G. Nausėda: „Jų keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo mūsų tautų atsivėrimą modernybei“

Tiesos.lt redakcija   2019 m. lapkričio 23 d. 8:25

11     

    

G. Nausėda: „Jų keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo mūsų tautų atsivėrimą modernybei“

Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos kalba, pasakyta lapkričio 22 dieną Vilniaus arkikatedroje bazilikoje po šv. mišių laidojant Lietuvos žemės didžiavyrius –1863–1864 m. sukilimo vadus ir dalyvius.

Ekscelencijos,
Gerbiami svečiai,

Šventajame Rašte sakoma, kad „nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn“. Beveik prieš trejus metus brangus kiekvieno lietuvio širdžiai Gedimino kalnas atidengė mums ilgai slėptą paslaptį – masinę 1863-ųjų metų sukilimo vadų ir dalyvių kapavietę. Šiandien mes atliekame savo pareigą – deramai palaidoti palaikus tų, kurie seniai užbaigė žemiškąją kelionę, tačiau nesiliauja mums skleisti tiesą ir šviesą.

Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp jų sukilimo vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui. Šie žmonės buvo savojo laikmečio atspindys: bajorai ir miestiečiai, valstiečiai ir dvasininkai, sukilimo organizatoriai ir vadai, konspiratoriai ir šaukliai. Tai buvo savo Tėvynės verti sūnūs, kurie atsisakė susitaikyti su jos pavergimu, stojo į nelygią kovą ir galiausiai dėl to paaukojo gyvybę.

Šių žmonių apsisprendimą imperinis režimas paniekinamai vadino maištu. Kaip laukinius žvėris juos medžiojo miškuose, laukuose ir miestų gatvėse. Teismo akivaizdoje jie nerado teisingumo, o po mirties daugumą jų priglaudė nežymėta duobė ant Gedimino kalno viršūnės. Mūsų akyse juos iki šiol vienija budelių noras paslėpti aukštesnę tiesą – tai, kad jie mirė ne veltui.

Sukilimo dalyvių kūnai buvo slepiami, kad netaptų pavyzdžiu ir įkvėpimu naujoms kovotojų už laisvę kartoms. Tačiau mes jų niekada nepamiršome. Atėjus metui, jų palaikai buvo iškelti, kad prabiltų apie nutrauktą laisvės žygį.

Šiandien mes galime pagrįstai didžiuotis Lietuvos archeologais, istorikais, menotyrininkais ir kitų sričių specialistais. Jų dėka atgavome vertingą savo istorinio palikimo dalį. Kruopštūs tyrimai mums atskleidė sudėtingas ir dramatiškas sukilimo dalyvių gyvenimo istorijas.

Simboliška, kad pirmasis ženklas, leidęs nedvejojant atpažinti palaikus, buvo amžinos meilės simbolis – aukso žiedas su įrašytais jaunųjų vardais bei vestuvių data. Taip Lietuva iš naujo atrado tragiško likimo sukilėlių vadą Zigmantą Sierakauską, o žiedas įgavo naują – meilės ir ištikimybės ne tik moteriai, bet ir Tėvynei simbolio – reikšmę.

Šis radinys skatina mus kitomis akimis pažvelgti į savo praeitį. Lietuvoje 1863-ųjų metų sukilimas ilgą laiką buvo sudėtinga tema. Nebuvome tikri, kaip moderniąją Lietuvą suderinti su istorinės Lietuvos palikimu. Tačiau sukilimo dalyvių laidotuvės leidžia mums iš naujo permąstyti XIX amžiaus Lietuvos ir viso regiono istoriją, geriau suprasti jos sudėtingumą ir rasti deramą vietą sukilimui mūsų istorinėje atmintyje.

Mūsų ryšys su 1863-ųjų metų sukilimo dalyviais ir jų idealais niekada nebuvo toks stiprus, kaip šiomis dienomis. Šiandien jau geriau suprantame, kad sukilimo dalyvių keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo mūsų tautų atsivėrimą modernybei. Šiandien galime įvertinti, kad patriotizmo, ištikimybės, kilnumo ir ryžto temos nepriklauso vienai kuriai tautai ar kuriam nors istoriniam laikmečiui.

Iš dabartinės Ukrainos teritorijos, Voluinės, kilęs Zigmantas Sierakauskas į kovą vedė daugiausiai lietuviškai kalbančių valstiečių būrius ir pateko į nelaisvę bandydamas sukilimą išplėsti Latvijoje. Prie pat dabartinės Lenkijos ir Baltarusijos sienos gimęs Konstantinas Kalinauskas „Laiškus iš po kartuvių“ Vilniuje rašė baltarusių kalba, ragindamas tautą kovoti už teisybę ir laisvę. Dabartinėje Lietuvoje, Šalčininkų rajone, gimęs Boleslovas Koliška buvo priverstas emigruoti, tačiau po karo mokslų Italijoje sugrįžo, kad ginklu mestų iššūkį carinei valdžiai.

Tai tik dalis pasakojimų, skatinančių ne vien lietuvius, bet ir lenkus, baltarusius, ukrainiečius, latvius iš naujo atsigręžti į 1863-ųjų metų sukilimą, gėrėtis jo dalyvių drąsa ir semtis iš jų įkvėpimo. Tiesa, bent vienas pasakojimas – kunigo Stanislovo Išoros, kurio palaikų iki šiol nepavyko surasti – mūsų dar laukia ateityje.

Kaip ir tais tolimais laikais, šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ šiandien išlieka aktualus, nes yra daugiaprasmis. Galime linkėti laisvės vieni kitiems, siaurai suprasdami „mus“ ir „jus“, kaip bendros valstybės tradiciją menančias ir gerbiančias šiuolaikines nacijas. Tačiau lygiai taip pat galime linkėti laisvės ir kitoms tautoms, kurioms jos vis dar stinga.

Iki šiol mes girdime kalbas, kad žmogiškasis orumas ir laisvė mažai ko verti, kad valios primetimas kitam geriau negu dialogas, kad pragmatizmas turi nusverti vertybinę politiką. Tačiau tai nėra ta tiesa, kuriai atstovavo ir kurią su savimi nešė mūsų šiandien laidojami didvyriai.

Jie stojo į kovą, nes buvo išaugę bajoriškosios demokratijos kultūroje ir jautė nepakeliamą Rytų tironijos nukaltų grandinių svorį. Jie stojo į kovą, nes troško būti laisvi tiek kūnu, tiek ir dvasia. Jie stojo į kovą, nes negalėjo įsivaizduoti jokios kitos išeities – tik pasipriešinimą priespaudai.

Numalšintas sukilimas ir žiaurios represijos turėjo išsklaidyti visas viltis dėl Abiejų Tautų Respublikos valstybės atgimimo. Tironija ketino gyvuoti amžinai, remdamasi prievarta, klasta ir paperkančiomis malonėmis.

Tai ir yra ta lemtinga klaida, kurią vis iš naujo kartoja šio pasaulio despotai. Permaininga XX-ojo amžiaus istorija, su visais pakilimais ir nuosmukiais išgyventa mūsų tautų, rodo: kol gyva žmonių atmintis ir kol gyvas jų laisvės troškimas, saugus negali jaustis nė vienas priespaudos režimas. Tereikia vienos kibirkšties, kad įsipliekstų galinga liepsna. Tereikia grupės beprotiškai drąsių, besiaukojančių žmonių, kad istorijos ratas pasisuktų. Tereikia palankiai susiklosčiusių aplinkybių, kad iš pažiūros beviltiškas sumanymas taptų realybe.

Lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai – visi mes patyrėme visokių negandų, atlaikėme daugybę išbandymų, tačiau galiausiai sugebėjome atkurti valstybingumą. Galbūt jis įgavo naujas formas, kitokias, nei įsivaizdavo 1863-ųjų metų sukilimo vadai ir dalyviai, tačiau mūsų bendra praeitis tebėra gyva ir kalba su mumis senose kapinėse ir bažnyčiose, mūsų miestuose, laukuose ir miškuose. Ji įkvepia mus siekti glaudžių santykių, kurti naujas laisvės vizijas ir kibti į bendrus darbus.

Tai yra tikrasis triumfas. Tai yra tikroji pergalė tų, kurie štai jau netrukus atguls amžinojo poilsio. Jų aukos nenuėjo veltui – mūsų laisvė tebešviečia ryškiausia liepsna. Branginkime ją!

Už Mūsų ir Jūsų laisvę!

Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas

Šaltinis: lrp.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jų šūkis buvo-už mūsų ir jūsų laisve ...       2019-11-25 0:26

Kai buvo atrasti palaikai ir -žiedas išdave kieno jie ,pamaniau-tai perspėjimas mums,žiūrekit kas dabar vykstaKas vyksta su musu Paveldu ir Tėvyne.Mano vyras su draugais eidami budeti prie Seimo atgaunant Nepriklausomybę žieda vestuvių palikdavo namie-jei kas nutiktų...Todel kylant įvairioms idejoms dėl paminklo Lukiškiu aikšteje net pagalvojau,kad gera ideja butu žiedas kaip ištikimybes Tautai ir meilei simbolis.Tikriausiai nukankintieji saugumo rūsiuose irgi palikdavo mylimąja su žiedeliu…Ar žinot,kad nėščia Sierakausko žmona is tų rūsių uždaryta mate vyro egzekuciją ?Jos vardas buvo Apolonija Dalevska-Daliauskaite ir ji greit mirė.Neišgyveno ir vaikelis…

Fantastas       2019-11-24 9:47

Pagarba ir a.a. Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui.
Bandau isivaizduoti kas istiktu siais laikais ju pasekejus. (Isvadintu patvoriniais, sarasas g.b. tesiamas). O ju byloms del “valstybes pamatu klibinimo” uzdeti kalpokai,po 40 str.ir posolvon.

Puiki kalba       2019-11-24 0:30

“.....
Lietuvoje 1863-ųjų metų sukilimas ilgą laiką buvo sudėtinga tema. Nebuvome tikri, kaip moderniąją Lietuvą suderinti su istorinės Lietuvos palikimu….”

[Sukilėliams rūpėjo gegužės 3 konstitucijos apibrėžta Lenkijos karalystė. Todėl sukilimas buvo problematiškas moderniosios (1918-1940 m) Lietuvos kūrėjams]

.”...Jie stojo į kovą, nes buvo išaugę bajoriškosios demokratijos kultūroje ir jautė nepakeliamą Rytų tironijos nukaltų grandinių svorį....”

[Bendras vardiklis - kova už laisvę. Praėjus beveik šimtmečiui po Suvalkų sutarties, šitas nelemtas kivirčas laiko ir geros valios pastangomis užgesintas. Todėl jau vėl galime būti greta, nes jungia -bendra sukilėlių kovų už laisvę istorija. Toliau, tačiau, aiškiai įvardijama, kad realijos kitos, nei XIX amžiuje: pabrėžiama tautinė Lietuvos valstybė. Tuo tarpu bendra sukilimo istorija įkvepia bendriems darbams] 

“....
Galbūt jis įgavo naujas formas, kitokias, nei įsivaizdavo 1863-ųjų metų sukilimo vadai ir dalyviai, tačiau mūsų bendra praeitis tebėra gyva ir kalba su mumis senose kapinėse ir bažnyčiose, mūsų miestuose, laukuose ir miškuose. Ji įkvepia mus siekti glaudžių santykių, kurti naujas laisvės vizijas ir kibti į bendrus darbus…”

Al.       2019-11-23 22:47

Kova už laisvę ,,žymėjo atsivėrimą modernybei” ? Ir kas gi ta ,,modernybė ” ? Tai, kas ištiko dabartinį pasaulį ?
Ir ar tikrai ,,mūsų laisvė tebešviečia ryškiausia liepsna”?

mordor       2019-11-23 18:22

Na taip, “moodernybė” svarbiausias tikslas.
Pydarų vestuvės, elektroninis čipas po oda ir eutanazija nenaudingiesiems.
Už tai ir kovota.

ah1 > s tasys       2019-11-23 17:42

tautų laisvę lemia resursai vienokie ar kitokie, na o dabar tokie laikai/ gadynė kad laisvas, tas kas turi visame pasaulyje vertinamus resursus naftą, dujas, kurių kiti neturi ir būtent tas kas turi šiuos resursus vadovauj, diktuoja sąlygas tiems kurie to neturi.Ir nesisvaigink laisve, nes gyvenant visuomenėje žmogus negali būt laisvas.

Nu gerai        2019-11-23 15:50

daleiskim -  būtų sukilėliai tada atstatę tą bendrą valstybę su lenkais ir ką ? Dabar jau būtų garantuotai “Lietuva be lietuvių” ( M.Suslovas ) . Kadangi caro valdžia po to sukilimo visa kaip bandė lenkus ir lietuvius atskirti ir sukiršinti , tai tik todėl , manyčiau, dabar Lietuva su lietuviais . Tipo, dialektika - priešybių vienybė ar kažkas tai tokio .

stasys        2019-11-23 14:36

  ah1 . niekus paistai . Pats pasižiūrėk žioplį kiek daug Smetonos laikais gimė ir gavo mokslus Lietuvos kultūrinio pasididžiavimo .. jie ir po šiai dienai vertinami labai skirtingai .Tas tautos atgimimo laikotarpis negali būti lyginamas su tuo okupacijos laikotarpiu . Kai Tauta laisva ji kuria ir gimdo didžius Tautos žmones ..kai užspausta niurzglius ir kovotojus su sistema .smile) Prieš vardindamas kokias žemes Lietuva atgavo , pasak sovietu , pasidomėk o kiek dar liko istoriniu lietuviais apgyvendintu žemiu po svetimomis valstybėmis .

ah1       2019-11-23 13:54

dėl modernybės - modernybė Lietuvon atėjo kartu su TSRS - būtent TSRS laiku suklestėjo Lietuva: TSRS Lietuvai davė ne tik Viliaus kraštą, Klaipėdos kraštą, Vilkaviškio regioną bet ir pramonizaciją, industrelizaciją, elektrą, naftą, dujas, 100 proc. aprūpino darbu, išsilavinimu… TSRS buvo socializmo imperija su Jėzaus idėja kad nė vienas turtingas nepapultų dangun pirmiau nei kupranugariai pralys pro adatos skylutę, o tai reiškia niekada.

Povilas       2019-11-23 13:17

Dzeikai, kas čia per įprotis - pribjauroti visur, net tada, kai visiškai to nereikia?

Dzeikas       2019-11-23 9:44

Biblija sako “ismintis tolygi aukso obuoliams pateiktiems ant sidabrinio indo”.
Kalba gera, taciau obuoliai pateikti ant neplautos, ismatomis dvokiancios lekstes.


Rekomenduojame

Italų kalbininko prof. dr. Guido Michelinio paskaita apie lietuvių kalbą ir jos pranašumus

Vilniaus Sąjūdis: nedelsiant grąžinkite A. Kentrai Miško brolių muziejaus patalpas ir, atlyginę patirtą žalą, paremkite jo veiklą

Prokuratūra skundžia sprendimą Generolo Vėtros lentelės sudaužymo byloje

Raimondas Navickas. Pasiūlymas klaipėdiečiams

Tautos forumo reikalavimas dėl patyčių iš valstybinės vėliavos, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo

Robertas Čerškus. Apie neužmirštuolės žiedelius

Vidmantas Valiušaitis. 1944 m. sausio 9 d. tragiškai žuvo gaisre prezidentas Antanas Smetona

Liudvikas Jakimavičius. Įdomus faktas

Robertas Grigas. Jei iš LRT diktorių atsirastų...

Grėsmės lygių nebeliko. Įsigaliojo naujas Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašas

Tomas Baranauskas. Atmintinos dienos ir Kazys Škirpa

Vincentas Vobolevičius. ES direktyvos: kas jos ir ką jos gali?

Vidas Rachlevičius. Mes vėl pralaimim neiššovę...

Advokatas Remigijus Merkevičius neįžvelgia jokio moters nusikaltimo: jos sulaikymui pagrindo nebuvo

Liudvikas Jakimavičius. Atsako belaukiant: jis bus žiaurus ir visiškai kitoks nei prognozuojama

„Meilės krantų“ autorius Gitenis Umbrasas: Jausmas, lyg kas ranką pjautų

Nuo bačkos. LRT: mums dera nulenkti galvas prieš tas jaunas policijos pareigūnes, operatyviai radusias argumentų, kodėl gi reikia sulaikyti asmenį

Algimantas Rusteika. Trys išvados

Policinės valstybės sentencijos

Tomas Baranauskas. Tokia policija – grėsmė nacionaliniam saugumui

Audriaus Bačiulio replika apie naująją tvarką „Šimašiaus okupuotame Vilniuje“

Buitinė trauma ar policininkų smurtas? arba Popierius viską pakenčia, o lietuvis?

Vygantas Malinauskas. Kai liberalizmas tampa vyraujančia ideologija

Algimantas Rusteika. Pasaka ne pasaka apie tai, kas visada skęsta, o kas tik paviršiumi plaukioja

Geroji Naujiena: Kad Dievo išmintis apsigyventų ir mūsų tautoje

Susipažinkime: Dievo tarnaitė Elena Spirgevičiūtė

Liudvikas Jakimavičius: Pagaliau supratau

Raimondas Navickas. Čia Šimašiaus Vilnius ar Sobianino Maskva?

Vytautas Radžvilas. Taip – tai dar vieno „bananų baliaus“ repeticija

Nida Vasiliauskaitė. Išsilavinusių žmonių Lietuvai nereikia

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.