Įžvalgos

George Monbiot. Neoliberalizmo ideologija – visų mūsų problemų priežastis

Tiesos.lt siūlo   2017 m. sausio 6 d. 0:57

24     

    

George Monbiot. Neoliberalizmo ideologija – visų mūsų problemų priežastis

Pro Patria

Finansų krizė, ekologinė katastrofa, net Donaldo Trumpo iškilimas – nė vienas šių įvykių neapsiėjo be neoliberalizmo indėlio. Kodėl politinei kairei nepavyko sugalvoti jokios kitos alternatyvos?

Įsivaizduokite, jei žmonės Sovietų Sąjungoje niekada nebūtų girdėję apie komunizmą. Šiandien daugelis negali įvardyti mūsų gyvenimuose dominuojančios ideologijos. Paminėkite ją pokalbio metu ir sulauksite tik gūžčiojimo pečiais, ir net jei jūsų pašnekovai bus girdėję šį terminą anksčiau, jiems bus sunku jį apibrėžti.

Neoliberalizmas: ar žinote, kas tai?

Neoliberalizmo anonimiškumas yra tiek jo galios išdava, tiek jos šaltinis. Jis vaidino reikšmingą vaidmenį sukeliant stebėtiną skaičių krizių: finansinį 2007–2008 m. krachą, užjūrinį turto ir galios telkimą (Panamos dokumentai viso labo paliečia tik šios aferos paviršių), lėtą viešosios sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos žlugimą, atsinaujinusį vaikų skurdą, vienatvės epidemiją, ekosistemų irimą, Donaldo Trumpo iškilimą. Mes reaguojame į šias krizes taip, tarytum tai būtų izoliuoti atvejai, nesuvokdami, kad jos buvo sukeltos ar pagilintos vienos ir nuoseklios filosofijos; filosofijos, kuri turi – ar bent jau turėjo – pavadinimą. Ar gali būti didesnė galia nei gebėjimas veikti neatskleidžiant savo vardo?

Neoliberalizmas yra persmelkęs mūsų gyvenimus taip giliai, kad šiandien retai net suvokiame jį kaip ideologiją. Dažnai atrodo, kad šį utopišką tūkstantmetinį tikėjimą traktuojame kaip neutralią galią, savotišką biologinį dėsnį, visai kaip Darvino evoliucijos teoriją. Tačiau filosofija atsirado kaip sąmoningas mėginimas performuoti žmogaus gyvenimą ir pakeisti galios telkimosi tašką.

Neoliberalizmas konkurenciją laiko žmonių santykius charakterizuojančiu reiškiniu. Jis apibrėžia piliečius kaip vartotojus, kurių demokratinis apsisprendimas yra geriausiai išnaudojamas perkant ir parduodant – procese, apdovanojančiame nuopelnus ir smerkiančiame našumo stoką. Pasak jo, „rinka“ teikia naudą, kokios nebūtų įmanoma pasiekti planavimu.

Bandymai riboti konkurenciją yra laikomi priešiškais laisvei. Mokesčiai ir reguliavimas turėtų būti mažinami, viešosios paslaugos – privatizuojamos. Profsąjungų vykdomas darbo jėgos ir kolektyvinių derybų organizavimas yra pateikiamas kaip rinkos trikdis, stabdantis natūralios laimėtojų ir pralaimėtojų hierarchijos formavimąsi. Nelygybė yra vertinama kaip dorybė: apdovanojimas už naudingumo siekimą ir priemonė generuoti „žemyn varvantį“ turtą, galiausiai praturtinantį visus. Bet kokios pastangos kurti lygesnę visuomenę duoda priešingus, moraliai žalingus rezultatus. Rinka užtikrina, kad visi gautų tai, ko nusipelnė.

Mes perimame ir atkartojame šios ideologijos nuostatas. Turtingieji įtikina save, kad turtą jie įgijo savo nuopelnų dėka, ignoruodami įvairias privilegijas, tokias kaip išsilavinimas, paveldėjimas ir klasė, galimai padėjusias jiems įgyti tą turtą. Neturtingieji ima kaltinti save dėl savo nesėkmių, net jei iš tiesų jie negali pakeisti savo gyvenimo aplinkybių.

Velniop struktūrinį nedarbą: jei neturi darbo, tai todėl, kad esi neverslus. Velniop milžiniškus būsto komunalinius mokesčius: jei pasiekei savo kredito limitą, tai todėl, kad esi neatsakingas švaistūnas. Velniop tai, kad tavo vaikų mokykloje nebėra žaidimų aikštelės: jei jie nutuks, tai dėl tavo kaltės. Nepajėgiantieji varžytis konkurencijos valdomame pasaulyje yra laikomi nevykėliais; daugelis jų nevykėliais ima save laikyti ir patys.

Keletas tokio mąstymo pasekmių, kaip savo knygoje „O kaipgi aš?“ pastebi Paulas Verhaeghe, yra savęs žalojimo epidemija, mitybos sutrikimai, depresija, vienatvė, profesinis nerimas ir socialinė baimė. Turbūt nereikėtų stebėtis, kad Britanija, kurioje neoliberali ideologija buvo taikoma atkakliausiai, šiandien yra Europos vienatvės sostinė. Dabar mes visi esame neoliberalai.

* * *

Neoliberalizmo terminas buvo sugalvotas 1938 m. susitikimo Paryžiuje metu. Jo dalyvių tarpe buvo du tremtiniai iš Austrijos, kurie ir apibrėžė šią ideologiją – Ludwigas von Misesas ir Friedrichas Hayekas. Socialinę demokratiją, tuo metu įkūnytą Franklino Ruzvelto inicijuotos Naujojo kurso programos ir palaipsniui plėtojamo gerovės valstybės modelio Britanijoje, abu vyrai suvokė kaip kolektyvizmo išraišką, esančią tame pačiame spektre kaip nacizmas ar komunizmas.

1944 m. išleistoje knygoje „Kelias į baudžiavą“ Hayekas teigė, kad individualumą paminantis valstybės planavimas neišvengiamai ves prie totalitarinio valdymo. Kaip ir Miseso knyga „Biurokratija“, „Kelias į baudžiavą“ buvo plačiai skaitoma. Ji patraukė kai kurių labai turtingų žmonių dėmesį, kurie šioje filosofijoje įžvelgė galimybę išlaisvinti save iš mokesčių ir reguliavimo naštos. Kai 1947 m. Hayekas įsteigė Mont Pelerin bendruomenę, pirmąją neoliberalizmo ideologijos skleidimui sukurtą organizaciją, ją finansiškai rėmė įvairūs milijonieriai ir jų fondai.

Jų padedamas, Hayekas ėmė kurti tai, ką Danielis Stedmanas Jonesas savo knygoje „Visatos valdovai“ apibūdina kaip „tam tikrą neoliberalų internacionalą“: tarpatlantinį akademikų, verslininkų, žurnalistų ir aktyvistų tinklą. Turtingi judėjimo rėmėjai finansavo eilę ekspertų grupių, kurios tikslino šią ideologiją ir rūpinosi jos skleidimu, tokių kaip American Enterprise Institute, Heritage Foundation, Cato Institute, Institute of Economic Affairs, Centre for Policy Studies ir Adam Smith Institute. Jie taip pat finansavo kai kuriuos aukštųjų mokyklų skyrius, ypač Čikagos bei Virdžinijos universitetuose.

Jį plėtojant, neoliberalizmas tapo vis labiau girdimas. Hayeko požiūrį, kad valdžia turėtų reguliuoti konkurenciją, idant negalėtų kurtis monopolijos, pakeitė tikėjimas, kad monopolijų galia galėtų būti laikoma apdovanojimu už našumą; toks mąstymas vyravo „Amerikos apaštalų“, tokių kaip Miltonas Friedmanas, gretose.

Šio pokyčio metu nutiko dar kai kas: judėjimas neteko savo pavadinimo. 1951 m. Friedmanas su džiaugsmu apibūdino save kaip neoliberalą, tačiau netrukus po to terminas pamažu išnyko. Dar keisčiau buvo tai, kad nors ideologija tapo aiškesnė, o jos judėjimas – nuoseklesnis, prarastas pavadinimas nebuvo pakeistas jokia bendrai sutarta alternatyva.

Pradžioje, nepaisant gausaus finansavimo, neoliberalizmas liko politikos paraštėse. Pokerio metu egzistavo kone universalus sutarimas: Johno Maynardo Keyneso ekonominės rekomendacijos buvo plačiai taikomos, nedarbo mažinimas ir parama skurstantiems buvo bendri JAV ir didesnėje Vakarų Europos dalyje vykdomos politikos tikslai, viršutinės mokesčių normos buvo aukštos, o vyriausybės nesigėdydamos siekė visuomeninių rezultatų kurdamos naujas viešąsias paslaugas ir socialinės apsaugos tinklus.

Tačiau 1970-aisiais, pradėjus reikštis keinsiškosios politikos trūkumams ir abi Atlanto puses ištikus ekonominei krizei, neoliberalios idėjos ėmė skverbtis į vyraujantį viešąjį diskursą. Kaip pastebėjo Friedmanas, „atėjus laikui keistis, [...] alternatyva jau buvo paruošta“. Padedant prijaučiantiems žurnalistams ir politikos patarėjams, kai kurie neoliberalizmo elementai, ypač jo rekomendacijos pinigų politikos atžvilgiu, buvo perimtos Jimmy Carterio administracijos JAV ir Jameso Callaghano vyriausybės Britanijoje.

Į valdžią atėjus Ronaldui Reaganui ir Margaret Thatcher netrukus sekė ir likęs reformų paketas: didžiulės mokesčių lengvatos turtingiesiems, profsąjungų trypimas, reguliavimo mažinimas, privatizacija, darbo perkėlimai ir konkurencija viešajame sektoriuje. Pasitelktus TVF, Pasaulio Banką, Mastrichto sutartį ir Pasaulio Prekybos Organizaciją, neoliberalios politikos elementai buvo pritaikyti – dažnai be demokratinio pritarimo – daugelyje pasaulio šalių. Labiausiai stebino tai, kad juos perėmė ir kadaise politinei kairei priklausiusios partijos, pavyzdžiui, Leiboristai ir Demokratai. Kaip pastebi Stedmanas Jonesas, „sunku įvardyti geriau įgyvendintą utopiją“.

 

* * *

Gali atrodyti keista, kad pasirinkimą ir laisvę žadanti doktrina buvo reklamuojama šūkiu „kitų alternatyvų nėra“, tačiau kaip pastebėjo Pinočeto Čilę – vieną pirmųjų šalių, kuriose buvo nuosekliai įgyvendinama neoliberali programa – aplankęs Hayekas, „asmeniškai esu linkęs į liberalią diktatūrą, o ne demokratinę valdžią, stokojančią liberalizmo“. Neoliberalizmo siūloma laisvė, kuri, išreikšta bendra terminologija, skamba labai viliojančiai, iš tiesų reiškia laisvę lydekoms, ne smulkioms žuvelėms.

Laisvė nuo profsąjungų ir kolektyvinių derybų reiškia laisvę mažinti atlyginimus. Laisvė nuo reguliavimo reiškia laisvę teršti upes, versti darbininkus dirbti pavojingomis sąlygomis, reikalauti pasibaisėtinai didelių palūkanų ir kurti egzotiškas finansų politikos priemones. Laisvė nuo mokesčių reiškia laisvę nuo turto perskirstymo, ištraukiančio žmones iš skurdo.

Kaip savo knygoje „Šoko doktrina“ teigia Naomi Klein, neoliberalūs teoretikai pasisakė už krizių išnaudojimą įtvirtinant nepopuliarias politines reformas, kol žmonių dėmesys yra patrauktas kitur, pavyzdžiui, Pinočeto perversmo, Irako karo ir uragano Katrina sukeltų pasekmių kontekste, kurį Friedmanas Naujajame Orleane apibūdino kaip „progą radikaliai reformuoti švietimo sistemą“.

Ten, kur neoliberali politika negali būti įgyvendinama vidujai, ji primetama tarptautinėje erdvėje pasinaudojant prekybos sutartimis, numatančiomis „ginčų tarp investuotojų ir valstybių sprendimą“, kai užjūriniuose tribunoluose korporacijos gali reikalauti socialinės gerovės ar aplinkosaugos reikalavimų panaikinimo. Parlamentams balsuojant už cigarečių prekybos apribojimus, vandens išteklių saugojimą nuo kasybos kompanijų ar elektros sąskaitų užšaldymo, kad farmacijos įmonės negalėtų nesąžiningai išlaidauti valstybių sąskaita, korporacijos ne kartą iškėlė teisminius ieškinius, dažnai sėkmingai. Demokratija tampa teatru.

Dar vienas neoliberalizmo paradoksas yra tas, kad universali konkurencija reikalauja universalaus sukiekybinimo ir lyginimo. Tai reiškia, kad tiek dirbantieji, tiek ieškantieji darbo, o taip pat bet kokios viešosios paslaugos yra pajungiamos alinančiam pedantiškam vertinimo ir stebėsenos režimui, sukurtam atpažinti nugalėtojus ir bausti nevykėlius. Doktrina, Miseso teigimu, turėjusi mus išlaisvinti iš biurokratinio centrinio planavimo košmaro, iš tiesų tik sukūrė naują.

Nors neoliberalizmas nebuvo sukurtas kaip savanaudiško reketo priemonė, jis netruko tokia tapti. Ekonominis augimas neoliberaliosios eros metais (JAV ir Britanijoje – nuo 1980 m.) buvo pastebimai lėtesnis nei ankstesniais dešimtmečiais; bet tik ne turtingiesiems – dėl išardytų profsąjungų, mokesčių lengvatų, kylančių nuomos kainų, privatizacijos ir mažesnio reguliavimo, paskutinius 60 metų mažėjusi pajamų ir turto nelygybė staiga ėmė sparčiai augti.

Privatizavus ir marketizavus viešąsias paslaugas, tokias kaip elektros energija, vandentiekis, traukiniai, sveikatos apsauga, švietimas, kelių priežiūra ir kalėjimai, korporacijos galėjo apmokestinti ir išnuomoti būtinosios reikmės turtą tiek juo naudotis norintiems piliečiams, tiek vyriausybei. Nuoma yra dar vienas neuždirbtų pajamų pavadinimas. Mokėdami didesnę kainą už traukinio bilietą, tik dalis jūsų sumokėtos sumos kompensuos pinigus, kuriuos traukinio operatoriai išleidžia kurui, riedmenims, atlyginimams ir kitoms išlaidoms. Likusi dalis atspindi faktą, kad jie yra įspraudę mus į kampą.

Investuodami mažai, bet mainais reikalaudami daug, privatizuotų ir pusiau privatizuotų paslaugų savininkai ir tiekėjai Jungtinėje Karalystėje kaupia milžinišką pelną. Rusijoje ir Indijoje oligarchai mažomis kainomis įsigijo daug valstybinio turto. Meksikoje į Carloso Slimo rankas buvo perleistas beveik visų žemyninio ir mobilaus telefonų ryšio paslaugų administravimas, ir jis greit tapo turtingiausiu pasaulio žmogumi.

Finansializacija, kaip savo knygoje „Kodėl negalime išlaikyti turčių“ teigia Andrew Sayeris, sukėlė panašių padarinių. „Kaip ir nuoma“, dėsto jis, „palūkanos yra [...] neuždirbtos pajamos, kaupiamos neskiriant tam jokių pastangų“. Vargšams tampant dar vargingesniems, o turtuoliams lobstant ir toliau, pastarieji ima valdyti vis didesnę dalį dar vieno būtinosios reikmės turto – pinigų. Palūkanų įmokos daugiausiai yra pinigų pervedimas iš vargingiau gyvenančių žmonių kišenės į turtuolių sąskaitas. Dėl turto mokesčių ir mažėjančio valstybinio finansavimo, piliečių pečius ima slėgti vis didesnės skolos (pagalvokite vien apie stipendijų studentams pakeitimą studijų paskolomis), o bankininkai ir jų valdytojai iš to sau susišluoja pelną.

Sayerio manymu, paskutinius keturis dešimtmečius charakterizavo ne tik turto judėjimas iš varguolių pas turčius, bet ir turtingųjų gretose – iš tų, kurie pelną gauna gamindami prekes ar teikdami paslaugas, pas tuos, kurie valdo ir nuomoja egzistuojantį turtą ir pelnosi iš palūkanų rinkimo ar kapitalo prieaugio. Uždirbamas pajamas keičia neuždirbamos pajamos.

Neoliberalią politiką visur kamuoja rinkos žlugimo grėsmė. Šiandien jau ne tik bankai yra laikomi „per dideliais, kad žlugtų“, bet ir korporacijos, atsakingos už viešųjų paslaugų teikimą. Kaip savo knygoje „Nustekenta žemė“ pastebi Tony Judtas, Hayekas pamiršo, kad būtinosioms valstybinėms paslaugoms negalima leisti nutrūkti, o tai reiškia, kad konkurencija nebegali tęstis. Verslas pasiima pelną, valstybė prisiima riziką.

Kuo didesnio masto žlugimas gresia, tuo ekstremalesnė tampa ideologija. Vyriausybės naudoja neoliberalias krizes ir kaip pasiteisinimą, ir kaip progą mažinti mokesčius, privatizuoti likusias viešąsias paslaugas, badyti skyles socialinės apsaugos tinkle, mažinti korporacijų reguliavimą ir didinti piliečių reguliavimą. Savęs neapkenčianti valstybė šiandien leidžia savo dantis į bet kurį viešojo sektoriaus organą.

Bene pavojingiausia neoliberalizmo pasekmė yra ne jo sukeltos ekonominės krizės, bet dėl jo kilusi politinė krizė. Mažėjant valstybės valdoms, mažėja ir mūsų gebėjimas keisti savo gyvenimo kryptį demokratinio balsavimo būdu. Vietoje to, kaip tvirtina neoliberali teorija, žmonės gali išreikšti savo apsisprendimo galią leisdami pinigus. Tačiau kai kurie gali leisti daugiau pinigų nei kiti; didžiojoje vartotojų ir akcininkų demokratijoje balsai nėra paskirstyti tolygiai. Dėl šios priežasties žemesnioji ir vidurinioji klasės netenka daug galios, o tiek dešinės, tiek buvusios kairės politinėms partijoms apsiimant vykdyti panašią neoliberalią politiką, toks galios netekimas ima reikšti balsavimo teisės praradimą. Didelė dalis žmonių šiandien yra tiesiog pašalinti iš politikos.

Chrisas Hedgesas pastebi, kad „fašistiniai judėjimai savo bazę telkia ne iš politiškai aktyvių žmonių gretų, bet, priešingai, iš politiškai neaktyvių „nevykėlių“ tarpo, kurie jaučia, ir dažnai teisingai, kad jų balsas ir dalyvavimas politikoje neturi jokios įtakos politinės sistemos kūrimui“. Kai politiniai debatai nebėra nukreipti į mus, žmonės tampa imlesni lozungams, simboliams ir sensacijoms, pavyzdžiui, žmonėms, besižavintiems Donaldu Trumpu, faktai ir argumentai atrodo nereikšmingi.

Judtas paaiškino, kad redukavus tankų valstybės ir piliečių tarpusavio santykių tinklą iki paprasčiausio paklusnumo autoritetui, vienintelė mus laikanti jėga yra valstybės galia. Totalitarizmas, kurio taip bijojo Hayekas, įsigalės dar greičiau, jei vyriausybės, praradusios iš viešųjų paslaugų tiekimo kylantį moralinį autoritetą, bus priverstos piliečių paklusnumo siekti „meilikavimu, garsinimu, o galiausiai ir prievarta“.

 

* * *

Visai kaip komunizmas, neoliberalizmas yra dievas, kuris žlugo, tačiau suzombėjusi doktrina šlitiniuoja ir toliau; viena to priežasčių yra jos anonimiškumas, o veikiau – krūva įvairių anonimiškumų.

Nematoma doktrina, prilaikoma nematomos rankos ir finansuojama nematomų rėmėjų. Lėtai, labai lėtai mums pavyko atskleisti keleto jų vardus. Sužinojome, kad Institute of Economic Affairs, žiniasklaidoje agresyviai agitavęs už stipresnį tabako pramonės reguliavimą, buvo slapčia finansuojamas British American Tabacco nuo pat 1963 m. Atskleidėme, kad Charlesas Kochas ir Davidas Kochas, vieni iš turtingiausių vyrų pasaulyje, įkūrė institutą, padėjusį pamatus JAV Arbatėlės judėjimui (angl. Tea Party). Nustatėme, kad Charlesas Kochas, steigdamas vieną iš savo ekspertų grupių, užsiminė, jog „siekiant išvengti nepageidaujamos kritikos, organizacijos struktūra ir valdymas neturėtų būti viešinami“.

Neoliberalizmo terminologija dažnai nuslepia daugiau, nei paaiškina. „Rinka“ skamba kaip natūrali sistema, kuri mus veikia vienodai, nelygu gravitacija ar atmosferos slėgis, tačiau iš tiesų ji yra persmelkta įvairių galios santykių. Tai, „ko nori rinka“, įprastai reiškia tai, ko nori korporacijos ir jų vadovai. „Investicija“, kaip pastebi Sayeris, reiškia du visiškai skirtingus dalykus: viena yra finansuoti produktyvią ir visuomenei naudingą veiklą, visai kas kita yra pirkti egzistuojantį turtą, o tada iš jo melžti nuomą, palūkanas, dividendus ir kapitalo prieaugį. To paties žodžio vartojimas kalbant apie skirtingas veiklas „maskuoja turto šaltinius“ ir verčia mus painioti turto išnaudojimą su turto kūrimu.

Prieš šimtmetį naujai praturėję žmonės buvo peikiami tų, kurie savo pinigus buvo paveldėję. Ambicingi verslininkai siekė socialinio pripažinimo apsimesdami turto nuomotojais. Šiandien šis santykis tapo atvirkščias: turto nuomotojai ir paveldėtojai laiko save ambicingais verslininkais. Jie tikina, jog užsidirbo savo neuždirbamas pajamas.

Toks anonimiškumas ir neapibrėžtumas gerai dera su moderniu kapitalizmu, stokojančiu tiek vardo, tiek apibrėžtos vietos: frančizių modelis, užtikrinantis, kad darbuotojai nežinotų, kieno labui pluša; nežinia kam priklausančios įmonės, registruotos per užjūrinius paslaptingų režimų tinklus, kurių nepavyksta išnarplioti net policijai; vyriausybes mulkinančios mokestinės sąrangos; niekam nesuprantamos finansinės paslaugos.

Neoliberalizmo anonimiškumas yra aršiai saugomas. Paveiktieji Hayeko, Miseso ir Friedmano mokymo yra linkę atmesti šį terminą teigdami, bent kažkiek sąžiningai, kad šiandien jis vartojamas tik kaip įžeidžiantis epitetas; tačiau jie nepasiūlo jokio pakaitalo. Kai kurie apibūdina save kaip klasikinius liberalus ar libertarus, tačiau tokios etiketės yra ne tik klaidinančios, bet ir dviprasmiškos, kadangi suponuoja, jog „Kelias į baudžiavą“, „Biurokratija“ ar net klasikinis Friedmano veikalas „Kapitalizmas ir laisvė“ nepasiūlė nieko naujo.

 

* * *

Turint visa tai galvoje, reikia pripažinti, kad neoliberalizmo projektas turi kažką, kas verčia juo žavėtis, bent jau ankstyvosiose jo fazėse. Tai buvo išskirtinė, inovatyvi filosofija, propaguota nuoseklaus mąstytojų ir aktyvistų tinklo, turėjusio aiškų veiksmų planą. Tai buvo kantrus ir atkaklus judėjimas. „Kelias yra baudžiavą“ tapo keliu į galią.

Neoliberalizmo triumfas taip pat atspindi politinės kairės nesėkmę. Laissez-faire principu grįstai ekonomikai nuvedus į 1929 m. katastrofą, Keynesas sukūrė išsamią ekonominę teoriją, turėjusią jį pakeisti. Išryškėjus keinsistinio paklausos valdymo trūkumams, alternatyva jau buvo paruošta. Tačiau neoliberalizmui subyrėjus į šipulius 2008 m., nebuvo… nieko. Dėl šios priežasties doktrinos zombis vis dar yra pajėgus šlitiniuoti aplink. Politinė kairė ir centras jau 80 metų nesugeba pateikti jokių naujų ekonominės minties gairių.

Kiekviena „viešpačiui Keynesui“ skirta malda reiškia nesėkmės pripažinimą. Siūlyti keinsistinius sprendimus XXI a. krizėms reiškia ignoruoti tris akivaizdžias problemas. Yra sunku telkti žmones aplink senas idėjas; jų trūkumai, atskleisti 1970-aisiais, niekur nedingo; o, svarbiausia, jie nieko nepasako apie kitą mūsų problemą – aplinkosaugos krizę. Keinsizmas skatina vartotojų paklausą, kad skatintų ekonominį augimą, tačiau vartotojų paklausa ir ekonominis augimas yra ekologinės destrukcijos varikliai.

Tiek keinsizmo, tiek neoliberalizmo istorija atskleidžia, kad neužtenka vien tik priešintis neveikiančiai sistemai. Būtina pateikti rišlią, nuoseklią alternatyvą. Pagrindinė užduotis Demokratams, Leiboristams ir plačiajai kairei turėtų būti ekonominės Apollo programos kūrimas – sąmoningas bandymas suprojektuoti naują sistemą, pritaikytą XXI a. poreikiams.

Versta iš Theguardian.com

propatria.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dzeikas       2017-01-7 18:21

As matau nezabota liberalizmo kritika ant Lietuvos, taciau as nematau pacio liberalizmo. Liberalizmas Lietuvoj? Kur? Parodykite?
As matau kruva draudimu Lietuvoje ir greta to man svirbina ausis apie liberalizmo bakhanalija ir esa is to kylancias problemas.
As matau kaip mano ir kitu zmoniu automobilius stabdo policija, nesant jokio pazeidimo is mano puses ir ima tikrinti alkotesteriu ar dokumentus.Pretenziju jokiu, tai kodel as stabdomas? Tai liberalizmas???
Metus trynamos lozankes apie LIBERALU DK.Taciau ten darbdavys apmoka virsvalndzius tik 3 menesio VIDURKIO virsijima.Kur cia liberalizmas? Suprasciau jeigu KASDIENOS virsvalandziai butu apmokami - cia liberalizmas.Nes darbo organizavimas isimtinai darbdavio problema, o ne darbuotuojo. Streika organizuoti reikia 3 menesius rasyti rastus ir 1000+1k perspejus rastu darbdavi galima pradeti streikuoti. Cia liberalusis DK???
Zmogeliukai, jus akyse liberalizmo nemate, o ji kritikuojate))))))))
Kapitalo diktatura jums ivardija liberalizmu, o tauta kaip durneliai vasaros nemate saukiasi kapitalo superdiktaturos.Mazdaug butu kaip su dregnais autu pritrintas kojas gydyti tuos autus slapinant kibire su vandeniu.

Pastebėjimas       2017-01-7 15:39

Pasaulis ritasi į dorovinį nuosmukį: viską vertina tik per materializmo prizmę. Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad neoliberalizmo ideologija, visų pirma - daugelio iš mūsų DVASINIŲ problemų priežastis. Šio straipsnio autorius nei vienu sakiniu neužsiminė apie tai. Beje, kraštutinį liberalizmą ekonomikoje taip pat diktuoja serganti liberalių politikų dvasia.

Turime pasirinkti,kokiai valdžiai vis tiek reikia        2017-01-7 0:46

paklusti.“Rinkis šiandien,kam tarnausi”...Aukščiausiajam reikia paklusti,o kas netiki,tai kažkiek kalti ir tėvai,kad nesuteikė žinių.

$+$       2017-01-6 21:09

Visi ~izmai gimė tame pačiame lopšyje. Jų gimdytojai visiems gerai žinomi, kaip ir jų tikslai - parazituoti kitų sąskaita. Tik kalbėti garsiai apie tai bijoma. Nekorekt politiškai.
Prieš didžiąją ekonominę krizę (Didžiąją depresija), amerikiečiai privalėjo parduoti visas auksines ir sidabrines monetas Federaliniame Rezervui, už nepaklusimą buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė. Po supirkimo $ kursas iš karto nukrito 10%. Aukso kainos šoktelėjo, tapo spekuliantų objektu. $ kursas toliau smuko, akcijos tapo bevertės. Bankai bankrutavo arba nevykdė piniginių operacijų, nes visi grynieji buvo paslėpti.
Tai buvo pirmas neoliberalizmo puikiai subrandintas vaisius, kuri R. Reiganas tik atgaivino, panaikindamas apribojimus finansiniam-investiciniam sektoriui. Ir nieko anonimiško tame nėra.

Gyvenime niekada       2017-01-6 18:52

taip nebus,kad gali gyventi absoliučioje laisvėje ir nieko neveikti arba veikti bet ką.Ar pats save reguliuoji,ar reguliaciją pavedi kažkam arba ją atima iš tavęs…kaip ten kažkuris rašytojas sakė,kad jei pats sau nemoki įsakinėti,tau įsakinėja kiti.Tad dalis diktatūros,reikia ieškoti teisingos diktatūros,visada bus-savanoriškos ar primestos?Diktatūrų pasiūla?

Nepasirasysiu       2017-01-6 17:55

Tik kad Balcerovicius buvo lenkams nuleistas is Vakaru it pats yra kaltinamas kuo didziausiu neoliberalizmu.
Butu neprosal ne tik pavarde zinoti, bet ir ka padare.

Lenkijos renesansas       2017-01-6 17:35

Mūsų dviratis išrastas Lenkijoje, kurioje jau pragyvenimo lygis bene lygus arba net aukštesnis nei Pietų Italijoje. Ekonominę dabartinę sistemą kūrė  lenkas ekonomistas , kurio pavardę pamiršau, bet kas netingi gali paieškoti.Suradau : Balscierovichius. Lenkų tautos religingumą galima pastatyti sau už pavyzdį. Aišku,  sekuliarūs mūsų neoliberastai pasipiktins tokia nuostata.Lenkų pensijos jau didesnės negu mūsų, o kainos prekių pas juos žemesnės. Dar ne taip seniai buvo atvirkščiai… Lenkų valdžia turi stuburą ir nesilanksto nei rusams nei amerikiečiams, tuo labiau vokiečiams. Todėl juos gerbdami ir mato kaip strateginius partnerius amerikonai, nors vokietija deda daug pastangų , kad to nebūtų.Valdžia nuosekliai veda Lenkiją į suklestėjimą ir sustiprėjimą- galbūt ne taip jau tolimoje perspektyvoje Rusija pagarbai kalbės su Lenkija, nes ji nuosekliai vysto savo gynybinį apsigynimo planą nuo rytinio kaimyno…
Man atrodo , kad Lenkijoje parodyta neoliberalizmui jo vieta , nes kada silpna valstybės valdžia- vyriausybės, be aiškių savo šalies vystymo planų ir orientyrų, kada šią valdžią nuperka pasaulio pinigus ir pramonę valdantys pinigų maišai, kuriems ir tarnauja ši neolib. ideologija, tada ši silpna korumpuota dažnai valdžia nuveda savo šalį Lotynų Amerikos šalių vystymosi kryptimi- mažai turčių, daug skurdžių...

Kada mūsų mokyklos ugdys       2017-01-6 17:15

pavyzdžio žmones,titanus,kurie sugeba pasakyti,-tai ne pagal mano įsitikinimus ar tikėjimą.Kažkuo žmogus tiki juk-pinigais arba dangumi?Tai būtų svarbiausias gynybos planas Lietuvai?Žinoma,kiekvienas pats suranda arba nesuranda Kūrėją,-galima tam netrukdyti,bet galima ir padėti.

Ne i tema       2017-01-6 17:14

Retorinis klausimas - kokia autoriaus tautybe/religija? Koks jo tikrasis vardas?

Dzeikas       2017-01-6 15:09

Tikrajai laisvei kam:
Visiskai teisingai.Kristus gi pasake “mano karalyste ne sio pasaulio”. Kristus diktatorius krikscionio dvasioje, bet ne pasaulyje. O Kristaus diktatura i pasauli atvesti - nelabojo gundymas.

Kas yra tikroji laisvė?       2017-01-6 14:58

Ar ji gali būti be ribų savo sieloje?Ar žmogus tikrai tiki ,kad jis vidumi ir dvasia tiek galingas,kad visada atskirs pelus nuo grūdų ir niekad nepaluš prieš gundymus,neturėdamas jokios vidinės savicenzūros?Kurią mums paliko Mozė ir Kristus?Kristaus dikatatūra?Jei neigiame šį Mesiją,tai kas mums šventa -neoliberalai,komunistai,konservatoriai…Visi jie tik žmonės,jų ideologijos.Stabai.Pasaulis stabų diktatūroje ir Trampas atėjo tai sudaužyti ,taip lėmė dangaus dėsniai…bet ar jis sukurs,prikels gyvenimui vėl tai,kas amžinai modernu,čia yra klausimas?Kiek mes jam padėsim?Ir ar jis “mažutėlius” išgirs?Mirė drakonas,tegyvuoja drakonas?

Marginalas       2017-01-6 14:22

Neoliberalizmas jau yra nukrikščioninimo pasekmė, o pradžia - masoniška prancūzų revoliucija, pribaigusi krikščionybę Europoje. Visi šie šmikiai nori taisyti išorę ir išlaikyti kažkokias “krikščioniškas vertybes”, bet tik be Kristaus.

Pikc       2017-01-6 14:19

Leisiu sau pasikartoti:
Keistas jausmas - tarsi būčiau kokio protingesnio libkono traktatą apie Rusiją paskaitęs: logiškas ir pagrįstas aptariamų problemų ir jų priežasčių išdėstymas su visišku nusivažiavimu “į lankas”, kai tik klausimas pasisuka apie politinius oponentus - tik vietoj “rusū agentū” čia “fošystaj” demokratų (tų pačių neoliberalų, tik su stipria neomarksizmo dedamąja) priešai. O juk už Trumpą žmonės balsavo didele dalimi ir todėl, kad būtent jis, o ne “gelbėtojai” (autoriaus nuomone) demokratai atkreipė dėmesį į tuos “nevykėlius” ir parodė rūpestį jų problemoms. Ir diktatūra būtent demokratais pasivadinusių (neo)liberalų metodai dvokia. Žodžiu, mano akimis žiūrint, straipsnis būtų labai geras, jeigu ne tas “šaukštas deguto” - išankstinis iracionalus politinis nusistatymas.

Dzeikas       2017-01-6 13:55

Gaidelis bando lakstingala giedoti.
Perskaiciau iki “Bandymai riboti konkurenciją yra laikomi priešiškais laisvei.” ir susidomejimas praejo.
Vulgari , smeiztu paremta zmogaus laisves kritika. O tiem kam patinka si antimoksline-antisociali tryda, atsip., perskaitykite “Stebuklingose Nilso kelionese” legenda apie meisterzingeri stebuklingos dudeles pagalba uzburusi miesta smaugusi ziurkes ir paskandinusi jas.
tai nebukite berazumiais pacukais ir nesekite paskui dudorius suokiancius tai, ka jus norite isgirsti.

>Vaidas       2017-01-6 13:36

Iš tiesų,ne visi žmonės nori taip besaikiai vartoti,nori kaupti,yra tokių, kurie nori saiko.

VaidasVDS       2017-01-6 13:18

Palyginkite straipsnį su ištrauka iš Apreiškimo, kas kai kuriems žmonėms buvo žinoma dar 1935 metais:
“Pasaulietiškam maištui jūs turite būti dėkingi už Amerikos industrializmo stebinantį kūrybingumą ir už Vakarų civilizacijos precedento neturinčią materialią pažangą. Ir kadangi pasaulietinis maištas nuėjo per daug toli ir iš akiračio prarado Dievą ir tikrąją religiją, dėl to taip pat buvo pasaulio karų ir tarptautinių neramumų nelauktas derlius.
    Nebūtina paaukoti įtikėjimą į Dievą tam, kad būtų galima pasidžiaugti šiuolaikinio sekuliaristinio maišto palaima: pakantumu, visuomenine tarnyste, demokratiniu valdymu, ir pilietinėmis laisvėmis. Pasauliečiams nebuvo būtina priešpastatyti tikrąją religiją tam, kad būtų skatinamas mokslas ir vystomas švietimas.
    Bet sekuliarizmas nėra visų šitų nesenų laimėjimų išplečiant gyvenimą vienintelis šaltinis. Už dvidešimtojo amžiaus laimėjimų stovi ne tiktai mokslas ir sekuliarizmas, bet taip pat ir Jėzaus iš Nazareto gyvenimo ir mokymo nepripažinti ir neįvertinti dvasiniai poveikiai.
    Be Dievo, be religijos, mokslinis sekuliarizmas niekada negali koordinuoti savo jėgų, suderinti savo skirtingų ir besivaržančių interesų, rasių, ir nacionalizmų. Šita pasaulietinė žmogiškoji visuomenė, nežiūrint savo nematytų materialistinių pasiekimų, iš lėto byra. Pagrindinė išlaikanti jėga, kuri priešinasi šitam antagonizmo byrėjimui, yra nacionalizmas. O nacionalizmas yra pagrindinis barjeras pasaulinei taikai.
    Sekuliarizmo neatskiriama silpnoji vieta yra tai, kad jis atmeta etiką ir religiją dėl politikos ir valdžios. Jūs tiesiog negalite sukurti žmonių brolystės ignoruodami arba atstumdami Dievo tėvystę.
    Sekuliarinis visuomeninis ir politinis optimizmas yra iliuzija. Be Dievo, nei laisvė ir nepriklausomybė, nei nuosavybė ir turtas į ramybę neatves.
    Mokslo, švietimo, pramonės, ir visuomenės visiškas sekuliarizavimas gali vesti vien tiktai į katastrofą.
——-
Taigi,
neoliberalizmą gali pakeisti tik tikras tikėjimas, tikras dvasingumas, tikri Jėzaus mokymai.
Nėra jokio kito kelio.
Reikia išmokti to, ko iš tiesų mokė Jėzus.
Ne žmogus turi tarnauti turtui, o turtas žmogui.
Ne godumas turi valdyti žmones, o dosnumas.
Ne priešų reikia ieškoti, o draugų.
Reikia, kad pasaulis pripažintų, kad Dievas yra vienas visiems ir kad tikra religija gali būti tik viena - tikėjimas į Dievą, o ne į raštus ir ne į religijas, ir ne į religijų skleidėjus ir aiškintojus. Prieš Dievą kiekvienas atsakome individualiai.
Tik tobulindami save dvasiškai, galime atrasti ir duoti pasauliui geriausius visų problemų sprendimo būdus.
Jei norite tikro nemirtingumo, neieškokite stebuklingų vaistų, formulių, mokslo atradimų, tiesiog tobulinkite save dvasiškai, tik taip tapsite tikrai laimingais ir duosite daug naudos kitiems ir pasauliui…

Lengvų kelių ieškotojai.       2017-01-6 13:14

Ir apie tokius parašyta Šventame Rašte.Evangelijoje pagal Matą parašyta :”Įeikite pro ankštus vartus,nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį ir daug juo einančių.Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą.Tik nedaugelis jį atranda”...Dabar to nedaugelio metas.Laikas į juos įsiklausyti.

Tiesiog egoistų,vaikystėje negavusių       2017-01-6 13:10

beržinės košės, išlepusių psichopatų(neauklėtos asmenybės paožymis) sambūris.

Labai daug netekome,       2017-01-6 13:05

praradę Litą.Praradome dalį savo tapatybės,jau nekalbant,kad dalis gyventojų nuskurdo.Reikia tikėtis,kad tai laikina.

Geras       2017-01-6 12:50

čia straipsnelis. O tai labai jau retai rašoma apie tai, kad tie “pinigėliai” yra vis tik gan svarbūs tiem , kurie mus visus “vairuoja” .

putinas, neoliberalai, teisininkai       2017-01-6 12:48

- rytuose siaučia putino banditai
- vakaruose pederastai neoliberalai
——-
o pas mus korumpuoti teisininkai smile

Galų       2017-01-6 12:40

gale rezultatas ir išvada viena: neoliberalai yra kvailiai, o jų teorija iššauks sukrėtimus didesnius už komunizmo ir fašizmo kartu paėmus. Jeigu to pakanka parodyti, kad vystomės -parodyta. Kad vystomės ne ta kryptimi - įrodyta. Kas toliau? O toliau bus kaip visada: atsiras kritinės masės tų , kurie ne pačiu gražiausiu būdu nušluos “nugalėtojus”. Tai, kas vyko per Trampo rinkimus - tik užuominos.

ruta       2017-01-6 11:00

Puiki publicistika , aciu propatrija.lt uz vertima .Kad pasaulyje vyksta TIK Korporaciju ir Banku invazija tai matome ir kad Briuselis / Vokietija , Prancuzija / ir JAV politikai tarnauja butent tiems dariniams , bet ka daryti su tuo ju godumu ?p.s. taip suprantu ,vis delto zydai kuria ir palaiko sita neoliberalia sistema , kuri naudinga TIK mazai grupei isigimeliu , kurie mano , kad tai tesis / ju dominavimas / amzinai ?

Nepasirašysiu       2017-01-6 2:15

Išties įdomu, kai Tiesos.lt persispausdinamas tekstas kairiojo (spausdinamo turbūt tik The Guardian) žurnalisto, kurio ideologinė saulė (Briuselis, ES, Sorosas) negrįžtamai leidžiasi. Šis faktas šį tą pasako ir apie Propatria, ir apie Tiesos.


Rekomenduojame

2017-ųjų Laisvės premija skirta laisvės gynėjai, politinei kalinei s. Nijolei Sadūnaitei. Sveikiname!

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Ar laisvoje visuomenėje reikalingi draudimai? Atsakymas A. Tereškinui

Andrius Narbekovas. Transseksualizmas – medicininiai ir etiniai aspektai

Dešimtmetį skurdinami aukštųjų mokyklų dėstytojai: padėtis katastrofiška

EP reakcija į „Rojaus popierius“: raudona kortelė padedantiems slėpti mokesčius

Vytautas Radžvilas. Nekalti žaidimai?

Algimantas Rusteika. Apie pasaulį anapus ekrano

Europos Parlamentas griežtina poziciją dėl Lenkijos

Pirmoji pasaulyje „gyvybės vizas“ žydams išdavė Lietuva, bet pasaulis to nežino

Pirmą kartą Danijos teismas už teroristinius nusikaltimus atėmė pilietybę

Kviečiame paremti Andriaus Švarplio peticiją – apginkime ir krikščioniškų pažiūrų Seimo nario žodžio laisvę

Karolis Kaupinis. Viešas laiškas tiems, kuriems rūpi

1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikus siūloma palaidoti Rasų arba Bernardinų kapinėse

Vytautas Radžvilas. Prigimties pabaiga

Dr. Ignas Kalpokas. Kodėl socialiniai tinklai tapo politikos technologijų dalimi?

Povilas Urbšys. Esu seksistas ir mužikas

Žilvinas Nečiūnas. Kas „gelbėja“ Gedimino kalną

Andrius Navickas. Sutrikusio žmogaus žalojimas nėra rūpestis jo teisėmis ir laisve

Apie Dainiaus Kepenio „lengvatikystę“, arba Kokia argumento „atsimena iš pasakojimų“ vertė?

Savo parašu paremkime Aldonos Jankevičienės peticiją: apginkime tuos, kurie žuvo vardan Tėvynės, pareikalaukime teisingumo

Rita Miliūnaitė. Ar požiūris į kalbą reiškia požiūrį į valstybę?

Mihailas Neamţu. Sorosas ar Tocquevilleʾis?

Kas pagimdė medikų bruzdėjimus?

Giulio Meotti. Naujoji oficiali Europos istorija: krikščionybė trinama, islamas propaguojamas

Eugenija Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: Kaip bendrauti su kontroversiškais žurnalistais. Patarimai priešiškiems propagandistams ir agitatoriams

Kokį užnugarį turi Lietuvos juodintojai?

Vydas Astas. Didvyrių aikštėje nesivoliojama

Irena Vasinauskaitė. Atsitiktinumas ar sąmoningas tiesos slėpimas?

Vytautas Radžvilas. Valdo nematoma baimės ranka

Vytautas Sinica. Siūlomos Civilinio kodekso pataisos sieks uždrausti Lietuvoje lyties keitimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.