus ir vaidinti rimtuolio jam nebuvo jokio reikalo.

Galiausiai skelbė iš Šventosios Dvasios besaikiškumo gerąją ir džiugiąją naujieną, kuri Jis pats iš tiesų buvo. Tai kaip gi nesidžiaugti?

Tad pabandykime įsivaizduoti besidžiaugiantį ir Tėvą bešlovinantį Jėzų. Jis dabar džiaugiasi, nes adoruoja Dievo malonę suteiktą mažiesiems. O ta dovana yra Dievo Tėviškumas, kuris nuo viengimio Sūnaus išsiskleidžia visiems, kuriems Jėzaus, Tėvo Sūnaus apreikšta.

Mažutėliams yra apreikšta ši tiesa, o ne išmintingiesiems ir gudriesiems, nes būtent jie eina pas Jėzų, kuris pats yra mažasis, romusis ir taikusis, pripažindami savo vargingumą ir prislėgtumą. Tam ir reikia tos, dabar aptariamos Tėvo malonės.

Tad mums dabar reikia pasirinkti būti mažaisiais ar gudriaisiais, priimti Jėzaus džiaugsmą ir Tėvo pašlovinimą, ar verčiau pasikliauti savo gudrumais.

Ateikime į Jėzaus džiaugsmą!

Evangelijos komentaras       2020-06-19 5:04

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

Šiandienos Jėzaus kvietimas yra labai guodžiantis – ateiti pas Jį su visais sielvartais, sunkumais, nesėkmėmis. Ateiti ir būti kartu.

Norisi, kad Dievas išspręstų mūsų problemas, išgelbėtų mus iš jų. Ne visada būna taip. Bet Jėzus žada atgaivinti ir tada, kai problemos neišsisprendžia, būti kartu ir tada, kai sunkumai nesibaigia, kai nėra daug prošvaisčių ir vilties. Esame kviečiami iš Jo mokytis – mokytis ne viską sutvarkyti, būti visagaliais gelbėtojais, neturinčiais problemų ir sunkumų, o būti romūs ir nuolankūs, būti kantrūs išbandymuose, ištikimi pasirinkimams.

Jėzus siūlo dalintis jungu – mūsų sunkumais ir Jo tikrove – būti kartu, kad šios dvi realybės susijungtų. Į jungą kinkoma pora gyvulių – kad kartu eitų, kartu dirbtų, kartu pakeltų sunkumus. Tai Jėzaus pažadas – būti kartu ir tada, kai nebetikime, nebepakeliame savo naštos, nematome išeities. Jėzus pažada švelniai būti kartu ir mylėti mus su visa tikrove.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-06-19 4:59

Mąstymas
Prašyti gilaus patyrimo tiesos, kad esu Jėzaus Širdyje

Įsižiūrėsiu į Jėzų, kuris kalbasi su savo Tėvu. Įsivaizduosiu Jo veidą, kontempliuojantį Tėvą. Atkreipsiu dėmesį su kokiu nuoširdumu ir jautrumu Jėzus meldžiasi Tėvui.

*

Ką galiu pasakyti apie savo ryšį su Dievu Tėvu? Kokie yra mano santykiai su Juo? Ar yra juose spontaniškumo bei jautrumo? Išsirinksiu karštą maldos aktą, kuriuo šiandien kreipsiuosi į Tėvą. Užtenka vieno ar kelių žodžių: „Tėve!“, „Tėve, šlovinu Tave“, „Tėve, myliu Tave“...

*

Jėzus šlovina Tėvą už tai, kad Jis apreiškia dangaus paslaptis paprastiems žmonėms. Džiaugsiuosi tiesa, jog Dievas Tėvas trokšta būti arti mano gyvenimo. Jis apreiškia savo meilę mano paprasčiausioje kasdienybėje, gėrisi ja. Išpažinsiu Jam savo meilę ir paprašysiu, kad suteiktų man paprastą ir vaikišką širdį.

*

Klausysiuosi Jėzaus, kuris su jautrumu sako: „Ateikite pas mane visi…“. Kas šią akimirką labiausiai apsunkina mano gyvenimą ir padidina mano naštą? Prisiartinsiu prie Jo ir paprašysiu, kad apglėbtų mane tokį, koks esu, ir sustiprintų.

*

Jėzus prašo manęs, kad paimčiau Jo jungą ir kaip Jis neščiau jį su romumu ir nuolankumu. Pabandysiu atsiminti įvairius „jungus“ iš savo praeities, kuriuose buvo išbandomas mano romumas ir nuolankumas. Kokios tada buvo mano reakcijos?

*

Jėzus ragina mane mokintis iš Jo romumo ir nuolankumo. Tame man gali padėti paprasta maldos praktika: būti Jėzaus artume ir kontempliuoti Jo romią ir nuolankią Širdį.

*

Pabaigos maldoje kreipsiuosi į Mariją. Atkakliai Jos prašysiu, kad padėtų man priglusti prie Jėzaus Širdies.

Kreipsiuosi į Ją: „Marija, vesk mane į Jėzaus Širdį“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelija       2020-06-19 4:59

III penktadienis po Sekminių ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS
(Mt 11, 29)

P.  Aleliuja. – Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs,
              nes aš romus ir nuolankios širdies. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 11, 25–30)

  Anuo metu Jėzus bylojo:
  „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.    Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.
  Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs ‘rasite savo sieloms atgaivą’. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“.
Katalikai.lt

III penktadienis po Sekminių       2020-06-19 4:57

ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS
II skaitinys (1 Jn 4, 7–16)

  Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.
  Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa. Iš to pažįstame, kad pasiliekame jame ir jis mumyse; jis yra davęs mums savo Dvasios. Taigi mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Išgelbėtoją.
  Kas išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir jis Dieve pasilieka. Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.

III penktadienis po Sekminių       2020-06-19 4:55

ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS .
Psalmė (Ps 102, 1–4. 6–8. 10)

P.  Viešpats amžinai gailestingas tiems, kurie jo šventai bijo.

  Tegu mano siela Viešpatį šlovina,
  ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
  Lai mano siela Viešpatį šlovina,
  lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. – P.

  Jis man visas kaltes dovanoja,
  gydo visas mano silpnybes.
  Nuo pražūties gelbi mano gyvybę,
  gaili manęs ir puošia mane savo malone. – P.

  Viešpats pasaulyje vykdo teisybę,
  gina visus prispaustuosius.
  Savo sumanymus jis Mozei apreiškė,
  jo darbus didžius Izraelis regėjo. – P.

  Viešpats – švelnus, maloningas,
  neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo.
  Ne pagal mūsų kaltybes mums moka,
  nebaudžia mūsų, kiek verti esam. – P.

III penktadienis po Sekminių       2020-06-19 4:54

ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIES ŠIRDIS.
I skaitinys (Įst 7, 6–11)

  Prabilęs į tautą, Mozė kalbėjo:
  „Tu toji tauta, kuri Viešpačiui, tavo Dievui, šventoji. Tave išsirinko Viešpats, tavo Dievas, kad iš visų tautų, gyvenančių žemėje, tu asmeniškai jam priklausytum.
  Ne todėl, kad jūsų tauta už kitas skaitlingesnė, Viešpats prisirišo prie jūsų ir jus išsirinko; juk jūsų tauta už kitas mažesnė.    Kadangi Viešpats jus myli ir laikosi jūsų tėvams duotosios priesaikos,– štai dėl ko Viešpats jus išvedė galinga ranka ir išvadavo iš vergovės namų, iš Egipto karaliaus – faraono rankų.
  Suprask, kad tavasis Dievas Jahvė – tikrasis Dievas; jis patikimas Dievas. Iki tūkstantosios kartos jis laikosi sandoros ir ištikimas tiems, kurie jį myli ir jo įsakymus gerbia. Bet tam, kuris jo nekenčia, jis tuojau atsiteisia ir tą sunaikina; nedelsia, jei kas jo nekenčia, bet tuoj pat tokiam atsimoka.
  Tad gerbk įsakymus, laikykis įstatymų bei potvarkių, kuriuos šiandieną tau skelbiu“.

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF       2020-06-18 5:05

Kartais atrodo, kad kuo daugiau pasakysi, tuo kitam aiškiau bus – kai kuriose konfliktinėse situacijose vis bandome kitą įtikinti, pakeisti jo nuomonę, aiškiname be paliovos. Kartais toks modelis įsitvirtintina ir maldoje – kuo daugiau pasakyti, kuo daugiau maldų sukalbėti, įtikinti Dievą.

Jėzus sako, kad mums dar neprašius Tėvas žino, ko mums reikia. Žino visus mūsų troškimus, sunkumus, sielvartus, žino, kas mums svarbu ir ko bijome. Žino geriau negu mes patys – pažįsta slapčiausius troškimus, kuriuos pats mumyse pažadina. Esame kviečiami orientuotis ne į prašymų pateikimą, norų sąrašo išpildymą, o į buvimą su Dievu kasdienoje, dalijimąsi kasdienybe.

„Tėve mūsų“ malda yra labai trumpa ir daug savyje sutalpinanti, nors ir neturi žodžių pertekliaus. Nes būti su Žodžiu yra svarbiau nei pasakyti daugybę žodžių.

Evangelijos komentaras       2020-06-18 4:59

Įsivaizduok, ta malda, kurios mus išmokė pats Jėzus, yra ne tik pamokymas, kaip melstis. Tai paties Jėzaus maldų atspindys (plg. Lk 11, 1–4). Dar nuostabiau pasidaro prisiminus, kad Jėzus, kuris buvo be nuodėmės, meldėsi: „atleisk mums mūsų kaltes“! Štai kaip tobulai Jis susitapatino su mumis. Jėzus netgi paaukojo savo gyvybę, kad mums būtų atleista, kaip kad Jis meldė.

Šiame prašyme atleisti slypi kai kas daugiau nei dieviškojo gailestingumo pažadas. Jėzus mirė atpirkdamas mūsų kaltes. Krikštu ir mes mirėme su Juo (plg. Rom 6, 1–4). Dabar dėl tikėjimo Jėzumi mes galime su Juo prisikelti ir atleisti taip, kaip Jis atleido. Evangelijoje žadama, kad juo labiau numarinsime savo senąjį gyvenimą, juo labiau leisime Jėzui apsigyventi mumyse ir patys tapsime gailestingesni.

Atleisti mus įskaudinusiems gali būti labai sunku. Kartais, atrodo, net neįmanoma. Mums reikia Dievo malonės net minčiai apie atleidimą įsileisti. Bet tai yra Jėzaus nurodytas kelias. Argi Šventasis Raštas neragina mūsų melstis ir net laiminti savo persekiotojus (plg. Rom 12, 14)? Argi Jėzus neragino mylėti savo priešų (plg. Mt 5, 44)?

Dar vienas perspėjimas: turime būti ne tik gailestingi, bet ir atsargūs. Atleisti nereiškia prarasti budrumą ar nuneigti praeitį. Tai reiškia paliauti smerkus ir išlaisvinti žmones Dievo gailestingumui. Nors ir būdamas labai gailestingas, Jėzus tikroviškai vertina žmogaus būklę. Šventajame Rašte sakoma, kad Jis pasitikėdavo atsargiai (plg. Jn 2, 24–25). Jei mes kviečiami būti gailestingi kaip Jėzus, esame raginami ir būti išmintingi kaip Jėzus.

Jėzaus niekada nestebindavo nuodėmės, su kuriomis Jis susidurdavo, todėl Jis nesistebi ir mūsų nuodėmėmis. Kad ir kokią tamsą Jis išvys mūsų širdyse, niekada nesmerks mūsų, nežvelgs į mus atsainiai ir pašaipiai. Jis visada tikisi, kad tie, kuriems Jis atleido, atgailaus ir bus drauge su Juo išaukštinti. Ar ir mes negalėtume taip pat žiūrėti į greta mūsų esančius?

Jėzau, Tu užjauti mus, kenčiančius ir nusidedančius, nori mus prikelti drauge su savimi. Išmokyk mane būti gailestingą, kaip Tu esi gailestingas.

ŽODIS TARP MŪSŲ,

XI eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelija       2020-06-18 4:57

(Mt 6, 7–15)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite, kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip, kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. Todėl melskitės taip:
  ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto’.
  Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.
Katalikai.lt

XI eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-06-18 4:56

Psalmė (Ps 96, 1–7)

P.  – Teisingieji, džiaukitės Viešpaties prieglobsty.

  Viešpats – pasaulio Valdovas:
  tedžiūgauja žemė, tekrykštauja salos.
  Jį juosia debesys tamsūs,
  teise, teisybe grįstas jo sostas. – P.

  Kai jis žengia – ugnys liepsnoja,
  naikina priešus aplinkui.
  Žaibais jis nuplieskia pasaulį,
  išvydusi sudreba žemė. – P.

  Sutirpsta kaip vaškas kalnai išsigandę
  prieš Viešpatį – viso pasaulio Valdovą.
  Byloja dangus apie jo teisingumą,
  jo garbingumą regi pasaulis. – P.

  Gėda visiems, kurie drožiniui lenkias,
  stabais savo didžiuojas…
  Niekingi dievaičiai, prieš Viešpatį kniubkit! – P.

Posmelis prieš evangeliją (Rom 8, 15)

P.  Aleliuja. – Jūs gavote įsūnystės Dvasią,
              kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ – P. Aleliuja.

XI eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-06-18 4:56

Skaitinys (Sir 48, 1–15)

  Elijas – tai pranašas, ugniai prilygęs:
  jo žodžiai liepsnojo, lyg deganti krosnis.
  Jis atnešė badą vaikams Izraelio,
  jo įkarščiu smarkiai mažėjo jų skaičius.
  Jis, Viešpaties lieptas, jiems dangų uždarė
  ir triskart ant žemės nukrisdino ugnį.
  Sau pagarbą didžią sukėlei, Elijau,
  ir tau kas prilygtų – galėtų didžiuotis.
  Numirusį žmogų prikėlei gyventi,
  tu Dievo valia iš mirties jį ištraukei.
  Tu pasiuntei žūti ne vieną karalių,
  kilmingus didžiūnus išmėtei iš guolių.
  Sinajuje teismo sprendimą paskelbei,
  Horebo kalne – nutarimą atkeršyt.
  Karaliams davei atgailos patepimą,
  o vieton savęs kitą pranašą skyrei.
  Su audra į viršų buvai tu pakeltas,
  tave skaisčios liepsnos į dangų lydėjo.
  Kaip tvirtina Raštas, esi pasirengęs,
  laikams besibaigiant, rūstybę gesinti,
  vaikams sugrąžinti jų protėvių širdį,
  Jokūbo gentis, jų gretas atstatyti.
  Laimingas bus tas, kurs tave dar išvystų:
  toksai ir numiręs gyventų per amžius.
  Elijas pranyko lyg viesului kilus,
  ir jojo dvasia Eliziejų pripildė.
  Ženklų tas pridarė kaip dukart paėmus,
  visi jojo žodžiai stebuklais pavirto.
  Kol gyvas prieš nieką jis nesudrebėjo,
  mat galios jo dvasiai žmogus neturėjo.
  Negalimo daikto jam niekad nebuvo,
  jis pranašo galią kape būdamas rodė.
  Jis savo gyvenime darė stebuklų,
  nuostabūs darbai ir jo mirtį lydėjo.

Cha       2020-06-17 11:39

Labai geras kunigo Algirdo Toliato komentaras, ypač palyginimai. Ačiū.

Mąstymas       2020-06-17 5:00

Prašyti romios ir paprastos širdies santykiuose su Dievu ir žmonėmis

Jėzus pasakoja man apie Tėvą, kuris mato slaptoje ir myli mano paslėptą gyvenimą. Prašysiu, kad padėtų man suvokti ir patirti paslėpto Dieve gyvenimo vertę.

*

Jėzus manęs klausia apie mano gerų darbų intenciją ir motyvus, perspėja mane dėl tuštybės ir savo asmeninės garbės ieškojimo. Ką galiu pasakyti apie savo gerų darbų intencijas?

*

Kuris iš mano gerų darbų buvo kilniausias ir labiausiai reikalaujantis pasiaukojimo? Ar nesigailiu šiandien, kad jį padariau? Ar galėčiau jį pakartoti iš naujo, nors ir niekas nebūtų jo įvertinęs arba jo nuopelnai būtų priskirti visai kitam žmogui?

*

Klausysiuosi Jėzaus, kuris aiškina man paslėptos maldos vertę. Prisiminsiu savo maldas „uždarytame kambarėlyje“, tas sunkiausias, kuriose jaučiausi vienišas ir nepastebėtas. Jėzus patikina mane, kad Tėvas ten – slaptoje – mane matė ir girdėjo.

*

Jėzus patvirtina, kad nėra Tėvo neišklausytų maldų, nes jis visada jas išklauso. Jis sako: „Tėvas tau atlygins.“ Ar tikiu tuo?  Pavesiu jam visas savo maldas, kuriose labiausiai kentėjau.

*

Tėvui patinka mano pasninkai, kurių laikausi išmintingai, slaptai, apie kuriuos žino tik Jis. Ar prisimenu tokius pasninkus, per kuriuos buvau nesuprastas ir kitų nepriimtas? Padėkosiu už juos Tėvui, kuris matė juos slaptoje.

*

Karštoje maldoje paprašysiu Jėzaus, kad padėtų suvokti Dangiškojo Tėvo buvimą mano slaptuose darbuose, maldose ir pasninkuose.

Prašysiu: „Jėzau, apreikšk man Tėvą, kuris mato mane slaptoje“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-06-17 4:57

kun. Algirdas Toliatas

Šiandieną Jėzus kalba apie krikščioniško įvaizdžio pavojus. Duoti išmaldą, pasninkauti – tai lyg nuoroda į dvasinį gyvenimą. Panašiai kaip matydami sportiškai apsirengusį žmogų manome, jog jis sportuoja. Vis dėlto sportiškai apsirengti žmogus gali ir atsitiktinai, neturėdamas nieko bendro su sportu. Lygiai taip pat išmaldos davimas, pasninkas ar kitokie dvasiniais laikomi ritualai gali neturėti nieko bendro su dvasiniu gyvenimu. Šie išoriniai ženklai byloja apie vidinį dvasinį gyvenimą. Bet jei vidinio dvasinio gyvenimo nėra, tie ženklai tampa klaidinantys. Ir netgi ne tiek pavojinga, kai esame suklaidinti dėl kito žmogaus dvasinio gyvenimo, kiek tada, kai patys save suklaidinam. Kaip sakė poetas: „Nepakėlęs rankos kojos, visą sportą išsportuoju” (prie televizoriaus).

Nežudom, neprievartaujam, nevagiam, sekmadieniais nueinam kartkartėmis į Bažnyčią, gavėnios penktadieniais susilaikom nuo mėsos ir diskotekų (ypač vyresnio amžiaus žmonės), galbūt kartais sušelpiam kokį vargšą (ypač jei pristoja tamsiu paros metu ir labai įtikinamai prašo).

Taigi, rodytųsi gyvename aktyvų dvasinį gyvenimą. Vis dėlto šių išorinių ženklų neužtenka, jei nėra vidinio nusistatymo. Tokiu atveju šios praktikos nepadeda mums įsileisti Dievo į savo kasdienybę. O juk būtent toks yra Dievo įsakymų, sakramentų, Dievo žodžio ir visų religinių praktikų, maldų tikslas: kad būtų perkeistas mūsų gyvenimas, mūsų kasdienybė.

Tad šiandien pamąstykime apie gyvenimą, maldas, pasninkus, kitas dvasines praktikas ir įvertinkime, ar jos yra pakankamai gilios, vedančios mus į susitikimą su gyvuoju Dievu, keičiančiu mūsų gyvenimus.
Bernardinai.lt

XI eilinės savaitės trečiadienio Evangelija       2020-06-17 4:54

(Mt 6, 1–6. 16–18)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  „Venkite daryti savo geruosius darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje.
  Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atsilygins.
  Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam ten, slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
  Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę, kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.
Katalikai.lt

XI eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-06-17 4:53

Psalmė (Ps 30, 20–21. 24)

P.  – Drąsias, tvirtas širdis turėkit, kas Viešpačiu tikit!

  O, koks tu, Viešpatie, geras,
  meilus visiems, kurie tavęs bijo,
  visiems, kurie tavim vilias
  viešai žmonių tarpe. – P.

  Tu savo slėpykloj juos saugai
  nuo nedorėlių kėslų;
  slepi juos savo pastogėj
  nuo liežuvių plakimo. – P.

  Mylėkite Viešpatį, visi jo bičiuliai!
  Ištikimuosius Viešpats globoja,
  bet su kaupu atsilygins puikuoliams. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 23)

P.  Aleliuja. – Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, – ir mano Tėvas jį mylės;
              mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. – P. Aleliuja.

XI eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-06-17 4:53

Skaitinys (2 Kar 2, 1. 6–14)

  Kai Viešpats panorėjo Eliją viesulu pakelti į dangų, Elijas su Eliziejumi ėjo iš Gilgalo. Atėjus į Jerichą, Elijas paprašė Eliziejų: „Tu pasilik čionai, o mane Viešpats siuntė prie Jordano“. Eliziejus prieštaravo: „Kaip gyvas Viešpats ir kaip gyvas tu pats, aš tavęs nepaliksiu“. Tad juodu keliavo toliau kartu. Penkiasdešimt pranašo mokinių sekė jiedviem iš paskos, o vėliau pasiliko bestovį atstu iš šalies. Anuodu sustojo prie Jordano.
  Elijas nusisiautė savo apsiaustą ir juo suvyniotu sudavė į vandenį. Tasai persiskyrė į šalis, ir juodu sausuma perėjo upę. Perėjus į kitą pusę, Elijas tarė Eliziejui: „Sakyk, ko norėtum, kad tau padaryčiau prieš mane nuo tavęs paimsiant?“ Eliziejus pasakė: „Norėčiau, kad būtų man dviguba dalis duota tavosios dvasios!“ Elijas atsiliepė: „Paprašei nelengvo dalyko. Jei tu matysi, kaip nuo tavęs aš būsiu paimtas, tai bus tau šitai suteikta, o jeigu ne – nebus tau šito“.
  Juodviem beeinant ir besišnekučiuojant, štai pasirodė ugninis vežimas, ugniniais žirgais pakinkytas, ir perskyrė juodu. Elijas viesulu kilo į dangų. Tai matydamas, Eliziejus sušuko: „Mano tėve, mano tėve! Izraelio vežime ir jo vežėjau!“ Kai jo nebematė, jis stvėrė už savo drabužių ir perplėšė juos per pusę. Paskui pakėlė Elijo apsiaustą, kuris nuo jo buvo nukritęs.
  Pasukęs atgal, Eliziejus pasiekė Jordano krantą. Paėmęs nuo Elijo nukritusį apsiaustą, juo sudavė į vandenį, šaukdamas: „Kur gi Viešpats, Elijo Dievas?!“ Sudavus į vandenį, tasai persiskyrė į šalis, ir Eliziejus perėjo upę.

Br. Pranciškus Ksaveras CSJ,       2020-06-16 5:36

„MYLĖKITE SAVO PRIEŠUS“
Šioje Evangelijoje yra įsakymas ir pažadas. Joje galima atpažinti etikos „aukso taisyklę“ – „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“, – kuri yra daugmaž bendra visoms religijoms. Ją galima surasti dažniausiai neigiama forma, kaip Tobito knygoje pvz.: „Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk.“ (Tb 4, 15) Evangelijai būdinga pabrėžti teigiamą aspektą: ne tik drausti neteisingus veiksmus, bet liepti daryti meilės artimui įkvėptus veiksmus.
Tačiau tikroji naujovė šioje Evangelijoje yra du kartus pakartotas priešų meilės įsakymas. Ją labai aiškiai pabrėžia šv. Matas: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ (Mt 5,43–44)
Įsakymas mylėti priešus nesuvokiamas, jeigu meilę suprantame tik kaip jausmą. Tačiau apie jausmus čia Jėzus nekalba. Kad gerai suprastume, jis aprašo veiksmus, kuriuos reiškia priešų meilės įsakymas: daryti gera tiems, kurie mūsų nekenčia, laiminti tuos, kurie mus keikia ir t. t. Atleisti nereiškia pamiršti, o ryžtis nebekalbėti apie kito kaltę, ir ja niekad nesinaudoti prieš jį.
Paskutinieji įsakymai (atsisakyti gintis ir reikalauti atlygio) lyg užgauna mūsų teisingumo jausmą: argi reikia pasyviai nusileisti neteisingumui? Jėzus ne neigia paradoksą, o skatina įsigilinti į šį įsakymą trimis būdais: pirma, jis palygina tikinčiųjų ir nusidėjėlių elgesį. Gal priešų meilės įsakymas atrodo nesuprantamas, tačiau kuo iš esmės skirtųsi tikinčiųjų ir nusidėjėlių gyvensenos, jeigu jo nebūtų? Tikintysis turi semtis gilesnio teisingumo iš savo tikėjimo.
Antra, Jėzus kalba apie atlygį tiems, kurie įgyvendins priešų meilę. Nuo įsakymo pereiname prie pažado: „Tuomet jūsų lauks didelis atlygis.“ Ši tema dažna Evangelijoje: žmogus turi nesiekti atlygio žemėje (kaip daro eiliniai žmonės, „nusidėjėliai“), kad galėtų atrasti kitokį – vertesnį – atlygį (plg. Lk 14,12–14). Broliškoji meilė yra vilties aktas.
Trečia, Jėzus atskleidžia kilnumą tų, kurie laikosi priešų meilės įsakymo: jie tampa Aukščiausiojo vaikai. Evangelijoje pagal Matą Jėzaus kalba baigiasi taip: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ Evangelija pagal Luką leidžia suprasti, apie kokį tobulumą čia kalbama: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.“ Netobulas žmogus gyvena „dieviškuoju mastu“ ir tampa tobulas meilėje, kai atsisako teisti, smerkti ir dosniai dovanoja
Vilniaus šv. Jono Teologo vienuolynas

Mąstymas       2020-06-16 5:30

Prašyti sugebėjimo mylėti neatsižvelgiant į asmenį ir išlaisvinimo iš nuoskaudų

Prašysiu Meilės Dvasios, kad perimtų mane iki gelmių ir atvertų mano širdį Jėzaus žodžiams. Ko labiausiai norėčiau Jo paprašyti?

*

„Girdėjote ...“. Jėzus primena mokiniams, kad jų mintys ir širdis nuolat yra įtakoje to, ką girdi: mylėti draugus ir neapkęsti priešų. Ką dažniausiai girdžiu šia tema šiandien? Kokią įtaką mano galvosenai ir laikysenai turi tokie pasakymai?

*

„O aš jums sakau…“. Jėzus duoda man suprasti, kad Jo mokslas dažnai būna priešingas visuomenės nuostatoms. Ar sugebu stovėti Jėzaus pamokymų pusėje net tada, kai tai nėra modernu ir priešinasi daugumos nuomonei?

*

„Mylėkite savo priešus…“. Pirmiausia turėčiau prisipažinti Jėzui ir sau, kad turiu savo gyvenime priešų. To nepripažinimas gali pagilinti nesantaikos jausmus. Jeigu manyje kyla priešiškumo kam nors jausmai, tai pasistengsiu apie juos pakalbėti su Jėzumi.

*

Nusistatymas mylėti priešus nepakeičia sužeistų mūsų jausmų iš karto. Psichinės ir dvasinės žaizdos kartais gyja labai ilgai. Tik Dangiškasis Tėvas gali visiškai jas išgydyti.

*

Stosiu prieš Tėvą su savo nuoskaudomis ir sužeidimais. Priminsiu sau, kad Jis pažįsta mane iki gelmių. Jis taip pat pažįsta mano priešus ir tą blogį, kurį jie man padarė. Jis nenustoja manęs ir jų mylėjęs. Prašysiu, kad Jo meilė gydytų mano žaizdas ir įsiskaudinimus.

*

Jėzus perspėja mane, kad savo gerumo neapribočiau tik išrinktiesiems. Ar yra mano gyvenime asmenų, kurių negaliu priimti? Nuo šiandien pasistengsiu dažniau melstis, kad būtų išgydyti sunkiausi mano santykiai, mano širdies žaizdos:

„Tėve, išgydyk mano širdį“.

Kasdienapmastau.lt.

XI eilinės savaitės antradienio Evangelija       2020-06-16 4:52

(Mt 5, 43–48)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir neapkęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti geriesiems ir blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.
  Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys? Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.
Katalikai.lt

XI eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-06-16 4:51

Psalmė (Ps 50, 3–6a. 11. 16)

P.  – Viešpatie, būk gailestingas: esame tau nusidėję.

  Pasigailėk manęs, Dieve: tu didžiai gailestingas.
  Gerumas tavo beribis – naikinki mano kaltybę.
  Grynai nuplauk mano dėmę,
  numazgok mano kaltę! – P.

  Aš savo kaltybę pažįstu,
  man vis akyse mana nedorybė.
  Aš tau, tiktai tau esu nusidėjęs:
  dariau, ką laikai tu piktybe. – P.

  Nuo mano kaltybių nugręžk savo veidą,
  visas nuodėmes mano išdildyk.
  Išgelbėk nuo kraujo bausmės mane, Dieve, –
  o mano vaduotojau Dieve, –
  ir aš džiugiai skelbsiu tavo teisumą. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 13, 34)

P.  Aleliuja. – Aš jums duosiu naują įsakymą, – sako Viešpats, –
              kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. – P. Aleliuja.

XI eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-06-16 4:50

Skaitinys (1 Kar 21, 17–29)

  Mirus Nabotui, Viešpaties žodis pasigirdo tišbiečiui Elijui: „Kelkis ir eik pasitikti Izraelio karaliaus Ahabo, kuris savo būstą Samarijoj turi. Jis nuėjo prie Naboto vynuogyno, kad jį užvaldytų. Tu jam pranešk: ‘Taip sako Viešpats: Ar žmogžudyste tu tapai paveldėtoju?’ Paskui jam paskelbk: ‘Taip sako Viešpats: Toj vietoj, kur šunys sulaižė Naboto kraują, šunys laižys ir tavo kraują’“. Ahabas sušuko Elijui: „Tai tu mane suradai, mano prieše?“
  Tasai atsakė: „Suradau tave“. Kadangi tu ryžaisi daryti, kas Viešpačiui nepatinka, tai aš tau atnešiu nelaimę: nušluosiu tavo giminę ir išnaikinsiu iš Ahabo giminės vyriškius iki paskutinio vyro Izraelyje. Kadangi sukėlei man pyktį ir suvedžiojai nusidėti Izraelį, aš taip su tavo namais pasielgsiu, kaip pasielgiau su Nebato sūnaus Jerobeamo namais ir su Ahijo sūnaus Bašo namais.
O Izebelei Viešpats paskelbia: ‘Šunys suės Izebelę prie Jezreelio sienų. Kas iš Ahabo šeimos numirs mieste, tą šunys suės, o kas numirs plyname lauke, tą padangių sparnuočiai sules’“.
  Iš tikro nebuvo nė vieno, kuris kaip Ahabas ryžtųsi daryti, kas Viešpačiui nepatinka, nes jį suvedžiojo jo žmona Izebelė. Jis elgėsi itin smerktinai: bėgiojo paskui dievaičius ir sekė papročiais amoritų, kuriuos Viešpats buvo nuvijęs nuo izraelitų.
  Išgirdęs šituos grasinimus, Ahabas persiplėšė savo drabužius, užsivilko ant nuogo kūno atgailos drabužį, pradėjo pasninkauti, miegoti su atgailos drabužiu ir vaikščioti prislėgtas. Tada tišbiečiui Elijui pasigirdo Viešpaties žodis: „Ar matei, kaip Ahabas man nusižemino? Kadangi jis man nusižemino, tai aš neleisiu, kad nelaimė ateitų jau jo dienomis. Tik jo sūnaus dienomis aš užleisiu nelaimę ant jojo namų“.

>> Jan       2020-06-15 21:16

Nabotas gal ir atsakė į klausimą, o Jūs išsisukinėjate. ,,Jei savyje palieki neapykantą, pyktį, kerštą, tai vadinasi užkibai ant piktojo kabliuko (...) nukentėjęs, iš šių įvykių turėtų gauti pamokas, kaip nereikia elgtis (...)” O kaltininkas kaip ir niekuo nenusidėjęs, nes ,,be Dievo žinios net plaukas nekrenta nuo galvos”. O jei tas kaltininkas nėra ,,aklas” ar ,,kurčias”? Jei jis puikiai žino, ką daro, bet vis tiek daro, nes taip nori? Pagal Jūsų parašinėjimus išeina, kad visa kaltė ir atsakomybė tenka aukai. Tai auka ,,iššauks visišką atitolimą nuo Dievo”. O nusikaltėlis - priartės prie Dievo? Dar kartą klausiu: ar vaikystėje išprievartautas žmogus turėtų susirasti savo skriaudiką, pabučiuoti jį ir pasakyti ,,aš tave myliu ir atleidžiu už tai, kad tu sugriovei mano gyvenimą. Daryk taip ir toliau, nes viskas Dievo valioje.”? Tie, kurie išpažįsta Karmos įstatymą, sako: ,,Jei šiame gyvenime išnaudojai vaikus, tai kitame gyvenime išnaudos tave. Šiame gyvenime turi atkentėti už tai, ką blogo padarei praeitame.” Bet katalikai, pripažįstantys tik vienintelį gyvenimą, viską pateisina ir viską atleidžia, kol tai nepaliečia jų pačių. Kodėl? Apie vaikus rašau tik todėl, kad, mano nuomone, tai pats baisiausias iš visų nusikaltimų, baisesnis net už žmogžudystę, nes žudo sielą. O panašūs į Jus tarsi nieko negirdi ir kiša galvas į smėlį. Kodėl? Manau, todėl, kad neturi nei tikro Tikėjimo, nei tikros Meilės. Šlykštūs tie fariziejiški pasvaičiojimai, nes jie nepadeda žmonėms nei tapti geresniems, nei laimingesniems. Beje, ir paskelbtoji ištrauka baigiasi blogio pergale. Taigi viskas čia gerai? Taip ir turi būti? Atsiklaupkim ir mirkim, o nusikaltėliai tegu sau ir toliau viešpatauja šiame Dievo pasaulyje? Miela Jan, Jūsų tikėjime trūksta esminio dalyko - Dievo dvasios. Jūs neturite atsakymo į klausimą, ką daryti, kad pasaulis nesusilauktų Armagedono.

Jan>>16:13       2020-06-15 18:34

Paskaitykite šios dienos I-jį skaitinį. Ten “Nabotas atsakė: „Apsaugok, Viešpatie, kad tau atiduočiau tėvų palikimą!“ ir neatidavė, nes tai tėvų žemė, o Dievas kaip tik yra įsakęs saugoti tėvų žemę ir niekam jos neatiduoti. Vadinasi reikia pasipriešinti net Izraelio valdovui, jei jis negerai daro. Taigi, Jėzus kalba ne apie tai, o apie kryžiaus priėmimą ir jo nešimą. Nabotas atsakė į jūsų klausimą, jis pasipriešino tam, kas yra neteisėta ir blogybė. Manau, kad Nabotas pasitiko mirtį su tuo pačiu tikėjimu, kad Dievas bus su juo iki galo.

,,Akis už akį" -        2020-06-15 16:20

taip veikia Karmos dėsnis. Jėzus mokymą apie tai tik papildė. Su pasaulietinių įstatymų veikimu truputį sudėtingiau…

>> Jan       2020-06-15 16:13

Ar tą patį pasakytumėte, pvz., pedofilams ir jų aukoms?

Jan       2020-06-15 13:49

Nesutinku su autorės išsireiškimu “Jėzaus pasiūlytas nesipriešinimo kelias…”. Jėzus čia kalba apie ne nepasipriešinimą arba pasipriešinimą, bet tai,ką pasėji savo viduje. Jei savyje palieki neapykantą, pyktį, kerštą, tai vadinasi užkibai ant piktojo kabliuko, t.y. jis siekė sukelti neramumą žmogaus viduje ir per tai užauginti nuodėmę, kuri būtinai iššauks kitas nuodėmes ir visišką atitolimą nuo Dievo. Nebūna nei vieno atsitiktinio įvykio, t.y. be Dievo žinios net plaukas nekrenta nuo galvos, tad jei kas įvyksta yra Dievo žinioje. Kiekviename įvykyje yra kaltasis ir nukentėjęs. Dažnai kaltasis yra tas “aklas” arba “kurčias” personažas, o štai nukentėjęs, iš šių įvykių, turėtų gauti pamokas, kaip nereikia elgtis, t.y. suvokti, kad tai yra negerai, nes man skauda. Taip ir tik taip ateina pamokos iš Dievo apie gerus ir blogus dalykus. Šias pamokas reikia vertinti, o ne kerštauti.
    Na, o Jėzus, priešinosi negeriems dalykams, t.y. varė prekeivius iš šventoriaus, sakė tiesą, nors žinojo, kad už tai bus nužudytas, o liepė ir kitiems tai daryti.

SF, Juozapa Živilė Mieliauskaitė       2020-06-15 13:19

Teisingumo, „atlygio“ principas yra giliai įsišaknijęs kaip siekis atlyginti už gera geru ir už pikta tuo pačiu. Sudėtingose situacijose atrodo, kad „atlyginimas“, „atsilyginimas“ tuo pačiu suteiks ramybę, atstatys teisingumą.

Jėzaus pasiūlytas nesipriešinimo kelias atrodo kaip pasidavimas, būdas „susinaikinti“, leisti, kad blogis ir jo apraiškos įsišaknytų – tai tapę ir tam tikra kliše, modeliu, skelbiančiu, kad negalima priešintis blogiui, negalima su juo kovoti.

Tačiau Jėzaus laikmečio kontekste toks požiūris reiškia ne pasidavimą neteisingam elgesiui, susitaikymą su neteisybe, o greičiau neteisybės išryškinimą, parodymą ir tokiu būdu pasipriešinimą jai. Paprastai sudėtingose situacijose esame linkę arba pasiduoti, arba atsakyti tuo pačiu. Jėzus šiandien kviečia ieškoti trečio kelio: kūrybingo būdo atsakyti į keblias situacijas, atkurti orumą, atstatyti teisingumą – net ir kasdienėse situacijose nepasiduoti smurtui, išnaudojimui, spaudimui, bet ir neatsakyti tuo pačiu.

Esame kviečiami kurti naujus dalykus, neįsisukti į nuolatinį vengimo ar „atlyginimo“ ratą, bet jį nutraukti – taip, kaip būna tada, kai galią demonstruojantis asmuo to meto kultūroje, sudavęs per antrąjį skruostą, pats tampa pažeidžiamas pagal to meto sampratą. Trečiojo kelio paieškos yra didelis iššūkis – atsakyti galia ar atsitraukimu dažnai yra patogiau. Tačiau ieškojimas naujų veikimo ir reagavimo, mylėjimo būdų leidžia šiandien įsišaknyti Dievo tikrovei mano gyvenime.
Bernardinai.lt

Darius Petkūnas       2020-06-15 5:38

Šiandieninė evangelija kalba apie tobulesnį krikščionišką gyvenimą. Ji moko, kaip krikščionis turi pasielgti situacijose, kai su juo nepalankiai elgiamasi. „Nesipriešink piktam [žmogui],“ – moko Viešpats – „Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.“ Jėzus taip pat moko koks turi būti požiūris į priešus: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai.“ Ir Jėzus priduria: „būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“
Kitaip tariant, Jėzus mus moko laikytis tokio požiūrio, kokio laikosi ir Dangiškasis Tėvas. „Jis leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“
Be abejo mes suprantame, kad ši evangelija reikalauja detalesnio paaiškinimo. Mums atrodo, kad mums, nuodėmingiems žmonėms neįmanoma būti tokiems kaip dangiškasis Tėvas. Iš gyvenimo patirties mes žinome, kad praktiškai neįmanoma nesipriešinti piktam žmogui arba atsukti kairįjį skruostą. Bet tuo pačiu metu juk tai Dievo Žodis, o Viešpaties Žodis yra tiesa ir krikščionis turi laikytis jo gyvenime bei elgesyje.
Pirmiausia reikia pripažinti, kad krikščionis gyvena dviejose gyvenimo ir veiklos sferose: pasaulyje ir ten, kur tvyro Viešpaties mokymas – krikščioniškoje aplinkoje, bažnyčioje, krikščioniškoje šeimoje. Evangelijoje Jėzus tai aiškiai atskiria vartodamas žodelį „tarp jūsų“, parodo skirtumą tarp krikščioniškos atmosferos ir pasaulio. Daugelyje vietų Kristus apibūdina situaciją, kokia yra pasaulyje ir priduria: „Tarp jūsų to nebus“, “tarp jūsų yra ne taip!“
Taigi ir šioje evangelijoje Jėzus pirma sako, kaip gyvenimas reguliuojamas pasaulyje. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Akis už akį ir dantis už dantį.“ Čia Jėzus cituoja Mozės įstatymą, kuris reguliavo tarpusavio santykius Izraelitų bendruomenėje dar prieš mūsų erą. Šis įstatymas iš tikrųjų yra ne Mozės, bet Dievo įstatymas, kurį Viešpats izraelitams davė per Mozę. „Akis už akį, dantis už dantį. Kokią žaizdą jis padarė artimui, tokia ir jam bus padaryta. Kas ... užmuštų žmogų, turės būti nubaustas mirtimi. Vieną ir tą patį įstatymą turėsite ateiviui ir izraelitui, nes aš esu Viešpats, jūsų Dievas.“
Šiuo įstatymu buvo sureguliuota visa vakarų pasaulio civilizacija. Iš Dievo įstatymo kilo taip vadinamas pasaulietinis įstatymas, įvairūs kodeksai, kurie numato bausmę už įvairius nusižengimus. Ir tai yra būtina. Šiame pasaulyje yra reikalingi teismai, reikalingi teisėjai, reikalingos institucijos, kurios prižiūrėtų tvarką. Pagalvokime, kas būtų, jeigu visuomenėje nebūtų policijos arba jeigu toji netinkamai atliktų jai pavestas užduotis. Kas būtų jeigu užgautas per dešinį skruostą, žmogus atsuktų kitą, arba norinčiam atimti marškinius, jis atiduotų ir apsiaustą? Gyvenimas visuomenėje taptų neįmanomas, įsigalėtų betvarkė, chaosas, fiziškai stipresnis pavergtų silpnesnį.
Pasaulietinis įstatymas yra būtinas, nes daug žmonių pasaulyje atmeta Dievą, negyvena kaip Dievas nori, atvirai daro nuodėmę. Ar galima tikėtis, kad jie staiga pasikeis ir pradės gyventi moralų gyvenimą? Ne. Todėl blogis turi būti baudžiamas. „Akis už akį ir dantis už dantį... kas užmuštų žmogų, turės būti nubaustas mirtimi,“ – nors ir netiesioginėje formoje, tačiau šis įstatymas yra taikomas ir šiandien. Šis įstatymas daro gyvenimą įmanoma šiame pasaulyje, kur neretai viršų ima nuodėmė. Priešingu atveju įsigalėtų nuodėmė, o su ja ir visokio pobūdžio apgavystės.

Darius Petkūnas       2020-06-15 5:37

Pamąstykime, ar krikščioniui pasaulietinis įstatymas reikalingas? Lyg ir ne, nes jis savo gyvenime vadovaujasi Dievo duotu Įstatymu – 10-čia jo įsakymų. 10 Dievo įsakymų nurodo gerbti tėvus, mokytojus, ir vyresniuosius, draudžia vogti, žudyti, peržengti santuoką, šmeižti ar kitaip apkalbėti artimą, visokiomis gudriomis priemonėmis ardyti artimo šeimą ar legaliais metodais tykoti užvaldyti jo turtą. Tad kur yra tikras krikščioniškas tikėjimas, ten yra ir pamaldus, dievobaimingas gyvenimas. Ten taip pat yra malonė bei atleidimas, todėl evangelijoje Jėzus sako: “Tarp jūsų yra ne taip, [kaip tarp muitininkų ar pagonių]!“
Ši evangelija yra taikytina tik krikščioniškoje aplinkoje. Net ir po Krikšto išlieka tai, ką Dievo žodis vadina įgimtąja nuodėme, mūsų polinkiu į nuodėmę - net ir tikintis žmogus nėra tobulas ir nusideda prieš Dievą ir artimą. Net tikintis žmogus supyksta ir kartais pykčio pagautas suduoda artimui per žandą, net krikščionį kartais suima pagunda bylinėtis dėl įvairių smulkių dalykų - „dėl marškinių“. Netgi apaštalai kartą užvaldyti didybės jausmo susiginčijo, kuris iš jų didžiausias. Kristaus žodžiais, jei tai vyksta „tarp jūsų“, tuomet reikia vadovautis jo Kalno Pamokslu, Evangelija. Bažnyčioje, krikščioniškoje aplinkoje ir visur, kur gyvena tikintys žmonės, reikia išmokti nusileisti ir netgi gavus per žandą neatsakyti tuo pačiu. Bet, Kristus pabrėžia, kad toks, aukštesnio lygmens elgesys yra taikytinas ne pasaulyje, o „tarp jūsų, [krikščionių, kurie siekia gyventi taip, kaip moko dangiškasis Tėvas].“
Nors Kristus ragina siekti Šventosios Dvasios, mūsų šventintojos, pagalba būti tobulesniais, mes niekada netapsime tokie tobuli kaip dangiškasis Tėvas. Tik Dievo Sūnus buvo toks tobulas ir mūsų atžvilgiu įvykdė tai, apie ką ji moko šios dienos Evangelijoje. Tik jis galėjo melstis už savo priešus, už tuos, kurie jį kalė prie kryžiaus, atsukti kitą žandą tiems, kurie į jį spjaudė ir visaip tyčiojosi, ištarti: „Tėve, atleisk jiems…“
Dievo Sūnus atėjo į žemę tam, kad mūsų vietoje įvykdyti Dievo įstatymo reikalavimus ir likęs šventu ant savęs prisiimti viso pasaulio nuodėmes. Jis tapo Dievo avinėliu, kuris neša pasaulio nuodėmes, su jomis mirė ant kryžiaus, ir tokiu būdu užtarnavo mums jų atleidimą, mūsų sutaikymą su Dievu ir amžiną gyvenimą. Ir šiandien jis mus šventina Dievo Žodžiu su kuriuo mūsų širdį lanko Šventoji Dvasia. Per malonės priemones, per sakramentus, jis perduoda savo kryžiaus ir Velykų pergalės vaisius, tai yra nuodėmių atleidimą, malonę ir išganymą.
Sustiprinti jo žodžiu ir sakramentu ir mes siekime aukštesnių Dievo vertybių ir siekime gyventi taip, kaip moko Kristus. „Nemėgdžiokite šio pasaulio“ – sako apaštalas Paulius, - „bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula.“ Apaštalas Paulius iš tiesų labai aiškiai perteikia Romos bažnyčiai, ko Kristus moko šios dienos evangelijoje:
„Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite. Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais. Sutarkite tarpusavyje. Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, ­ sako Viešpats. Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.“

Mąstymas       2020-06-15 4:52

Prašyti tvirtos valios ir drąsos gyventi Evangelija

Įsivaizduosiu minią žmonių, besiklausančių Jėzaus pamokymų. Pastebėsiu, kad Jėzus kalba su galia, o to negalima pastebėti Rašto aiškintojų mokyme. Padėkosiu Jėzui už kiekvieną Jo žodį, kuris davė man jėgų kasdienybėje ir buvo šviesa mano pasimetimo valandą.

*

Sugrįšiu prie savo dvasinės patirties maldoje, kai Dievo žodis ypatingu būdu ir su galia prakalbo man. Surasiu tuos Dievo žodžius Šv. Rašte. Už kokius žodžius ypatingai norėčiau Jėzui padėkoti?

*

„O aš jums sakau…“. Viską, kas „pasakyta“ ir kas šiandien „sakoma“, turiu įvertinti Jėzaus Evangelijos šviesoje. Ji yra galutinis gyvenimo matas, pagal kurį būsiu teisiamas.

*

Paklausiu savęs apie savo asmeninį ryšį su Šv. Raštu. Kaip dažnai meldžiuosi su Dievo žodžiu? Kokią reikšmę Žodis turi mano kasdienybėje? Ką norėčiau pakeisti, kad mano ryšys su Dievo žodžiu būtų gilesnis?

*

Ilgesnį laiką sustosiu ties Jėzaus žodžiais, kalbančiais apie atlygį. Kokius jausmus sukelia manyje Evangelinis paraginimas už blogį atsilyginti gerumu? Pasikalbėsiu apie tuos jausmus ir mintis su Jėzumi.

*

Kokį raginimą paskutiniu laiku savyje jaučiau? Kaip į tai reagavau? Prisiminsiu asmenį iš savo šeimos, bendruomenės, kuriam labiausiai reikalinga pagalba.  Kokie yra mano santykiai su tuo žmogumi?

*

Dar kartą sugrįšiu prie Evangelijos teksto ir perskaitysiu jį kaip prašymo maldą. Paprašysiu Jėzaus, kad padėtų man priimti tuos žodžius, kurie labiausiai manyje žadina prieštaravimą ir nesupratimą.

Padėkosiu Jėzui už žmones, kurie mano kasdienybėje yra gyvi atleidimo ir gerumo pavyzdžiai.

Kasdienapmastau.lt

XI eilinės savaitės Dievo Žodis       2020-06-15 4:51

Evangelija
(Mt 5, 38–42)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  „Jūs este girdėję, jog buvo pasakyta: ‘Akis už akį’ ir ‘dantis už dantį’. O aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui, bet, jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo palaidinę, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“.
Katalikai.lt

XI eilinės savaitės Dievo Žodis       2020-06-15 4:50

Psalmė (Ps 5, 2–3. 5–7)

P.  – Supraski, Viešpatie, mano dejonę.

  Viešpatie, tu mano žodį išgirski,
  supraski mano dejonę.
  Jautrus būk maldos šauksmui,
  O mano Valdove, o mano Dieve! – P.

  Tu ne toks esi, Dieve, kuriam nedorybė patiktų.
  Nedorėlis tau – ne svečias.
  Akiplėša akivaizdoj tavo stovėti negali.
  Tu nekenti visų darančių pikta. – P.

  Melagiams pražūtį leidi.
  Žudikai ir apgavikai Viešpačiui koktūs. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 118, 105)

P.  Aleliuja. – Tavasis žodis yra mano žingsniams žibintas,
              šviesa mano takui. – P. Aleliuja.

XI eilinės savaitės Dievo Žodis       2020-06-15 4:49

Skaitinys (1 Kar 21, 1–16)

  Pranašo Elijo dienomis atsitiko šitoks dalykas.
  Jezreelietis Nabotas turėjo vynuogyną Jezreelyje, šalia Samarijos karaliaus Ahabo rūmų. Kartą Ahabas užkalbino Nabotą ir jam pasiūlė: „Perleiski man savo vynuogyną! Aš jį daržu padaryčiau; mat jis prie pat mano namų. Už jį aš tau duočiau geresnį vynuogyną; o jeigu tau būtų geriau, už jį pinigais sumokėčiau“. Bet Nabotas atsakė: „Apsaugok, Viešpatie, kad tau atiduočiau tėvų palikimą!“
  Ahabas sugrįžo į savo namus be nuotaikos ir suirzęs, kad jezreelietis Nabotas pasakė: „Aš tau neduosiu tėvų palikimo“. Atsigulė lovon, nusisuko į sieną ir nieko nevalgė.
  Jo žmona Izebelė, įėjusi pas jį, paklausė: „Kodėl tu be nuotaikos ir nieko nevalgai?“ Anas jai papasakojo: „Aš kalbinau jezreelietį Nabotą: ‘Perleiski man savo vynuogyną už pinigus arba, jei tau būtų geriau, už jį aš tau duočiau kitą vynuogyną’. Bet jis man atsakė: ‘Aš tau neduosiu savo vynuogyno’. Tada jo žmona Izebelė jam tarė: „Tu gi dabar Izraelio valdovas! Tad kelkis, pavalgyk ir būk nuotaikingas! Aš tau įtaisysiu jezreeliečio Naboto vynuogyną“.
  Taigi Ahabo vardu ji parašė laiškų, jo antspaudu juos suantspaudavo ir pasiuntė seniūnams bei vyresniesiems, gyvenantiems kartu su Nabotu mieste. Laiškuose ji rašė: „Paskelbkite pasninką ir liepkite Nabotui užimti pirmą vietą tautos akivaizdoje! O priešais jį pastatykite du nedorėlius! Testoja juodu liudytojais prieš jį ir tesako: ‘Tu piktžodžiavai Dievui ir karaliui’. Po to jį išveskite ir užmuškite akmenimis!“
  Miestiečiai, seniūnai ir vyresnieji, gyvenantys kartu su juo mieste, padarė, ką jiems Izebelė buvo įsakiusi – kas buvo parašyta laiškuose, kuriuos ji jiems buvo atsiuntusi. Jie paskelbė pasninką ir liepė Nabotui užimti pirmąją vietą prieš visą tautą. Taip pat atėjo du niekšai ir atsisėdo jam priešais. Juodu stojo tautos akivaizdoje ir paliudijo prieš Nabotą: „Nabotas piktžodžiavo Dievui ir karaliui“. Tuojau jį išvedė iš miesto ir užmušė akmenimis. Po to jie pranešė Izebelei: „Nabotas užmuštas akmenimis, jis nebegyvas“.
  Išgirdusi, kad Nabotas užmuštas akmenimis, kad jis nebegyvas, ji tarė Ahabui: „Kelkis, pasiimk jezreeliečio Naboto vynuogyną, kurio jis tau nenorėjo parduoti už pinigus; Nabotas nebegyvas, jis miręs“. Išgirdęs Nabotą esant mirusį, Ahabas pakilo ir nuėjo prie jezreeliečio Naboto vynuogyno, kad jį pasigriebtų.

Jan       2020-06-14 19:31

Štai ir šiandien, popiežius Pranciškus vėl atkreipia mūsų dėmesį į esmingiausią šio meto problemą: “Esmiškai svarbu atminti. Be atminties susvetimėjame, tampame egzistencijos perėjūnais, išsirauname iš mus maitinančios dirvos, leidžiamės nešami kaip lapai vėjyje. Devintinių sekmadienio Žodžio liturgija pradėta Mozės ištartu „Atmink!“  – „Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė Viešpats, tavo Dievas (Įst 8, 2). Atminti reiškia vėl atkurti stiprius ryšius, jaustis istorijos dalimi, alsuoti su tauta. Tai nėra asmeninis reikalas, bet būdas vienytis su Dievu ir kitais….”

Popiežius Pranciškus       2020-06-14 19:25

Eucharistija – Viešpaties meilės mums neužmirštamo skonio maistas.

Esmiškai svarbu atminti. Be atminties susvetimėjame, tampame egzistencijos perėjūnais, išsirauname iš mus maitinančios dirvos, leidžiamės nešami kaip lapai vėjyje. Devintinių sekmadienio Žodžio liturgija pradėta Mozės ištartu „Atmink!“  – „Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė Viešpats, tavo Dievas (Įst 8, 2). Atminti reiškia vėl atkurti stiprius ryšius, jaustis istorijos dalimi, alsuoti su tauta. Tai nėra asmeninis reikalas, bet būdas vienytis su Dievu ir kitais. Todėl ir Biblijoje Dievo atminimas perduodamas iš kartos į kartą. Tačiau, ką daryti, jei nutrūksta atminimo perdavimo grandinė?

Popiežius Devintinių homilijoje sakė, jog Dievas žino, kokie mes trapūs ir kaip sunku išsaugoti atmintį. Todėl jis atlikto neregėtą dalyką: paliko savęs atminimą – ne tik žodžius, raštus ar ženklus, nes lengva užmiršti, ką išgirstame, perskaitome ar pamatome; jis mums davė maistą, kurio skonį sunku užmiršti. Jis paliko mums duoną, kurioje yra jisai – gyvas ir tikras – ir kurio skonyje visa jo meilė mums. Priimdami ją galėtume ištarti: „Viešpatie, tai tu; atmink mane!“. Todėl Jėzus paprašė: „Tai darykite mano atminimui!“ (1 Kor 11, 24 ).

Eucharistija nėra tiktai atminimas, bet tikras dalykas, faktas – mums atgimstančios Viešpaties Velykos, Dievo atminimas, kuris nepalieka vienų ir išgydo mūsų pažeistą atmintį.

Per Eucharistiją Viešpats išgydo nuo neigiamos atminties, primenančios nesėkmes ir sukeliančios bloga jausmą, jog esame netikėliai, nuolat klystantys, kad esame „klaida“. Tačiau Jėzus ateina pasakyti, kad taip nėra. Jis džiaugiasi galįs būti artimu, kai Jį priimame primena, kokie esame jam brangūs. Esame laukiami jo puotos kviestiniai svečiai, kurių jis trokšta ne tik todėl, kad jis dosnus, o todėl, kad jis tikrai mus myli. Jis mato ir myli mus, mūsų grožį ir gerumą. Jis žino, kad nuodėmė yra ne mūsų tapatybė, o liga, užkratas. Ir jis ateina su Eucharistija, kurios antikūnai gydo nuo neigiamos atminties ligos. Su Jėzumi įgyjame imunitetą nuo nusivylimo. Šitaip Eucharistija mus padaro nešančiais Dievą, jo džiaugsmą, o ne negatyvumą.

Mes, kurie einame į Mišias, ką nešame į pasaulį –  nusivylimus, kartėlį ar Viešpaties džiaugsmą? Priimame Komuniją, paskui einame skųstis, kritikuoti, aimanuoti? Šitaip elgdamiesi nieko nepagerinsime, tačiau Viešpaties džiaugsmas pakeičia gyvenimą, sakė popiežius.

Dovanodamas save – paprastą kaip duoną – Viešpats kviečia neeikvoti gyvenimo ieškant tūkstančio nereikalingų dalykų, sukuriančių priklausomybes ir paliekančius tuščius. Eucharistija gesina daiktų troškimą ir uždega noru tarnauti, primena, kad nesame tik išalkusios burnos, bet esame jo rankos, kad pamaitintume alkstančiuosius. Būtina rūpintis stokojančiais maisto ir orumo, neturinčiais darbo ir negalinčiais pragyventi, rūpintis taip konkrečiai, kaip konkreti yra Jėzaus mums dovanojama Duona. Jėzus Eucharistijoje tampa artimas: nepalikime vienų šalia esančių vienišų žmonių.

Broliai, seserys, švęskime atminimą, kuris gydo mūsų atmintį – švęskime Mišias. Tai turtas, kurį turime iškelti į pirmąją Bažnyčios ir mūsų gyvenimo vietą. Eucharistija mus gydo vidujai, ypač dabar, kai mums jos taip reikia. (SAK / Vatican News)

Mons. Adolfas Grušas       2020-06-14 5:34

DIDŽIAUSIA DOVANA

Po duonos ir žuvų padauginimo Jėzus, stebuklingai pamaitinęs Jį sekusias minias, Kafarnaumo sinagogoje kalbėjo apie ką tik regėtą stebuklą. Šio pasakojimo ištrauką Bažnyčia šiandien skaito Šventųjų Mišių metu. Praktiškai visa Jėzaus kalba buvo sukoncentruota šiame sakinyje: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą“.

Šis teiginys Jėzaus klausytojus nustebino ir nuvylė: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ Atsakymą Išganytojas davė jau vėliau, kai Paskutinės Vakarienės metu paėmė duoną ir vyną ir juos padalino mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas… Imkite ir gerkite, nes tai yra mano kraujas, kuris už jus išliejamas“.

Šie esminiai prieš du tūkstančius metų nuskambėję žodžiai kasdien atkartojami visame pasaulyje, kad tai, ką pasakė mūsų Viešpats, įvyktų dabar tikinčiųjų širdyse ir atneštų jiems dievišką palaimą. Drauge, suvokiant, jog visa tai vyksta kasdien, atsiranda pripratimo pavojus, todėl, siekiant jo išvengti, šiandien Bažnyčia švenčia Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę.

Žodžiai apie Kristaus Kūną ir Kraują, tapusius mūsų maistu, veda į mūsų tikėjimo esmę. Jais parodoma Dievo meilė žmogui, mes esame kviečiami suvokti savo tikėjimą ne kaip asketišką mums išdėstytų tiesų pripažinimą, bet kaip gyvą santykį, glaudų ryšį su pačiu Dievu. Valgyti ir gerti Viešpatį: terminai labai konkretūs, netgi savotiškai žiaurūs, tačiau iš vienos pusės žvelgiant, jais parodoma, kaip labai žmogui reikia Dievo, o iš kitos – kokią meilę Dievas parodė, norėdamas numalšinti šį autentišką žmogaus alkį ir troškulį. Jėzus pranašystėse buvo pavadintas Emanueliu – „Dievu su mumis“. Eucharistija kaip tik ir yra šios pranašystės išsipildymas: Dievas yra su mumis iki pat galo, visiškai atiduodamas save, tapdamas viena su mumis.

Žinoma, tai iš pagrindų keičia mūsų gyvenimą. Žmogus nebėra paliktas vienas, priverstas kovoti su savais vaiduokliais ir baime, blaškydamasis tarp kankinančių prisiminimų ir neaiškių perspektyvų. Galime sakyti, jog Eucharistijoje mes atrandame savo dabarties, harmoningai susijusios su mūsų praeitimi ir ateitimi, įprasminimą.

Visuomet yra žmonių, žvelgiančių į savo praeitį, kaip į istorinį dalyką, prisimenant ją su šviesiu ilgesiu, ir, lyginant su dabartimi, jiems atrodo, kad praeitį reikia tik apraudoti, ignoruojant ar pamirštant visas blogybes ir suklupimus, matant tai, kas praėjo, tarsi aukso amžių, kuomet viskas buvo gražu ir viskas sekėsi.

Yra ir tokių žmonių, kurie dabartį mato, kaip vienintelę gyvenimo apraišką, kabindamiesi į ją su maniakišku užsispyrimu, stengdamiesi išspausti iš jos visa, kas atrodo vertinga ir įmanoma, nesiskaitant su tuo, kokią kainą už tai teks užmokėti.

Dar kiti entuziastingai žvelgia į ateitį, ten matydami tik nesiliaujantį progresą arba priešingai: bijodami, kad dabarties problemos gali dar labiau išaugti ir jie nebepajėgs jų nugalėti…

Tuo tarpu Eucharistija įgalina atrasti teisingą santykį su laiku. Ji primena praeitį, kad neužmirštume didžiausios dovanos: Dievas taip pamilo pasaulį, jog siuntė savo Sūnų išgelbėti žmonijos. Drauge Eucharistija ragina neraudoti dėl praeities, nes visa, kas geriausia yra atiduota mums dabar – tai Dievo meilė, gyva ir veikianti mumyse. Negana to: Dievo meilė yra pati tikriausia mūsų ateities garantija, ir todėl mes į ateitį žvelgiame ne su baime, o su viltimi.

Sakyčiau, jog didesnės dovanos nebuvo galima tikėtis…

kun. Vytenis Vaškelis       2020-06-14 5:31

Atnašauju
Nors pasaulis skirtas žmogui, bet žmogaus gyvenimo tikslas – Dievas. Net gimtoji pirmųjų tėvų kaltė nepajėgė Dievo atskirti nuo mūsų, nors mes per ją šviesmečiais buvome nutolę nuo Jo. Kadangi Jo meilė mums apsireiškė aukščiausiu lygmeniu kaip Tėvo Sūnui (žr. Jn 17, 21–26) vietoj to, kad sulauktume skaudaus, bet teisingo sprendimo, Viešpats Jėzus padarė viską, kad mus danguje galėtų išaukštinti labiau nei rojuje…
Ne veltui šv. Jonas Chrizostomas sakė: „Kas gi yra toji būtybė, kuri ateina į pasaulį, apsupta tokio didelio dėmesio? Tai – žmogus, didinga ir nuostabi figūra, Dievo akyse brangesnė už visą kūriniją (…). Dievui žmogaus Atpirkimas buvo toks svarbus, kad Jis nepagailėjo paaukoti savo vienatinio Sūnaus. Dievas visa padarė, kad žmogus galėtų pakilti iki Jo, kad galėtų žmogų pasodinti savo dešinėje.“
Kad realiai žengtume dar vieną žingsnį link mūsų egzistencinių lūkesčių išsipildymo viršūnės amžinybėje, kur taip arti Pati Trejybė, švęsdami Devintines, prisiminkime Kristų, esantį Švč. Sakramente, ir mūsų laukiantį labiau nei mes Jo. Mūsų pastangos pirmumą skirti svarbiausiems prioritetams (besibaigiant karantinui, kai galime, jau nebe per televizorių maldingai stebime šv. Mišias, o jose dalyvaujame atėję į bažnyčią) iš tiesų Viešpaties yra labiausiai laiminamos, nes, kaip Mortos sesuo Marija alkstančia tiesos širdimi glaudėsi prie Jėzaus kojų ir gėrė Jo gyvąjį vandenį, taip ir mes, įdėmiai per Eucharistijos šventimą klausydamiesi Dievo žodžių, savo dvasioje kaskart vis artimiau vienijamės su Juo bei vieni su kitais.
Bernardinai.lt

kun. Vytenis Vaškelis       2020-06-14 5:29

Tegul Šventoji Dvasia mus įkvepia šiek tiek anksčiau ateiti į Dievo namus, pavyzdžiui, sekmadienį, prieš pamaldas, kad turėtume laiko ramiai paprašyti Jos pagalbos ne tik per šv. Mišias su bendruomene vieningai pagarbinti Aukščiausiąjį, bet ir tolydžio mokytis klausytis ir išgirsti tai, ką Jis nori pasakyti kiekvienam iš mūsų… Sorenas Kierkegaardas rašė: „Tikrąja prasme malda yra ne tada, kada Dievas klausosi to, ko mes Jį prašome; tikroji malda yra tada, kai besimeldžiantis žmogus ištveria iki tol, kai jis pats tampa klausančiu, klausančiu to, ko nori Dievas. Betarpiškam maldautojui reikia daugybės žodžių, nes jis savo maldoje yra labai reiklus. Tikrajam maldininkui žodžių nereikia, nes jis tiktai klausosi.“
Eucharistinis Jėzus su mumis bendrauti nori labiau, nei mes su Juo. O kad galėtume įsiklausyti ir tyloje bei savo širdyje išgirstume tokius ar panašius žodžius: „Brangus žmogau, jei, būdamas mano artumoje, mane – viešpačių Viešpatį – pagarbinsi, padėkosi už sukūrimą, palaikymą ir atpirkimą, sustiprės tavo tikėjimas, ir, malonės paliestas, išeisi iš Dievo namų dvasia atjaunėjęs, ramybės pripildytas, visus savo rūpesčius man patikėjęs, įkvėptas naujo polėkio prasmingiau gyventi.“ Juk ir gilioji Švč. Sakramento adoracijos prasmė – ne tik Jam padėkoti ir Jį pagarbinti, bet Dievo akivaizdoje išdrįsti plačiai atverti savo širdį ir sakyti: „Viešpatie, Tavo tarnas klausosi Tavęs, ir yra pasirengęs paklusti Tau. Nuolankiai prašau: „Leisk išgirsti nors vieną Tavo žodį…“

Devintinių procesija – tikinčiųjų tarpusavio vienybės pajauta, leidžianti suprasti, kad nepaisant tam tikrų mūsų pomėgių, požiūrių ir kitokių skirtumų, mus vienija dieviškoji Duona – Kristus. „Eina Tas, kuris mus gina ir ramybę mums dalina. Eina mūs viltis tikroji ir gyvybė amžinoji“. Tad, Jėzau, eisime drauge visur su Tavimi, nes, pasak popiežiaus šv. Jono Pauliaus II, „Tu, būdamas duonos paplotėlyje, esi realesnis už visatą, Tavyje labiau buvimo pilna, Tavyje kur kas daugiau Žodžio – tai giesmė, užtvindanti jūras, (…) tai – Dievas tremtyje“.

Prašau,       2020-06-14 5:22

Viešpatie, padėk, kad niekada nepritrūktume šios DUONOS.


Rekomenduojame

Dalius Stancikas. Melo muziejus (ištrauka iš knygos „Kūju per Lietuvos istoriją“)

Andrius Švarplys. Daugumos argumentas ir jo panaudojimo kontekstai

Rasa Čepaitienė. Iš Murmūnų į Abejoniškes

Vidas Rachlevičius. Nacionalinė tragikomedija „Kaip lietuviai JAV prezidentą rinko“

Algimantas Rusteika. Pagalba Lietuvai. Trojos arklio mechanizmas

Pranašautas skyrybų padidėjimas per COVID neįvyko

Linas V. Medelis. Skaudės, bet privalome eiti

Robertas Grigas. Kas yra tikrasis „seksizmas“ politikoje

„Nu… nu… tai prieš šimtą metų gal net tokių klausimų nebūtų uždavę“

Ramūnas Karbauskis. Neleisime, kad su mumis būtų elgiamasi kaip su „šunauja“

Karolis Venckus. Apie cenzūrą LRT

Andrius Švarplys. Visuomeninis transliuotojas neatstovauja nei Lietuvos konstitucinėms vertybėms, nei piliečiams

Vidas Rachlevičius. Visiškai nesvarbu, kas bus kultūros ministras, nes tai NIEKO nekeičia ir nekeis

Zigmas Tamakauskas. Žmogus, Lietuvai atidavęs savo sielą ir širdį...

Audriaus Bačiulio pastebėjimas: konservatoriai nutarė pradėti atvirą karą su Prezidentūra

Joana Noreikaitė ir Vincas Kubilius. Šimtoji „Tie-SOS!“ akcija

Jei dar negirdėjote. Vytautas Bakas klausė. „Gabrieliau, Ingrida: kas Jums yra aukšta politinės kultūros ir etikos kartelė?“

Andrius Švarplys. Facebookas ir Twitteris bendradarbiauja su Vietnamo, Turkijos, Rusijos ir Kinijos režimais

Andrius Švarplys. Čia tas pats, kas mokinių parlamentui suteikti tikrojo parlamento statusą

Algimantas Rusteika. Jie niekada nesikauna iki paskutinio šovinio

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Naujosios koalicijos susitarimas: ko tikėtis?

Nacionalinis susivienijimas: pareiškimas dėl solidarumo su Lenkijos valdžia

Robertas Grigas. Atmintinė lenkų „abortų teisių“ gynėjoms

Vytautas Radžvilas. Konvergencijos svajonė ir tikrovė

Audrius Bačiulis. Tikriausiai vienas labiausiai viešumoje nematomų Lietuvos ministrų

Algimantas Rusteika. Tegyvuoja Didžiosios Tolerancijos Revoliucijos metinės!

Andrius Švarplys. Žinios iš paralelinės visatos

Ramūnas Trimakas. Totalitarizmas grąžinamas septinmyliais žingsniais

Algimantas Rusteika. Apie bukumą ir lavonus

Raimondas Navickas. Nusprendžiau pats pasižiūrėti, ko tie respublikonai nerimsta

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.