Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Advento Naujiena: Budėkime – Jis sugrįš!

Tiesos.lt redakcija   2020 m. lapkričio 29 d. 0:33

58     

    

Geroji Advento Naujiena: Budėkime – Jis sugrįš!

O, kad perplėštum dangų ir žemėn nužengtum!

Viešpatie, tu – mūsų tėvas; „Mūsų Vaduotojas“ – toks tavo vardas nuo seno. Kodėl gi, Viešpatie, leidi nuo tavo kelių mums nuklysti, užkietini mūsų širdį tavęs nebijoti? Sugrįžk dėlei savo tarnų, dėl genčių, kurios – tavoji nuosavybė!
O, kad perplėštum dangų ir žemėn nužengtum,– kalnai prieš tave sudrebėtų!
Nuo amžių nėra kas patyręs,– ausis negirdėjo, akis neregėjo,– kad būtų, be tavęs, koks dievas, kuris tiek padėtų juo pasikliaujantiems. Tu rodai palankumą tiems, kurie vykdo teisybę ir tavo kelių neužmiršta.
Bet štai užsirūstinai, nes nusidėję mes visą laiką tau nusikalsdavom. Visi mes lyg nevalos tapome, visas mūsų teisumas – lyg suterštas skurlis. Visi mes nuvytę lyg lapai, ir mūsų kaltė tartum vėjas mus neša.
Nėra kas šauktųsi tavojo vardo, kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis. Tu paslėpei savąjį veidą nuo mūsų, atidavei mus į mūsų kaltybės valdžią. Ir vis dėlto, Viešpatie, tu – mūsų tėvas. Mes esame molis, o tu – mūsų puodžius; visi mes – darbas tavųjų rankų (Iz 63, 16b–17. 19b; 64, 3–7).

* * *

O Dieve, pastatyk mus ant kojų!

Tenušvinta veidas tavasis, ir mes išgelbėti būsim!
O Izraelio ganove, atidžiai paklausyki!
Tavąjį sostą laiko sparnai cherubinų.
Pakilk su didžiąja savo galybe,
ateik mūsų vaduoti!
Dangaus kariuomenių Dieve, sugrįžki,
pažvelk iš dangaus, pasižiūrėki
ir aplankyk šitą vynmedžių sodą!
Globok jį – tavo rankų sodintą,
atžalą – tavo užsiaugintą.
Numylėtiniams savo ranką ištieski,
žmonėms, tavo ugdytiems.
Mes jau nuo tavęs nebesitrauksim:
gyvybę išsaugoki mums,
ir mes šlovinsim tavo vardą (Ps 79, 2–3. 15–16. 18–19).

 

* * *

Mes laukiame, kada apsireikš mūsų Viešpats Jėzus Kristus

Broliai!
Malonė ir ramybė jums nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
Aš nuolat už jus dėkoju Dievui, kad dėl Jėzaus Kristaus Dievas suteikė jums savo malonę. Per jį jūs praturtėjote visu kuo – visokiu Dievo žodžiu ir pažinimu,– ir Kristaus liudijimas jūsų tarpe tapo tvirtas. Todėl jums nestinga jokios malonės dovanos, belaukiant, kada apsireikš mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis ir stiprins jus iki galo, kad išliktumėte nenusikaltę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dienai. (1 Kor 1, 3–9)

* * *

Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas

Jėzus pasakė savo mokiniams:
„Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti.
Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegant.
Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ (Mk 13, 33–37)

* * *

Pirmąjį Advento sekmadienį, pradėdami naujuosius liturginius metus, esame raginami nusimesti tamsos darbus ir budėti. Viltingai laukdami Jėzaus sugrįžimo laikų pabaigoje prašome malonės neprarasti budrumo – teneapleidžia mūsų visų palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ryžtas patikėti Gerojo Ganytojo vedimu net ir tada, kai, atrodo, nebėra vilties.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Duok, kad daugiau nė vienas nepasijustume savo tėvų žemėje nereikalingas, vienišas ar atstumtas, kad niekam nė mintis nekiltų ją apleisti, o jau išvykusieji rastų kelią namo, kad Tavo sutelkti ir laiminami kurtume Lietuvą Tiesoje.
Suteik, Viešpatie, ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, savo išganingųjų malonių, kad Šventosios Dvasios sustiprinti įveiktume susiskaldymus, kad atmetę nevilties kultūrą, eitume į pasaulį dalytis Įsikūnijusio Žodžio džiaugsmu. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Vienuolis Morkus (V a.). Budėti

Jei nori įveikti minėtas būsenas ir lengvai priversti sprukti svetimų minčių būrius, per maldą bei padedamas Dievo grįžk į save ir, pasinėręs į širdies gelmes, susek tuos tris galingus velnio milžinus, turiu galvoje užmaršumą, abejingumą ir nežinojimą, svetimų minčių ramsčius, dėl kurių visos kitos blogos aistros slapta įsiskverbę veikia, gyvuoja ir tarpsta malonumų mylėtojų bei nemokšų sielose. Didelio atidumo bei vadovavimosi protu dėka, pastūmėtas iš aukštybių, suseksi blogybes, pražūtingesnes už kitas, kurių daugelis nepažįsta ir net nenumano esant.
Tau padės joms priešingi teisybės ginklai, – turiu galvoje gerą atmintį, visų gerų dalykų priežastį, apšviestą pažinimą, kurio dėka atsibudusi siela išvaiko nežinojimo tamsą, ir puikiausią uolumą, paruošiantį bei išjudinantį sielą išganymo link. Apsiginklavęs šiais dorybės ginklais, Šventosios Dvasios galia, per maldas bei maldavimus, kilniai ir narsiai nugalėsi tris jau minėtus svetimų minčių milžinus.
Puikiai atmindamas geriausius Dievo dalykus, nuolat mąstydamas apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga (plg. Fil 4, 8), nuvysi nuo savęs blogąjį užmaršumą, apšviesto bei dangiško pažinimo dėka sunaikinsi pražūtingą, tamsų nežinojimą, o dorybingas ir gražus uolumas padės tau išvyti bedievišką ir blogį sieloje gimdantį abejingumą.
Šias dorybes įgysi ne paprastu savo apsisprendimu, bet iš Dievo galybės Šventosios Dvasios veikimu, būdamas atidus ir daug melsdamasis.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Adventas mus budina   
1 Advento sekmadienis

Su Adventu prasideda bažnytiniai metai, kurių centre yra pasaulio Gelbėtojas Jėzus Kristus. Keturias savaites rengsimės švęsti Jėzaus Gimimą.

Adventas primena ilgą ir skausmingą žmonijos laikotarpį, skendėjusį nuodėmės tamsoje Pranašas Izaijas dejuoja, kad žmogus per savo nuodėmes prarado Dievą: „Kodėl gi, Viešpatie, leidi nuo tavųjų kelių mums nuklysti, užkietini mūsų širdį tavęs nebijoti? Visi mes tapome lyg nešvarūs, mūsų teisūs darbai tarsi suteršti skudurai. Nuvytome mes visi kaip lapai, ir mūsų blogi darbai tartum vėjas mus neša“ (Iz 63,17; 64, 5).

Dievo žodis šį pirmąjį Advento sekmadienį Jėzaus lūpomis ragina mus budėti ir laukti sugrįžtančio Viešpaties: „Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių“ (Mk 13, 35–36). Sustokime valandėlei ties labai svarbia tema: ką reiškia šiandienis nebudėjimas ir kaip turime budėti?

Jau praeityje yra viešas ateizmo propagavimas mokyklose, universitetuose ir per visas komunikavimo priemones. Tačiau jis nedingo, bet apsigyveno mus supančioje dabartinėje kultūroje. Ateizmas mažiau regimas, todėl yra dar pavojingesnis; jis nejučiomis diegiamas žmonių sąmonėje – gyventi tarsi Dievo nebūtų, gyventi „kaip visi“. Svarbiausias daugumos siekinys – finansinis stabilumas, materialinės gėrybės ir malonumų nestokojantis gyvenimas. Šis religinis abejingumas ir susitelkimas tik į medžiaginį gyvenimą yra tas dvasinis miegas, iš kurio per Advento būsime budinami.

Religinis abejingumas yra ne kas kita, kaip praktinis ateizmas, kuris matomai auga. Tai nereiškia, kad visuomenėje daugėja netikėjimo; tikėjimas išlieka, bet jis miglotas ir nepraktikuojamas. Ryškus pavyzdys galėtų būti naujojo Seimo narių priesaika. 93 proc. Seimo narių priesaiką baigė žodžiais: „Tepadeda man Dievas“; galima tuo tikrai pasidžiaugti, bet klausimas, kiek iš jų pamąstys apie Dievą, priimdami svarbius ir Lietuvai labai reikalingus nutarimus?

Daugelis laikančių save katalikais ar kitos religijos nariais pasiduoda gyvensenai, kurioje Dievui neteikiama jokios reikšmės, ir jų gyvenimas neatitinka išpažįstamo tikėjimo. Tokioje Dievo idėjai neimlioje aplinkoje ir tikintieji užsikrečia hedonistine, vartotojiška ir reliatyvistine mąstysena.

Beveik normalu tapo gyventi kartu nesusituokus, o skyrybos daugeliui nebekelia jokių sąžinės problemų. Šiandienei mąstysenai taip pat daugeliui priimtini abortai – sakoma, tai moters teisė į savo kūną. Tikintieji net pradeda vengti elgtis taip, kaip reikalauja tikėjimas, bijodami pasirodyti atsilikusiais ir nemoderniais. Tai ypač aktualu jaunimui.

Šis dvasinis miegas tikinčiajam yra pats didžiausias mūsų dienų iššūkis. Adventas mus budins ir ragins gilinti savo tikėjimą, ieškoti Gerosios Naujienos apie Jėzaus Kristaus meilę ne tik teisiesiems, bet ypač visiems pasiklydusiems.

Be pilnatviškai išgyvenamo tikėjimo rizikuojame tapti minios žmonėmis, kuriuos postmoderniosios kultūros vėjai neša nežinia kur. Todėl Bažnyčia per Adventą primins mums maldos svarbą, sekmadienio Mišių šventimą, Dievo žodžio klausymą, Sutaikinimo sakramentą.

Siekdami budinti dvasiškai miegančius, turime ne juos smerkti ar niekinti, bet kantriai ir nuolankiai savo gyvenimu liudyti, kokia didelė palaima gyventi su Viešpačiu.

Dabartinė pandemija gali tapti malonės metu. Ji priverčia daugiau laiko praleisti namuose, todėl per Adventą dažniau paimkime į rankas Šventąjį Raštą ar gerą religinę knygą. Ačiū Dievui, jų netrūksta; tik ką pasirodė puiki knyga „Youcat. Tikėjimo kursas: būti krikščionimi“, kurioje suprantamai aiškinami aktualūs tikėjimo klausimai. Neleiskime televizijai ar internetui atimti iš mūsų laiką ir mus dvasiškai migdyti. „O Dieve, pastatyk mus ant kojų! Tenušvinta veidas tavasis, ir mes išgelbėti būsim!“ (Ps 4).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelijos komentaras       2020-12-4 5:54

Komentuoja Vita Kuliavienė
Šiandien, kaip ir dieną prieš tai, vėlgi skaitome išgydymo istoriją. Kodėl jų tiek daug Šventajame Rašte ir dar jos tokios visos panašios? Taip, jos liudija mums apie Jėzaus dievystę, bet nuostabu tai, jog taip pat kiekviena jų turi, nors iš pirmo žvilgsnio nedidelių, bet labai iškalbingų skirtumų. Trumpais pavyzdžiais kiekvienas pasakojimas moko mus išminties santykyje su Dievu, maldoje ir pan. Be to, drąsina mus turėti kantrybės ir vilties, kad bus atsakyta į mūsų prašymus vien tik Viešpaties žinomu geriausiu mums laiku ir būdu. Reikia tik būti atviriems Jo valiai.
Taigi, šiandien skaitome, jog „Jėzui išeinant, du neregiai sekė įkandin ir šaukė: „Pasigailėk mūsų Dovydo Sūnau!““ (Mt 9, 27). Iš teksto prieš tai žinome, jog Jėzus išeina iš vieno sinagogos vyresniojo namų, kur ką tik iš numirusiųjų prikėlė jo dukrelę. Žinoma, šie du vyrai būdami neregiai nematė šio stebuklo, bet išgirdo ir patikėjo, todėl sekė Jį melsdami pasigailėti ir jų. Panašu, kad Jėzus nereaguoja į juos, kol pasiekia namus, nes šie vyrai neatstoja ir net užeina pas Jį.
Tuomet Jėzus paklausia: „Ar tikite, kad aš galiu jus pagydyti?“ (Mt 9, 28). Tas klausimas atrodo nelogiškas, juk jie visą kelią neatstojo maldaudami ir dabar net į pačius Jo namus įeina. Argi jie taip elgtųsi, jei netikėtų? Bet jiems reikia nueiti tą kelią ir išpažinti žodžiu: „Taip, Viešpatie, [tikime] (Mt 9, 28)“. Tik tada Jėzus išgydo juos.
Labai gerai pažinodamas savo kūrinį – žmogų, Dievas žino, kaip svarbu mums yra garsiai išpažinti savo tikėjimą, tarsi įkūnyti jį žodžiu, kad jis paaugtų ir mus išlaisvintų. Juk kai dalinamės savo tikėjimu, ne tik kitus stipriname ir kviečiame pasitikėti Dievu, bet augame, stiprėjame jame patys. Kartu laisvėjame vis labiau pažindami ir sąmoningai rinkdamiesi tiesą. O suvokdami, ką gavome iš mus mylinčio Dievo, negalime nedėkoti ir apie tai nekalbėti. Kaip ir mūsų šiandieniniai neregiai, nors prigrasinti paties Jėzaus niekam nepasakoti apie tai, kas atsitiko, jie negali tylėti, bet eina ir skelbia tai po visą kraštą.
Nebijokime liudyti savo tikėjimo!

I Advento savaitės penktadienio       2020-12-4 5:52

Evangelija
(Mt 9, 27–31)

  Du neregiai sekė įkandin Jėzaus ir šaukė: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ Kai jis pasiekė namus, neregiai užėjo pas jį.
Jėzus paklausė: „Ar tikite, kad aš galiu jus pagydyti?“
  Šie atsakė: „Taip, Viešpatie!“
  Tada jis palietė jų akis ir tarė: „Tebūnie jums, kaip tikite“. Ir atsivėrė jiems akys.
  Jėzus prigrasė: „Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų!“ Tačiau tie išėję išgarsino jį po visą tą kraštą.
  Katalikai.lt

I Advento savaitės penktadienio       2020-12-4 5:51

Dievo Žopdis
Psalmė (Ps 26, 1. 4. 13–14)

P.  Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano.

  Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano: ko man bijotis?
  Viešpats gina mano gyvybę: ko man drebėti? – P.

  Labiausiai iš Viešpaties trokštu, to vieno prašau, –
  kad Viešpaties būste gyvenčiau visas
  savo būvio dienas,
  kad patirčiau Viešpaties palankumą,
  kad jojo šventovę lankyčiau. – P.

  Tikiuos pamatyti Viešpaties gėrį
  toje šalyje, kur gyvybė.
  Tu Viešpaties lauki ir vyriškai elkis,
  turėk tvirtą širdį, Viešpačiu remkis! – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Štai mūsų Viešpats ateina galingas,
              ir jo tarnų akys išvysta šviesą. – P. Aleliuja.

I Advento savaitės penktadienio       2020-12-4 5:50

Dievo Žodis
Skaitinys (Iz 29, 17–24)

  Štai ką sako Viešpats Dievas:
  „Nedaug bepaliko jau laiko, kada Libanas pavirs į daržą, ir daržas pataps kaip miškas. Tą dieną kurtieji išgirs Rašto žodžius; juodoje tamsoje buvę aklieji pradės regėti. Romieji nepaliaujamai džiaugsis Viešpačiu, vargingieji džiūgaus dėl Izraelio šventojo Dievo. Juk smurtininkas pašalintas, sukčius sudorotas; išnaikinti visi, kurie siekdavo blogio – kurie versdavo kitus neteisingai kalbėti, kurie teisėjui prie vartų paspęsdavo pinkles ir be tikro pagrindo atmesdavo nekaltą“.
  Todėl Viešpats, kuris išgelbėjo Abraomą, sako Jokūbo namams: „Jokūbas dabar nebebus sugėdintas, jo veidui nebeteks išbalti. Kada jo vaikai pamatys, ką tarp jų nuveikė manosios rankos, tai šventą laikys mano vardą. Jie šventą laikys Jokūbo Šventąjį, bijosis Izraelio Dievo. Susipras, kurie klydo, pasimokys, kurie niurzgė“.

I Advento savaitės penktadienio       2020-12-4 5:48

Evangelijos mąstymas
Prašyti kantrios ir tikėjime ištvermingos širdies, pajėgios pajusti Jėzaus prisilietimą

Prisiartinsiu prie neregių, kurie šaukia eidami paskui Jėzų. Įsižiūrėsiu į juos. Įsiklausysiu į jų garsų, ištvermingą šaukimą: „Pasigailėk mūsų...“ .

*

Pagalvosiu apie save. Įsiklausysiu į savo širdies būseną. Kokia yra didžiausia mano širdies liga? Kokie troškimai „šaukia“ manyje labiausiai? Ar prisijungsiu prie neregių ir pamėginsiu juos „peršaukti“ priešais Jėzų?

*

Atkreipsiu dėmesį į neregių ištvermę ir ryžtingumą. Pamatysiu, kaip jie glaudžiasi su savo nelaime prie Jėzaus. Jie tiki, kad Jis gali juos pagydyti.

*

Kokia yra mano seniausia širdies „priklausomybė“, su kuria nesusitvarkau? Kaip seniai nešioju ją savo širdyje? Kaip dažnai kalbu apie ją su Jėzumi? Kas manyje „ima viršų“: tikėjimas ar pasidavimas nevilčiai?

*

Įsižiūrėsiu į Jėzaus gestą: Jis paliečia neregių akis ir sako: „Tebūnie jums, kaip tikite“. Pasiliksiu prie šio vaizdo ilgesnį laiką. Sotinsiuosi Jėzaus gydančia galia ir stebėsiuosi neregių tikėjimu.

*

Stipriai prašysiu Jėzaus, kad paliestų manyje visas tas vietas, kuriose serga mano tikėjimas, kuriose esu gundomas pasiduoti ir maištauti prieš Jį.

*

„Ir atsivėrė jiems akys“. Prisiartinsiu prie Jėzaus. Įsižiūrėsiu į Jo veidą ir prašysiu, kad atvertų mano akis visiems Jo gerumo gestams. Išsaugosiu širdyje maldą:

„Atverk mano širdies akis tam, kad pajusčiau Tavo prisilietimą“.

Kasdienapmastau.lt

Kun. Vytautas Sadauskas, SJ       2020-12-3 14:18

Jėzus kalba apie du namus: vienas pastatytas ant uolos, kitas – ant smėlio.
„Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai“: vienas iš namų atsilaikė, kitas sugriuvo. Jėzus paaiškina: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos“; ką reiškia šie Jo pasakyti žodžiai? Atsakymą randame tekste: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“
Jėzus kalba apie krikščionis, kurie pamaldžiai taria „Viešpatie, Viešpatie“, bet nevykdo Tėvo valios. Tokiems, kurie tik šaukia, bet jo valios nevykdo, Tėvas atsakys: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau“, t. y. jo atsakymas labai panašus į jaunikio atsakymą paikosioms mergaitėms: „Aš jūsų nepažįstu.“ Tik pasipuošusiems gerais darbais jaunikis atvers duris ir pakvies į vestuvių šventę savo karalystėje. Tik namas, turintis tvirtus pamatus, atlaikys visokias audras ir nesugrius.
Du kartus Jėzus pavartoja tą pačią formuluotę: „Aš jūsų nepažįstu“: tai nėra verdiktas be teisės apskųsti, tai liūdnas tvirtinimas: „Jūs dar nesate pasirengę Karalystei, nesate pasirengę vestuvėms“; „jūs nesate pasaulio šviesa… esate pašaukti ja būti, bet nėra alyvos jūsų žibintuose, jūsų namai neturi tvaraus pamato.“
Jėzus kalba apie dvasinį budrumą ir gebėjimą matyti savo veiksmų padarinius. Jis nori, kad elgtumės atsakingai čia ir dabar.

Man       2020-12-3 9:31

šios dienos Evangelija sako, kad neužtenka tik gerai žinoti Dievo Žodį, bet ir juo gyventi, t.y. susiderinti su širdies, sąžinės balsu. Širdyje privalu pajausti Šv. Dvasios buvimą ir Jos veikimą mano gyvenime. Tik tada atsidarys vartai į dangaus karalystę.

Evangelijos komentaras       2020-12-3 5:55

Komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ
Jėzui pasirodo svarbu ne žodžiai, bet veikla. Nors kreipimasis į Jėzų kaip Viešpatį Kyrie yra labai svarbus, jis vis dėlto turi atspindėti atitinkamą veiklą. O ta veikla turi būti skirta vykdyti „dangiškojo Tėvo valią“. Jėzus ne kokį mokymą propagavo, bet vykdė Tėvo nuo amžių paskelbtą valią. Tai, ko iki Jėzaus žmonėms su vargu pavyko įvykdyti, Jėzus įvykdė visiškai. Todėl kiekvienas kreipimasis į Viešpatį yra suprantamas tik tada, kai prisidedi prie jo darbo, vykdydamas Dievo valią.
Toliau Jėzus kalba apie tai, kas gi iš tiesų yra šis santykis su Jėzumi. Pasak Jėzaus, tėra du keliai: arba tu klausai Jėzaus, esi išmintingas ir statai savo namus ant tvirto, patvaraus pagrindo, arba neklausai ir esi kvailas, statantis savo namus ant smėlio, kurį lengva išplauti. Reiktų akcentuoti, kad būtent tie du namo, kuris vadinamas gyvenimu, statymo būdai ir yra. Rinktis reikia kiekvienam asmeniškai. Pats Jėzus yra visiškai atsidavęs Dievo valiai, šiam tikslui jis skiria viską. Todėl Dievas – Dievo karalystė – ir jo teisybė yra jam svarbiausia. O kas kitaip, kas daugiau – tai jau ne Jėzaus Viešpaties kelias ir būdas.
Bernardinai.lt

I Advento savaitės ketvirtadienio       2020-12-3 5:52

Evangelija
(Mt 7, 21. 24–27)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.
  Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.
  Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.
  Katalikai.lt

I Advento savaitės ketvirtadienio       2020-12-3 5:51

Dievo Žodis
Psalmė (Ps 117, 1. 8–9. 19–21. 25–27a)

P.  Palaima tam, kurs ateina Viešpaties vardu!

  Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras,
  jis maloningas per amžius.
  Geriau prie Viešpaties glaustis,
  negu žmogumi pasikliauti!
  Geriau Viešpačiu remtis,
  negu pasitikėti didžiūnais! – P.

  Atverkit vartus, kur teisybė gyvena!
  Įžengsiu, Dievui dėkosiu.
  Štai čia – Dievo vartai,
  pro juos teisieji gali įžengti.
  Dėkoju, kad mane išgirdai tu,
  kad esi vaduotojas mano. – P.

  Išgelbėk mane, Viešpatie mano,
  suteiki man, Viešpatie, sėkmę.
  Palaima tam, kurs ateina Viešpaties vardu!
  Mes laiminam jus iš Viešpaties būsto.
  Dievas yra Viešpats, ir jis mums šviečia. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Iz 55, 6)

P.  Aleliuja. – Ieškokite Viešpaties, nes jis leidžiasi randamas;
              šaukitės jo, nes jisai arti! – P. Aleliuja.

I Advento savaitės ketvirtadienio       2020-12-3 5:50

Dievo Žodis
Skaitinys (Iz 26, 1–6)

  Tą dieną giedos Judo žemėje tokią štai giesmę:
  „Mes turime miestą tvirtuolį. Mums Viešpats išganymą teikia – sienas ir pylimus stato. Atkelkit vartus, kad įžengti galėtų teisinga tauta, kuri saugo teisybę, kurios nusistatymas tvirtas. Todėl jai užtikrini taiką, kad ji tavimi pasikliauja.
  Visad pasikliaukite Viešpačiu, nes Viešpats – uola amžinoji! Jis nubloškė tuos, kur aukštybėj gyveno, sugriovė iškilųjį miestą, į dulkes nustūmė. Galės dabar trempti jį kojos varguolių ir mindžioti žingsniai beturčių“.

I Advento savaitės ketvirtadienio       2020-12-3 5:49

Dievo Žodžio mąstymas
Prašyti tikro ir gilaus atsivėrimo Dievo valiai

Jėzus kviečia mane melstis žodžiais, kuriuos pasakė „ant kalno“. Pamėginsiu prasiveržti pro minią ir prieiti arčiau Jėzaus. Atsistosiu prie Jo taip arti, kiek pajėgiu. Kontempliuosiu Jo meilę ir jautrumą, su kuriuo Jis kalba.

*

Jėzus duoda man adventui, visam gyvenimui planą – centre pastatyti Dievo valią. Atkreipsiu dėmesį į Jo ryžtingą toną, su kuriuo man apie tai kalba. Kokius pergyvenimus iššaukia manyje Jo žodžiai? Ar realiai gyvenime ieškau Dievo valios, ar ją atpažįstu?

*

Jėzus nori apsaugoti mane nuo gyvenimo, pastatyto ant muilo burbulų. Autentiškas Dievo valios ieškojimas patikrinamas konkrečiose gyvenimo situacijose, o ne deklaracijose, nors ir labai iškilmingose, kaip sakramentiniai pažadai ar įžadai.

*

Ilgiau stabtelsiu prie savo pašaukimo. Kontempliuosiu Jėzaus žvilgsnį. Leisiu Jam žvelgti į save. Karštai prašysiu, kad leistų man giliai pažvelgti į mano praėjusį gyvenimą. Kokį matau ryšį tarp savo žodžių, sprendimų, pasirinkimų ir kasdienio gyvenimo?

*

Jėzus rodo man kelią, kuris garantuoja man stabilų ir autentišką gyvenimą. Jame yra Jo žodis, kuris gali man būti atrama kiekvienoje sukrečiančioje situacijoje. Jeigu apsispręsiu tuo žodžiu gyventi, mano gyvenimas ženkliai pasikeis. Be Jėzaus žodžio gyvenimas pavirsta „smėliu“.

*

Ką galiu pasakyti apie savo santykį su Dievo Žodžiu? Ar iš tiesų tikiu, kad jis gali pakeisti mano gyvenimą? Prisiminsiu „audros“ situacijas, kuriose išgyvenau Žodžio galią.

*

Kuris Dievo Žodis man yra didžiausia parama? Atrasiu jį Biblijoje. Imsiu dažniau grįžti prie jo maldoje. Bandysiu jį paversti tikėjimo išpažinimo aktu, kurį galėčiau užsirašyti ir kartoti įprastuose dienos veiksmuose.

Kasdienapmastau.lt

Popiežiaus Pranciškaus katechezė       2020-12-2 16:13

Laiminimo malda
I. Trečiadienio rytą iš Vatikano rūmų bibliotekos transliuotoje katechezėje popiežius Pranciškus kalbėjo apie laiminimo maldą.

Biblijos pasakojime apie pasaulio sukūrimą Dievas palaimina gyvūnus, palaimina vyrą ir moterį, galiausiai palaimina šabą, poilsio ir gėrėjimosi kūrinija dieną. Pirmuosiuose Biblijos puslapiuose nuolat kartojami palaiminimai. Palaiminimas turi ypatingą jėgą, kuri lydi jį gavusį asmenį per visą gyvenimą, nuteikia žmogaus širdį leisti, kad Dievas ją atnaujintų.

Laiminti – tai linkėti gero, sakė popiežius. Kurdamas pasaulį Dievas matė, kad kiekvienas jo kūrinys buvo geras, o sukūręs žmogų ir apžvelgęs visą kūriniją, jis pasakė, kad visa tai buvo „labai gera“ (Pr 1, 31). Netrukus visas kūriniams Dievo suteiktas grožis ims keistis, taip pat ir žmogus pradės išsigimti, taps būtybe, mokančia skleisti blogį ir mirtį pasaulyje, tačiau niekas niekada negalės ištrinti to pirmojo, paties Dievo įspausto gėrio ženklo. Dievo palaiminimas yra pasaulio viltis. Dievas ir toliau mus myli, ir toliau mums linki gero.

Didysis Dievo palaiminimas yra Jėzus Kristus. Tai jis yra amžinasis Žodis, kuriuo Tėvas mus palaimino, – Žodis, kuris tapo Kūnu ir buvo už mus paaukotas ant kryžiaus. Šv. Paulius skelbia: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 3–6). Nėra tokios nuodėmės, sakė popiežius, kuri galėtų visiškai ištrinti kiekviename iš mūsų esantį Kristaus paveikslą. Jis gali būti mumyse pažeistas, bet niekas negali atimti iš mūsų Dievo gailestingumo. Nusidėjėlis gali ilgai klaidžioti klystkeliais, tačiau Dievas yra kantrus ir laukia, tikėdamasis, kad galų gale žmogaus širdis atsivers ir pasikeis. Dievas yra kaip geras tėvas ir kaip gera motina – niekada nenustoja mylėti savo vaiko, kad ir kaip labai jis klystų.

Popiežiaus Pranciškaus katechezė       2020-12-2 16:11

Laiminimo malda
II.Pasak Pranciškaus, Biblijos palaiminimų žodžiai įgauna ypatingai stiprų skambesį, kai jie skaitomi kalėjime ar pataisos bendruomenėje, kai juos girdi žmonės, kuriems sakoma, kad, nepaisant jų rimtų paklydimų, Dievas ir toliau juos myli ir laimina. Net jei gyvenime suklydusį žmogų apleido artimieji, net jei nuo jų nusigręžė giminaičiai, jis ir toliau yra Dievo vaikas. Kartais įvyksta stebuklas, šitie žmonės atgimsta. Tai įvyksta todėl, kad Dievo malonė perkeičia žmogaus gyvenimą. Dievas mus priima tokius, kokie esame, bet niekada mūsų nepalieka tokių, kokie buvome. Popiežius paminėjo ir Jėzaus susitikimą su Zachiejumi (plg. Lk 19, 1–10). Visi matė jame blogį, bet Jėzus matė gėrio kibirkštėlę. Susitikimas su Jėzumi pirmiausia pakeitė Zachiejaus širdį, o paskui – ir visą gyvenimą. Žmonių pasmerktuosiuose ir atstumtuosiuose Jėzus matė jiems suteiktą neišdildomą Tėvo palaiminimą.

Į Dievo mums teikiamą palaiminimą mes atsakome laiminimu, atsakome šlovinimu, adoracija ir padėka. Katekizmas sako: „Žmogaus atsakas į Dievo dovanas yra šlovinimo malda: kadangi Dievas laimina, žmogaus širdis savo ruožtu gali atsakyti šlovindama Tą, kuris yra visokio laiminimo šaltinis“ (2626). Malda yra džiaugsmas ir dėkingumas. Dievas nelaukia, kol mes atsiversime, kad pradėtų mus mylėti. Jis tai daro daug anksčiau, kai mes dar esame nuodėmėje.

Mes negalime tik šlovinti Dievo, kuris mus laimina, bet turime laiminti viską, ką jis sukūrė, laiminti visus žmones, mūsų brolius ir seseris, laiminti pasaulį. Būti laiminamiems ir laiminti kitus – čia glūdi krikščioniškojo romumo esmė, sakė Pranciškus. Jei visi tai sugebėtume, nebūtų pasaulyje karų. Pasauliui reikia palaiminimo. Mes galime suteikti palaiminimą ir gauti palaiminimą. Šią tiesą teišgirsta tie, kurie yra įpratę keikti, kurių širdyse – blogio linkėjimas, o lūpose – keiksmai. Pagalvokime ir apie save: gal ir aš kitiems linkiu bloga? Prašykime Viešpaties malonės pasikeisti, nes juk visų mūsų širdys buvo palaimintos ir iš palaimintų širdžių negali sklisti blogis. Viešpats mus teišmoko ne keikti, bet visada laiminti. (JM / Vatican News)

Kun. Vladimiras Solovej       2020-12-2 11:10

I.Evangelijose juntamas stiprus duonos kvapas. Duona užima labai svarbią vietą Evangelijose.
Tačiau Jėzaus požiūris į duoną ne visada yra toks pats, kartais gali pasirodyti net prieštaringas. Dykumoje šėtono gundomas Jėzus sako, jog žmogus gyvas ne viena duona. Kalno pamoksle moko: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite. (Mt 6, 25) Bet kartu liepia melstis: kasdienės duonos duok mums šiandien. Pyksta ant minios ir jai priekaištauja: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. (Jn 6, 26) O vis dėlto Jis padaugino duoną, nors niekas Jo to ir neprašė. Kartą Jėzus sako, kad duona nėra svarbi, ir tuojau pat pabrėžia, jog duona yra labai svarbi. Pamėginkime atsekti pagrindinę Jėzaus mokymo apie duoną mintį.
Žmogus gyvas ne viena duona, – atsako Jėzus į šėtono gundymą paversti akmenis duona. Jis atmeta ekonominės problemos sprendimą stebuklo pagalba be vargo ir prakaito. Jėzus neketino palengvinti mūsų gyvenimo kelią stebuklais. Duona yra susijusi su veido prakaitu, o ne su stebuklais. Duona įgauna savo vertę tik tada, jei turi „firminį“ žmogaus darbo ženklą.
Vis dėlto šios Evangelijos ištrauka byloja, kad Jėzaus žodis pasiekė krepšio dugną, kuriame gulėjo septyni kepaliukai duonos ir nenumaldoma skaičių tikrovė buvo perkeista. Tūkstančiai duonos kepaliukų buvo pašaukti į būtį Jėzaus žodžio galia. Tačiau Jėzus nenori konkuruoti su kepėjais ir gydytojais, kurių greičiausiai netrūko toje žmonių minioje. Kepėjų ir gydytojų darbui Jis suteikia naują reikšmę ir naują vertę – meilės vertę. Jėzus neatmeta jų darbo, bet pabrėžia jo vertę: tas, kuris gyvena Jėzaus Evangelija, maitina, rengia, gydo, padeda žmonėms todėl, kad jaučia tą patį Jėzaus susirūpinimą suvargusiais žmonėmis ir trokšta tęsti Jo darbą.
“Gyvoji duona”

Kun. Vladimiras Solovej       2020-12-2 11:08

II. Duonos padalijimo stebuklas slepia savyje svarbias nuorodas kiekvienam iš mūsų.
Jėzus paima į rankas duoną, sukalba padėkos maldą, laužo ir dalija. Šiuose gestuose glūdi krikščioniškos nuosavybės sampratos prasmė. Padėkos malda reiškia absoliučiai aukščiausios Dievo valdžios pripažinimą. Tik Dievas yra Viešpats. Mes nesame viešpačiai. Mes esame kūriniai, kuriems viskas yra patikėta. Mes esame atsakingi už tai, kas mums yra patikėta. Dievas mums viską patikėjo, kad mes gerbtume Jo valią Jo kūriniuose. Mes privalome saugoti, dauginti ir dalyti viską, ką turime. Nuosavybės teisė yra mūsų gyvenimo erdvė, o tai reiškia, kad tai yra visų teisė, ypač tų, kurie nieko neturi. Ši teisė nieko neišskiria, bet visus įpareigoja dalyvauti ir dalytis. Mūsų pašaukimas nėra turėti, bet dalytis. Mes tik tuomet turime teisę įsidėti į burną duonos kąsnį, kai jis, be „firminio“ darbo ženklo, turi dar ir kitą kokybės žymę – meilės ženklą. Jeigu aš valgau duoną, kuri lieka tik „mano“ duona, nepripažįstu Tėvo buvimo savo gyvenimo tikrovėje.
Jėzus per Paskutinę vakarienę, trokšdamas palikti mums aukščiausią dovaną, paima nuo stalo duoną – tokią pačią duoną kaip kiekviena kita, – pagamintą iš miltų ir žmogaus rankų darbo. Eucharistija, arba duona, kuri tampa Kristaus kūnu – visų žmonių maistu, konsekruoja ne tik gamtos dovanas, bet ir visą žmogaus rankų darbą, jo kančią ir jo meilę. Nepaprastai ryški yra paralelė tarp Jėzaus padalytos duonos ir Jo paaukoto kūno. Jeigu duona tampa Jo Kūnu, tuomet Jo Kūnas yra maistas. Maistas – tai reiškia kažkas, kame yra gausu gyvybiškai svarbios energijos, kartu kažkas, kas yra pasisavinama. Jėzus taip atsidavė žmonėms, kad jie galėtų Jį pasisavinti, Jį „suvirškinti“. Jis atidavė jiems savo metus, savo triūsą, savo jėgas, savo gyvenimą, savo energiją.
Jėgos, kuriomis mus Jėzus apdovanoja ir kurios mūsų pasisavintos ir suvirškintos tampa mūsų gyvybe, yra perėjusios per žemę. Jėzaus meilė yra dieviška, bet mus išgelbėja tik tada, kai tampa žmogiška, pereidama per Jo žmogišką širdį, Jo vargą, Jo prakaitą, Jo rūpestį. Visą šią žmogišką substanciją nepailstamai transformuojamą į meilę Jėzus paėmė iš žemės ir jos dovanojamo maisto. Jėzus tą duoną, kurią paima nuo Paskutinės vakarienės stalo tam, kad perkeistų į savo Kūną, yra valgęs kiekvieną dieną per trisdešimt savo gyvenimo metų. Ši duona stiprino Jo kūną. Kiekvienas žmogus valgydamas kažkokį maistą gali pasakyti, kad šis maistas taps jo kūnu, kadangi jis iš tiesų asimiliuoja šį svetimkūnį į save. Tuo tarpu Jėzus padaro kažką visiškai skirtingo, nors tai ir yra susiję su maistu, kurį Jis pats valgė iki pat Pakutinės vakarienės dienos. Dovanodamas savo Kūną, tai reiškia viską, kas yra Jo mokinių maistas iki amžių pabaigos, Jis atiduoda taip pat ir tą duoną, kurią pats valgė trisdešimt metų, ir kurią valgys visi žmonės iki paskutinės dienos, duoną, kuri gali Jo Bažnyčioje tapti Jo paties Kūnu.

Kun. Vladimiras Solovej       2020-12-2 11:06

III. Todėl Eucharistija, kurią mes valgome, mus įpareigoja.
Duona, kurią Jėzus laikė savo rankose per Paskutinę vakarienę, atspindėjo visą duoną, kuri trisdešimt metų maitino Jo Kūną, vėliau paaukotą ant kryžiaus. Todėl ir ta duona, kurią mes gauname iš Jo rankų Eucharistijoje, įpareigoja mus mąstyti apie mūsų kasdienę duoną. Jėzus savo meile duoną, kurią lietė žemėje, pavertė savo Kūnu. Šis Kūnas tapo mūsų maistu, kad mes, Juo maitindamiesi, galėtume perkeisti į maistą savo broliams ir seserims viską, ką turime ir kas esame. Tas, kas maitinasi Jo Kūnu, yra įpareigotas Jo pavyzdžiu dauginti duoną alkaniems, nusivylusiems, išduotiems žmonėms. Duonos padauginimas ne tiek garantuoja kiekvienam žmogui maistą, kiek visų pirma apgaubia jį meile.
Tik veido prakaitu pelnyta ir visiems išdalyta duona yra žmogaus meilės broliams sakramentas. Tik tokios vertės duona gali tapti Kristaus Kūnu. Taigi „mano“ duona („mano“, kadangi pelnyta mano darbu, nes tik mano darbas suteikia daiktams asmeninį pobūdį), tapdama „mūsų“ duona (kadangi išdalyta), gali būti perkeista į „Jo“ duoną, tai reiškia į „Jo“ Kūną.
Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų. (Lk 24, 30–31) Pavargę, nusivylę, apgauti žmonės, taip kaip Emauso mokiniai, keliauja šio pasaulio keliais. Iš jų pavogė Jėzų. Jie Jo neranda nei knygose, nei nežemiškose tikrovėse. Jėzų jie sutinka prie stalo laužydami duoną. Būtent mes, krikščionys, esame įpareigoti paruošti jiems šį susitikimą duonos ženkle.

Evangelijos komentaras       2020-12-2 5:57

Komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ
Ant kalno visada vyksta kažkas labai svarbaus. Kalnas yra Dievo artumo ženklas. Tiek Mozė, tiek ir Mesijas ant kalno kalbasi ir sprendžia reikalus. O dabar ant to kalno susirenka visokie vargdienėliai, ir jiems yra išliejama malonė. Jėzus buvo pasiryžęs dalyti save kaip duoną. O ir minia atsako deramu atsakymu: „garbino žmonės Izraelio Dievą“. Išsipildo Ezechielio pranašystė: vienas ganytojas ir viena kaimenė susirinkusi garbina Gyvąjį Dievą. Ir tai gera pradžia tam, kas bus toliau. Jėzus tikrai trokšta visiškai pasirūpinti savo tauta – jis ją pamaitina kaip savo kaimenę.
Svarbiausia yra tai, kad iniciatyva ateina vien tik iš Jėzaus. Minia yra tokia rami, kad net nenuvargdama trečią dieną seka savo ganytoją. Jie nekreipia dėmesio į laiko, vietos, būdo aplinkybes. Jų vienintelis troškimas būti tiesiog santykyje kartu ir niekur neskubėti. Ganytojas jaučia savo tautą, jos būklę ir jam gaila. Nuotaikos čia yra pažadų išsipildymo nuotaikos: „Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta“ (Jer 31, 33).
Kaip ir per pirmą duonos padauginimą, Jėzus atlieka ceremoniją: sukalba maldą, laužo ir duoda. Mažų mažiausiai tai yra aliuzija į Eucharistiją. Surinkti trupinėliai likučių vėl rodo gausumą. Tauta pasirūpinta, kaip kadaise buvo rūpinamasi išrinktąja tauta išvedant iš Egipto. Taip Dievas rūpinasi savo tauta. Su Jėzumi kaip su Dievu nėra jokio vargo, bet viskas yra su pertekliumi. Jis gydo ligas ir malšina alkį. Jis – žmonėms palankus Dievas. Ir čia svarbu pažymėti, kad ne vien sielos sveikata Dievui rūpi, bet ir kūno gerovė. Tai gera proga praplatinti savo matymo horizontą.
Kaip prieš tai pirmame duonos padauginime Jėzus išlipa iš valties ir, pamaitinęs minią, lipa į kalną melstis, taip vėliau Jėzus, nulipęs nuo kalno, pamaitina žmones ir išplaukia valtimi. Jėzus dar nepasilieka. Jis yra piligrimas ir kviečia toks būdamas juo sekti. Tik – ėjimas.
Bernardinai.lt

Evangelijos       2020-12-2 5:55

Mąstymas
Prašyti savęs atidavimo Viešpačiui malonės

Prisiartinsiu prie Jėzaus, kuris stovi prie Galilėjos ežero. Paprašysiu, kad leistų kartu su Juo įkopti į kalną. Prisėsiu prie Jo. Tyloje būsiu šalia Jo ir sotinsiuosi Jo artumu. Jėzui svarbiausia yra mano buvimas šalia.

*

Atkreipsiu dėmesį į iš visur besirenkančią žmonių minią. Ji trokšta pagydymo stebuklų. Prieisiu arčiau. Įsiliesiu į minią, kad iš arčiau pamatyčiau raišus, luošus, aklus… Kaip jaučiuosi toje minioje?

*

Kokia yra didžiausia mano žaizda? Stabtelsiu ilgiau ties šiuo klausimu. Kas labiausiai man skauda, kas trukdo man gyventi? Ar apie tai kalbuosi su Jėzumi? Ko norėčiau Jo prašyti?

*

Liksiu minioje. Prisiartinsiu prie aklų, nebylių, raišų. Pamatysiu kaip Jėzus grąžina jiems regėjimą, kalbą, kaip jie pradeda vaikščioti. Persisotinusių kančia ir liūdesiu žmonių minia pasikeičia į nustebusią, džiūgaujančią minią, šlovinančią Dievą.

*

Prisiminsiu savo gyvenimo akimirkas, kuriose aiškiai patyriau, kad Jėzus mane išgydo. Kada tai buvo? Kokiomis aplinkybėmis? Iš ko mane pagydė? Kas šiandien iššaukia manyje džiaugsmą, dėkingumą, o kas nusiminimą?

*

Atrasiu Jėzaus žvilgsnį. Pamatysiu Jo akyse meilę ir gailestį. Jis žvelgia į alkanuosius… ir į mane. Ar pastebiu tą jautrumą, su kuriuo Jis į mane žvelgia? Įsižiūrėsiu į Jėzaus žvilgsnį ir prašysiu, kad persmelktų mane savo meile.

*

Jėzus mato kiekvieną mano troškimą iki pat gelmių. Jis nori jį numalšinti. Koks yra mano didžiausias alkis? Priglausiu galvą prie Jėzaus krūtinės ir kartosiu:

„Tiktai Tu gali nuraminti mano paslėptą alkį“.

Kasdienapmastau.lt

I Advento savaitės trečiadienio        2020-12-2 5:51

Evangelija
(Mt 15, 29–37)

  Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant vieno kalno ir atsisėdo. Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis pagydė juos. Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišus tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą.
  Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje“.
  Mokiniai jam atsakė: „Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“
  Jėzus paklausė: „Kiek turite duonos?“
  Jie atsakė: „Septynis kepaliukus ir kelias žuveles“.
  Jėzus liepė žmonėms susėsti ant žemės. Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. Ir visi pavalgė, prisisotino. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso septynias pilnas pintines.
  Katalikai.lt

I Advento savaitės trečiadienio        2020-12-2 5:50

Dievo Žodis.
Psalmė
(Ps 22, 1–6)

P.  Viešpaties būste gyvensiu per amžius ilgiausius.

  Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
  Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
  leidžia man atilsėti paversmy;
  manąją sielą gaivina. – P.

  Veda mane teisingais takais savo garbei.
  Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
  aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.
  Tavo lazda, vėzdas galingas,
  drąsą man duoda. – P.

  Tu man keli vaišes,
  o priešai sugėdinti žiūri.
  Kvepalais man patepi galvą,
  pili man sklidiną taurę. – P.

  Tavoji malonė ir meilė palydi
  kiekvieną mano gyvenimo dieną.
  Aš Viešpaties būste gyvensiu
  per amžius ilgiausius. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Štai Viešpats ateis ir išgelbės savo tautą.
              Laimingas, kas pasirengęs jį pasitikti. – P. Aleliuja.

I Advento savaitės trečiadienio        2020-12-2 5:48

Dievo Žodis.
Skaitinys (Iz 25, 6–10a)

  Kareivijų Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, pokylį su kilniausiais vynais, su geriausiais, gardžiausiais patiekalais, su puikiausiais, tauriausiais gėrimais. Jis nuims šiame kalne tą šydą, kuris dengia visas gimines, tą nuometą, kuris gobia visas tautas.
  Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo kiekvieno veido. Jis nuims savo tautos gėdą nuo visos žemės. Šitaip Viešpats kalbėjo.
  Tą dieną sakys: „Štai mūsų Dievas! Iš jo mes tikėjomės sau išsigelbėjimo. Tai Viešpats, kuriuo pasikliovėme. Džiūgaukim, kelkim linksmybes: jis mus išgelbėjo! Viešpaties ranka ant šio kalno ilsis“.

ADVENTO REKOLEKCIJOS       2020-12-1 21:25

Tomas Weinandy, Ofm
Atsivertimas – atgimimas iš šv. Dvasios

I. Atsivertimas yra įžanga į naują Dievo Karalystės realybę. Mes tampame naujais kūriniais, atgimę naujam gyvenimui, į kurį turime teisę jau nuo pasaulio sukūrimo. Mes esame apvalomi Kristaus krauju, jo garbingo kryžiaus išganomąja jėga. Atsivertimas, ar atgimimas, mums leidžia patirti ir dalyvauti naujuose santykiuose su Dievu Tėvu, kuris atneša radikalų pasikeitimą mūsų gyvenime. Šis naujas su Dievu santykis yra Šv. Dvasios darbas. Šv. Jono evangelijoje Jėzus sako Nikodemui: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas neatgims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia” (Jn 3, 5-6). Nė vienas negimė krikščioniu – visi pradeda žmogišką gyvenimą atskirti nuo Dievo. Todėl kiekvienas asmuo įjungiamas į gyvenimą su Dievu per atsivertimą – atgailą.
Šv. Paulius skelbia, kad “Tikėjimu Dievo meilė yra išlieta į mūsų širdis Šv. Dvasios, kuri mums duota” (Rom 5,5). Kai mes gauname Šv. Dvasią, ji mus įgalina pažinti Dievą, kaip “Aba! – Tėve!” (Rom 8,15). Šis naujas Dievo meilės patyrimas, šie nauji su juo santykiai, kaip su intymiu savo Tėvu, krikščioniui yra begalinė Dievo dovana. Tik tie, kurie dalyvauja Jėzaus Kristaus išganyme ir dalinasi Šv. Dvasios gyvenimu, yra inkorporuoti į tokios meilės santykius.

ADVENTO REKOLEKCIJOS       2020-12-1 21:24

Tomas Weinandy, Ofm
Atsivertimas – atgimimas iš šv. Dvasios

II. Šv. Dvasios gyvenimu, yra inkorporuoti į tokios meilės santykius.
Gyvenimas dvasioje pakeičia mus į naujus kūrinius. Per atgailą mes atsisakome savo seno gyvenimo būdo ir įgauname šviežią dvasinio mintijimo kelią. Pagal šv. Paulių (Ef 4,22-24), mes “apsivelkame nauju žmogumi, kuris sutvertas pagal Dievą teisume ir šventume”. Kaip krikščionys, mes daugiau nebevergaujame egoizmui, arogancijai bei aistrai. Žmogaus protas atsinaujina Evangelijos tiesomis ir Šv. Dvasios veikimu. Mes pradedame galvoti ir veikti iš paklusnumo Dievui ir iš artimo meilės. Kai Šv. Dvasia, gyvenanti mumyse, transformuoja mūsų protus, mes daromės vis panašesni į Kristų. Dvasios vaisiai yra: “Meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, švelnumas ir savęs kontrolė” (Gal 5,22). Turėti Šv. Dvasios vaisius reiškia gyventi savo pašaukimo gyvenimu kaip Dievo sūnūs ir dukterys (žiūr. Ef. 4,1).
Naujas gyvenimas Dievo karalystėje mums užtikrina prisikėlimą. Jėzaus prisikėlimu mirtis buvo nugalėta. Jo Dvasia, gyvenanti mumyse, garantuoja šią tiesą. “Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš mirties, tai jis, prikėlęs iš numirusių Jėzų Kristų, atgaivins ir jūsų mirusius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse” (Rom 8,11).

ADVENTO REKOLEKCIJOS       2020-12-1 21:23

Tomas Weinandy, Ofm
Atsivertimas – atgimimas iš šv. Dvasios

III. Dievo išganymo plane atsivertimo tikslas – kad visi pasiektų jo Sūnaus garbę (žiūr. Ef 1,10). “Jėzus, visos istorijos garbingasis Viešpats, laiko pilnatvėje vėl ateis”. Jis prikels amžinam gyvenimui ir garbei visus tuos, kurie buvo jam ištikimi. “Paskui bus galas, kai jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas… kad Dievas būtų viskas ir visur…” (1 Kor 15,24-28).
Šitoks yra atsivertimo tikslas – grįžti pas Dievą, kad gyventume ir būtume viena su juo, ką Dievas pačioje pradžioje buvo planavęs. Dabar, kad grįžtume pas Dievą, turime nusigręžti nuo nuodėmės, nuo Adomo puolusios prigimties ir tikėjimu išpažinti Jėzų, kuriame turime išganymą ir nuodėmių atleidimą (žiūr. Ef 1,7-10). Atgaila ir tikėjimas yra sąlygos, kurių iš mūsų Dievas reikalauja. Dievas Tėvas padarė Jėzų mūsų išganymu, kad sugrąžintų mus sau. Tik Jėzuje mes turime gyvenimo pilnatvę (žiūr. Ef 2,4-10).

ADVENTO REKOLEKCIJOS       2020-12-1 21:22

Tomas Weinandy, Ofm
Atsivertimas – atgimimas iš šv. Dvasios

IV. Jėzaus Kristaus Evangelijoje didžiosios tiesos ir realybė:
1. Dievas Tėvas, Sūnus ir Šv. Dvasia neapčiuopiamai egzistuoja nuo amžinybės.
2. Dievas iš meilės sutvėrė pasaulį ir žmogų, kad žmonija dalintųsi jo gyvenimu Kristuje.
3. Tačiau žmogus pasirinko gyventi nepriklausomai nuo Dievo, atsiskirdamas nuo jo meilės ir dieviško gyvenimo. Žmogus pasiliko nuodėmės vergu.
4. Per atgailą ir tikėjimą į Jėzų Šv. Dvasia vėl ateina į mūsų gyvenimą, suteikdama mums garbę ir privilegiją būti Dievo vaikais. Ji yra amžino gyvenimo garantija.
5. Norint dalyvauti šioje dieviškoje prigimtyje ir dalintis Šv. Trejybės gyvenimu, kiekvienas turime atpažinti savo atsiskyrimą nuo Dievo ir pripažinti Jėzų Kristų savo asmeniniu Išganytoju ir Viešpačiu.

ADVENTO REKOLEKCIJOS       2020-12-1 21:21

Tomas Weinandy, Ofm
Atsivertimas – atgimimas iš šv. Dvasios

V. Jei norime augti tikėjime ir šventume, turime studijuoti ir su malda širdyje apmąstyti šias pagrindines tiesas. Daugelis mūsų praleidžiame daug metų, siekdami įvairių profesijų, norėdami gauti užtenkamai žinių ir patyrimo. Kuo daugiau mes išmokstame, tuo lengviau prisipažįstame, kad daug mes dar nežinome. Atrodytų keista, kad mes neskiriame daug laiko ir jėgų savo tikėjimui, o juk atlyginimo vertė yra beribė. Mes pasiskaitome Evangelijas ir klaidingai galvojame, kad jau viską suprantame, kas yra žinotina. Šv. Dvasia nori mus daug daugiau mokyti apie mūsų tikėjimą. Ji nori, kad mes patirtume Dievo meilės gelmes, nuodėmių atleidimą ir naują gyvenimą Kristuje. Šv. Dvasia nori, kad Evangelija taptų gyva mūsų gyvenime. Jei beskaitant šias eilutes jūsų širdys pradės degti Jėzaus meile ir pradžiugsite išgirdę gerąją naujieną, žinokite, kad Šv. Dvasia jau dabar veikia jūsų gyvenime.
Atsivertimo pradžia ir pabaiga yra Šv. Dvasia. Ji yra mūsų gyvenimo žadintoja, kuri veda žmogų į atgailą – atsivertimą ir jį užantspauduoja. Atsivertimo rezultatas – Šv. Dvasios išsiliejimas žmogaus širdyje per tikėjimą į Jėzų Kristų, kuris įgalina žmogų pažinti Dievą, kaip savo mylimą Tėvą.
Popiežius Paulius VI 1975 m. “Modernaus pasaulio evangelizacijoje” taip pat pripažino Šv. Dvasios veikimą žmogaus atsivertime. Jis sako: “Tai yra Šv. Dvasia, kuri tikintiesiems paaiškina gilią Jėzaus mokymo prasmę ir paslaptį. Ji pažadina klausytojo sielą būti atvirai ir imliai Gerosios Naujienos skelbimui. Šv. Dvasia yra principinis evangelizacijos veiksnys. Ji yra evangelizacijos tikslas: ji viena išjudina naują kūrybą, naują prigimtį”.

ADVENTO REKOLEKCIJOS       2020-12-1 21:21

Tomas Weinandy, Ofm
Atsivertimas – atgimimas iš šv. Dvasios

VI. Anglų vienuolis Pelagijus teigė, kad mes galime pasirinkti Kristų ir jo Evangeliją be Šv. Dvasios įsikišimo, be jos įtakos. Žmogaus laisvė nereikalaujanti jokios vidinės dvasinės pagalbos priimti Evangeliją. Prašant Šv. Dvasios pagalbos tikėjime, jis įžiūrėjo žmogaus laisvės paneigimą. Šv. Augustinas buvo visiškai priešingas Pelagijui. Jam atrodė, kad Pelagijus yra Evangelijos širdies priešas. Jam išganymas yra Dievo duota laisva dovana, kur aiškiai pasireiškia Šv. Dvasios veikimas nuo pradžios iki galo. Dėl mūsų puolusios prigimties tikėjimo ir išganymo darbe Šv. Dvasia veikia mūsų širdyse ir protuose. Pelagijus niekuomet neatpažino žmogaus puolimo rimtumo. Jis tikėjo, kad lygiai mes galime rinktis gėrį kaip ir blogį, nesuprasdamas, kad kartą puolus, žmogaus širdis yra pavergta nuodėmės.
Augustinas teigė, kad Šv. Dvasios veikla nepaneigia žmogaus laisvės. Šv. Dvasia sutrauko nuodėmės pančius, įgalindama mus laisvai pasirinkti Jėzų Kristų mūsų asmeniniu Išganytoju ir Viešpačiu.
Daugelis mūsų nesupranta, kaip atsivertimas (atsigręžimas į Dievą) ir mūsų gyvenimas tikėjimu yra iš esmės supinti Šv. Dvasios veikimo, kaip dažnai mes vadovaujamės Pelagijaus mokslu, kad praktiškai Dievą tikime tik savo protu ir valia. Mes taip galvojame, nes matome visus “normalius” įvykius grynai kaip žmogiškų būtybių veiksmus. Mūsų kultūroje Dievas yra paliktas nuošaliai, ir bet koks jo veiksmas ar įsikišimas į pasaulio reikalus yra vertinamas kritiškai. Dėl tokio nusiteikimo mes negalime atpažinti Šv. Dvasios veikimo mumyse, skatinant laisvai tikėti Jėzų Kristų.

ADVENTO REKOLEKCIJOS       2020-12-1 21:20

Tomas Weinandy, Ofm
Atsivertimas – atgimimas iš šv. Dvasios

VII. Tikėjimas pirmiausia priklauso nuo Dievo. Per Šv. Dvasią Dievas Tėvas atveria savo Sūnų ir jo atperkamąją malonę, kuri per jį teka į mus. Kristuje Tėvo meilė yra pilama į mūsų širdis. Šv. Dvasia apšviečia mūsų protus, kad atpažintume Dievo veikimą. Kai tai priimame, Šv. Dvasia veikia mūsų valią, kad sutiktume su apreikšta tiesa.
Tačiau tikėti apreikšta tiesa turi būti mūsų laisvas veiksmas. Mes laisvai atpažįstame apreikštą tiesą, laisvai pasirenkame tikėti ar ne. Lygiai taip, kaip turime galimybę laisvai nuo Dievo malonės nusisukti. Tikėjimo aktas visuomet siejasi su Dievo atsivėrimu mums, Šv. Dvasiai dalyvaujant mūsų širdyse ir protuose. Tikėjimas yra savarankus mūsų veiksmas, vidinis susitikimas su Dievu. Bet šis laisvas žmogaus veiksmas negali būti atliktas atskirai be Dievo apreiškimo.
Tai parodo dvigubą tikėjimo aptarimą. Pirma, tikėjimas yra Dievo apreiškimo darbas, įaustas Šv. Dvasios į mūsų gyvenimus. Antra, tikėjimas yra visiškas širdies sutikimas su visa tuo, ką Dievas mums yra suteikęs Kristuje. Tikėjimas tampa mūsų kasdienio nuolatinio su Dievu bendravimo pagrindas. Per mūsų tikėjimą Šv. Dvasia nesustojamai veikia Dievo vardu, maitindama mūsų laisvą atsiliepimą savo dangiškajam Tėvui.

ADVENTO REKOLEKCIJOS       2020-12-1 21:19

Tomas Weinandy, Ofm
Atsivertimas – atgimimas iš šv. Dvasios

VIII.Taigi matėme, kad kiekvienam žmogui reikia atsivertimo (atsinaujinimo). Žinome, kad atsinaujinimo tikslas yra įsijungimas į Tėvo gyvenimą per Jėzų Kristų ir kad tie santykiai su Dievu Tėvu visiškai priklauso nuo jo gailestingumo ir Šv. Dvasios išliejamos meilės mūsų širdyse. Tai patvirtina, kad žmogaus atsivertimas yra Šv. Trejybės darbas. Mes kooperuojame su Šv. Dvasia, atpažindami faktą, kad savo sugadinta prigimtimi esame Dievo priešai, verkiančiai reikalaujantys Tėvo išganymo, siūlomo mums Jėzuje Kristuje.
Atsivertimas vainikuojamas tikėjimu, priimant teikiamas išganymo dovanas Jėzuje Kristuje. Išganymo priėmimas tikėjimu įskiepija mus į Šv. Trejybės gyvenimą.
Tad atsivertimas nėra paslaptingas ar keistas ir negali toks būti. Dievas yra mums apreiškęs savo planą, kurį jis turėjo nuo amžių. Kiekvieną iš mūsų Dievas pasirinko Kristuje: “Mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti jo akivaizdoje, iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais” (Ef 1,4-5). Tokia buvo Dievo maloninga mums valia. Tačiau daugybei iš mūsų Dievas yra labai toli ar net nežinomas dėl to, kad iš tikrųjų mes niekuomet neturėjome tikro atsivertimo patirties. Atsivertime mes Dievą atpažįstame asmeniškai, kartu su jo amžinuoju planu mūsų individualiame gyvenime.

ADVENTO REKOLEKCIJOS       2020-12-1 21:18

Tomas Weinandy, Ofm
Atsivertimas – atgimimas iš šv. Dvasios

IX. Kad tinkamai suprastume atsivertimą, čia pateikiami keturi jo elementai: girdėti Dievo žodį, pajusti savo nuodėmingumą, daryti atgailą ir tikėti. Atgimimui iš naujo šie elementai yra būtini, nes be jų nėra tikro atsivertimo. Mes turime išgirsti Evangelijos skelbimą, atpažinti savo nuodėmingumą, nuoširdžiai gailėtis pasiryžtant nusisukti nuo nuodėmės ir tikėti Jėzų, kaip savo vienintelį Išganytoją ir Viešpatį. Šios pagrindinės atsivertimo tiesos, jų iškėlimas į šviesą yra Šv. Dvasios veikimas mūsų gyvenime.
Tikroji atgaila ir subrendęs tikėjimas yra reikalingas kiekvienam žmogui: krikštytam ar nekrikštytam, praktikuojančiam ar nepraktikuojančiam ir net aktyviam bažnyčios lankytojui.

Cha>>>       2020-12-1 20:09

Šios dienos Evangelija kaip tik tamstai: (Lk 10, 21–23)

  Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, ir kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.

>> 16:12       2020-12-1 17:22

Turbūt todėl vienuolis Morkus ir ragina pasinerti ,,į širdies gelmes”. Tik čia rasi raktą apsaugai nuo nežinojimo, abejingumo, nuo svetimų minčių įtakos, nuo madingų mūsų laikmečio silpnybių ir… nuo puikybės įsivaizduoti, kad Jėzus ar Šventoji Dvasia kalbės su tavimi tą pačią minutę, kai tik mostelėsi piršteliu. Sako, kad Pranašų Žemėje vienu metu gali gyventi ne daugiau kaip 1-2, o retkarčiais ir nė vieno smile . O kiek čia įsivaizduojančių, kad Jėzus ar Šventoji Dvasia kalba su jais kiekvieną dieną.... Nesakau, kad taip negali būti, bet tokiu atveju sielovada netaptų bukovada. Iš šiame portale besireiškiančių gal tik vienas kunigas patiria tokį Dievo vedimą (nesakysiu pavardės, kad iš pavydo vėl kas nors neįsižeistų ir jo neišmestų - tada jau visai nebūtų ko skaityti). Na, dar Kardinolo tėviškas paprastumas… Tai beveik ir viskas. Užtat kiek balsų ,,iš aukštybių”, vos tik koks pašalinis išdrįsta cyptelėti smile . Taigi ,,sielovada”...

>>> 16:01       2020-12-1 16:12

Krikščionis yra tik tas, kuris turi kontaktą su su Šv. Dvasia, t.y. su pačiu Dievu, gyvena Šventojoje Dvasioje. Manau, kad visi kiti turi tik raidės pažinimą.

>>15:17       2020-12-1 16:01

Šventoji Dvasia yra Dievas, jeigu ką. O ,,išmintingiesiems” dera mokėti skaityti ir laiko ženklus, jeigu jau pamokslaujate ,,mažutėliams”, ir girdėti Dievo Žodį. Žodį, o ne Raidę, nes tai ne visai tas pats.

Kun. Vytautas Sadauskas, SJ        2020-12-1 15:34

Niekada nesinaudojome tokia gausa informacijos, kuri šiandien mums prieinama tik įsijungus kompiuterį. Tačiau informaciją reikia interpretuoti, pritaikyti ir panaudoti. Gebėjimą interpretuoti, pritaikyti ir panaudoti vadiname išmintimi.

Pasinaudodamas pavyzdžiais iš gyvenimo ir buities, Jėzus aiškino žmonėms Dievo karalystės slėpinį. Jo gebėjimas būti su žmonėmis ir atsiliepti į jų poreikius rodo jį esant išmintingiausiu mokytoju: „Daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“

Paprastus Galilėjos žmonės Jėzus vadino mažutėliais: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.“ Kai kurie iš jų buvo laikomi nusidėjėliais, tačiau gana atviri priimti Jėzaus išmintį ir ja vadovautis. Jėzaus dėkoja Tėvui už mažutėlių gebėjimą matyti ir suprasti daugiau, nei sugeba tie, kurie šio pasaulio akimis laikomi protingais.
Bernardinai.lt

>>> Vis dėl to       2020-12-1 15:17

“pats geriausias teologas” yra Šventoji Dvasia, kai atsiduodi Jėzaus vedimui.

Vis dėlto       2020-12-1 13:26

pats šiuolaikiškiausias teologas yra V a. vienuolis Morkus - jo pirma pastraipa.

I Advento savaitės antradienio        2020-12-1 6:01

Dievo Žodžio
Liturginius skaitinius komentuoja kun. Vytautas Brilius

Jėzus džiaugiasi, kad Tėvo pažinimas yra paslėptas nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreikštas mažutėliams. Laukiame Dievo atėjimo, tačiau nelengva jį priimti, leisti jam tvarkytis mūsų gyvenime. Todėl norisi jį tam tikra prasme valdyti: išmintimi ir pažinimu, kai žmogus nustato, kas yra Dievas, ko jam reikia, kiek jis gali ir ko negali tvarkyti jo gyvenime, kada ir kaip. „Išmintimi“ suvoktas Dievas darniai įsikomponuoja į žmogaus sutvarkytą gyvenimą, kuriame dažniausiai ir nėra Dievo, viską stengiamasi sutvarkyti savo žinojimu ir logika.
Kai kas stengiasi Dievą pažinti ir priimti „gudrumu“, sukurti tokias situacijas, kuriose Dievas privalėtų su juo būti ir jam padėti. Tokie žmonės išmoksta įvairiausių pamaldumų, specialių pratybų, šventų ženklų ir labai apsukriai jais naudojasi, kad Dievas, sekdamas paskui savuosius ženklus, nori-nenori laimintų jų gyvenimus.
Palaiminti „mažutėliai“, kurie nesistengia Dievu manipuliuoti ir nelanksto jo pagal savo gyvenimo taisykles, bet tiesiog nori su juo būti ir pasilikti: su ne visai pažintu, kartais baugiu, kartais nesuprantamų dalykų reikalaujančiu, tačiau mylinčiu ir mylimu Dievu. Jie išdrįsta save patikėti Viešpačiui ir leidžiasi jo vedami. Daugybė pranašų ir karalių troško išvysti Dievą ir jo Sūnų, daugybė jį išvydę neatpažino, o tie, kurie jam per tikėjimą atidavė savo gyvenimus – prisipildė pažinimo džiaugsmo.
Bernardinai.lt

I Advento savaitės antradienio        2020-12-1 5:58

Dievo Žodis
Evangelija (Lk 10, 21–24)

  Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, ir kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.
  Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.

I Advento savaitės antradienio       2020-12-1 5:57

Dievo Žodis
Psalmė (Ps 71, 1–2. 7–8. 12–13. 17)

P.  Klestės jo dienomis teisingumas, gražiausia ramybė.

  O Dieve, savo išmintį duoki valdovui,
  tam sūnui karaliaus įdiek teisingumą,
  kad jis valdytų savo tautą kaip dera,
  būtų teisingas tavo vargdieniams. – P.

  Klestės jo dienomis teisingumas,
  gražiausia ramybė – kol švies padangėj mėnulis.
  Jis viešpataus nuo Jūros lig Jūros,
  nuo Upės ligi žemės skritulio krašto. – P.

  Jis juk vaduos pagalbos maldaujantį vargšą,
  tą nelaimingą, kuriam nepadeda niekas.
  Jis gailės vargšo, beturčio
  ir savo varguoliams gelbės gyvybę. – P.

  Palaimintas bus jo vardas per amžius,
  kolei saulė švies – bus jis šlovingas.
  Per jį palaimą atras visos gentys pasaulio,
  turės visos tautos jį šlovint. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Štai mūsų Viešpats ateina galingas,
              ir jo tarnų akys išvysta šviesą. – P. Aleliuja.

I Advento savaitės antradienio       2020-12-1 5:56

Dievo Žodis
Skaitinys (Iz 11, 1–10)

  Iš Jesės kelmo išaugs atauga, iš jo šaknies išdygs atžala. Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia: išminties ir supratimo dvasia, patarimo ir tvirtumo dvasia, pažinimo ir maldingumo dvasia. Jis bus kupinas Viešpaties baimės dvasios.
  Jisai ne pagal išorę teis, ne pagal nuogirdas spręs. Teisingai jis teis mažuosius, nešališkai spręs šalies vargdienių bylas. Savo lūpų lazda jis ištiks smurtininką, burnos kvėpimu užmuš piktadarį. Teisingumas – jo klubų diržas, ištikimybė – jo strėnų juosta.
  Tuomet šalia vilko patilps ėriukas, leopardas gulės prie ožiuko. Drauge ganysis veršis ir liūtas, juos sergėti galės mažas vaikas. Karvė draugaus su loke, kartu atsiguls jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie žalčio lindynės, vaikas galės kišti ranką į gyvatės urvą. Visame mano šventajame kalne nevyks nieko pikta, nebus nusikaltimų, nes šalis bus pilna Viešpaties pažinimo, kaip vandens pripildyta jūra.
  Tą dieną Jesės šaknies atžala stos ženklu tautoms. Juo vilsis pagonys. Garbinga bus jo buveinė.

I Advento savaitės antradienio Dievo Žodžio       2020-12-1 5:49

Mąstymas
Prašyti paprastos ir Dievu besidžiaugiančios širdies

Kontempliuosiu Jėzų džiūgaujantį Šventojoje Dvasioje. Paprašysiu, kad Jis iki gelmių persmelktų mane savąja Dvasia ir leistų skonėtis savo džiaugsmu.

*

Įsiklausysiu į Jėzų, kuris kalbasi su savo Tėvu. Išgirsiu džiūgavimą,  su kuriuo Jis šlovina Tėvą. Jėzus šlovina Jį už tai, kad būdamas dangaus ir žemės Viešpats, panorėjo save apreikšti mažutėliams.

*

Įsisąmoninsiu, kad Jėzus tuos šlovinimo žodžius Tėvui ištaria mano akivaizdoje. Jis trokšta, kad aš juos išgirsčiau. Nori, kad patikėčiau, jog Tėvas gėrisi manimi. Esu Jo mažutėlis, Jo vaikas.

*

Kokie jausmai kyla manyje, girdint šią Jėzaus maldą? Ar tikiu, kad Jėzus kalbasi su Tėvu apie mane ir kad Tėvas gėrisi manimi?

*

Tik Jėzus žino, kas yra Tėvas. Jis pažįsta visą Tėvo meilę man, Jo rūpestį manimi, kiekvieną išgyvenimą dėl manęs. Prašysiu Jėzaus, kad apreikštų man Tėvą, kad parodytų visą Jo meilę man. Ko labiausiai norėčiau Jėzaus paprašyti?

*

Jėzus primena man, kad esu palaimintas, nes pažįstu Jėzų ir Jo Evangeliją. Galiu skaityti Jo Žodį, įsiklausyti į Jį, kai Jis pasakoja man apie Tėvą. Kiekvieną dieną galiu susitikti su Juo Eucharistijoje, kur Jis save aukoja Tėvui už mane.

*

Su meile kreipsiuosi į Jėzų, kad atvertų mane Šventajai Dvasiai ir padarytų laimingu mažutėliu. Atiduosiu Jam visa, kas mane liūdina ir atima iš manęs gyvenimo džiaugsmą. Su dideliu širdies ilgesiu kartosiu:

„Ateik, Viešpatie Jėzau“. 

Kasdienapmastau.lt

Kun. Ramūnas Mizgiris       2020-11-30 5:56

Šiandien Bažnyčia mini šv. apaštalą Andriejų. Tad skaitome Evangelijos ištrauką apie Andriejaus ir dar trijų apaštalų pašaukimą. Jėzaus kvietimas keturiems žvejams yra radikalus. Į radikalų Jėzaus kvietimą taip pat radikaliai ir be išlygų atsiliepė ir pakviestieji: palikę viską, nusekė paskui Mokytoją.
Evangelistas Lukas mokinių apsisprendimą sieja su ypatingu įvykiu – stebuklinga žvejyba (Lk 5, 1–11). Po tokio įspūdingo ženklo Simonas paskiriamas būti žmonių žveju. Jis su bendrininkais viską paliko ir nuėjo paskui Jėzų.
Jono evangelijoje nuskambėjusį kvietimą (Jn 1, 35–42) parengia prieš keletą dienų, o gal ir savaičių, įvykęs pokalbis su Jonu Krikštytoju prie Jordano upės. Evangelistas Jonas, aprašydamas mokinių pašaukimą, palieka laiko apmąstymui.
Nors evangelistai, vaizduodami mokinių pašaukimą, akcentuoja skirtingus momentus, tačiau bet kuriuo atveju šis vyksmas reiškia naujo gyvenimo pradžią. Ir vis dėlto, žvelgdami toliau į jų gyvenimą su Jėzumi, mes pastebime, kad šis radikalus posūkis neatskyrė jų nuo gyvenimo tikrovės.
Petras išlaiko ryšį su savo namais: Jėzus apsistojo jo namuose ir išgydė jo uošvę (Mt 8, 14–15). Zebediejaus sūnūs Jonas ir Jokūbas atvedė pas Jėzų savo motiną, nesiliovusią rūpintis sūnų karjera (Mt 20, 20–23).
Išlieka ne tik šeimos ryšiai, bet ir daiktų nuosavybė, pavyzdžiui, valtis: Petras duoda savo valtį Jėzui pasinaudoti (Lk 5, 3). O ir po Viešpaties prisikėlimo šis apaštalas parodo, kad nėra pamiršęs žvejybos amato (Jn 21, 3). Profesinė patirtis pasitarnauja mokiniams besidarbuojant Dievo Karalystei.
Tad naujo gyvenimo pradžią arba atsivertimą reikia suprasti ne kaip beatodairišką ankstesnių ryšių nutraukimą, o greičiau kaip tarnystę kilnesniam tikslui. Kažko atsisakymas yra tik tiek prasmingas, kiek toje atsiradusioje erdvėje yra vietos Kitam, kuris mus kviečia į misiją dėl kitų išganymo: „Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4, 19).
Jėzus pasitelkia į pagalbą žvejo įvaizdį, kuris atskleidžia jo bendradarbių užduotį. Šiandien šį įvaizdį reikia paaiškinti, jei norime, kad modernus žmogus tinkamai jį suprastų. Juk niekam nepatinka būti kažkieno „sužvejotam“.
Kaip žinia, žvejys ieško naudos ne žuvims, bet sau. Tačiau evangelinė reikšmė yra kitokia: žvejys tarnauja žuvims, taip kaip ganytojas rūpinasi avimis, ir net atiduoda už jas savo gyvybę (Jn 10, 11).
Be to, kai kalbame apie žmones, būti „sužvejotam“ nereiškia gėdos ar nelaimės, bet liudija išgelbėjimą. Pamąstykime apie žmones, sudužus laivui, esančius atviroje ir audringoje jūroje šaltą naktį. Išvysti tinklą ar numestą gelbėjimo ratą, jiems nereiškia pažeminimo, bet greičiau priešingai – praneša apie didžiausio jų troškimo išsipildymą. Kaip pagalbos ratą besiblaškantiems audringoje gyvenimo jūroje, turėtume suvokti ir žmonių žvejų tarnystę.
Bernardinai.lt

I Advento savaitės pirmadienio Evangelija       2020-11-30 5:54

(Mt 4, 18–22)

  Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; buvo mat žvejai.
  Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“.
  Jiedu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė.
  Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo.
  Katalikai.lt

I Advento savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-11-30 5:54

Psalmė (Ps 18, 2–5)

P.  Per visą žemę eina jų aidas.

  Skelbia dangus Dievo garbę,
  apie jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja.
  Šią bylą kartoja diena būsimai dienai,
  o naktis – ateinančiai nakčiai. – P.

  Čia ne tie žodžiai ir ne tos kalbos,
  kurių skambesio nebūtų girdėti.
  Per visą žemę eina jų aidas,
  jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 4, 19)

P.  Aleliuja. – Eikite paskui mane, – sako Viešpats, –
              aš padarysiu jus žmonių žvejais. – P. Aleliuja.

I Advento savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-11-30 5:53

Skaitinys (Rom 10, 9–18)

  Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą.
  Raštas juk sako: „Kiekvienas, kuris jį tiki, neliks sugėdintas“.
  Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turtingas visiems, kurie jo šaukiasi: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“.
  Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?! Juk parašyta: „Kokios dailios kojos skelbiančio gerą naujieną!“
  Betgi ne visi pakluso Gerajai Naujienai. Aure, Izaijas sako: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu?“ Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiami Kristaus žodžiai.
  Bet aš klausiu: argi jie negirdėjo? Kaipgi ne! „Po visą žemę pasklido jų garsas, iki pasaulio pakraščių – jų žodžiai“.

I Advento pirmadienio Dievo Žodis       2020-11-30 5:50

Mąstymas
Prašyti malonės sugrįžti prie pirmosios meilės pasirenkant Jėzų

Atkreipsiu dėmesį į mokinių pašaukimo kontekstą. Pirmieji žodžiai, kuriais Jėzus kreipiasi į žmones savo misijos pradžioje skamba: „Atsiverskite…“. Pašaukimo patirtis yra glaudžiai susijusi su atsivertimo patirtimi. Norint išgirsti ir priimti Jėzų, reikia širdies atsivertimo: nukreipti savo troškimus link Kristaus troškimų.

*

Širdis, kurioje dominuoja manojo Aš troškimai, nebus pajėgi priimti Jėzaus. Ką galiu pasakyti apie savo širdies troškimus šiuo momentu? Kokie troškimai dominuoja? Kurių troškimų turiu atsisakyti, kad galėčiau priimti Jėzų?

*

Žvelgsiu į Jėzų, kuris eina Galilėjos ežero pakrante. Jis prisiartina prie žvejų ir sako: „Eikite paskui mane“. Atkreipsiu dėmesį į Petro, Andriejaus, Jokūbo ir Jono reakciją. Įsivaizduosiu jų sumišimą, nustebimą... Atsiminsiu momentus, kai aiškiai patyriau, kad Jėzus kviečia mane sekti Juo – gyventi pagal jo įsakymus. Kokios buvo pirmosios mano širdies reakcijos ir ką tada dariau?

*

Įdėmiai stebėsiu mokinių apsisprendimo momentą: kaip palieka savo pamėgtus tinklus, valtį ir mylimą tėvą. Atkreipsiu dėmesį į evangelisto pasakojimą, kuriame du kartus pavartojami žodžiai: „Tučtuojau palikę... nuėjo su Juo“.

*

Dar kartą pabandysiu išgyventi savo gyvenimo pašaukimo atpažinimo momentą. Kada ir kur tai buvo? Ką tada dariau? Ką išgyvenau savo pašaukimo atskleidimo akimirką? Ar galiu šiandien pasakyti, kad dėl pašaukimo brangumo (šeimos, kunigystės, vienuolinio gyvenimo, buvimo krikščioniu) ir toliau pajėgiu tučtuojau visa kita palikti?

*

Į savo maldą pakviesiu šventąjį Andriejų ir kartu su juo prašysiu Jėzaus, kad apsispręsčiau ir neabejodamas rinkčiausi sekti Juo.

Kasdienapmastau.lt

Popiežius Pranciškus       2020-11-30 5:48

Dievas ištiesia pagalbos ranką
Sekmadienio vidudienio maldos susitikime pavedė naujuosius liturginius metus Mergelei Marijai, laukimo moteriai, prašė, kad Marija padėtų visiems krikščionims įgyvendinti Jėzaus apaštalų uždavinį, kurį laiške paminėjo apaštalas šv. Petras: „įtikinamai atsakyti apie mumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3). Kalboje, kurią sakė Šv. Petro aikštėje lapkričio 29 dieną, popiežius kreipėsi į pirmojo advento sekmadienio vidudienio susitikime dalyvavusius maldininkus.

Gerai žinome, kad gyvenime būna sėkmių ir nesėkmių, šviesos ir šešėlių. Kiekvienas iš mūsų patiria nusivylimo, nesėkmių, pasimetimo momentų. Dabartinis laikotarpis, paženklintas pandemijos, daugeliui kelia susirūpinimą, baimę ir netikrumą. Yra pavojaus pasiduoti pesimizmui, užsidarymui, apatijai. Kaip mums elgtis viso to akivaizdoje? Atsakymą duoda psalmininkas:  „Mūsų viltis Viešpatyje, – jis yra mūsų pagalba ir skydas. Juk jis linksmina mūsų širdį.” (Ps 33).“ Pasitikėjimo kupinas Viešpaties laukimas paguodžia ir padrąsina egzistencijos naktyje. O iš kur ateina ši drąsa ir tikrumas laukiant? Jie užgimsta viltyje.

Adventas nuolatos primena viltį, primena, kad Dievas dalyvauja istorijoje, kad ją galutinai atbaigtų ir suteiktų pilnatvę, kuri yra Viešpats Jėzus Kristus. Dievas dalyvauja žmonijos istorijoje, jis yra „Dievas su mumis“, eina su mumis, kad mus palaikytų. Viešpats niekuomet neapleidžia, mus lydi egzistenciniuose reikaluose, kad mums padėtų atrasti gyvenimo kelionės prasmę, kasdienybės reikšmę, kad įkvėptų drąsos užklupus išbandymams ir skausmams. Dievas ištiesia mums ranką siaučiant gyvenimo audroms ir išlaisvina iš pavojų.

Šv. Paulius primena, kad laukimo tikslas yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimas. Jis kviečia Korinto krikščionis ir mus sukaupti dėmesį į susitikimą su Jėzumi, kuris ateis laikų pabaigoje ir ateina kiekvieną dieną, nes per jo malonę galime daryti gera savo ir kitų gyvenimuose. Mūsų Dievas yra „Dievas, kuris ateina“ – Jis nenuvilia laukimo. Jis atėjo konkrečiu istorijos laikotarpiu ir tapo žmogumi, kad prisiimtų mūsų nuodėmes. Jis ateis laikų pabaigoje kaip Visatos teisėjas, bet ateina ir kasdien aplankyti savo tautos, ateina aplankyti kiekvieno vyro ir kiekvienos moters, kurie jį priima per Žodį, sakramentus, brolius ir seseris.

Po maldos popiežius palaimino esančiuosius Šv. Petro aikštėje, visų paprašė atminti maldose Centrinėje Amerikoje nuo potvynių stichijos kenčiančius regiono gyventojus, padėkojo visiems, kurie dalyvavo trylikos naujų kardinolų skyrimo konsistorijoje šeštadienį ir paprašė savo vyskupijos katalikų bendruomenės narių advento laikotarpiu būti nuosaikesniems, atidesniems artimui ir pamaldesniems šeimoje. (SAK / Vatican News)

Mano komentaras       2020-11-30 1:11

Apie ... vienatvę DINGO.
PAŠALINO !
Va tau ir tiesos.lt
Še tau bobut ir devintinės.
Nepatinka žmogus su atvirumu.
Galite ir visai užblokuoti.
Čiau.

Jan       2020-11-29 20:18

O ką reiškia “budėkite”? Manau, kad tai ir yra savęs pažinimas, t.y. kas darosi mano/tavo širdyje. Taip, taip šėtonas užvaldo tiek jauną, tiek seną žmogų. Tad išmokti budėti reikia iš jaunumės. Nuostabus dalykas yra išpažintis ir kas vakarą sąžinės patikrinimas, t.y. duoti dienos ataskaitą. Miegoti nueiti galima tik ramia sąžine, t.y. sudėliojus visas mintis, jausmus į vietą.

Cha>>>ah1       2020-11-29 19:55

Gamtoje, tikėtina, kad šviesa sugrįš. O štai, ano vienišo žmogaus širdyje ar sugrįš? Kol Dievo širdyje nėra, tol ten velniava ir tos šviesos nėra. Velnias labai stengiasi uždaryti žmogų taip, kaip uždaro narkomaną, alkoholiką ir išeities nebėra. Tokioje širdyje yra pragariškas šaltis.

ah1       2020-11-29 17:59

šviesa sugrįš, norit jūs to ar nenorit, budėsit ar nebudėsit šviesa sugrįš ir tiek, kaip ir kiekvienais metais sugrįžta, apkeliavusi tamsos schematinį kryžiaus kelią ir pasiekusi tamsos schematinį kryžiaus aukščiausią kuliminacinį tašką sugrįš... Ir šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi…

Cha,       2020-11-29 17:48

Galima susitaikyti su vienatve ir kentėti, bet ar negeriau pasiimti rožančių ir sukalbėti, kas dieną, visas 4 dalis. Tuo pačiu neliks nerimo, pykčio, pagiežos, baimės, bei vienatvės.

>>>Žmogus nebereikalingas..       2020-11-29 16:24

O man Jėzus labai reikalingas, nes tik Jis man davė viską, t.y. meilę, džiaugsmą, pilnatvę, t.y. niekada nesijaučiu vienišas, nors gyvenu vienas, viskuo patenkintas, nors ne ką čia ir turiu, ir t.t.  Jėzus davė šaltinį iš kurio geriant esu sotus. O tereikėjo vieno, t.y. paprašiau Jėzaus duoti savo meilės, o Jis ėmė ir davė, tad gyvenu be ligų ir baimės.

freken bok       2020-11-29 13:55

jis išskrido,bet žadėjo sugryšti…

Mons. Adolfas Grušas       2020-11-29 10:56

TOLIMAS ARTIMAS DIEVAS

Pasaulyje nuolat skamba ilgesį ir laukimą išreiškiantys žodžiai. Visur yra pernelyg daug skausmo, todėl tikintieji kreipiasi į Dievą nuoširdžia malda, prašydami pašalinti iš geros valios žmonių tarpo juos persekiojančius skaudžius išmėginimus.

Mes esame tai, ko trokštame. Mūsų ilgesys, tarsi viduje rusenanti ugnis, kelia ner-imą, būdingą kiekvienam žmogui. Mes jaudinamės, kovojame ir vistiek liekame nepatenkinti…

Visame tame šurmulyje egzistuoja viena priežastis, apie kurią dažnai nekalbama, bet kurios neįmanoma išvengti. Mūsų širdžiai reikia Dievo. Jis yra mūsų širdies jėga ir ramybė. Tiesa, tenka kalbėti ne apie tolimą Dievą, užsidariusį savo neįveikiamoje amžinybėje, kurią tikime, ir kurios tuo pat metu nesuprantame. Ne, mums reikia artimo Dievo, kurio Veido bruožus pažįstame, ir žinome, kad Jo rankos irgi yra sugrubusios nuo sunkaus darbo.

Tai įsikūnijęs Dievas. Dievas, turintis kūną ir kraują…

Jo laukiame taip, kaip laukiame išauštančios dienos, kaip vandens gurkšnio dykumoje.

Kasmet Adventas mums yra tas laikas, kai geriausiai parodomas žmogaus troškimas pasidalyti savo gyvenimu su Dievu.

Dievo pažadas ir Jo atėjimas nėra vien tik tam tikro žmonių istorijos periodo įvykiai. Tai nuolat besitęsianti istorija, tinkanti visiems laikams ir kiekvienai gyvai pasaulio būtybei, ypač žmogui, garsiai išsakančiam savo ilgesį.

Viešpaties Adventas – tai atsiliepimas į šių dienų pasaulio balsą, bet gal kaip tik dėl labai garsaus savo pačių troškimų išrėkimo žmonės taip sunkiai Jo atėjimą suvokia ir priima.

Dievo Tauta, atsiliepdama į paties Išganytojo kvietimą, iškilmingai besimelsdama ir laukdama Viešpaties atėjimo, atlieka didžiąją vilties kelionę. Jėzus neleidžia mums sunykti bereikalingai besijaudinant, neleidžia pasiduoti neprotingai baimei. Jis kartu su dangaus Tėvu nusprendęs sutrumpinti atstumą tarp žemės ir dangaus, nutiesė tiltą, kuris faktiškai išnyko, nes pats Jėzus tapo vienu iš mūsų.

Šiandien ir mes esame kviečiami leistis į kelionę, nes labai daug kartų ir dėl įvairių priežasčių esame apleidę Dievą. Mes atitolome nuo Jo, nuo Jo meilės, todėl taip dažnai jaučiame vienatvės šaltį ir mūsų širdis tyli, kai joje, atrodo, negimsta jokia malda, ir netgi nesinori nieko prašyti…

Žmogaus nuodėmės įvaro jį į tamsų tunelį, kuriame nėra kito išėjimo, todėl mums reikalinga šviesa. Jonas Krikštytojas, griežtas ir į atgailą kviečiantis dykumos pamokslininkas tai gerai suprato ir kalbėjo apie „Tą, kuris yra mūsų tarpe ir kurio mes nepažįstame“. Savo abejonių ir nerimo naktyje mes, netgi to nesuvokdami, ieškome Viešpaties Veido.

Evangelijoje pats Viešpats tvirtai ir su meile nurodo kelią, kuriuo privalome eiti. Jis liepia budėti, nepasiduodant snauduliui ir nuovargiui.

Advento laukimas – tai troškimas vėl iš naujo patirti gaivinančią meilę. Tai pažadas ir drauge įspėjimas: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!“

Dažnai mes net nežinome, kad ieškome Jėzaus, tačiau Jis yra netgi tame nesąmoningame laukime. Jis ateina, ir mes nedrąsiai keliame akis aukštyn. Mes juk laukėme Jo su uždegtais žiburiais, pasirengę šventei, nes tikėjome, kad Kristus greitai ateis.

Ir tada išauš diena…

Evangelijos       2020-11-29 10:54

Mąstymas
Prašyti širdies drąsos ir jautrumo kasdieniam Jėzaus laukimui

„Žiūrėkite, budėkite…“. Tai pirmieji žodžiai, kuriuos Jėzus ištaria man Advento pradžioje. Galiu juos priimti kaip dvasinę programą ateinančioms keturioms savaitėms. Be širdies dėmesingumo ir vidinio budėjimo dvasinis gyvenimas tampa paviršutiniškas ir chaotiškas.

*

Paprašysiu Jėzaus, kad padėtų man pamatyti dabartinę savo širdies būseną. Į ką yra sutelktas mano dėmesys? Kokie troškimai vyrauja manyje? Kokie yra mano gyvenimo lūkesčiai? Pažiūrėsiu, kurioje vietoje tarp visų mano troškimų yra Dievas.

*

Jėzus labai manimi pasitiki. Savo „namus“ ir visą rūpestį jais atidavė į mano rankas. Tie namai yra mano šeima, bendruomenė, pašaukimas, pareigos. Kaip išgyvenu savo kasdienybę? Ar myliu savo „gyvenimo namus“? Ar jaučiuosi juose kaip savo namuose?

*

„Kiekvienam paskyrė darbą...“. Jėzus sako man, kad niekas negali manęs pakeisti mano darbe, nes „Viešpaties namuose“ kiekvienas turi vienintelę ir nepakeičiamą vietą. Paprašysiu Jėzaus, kad mokėčiau džiaugtis kasdienybe, kad gerbčiau save ir paprasčiausius užsiėmimus, kuriuos atlieku.

*

Jėzus aiškiai sako, kad Jis gali sugrįžti kiekvieną dienos ir nakties valandą. Ateis netikėtai. Netikėtas mylimo asmens atėjimas suteikia mums džiaugsmą, o netikėtas nepažįstamojo pasirodymas iššaukia baimę ir neužtikrintumą. Kokie jausmai sukyla mano širdyje, pagalvojus apie Viešpaties atėjimą?

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi prašysiu, kad niekada nenustočiau Jo ilgėtis. Taip pat prašysiu Šventosios Dvasios, kad vidujai galėčiau išgyventi tiesą, jog Jėzus ir Tėvas ilgisi manęs. Išlaikysiu širdyje ir dažnai kartosiu Jėzaus žodžius:

„Žiūrėkite, budėkite“.

Kasdienapmastau.lt


Rekomenduojame

Audrys Karalius. Sausio 13-osios randas

Vaidotas A. Vaičaitis. Kas apgins Konstituciją, arba Kaip paskirti Konstitucinio Teismo teisėjus?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į virtualią parodą „1991 m. sausis Lietuvos nepriklausomybės gynėjų liudijimuose“

„Neredaguota“ pokalbis apie tautinę politiką su Liutauru Stoškumi ir Tomu Aleknavičiumi

Algimantas Rusteika: „Tai ne šiaip ženkliukas. Tai pozicija šiuolaikiniame kare už žmogiškumą“

Kunigas Robertas Grigas: Tada buvome barikadų broliai

Vytautas Radžvilas. Postdemokratija ir postAmerika

Mindaugas Sėjūnas. Mokslai 1991-ųjų sausį: egzaminai riedant tankams

Vytautas Sinica. Nepaprastosios padėties grėsmė

„Nacionalinio susivienijimo“ pareiškimas dėl Laisvės gynėjų dienos

Arūnas Dulkys raportuoja: vertinsime ir įvertinsime, sudarysime sąlygas nemokamai skambinti (skųsti?), reguliariai tikrinsime ir kontroliuosime…

Jūratės Laučiūtės replika Vytautui Landsbergiui: Ar verta nužeminti dvasinę stiprybę ir vienybę prilyginant jas „mūšiui“?

Vidas Rachlevičius apie „kiškių narsuolių kariauną“: „Apima svetimos gėdos jausmas“

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: Šeškinės ozui paskelbtas nuosprendis?

Skaitome Vyriausybės programą (2). Krescencijus Stoškus. „Vienodos starto pozicijos“ – ar tikrai?

Jūratė Laučiūtė. „Kou pats kvep, tou ėr kėta tep“, arba Kuo dabar užsiima N. Putinaitė?

Geroji Naujiena: „Tu mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mk 1,11)

Lietuvos partizanų istorija

D. Trampas gali paleisti savo paties platformą

Liudvikas Jakimavičius. Ar be Briuselio palaiminimo tuoj nenusipirksime duonos ir druskos?

Francis Lee. Padarykime Ameriką vėl gražią

Česlovas Iškauskas. UNI-tazų problemos Seime. Replika

Andrius Švarplys. Trumpai apie bylą ‘Prager University versus Youtube’, arba Kas apgins žodžio laisvę?

Raimondas Kuodis. „Su tokia slinktim į idiokratiją mąstančiai visuomenei reikia kovoti“

Nida Vasiliauskaitė apie šių laikų antisovietinę propagandą, kurios yra vis daugiau ir daugiau: su kuo kovojama ir kaip?

Audrius Bačiulis. Su žodžio laisve Amerikoje baigta

Andrius Švarplys. Pora klausimų

Algis Krupavičius. Elito demokratijos krizė

Kviečiame žiūrėti jau 4-ąjį „Versmės“ leidyklos vaizdo kanalo įrašą

Raimondas Navickas. Rūkyti tabaką balkonuose draudžiama. O jeigu tai nedidelė gydomųjų kanapių suktinė?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.