Eugenijus Jovaiša. Keli žodžiai bičiuliui

Tiesos.lt redakcija   2016 m. vasario 3 d. 18:40

4     

    

Eugenijus Jovaiša. Keli žodžiai bičiuliui

Siūlome prof. Eugenijaus Jovaišos kalbą, pasakytą vasario 2 d. Signatarų namų susitikime „Metai be Romualdo Ozolo“, skirtą paminėti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, ilgamečio Lietuvos Seimo nario filosofo Romualdo Ozolo (1939–2015) atminimą.

„Aš bijau apsakyt, kaip tave aš myliu“, – šie žodžiai kaip niekas geriau nusako Romualdo Ozolo santykį su Lietuva. Ir ne tik su ja. Nusako jo santykį ir su laisve. Laisve žmogui, laisve Lietuvai. Iš čia ir jo santykis su viskuo, kas nors kiek apriboja Lietuvos ir lietuvių santykį su laisve, nes, anot Romualdo, „Geriausia vieta lietuviui gyventi yra Lietuva“.

Taip jis pasakė 2004-aisias, kai kūrėme Įdomiąją Lietuvos istoriją, kuriai jis parašė du įsimintiniausius tekstus apie Didžiąsias lietuvių revoliucijas. Didžiąsias. Iki tol aš niekur kitur neradau tokio vertinimo. Vadiname, kaip norime, bet ne Didžiausiomis. Ir ko gi čia stebėtis, jei nebėra, ko stebėtis, kad savo 1918–1940 metų istoriją mes pavadinome „tarpukariu“. Specialus sovietmečio istorikų ir ideologų surastas terminas, kuris visiškai nuasmenino valstybingumą ir Nepriklausomybę tapo Nepriklausomos Lietuvos istorikų mėgstamiausiu 1918 metų ir vėlesnių nepriklausomybės įvykių apibūdinimu.

Kokia sąmonės praraja skiria „tarpukarį“ ir „Didžiąją revoliuciją“, turime atsakyti kiekvienas sau ir Istorijai. Kiekvienas ir be pamokymų turime apsispręsti, ar mes su Didžiosiomis, ar su kažkokiu efemerišku ir beveidžiu tarpukariu. Tai tiesiog yra kiekvieno mūsų tų laikų įvykių ir tų įvykių veikėjų vertinimo atskaitos taškas. Apie tai mudu dažnai kalbėjomės keliaudami pristatyti naujos Romualdo knygos ar mano skaitmeninės Istorijos. Tai buvo seniai, pirmajame šio šimtmečio dešimtmetyje, kai Lietuva artėjo prie Europos Sąjungos, kuri, kaip manė Romualdas, ypatingai suvaržys Lietuvos valstybingumą. Ar jis buvo teisus – atsakykime kiekvienas sau, bet vėlgi – valstybinės lietuvių kalbos išsaugojimo pastangos po 25 Nepriklausomybės metų kelia minčių, kurios vargu ar suderinamos su normaliai tekančia valstybingumo upe, kuriai negresia pavojingi slenksčiai ar net užtvankos.

Tad ką mums paliko Romualdas Ozolas? Be viso to, ką jis pavadino Didžiąja 1987–1991 metų lietuvių revoliucija. Be viso asmeninio ir milžiniško indėlio, kad ji įvyktų ir vyktų. Unikalią ir nepakartojamą revoliucijos autentiką ir NERIMĄ. Nerimą dėl Lietuvos ateities. Dėl lietuvių kultūros ir kalbos ateities. Ir dėl istorinės atminties. „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ tapo reikšmingiausiu jo indėliu gaivinant ir įtvirtinant autentišką įvykių ir kartais vertinimų seką. Nuo 2012 metų leidžiamų Sąsiuvinių medžiaga prilygsta valstybinės reikšmės šaltinių publikacijoms.

Apie išskirtinį Sąsiuvinių vaidmenį autentiškai nagrinėjant Didžiosios mūsų revoliucijos realijas liudija mirgančios Sąsiuvinių paraštės – „Kodėl ne vėliau kaip kovo 11-ąją?“, „1944–1952 m. Lietuvos TSR buvo areštuota, nužudyta ir ištremta daugiau kaip 270 tūkst. žmonių“, „Galvojame štai ką pasiūlyti! Realizuojant Sąjūdžio rinkimų platformos idėją, kad pereinamuoju laikotarpiu Lietuvai reikalingas kolegialinis prezidentas“. „Aš nematau tragedijos tame, kad mums nuvykus bus užtrenktos durys. Tai reikštų, kad mūsų nepripažįsta esant TSRS sudėtyje, bet tai nereiškia, kad mes negalim belstis į duris, reikalaudami derybų...“, „Žvelgiant į visumą, šio regiono pokyčiai, įvykę po 1989-ųjų, yra bene sėkmingiausi revoliucinės transformacijos pavyzdžiai pasaulio istorijoje“, „Europoje yra menkai integruotų imigrantų, kurių daugumą sudaro musolmonai, ir tai opi problema, tačiau manyti, neva jie užvaldys Europą arba amžiams liks neasimiliuota, yra kvaila“, „Dideli prezidento įgaliojimai negalimi ir vyriausybės sąskaita. Jeigu taip bus – parlamentas turi būti dar stipresnis. Kitaip ateisime į autoritarizmą“. Kiekvienas suprantame, kad kalbame apie valstybei svarbius dalykus, kurie, kaip regis, neprarado savo aktualumo ir šiandien. Gal sekdami Sąsiuviniais, mes galime įvertinti tai, kas yra padaryta, ir šia patirtimi pasiremdami projektuoti ateitį? Klausimas, į kurį nėra atsakymo.

Tai valstybinės reikšmės sprendimų ratas, kuris užvaldė Lietuvos sostinę Vilnių ir didmiesčius. Bet Lietuva nėra vien didmiesčių visuma. Tą puikiai žinojo R. Ozolas. Jam Lietuva – klonių ir kalnelių kraštas, kiekviena vieta, kur girdisi lietuviška šnekta, ir ypač gimtinė. Regioninės istorijos išskirtiniu reiškiniu tapo „Padubysio kronikos“. Tenka žavėtis leidėjų užmoju – krašto priešistorė, viduramžiai ir modernūs laikai. Visa tai, kas sudaro mūsų istoriją ir stiprina jos atmintį kiekvieno krašto gyventojo ir apskritai lietuvio sąmonėje.

Tad ką paliko R. Ozolas lyg ir krištolaiškai aišku. Bet jis paliko ir ateitį, į kurią tiltus tiesia jo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Tikėkimės ir tikėdami dirbkime, kad tokių atminties gaivintojų atsirastų kiekviename Lietuvos krašte.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jonas       2016-02-4 18:17

Didžiausia nelaimė- ne tai, kad blogi žmonės savivaliauja ir engia kitus, o kad intiligentai, filosofaiir kiti geri žmonės, šitai matydami tyli.

Filosofai       2016-02-4 10:01

nebūna autokratais,diktatoriais, nes supranta viso to beprasmiškumą ir amoralumą. Todėl, jiems patekus į revoliucijų mėsmalę, visada teisingos mintys ir idejos kartu su jų nešėjais, pralaimi. Ozolas ne išimtis.Kada prasisiekėlis Landsbergis neužleidžia Ozolui priklausančios Sąjūdžio pirmininko vietos, Ozolas nekovoja ir pasitraukia. Panašiai pasielgė ir kiti protingi žmonės neturintys grobuoniškų instinktų ir tikslų, bet jie galėjo ir turėjo kovoti kituose frontuose: dvasiniame, kultūriniame, socialiniame. Jų pasitraukimas leido netrukdomai įsigalėti visoms dabar klestinčioms blogybėms: politinei, ekonominei ir teisinei korupcijai, nepotizmui, istorijos klastojimui, ištautinimui ir išvalstybinimui. Bažnyčia, sovietiniu laikotarpiu buvusi rezisiencijos atrama, dabar vis labiau, dažniau ir aiškiau pataikauja ir aptarnauja galią turinčius, nežadina Tautos, neina į žmones.

Anupras       2016-02-3 22:05

Vilniaus forumiečiai! APLANKYKITE LIETUVĄ.Ne eurofondiniais pinigais išpuosėlėtas vietas,kur apmirusi lietuvio dvasia, o dar išlikusią kaimo biblioteką. Reik tikėtis kad žmonės ateis. JUK ;ELITO; nuomone esate ;marginalai;Manau su paprastais, bet prastais žmonėmis nuoširdžiai pabendrautumėte.

Dabar mus        2016-02-3 20:11

kontroliuoja ES.Negalima labai mylėti savo šalies.


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Pagaliau. Vygantas Malinauskas. Katalikų jaunuoliai neleido nugriauti šv. Junipero Serra statulos Kalifornijoje

Ramūnas Aušrotas. Hipsteriai, į Seimą!

Česlovas Iškauskas. Smėlis pro pirštus. Ironiškos pastabos

Iš propagandos frontų: LRT atsiskaito visuomenei: birželio 29 d. 16 h per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt. rengia spec. laidą, kviečia klausti

Ne juokas. Tadas Skukas vilniečių vardu: mere Š., pasitikrink sveikatą!

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (I)

Vidmantas Valiušaitis. Geopolitinė „senosios tvarkos“ griūtis ir Birželio sukilimas

Liudvikas Jakimavičius. Heraklio beieškant

Gedimino Jankaus kreipimasis į TS-LKD atstovus Vilniaus Taryboje: Kodėl jūs veidmainiaujate, kolaboruojate su mankurtais?

Algimantas Rusteika. Riba, kurią peržengus jūsų neišgelbės jokia jėga, policija ar vandens patrankos

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Nebūkime aukos

Nida Vasiliauskaitė. Miesto valdžios akimis esate infantilūs buzzwordais valdomi pampersiniai

Arūnas Bubnys. 1941 m. birželio sukilimas Vilniuje

Seime registruotas įstatymas siekiant apsaugoti Lukiškių aikštę nuo tolesnio jos išniekinimo

Rasa Čepaitienė. Pornokratija*

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.