Įžvalgos

Filosofė Chantal Delsol: „Europa turi susinaikinti, kad atgimtų po šimto metų“

Tiesos.lt siūlo   2017 m. balandžio 20 d. 15:56

11     

    

Filosofė Chantal Delsol: „Europa turi susinaikinti, kad atgimtų po šimto metų“

Algirdas Acus |  Doxa

Prancūzų filosofė, publicistė ir romanistė Chantal Delsol save įvardija kaip liberaliojo konservatizmo atstovę. Totalitarizmo, individualizmo, autoriteto, populizmo ir laisvės klausimus nagrinėjanti mąstytoja nevengia aštriai pasisakyti aktualiomis politikos ir religijos temomis – ne išimtis ir šis filosofės pokalbis su Algirdu Acumi. Interviu apie didžiąsias XX amžiaus ideologijas, Europos kaip projekto likimą, populizmą politikoje, religijos grėsmes bei grėsmes religijai.

Algirdas Acus: Pastaruoju metu daug dėmesio skiriate ideologijoms, tačiau kokio esama skirtumo tarp ideologijos ir religijos?

Chantal Delsol: Manau, kad yra esminis, net radikalus, skirtumas tarp ideologijos ir religijos. Religija yra kultūriškas atsakymas į universalų klausimą, kurį sau užduoda visi žmonės nuo pat Kromanjono: kodėl turiu mirti? Atsakymai į šį klausimą skiriasi priklausomai nuo kultūros. Taigi religija yra kultūriškas atsakymas į šį universalų klausimą. Bet tai nereiškia, kad jos atsakymai yra sistemiški. Tuo tarpu ideologija yra sistemiškų ir absoliučių atsakymų rinkinys, apimantis viską ir neleidžiantis ištrūkti.

Tiesa, kad religija, visos religijos, gali tapti sistemiška ir išsigimdama tapti ideologija. Pavyzdžiui, katalikybė tapo ideologija inkvizicijos laikais. Šiandien viena islamo atšaka – salafizmas – tapo ideologija. Manau, kad visos religijos išsigimdamos gali tapti ideologijomis. Tačiau taip pat tiesa tai, kad šiandien esame linkę katalikybę mąstyti kaip išsigimusią. Kai kalbama apie katalikybę, minima tik inkvizija ar kryžiaus žygiai. Taigi linkstama sakyti, kad kadangi visos religijos yra išsigimusios, geriau būtų, jei jos išnyktų. Mano galva, yra beveik priešingai. Krikščionybė, čia kalbu bendrai apie krikščionybę, ne tik apie katalikybę, yra abejonės religija. Tai nebuvimo užtikrintam religija. Dėl tos priežasties ši religija gali išlaikyti kultūrą, kurioje palaikome demokratiją – netikrumo politiką. Ideologijoje nėra netikrumo. Nėra abejonės. Tai griežta, išbaigta ir absoliuti sistema.

Praėjusiame amžiuje pažinome mažiausiai dvi baisias ideologijas. Jūs paminėjote komunizmą, nacizmą. Dažnai argumentuojate, kad XX a. patirtis sutraumavo Europą, įvarė lyg kokį nevisavertiškumo kompleksą, tad dabar ji bijo imtis ko nors iš esmės pozityvaus. Kaip visa tai paveikia religiją? Kaip žmogus tikėjimo klausimą sprendė iki didžiųjų ideologijų ir ar dabar jį sprendžia panašiai? O gal visai atsisako tokio klausimo?

Dvi didžiosios totalitarinės ideologijos, kurias mes pažinome ir vis dar pažįstame, mat kai kur komunizmas tebeegzistuoja, tiesiogiai kyla iš transcendentinės religijos nesėkmės. Transcendentinės religijos yra monoteistinės, jos buvo tiesos religijos, siekiančios pažinti tiesos principą. Tiesa išsilaisvino iš mitų. Monoteizmo dievas vaiko stabus, išvaro pagonybę. Kai atėjo modernybė ir monoteistinės religijos buvo nutrintos, radosi milžiniška tuštuma: nebėra nei mitų, nei tiesos. Kitaip tariant, ieškota, kaip atkurti tiesą, kuri nebėra transcendentiška. Kas nutinka, kai atsiranda ideologijos, kuriomis siekiama pakeisti apsitrynusias religijas? Galėtume sakyti, kaip sakydavo 68-ųjų gegužę: „Dievas mirė. Marxas mirė. O ir aš pats jaučiuosi šiaip sau.“

Taigi, kas vyksta šiandien? Rengiamės sunaikinti tiesos režimą, kuriuo gyvenome krikščioniškojo monoteizmo laiku ir ideologijų šešėlyje. Sunaikiname tiesos režimą ir grįžtame prie mitų, kurie yra kitas mąstymo režimas.  Prisitaikome religijas, kurios yra pagoniškos. Pavyzdžiui, tai, kad galima žudyti negimusius vaikus – abortai – arba tai, kad galima nužudyti neįgalų vaiką – visa tai yra pagoniška. Be to, grįžtame prie tam tikrų senovinės ir tolimos mitologijos formų. Tai yra kitokie atsakymai į klausimą apie anapusybę, apie didžiąją pabaigą.

Kaip manote, ar po skaudžios ideologijų patirties žmogus tapo atsparesnis? Ar ramiai miegate XXI amžiuje, ar vis tik baiminatės, jog gali atsirasti dar baisesnių ideologijų?

Visiškai nemanau, kad dabar turime joms imunitetą. Mes visuomet žiūrime trumparegiškai. Galvoje turime nacizmo vaizdinį, kurį draudžiame pakartoti. Tačiau nematome, kad plėtojamos kitos tironijos, kurios yra galbūt tokios pat baisios kaip nacizmas ar net blogesnės. Blogis neturi laipsnių. Mes nepastebime, kaip jis įsigali. Salafizmas yra toks pat pavojingas kaip ir nacizmas, tačiau mes kupini atlaidumo vargšams musulmonams, kurie yra istorijos ir mūsų kolonizacijos aukos, kurie buvo apšaudomi protestų metu dar visai neseniai, septintajame dešimtmetyje… Mes negalime įsivaizduoti, kad tai yra labai pavojingi žmonės. Tai kelia nerimą. Tai rimta.

Jau paminėjote skirtumą tarp nacizmo Vakaruose ir komunizmo Rytuose. Iš tikrųjų šie regionai patyrė kitokius totalitarizmo variantus. Kaip manote, kokios įtakos tai turi šiuolaikinei politikai? Atrodo, kad nelabai suprantame vieni kitus. Rytuose tarsi švelniau žiūrima į fašizmą, o Vakaruose, kaip minėjote, į komunizmą. Ką tai lemia kalbant apie dabartinę politiką, ypač Europos Sąjungą?

Yra didžiulis skirtumas tarp šių totalitarinių ideologijų. Manau, nesuklysime manydami (nors dėl to galima ginčytis) kad komunizmo ketinimai buvo geri, net jei tai buvo beprotiškas idealizmas, o nacizmo ketinimai buvo ciniški. Nors tarp jų yra didelis skirtumas, rezultatai tokie patys. Abiejose pusėse – teroras ir siaubas, kurių negalime išmatuoti.

Tačiau yra ir kitas labai svarbus skirtumas. Jį pastebėjau, kai dalyvavau konferencijoje Rytų Lenkijoje, kuri buvo skirta abiems totalitarizmo variantams palyginti. Buvo siekiama parodyti, kad jie vienodai siaubingi. Vakare po pranešimų vyko vakarėlis, kuriame rusas grojo gitara ir dainavo sovietmečio dainą, kurią komunistai dainuodavo Lenkijoje ir kurioje sakoma: „Mes jus sutraiškysim, mes vaikščiosim ant jūsų kapų, nusispjausim ant jūsų kapų“, ir taip toliau. Visi salėje buvę lenkai ėmė dainuoti su dideliu entuziazmu. Lipo ant stalo, šaukė… Tuomet paklausiau: „Ar galėtumėte dainuoti tokią pat nacistinę dainą?“ Jie atsakė: „Tai būtų siaubinga, nacistų dainos – niekada.“ Mačiau ten buvusius vokiečius nunarinant galvas prie lėkščių. Komunistų dainos tokios pat siaubingos kaip ir nacistų. Tuomet tariau: „Nagi, juk esame konferencijoje, kur lyginame vienus su kitais. Kodėl?“ Man atsakė tai, ko iki šiol nesuprantu: „Žinote, nacizmas Vokietijoje truko dešimt metų. Galite suskliausti savo gyvenimo dešimtmetį. Tuo tarpu mums komunizmas truko visą gyvenimą. Komunizmo laikais buvome jauni, įsimylėjome, kūrėme šeimas, laukėmės vaikų, slaugėme tėvus. To negalite išrauti.“ Todėl manau, kad komunizmo negalima vertinti taip pat, kaip nacizmo.

Kaip didieji totalitarizmai paveikė kitus pasaulio kraštus? Žinoma, Šiaurės Korėja ar Kinija iki šiol išliko komunistinės, tačiau ar šalių, kurios išsivadavo iš komunizmo, problemos panašios į mūsų, ar jų kultūros totalitarizmą pakeitė, savitai amortizavo?

Manau, šiose itin tolimose šalyse, Tolimuosiuose Rytuose – Šiaurės Korėjoje, Kinijoje, taip pat Laose ir net Vietname – komunizmas buvo veikiau įprasto despotizmo tąsa. Manau, kad iš dalies taip buvo ir Rusijoje. Tokios šalys kaip Kinija buvo įpratusios iškeldinti du milijonus žmonių iš vieno miesto į kitą tam, kad parodytų galią. Žmonės buvo įpratę prie despotizmo. Taip pat sunku paneigti, kad tikėjimas tose šalyse – kalbu apie budizmą ar kitas Azijos religijas – pasaulį mato visai kitaip negu mes. Pamenu Kambodžoje pradėtą procesą prieš raudonuosiu khmerus, kuris gyventojų tada laikytas visiškai absurdišku. Jie pripažino šį procesą, kad įsiteiktų Vakarams, tačiau nesuprato, kodėl galima patraukti atsakomybėn Pol Potą. Kodėl galima Pol Poto prašyti reparacijų? Jie mano, kad karma veikia kitaip, negu mes aiškiname panašius reiškinius.

Pastaruoju metu domitės ir populizmu. Susidaro įspūdis, kad nemažai religingų žmonių taip pat į jį linkę, tačiau jis turbūt yra visai kas kita negu ideologija. Kaip pakomentuotumėte šiuolaikinį populizmą kaip reiškinį?

Populizmas nėra įvardijimas, nes niekas nesako: „Aš esu populistas.“ Kiti žmonės klijuoja mums šią etiketę. Tai menkinantis pasakymas. Tačiau kas yra populistas? Bandžiau sudaryti jais laikomų žmonių sąrašą ir pamėginti atrasti jiems visiems būdingus bruožus. Iš esmės tie, kurie laikomi populistais, yra žmonės, kurie ieško konservatyvaus „įsišaknijimo“ ir mano, kad gyvename pernelyg emancipuotoje kultūroje. Emancipuota kultūra čia reiškia, kad esame „pasaulio piliečiai“, o ne tik, pavyzdžiui, Prancūzijos, kad galime labai gerai apsieiti be religijos, galime būti ateistai ir laimingi žmonės. Visa tai sako Prancūzijos elitas, o taip pat elitas Vokietijoje ar bet kur kitur. Kad nesame įšaknyti ir viskas įmanoma, suponuoja, pavyzdžiui, šis A. Merkel teiginys: „Mūsų gamykloms reikia dviejų milijonų rankų. Milijonas turkų ar sirų rankų yra tas pats, kas milijonas vokiečių rankų. Kultūra neturi reikšmės, ji nesvarbi. Nesame įsišakniję kultūroje. Taigi atsivežkime milijoną sirų – tai tas pats, kas milijonas vokiečių, ir t.t.“ Populistais vadinami žmonės šito nepriima. Jie sako: „Mes nesame tik pasaulio piliečiai, mes pirmiausia esame Prancūzijos piliečiai, Burgundijos, Liono ar Paryžiaus piliečiai. Sirų rankos, aptarnaujančios gamyklas, nėra tas pats, kas vokiečių rankos, nes vokietis nėra tas pats, kas siras ir t.t.“ Manau, kad tai – populizmas.

Palietėte musulmonų klausimą, norėčiau prie jo apsistoti. Panašu, kad Europos politikai lyg ir supranta, kad europiečiai yra šiek tiek praradę pagrindą ir bijo atvykstančių musulmonų, nes, kaip neseniai pasakė Orbanas, jų asmenybės stiprios, jie išstums senuosius žmyno gyventojus. Kaip vertinate tokią musulmonų baimę, kiek ji pagrįsta?

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad nuolatinė baimės kritika slepia kažką veidmainiška.  Sakoma, kad neteisūs ir blogi tie, kurie bijo. Tačiau kalbant tokiais klausimais kaip ekologija įveiksminama baimės dialektika. Hansas Jonas sako: „Reikia panaudoti baimę akistatoje su ekologijos problemomis.“ Negalime sakyti, kadkartais baimė yra gera patarėja, o kitais atvejais – bloga. Bijoti nebūtinai blogas jausmas – tai pirma, kurį noriu pasakyti. Antra, bijoti musulmonų, mano manymu, nėra kvaila. Juk kai mes atsisakėme religijų, išsišlavėme iki tuštumos. Pirmiausia panaikinome transcendentines religijas, jas pakeitėme ideologijomis, o dabar nebėra ir ideologijų. Tokiose itin ateistiškose šalyse kaip Prancūzija ar Čekija ieškoma tuštumos. Prancūziškas laicizmas – tai tuštumos paieška. Šioje tuštumoje galime baimintis, kad mus praris „teroristinės religijos“, pavyzdžiui, salafizmas. Toli gražu nemanau, kad ši grėsmė liečia visą islamą: kalba eina apie jo išdavikus. Jauni islamistai, išvykstantys į Siriją, ar bombų gamintojai yra tie, kurie jaučia tuštumos siaubą.

Mes, žmonės, negalime apsieiti be religijos. Galime bijoti salafizmo, nes baiminamės tuštumos. Jei nustosime baimintis tuštumos, nebebijosime. Todėl manau, kad esame teisūs bijodami. Tai galioja ir kalbant apie Orbaną. Jis sako: „Mes negalime, tokie, kokie dabar esame, netvarkingai priimti imigrantų. Mes negalime pasakyti to paties, ką sako Merkel.“ Dabar pasakiau kai ką, kas nėra politiškai korektiška. Tačiau manau, kad vokiečiai netrukus patys save pražudys. Vokiečius persekioja kaltė, ir todėl jie nebenori ginti savo kultūros. Todėl jie sako, kad gali priimti tiek sirų, kiek jų yra šioje žemėje. Taip galvoti neprotinga. Tai – savižudiškas požiūris. Manau, kad Orbanas ne visai klydo sakydamas, kad mes nenorime priimti viso pasaulio. Mes negalime priimti viso pasaulio. Valdžia ne tam, kad deklaruotų vertybes. Ji skirta visų pirma tam, kad užtikrintų savo šalies gyventojų tęstinumą, kad juos saugotų. Ciceronas yra pasakęs: „Žmogus, jūs ar aš, galime trokšti mirties. Galime norėti mirti, kad išgelbėtume savo vaikus. Galime norėti nusižudyti, nes bet kokiu atveju esame mirtingi. Tačiau visuomenė yra nemirtinga. Jos pašaukimas yra būti nemirtingai. Todėl ji neturi teisės norėti mirties dėl vertybių. Ji privalo tęstis.“ Todėl nesuprantu, kodėl baimė nebesitęsti gali būti suprantama kaip ydinga.

Jūs vis dėlto esate Europos Sąjungos entuziastė, nors Prancūzijoje netrūksta sakančių, kad ES reikia naikinti, kad ji kalta dėl viso to, kas vadinama „minkštuoju totalitarizmu“, kad ji naikina religines mūsų patirtis. Koks jūsų požiūris į bendrijos įtaką religingumui Europoje ir priešingai – kokią įtaką dabartinė religijos situacija daro Europos Sąjungai?

Pirmiausia – nedidelė pastaba dėl frazės „minkštasis totalitarizmas“. Aš nenoriu jos vartoti, nes manau, kad žmonės, kurie išgyveno abu totalitarizmus, gana prisikentėjo, kad nepagarbiai nelygintume jų su visai kitkuo. Tai turėdama omenyje, manau, kad Europoje esama nebylaus ir apšviesto despotizmo. Jacques‘as Delors‘as 1979 m. Strasbūre sakė: „Europa virto nebyliu ir apšviestu despotizmu.“ Save laikau labai europietiška, tačiau manau, kad Europa – tokia kokia ji buvo sukurta – negali veikti. Jei ją būtų kūrę vokiečiai, ji būtų feredalinė. Tačiau ją kūrė prancūzai, todėl ji yra centralizuota ir jakobiniška. Tai Europa, kurioje esame įpareigoti matuoti gėlių vazas, kai neturime kariuomenės, kurią galėtume pasiųsti į karą Bosnijoje ar Ukrainoje. Manau, kad tokia, kokia ji dabar, Europa negali persitvarkyti, nes atsidūrė tam tikro skaičiaus tėvynės neturinčių funkcionierių ir technokratų rankose. Deja, įtariu, kad Europa turi susinaikinti tam, kad atgimtų po penkiasdešimties ar šimto metų.

Iš prancūzų kalbos vertė Daina Habdankaitė

Parengta bendradarbiaujant su LRT kultūros laida „Anapus čia ir dabar“

doxa.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Skirmantė       2017-04-24 13:28

Tai gal ta filosofė tegu pati pradeda nuo savęs, jei jai gyventi nusibodo? nuo genialumo iki idiotizmo vienas žingsnis. Pezalai

nieko naujo       2017-04-22 10:48

nieko naujo, netikit? - skaitykit Bibliją, Coudenhove Kalergi R. Praktinis idealizmas“ (1925), „Pan-Europa“1923m, žydai išrinktoji dievo tauta,tautos netarnaujančios žydams bus sunaikintos - pagal bibliją. Ar ne biblijinio projekto idėjų tęsėja,  ponia?

dėl vokiečių       2017-04-22 10:29

Idišlendas/ Doičlendas/ Toičlendas/ žydija/ prusa

plius       2017-04-22 10:27

po šio straipsnio papildomai pasiskaitykit : „Lietuvoje veiklą atnaujina skandalingojo Dž. Sorošo fondas (video .“
„Dž.Sorošas: Kad išgelbėti Vakarų ekonomiką reikia pradėti karą su Rusija artimiausių mėnesių bėgyje“
ar ne į ta pačių dūdą straipsnis “Filosofė Chantal Delsol: „Europa turi susinaikinti, kad atgimtų po šimto metų“”? O jau veido bruožai kalba patys už save…

Manęs       2017-04-21 23:05

neįtikino ir tokios dainos aš manau tikrai nėra, nes net gūdžiais tarybiniais laikais nesu girdėjusi kad rusai kažką panašaus dainuotų. Kažkas čia ne taip.

Nepasirašysiu       2017-04-21 16:20

Reikia perskaityti, galbūt kokia penktaeilė prancūzų filosofė lietuviams ką svarbaus pasakys.

VaidasVDS       2017-04-21 9:51

Esmė: “Sekuliarizmas niekada negali atnešti žmonijai ramybės. Žmogiškojoje visuomenėje Dievo vietos užimti negali niekas.” (šaltinis žinomas smile )
———
Straipsnio esmė: “Tiesa, kad religija, visos religijos, gali tapti sistemiška ir išsigimdama tapti ideologija.”, kuri turėjo būti išversta taip: Tiesa, kad religija, visos religijos, gali tapti sistemiškomis ir išsigimdamos tapti ideologijomis.
———
Kaip išsigelbėti nuo to, kad bet kuri religija netaptų ideologija?
———
Reiktų vieną kartą ir visiems laikams suprasti vieną dvasinę tiesą: “Visos ribinės žinios ir tvarinio supratimas yra santykiniai. Informacija ir duomenys, gauti net iš aukščiausiųjų šaltinių, yra užbaigti tiktai santykinai, tikslūs tiktai vietiniu atžvilgiu, ir teisingi tiktai asmeniniu požiūriu.” (šaltinis žinomas smile )
T.y. reiktų PAGALIAU suvokti tokią tiesą, kad ne kokia nors viena didžioji ar visuotinė religija yra atsakinga už žmogų ar tikintįjį, bet tik pats žmogus yra tiesiogiai atsakingas prieš Dievą.
T.y. pats žmogus, neatsižvelgdamas į jam iš visų pusių brukamas tiesas apie Dievą, turi atsirinkti ir apsispręsti, kuriomis tiesomis jis iš tiesų vadovausis. Ir tą jis turi padaryti, neatsižvelgdamas į savo ar kitų (brukančių) savanaudiškus norus, bet bandydamas suvokti tikrąją Dievo valią ir iš visų jėgų stengdamasis atgimti iš dvasios. Tik tai gali užtikrinti žmogaus, kaip individo, atskaitomybę prieš Dievą ir išlikimą. Tik tai gali užtikrinti visos visuomenės, kaip tokių sąmoningų ir atsakingų individų tiek prieš Dievą, tiek ir prieš visuomenę bendruomenės, siekiančios vieningumo, bet ne vienodumo, gerovę ir tinkamą dvasinį vystymąsi.
Gal tam iš tiesų prireiks, kad ne tik Europa, bet ir kitos pasaulio šalys sužlugtų ir vėl atsikurtų. Neteisingai statomas statinys anksčiau ar vėliau sugriūna…

Tarabilda       2017-04-21 9:40

Šlamštas, ne straipsnis. Sekuliaristė, apsimetusi filosofe.

Iš tiesų       2017-04-21 6:54

gerą Europos projektą,netgi misiją suvelniojo saujelė godžių,patvirkusių biurokratų.Minimas tylus despotizmas pats pavojingiausias,nes veikia tyliai,kaip sunki liga.

grumstas       2017-04-20 20:24

Nepatiko. Komunizmas nugalėjo nacizmą, o nugalėtojaim neteisiami. Vakarai komunizmą nelaikė blogiu - blogiu jį laikė tie, kurie trešė savo kaulais gulagus tundroje ir prie Arkties vandenyno. Vakarai važiavo į Maskvą ir potiomkino kaimuose - Kryme, Maskvoje prisivaišinę raudonos ikros , užsigėrę vodkės , sugrįžę aiškindavo , kokia puiki ši šalis - SSSR. Ji sugriuvo pati,ją ištiko kolapsas nuo besaikio plėtimosi : nuio Karibų iki Afrikos, nuo Vietnamo iki Vakarų Vokietijos: visur buvo dalinami už ačiū gamtos turtai ir vergiškai apmokamu darbu sukurtos gėrybės.Buvę funkcionieriai komunistai tapo liberaliais globalistais ir vėl jie tapo nugalėtojais -skaityk antrą kartą: tad kaip teisi komunizmą? ,kad nukreipti nuo savęs dėmesį reikia kaltinti su nauju įniršiu nacizmąir nacionalizmą_ šias dvi sąvokas padarė sinonimais , nors tai nėra tas pat.
Ponios kaltinimai europiečiams , kad jie kalti dėl kolonializmo, yra absurdiški; kolonializmo laikotarpiu, kol valdė europiečiai tose kolonijose buvo tvarka; statėsi miestai pagal europietišką stilių, švietimas , sveikatos apsauga buvo kuriamos , buvo vystoma infrastruktūra ir t.t.tiesiami geležinkeliai ir keliai. Aišku, kažkas pasakys : tikslu išvežti gamtos turtus. O dabar jie išvežami taip pat ir liaudis negauna už tai atlygio : viskas nusėda valdovų ir vadų kišenėse. Kai išėjo kolonialistai- prasidėjo   tarpusavio karai, žudynės - matome situaciją , kaip tvarkosi šios pseudovalstybės be “kolonialistų”. 
  Ji, filosofė, nedrįsta kardinaliai paprieštarauti Vakarų politinio elito dabartinei ideologijai.

Jascha       2017-04-20 20:03

bijau, kad čia esama intelektualinio kliedesio, tipiško nesusipratimo ar net sąmoningo melo: tiesą sakant nežinau jokios rusiškos dainos su tokiu tekstu – „Mes jus sutraiškysim, mes vaikščiosim ant jūsų kapų, nusispjausim ant jūsų kapų“ – kurią šiuolaikiniai rusai dainuoja ir juo labiau neįsivaizduoju, kad lenkai ją galėtų dainuoti…


Rekomenduojame

Verta prisiiminti. Aras Lukšas: Neramus 1935-ųjų rugpjūtis

Lietuva – tarp mažiausiai vaikais besirūpinančių pasiturinčių pasaulio šalių

Dalius Stancikas. Kūnas ir dvasia

Vytautas Radžvilas. Premjero ekonominės įžvalgos neabejotinai vertos Nobelio premijos

Vytautas Vyšniauskas. Demokratijos išbandymas sąžiningumu ir N. Putinaitės rusenanti veidmainystė

Kuo lietuvių ir užsienio auditorijai svarbus prezidentas Kazys Grinius?

Algimantas Rusteika. Nereformų metas

Bronislovas Burgis: mokytojai – niekinami ir pažeminti

Lietuva EK įteiks kone 39 tūkst. piliečių parašų už prigimtinę šeimos ir santuokos sampratą įtvirtinančius apibrėžimus

Sovietų pastangos panaikinti santuoką

Algimantas Zolubas. „Kryptis Lietuva“ – kada valstybės galvos liausis kiršinti tautą?

Audrius Jurgelevičius. Struktūrinės švietimo reformos „iš po skverno“ – mokytojams nulis eurų ir atleidimai!

Nerija Putinaitė susirūpino diskusijų kultūra: „Vietoje diskusijos – asmeniškumais persmelkta kova be taisyklių“ (papildyta)

Tyrimas: vis daugiau amerikiečių įžvelgia Rusijos grėsmę ir pritaria teiginiui, kad JAV turėtų ginti Baltijos šalis

Tomas Viluckas. Gyvenimą supratęs kaip atvirumą

Kaip Vilniui nusipirkti kuo brangesnių ir kuo prastesnių troleibusų? Pirma: atmesti daugumą gamintojų

Marius Kundrotas. Lietuviška tautinė geopolitika: tarp inercijos ir užmaršumo

Asta Lapinskienė. Kur dingsta valstybės pinigai? Kodėl jų nuolat trūksta aukštajam mokslui?

Valdininkai ištrina Lietuvos kaimus

Regimantas Pilkauskas. Ar neatsibodo kupiškėnams betono plynė miesto centre? arba Idėjų mišrainė veda į neviltį

Įspūdis: Irena Vasinauskaitė. Visada su Lietuva širdy

Vytautas Radžvilas. Mankurtizmo spąstai

Geroji Naujiena: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“

Kultūros ministerija planuoja steigti Medijų tarybą

Nuo bačkos. Premjeras Saulius Skvernelis: „Turtingųjų pajamų nedidinsime. Mes tik dalinai sumažinsime jiems tenkančią mokestinę naštą“

Laurynas Kasčiūnas. Ką žada valdžios planuojami mokestiniai sprendimai šeimoms?

Kaip pakelti TSPMI ir Lietuvos viešųjų erdvių diskusijų kultūrą?

Algimantas Rusteika. Nusipelnėme valstiečių

Ramutė Bingelienė. Konstitucinio Teismo „neklystamumo dogma“ dar lyg ir nepriimta, tad iš kur tas irzulys?

Susiprato? Marius Laurinavičius: „Prognozuoti apie tai, kokia yra Trumpo pozicija Rusijos atžvilgiu, mes tikrai negalime“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.