Naujienos, Įžvalgos

Gediminas Jasinevičius: „Esu už miškus“, arba Valstybinių miškų urėdija negali sustabarėti

Tiesos.lt siūlo   2018 m. kovo 3 d. 14:05

3     

    

Gediminas Jasinevičius: „Esu už miškus“, arba Valstybinių miškų urėdija negali sustabarėti

Daiva Balčaitytė, žurnalas „Miškai“

Kai prieš mėnesį Lietuvoje pasklido žinia, kad naujosios, visas 42 šalies miškų urėdijas ir Miškotvarkos institutą sujungusios Valstybinių miškų urėdijos valdybos pirmininku išrinktas Gediminas Jasinevičius, nustebo ne tik miškininkai – daugeliui lietuvių pasirodė įdomu, kaip už 1000 km nuo Vilniaus, Šiaurės Karelijoje įsikūrinusiame tarptautiniame Europos miškų institute dirbantis mokslininkas vadovaus valstybinių miškų įmonei. Tačiau žurnalui „Miškai“ naujosios įmonės valdybos vadovas užtikrino, jog dirbti nuotoliniu būdu įmanoma ir miškininkams. Praėjo laikai, kai buvo svarbu, prie kurio stalo stovi tavo darbo kėdė.

Svarbiausia – atkurti pasitikėjimą

Kokios priežastys paskatino Jus apsispręsti tapti Valstybinės miškų urėdijos valdybos pirmininku? Kokį pėdsaką Lietuvos miškininkystės istorijoje sieksite palikti? Kokius uždavinius keliate Valstybinių miškų urėdijos valdybai?

Kartu su kitais 40 kandidatų dalyvavau viešame konkurse ir buvau atrinktas į antrąjį etapą – pakviestas pokalbio, dalyvavau nuotoliniu būdu. Komisija taip pat manęs klausė, kodėl siekiu tapti valdybos nariu. Atsakiau, kad savo patirtimi ir gebėjimu analizuoti informaciją norėčiau prisidėti kuriant Lietuvos valstybinių miškų ateitį. Nesiekiu garbės ir nesitikiu pinigų, nes tokių pareigų apmokėjimą griežtai reglamentuoja teisės aktais, be to, juk turiu nuolatinį darbą Suomijoje.

Nesitikėjau, kad dauguma valdybos narių siūlys mane išrinkti pirmininku. Ačiū jiems už pasitikėjimą. Nesiekiau tapti valdybos pirmininku ir šeima tam nepritarė. Tačiau valdybos nariai įtikino mane, kad dirbsime komandoje ir kartu spręsime klausimus, bet mano, kaip miškininko, išsilavinimas ir tarptautinė patirtis yra tinkamiausias derinys eiti būtent valdybos pirmininko pareigas.

Ir iš tiesų nuo pat darbo valdyboje pradžios jaučiu visokeriopą palaikymą ir bendradarbiavimo dvasią. Teko girdėti kritiškų nuomonių, jog galbūt valdyboje yra per mažai miškininkų, nors iš tikrųjų, be manęs, jų yra dar du, tik galbūt ne visiems pažįstami. Bet iš tiesų, nepaisant specifikos, vis dėlto tai yra valstybinė verslo įmonė, kur reikalinga ne tik miškininkystės, bet ir valdysenos, finansų, teisinė patirtis. Manau, kad šia prasme valdybos sudėtis buvo tinkamai subalansuota: trys valdybos nariai yra miškininkai, o kitų kolegų patirtis įmonių valdymo, finansinės analizės, teisės srityse labai reikalinga. Neįsivaizduoju valdybos, sudarytos vien tik iš miškininkų.

Valdybos nario kadencija yra ketveri metai. Per šį laiką pirmiausia sieksiu didinti tarpusavio pasitikėjimą miškų ūkio sektoriuje ir visuomenės pasitikėjimą sektoriumi. Reformos pradžia tą pasitikėjimą šiek tiek išblaškė, o be jo tvari įmonės veikla man sunkiai įsivaizduojama. Nuo 18 metų esu įtakotas vakarietiško mąstymo ir tradicijų, kur kertinė visuomenės vertybė yra pasitikėjimas. Pavyzdžiui, šiuo metu daug kalbama apie geresnę medienos apskaitą... Bet juk kiekvienas matavimo metodas turi paklaidą, ir jokiais kontrolės metodais šimtu procentų neužtikrinsim tikslumo, jei nebus įmonėje sukurtas tinkamas vidinės atsakomybės prieš save klimatas. Nesu naivus ir nesitikiu, kad įmonėje tuoj pat gali būti sukurtas visiškas pasitikėjimas, tam reikia laiko ir atitinkamų sprendimų – griežtas taisykles palaipsniui pakeisti darbo principais, užtikrinti atrankinę kontrolę, skatinti profesionalumą ir bendrų įmonės tikslų įgyvendinimą. To ir sieksiu savo kadencijos metu, pateikdamas konkrečius siūlymus valdyboje. 

Kol kas valdyba posėdžiavo tik keturis kartus, jokių esminių sprendimų priimti nesuspėjo. Reikia laiko surinkti informacijai ir išanalizuoti, situacijai perprasti. Suprantame, kad norint priimti racionalius, teigiamą įtaką įmonės ateičiai darančius sprendimus, jie turi būti išdiskutuoti ir pagrįsti argumentais.

Svarbiausias dalykas, kurį norėtų žinoti miškininkai ,– kodėl taip ilgai delsiama apsispręsti dėl vietų, kur bus steigiami Valstybinių miškų urėdijos padaliniai?

Padalinių tinklo patvirtinimas yra pagrindinis šio etapo valdybos uždavinys. Tikėjomės, kad tą pavyks padaryti per vasarį, bet dabar jau aišku, kad reikia daugiau laiko skirti sprendimo derinimui su profesinėmis sąjungomis ir išanalizuoti turimą informaciją. Nenorime daryti klaidų ir tinkama analize nepagrįstų sprendimų, iš kitos pusės puikiai suprantame, kaip svarbu įmonei ir visam sektoriui kuo greičiau įgauti aiškumo ir stabilumo, taip pat ir priimti aiškų sprendimą, kur bus įmonės padaliniai, tam, kad kuo greičiau būtų galima atlikti padalinių vadovų atranką ir pradėti bendrą darbą. Beje, šių vadovų atrankos principai bus aptariami kitame valdybos posėdyje. Norime, kad atranka būtų maksimaliai skaidri ir įmonė turėtų profesionalių miškininkų ir vadovų komandą.

Suprantu, kad miškininkai norėtų kuo greičiau sulaukti aiškumo – ne tik kur bus padalinių centrai, bet ir kiek bei kokių pareigybių juose reikės, tačiau valdyba negali priimti tokių sprendimų, nesuderinusi su darbuotojų profesinėmis sąjungomis, kurių, beje, yra daug. Galime tik pasidžiaugti, kad iš jų pusės taip pat yra supratimas dėl sprendimų operatyvumo ir kad buvo pasirašyta jungtinės veiklos sutartis tarp profsąjungų, kas žymiai supaprastina bendradarbiavimą.

Karštos diskusijos dėl padalinių vietų man keistos. Šiokių tokių pokyčių Aplinkos ministerijos darbo grupės parengtam projektui siūlome, bet ar taip jau labai svarbu, kur bus padalinio centras – viename ar kitame miestelyje, jei tarp jų tik 20 km? Išorės reakcija neadekvati pokyčiui, bėgama skųstis politikams, žiniasklaidai, o visa tai tik kuria nereikalingą įtampą ir švaistomas visų brangus laikas, kurį galėtume panaudoti įmonės gerovės kūrimui.

Asmeniškai aš esu už aktyvią visuomenę ir argumentuotas diskusijas, bet argumentai turėtų būti susieti su visos įmonės gerove, o ne su konkrečiais miestais ar juolab – su asmenimis. Reikėtų suprasti, kad įmonė viena ir mes turėtume siekti bendrų tikslų.

Suprantu, kad darbuotojai įpratę, jog darbo vieta yra darbo pagrindas. Tačiau iš patirties galiu pasakyti, kad taip nėra. Pats dirbu toli nuo Lietuvos, bet tai nereiškia, kad mano darbas yra dėl to kitoks ar prastesnis. Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje vis mažiau svarbu, kur dirbama, o svarbu, kaip dirbama. Urėdijos padaliniai iš esmės nebeturėtų ateityje atlikinėti administracinių funkcijų, tikslas yra koncentruotis grynai į miškininkystę, miškų apsaugą ir medienos ruošą, kas savo esme yra darbas tiesiogiai miškuose, o ne ofise.

Dėsime visas pastangas, kad sukurtume maksimaliai patogius ir efektyvius tokio nuotolinio darbo principus, šiandien tam yra sukurta daugybė techninių sprendimų. Suprantama, yra ir pareigybių, kurioms būtinos fizinės darbo vietos. Tačiau iš esmės neturėtumėm sureikšminti, kur ir kas sėdės. Kaip įmonė, turėtume kuo greičiau pradėti orientuotis į mobilias darbo vietas, išmokti naudotis naujomis technologijomis.

Manau, darbas, pritaikius šiuolaikiškus metodus, ilgainiui bus patogesnis ir patiems darbuotojams – jie galės laisviau planuoti savo darbo laiką, būti savarankiškesni. Didelių gebėjimų nereikia, kad išmoktum naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, o jeigu prireiks papildomų mokymų, įmonė turėtų tuo pasirūpinti.

Liniuotė biržėje – praeitis

Sakote, kad esate reformos „žingsnis po žingsnio“ šalininkas. Vis dėlto reformos pradžia buvo staigi: dar prieš Naujuosius atleista 350 miškininkų – iš to galima daryti išvadą, jog Aplinkos ministerija suplanavo žaibišką miškų valdymo reformą. Taip pat ir dėl urėdų dalyvavimo konkursuose. Aplinkos ministras griežtai reikalavo neleisti urėdams toliau vadovauti, Jūs sakote, kad patirtis labai reikalinga. Kaip suderinate tokius skirtingus požiūrius?

Aplinkos ministerija yra įmonės steigėja, todėl su ja natūraliai turime bendradarbiauti ir konsultuotis – mums jos pozicija yra svarbi. Kitaip ir negalėtų būti. Juk tai valstybinė įmonė ir bendras visų turtas. Padalinių tinklo ir bendrai reformos projektą ministerijos sudaryta darbo grupė rengė nuo 2016 metų – šiame procese dalyvavo ir miškininkai, ir jų profesinės sąjungos atstovai. Bet pateiktų siūlymų aklai nesilaikome, peržiūrime visą ministerijos pateiktą informaciją, važinėjame į urėdijas, kalbamės, analizuojame ir ieškome racionaliausių sprendimų. Noriu pabrėžti, kad nė vienas darbuotojas, išskyrus urėdus, nebuvo atleisti, o patys nesutiko pereiti dirbti į naują įmonę, išmokant jiems kolektyvinėse sutartyse numatytas išeitines ir kompensacijas už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Įstatyminė nuostata dėl 42 urėdijų sujungimo į vieną įmonę yra politinis sprendimas, tapęs reformos pradžia. Nesiimu vertinti, ar šis žingsnis kažkam gali atrodyti per staigus, nes valdyba to neįtakojo. Bet kokiu atveju, reformos šioje srityje buvo jau seniai pribrendusios. Aš reformą suprantu kaip nuolatinę įmonės kaitą, valdymo procesų tobulinimą. Globalizacijos įtakotos ir sparčiai besikeičiančios sąlygos reikalauja ieškoti geriausių sprendimų, užtikrinti darbuotojų gerovę, derinant ekonomines, ekologines ir socialines miškų funkcijas.

Negalvokim, kad per pusmetį ar metus viskas nusistovės ir vėl galėsime tris dešimtmečius ramiai sėdėti savo „kiaute“. Didžiausią materialų kapitalą Lietuvoje turinti valstybės įmonė negali sustabarėti, todėl turės nuolat transformuotis, nes jau gal po dešimtmečio miškų vaidmuo bioekonomikos, klimato kaitos srityje bus visiškai kitoks nei dabar.

Tyrinėjau šią sritį, todėl manau, kad šie svarbūs dalykai turėtų atsispindėti įmonės strategijoje. Jau dabar turime pradėti galvoti, kokias funkcijas tuomet vykdysime, iš ko gausime pajamas ir kuriose srityse neišvengiamai patirsime nuostolių. Neįmanoma net įsivaizduoti, kaip tiek dešimtmečių veikusios ir pelno siekusios urėdijos dirbo be aiškios ilgalaikės strategijos.

Į pokyčius siūlyčiau žiūrėti ne kaip į grėsmę, o kaip į atsiveriančias galimybes. Kol kas dalis miškininkų bando tai ignoruoti, nors manau, kad visi norėtų dirbti modernioje, gerus atlyginimus mokančioje įmonėje. Pacituosiu Henrį Fordą, sakiusį, jog atlyginimą moka ne darbdavys, jis tik perduoda pinigus, o atlyginimą moka produktas arba paslauga. Taigi, kaip efektyviai dirbam, ką sukuriam, tiek ir gaunam. Kad įmonėje būtų optimizuojami procesai, pirmiausia reikia sukurti vieningas informacines valdymo sistemas. Kiek gali miškininkai su liniuote vaikščioti biržėse? Manau, kad visiems miškininkams reikėtų pradėti naudotis internetu ir brėžti biržes naudojantis GPS signalu ir IT technologijomis, ką dalis padalinių jau iki šiol sėkmingai darė.

Važinėjau po urėdijas ir mačiau, kaip smarkiai kai kuriose vietose užtrunka pažanga. Turime tai įveikti. Suprantu, kad iškart to padaryti nebus įmanoma, nes bet kokiai naujai sistemai sukurti, išbandyti, įdiegti reikia nemažai laiko.

Pažangai reikės laiko

Esate Europos miškų žinovas. O koks Jūsų požiūris į Lietuvos valstybinius miškus? Kurių kaimyninių šalių pavyzdžiu Lietuva, Jūsų nuomone, galėtų remtis?

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Baltijos šalyse akivaizdžiai pažangiau valstybinius miškus administruoja Estija ir Latvija. Latvijos miškininkai elektronines miškų administravimo ir tvarkymo sistemas pradėjo kurti prieš 19 metų, šiuo metu jas parduoda japonams ir vokiečiams. Žinau, kad dabar pasakysite, jog miškai Latvijoje tvarkomi „tragiškai“, bet kalbu ne apie miškininkystės priemones, o apie administravimo pažangą.

Skandinavai dabartinius administravimo modelius pradėjo kurti dar anksčiau, gal net prieš keturis dešimtmečius. Sąlygos tuomet buvo visiškai kitokios, todėl kopijuoti jų modelių ir pritaikyti Lietuvoje, mano manymu, netikslinga. Turime kurti savo miškų administravimo modelį, pritaikytą pagal mūsų šalies įstatymus ir sektoriaus poreikius, atsižvelgiant į kaimynų sukauptą gerąją patirtį ir padarytas klaidas.

Nieko aklai kopijuoti neturėtumėm, nes tik mes patys galime apsispręsti, ko tikimės iš miškų. Valstybiniai miškai yra visų mūsų šalies piliečių turtas ir tik valstybė – Seimas, priimdamas įstatymus, ir Vyriausybė, nustatydama kirtimo normas, gali nuspręsti, ko siekiame: ekonominės,  ekologinės ar socialinės naudos. Skandinavai labiau linkę į ekonominę naudą, o, pavyzdžiui, Vokietija orientuota į kitas miškų funkcijas, dėl to dar ir subsidijuoja miškų sektorių valdančias įmones, kad jos išsilaikytų. Ar mes kaip valstybė šiuo metu tą galime sau leisti?

Man keista, kai girdžiu, kad visuomenė reikalauja visiškai nekirsti miškų, bet norėtų, kad juos valdanti įmonė dirbtų pelningai. Skirtingas funkcijas galima derinti, bet naivu būtų tikėtis stebuklų.

Pavyzdžiui, suomiai savo miškuose ūkininkauja intensyviau, net šiauriau esantys ir kur kas lėčiau nei pas mus augantys miškai ten kertami intensyviau. Bet tik pabandykite pasakyti suomiui, kad jie nesaugo savo miškų, nesirūpina bioįvairove – įsižeistų ir pateiktų labai rimtų argumentų, kaip Suomija tausoja savo miškus. Aplinkosaugos priemonės ten diegiamos, tik jos yra labiau integruotos į bendrą miškų valdymo sistemą.

Esu sužavėtas, pavyzdžiui, tuo, kad Skandinavijos šalyse net nėra miškotvarkos projektų. Jei miško savininkui reikia konsultacijos, jis kreipiasi į privačias įmones, kad jos parinktų geriausias miškininkystės priemones. Nenustatytas ir minimalus kirtimo amžius, Švedijoje nėra privalomų miškų kirtimo taisyklių – paliktos tik gairės. Jei esi toks kvailas, kad kirstum nepribrendusį medyną, kirsk, bet žinok, kad reikės jį ir atželdinti. Todėl kirsti neapsimoka – nesu girdėjęs, kad būtų  kokių nors nelegalių ar neracionalių kirtimo atvejų. 

Skandinavijos šalyse miškininkystė pagrįsta pasitikėjimo ir įstatymų žinojimo principais, bet tam visuomenė turi pribręsti. Skandinavijoje susiformavusi kitokia nei pas mus miškininkystės kultūra, todėl valstybė į ūkininkavimą miškuose beveik nesikiša. Pastebėčiau, kad Lietuvoje miško savininkų požiūris palaipsniui keičiasi į gerąją pusę, manau šiuo metu jau ateina laikas labiau pasitikėti miškų savininkais. 

Lietuvoje miškininkavimas vis dar smarkiai reglamentuotas. Dėl to gali būti sunku įgyvendinti naujas vakarietiškas ir pagrįstas idėjas. Lietuvoje esame pasiklydę tarp gausybės taisyklių, nepasitikime vieni kitais, miškininkai turi mažai laisvės priimti sprendimus, ar jam kirsti medį, ar palikti. Kartais net pagalvoju, kad Lietuvoje galbūt nereikia miškininkystės mokslo – jei moki skaityti, kas parašyta įstatymuose, jau gali dirbti miškininku. Tuo tarpu miškas juk yra labai sudėtinga ekosistema, ir ją suprasti bei tinkamai valdyti yra atskira mokslinė disciplina.

Išnaikinti miškų neįmanoma

Visuomenė įbauginta, kad valstybinių miškų valdymo reforma sudarys galimybę Švedijos medienos perdirbimo kapitalui privatizuoti mūsų miškus. Tai, kad dirbate Suomijoje, nemažai daliai žmonių atrodo kaip pranašystės išsipildymas. Juolab kad prieš keletą metų atliktame tyrime užsiminėte, jog Lietuvoje yra daug perbrendusių medynų ir galima būtų padidinti miško kirtimo normas.

Kad ateis Švedijos kapitalas ir privatizuos Lietuvos valstybinius miškus, yra reformos priešininkų paleista „antis“. Reformos esmė yra valstybinių miškų valdymo optimizavimas, tačiau apie tai, kur miškininkystės priemonės geresnės, kur blogesnės, reformos priešininkai nekalba. Visuomenė klaidinama tam, kad priešintųsi bet kokiam progresui valstybinių miškų ūkyje.

Neįmanoma net įsivaizduoti, kad kas nors galėtų nupirkti mūsų valstybinius miškus. Valstybinių miškų naudojime yra sudėliota tokia daugybė saugiklių, kad niekas negalėtų nupirkti ar iškirsti Urėdijos miškų – nei lietuviai, nei skandinavai. Taigi ir bijoti nėra ko.

Manau šitą nerimą kelia makroekonominio lygio diskusijos, ar teisinga ir optimalu, kad Lietuva didžiąją dalį medienos eksportuoja kaip žaliavą, nors galėtų pati sukurti iš jos didesnę pridedamąją vertę. Tai yra problema. Bet manau, kad jos sprendimas turi glūdėti keliant apdirbamosios pramonės efektyvumą, kad jie galėtų konkuruoti medienos pirkimo kainomis su užsienio pirkėjais. Bet kokie bandymai iškraipyti konkurenciją medienos rinkoje – netgi dėl makroekonominių interesų, manau, vestų ne tik į efektyvumo paskatų praradimą, bet netgi prie Europos Sąjungos sankcijų, nes Europos Sąjungos rinka yra laisva – tai mūsų, kaip stipraus regiono, viena iš pagrindinių vertybių. Todėl atsakingai galiu pareikšti, kad mediena kaip buvo, taip ir toliau bus pardavinėjama aukcionų principu pirkėjams, kurie pasiūlys didžiausią kainą, o medienos perdirbimo klausimas turėtų būti sprendžiamas daug platesnėje auditorijoje.

Reikėtų pasvarstyti, kuo pagrįstas miškininkų ir visuomenės nerimas dėl vykdomų reformų. Bet kuris žmogus natūraliai priešinasi pokyčiams, kiek įmanydamas stengiasi likti savo komforto zonoje. Bet sprendimai jau priimti, tai reiškia, kad iš komforto zonos jau išėjome ir dabar reikia judėti pirmyn.

Buvusiose urėdijose dabar gal ir yra nerimo, bet reikia suprasti, kad centrinėje Valstybinių miškų urėdijos administracijoje dirba tik 20 žmonių. Dar tik nustatinėjamos kryptys, todėl iš karto nei aiškumas, nei žinojimas negali atsirasti.

Taip, prieš trejus metus, kai dar net nebuvo minties reformuoti valstybines miškų urėdijas, vadovavau tyrimui, kaip Lietuvos miškų ūkyje būtų galima vystyti bioekonomiką ir kartu prisidėti prie klimato kaitos mažinimo. Tyrimas sako, kad viena iš alternatyvų yra padidinti kirtimus 20 proc., nes miškuose turime daug brandžių ir perbrendusių medynų. Beje, ir grynai ekonomine prasme, tokią medieną darosi vis sunkiau realizuoti, nes perdirbimo pramonė yra orientuota į standartinio skersmens žaliavą.

Niekas neteigia, kad reikia kirsti daugiau, tai buvo tik mokslinis darbas, tyrinėjantis alternatyvų poveikį socialiniams, ekonominiams ir ekologiniams reiškiniams. Tačiau mano paskaičiavimai rodo, kad ketvirtis medynų mūsų miškuose yra brandūs ir perbrendę – ekonominiu požiūriu tai visiškas neūkiškumas. Ekologiniu požiūriu gal ne taip jau ir blogai, nes perbrendusioje, pūvančioje medienoje, veisiasi tam tikri vabaliukai. Kalbuosi su padalinių vadovais ir jie pripažįsta, kad mūsų miškuose jau yra tokio dydžio pušų, kad perdirbėjai jų net nebenori pirkti – sako, jog neturi tokio didelio skersmens gaterių. Tai reiškia, kad šimtmetį augintus medžius gali tekti sukūrenti.

Esu už miškus ir suprantu, kokie jie yra svarbūs mūsų tautai ir šalies ekonomikai. Bet ir oponentai turėtų suprasti, kad klaidinga kalbėti apie Lietuvos valstybinių miškų sunaikinimą. Teisės aktai griežtai reglamentuoja bet kokią ūkinę veiklą miškuose. Miškai mums turėtų teikti visokeriopą naudą. O suderinti miškų funkcijas tai jau yra iššūkis ne tik miškininkams, bet ir visuomenei.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

GED       2018-03-4 16:55

Valdybos pirmininkui neleidziama net I Lietuva atvaziuoti.Viskas vyks kaip fantastiniame filme:is didziulio ekrano bjaurus veidas lediniu balsu duos nurodymus issigandusiems valdybos nariams.

Vov       2018-03-4 16:44

Geras

nesutinku       2018-03-4 15:07

Blogai .Lietuvos piliečiai tai mato ,kiek beliko tų “perbrendusių” miškų - dėl vaizdo palikti šalikelių medžiai,o toliau- visiškas plynas kirtimas.Kodėl Albanija sugebėjo sustabdyti “vakarietiško tipo ” miškų naikinimą - gal sąžinės dar turi?


Rekomenduojame

Advokatas Šarūnas Vilčinskas. Galimi sunkumai Čikagoje

Dr. Vaidotas Vaičaitis: teisingumo jausmą reikia ne tik turėti, bet ir mokytis jį atpažinti

Algimantas Zolubas. Žirgelis Lietuvoje

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (III)

Vytautas Leščinskas. Medžiai, pasmerkti sušaudyti, arba pasivaikščiojimas su žurnalistu ir rašytoju Romu Sadausku po slaunų Vilniaus miestą

Rumunijos piliečių iniciatyva surengti referendumą dėl santuokos apibrėžimo (video)

Valdas Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas?

Verta prisiminti. Antanas Maceina. Dabartiniai mūsų rūpesčiai

Nuo bačkos. Premjeras Saulius Skvernelis raportuoja: „Pasiekėme istorinių rezultatų“

Dalia Staponkutė. O medžiai buvo dideli…

Romualdas Ozolas. Išsivadavimas: jėgų struktūra ir sąveika (I)

Siūlome prisiminti. Viktoras Orbanas Lietuvoje: 2012-ųjų kalbos ir tyla 2018-aisiais

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: „Lietuva pamažu atsikrato nelaimių šleifo ir patenka tarp ketvirtadalio laimingiausių valstybių pasaulyje“

Kam partijos ištaškė beveik 7 milijonus

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (II)

Justas Mundeikis. Sąžiningo atlyginimo skaičiuoklė

Viktoro Orbano partija rinkimuose užsitikrino konstitucinę daugumą

Kreipimasis į piliečius dėl ES lėšomis masiškai naikinamo miesto medžių paveldo Lietuvoje – ruošiamas kolektyvinis ieškinys (renkama informacija)

Vytautas Sinica. Apie genderizmą (ilgas)

Vytautas Rubavičius. Lukiškių aikštės ateitis jau seniai buvo nulemta?

Algimantas Rusteika. Durniasklaida

Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Vytautas Vyšniauskas. „Konservatoriai“ – antivalstybininkai? R. Juknevičienė ir A. Kubilius – Lietuvos išdavikai?

Povilas Aleksandravičius. Nekontroliuojamos fantazijos. Atsakymas Vytautui Radžvilui

Romualdas Ozolas. Tauta kryžkelėje

Gintaras Songaila. Nuo vasario 16-osios į birželio 3-iąją ir visados

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (I)

Algis Krupavičius. Kartų ir vertybių pokyčiai: žvilgsnis per Europos socialinio tyrimo prizmę

Vytautas Radžvilas: „Žaidimas baigtas“

Girininkas Petras Budvytis. Kaip sunkiasvorė skandinaviška miškų kirtimo technika „mala“ Lietuvos miškus

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.