Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Akli mes ar kalti? arba Jo Teismo belaukiant

Tiesos.lt redakcija   2020 m. kovo 22 d. 8:41

37     

    

Geroji Naujiena: Akli mes ar kalti? arba Jo Teismo belaukiant

Dovydas buvo pateptas Izraelio karaliumi

Viešpats kalbėjo Samueliui: „Prisipilk ragą aliejaus ir susiruošk į kelionę! Tave aš siunčiu į Betliejų pas Izajį, nes vieną iš jojo sūnų numačiau karaliumi“. Ten nuėjęs ir išvydęs Elijabą, jis pagalvojo: „Tikriausiai šitas ir bus pateptinis Viešpaties akyse!“ Bet Viešpats Samueliui tarė: „Nežiūrėk jo išvaizdos ir aukšto ūgio! Jo aš nesu išsirinkęs. Dievo akis žiūri kitaip, nei žmogus. Žmogus mato išorę, o Viešpats žvelgia į širdį“. Taigi Izajis pristatė Samueliui septynis savo sūnus, bet Samuelis jam pasakė: „Nė vieno iš šitų Viešpats neišrinko“. Pagaliau Samuelis paklausė Izajį: „Ar tai visi tavo sūnūs?“ Tasai atsakė: „Yra dar jaunėlis; jis gano avis“. Samuelis pasakė Izajui: „Pasiųsk ką nors jo parvesti; mes nepradėsime aukos pokylio, kol jis neateis“. Taigi jis pasiuntė jo parkviesti. Dovydas buvo rudaplaukis, gražių akių ir dailios išvaizdos. Tada Viešpats tarė: „Kelkis ir patepk jį, nes tai šitas!“ Samuelis ėmė aliejaus ragą ir patepė Dovydą jo brolių tarpe. Nuo tos dienos Viešpaties dvasia nužengė ant Dovydo ir pasiliko su juo visą laiką. (1 Sam 16, 1b. 6–7. 10–13)

* * *

Mane Viešpats gano: man nieko nestinga

Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.

Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina,
veda mane teisingais takais savo garbei. –
Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,

aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.
Tavo lazda, vėzdas galingas,
drąsą man duoda. –
Tu man keli vaišes,

o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę. –
Tavoji malonė ir meilė palydi

kiekvieną mano gyvenimo dieną.
Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius (Ps 22, 1–6).

* * *

Kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus

Broliai! Kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. Ištirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau pasmerkite juos. Nes ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti. Bet visa, ką šviesa smerkia, tampa regima, o kas tampa regima, yra šviesa. Todėl sakoma: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 8–14).

* * *

Jis nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis

Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą nuo gimimo dienos. [Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, aš – pasaulio šviesa!“ Tai taręs,] Jėzus spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Pasiuntinys“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis.
Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išsipasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo man akis ir pasakė: ‘Eik į Siloamą nusiprausti’. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“.

Tuomet jie nusiveda buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šeštadienis. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šeštadienio“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius stebuklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė: „Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.

[Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kokiu būdu jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“. Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išvarytas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.

Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kokiu būdu jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“. Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“. Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk.

Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“. Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: ‘Mes neakli!’ – Taigi jūs kalti“. (Jn 9, 1–41)

* * *

Viešpatie Dieve! Teišsklaido Tavo Tiesos ir Meilės šviesa mūsų proto sutemas, tenušviečia ji ir mūsų širdies tamsybes, kad visuomet mąstytume, kas kilnu, ir rinktumės, kas gydo nuodėmės sužalotą prigimtį ir sutvirtina mūsų gyvenimo pamatą, kas leidžia Tave pažinti ir kas nuveda pas brolius, seseris.
Melsdamiesi asmeniškai ar bendruomenėje ir už Lietuvą Tiesoje prašykime dangiškąjį Tėvą sveikatos ir pagijimo malonės sergantiems, sustiprinimo ir ištvermės malonės juos gydantiems ir slaugantiems, išminties ir drąsos malonės priimantiems sprendimus, keičiančius mūsų gyvenimus. Teapsaugo Jis mus ir nuo nusiminimo, ir nuo paikų minčių, ir nuo nemeilės ar puikybės klaidų, kad įveikę laikinas negandas ištiesintume savo kelius ir ryžtumės įsišaknyti tėvų žemėje: ją puoselėti ir branginti, joje siekti teisingumo ir trokšti to, kas įprasmina šį laikinąjį gyvenimą, kad pelnytume Tavo malonę – amžinąsias Velykas. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių

 

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Aklojo pagydymas
4 Gavėnios sekmadienio homilija

Jėzaus mokiniai, kaip ir daugelis žydų, mąstė, kad aklumas yra Dievo bausmė už padarytas nuodėmes. Jėzus paneigė tokį įsitikinimą ir paaiškino, kad per šį akląjį pasireikš Dievo darbai, ir tuojau pagydė akląjį.

Pagydytasis džiaugėsi, bet nesidžiaugė fariziejai. Jie kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“ (Jn 9, 16). Aklasis ne tik fiziškai bet ir dvasiškai praregėjo, nes įtikėjo, jog Jėzus yra Dievo siųstasis Žmogaus Sūnus. Jėzus šia proga pasakė įsidėmėtinus žodžius: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“ (Jn 9, 39).

Dievo žodis šį Gavėnios sekmadienį kviečia pamąstyti apie dvasinę neregystę ir kaip iš jos išsivaduoti.
Neregys yra amoraliai besielgiantis žmogus – nesąžiningas, godus, ištvirkęs, bet nejaučiantis sąžinės priekaištų. Kol sąžinė nenumarinta, dar yra vilties, kad nusidedantis praregės.

Neregys yra žmogus, gyvenantis be tikėjimo, be Dievo, – jo dievas yra pinigai bei pramogos. Toks žmogus nesirūpina pasaulėžiūros klausimais, nes jo visas dėmesys sutelktas tik į sotų ir saugų gyvenimą. Jis tiesiog bėga nuo minties apie Dievą, nes ji sukelia jam diskomfortą. Jam nieko nesako faktas, kad pasaulyje yra per milijardą katalikų; jis įsitikinęs, kad be Dievo puikiausiai išsiverčia.

Neregys yra kiekvienas egoistas, kuris rūpinasi tik savimi, o žmonių vargų nemato ir nenori jų matyti. Mylėti tik save ir nesirūpinti šalia esančių žmonių vargais yra dažnai sutinkamas aklumas. Gyventi be tikėjimo ir be meilės – tai labiausiai apgailėtina žmogaus būklė.

Dvasiškai aklas žmogus neskaito gerų knygų, bet maitinasi pigiomis sensacijomis, kurias gaudo komerciniuose televizijos kanaluose, internete ar socialiniuose tinkluose. Neregys plaukia pasroviui su kitais, nes jam svarbu tik „duona ir žaidimai“.

Mūsų dienomis dažnai pasitaikanti neregystė – tai nesibaigianti dejonė, kad viskas yra blogai, ir nematymas mus supančio gėrio. Žmogus, kuris nesidžiaugia gyvenimu, yra neregys; kiekviena diena mums padovanoja puikių akimirkų, tik reikia jas pastebėti ir dirbti, kad gyvenimas dar labiau keistųsi į gera.

Dvasinis neregys koronaviruso grėsmę ir griežtas priemones, paralyžiavusias normalų žmonių gyvenimą, priima tik su dejone, o dvasiškai regintis ieško atsakymo, kokią šiuo atveju Dievas siunčia žinią skubančiam, tik pinigų bei malonumų ieškančiam ir sustoti nepajėgiančiam žmogui. Gal tai proga sustoti ir pamąstyti, kad be Dievo šiame pasaulyje viskas yra labai trapu.

Pats didžiausias dvasinis aklumas yra nematyti savo aklumo – mąstyti, kad esu laimingas ir nieko man netrūksta. Kai Jėzus kalbėjo, jog atėjęs į pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų, „prie jo esantys fariziejai paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: ʽMes neakli!ʾ Taigi jūs kalti“ (Jn 9, 40–41).

Kaip pagyti iš dvasinio aklumo? Padėtis yra beviltiška tik tuomet, kai ligonis nenori pagyti. Tačiau noras dvasiškai praregėti ateina tik sugebančiam nusižeminti ir pripažinti, jog nesu dievas, o tik silpnas ir klystantis žmogus.

Pagalbos reikia ieškoti pas galinčius padėti. Ne pas būrėjus, šamanus ar čakrų atidarinėtojus, bet pas žmones, kurie patys yra nuėję ilgą Dievo ieškojimo kelią.

Pats svarbiausias vaistas nuo dvasinės neregystės yra nuolanki išpažintis apgailint klaidas ir nuopuolius, kuriuos yra tekę išgyventi.

Geriausias mokytojas ir gydytojas yra Jėzus Kristus. Jėzus stebuklingai pagydė ne tik akląjį nuo gimimo, bet gali pagydyti ir kiekvieną, kuris į jį kreipiasi: Viešpatie, „padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24).

Ieškoti tiesos ir gyvenimo prasmės reikia panašiai, kaip šių vertybių ieškojo didieji konvertitai. Šiose paieškose gali daug padėti Šventasis Raštas, „Marijos radijas“, geros knygos ir žmonės, kurie patys yra ieškoję ir studijavę filosofiją bei teologiją.

Klausydamasis pasakojimo apie aklojo pagydymą, negaliu neklausti savęs: ar mane pilnai pasiekė Kristaus šviesa? Gavėnios metas, kviečiantis į atgailą ir maldą, tepriartina mus prie dieviškojo Gydytojo, kuris apie save pasakė: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dienos Impulsas       2020-03-26 12:00

Esu be galo palaimintas (-a)  ir apdovanotas (-a)  Dievo. Tačiau galbūt šiuo metu kovoju su kokia nors priklausomybe ar nuodėme savo gyvenime? Galbūt mano šeimoje yra nesutarimų, susiskaldymo? Galbūt esu patyręs (-usi) nelaimingų atsitikimų, ligų? Šiuo metu stebiu pasaulyje vykstantį chaosą, skaitau apie iššūkius ekonomikai, taip pat – apie plintantį virusą ir nuo jo mirštančius žmones.

Kai dėl šių dalykų mano širdis užsipildo tokiomis emocijomis, kaip nerimas, baimė, nežinomybė ir net pyktis, tai nepanašu į dovanas. Galbūt keista, bet šie akivaizdūs dalykai pamažu gali tapti dovanomis, perkeičiančios mano gyvenimą, jeigu į juos pažvelgsiu su dėkingumu.

Net kai į tai reaguoju šiek tiek negatyviai ar su baime, kažkas manyje ragina prisiminti, kad šioje tamsoje šalia manęs yra pats Dievas. Kaip ir meilė, dėkingumas yra pasirinkimas – pasirinkimas, gimstantis iš tikėjimo, kad Dievas viską (net nuodėmę ir bet kokią tamsą) naudoja didesnei savo garbei ir didesniam gėriui pasaulyje. Ar šiandien aš irgi pasirenku dėkoti Dievui už viską?

Noriu pasiūlyti paimti lapą popieriaus ir surašyti bent 50 dalykų, už kuriuos savo gyvenime esu dėkingas (-a). Tą galiu daryti asmeniškai arba kartu su šeima, visiems vardinant įvairiausius dalykus, už kuriuos esate dėkingi. Tai gali būti dideli dalykai, tokie kaip gyvenimas, vaikai, draugai, sveikata, bet gali būti maži ir visai paprasti dalykai – kažkieno parašyta žinutė, pokalbis telefonu su draugu, saulėta diena, skani kiaušinienė ir t.t. Rašykite tai, kas ateina į galvą.

Esu iš tiesų palaimintas (-a)  ir apdovanotas (-a)  Dievo.

Mantas Mileris SJ

Mąstymas       2020-03-26 6:12

Prašyti tikėjimo dvasios, kad niekada nesuabejočiau Tėvo ir Sūnaus meile

Prisiartinsiu prie Jėzaus, kuris kalbasi su žydais. Įsiklausysiu į pilnus rūpesčio Jo žodžius. Jis nori, kad Juo tikėtume. Jėzus nenori, kad kas nors prasilenktų su išganymo žodžiu.

*

Jėzus primena žydams Jono Krikštytojo liudijimą, kuris troško vieno – jų susitikimo su Mesiju. Tos tiesos liudijimo buvo pripildytas visas Jono gyvenimas. Ar yra manyje troškimas savo gyvenimu liudyti evangelines vertybes? Ar pats jomis gyvenu?

*

„Kalbu tam, kad jūs būtumėte išgelbėti“. Įsivaizduosiu Jėzaus žvilgsnį, kuris žvelgia į mane. Jam labai rūpi mano išganymas. Ar tuo tikiu?

*

Prisiminsiu tuos žmones, kurie parodė man Jėzų, davė tikėjimo liudijimą. Tai Jis man juos siuntė. Duos dar ir kitų žmonių, bet turiu susikoncentruoti ties Jėzumi, o ne ties žmonėmis. Jie yra tik „žibintai“, kurie šviečia trumpai.

*

Ar neprisirišu prie savo dvasinių vadovų, pasitikėdamas labiau jais negu Jėzumi? Ar jie neužstoja man Jėzaus? Su dėkingumu atiduosiu juos Jėzui.

*

„Jūs tyrinėjate raštus… bet nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą“. Ar mano susitikimas su Žodžiu veda į gyvą susitikimą su Jėzumi? Pakviesiu Jėzų į tas gyvenimo vietas, į kurias iki šiol dar Jo neįsileidau.

*

Jėzus nori, kad iki gelmių suprasčiau tiesą, jog Jis atėjo dėl manęs, nes Tėvas Jį pasiuntė. Jėzus nori mano širdį pakreipti į Tėvą. Tai yra Jo didžiausias troškimas. Viskas, ką Jis daro, kalba apie tai, kaip labai mane myli Tėvas. Labiausiai Jis kenčia tada, kada aš Juo netikiu.

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi pasakysiu, kaip man yra reikalingas Tėvas ir kaip Jo ilgiuosi.

Prašysiu Jėzaus:

„Jėzau, padaryk kad aš patikėčiau Tėvo meile“. 
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-26 6:11

Evangeliją komentuoja Vincas Kolyčius (1922–2013)

Visoje Evangelijoje pagal Joną daug kalbama apie liudijimą, kuris koncentruojasi Jėzuje. Jėzų liudija: 1 – Jonas Krikštytojas, 2 – Jėzaus darbai, 3 – Tėvas ir 4 – Dievo Žodis. Jonas Krikštytojas, kurį daugelis žydų laikė pranašu, liudijo, kad „Jėzus yra Dievo Avinėlis“, kuriam jis atėjo paruošti kelią. Jėzaus darbai – stebuklai galėjo būti padaryti tik Dievo, Jėzaus Tėvo, jėga. Dievas Tėvas patvirtino Jėzaus dieviškumą per Jo krikštą, per Jėzaus atsimainymą Taboro kalne ir vėliau visoje minioje (Jn 12, 28–30).Pagaliau – pirmosios Senojo Testamento knygos, kurios, yra manoma, buvo parašytos Mozės, jau kalba apie Jėzų.

Jėzus taip pat pamini kliūtis, kurios neleidžia žydams pripažinti, kad Jis yra Dievo siųstas Mesijas: 1 – Dievo meilės trūkumas, 2 – siekimas žmogiškos garbės ir 3 – klaidingas Šv. Rašto interpretavimas. Jėzus pabrėžia, kad žodis nieko nereiškia, jeigu juo netikime. Jis sako: „Jūs tyrinėjate Raštus, bet nenorite ateiti pas mane.“ Jis taip sakė fariziejams, bet paklauskime patys save: ar aš ieškau Šv. Rašte gilesnio Dievo pažinimo, ar tik noriu rasti argumentų, kuriais galėčiau pateisinti savo elgesį ir gyvenimo būdą? Mes dažnai nematome, kad visas Šv. Raštas yra Dievo Žodis, kuriame Jėzus per savo darbus, žodžius parodo tikrąjį Dievo Tėvo veidą ir Jo meilę žmogui. Žmogus dažnai atmeta Jėzų ir amžiną gyvenimą labiau kreipdamas dėmesį į kitų žmonių nuomonę. Jam svarbu kitų pritarimas, kitų pripažinimas, negu siekimas, ieškojimas paties Dievo ir Jo minčių. Tai yra viena iš didžiausių kliūčių mūsų tikėjime: „Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote“( 44 eil).

Lengva pritaikyti šiuos kaltinimus kitiems žmonėms. Neskubėkime smerkti kitų žmonių. Pažvelkime į save. Mes turime Naujojo Testamento, dviejų tūkstančių metų krikščionybės istoriją ir Bažnyčios liudijimą, gyvą Šventosios Dvasios dėka. Mes matome, kad visas Jėzaus gyvenimas nuo įsikūnijimo iki mirties ir prisikėlimo yra Šventojo Rašto pažadų išsipildymas. Ar ne per dažnai neįžvelgiame Jėzaus savo ir artimųjų širdyse? Kiek kartų mes galvojame ir veikiame, tarsi Jėzui nerūpėtų mūsų gyvenimas?

Geroji Naujiena yra tai, kad Dievas atsiuntė mums savo Dvasią. Šventoji Dvasia, išsiliejusi ant mūsų ir parodžiusi Kristų, tebegyvena mumyse. Ji kalba mums kasdien apie Jėzaus meilę tobulumą ir gailestingumą. Ir šiandien būkime atidūs Šventajai Dvasiai. Įsiklausykime, kaip Ji atskleidžia mums Jėzų.
Bernardinai.lt

IV Gavėnios savaitės Evangelija       2020-03-26 6:08

(Jn 3, 16)

  Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų. Kiekvienas, kuris jį tiki, turi amžinąjį gyvenimą.

Evangelija (Jn 5, 31–47)

  Jėzus žydams atsakė:
  „Jei tik aš pats apie save liudyčiau, mano liudijimas nebūtų tikras. Bet apie mane liudija kitas, ir aš žinau, jo liudijimą apie mane esant tikrą.
  Jūs buvote nusiuntę pasiuntinius pas Joną, ir jis paliudijo tiesą. Aš nesigriebiu žmogaus liudijimo, bet šitai kalbu tam, kad jūs būtumėte išgelbėti. Jonas buvo degantis ir spindintis žiburys, tačiau jūs panorėjote tik valandėlę jo šviesa pasidžiaugti.
  Aš turiu aukštesnį liudijimą, negu Jono: tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas, – patys darbai, kuriuos aš darau, – liudija apie mane, kad mane yra siuntęs Tėvas. Taip! Mane pasiuntęs Tėvas paliudijo apie mane. Bet jūs niekad nesate girdėję jo balso, nei regėję jo veido, ir jo žodis jumyse nesilaiko, nes jūs netikite tuo, kurį jis yra siuntęs.
  Jūs tyrinėjate raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai tikrai liudija už mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą.
  Garbės iš žmonių aš nepriimu. Aš matau, kad jūs neturite savyje Dievo meilės. Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savuoju vardu, tą jūs priimtumėte. Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote.
  Nemanykite, kad aš jus kaltinsiu Tėvui! Jūsų kaltintojas yra Mozė, į kurį esate savo viltis sudėję. Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane. Kadangi jūs netikite jo Raštais, kaipgi patikėsite mano žodžiais?!
Katalikai.lt

IV Gavėnios savaitės Dievo Žodžio       2020-03-26 6:08

Psalmė (Ps 105, 19–23)

P. – Atsiminki mus, Viešpatie, mylėdamas tautą.

  Horebe veršį jie pasidirbo,
  garbino stabą auksinį.
  Ir, užuot šlovinę Dievą,
  lenkėsi galvijui žolėdžiam. – P.

  Gelbėtoją Dievą užmiršo,
  kuris Egipte didžius daiktus jiems darė,
  Chamo šaly tiek stebuklų,
  tiek šiurpulingų daiktų ties Raudonąja jūra. – P.

  Dievas juos būtų jau sunaikinęs,
  jeigu ne Mozė, jojo rinktinis.
  Jis juos užstojo prieš Dievą,
  kad jo rūstybė jų nenusiaubtų. – P.

IV Gavėnios savaitės Dievo Žodžio       2020-03-26 6:07

Skaitinys (Iš 32, 7–14)

  Prabilęs Viešpats Mozei pasakė: „Eik, nusileisk nuo kalno, nes tavo tauta, kurią išsivedei iš Egipto, į pražūtį rieda! Jie greitai nukrypo nuo kelio, kurį buvau jiems nurodęs. Jie nusiliedino aukso veršį ir žemėn prieš jį puldinėja. Aukoja jam skerdžiamas atnašas ir sako ‘Tai tavo dievai, Izraeli, išvedė tave iš Egipto’.
  Ir dar Viešpats Mozei kalbėjo: „Šią tautą aš permačiau kiaurai: jinai tauta kietasprandė. Dabar palik mane vieną, kad mano rūstybė ant jų užsidegtų ir juos išnaikintų. Tave betgi noriu didinga tauta padaryti!“
  Tada pamėgino Mozė nuramdyti savąjį Dievą ir sakė: „Kodėl tau, Viešpatie kilo rūstybė ant savo tautos? Juk su didžia galybe ir tvirta ranka ją išvedei iš Egipto! Nejaugi egiptiečiai galėtų sakyti: ‘Jis išvedė juos piktu kėslu: kad kalnuose pražudytų ir leistų nuo žemės paviršiaus išnykti! Nutildyk rūstybę ir susilaikyk nuo blogybės, kurią savo tautai norėjai daryti!
  Prisimink savo tarnus – Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, – kuriems tu, prisiekdamas savo vardu, pažadėjai: ‘Aš jūsų palikuonius padarysiu skaitlingus kaip žvaigždės danguje’ ir: ‘Tą visą kraštą, apie kurį esu kalbėjęs, aš atiduosiu jūsų palikuonims amžinon nuosavybėn’“.
  Ir Viešpats atsisakė blogybės, kurią savo tautai buvo grasinęs.

Mąstymas       2020-03-25 6:05

Prašyti vidinės laisvės atsiliepiant į Dievo kvietimą

Prisiartinsiu prie Marijos ir paprašysiu, kad galėčiau kartu su Ja medituoti Apreiškimo sceną, kad „nuvestų“ mane į tą vietą, kur Ji pati pergyveno susitikimą su angelu ir girdėjo jo žodžius.

*

Kontempliuosiu jaunos mergaitės Marijos, kuri buvo susižiedavusi su Juozapu, gyvenimą Nazarete. Atkreipsiu dėmesį į tą momentą, kai „angelas atėjo pas Ją“ ir ištarė savo žodžius. Tarp kasdieninių rūpesčių Ji išlieka laisva ir jautri ateinančiam Dievui.

*

Pakviesiu Mariją į savo namus, paprašysiu, kad Ji būtų visuose mano reikaluose, kuriuose labiausiai esu pasimetęs, su kuriais negaliu susitvarkyti ir per kuriuos prarandu širdies ramybę. Prašysiu Jos, kad išmokytų mane būti laisvą kasdieninėse įtampose, kad išprašytų man malonės būti jautriam Dievo buvimui mano kasdienybėje.

*

Visa širdimi stengsiuosi įsijausti į Marijos išgyvenimus. Dievo Pasiuntinio žodžiai sukelia Joje baimę, nes Ji jų nesupranta. Tai, ko Dievas nori iš Jos, keičia Jos gyvenimo planus ir viršija Jos jėgas. Bet Ji neužsidaro, klausosi iki galo, klausia.

*

Prisiminsiu Šv. Rašto žodžius, per kuriuos Dievas ragino mane daryti gyvenimiškus apsisprendimus. Kaip į juos atsiliepiau? Ar leidau Dievui „įeiti“ į mano gyvenimą su Jo planais? Kur šiandien jaučiuosi labiausiai Dievo kviečiamas?

*

„Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs…“. Kartu su Marija įsiklausysiu į tą pažadą. Kiekvienas Dievo kvietimas, kuris viršija mano jėgas, slepia savyje pažado išsipildymą. Ar tikiu, kad kiekvieną dieną „Aukščiausiojo galybė pridengia mane“?

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi išsakysiu visas savo baimes, kurios kyla, kai reikia atsiduoti Jo valiai. Ko labiausiai bijausi?

Pakviesiu Mariją į savo širdies maldą ir kartu su Ja su tikėjimu kartosiu:

„Dievui nėra negalimų dalykų“. 
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-25 6:04

Komentaro autorius – kun. Jacek Paszenda SDB

Ir štai gavėnios viduryje turime šventę, kuri labiau tiktų pasiruošti Kristaus gimimui negu Jo prisikėlimui, adventui negu gavėniai. Štai lygiai 9 mėnesiai iki Jo gimimo angelas Gabrielius sveikina Mariją Viešpaties vardu ir jai praneša, kad yra išrinkta tapti Mesijo – Dievo Sūnaus Motina. O Marija sutinka: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ Nuostabus momentas žmonijos istorijoje! Dievas, mūsų mylintis Tėvas, nori būti su mumis, su savo vaikais! Nori mums atnešti išganymą, nori kad būtume ten, kur Jis, amžinai laimingi.

Tai svarbus, ne tik Bažnyčios ar teologų labai dažnai minimas momentas, bet ir menininkų, kurie savo būdu „medituoja, svarsto“ šį įvykį. Ar Marija meldėsi, ar dirbo, ar savo akimis pamatė angelą? O jeigu taip, tai kokiu pavidalu, ar vien savo širdyje, kaip būdavo ir kitų šventųjų gyvenime?  Tokių spėjimų ar įsivaizdavimų galima rasti daugiau. Jie gimdavo ne tik iš pamaldumo, bet ir iš smalsumo, nes mėgstame pamatyti, „pačiupinėti“, o gal ir iš pavydo. Kas gi nenorėtų pamatyti bent angelą?

Ar to mums reikia? Ar reikia pavydėti Marijai, kad Dievas apsigyveno joje ir ji tapo „malonėmis apdovanotoji“? Manu, kad nereikia, nors tai buvo didelis įvykis ir didelė, nepakartojama malonė. Kodėl? Dėl paprastos priežasties. Dievas ateina ir pas mus, norėdamas ir mumyse apsigyventi. Ir mus nori pripildyti savo malone. Jis daro tai kitokiu būdu – Komunijos metu. Užuot pavydėję, medituodami apreiškimą Marijai, patys atverkime Jėzui savo širdies duris. Stenkimės Jį dažnai ir pagarbiai priimti Komunijoje. Ir kaip Marija visuomet Jam atsakyti: Štai, aš Viešpaties tarnas ar tarnaitė, tebūna man, kaip Dievas nori. Amen.
Bernardinai.lt

Višpaties Apreiškimo šventės Evangelija       2020-03-25 6:00

(Jn 1, 14ab)

(P.  Aleliuja.) – Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų;
              mes regėjome jo šlovę. – (P. Aleliuja.)

Evangelija (Lk 1, 26–38)

  Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.
  Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.
  O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.
  Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“
  Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavo giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“.
  Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.
Katalikai.lt

Višpaties Apreiškimo šventės Dievo Žodžio       2020-03-25 5:59

II skaitinys (Žyd 10, 4–10)

  Broliai!
  Neįmanomas dalykas, kad jaučių ir ožkų kraujas panaikintų nuodėmes. Todėl, ateidamas į pasaulį, Kristus byloja: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko ir deginamosios aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“
  Anksčiau pasakęs: „Aukų ir atnašų, deginamųjų ir permaldavimo aukų tu nebenori, nemėgsti“, – o jos atnašaujamos pagal Įstatymą, – jis paskui paskelbė: „Štai ateinu vykdyti tavo valios“.
  Jis panaikina viena ir nustato kita. Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams.

Višpaties Apreiškimo šventės Dievo Žodžio       2020-03-25 5:59

Psalmė (Ps 39, 7–11)

P. – Štai ateinu, o Dieve, vykdyti tavo valios.

  Tau nepatiko nei kruvinos aukos, nei atnašos vaisių:
  bet atvėrei mano ausis, kad klausytų.
  Nenorėjai nei deginamų, nei atgailos atnašų.
  Tuomet aš tariau: „Ateinu!“ – P.

  Knygoje apie mane yra parašyta: „Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią;
  tavo Teisynas meilus mano širdžiai“. – P.

  Tavo teisumą paskelbiau susirinkimui,
  Viešpatie, tu žinai, kad aš netylėjau lūpas sučiaupęs. – P.

  Neslėpiau savo širdy aš tavo teisumo,
  garsiai kalbu apie tavo ištikimybę ir tavo pagalbą
  Neslepiu tavo malonės,
  susirinkus didžiai daugybei. – P.

Višpaties Apreiškimo šventės Dievo Žodžio       2020-03-25 5:58

I skaitinys Iz 7, 10–14; 8, 10)

  Prabilęs Viešpats kalbėjo Achazui: „Prašyk Viešpatį savo Dievą, sau ženklo – arba apačioje iš žemybių, arba viršuje iš aukštybių“.
  Achazas atsakė: „Aš nieko neprašysiu ir Viešpaties nebandysiu“.
  Tuomet Izaijas prabilo: „Klausykite, Dovydo namai! Ar jums per maža varginti žmones, kad jūs įkyrite ir mano Dievui?! Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: štai mergelė pradės ir pagimdys sūnų; jį suteiks jam vardą Emanuelis, tai reiškia: ‘Dievas su mumis’“.

Popiežius Pranciškus       2020-03-24 17:46

„Man buvo pranešta apie šiomis dienomis mirusius medikus, kunigus, slaugytojus. Jie užsikrėtė, nes tarnavo ligoniams. Melskimės už juos, už jų šeimas. Dėkoju Dievui už jų herojiškumo slaugant ligonius pavyzdį“, – kovo 24 dienos, antradienio, ryto šventosiose Mišiose sakė popiežius Pranciškus.

Homilijoje jis komentavo dienos Evangelijos skaitinį apie dar vieną pagydymą: prie maudyklės Jeruzalėje Jėzus išgydė 38 metus sirgusį žmogų (žr. Jn 5, 1–16).

Ir kituose dienos skaitiniuose kalbama apie vandenį. Vanduo gali būti pavojingas – pakanka pagalvoti apie potvynį. Tačiau liturginiuose skaitiniuose vanduo yra išgelbėjimo simbolis ir įrankis. Vanduo teikia gyvybę ir gydo.

Evangelijoje taip pat pasakojama apie ligonius – aklus, raišus, išsekusius – prie maudyklės, kurie laukė, kada sujudės vanduo, nes pirmas įlipęs pagydavo. Kai Jėzus paklausė beveik keturias dešimtis metų sergantį vyrą, ar jis nori pasveikti, šis neatsakė „Taip, noriu“, tačiau pasiskundė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane.“ Jis sirgo ne vien kūno liga, kuri trukdė jam judėti. Pasak popiežiaus, jis taip pat sirgo liūdesiu, pesimizmu ir kartėliu, pasiligojo taip pat jo širdis ir dvasia. Todėl jis negalėjo Jėzui paprastai atsakyti, kad nori išgyti, tačiau pasiskundė, jog atsilieka nuo kitų.

„Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!““

Kokia buvo išgydyto žmogaus nuodėmė? Velnio sėjama liūdesio nuodėmė, lemianti nesugebėjimą paimti į rankas savo gyvenimą ir skundus dėl kitų elgesio, pažymėjo popiežius, pridūręs, jog skundimasis skiriasi nuo kritikos.

„Tai man primena daugelį iš mūsų, daugelį krikščionių, kurie gyvena kartėliu, nesugeba nieko padaryti, tik viskuo skundžiasi“, – sakė popiežius, kuris tokią kartėlio ir liūdesio būklę palygino su nuodais, su debesimi, kuris apgaubia dvasią ir neleidžia gyventi. Deja, tai veikia tarsi narkotikas, kuris gali patikti ir sukelti priklausomybę. „Aš negaliu išsigelbėti.“ „Kodėl?“ – „Kalti kiti.“

Popiežius išgydytąjį vyrą palygino su kitu, aklu gimusiu vyru, kuriam Jėzus grąžino regėjimą. Pastarasis džiaugiasi, liudija, šlovina, drąsiai stoja prieš fariziejus. Prie maudyklės išgydytas žmogus elgiasi vangiai, jis nesugeba padėkoti Jėzui ir tuoj pat apie Jį praneša jo priešams. Liūdesys ir kartėlis jo gyvenimą padarė pilką.

Ir mes turime saugotis šios, rodos, neutralios nuodėmės: nei baltos, nei juodos, o pilkos. Velnias pasitelkia šią nuodėmę, kad sunaikintų mūsų dvasinį ir asmeninį gyvenimą. „Tegu Viešpats padeda suprasti, kokia bjauri ir pikta yra ši nuodėmė“, – meldė popiežius ir pakvietė mąstyti apie krikšto vandenį, kuriuo Jėzus mus nuplauna ir atgaivina.

Šv. Mišių pabaigoje popiežius nuotoliniu būdu dalyvavusiems suteikė eucharistinį palaiminimą. Pakvietęs priimti dvasinę Komuniją, popiežius sukalbėjo šv. Alfonso Liguorio maldą.

„Mano Jėzau, aš tikiu, kad tu esi Švenčiausiame altoriaus Sakramente. Myliu tave labiau už viską ir trokštu priimti Tave į savo sielą. Kadangi negaliu priimti tavęs sakramentiniu būdu, ateik į mano širdį dvasiniu būdu. Priimu tave lyg jau būtum atėjęs ir vienijuosi su tavimi. Niekada neleisk man nuo tavęs atsiskirti. Amen.“ (RK / Vatican News)

Dienos impulsas       2020-03-24 10:34

Br. kun. Aldonas Gudaitis SJ
Šventu gavėnios metu esame kviečiami dažniau prisiminti meilę, kurią Jėzus Kristus parodė nešdamas kryžių ir būdamas nukryžiuotas. Ypatinga Jėzaus meilė pasireiškė tuo, kad kančioje jis nesusitelkė vien į skausmą, bet sugebėjo matyti plačiau. Kryžiaus kelyje jis pastebėjo drąsią Veronikos meilę. Nepaisydama pavojaus, ji nušluostė suprakaitavusį Jėzaus veidą. Mylinčiu žvilgsniu Jėzus žvelgė į apaštalo Petro akis, kai šis tirs kartus jo išsigynė. Jėzus ramino verkiančias moteris, o kabodamas ant kryžiaus atleido nusikaltėliui, atleido jį kankinusiems, iš jo pasityčiojusiems, sakydamas: „Tėve atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Prieš mirtį Jėzus pasirūpino Marija – apaštalą Joną paskyrė globoti savo Motiną.

Tikrai mylinčios akys visada mato plačiau. Gali būti, kad šiuo metu, išgyvendami COVID-19 plitimą, patiriame pagundą susitelkti tik į nuolat informacinėje erdvėje pasirodančias žinias apie užsikrėtusiųjų skaičių, gausėjančias mirtis… Kryžiaus kančios akivaizdoje Jėzus nenustojo mylėti, jo pavyzdys moko ir toliau matyti pasaulyje egzistuojantį gėrį, tikėti Dievo meile. Kiek daug žmonių – medikų, policininkų, kunigų, šiuo metu rizikuojančių savo gyvybe, herojiškai myli! Kai kurie jų galbūt net nėra girdėję Jėzaus ištarmės: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“, o tokia meile gyvena.

Kasdien matome, su kokiu grožiu į Lietuvą veržiasi pavasaris, pražysta gėlės, iš pietų grįžta paukščiai. Kasdienybės patirtyse, žiniasklaidos informacijoje ieškokime Dievo karalystės ženklų, o ji labiausiai pasireiškia ten, kur mylima, kur daug vilties. Net daugelio žmonių mirčių akivaizdoje tikėkime, kad jie nueina į Tėvo namus, kur juos pasitinka Meilė.
Kauno šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčia

 

Mąstymas       2020-03-24 5:59

Prašyti Jėzaus galios patyrimo savo silpnume

Kartu su Jėzumi „įeisiu“ į Jeruzalę. Įsivaizduosiu, kaip gali atrodyti miestas švenčių metu. Spūstis, minios žmonių, einančių į šventyklą. Jėzus žino, kad tame mieste bus pasmerkiamas mirti ir kankinamas. Kalbėsiuosi su Jėzumi apie Jo artėjančią mirtį.

*

Jėzus nuveda mane prie maudyklės, hebrajiškai vadinamos Betzata, kur guli daugybė ligonių. Jėzus visada būdavo kartu su kenčiančiais, todėl nori, kad ir aš būčiau kartu su jais. Įžvelgsiu tarp jų ir savo artimuosius bei pažįstamus.

*

Kalbėsiuosi su Jėzumi apie mano širdžiai artimus žmones ir prašysiu, kad numalšintų jų skausmus ir išgydytų. Kurį iš jų labiausiai norėčiau atiduoti Jėzui?

*

Atkreipsiu dėmesį, kaip tarp daugelio ligonių Jėzus pastebi vieną paralyžiuotąjį. Jėzus žino, kad jis kenčia jau trisdešimt aštuonerius metus ir yra vienišas. Klausysiuosi, su kokia meile Jis jo klausia: „Ar norėtum pasveikti“?

*

Jėzus taip pat pastebi ir mano ligas, kiekvieną mano gyvenimo „paralyžių“. Jis prisiartina prie manęs ir klausia: „Ar nori būti sveikas“? Ar tikiu, kad Jėzus gali mane išgydyti iš kiekvienos negalios? Netgi iš tokios, kuri paralyžiuoja mane jau daugelį metų? Ko norėčiau dabar Jo paprašyti?

*

Sustosiu mintimis ties išgydymo scena. Vienu akimirksniu išnyksta visa kančia, kuri slėgė vyriškį daugelį metų. Jėzus parodo savo žodžio galią. Apsvarstysiu, kad būtent tuos savo žodžius, kurie yra pilni Jo galios, Jėzus paliko man Biblijoje.

*

„Daugiau nuodėmių nebedaryk, kad neatsitiktų kas blogesnio“. Jėzus parodo man, kad didžiausios mano kančios šaltinis ir priežastis yra nuodėmė. Ką galiu pasakyti apie savo sąžinės peržvalgas ir išpažintis?

Šiandieninėje maldoje prašysiu Jėzaus:

„Neleisk man gyventi nuodėmėje!“
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-24 5:58

Komentaro autorius – kun. Jacek Paszenda SDB

„O šventa tinginystė!“ – kas nors galėtų su džiaugsmu šiandien sušukti. O dar ir kaip! Gali gulėti, nieko neveikti, net ir daugiau nei 30 metų, ir laukti, kol Jėzus ateis, išgydys, padarys mus šventaisiais. Juk mūsų dangiškasis Tėvas žino, ko mums reikia, kaip sakė pats Jėzus. Juk Dievo malonė neuždirbama, neužsipelnoma. Tačiau klystų tas, kas galvotų, kad Jėzus rekomenduoja dykinėjimą.

Ar iš tikrųjų paralyžiuotasis nieko neveikė? Per 38 metus jis laukė, bet ir stengėsi pasiekti stebuklingą vandenį. Be abejo, ir tikėjo, nes kam ten sėdėti netikinčiam tiek metų? Dėl savo paralyžiaus negalėjo daug nuveikti. Jis savo ištvermė rodo didelį tikėjimą. Gal belaukdamas nepailstamai maldavo ir Dievo pagalbos… O mes puikai žinome, kad Jėzus visada reikalaudavo tikėjimo. Dažnai paklausdavo: ar tiki? Eik, tavo tikėjimas tave išgydė...

Betsata reiškia Gailestingumo namai, arba Malonės namai. Gailestingasis Dievas visada yra pasiruošęs mums pagelbėti. Jo gailestingumo vartai kiekvienam ir visada plačiai atidaryti. Kaip sakydavo šv. Faustina, reikia pasitikėjimo, reikia paruošti savo širdį, reikia bendradarbiauti su Juo. Visiškai Juo pasitikėti – reiškia sutikti, kad tai Jis nuspręs, ar ir kada bei kaip mums pagelbėti. Nors reikėtų laukti ir 38 metus.
Bernardinai.lt

IV Gavėnios trečiadienio Evangelija       2020-03-24 5:57

(Ps 50, 12a. 14a)

  Sutverk širdį man tyrą, o Dieve; išgelbėk mane, ir būsiu laimingas.

Evangelija (Jn 5, 1–3a. 5–16)

  Buvo žydų šventė ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę.
  Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betsata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių.
  Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“
  Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol aš pats nueinu, kitas įlipa griečiau už mane“.
  Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.
  Toji diena buvo šeštadienis. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šeštadienis, tau negalima nešti gulto“.
  Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: ‘Imk savo gultą ir eik!’“
  Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: ‘Imk ir eik?’“ Išgydytasis nežinojo, kas jis, kadangi Jėzus buvo pasitraukęs dėl minios, susirinkusios toje vietoje.
  Vėliau Jėzus jį susitiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus. Žydai dėl to ir persekiojo Jėzų, kad jis taip darydavo šeštadienį.
Katalikai.lt

IV Gavėnios trečiadienio Dievo Žodžio       2020-03-24 5:56

Psalmė (Ps 45, 2–3. 5–6. 8–9)

P. – Su mumis dangaus kariuomenių Viešpats, Jokūbo Dievas – štai mūsų tvirtovė.

  Dievas – prieglauda mūsų, tvirtovė:
  Jis varguose ištikimiausias mūsų Globėjas.
  Todėl nesibijom, net jei žemė drebėtų,
  Jei kalnai griūtų į jūrų gelmę. – P.

  Sraunūs upeliai džiugina Viešpaties Miestą,
  Kur stovi šventas Aukščiausiojo būstas.
  Dievas jo viduje – jam nėra ko bijotis;
  Kas rytas anksti ateis jam Dievas padėti. – P.

  Su mumis dangaus kariuomenių Viešpats,
  Jokūbo Dievas – štai mūsų tvirtovė.
  Eikite pasižiūrėkit, ką Viešpats nuveikia,
  Kokių stebuklų jis žemėje daro. – P.

IV Gavėnios trečiadienio Dievo Žodžio       2020-03-24 5:55

Skaitinys (Ez 47, 1–9. 12)

  Angelas mane atvedė prie šventyklos durų, ir štai iš po slenksčio vanduo besisunkiąs į rytus; šventyklos, mat, priekis buvo į rytus. Vanduo nutekėjo dešiniąja šventyklos puse, priešais altorių. Paskui mane išvedė pro Šiaurės vartus ir liepė man eiti išoriniu keliu prie laukinių vartų, kurie veda į rytus. Ir štai vanduo bečiurlenąs iš pietinės pusės.
  Vyriškis, pasukęs į rytus su matavimo virve rankoje, atmatavo tūkstantį mastų ir liepė man žengti per vandenį. Vanduo tesiekė iki kulkšnių. Tada jis atmatavo dar tūkstantį mastų ir liepė man eiti per vandenį. Vanduo pasiekė iki kelių. Ir vėl jis atmatavo tūkstantį mastų ir liepė man bristi. Vanduo jau siekė iki klubo. Jis dar atmatavo tūkstantį mastų. Čionai jau buvo upė, kurios negalėjau perbristi: vanduo čia buvo gilus – patvinęs plaukimui; tai buvo upė, kurios nebegalima perbristi. Tada jis paklausė: „Ar tai pamatei, žmogaus sūnau?“ Po to jis mane sugrąžino į upės krantą.
  Sugrįžęs mačiau upės krante labai daug medžių – šiapus ir anapus. Jis tarė man: „Vanduo tas nuteka į rytinę sritį, nubėga Arabon ir įteka jūron – į jūrą su suterštu vandeniu. Todėl tas jūros vanduo pasveiksta. Visi ten lakstantys gyviai, kur tik upė pasiekia, išliks gyventi. Labai pagausės žuvų, kur tik vanduo tas atplūsta. Ir bangos taps sveikos: kur tik pasiekia ta upė, viskas išliks gyventi.
  Šioje ir anoje upės pakrantėje augs įvairiausi vaismedžiai. Nevys jų lapai, nesibaigs jų vaisiai. Jis ves kas mėnesį šviežius vaisius; mat, upės vanduo atplūs iš šventovės. Jų vaisiai bus maistui, o lapai tiks vaistui“.

Labai patiko       2020-03-23 21:33

popiežiaus Pranciškaus homilija, nes ji pamoko, labai pamoko kas reikalinga gerai maldai.

Popiežius Pranciškus       2020-03-23 21:24

Homilijoje popiežius kalbėjo apie dienos skaitiniuose minėtą karaliaus valdininko sūnaus išgydymą (žr. Jn 4, 43–54).

Sergančio sūnaus tėvas, jau girdėjęs apie nepaprastus Jėzaus veiksmus ir sužinojęs, kad jis netoli, atkeliavo ir maldavo išgydyti jo sūnų. Jėzus papriekaištauja jam ir kitiems, kad, kol nepamatys ženklų ir stebuklų, tol netikės. Tačiau valdininkas toliau maldavo Jėzaus pagalbos, kol vaikas dar nenumirė, o šis atsakė: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ Valdininkas patikėjo ir iš tiesų atrado pagijusį sūnų.

Pasak popiežiaus, šis epizodas rodo, jog tikrai maldai reikia trijų dalykų. Pirmasis yra tikėjimas: ne burna, ne žodžiais išpažįstamas, o esantis širdyje. Maldai nepakanka įpročių, reikia melstis su širdies tikėjimu, kad Viešpats yra čia, kad kreipiuosi į Jį ir kad Jis gali atsakyti ir padėti. Pirmoji tikros maldos sąlyga yra tikėjimas.

Viešpats taip pat mus moko ištvermės. Kai kurie prašo malonės, tačiau ji neateina, nes neturima ištvermės, nes galiausiai ji nereikalinga arba nėra tikėjimo. Tuo tarpu Jėzus įvairiais palyginimais – apie naktį į duris beldžiantį kaimyną arba teisėjo ramybėje nepaliekančios našlės – pabrėžia ištvermės, atkaklumo svarbą. Tikėjimas ir atkaklumas eina petys į petį. Jei tiki, tai esi tikras, kad Viešpats duos, ko prašai. Ir jei Viešpats verčia laukti, tada reikia belstis, belstis, belstis. Ne todėl, kad Viešpačiui būtų įdomiau, o dėl mūsų pačių: kad melstumėmės rimtai, kad žiūrėtume rimtai į maldą, kad nebūtumėme tarsi papūgos, kurios tik atkartoja žodžius.

Drąsa yra trečias dalykas, kurio Viešpats pageidauja mūsų maldoje. Kai kas gali paklausti: ar reikia drąsos melstis, atsistoti prieš Viešpatį? Taip, reikia. Kartais reikia tokios drąsos, tarsi ketintume spausti Viešpatį. Tokią drąsą parodė Mozė, kai stojo prieš Dievą, kuris pagrasino sunaikinti jo tautą ir išsirinkti kitą. Arba Abraomo drąsos, kai šis derėjosi dėl Sodomos išgelbėjimo, jei joje bus atrasta 30 teisiųjų, 25 teisieji, 20 teisiųjų... Daug drąsos reikia ne vien apaštalaujant, bet ir meldžiantis.

Tikėjimas, ištvermė ir drąsa. Šiomis dienomis būtina melstis, melstis daugiau, melstis tokiu būdu: tikėti, kad Viešpats gali įsiterpti, būti atkakliems, drąsiems. Viešpats nenuvilia. Galbūt tenka laukti, bet jis nenuvilia. „Tikėjimas, ištvermė ir drąsa“, – pakartojo popiežius Pranciškus.

Jis suteikė eucharistinį palaiminimą dalyvavusiems šv. Mišiose nuotoliniu būdu ir sukalbėjo dvasinę Komuniją lydinčią maldą. (RK / Vatican News)

Mąstymas       2020-03-23 20:14

Prašyti tikėjimo ir pasitikėjimo Jėzumi atsinaujinimo


Būsiu kartu su Jėzumi, kuris pavargęs, nuėjęs ilgą kelią iš Judėjos per Samariją, sugrįžta į savo gimtąją Galilėją. Jis prisimeną skausmingą akimirką, kai savo žemiečių  buvo išvarytas iš Nazareto. Prisiartinsiu prie Jėzaus, kad su Juo pasikalbėčiau apie Jo meilę, ramybę ir nuolankumą.

*

Jėzus nuolat grįžta į mano gyvenimą, nes Jo „gimtoji Galilėja“ yra mano kasdienybė. Padėkosiu Jam už Jo ištikimą ir kantrią meilę.

*

Galilėjiečiai priima Jėzų, nes matė Jo stebuklus, kuriuos Jis padarė Jeruzalėje. Jėzus priima jų nesubrendusį tikėjimą ir meilę. Kas mane labiausiai žavi Jėzaus asmenyje? Ką galiu pasakyti apie savo tikėjimo motyvaciją ir dvasines praktikas?

*

Atkreipsiu dėmesį į valdininką iš Kafarnaumo, kuris atkeliauja pas Jėzų į Galilėjos Kaną paprašyti, kad išgydytų jo sūnų. Toje dramatiškoje situacijoje valdininkas nepraranda tikėjimo.

*

Pas ką aš dažniausiai einu su savo problemomis, į ką kreipiuosi pagalbos? Ar galiu apie jas kalbėtis su Jėzumi? Apie ką dabar norėčiau su Juo pasikalbėti?

*

Valdininkas besąlygiškai pasitiki Jėzaus žodžiais. Namuose jis randa pasveikusį sūnų ir patiria Jėzaus žodžių galią. Prisiminsiu Dievo Žodį, kuris stebuklingai išsipildė mano gyvenime. Už kokius žodžius šiandien norėčiau Jėzui ypač padėkoti?

*

„Viešpatie, ateik, kol mano vaikas dar nenumirė“. Nuoširdžioje maldoje pakviesiu Jėzų į savo šeimą, bendruomenę. Pavesiu jam visus, kas serga, yra silpni ir gali numirti. 

Prašysiu gilaus tikėjimo ir vilties sau ir savo artimiesiems. 
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-23 6:04

Evangeliją komentuoja – kun. Jacek Paszenda SDB

„Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite.“ O kas gi iš mūsų netrokštų pasakyti: jei padarytum nors vieną nedidelį ženklą, stebuklą, tai tvirtai tikėčiau! Kartais mums atrodo, kad mažas stebuklėlis mums padėtų. Turbūt dėl to nuolat yra žmonių, ieškančių ypatingų ženklų, stebuklų, įvykių. Žmonių, kurie bėga nuo vienos šventovės prie kitos, renka šventųjų paveikslus ir relikvijas, pašventinus daiktus, nuolat ieško geresnio pamokslininko.

Ar šie dalykai yra blogi? Ne, problema ta, kad pradedama ieškoti ypatingų dalykų, pamirštant Jėzų.

Šiandien Evangelijoje Jėzus neatsisako padėti. Jis pats pripažino, kad Jo tėviškėje nebuvo gerbiamas, nebuvo į Jį įtikėta. Žinodamas, kad kai kurie ieško vien spektaklio, neatsisakė padėti karaliaus valdininkui. Jėzaus tikslas – ne gydyti žmonės, bet atvesti juos prie Dievo. Dėl to Jis sutiko padėti, nors valdininko tikėjimas buvo silpnas. Galutinai „įtikėjo jis pats ir visi jo namai“.

Kitame savo palyginime apie turtuolį ir Lozorių (Lk 16,19–31) mums pareiškia, kad turime visko, ko mums reikia mūsų tikėjimui ir išganymui. Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų. Nepadės ypatingi ženklai, nepadės relikvijos ir t. t., jei neklausome Mozės, t. y. pasakytų mums Dievo žodžių, jei tikime arba vien „teoriškai“, savo širdy, t. y. nepraktikuojame arba „praktikuojame“ vien išoriškai.

Jėzus iš mūsų laukia tvirto tikėjimo, paremto ir gyvenimu, ir malda, ir paklusnumu Dievo Žodžiui. Tik tada pašventinti daiktai, stebuklai bus mūsų tikėjimo papuošimas, gražus, nors nebūtinas. Kaip liudija šv. Paulius Laiške filipiečiams: visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe (Flp 3, 8).
Bernardinai.lt

IV Gavėnios pirmadienio Evangelija       2020-03-23 6:01

(Am 5, 14)

  Siekite gėrio, ne blogio, tada jūs gyvensite, ir Viešpats bus su jumis.

Evangelija (Jn 4, 43–54)

  Jėzus išvyko iš Samarijos į Galilėją. Jis pats buvo pareiškęs: „Pranašas negerbiamas savo tėviškėje“. Kai jis pasiekė Galilėją, galilėjiečiai priėmė jį su džiaugsmu, nes buvo matę jo darbus per šventes Jeruzalėje; mat, jie buvo nukeliavę į tas šventes.
  Jis vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kur buvo pavertęs vandenį vynu. O Kafarnaume buvo vienas karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo. Išgirdęs, jog Jėzus iš Judėjos sugrįžęs į Galilėją, jis atkeliavo pas jį, ir maldavo eiti ir išgydyti jo sūnų, kuris buvo marinamas.
  Jėzus jam atsakė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite“.
  O valdininkas prašė: „Viešpatie, ateik, kol mano vaikas dar nenumirė“.
  Jėzus jam tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ Žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir išėjo namo.
  Pareinantį jį pasitiko tarnai ir pranešė, kad vaikas gyvas. Jis pasiteiravo, kurią valandą sūnui pasidarė geriau. Jie atsakė: „Vakar apie septintą valandą atslūgo jam karštis“. Taip tėvas patyrė, kad tai buvo ta valanda, kada Jėzus pasakė jam: „Tavo sūnus gyvas“. Ir įtikėjo jis pats ir visi jo namai.
  Tai buvo antras stebuklas, kurį Jėzus padarė, sugrįžęs iš Judėjos į Galilėją.
Katalikai.lt

IV Gavėnios pirmadienio Dievo Žodžio       2020-03-23 6:00

Psalmė (Ps 29, 2. 4–6. 11–13)

P. – Viešpatie, aš tave aukštinsiu: tu gi mane iš priešo rankų ištraukei.

  Viešpatie, aš tave aukštinsiu:
  Tu gi mane iš priešo rankų ištraukei,
  Nedavei priešams piktai manim džiaugtis.
  Gelbėjai mane nuo mirties karalijos,
  Gyvą mane palikai, neleidai žengti bedugnėn. – P.

  Skambinkit Viešpačiui visi, kas tik jį mylit,
  Šlovinkit, atsiminę jojo šventumą!
  Rūstus jis valandėlę teesti,
  Bet per visą gyvenimą geras.
  Iš vakaro verksmas, iš ryto vėl džiaugsmas. – P.

  Dieve, klausyki, būk maloningas,
  Viešpatie,būk padėjėjas!
  Raudą pakeitei man dainomis, šokiais.
  Viešpatie, mano Dieve, tave šlovinsiu amžiais. – P.

IV Gavėnios pirmadienio Dievo Žodžio       2020-03-23 5:59

Skaitinys(Iz 65, 17–21)

  Štai ką sako Viešpats:
  „Štai aš sutversiu naują dangų ir naują žemę. Tada nebebus galvojama apie tai, kas buvo anksčiau,ir to niekada nebebus prisimenama.
  Užtat jūs džiaugsitės ir amžiais džiūgausite tuo, ką sutversiu. Jeruzalę paversiu į džiaugsmo miestą, ir jos gyventojus – į džiaugsmo tautą. Aš pats džiūgausiu dėlei Jeruzalės ir džiaugsiuos savąja tauta. Ten niekad daugiau nebebus girdėti verksmo ir dejonės.
  Tenai neatsiras tokio kūdikio, kuris tik nedaugel dienų tegyventų. Nebus ten senelio, kuris nesulauktų giliausios senatvės. Kas mirtų kaip šimtametis, bus tebelaikomas jaunu; kas šimto metų dar nesulauktų, bus laikomas prakeiktu. Jie statysis namus ir gyvens juose, sodins vynuogynus ir naudosis jų vaisiais“.

Mk 5:41-42 x Jn 9:6-7        2020-03-23 1:20

http://biblija.versme.lt/NT.pdf
225 psl. komentaras.

Tomas Mertonas       2020-03-22 23:23

„Jeigu nesustosime poilsiui, Dievas nelaimins mūsų darbo. Jei nesustosime, kad pasinertume į tylą, į būtį, toliau eikvosime savo gyvenimą, kad taptume tuo,
kuo nenorime būti; toliau darysime tai, ko niekas mūsų neprašo. Žmogaus būtis yra kur kas daugiau už viską, ką jis jaučia ar daro. Žmogaus būtis yra vidinė tyla. (...) Tie, kurie žino, kad po šito gyvenimo yra kitas Gyvenimas, skirtas praleisti Danguje, panyra į mąstymą apie paskutinį ir svarbiausią pasirinkimą, paskirtą pabaigą: kūnui grįžti į dulkes, dvasiai kilti pas Tėvą.“

Mons. Adolfas Grušas       2020-03-22 14:06

GYVENIMO ŠVIESA

Jėzui buvo labai svarbi ženklų kalba. Per juos jis betarpiškai prisiliesdavo prie žmonių, nešdamas jiems išgelbėjimo žinią.
Tą dieną Viešpats susidūrė su nuo gimimo aklu žmogumi ir panoro jį pagydyti. Sumaišęs savo seiles su žemėmis, tuo purvu Jėzus patepa aklojo akis, prisiliesdamas prie jo, o paskui liepia eiti ir nusiplauti veidą Siloamo tvenkinyje. Tai ženklas, kuriuo per vieną akimirką pasakoma viskas: Jėzus yra Šviesa ir atėjo nešti Šviesos į pasaulį, kuriam dažnai kur kas labiau patinka tamsybės. Kadangi Šviesa labiausiai spindi tada, kai nėra debesų, kai širdies netemdo sunkumai ir rūpesčiai, Viešpats liepia aklajam, prieš atgaunant regėjimą, nusiprausti vandenyje.
Jei norime išvysti Jėzaus veidą, pirmiausiai privalome leisti Jam nuvalyti mūsų širdį. Jei nepatirsime tos dovanos, liksime amžinai akli.
Jeruzalės gyventojai ir iš toliau atvykę šventyklos lankytojai negalėjo patikėti savo akimis. Taip atsitiko, nes tai buvo aklųjų akys, nenorinčios žvelgti tikėjimo žvilgsniu. Tai užsispyrėliai, nesudedantys ginklų net susidūrę su akivaizdžia tiesa.
Tokiu būdu pagydytasis jaunuolis tapo visuotinio dėmesio objektu. Visi jį klausinėja, visiems norisi sužinoti, kaip jis buvo pagydytas. Jis visiems kartoja tą patį pasakojimą, atkakliai, nenukrypdamas nė vienu žodžiu, tačiau, klausantis to pasakojimo, pristinga paties svarbiausio asmens - Jėzaus: „Kur jisai?“ „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“, o pagydytasis teturi vieną atsakymą: „Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“.
Fariziejai randa dirbtinę problemą: Jėzaus padarytas stebuklas įvyko šeštadienį, tuo tarpu, pagal juos, tas, kuris ką nors daro šeštadienį, netgi jei tai būtų pats geriausias darbas, negali būti iš Dievo. Tačiau ir toliau buvęs aklasis nesugeba pasakyti ką nors daugiau, o tik atkakliai kartoja: „Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jo klausia: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“,- ir šis tvirtina: „Jis pranašas“. Fariziejai spyriojasi: „Tas žmogus ne iš Dievo“, o buvęs aklasis į tai atsako: „Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“.
Vis dėlto net ir pagydytas aklasis žydų valdžios viršūnėms buvo tik nusidėjėlis, kurį reikia išvaryti iš šventyklos…
Kaip tik tada pagydytasis ir išvysta Jėzų, tikrąją Šviesą. Iki šiol jis nebuvo Viešpaties matęs savo akimis, o dabar jau susiduria akis į akį, kad tokiu būdu būtų atbaigta gautoji malonė. Viskas baigiasi tikėjimo išpažinimu, nes aklasis suvokia, kad dovanotoji akių šviesa yra ženklas, kviečiantis į tikėjimą.
Tai kartu ir kvietimas mūsų bendruomenėms, kiekvienam iš mūsų, kad, apšviesti tikėjimo ir pažinę Jėzų, su džiaugsmu priimtume kiekvieną dieną, netgi tada, kai susiduriame su vienatve ar išmėginimais. Akių atvėrimo ženklas yra liudijimas, kad Jėzus savo šviesa gali nušviesti kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Reikia tik nusiplauti purvą nuo akių bei širdies ir leisti, kad mus paliestų Viešpaties ranka…

Popiežius Pranciškus       2020-03-22 14:04

Pasak popiežiaus Pranciškaus, galima pasakyti, jog dienos Evangelijos skaitinio centre – šviesa.

„Aš esu pasaulio šviesa! (Jn 9, 5)“, kuri išsklaido tamsumas, sako Viešpats ir patvirtina tai regėjimo sugrąžinimu nuo pat gimimo aklam žmogui. Jis veikia dviejuose planuose. Neregys visų pirma atgavo regėjimą, o po to buvo palydėtas iki tikėjimo pačiu Jėzumi. Jo stebuklai nėra vien ypatingi veiksmai, tačiau yra skirti tam, kad sužadintų vidinį pokytį ar atvestų į tikėjimą.

Fariziejai užsispyrusiai nenori pripažinti stebuklo ir pagydytam žmogui uždavinėja įtarius klausimus. Jis juos išmuša iš vėžių tikrovės jėga: „Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.“ Susidūręs su aplinkinių abejonėmis ir priešiškumu buvęs neregys palaipsniui atskleidžia tapatybę To, kuris jį pagydė, ir išpažįsta tikėjimą. Iš pradžių jis Jėzų pavadina pranašu, vėliau žmogumi iš Dievo, galiausiai Mesiju, kurį pagarbina.

„Kad ir mes patirtume kažką panašaus!“, – palinkėjo popiežius. Tikėjimo šviesa tam, kuris buvo aklas, padėjo atrasti naują tapatybę. Jis jau yra „naujas kūrinys“, naujoje šviesoje matantis savo gyvenimą ir jį supantį pasaulį, nes užmezgė bendrystę su Kristumi. Jis nebėra bendruomenės atstumtas išmaldos prašytojas, aklumo ir išankstinių nusistatymų vergas.

Jo kelias į šviesą simbolizuoja išlaisvinimo iš nuodėmės kelią, kuriuo eiti esame pašaukti. Nuodėmė yra tarsi tamsi skraistė, kuri uždengia mūsų veidą ir trukdo aiškiai matyti save pačius ir pasaulį. Viešpaties atleidimas nutraukia šį tamsos ir šešėlių uždangalą, dovanoja mums naują šviesą. Dabartinis gavėnios laikas yra tinkamas ir vertingas tam, kad artėtume prie Viešpaties, prašytume Jo gailestingumo tais būdais, kuriuos Motina Bažnyčia mums siūlo.

Išgydytas neregys, kuris dabar jau gali regėti tiek kūno, tiek dvasios akimis, yra kiekvieno pakrikštytojo, panardinto į malonę, išplėšto iš tamsos ir apšviesto tikėjimo, vaizdinys.

Tačiau nepakanka gauti šviesos, reikia tapti šviesa. Kiekvienas iš mūsų yra pašauktas priimti dieviškąją šviesą ir išreikšti ją savo gyvenimu. Tai dienos skaitinyje primena ir apaštalas Paulius.

„Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa (Ef 5, 8–9)“.

Krikštu mumyse pasodinta naujo gyvenimo sėkla yra kibirkštis, kuri įžiebia ugnį, ištyrinančią mus, sudeginančią blogį širdyje, leidžiančią šviesti ir žibėti, palygino Šventasis Tėvas, melsdamas, kad su Dievo Motinos užtarimu elgtumėmės kaip Evangelijos neregys, būtume užlieti Kristaus šviesos ir pasuktume kartu su Juo išgelbėjimo keliu. (RK/ Vatican News)

Ap. Paulius krikščionims ne pataria, o įpareigoja:       2020-03-22 13:31

„IŠTIRKITE, kas patinka Viešpačiui,
ir NEPRISIDĖKITE prie nevaisingų tamsos darbų,
o verčiau PASMERKITE juos.“ Ef 5, 10-11
Siekiantis įsiviešpatauti antikristinis leftistinis liberalizmas tokius PASMERKIMUS vadintų „nepakantos kalba“ („hate speech“) ir ieškotų, kaip pritaikyti baudžiamojo kodekso straipsnį.
Vis dėlto kiekvienas krikščionis, jei tik turi išminties ir grumiasi už savo bei artimojo sielų išganymą, privalo ne tik neprisijungti prie nuodėmingos gyvensenos, bet ir ją  pasmerkti!
Katalikų ir ortodoksų Bažnyčios aiškiai paskelbusios, kad žmogaus prigimtiniam pašaukimui ir prigimtinės šeimos sampratoms prieštaraujančios „socialinės lyties“ ideologemos ir jas siekianti įteisinti sorošinė Stambulo konvencija negali virsti „žmogaus teisėmis“ ir yra moraliai SMERKTINI projektai.
Jau gan nuodugniai IŠTIRTA, po kokiais madingais ėriukų kailiais slapstosi mūsų dienų „pažanguoliai“ vilkai.
NEPRISIDĖKIME prie jų nevaisingų tamsos darbų, o verčiau juos PASMERKIME.
Žmoniją nuo visų „stereotipų“ tamsos laisvinantys genderistai yra mūsų dienų tipiški fariziejai, todėl jiems puikiai tinka Kristaus šiandienos skaitinio žodžiai: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės,
bet štai jūs sakote: ‘Mes neakli!’ – Taigi jūs kalti“. (Jn 9, 40-41)

Deivis       2020-03-22 13:12

Ozirio teismo belaukiant. Ozirio, o ne žydų jehovos.

ah1       2020-03-22 13:06

eikit į gamtą ir išsigydysit nuo dvasinio aklumo. Gamta mūsų namai, gamta tėvas ir motina, gamta davėjas, gamta dievas. Mylėk dievą gamtą, o save patį kaip dievą gamtą.

Prašalietis       2020-03-22 12:57

Įdomu ar kada ateis laikas, kai baigsis visokio plauko"intelektualų“primityvus propagandinis plevojimas visur ir apie viską. Net ir “religijos profesionalai” kaip Sigitas Tamkevičius su savo “Aklojo pagydymas 4 Gavėnios sekmadienio homilija”, Arnoldas Valkauskas su “Dievo žodžio profesionaliu ir kompetentingu žinojimu” Mintys pamąstymui: pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių”, “tautinis” psalmių giedotojas su"Mane Viešpats gano: man nieko nestinga”,  ir t.t. nebaigia blevyzgoti apie “karalių tepimus, kas ką nešė, kas kam švietė,kas ką ir kaip gydė, kas ką ganė, kas ką šėrė, o kas gavo špygą, kaip Dievas spiovė žemėn ir taip pagydė žmogų”... ir taip be galo ir be pabaigos… Kaip nekeista, bet tikram tikėjimui pakanka “sukalbėti Tėve mūsų tamsiojoje, kur niekas nemato, nes Dievas iš anksto žino ko kam reikia”....

>>> 11:42       2020-03-22 12:21

Tai mano pati didžiausia Meilė, kurią sutikau savo gyvenime. Tai Gyvojo Dievo Sūnus. O kas Jis yra tau?

Mąstymui        2020-03-22 11:42

kas tas Tamstos paminėtas Jėzus ?

Mąstymas       2020-03-22 11:10

Prašyti išlaisvinimo iš dvasinio aklumo

Žvelgsiu į neregį, kuris nuo gimimo gyvena tamsybėse. Prisiminsiu asmenis, kurie sunkiai serga, kurie kenčia daug metų. Atiduosiu juos Jėzui. Gal ir aš išgyvenu kokią sunkią patirtį? Papasakosiu apie tai Jėzui.

*

Pastebėsiu kaip Jėzus, praeidamas pro neregį, sustoja ir išgydo jo akis. Įsivaizduosiu to žmogaus laimę tuo momentu, kada nusiplovė akis ir pirmą kartą pamatė pasaulį.

*

Kas labiausiai užmerkia mano akis džiaugsmui ir gyvenimo ramybei? Pasakysiu apie tai Jėzui. Karštai paprašysiu Jo, kad mane nuplautų ir išlaisvintų nuo to, kas veda mane į  širdies tamsybes.

*

Neregio tėvai bijo liudyti apie Jėzų. O pats išgydytasis drąsiai skelbia tiesą, nebijodamas netgi fariziejų atmetimo ir pasmerkimo. Ką galiu pasakyti apie savo viešą Jėzaus liudijimą?

*

Stebėsiu fariziejų laikyseną. Jie nesugeba priimti tiesos apie Jėzų, Dievo Sūnų. Jiems trukdo jų asmeninis „žinojimas“ apie Dievą. Jie turi savo nusistatytas schemas ir įsivaizdavimus, kurių nepajėgia pakeisti.

*

Ar leidžiu Dievui, kad apsireikštų man kasdienybėje taip, kaip Jis pats to nori? Ar esu atviras gyvenimo įvykiams, per kuriuos Dievas apsireiškia man kaskart naujai?

*

„Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ar tikiu tuo, kad Dievas gali kalbėti man per labai paprastus žmones? Kaip priimu silpnesnių ir mažiau man reikšmingų žmonių pamokymus, pastabas?

*

Pabaigos maldoje išreikšiu Jėzui savo tikėjimą. Kartu su išgydytu akluoju atiduosiu garbę Jėzui:

„Tu esi mano vienintelis Išgelbėtojas“.
Kasdienapmastau.lt


Rekomenduojame

Vytautas Sinica: Ką daryti su Lietuvos ekonomika? Įgalinti lietuvius pačius kurti darbo vietas

Kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas: Pandemija nėra Šėtono pergalė

Geroji Naujiena: Jėzau, Tu mūsų viltis

Ramūnas Aušrotas. Naujoji Zelandija skubos tvarka liberalizavo abortus

Nijolė Bulotaitė. Kunigas Alfonsas Lipniūnas: lietuviško žodžio ir katalikiškos meilės galia

Kaip karantinas pakeitė lietuvių gyvenimą?

Ramūnas Aušrotas. Net ir katalikiškoje mokykloje apie „Didžiąją Prancūzijos revoliuciją“ dėstoma liberalų propaganda

Povilas Gylys. Nerimas dėl ekonominės krizės suvaldymo

Susipažinkime: Dievo Tarnas kun. Alfonsas Lipniūnas

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie Cacą ir Kaką

Laimonas Kairiūkštis. Ar visiems verslininkams reikia padėti?

Liudvikas Jakimavičius. Kova su korona iš mano balkono

Jurga Karčiauskaitė-Lago. Ispanija – pavyzdys kaip nedaryti!

Tikintieji kviečiami kasdien drauge melstis šv. Juozapo maldą

Vytautas Rubavičius. Karūnuotasis keičia pasaulį

Rasa Čepaitienė. Karantinas (II): kinų pavasaris. Antroji dalis: politekonominė

In memoriam: Vaclovas Bagdonavičius

„Iš savo varpinės“. Naujausios PSO rekomendacijos: karantinas COVID-19 nesustabdys?

Marius Malakauskas. #LaikykisVeryga

Italija: kunigas, atidavęs kitam pacientui savo plaučių ventiliatorių, mirė nuo koronaviruso

Neringos Venckienės pranešimas spaudai: Ar buvo galima tikėtis kitokios teismo nutarties?

Vytautas Radžvilas. Dagio „krikščioniškos“ frakcijos pavardės

Vytautas Sinica. Visi genijai pasiruošę vertinti po laiko

Mindaugas Skrupskelis iš Kinijos: kovo 26-osios įrašas apie pasaulio atsaką į CoVid-19 iššūkį

Aras Lukšas. Precedento neturinti byla: Lietuva prieš nacizmą

LGGRT Centro tyrimo išvadas patvirtino Rusijos Federacijos valstybinis archyvas

Susitelkusi Lietuva. Mykolas Kleck: „O, Lietuva, kaip aš tave myliu“

Audrius Bačiulis. Apie Europos Sąjungos jungtinius apsaugų nuo Corona viruso epidemijos pirkimus

Algimantas Rusteika. Na, bet kai viskas baigsis, bus gerai

Andrius Švarplys. Demokratija tapo globalistinio valdymo iškamša

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.