Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas

Vytautas Radžvilas. Netikros tikrovės ištakos. Pertvarka ir nomenklatūrinio valdymo restauracija (iii)

Tiesos.lt siūlo   2020 m. sausio 1 d. 19:42

50     

    

Vytautas Radžvilas. Netikros tikrovės ištakos. Pertvarka ir nomenklatūrinio valdymo restauracija (iii)

Kiekviena visuomenė ir valstybė, kiekvienas žmogus, siekiantis reformų ir permainų, turi apmąstyti ir suvokti nueitą istorinį kelią ir problemų priežastis.  Be to neįmanomas joks atsinaujinimas. Mėgstantiems teorinę politinę mintį apie šalies aktualijas siūlome tęstinį Vytauto Radžvilo įžvalgų ciklą. Tekstas publikuotas 2013 m. „Nepriklausomybės sąsiuviniuose“ Nr.2 (4).

Tęsinys. Pradžią žr. ČIA ir ČIA.

Kol kas ši išvada tegul bus laikoma darbine hipoteze, kurią tikrinti įmanoma vieninteliu būdu – parodant, kad krentantys į akis Lietuvos ir Rusijos gyvenimo ir vidaus tvarkos po pertvarkos panašumai yra ne atsitiktinės ir paviršutiniškos, bet pradinio pertvarkos impulso ir jo vėlesnės sklaidos nulemtos dėsningos ir gelminės analogijos. Kalbant moksliškiau, šie panašumai turėtų būti struktūriniai.

Panašumų paieškas galima pradėti nuo to, kad Lietuvos „dainuojanti revoliucija“ nė iš tolo neprimena tokių istorijos įvykių kaip didieji XIX a. sukilimai, Birželio sukilimas, pokario rezistencinė kova ar disidentinis judėjimas. Pastaruosius sieja vienas bendras bruožas – nors iš anksto rengti ir planuoti, visi jie buvo spontaniški ir iš viršaus nekontroliuojami tautos, arba tiesiog apačių, laisvės ilgesio ir ryžto ją susigrąžinti proveržiai. Prieš tris dešimtmečius ne tik kad nebūta jokio panašaus sukilimo prieš okupacinį režimą, bet net Maskvoje papūtus permainų vėjams Lietuvos visuomenėje vyravusių nuotaikų vaizdas labiau priminė sustingusią pelkę, kuriai išjudinti prireikė net kaimynų iš Estijos apsilankymo ir padrąsinimo. Pabrėžtina, kad šitokia baimė ir jos sukeltas visuomenės sąstingis tvyrojo ne žiaurių represijų, bet „atšilimo“ ir iš „centro“ sklindančių raginimų „persitvarkyti“ sąlygomis.

Sausi statistikos skaičiai taip pat liudija, kad didžiausio „dainuojančios revoliucijos“ pakilimo laikotarpiu Lietuvoje buvo užregistruota maždaug 1000 Sąjūdžio grupių, kurioms formaliai priklausė apie 180 tūkst. žmonių. Pabrėžtina – formaliai, nes didelė ar net didžioji jų dalis buvo tik popieriniai sąjūdininkai. Vien šiu faktų pakanka, kad, žvelgiant iš padedančio blaiviau vertinti įvykius laiko nuotolio, pasakojimai apie laisvės troškusią pilietinę visuomenę arba visuotinį tautos prabudimą, juo labiau atgimimą, pradėtų atrodyti kaip dirbtinai pučiamas ir itin pavojingas mitas. Jis žalingas tuo, kad slepia kur kas nemalonesnę tiesą: Lietuvos valstybingumas formaliai buvo atkurtas laimingai susiklosčiusius kaip reta palankioms vidaus bei išorės sąlygoms ir ją atkūrė anaiptol ne visa jos troškusi tauta. Tai padarė sovietmečiu sugebėjusios išlikti tautiškai ir valstybiškai sąmoninga ir tik todėl politiškai aktyvi šalies visuomenės dalis, sudariusi akivaizdžią tos visuomenės mažumą.

Vis dėlto dar patikimesnis požymis, padedantis atpažinti, ar „persitvarkiusios“ Lietuva ir Rusija iš tiesų šiandien priklauso skirtingiems pasauliams, turėtų būti šiose šalyse susiklosčiusi santykio tarp pilietinės ir politinės visuomenių konfigūracija. Ją palyginus nesunku įsitikinti, ar pertvarka Lietuvoje atnešė tai, kas neįvyko Rusijoje, kurioje amorfiškai kvazipilietinei visuomenei taip ir nepavyko diferencijuotis į visavertes pilietinę ir politinę visuomenes. Šios nesėkmės kaina – šalyje įsitvirtinęs savitas neototalitarinis „suverenios demokratijos“ režimas. Tad belieka aiškintis, ar Lietuva išvengė panašaus likimo.

Atsiradęs Sąjūdis buvo vadinamas visuomeniniu politiniu judėjimu. Toks dvigubas jo apibūdinimas yra didžiai prasmingas, kadangi tiksliai nusako Sąjūdžio laukusio uždavinio tikrąjį pobūdį ir mastą. Viena vertus, šis pavadinimas atspindi judėjimo ištakas ir kilmę nurodydamas, kad tai iš esmės buvo tos pačios totalitarizmo suluošintos kvazipilietinės visuomenės gelmėse brendęs ir galiausiai išėjęs į viešumą sambūris. Antra vertus, šis apibūdinimas reiškia, kad toks sambūris turėjo spręsti tą patį dvilypį uždavinį kaip ir Rusijoje – išsiskleisti pilietinės ir politinės visuomenės formomis, kurių sąveika ir konstruktyvi įtampa privalėjo tapti sąlyga rastis ne apgailėtinam išorinius valstybingumo atributus turinčiam kvazipolitiniam dariniui, o visavertei nepriklausomai valstybei. Nuo to, kaip bus išspręstas šis uždavinys, priklausė ne tik pertvarkos Lietuvoje baigtis, bet ir būsimosios atkurtos valstybės likimas – jos pobūdis ir tolesnė raida.

Šiuo atžvilgiu lemtingi buvo sprendimai, priimti 1990 m. rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą išvakarėse. Svarstant jų strategiją ir taktiką vis dėlto būta siūlymų apdairiau paskirstyti Sąjūdžio jėgas. Dalis jo branduolio turėjo dalyvauti rinkimuose, o dalis ir toliau likti judėjimo Tarybos nariais. Tai buvo vienintelis būdas ir galimybė išsaugoti Sąjūdį kaip masinį ir įtakingą sambūrį, realiai pajėgiantį toliau vykdyti iki tol sėkmingai atliktas valdžios pilietinės kontrolės funkcijas. Maža pasakyti, kad šis pasiūlymas liko nesuprastas ir buvo atmestas jo rimtai net neapsvarsčius. Jis veikiau buvo įvertintas kaip piktavališka intencija iš anksto kurti opoziciją būsimajai „savųjų“ valdžiai ir kaip kenkėjiškas kasimasis po atkuriamos valstybės pamatais. Mintis, kad pilietinė valdžios kontrolė yra pamatinis modernios demokratinės valstybės egzistavimo principas, o šiuo atveju – ir būtina jos sukūrimo sąlyga, pasirodė esanti per ankstyva ir nepriimtina net sąjūdinei Lietuvos visuomenės daliai.

Atmetus valdžios pilietinės kontrolės idėją, buvo užbrėžtos paties Sąjūdžio kaip nacionalinio išsivadavimo judėjimo galimybių ribos. Paaiškėjo, kad jis nepajėgus tapti naujos politinės visuomenės formavimosi branduoliu ir jos įsitvirtinimo viešojoje erdvėje garantu. Kartu buvo nulemta ir Lietuvos kaip atgimstančios valstybės ateitis: ji buvo pasmerkta tapti neįvykusia valstybe. Posakis „neįvykusi valstybė“ iš tikrųjų neturi jokios menkinamosios potekstės. Jis yra vaizdingas, bet dalykiškas bei tikslus politologiniu požiūriu ir reiškia tik tai, kad Sąjūdis pajėgė išspręsti tik pusę išsikelto uždavinio. Jo pastangomis Lietuva tapo „savųjų“ administruojama teritorija, įgijusia visus išorinius valstybingumo atributus. Tačiau šioje teritorijoje taip ir nesusiformavo politinė ir pilietinė visuomenės, todėl ji netapo tikra valstybe. Būtent šia prasme Lietuvos valstybė neįvyko. Po valstybės iškaba slepiasi tik administraciškai nuo milžiniškos imperijos atsiskyręs kvazipolitinis darinys, arba tiesiog „mažoji zona“ – atskilęs „didžiosios zonos“ fragmentas.

Entuziastingas ir urminis Sąjūdžio veržimasis į valdžią ir toks pat nenoras likti vienintele tą valdžią kontroliuoti gebančia jėga reiškė tai, kad buvo išsižadėta svarbiausio judėjimo tikslo – sukurti demokratišką ir modernią Lietuvos valstybę. Šio tikslo įgyvendinimas buvo atidėtas neapibrėžtam laikui, o iš tikrųjų buvo tyliai numarinta pati tokios valstybės vizija. Šis apsisprendimas buvo lemtingas ne tik būsimajai valstybei, kuriai taip ir nebuvo lemta gimti, bet ir pačiam Sąjūdžiui. Absoliučiai daugumai jo dalyvių net nesusivokus, kas vyksta, Sąjūdis faktiškai dar iki Nepriklausomybės paskelbimo liovėsi egzistavęs kaip būsimosios valstybės karkasą turėjusios sudaryti politinės visuomenės branduolys. Jis savaime ir nejučia virto tokiu pačiu dėl savosios valdžios dalies kovojančiu kvazipilietiniu dariniu, kokia Rusijoje buvo vadinamųjų demokratų stovykla.

Tiesa, tuoj po 1990 m. kovo 11 d. įsižiebusio karo dėl valdžios resurso įkarštį šiek tiek slopino virš paskelbtos valstybės kybojęs Damoklo kardas – nuolatinė tiesioginio karinio užpuolimo grėsmė. O daugeliu atžvilgių Lietuvai lemtingus 1992 m. Seimo rinkimus jau iki tol per visas frakcijines siūles eižėjęs Sąjūdis pasitiko būdamas beviltiškai suskilęs į vienkartinius rinkiminius sambūrius, pasivadinusius politiškai beprasmiškais Centro, Tautos pažangos ar Nuosaikiųjų vardais. Į juos susispietusių atsitiktinių žmonių nesiejo jokie valstybiški tikslai ir programos. Vienintelis juos saistantis ryšys buvo tos pačios valdžios alkis, pridengtas iš inercijos išlaikytos sąjūdinės retorikos ir populistinių lozungų skraiste. Šie kvazipolitiniai darinėliai buvo ne kas kita, o vėliau nuolatos iškilsiančių ir per kiekvienus rinkimus besikeisiančių vis naujų „gelbėtojų“ grupuočių pirmoji laida. Tačiau jau vien tokio susiskaldymo iš anksto nulemtas subyrėjusio Sąjūdžio šūkiu triuškinantis pralaimėjimas Seimo rinkimuose iš tikrųjų buvo tik baigiamasis „dainuojančios revoliucijos“ agonijos ir laiminčios antisąjūdinės kontrrevoliucijos aktas.

Kaip minėta, šia kontrrevoliuciją kiek pristabdė ir suvėlino tik iki 1991 m. rugpjūčio pučo išlikusi galimų represijų baimė. Jai išnykus, antisąjūdinė kontrrevoliucija netruko įsibėgėti su vis didėjančiu pagreičiu. Ji vyko abiejuose kovos už Nepriklausomybę fronto flanguose ir buvo įgyvendinta ne senovišku „moderniu“, bet nepalyginti švelnesniu „postmoderniu“ stiliumi – tyliai, be ekscesų, smurto ar juo labiau kraujo praliejimo. Tuoj po Nepriklausomybės atgavimo įvykusiame Sąjūdžio III suvažiavime buvo pradėta atvirai valyti judėjimą nuo žmonių, kuriems tokios sąvokos kaip tauta ir moderni demokratinė valstybė nebuvo tušti žodžiai. Šitokio valymo taikiniais pirmiausia tapo Sąjūdžio pirmeiviai, kurie, būdami iš tiesų neabejingi tautos ir atkuriamos valstybės ateičiai, gana anksti pajuto, kad daugeliui patekusių į valdžią sąjūdininkų toji ateitis visai nerūpi, o pats valstybės atkūrinėjimas įgyja vis daugiau pigaus farso požymių. Kadangi šiuolaikines demokratijos taisyklės draudžia nepatogiais bendražygiais atsikratyti praėjusių šimtmeciu metodais – juos sunaikinant fiziškai, buvo rastas subtilesnis Sąjūdžio apvalymo nuo principingesnių ir kritiškesnių, todėl nepatikimų elementų būdas. Ne(be)pageidaujamų jo dalyvių atsikratyta pasitelkus vadinamųjų „megztųjų berečių“ sambūrį.

Būtų naivu manyti, kad jo veikla buvo spontaniškas ir stichiškas į tikrųjų patriotų ir revoliucijos sargybinių vaidmenį pernelyg įsijautusio ir nežinia iš kur ir kaip išdygusio būrelio radikalų siautėjimas. Iš tikrųjų ne tik elementarios politinės kultūros, bet neretai ir dvasinės pusiausvyros iš pažiūros stokojusių šiam būreliui priklausiusių žmonių akcijos viešojoje erdvėje turėjo labai konkretų politinį tikslą. Gerai suplanuoti ir meistriškai nukreipiami į pasirinktus puolimo taikinius jų veiksmai buvo ilgalaikė moralinio ir psichologinio spaudimo ir net teroro kampanija. Ja buvo siekiama moraliai ir psichologiškai gniuždyti ir šitaip išstumti iš Sąjūdžio žmones, kuriems buvo svetimi ir nepriimtini nomenklatūriniai mąstymo ir veikimo įpročiai. Tokie žmonės pagrįstai buvo laikomi pavojingais, nes jie iš principo netiko nomenklatūrinei imitacinės-fasadinės neosovietinės pseudovalstybės statybai.Atsijojus nepatikimuosius, iš pasimetusio, krinkančio ir akyse tirpstančio Sąjūdžio likučių natūraliai išsikristalizavo judėjimo nomenklatūrinis branduolys. Jį reikėjo sustiprinti. Todėl valymo praretintas Sąjūdžio gretas sparčiai užpildė nepraktiškus pirmeivius pakeitę staiga praregėję „patriotai“, kurių biografijos ir sovietmečiu nuveikti darbai neginčijamai bylojo, kad dar vakar jie buvo idėjiškai tvirti komunizmo statytojai ir visais atžvilgiais pavyzdingi tarybų šalies piliečiai.

Panašus apsivalymas nuo visų „dainuojančios revoliucijos“ dvasios apraiškų lygiagrečiai vyko ir nuo TSKP formaliai atsiskyrusios, tačiau kitais atžvilgiais niekuo nepasikeitusios, tad atskilusia tos partijos nuolauža likusios LKP stovykloje. Kad ši grupuotė atsiskyrė nuo TSKP ne iš tautinių ir valstybinių paskatų, ir kad ji nesutraukomu idėjiniu ir politiniu ryšiu liko susaistyta su vadinamaisiais platformininkais atskleidžia jos atstovų LTSR Aukščiausioje Taryboje požiūris į balsavimą dėl Nepriklausomybės atkūrimo. Kaip žinoma, balsavimo išvakarėse išsakyta jų santykio su juridiškai atkuriama Lietuvos valstybe formulė buvo tokia: „Mes balsuosime už nepriklausomybę, tačiau atsakysite jūs“. Atviriau ir aiškiau išsiduoti, kad nuo Maskvos tariamai atsiskyrusios LKP pritarimas Nepriklausomybei buvo grynai konjunktūrinis ir prievartinis žingsnis, ir kad pati valstybingumo idėja bei jo siekis šiai grupuotei buvo ir tebėra svetimi ir nesuprantami, turbūt neįmanoma. Kadangi konformistai LKP visada buvo absoliuti dauguma, apsivalymas nuo Sąjūdžio idėjinio užkrato šioje organizacijoje vyko kur kas sklandžiau ir nepastebimiau. Nepriklausomos valstybės idėja iš tiesų tikėję ir už ją kovoję sąjūdinės dvasios bei įsitikinimų žmonės, kurių atkaklumu ir pastangomis LKP vargais negalais bent jau formaliai atsiskyrė nuo TSKP, buvo neutralizuoti ir išstumti prisidengus kilniai skambėjusiu partijos demokratizavimo šūkiu. Kad sąjūdininkai taptų nereikšminga ir bejėge mažuma, tereikėjo padidinti LKP Tarybos narių skaičių ir pasirūpinti, kad į ją urmu sugužetų ne tik tuntas visų kovų nuošalyje tūnojusių veikėjų, bet ir sušmėžuotų tariamų politinių priešininkų iš tik ką išsilaksčiusios platformininkų grupuotės veidai.

Lygiagrečiai vykęs Sąjūdžio ir LKP gretų valymas neabejotinai yra vienas dramatiškiausių ir kartu lemtingiausių Lietuvos „dainuojančios revoliucijos“ epizodų. Todėl juo labiau stebėtina, kad revoliucijai skirtoje palyginti gausioje literatūroje šis epizodas tebėra keistai nepastebimas ir nutylimas. Antra vertus, toks nepastabumas yra ir savaip suprantamas. Juk prikėlus ši epizodą iš užmaršties turbūt tektų negrįžtamai atsisveikinti su iki šiol viešajame diskurse vyraujančiu ideologiniu pasakojimu apie Lietuvos išsilaisvinimą, arba ši pasakojimą reikėtų iš esmės tikslinti. Jeigu šis valymas taptų rimtai analizuojamu ir plačiau svarstomu klausimu, neišvengiamai tektų įsisąmoninti ir pripažinti pamatinį naujausios Lietuvos istorijos faktą: laikotarpiu nuo 1991 m. rugpjūčio pučo iki 1992 m. Seimo rinkimų šalyje vyko šliaužiantis antisąjūdinis perversmas, pasibaigęs neosovietinio nomenklatūrinio režimo restauracija. Jos sąlygomis Lietuva gyvena iki šiol ir moka už tai milžinišką kainą.

Restauracijos pobūdis ir mastas ne tik kad nėra tyrinėti ir įvertinti – ši tema faktiškai yra marginalizuota ir į akademinį diskursą net neįleidžiama. Tiesa, ji aptarinėjama buitiniu lygmeniu arba, kaip buvo įprasta sakyti sovietmečiu, virtuviniuose pašnekesiuose. Tokie pasvarstymai dažniausiai baigiasi išvada, kad „komunistai sugrįžo“. Ją darant turima omenyje, kad tarybinė nomenklatūra per vadinamąjį privatizavimą pasiglemže liūto dalį visuomeninio ir valstybinio turto, o socialdemokratais persivadinusi LKP visu atkurtos Nepriklausomybė tarpsniu išliko stipriausia ir įtakingiausia kvazipolitinė jėga.

Vis dėlto, nors toks pertvarkos Lietuvoje baigties ir padarinių vaizdinys iš pirmo žvilgsnio atrodo tikroviškas ir įtikinantis, jis yra gerokai paviršutiniškas ir klaidinantis. Mat jis paslepia du svarbiausius dalykus – įvykusios restauracijos esmę ir tikruosius pertvarkos laimėtojus. Pagrindiniais laimėtojais vadinamos ilgiausiai per du dešimtmečius šalį valdžiusi LKP ir jai valdant suklestėjusios su ja susijusios ir jos atstovaujamos nomenklatūrinės kilmės biurokratijos ir verslo grupės. Tačiau tokia nuomonė teisinga tik iš dalies, nes grindžiama tik gana lėkšta – empirine ir net buitiška – politikos prigimties ir tikslo samprata. Pasak šios sampratos, politikos sėkmės matas yra ją vykdant įgyjama valdžia ir medžiaginė gerovė. Tačiau atsisakius tokių primityvių vaizdinių apie politikos esmę ir paskirtį galima rasti kur kas fundamentalesnį politinės pergalės arba pralaimėjimo kriterijų.

Tokiu kriterijumi reikėtų laikyti gebėjimą įtvirtinti savo atstovaujamą ir ginamą visuomenės ir valstybės organizavimo bei jų valdymo principą. TSKP valdomoje Tarybų Sąjungoje šis principas buvo totalitarinis. Jį išsaugoti pritaikant prie pasikeitusių XX a. realijų ir buvo pagrindinis pertvarką pradėjusios partijos vadovybės tikslas. Lietuvoje šis tikslas buvo įgyvendintas kone tobulai: prireikė vos poros metų, kad taip viltingai prasidėjusi „dainuojanti revoliucija“ baigtųsi neosovietinės nomenklatūrinės santvarkos restauracija. Būtent todėl esama tvirto pagrindo teigti, kad pertvarka baigėsi anaiptol ne daug politinių ir ekonominių dividendų iš jos gavusios LKP pergale. Tikroji politinė jos laimėtoja galiausiai pasirodė esanti nuo LKP atskilusi LKP/TSKP platformininkų grupuotė, nuosekliai ir iki galo gynusi totalitarinį tarybinės kvaziimperijos organizacijos principą. TSKP ir pertvarkos pergalė Lietuvai reiškė tai, kad šis principas tapo formaliai atkuriamos valstybės „demokratinę“ santvarką struktūrinančiu principu ir iki šiol tebėra svarbiausias šalies raidą lemiantis veiksnys.

Tad lyginant pertvarkos baigtį ir rezultatus autokratinėje Rusijoje ir demokratinėje Lietuvoje galima nurodyti tik vieną esminį skirtumą tarp abiejų šalių. Rusijai prireikė dešimties metų aršių kovų tarp „demokratų“ ir „totalitaristų“, kad atviras ir šiurkštus tarybinio tipo totalitarinis valdymas būtų pakeistas neototalitariniu „suverenios de- mokratijos“ režimu. Švelnesne ir labiau paslėpta lietuviškoji tokio valdymo atmaina įsitvirtino kur kas lengviau ir greičiau.

Politiką suvokiant tik empiriškai ar juo labiau buitiškai teiginys, kad išsilaisvinusi Lietuva žaibiškai nuslydo į atnaujintą ir sumodernintą neototalitarinį nomenklatū- rinį režimą iš tiesų gali skambėti neįtikimai. O įžvalga, jog čia pertvarka pavyko net geriau negu Rytuose, maža to, kad jos baigtis faktiškai prilygsta TSKP triumfui, iš pirmo žvilgsnio taip prieštarauja akivaizdiems faktams ir vadinamajam sveikam protui kad atrodo paprasčiausiai absurdiška. Juk siekta išsaugoti tarybinė imperija tarsi negrįžtamai sugriuvo, o TSKP net tose buvusiose „broliškose respublikose“, kuriose ji nebuvo uždrausta ir nedingo iš viešojo gyvenimo, vis vien neatgavo turėtos valdžios. Net ten, kur ji išliko senuoju kompartijų pavadinimu, jos padaliniai visur egzistuoja tik kaip šalutiniai ir antrarūšiai viešosios erdvės veikėjai. Tačiau jeigu politinės galios ir sėkmės kriterijus vis dėlto yra gebėjimas įtvirtinti toje erdvėje savuosius sociopolitinės tikrovės organizavimo ir valdymo principus, visuminis pertvarkos ir ypač jos rezultatų vaizdas smarkiai keičiasi.

Aiškėja, kad norint išsaugoti tam tikrą valdymo režimą arba, paprasčiau kalbant, santvarką, pakanka apginti ir išgelbėti to režimo esmę, tapatumą ir gyvybingumą laiduojantį pamatinį jo principą. Tokiu atveju pats principas išlieka, o pasikeičia tik jo įgyvendinimą ir sutikrovinimą laiduojantys ekonominio, socialinio ir politinio valdymo mechanizmai ir atnaujinto režimo prigimtį slepiančios viešųjų institucijų iškabos. Partija – šiuo atveju TSKP – taip pat įsiamžina ir užsitikrina savo tęstinumą pirmiausia išsaugodama jos organizacinį principą ir tikslą. Kad išliktų, jai tereikia išsaugoti savo esmę, o išorinis jos kūnas gali ne tik protėjiškai kaitaliotis, bet apskritai tapti nebūtinas ir išnykti. Tapusi bekūniu dariniu, ji dingsta iš viešojo gyvenimo sukurdama regimybę, kad jos nebėra, nes pasileido arba buvo uždrausta. Todėl minėtu sveiku protu ir tariamomis akivaizdybėmis linkusiam pernelyg kliautis stebėtojui nelengva suprasti ir patikėti, kad toks darinys, net ir „nebūdamas“, gali toliau daryti esminę įtaką šalies gyvenimo tvarkai ir lemti jos raidos kryptį veikdamas kaip valdanti jėga, kuriai apibūdinti kuo puikiausiai tinka gerai žinomas „Nematomos rankos“ vaizdinys.

„Dainuojančios revoliucijos“ baigtis Lietuvoje rodo, kad tokia išlikimo per chameleonišką prisitaikymą prie aplinkos strategija ne tik galima, bet ir labai veiksminga. 1992 m. pabaigoje įvykusi nomenklatūrinio režimo restauracija reiškė tai, kad pro duris iš viešosios erdvės išvyta LKP/TSKP grįžo į ją pro langą lanksčios susisiekiančių indų sistemos pavidalu. Ši sistema padarė galimą lengvą nomenklatūrinių elementų migraciją, o tiksliau, jų laisvą cirkuliaciją uždaru ratu, kuriame išnyko ir prarado prasmę anksčiau laikyta principine ir neįveikiama Sąjūdžio ir LKP/TSKP skirtis.

Rastis ir įsitvirtinti tokiai sistemai, ko gero, daugiausia padėjo Sąjūdžio sprendimas dėl rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, užkirtęs kelią Lietuvoje formuotis tikrai politinei visuomenei. Todėl atkūrus Nepriklausomybę ir įsisiūbavus partijomis pasivadinusių kvazipolitinių grupuočių grumtynėms dėl valdžios resurso, lojalumas valstybei beveik iš karto liovėsi buvęs nors kiek svarbiu priklausomybės savųjų ar svetimųjų stovyklai kriterijumi. Tačiau nepakanka konstatuoti, kad Lietuvoje stojo konjunktūrininkų ir perėjūnų klestėjimo laikai, nes suprastintas moralinio pakrikimo vaizdinys užgožtų ir paslėptų tikrąjį – politinį – įvykusios restauracijos turinį ir prasmę. Atsiradusi „susisiekiančių indų“ sistema yra restauracijos politinė materializacija ir jos pergalės simbolis todėl, kad, ją įtvirtinus ir jos buvimą pradėjus laikyti savaime suprantama norma, buvo pačia giliausia prasme, iš esmės paneigtas pats Lietuvos valstybingumo principas. Tas pats principas, kurį visada itin griežtai ir nuosekliai neigė ir naikino TSKP ir okupacinė valdžia.

Šis principas buvo paneigtas tokiu būdu, kad buvusį, esamą ar būsimą asmens santykį su Lietuvos valstybe liautasi laikyti nors kiek svarbiu jo viešosios veiklos vertinimo matu. Sąjūdį ir LKP apvalius nuo sąjūdinių elementų buvo ne šiaip atkurtos per „dainuojančią revoliuciją“ kiek susvyravusios nomenklatūros pozicijos. Pasiekta kur kas daugiau – atsiradus naujai nomenklatūrinei susisiekiančių indų sistemai, buvo apskritai ištrinta skiriamoji riba tarp paties Sąjūdžio kaip atkurti Lietuvos valstybę siekusio pilietinio sambūrio ir TSKP kaip ją sunaikinti mėginusios jėgos. Neatsitiktinai už priešvalstybinę veiklą buvo nubausti vos keli iškilesni LKP/TSKP platformininkai. Negana to, parodomasis atpirkimo ožiais tapusių asmenų nuteisimas iš laiko nuotolio veikiau panašėja į manevrą, padėjusį atitraukti visuomenės dėmesį nuo fakto, kad tuo pat metu Lietuvoje buvo sparčiai dildomos ir galiausiai pradingo visos takoskyros tarp provalstybinių ir antivalstybinių viešosios erdvės veikėjų ir jėgų. Subtiliai brukama nuostata, kad okupacijos laikotarpiu visi dirbo Lietuvai, tapo vyraujančių viešosios erdvės ir santykiu joje organizavimo principu. Todėl prieš mėginamą atkurti valstybę kovoję arba sunkiausiu jai laikotarpių dviprasmiškai besielgę asmenys ne tik gali atsidurti aukščiausiose valdžios institucijose, bet jų buvimas jose laikomas normaliu reiškiniu.

Iš tikro tai nėra vien moralinės ir teisinės atsakomybės, juo labiau primityviai suprantamo atpildo ar keršto už praeityje padarytas klaidas ir nusikaltimus klausimas. Sutelkus dėmesį tik į moralinio visuomenės pakrikimo apraiškas, lengva nepastebėti kitų, ne mažiau sunkių ir pavojingų jos ligų. Pirmiausia – kone absoliučios politinės tautinės ir valstybinės sąmonės atrofijos. Galbūt išraiškingiausiu tokios atrofijos požymiu ir pavyzdžiu tapo nepriklausomoje Lietuvoje tarsi nejučia įsitvirtinusi praktika skirti apdovanojimus už nuopelnus valstybei tiek pasiaukojamai šia valstybę gynusiems rezistentams, tiek pastaruosius uoliai medžiojusiems ir naikinusiems okupacinių represinių struktūrų dalyviams. Ko gero, būtent ši praktika yra aiškiausias įrodymas, kad Lietuvos valstybės nėra. Juk taip elgtis įmanoma tik vadovaujantis paslėpta, o kartais ir pusbalsiu išdrįstama išsakyti nuostata, kad tarp prieškariu egzistavusios Lietuvos Respublikos ir okupuotos LTSR nėra jokio principinio skirtumo. Mat abi jos tariamai buvo tik kiek skirtingos tos pačios Lietuvos valstybingumo formos.

Įsidėmėtina, kad šia praktika piktinasi ir prieš ją protestuoja tik pavieniai asmenys, tad belieka manyti, kad daugumai šalies piliečių šitoks tyčiojimasis iš pačios valstybės idėjos atrodo visiškai natūralus ir pateisinamas. Keista valdžios moralinio cinizmo ir piliečių moralinio aklumo samplaika ir dermė yra vertinga nuoroda, kur slypi gelminė formaliai atkurtos Lietuvos valstybės negalios priežastis. Ši valstybė liko nesutikrovinta ir tapo taip ir neįvykusia valstybe todėl, kad nebuvo ir bent jau kol kas nematyti gebančios ją ryžtingai įsteigti ir tvirtai ginti politinės tautos.

Žinoma, tai nereiškia, kad Lietuvoje nebuvo ir nėra tautinę ir valstybinę savimonę išsaugojusių žmonių. Jie buvo Sąjūdžio branduolys ir jo varomoji jėga. Tačiau nuosekliai ir kryptingai valant Sąjūdį ir LKP, tokie žmonės, kaip ir sovietmečiu, pamažu vėl atsidūrė pogrindyje – išstumti iš viešosios erdvės ir marginalizuoti, jie prarado visas galimybes ir net viltį praktiškai įgyvendinti jų puoselėtą sąjūdinę demokratiškos ir modernios europinės valstybės viziją. Svarbiausias ir pragaištingiausias antisąjūdinės kontrrevoliucijos rezultatas kaip tik ir buvo tas, kad ji sunaikino besirandančios politinės visuomenės užuomazgas. Tad į klausimą, kodėl juridiškai paskelbta Lietuvos valstybė taip ir neįvyko, galima atsakyti trumpai: jos nebuvo kam kurti. Kaip minėta, LKP nomenklatūrininkams toji valstybė niekada nerūpėjo. Tačiau ji nerūpėjo ir sąjūdiniams nomenklatūrininkams, nes jų tikslas – savoji valdžios dalis ir asmeninės medžiaginės gausos metas – priartėjo ištiestos rankos atstumu.

Šiuo atžvilgiu nomenklatūriniai Lietuvos sąjūdininkai iš esmės nesiskyrė nuo savo dvasinių ir idėjinių brolių, susispietusių į nomenklatūrinių Rusijos demokratų sambūrį. Kiek skyrėsi nebent vienų ir kitų kovojant dėl valdžios pasitelktos populistinės retorikos žodyno ir turinio akcentai. Suprantama, kad okupuotoje Lietuvoje visrakčiu, padedančiu atrakinti išsvajotų valdžios kabinetų duris, turėjo tapti tuščias ir niekuo neįpareigojantis žodis valstybė, o Rusijos sąlygomis tinkamesnė žaisti galios žaidimus atrodė esanti tokia pat tuščiavidurė ir taip pat tik instrumentiškai vartota demokratijos sąvoka.

Kaip parodė vėlesnė įvykių raida, abiejų – valstybės ir demokratijos – buvo išsižadėta vienodai lengvai abiejose šalyse – tai dar vienas pertvarkos vidinės logikos nulemtas struktūrinis, tad anaiptol ne atsitiktinis, jų panašumas.

Neretai keliamas klausimas, ar buvo įmanoma sustabdyti Lietuvoje vykusį tylų antisąjūdinį persversmą ir užkirsti kelią neosovietinio nomenklatūrinio režimo restauracijai. Į jį tenka atsakyti neigiamai. Žvelgiant iš laiko nuotolio matyti, kad tokia pertvarkos ir „dainuojančios revoliucijos“ baigtis dėl daugelio priežasčių buvo dėsninga ir neišvengiama. Ši revoliucija iš principo negalėjo atkurti visavertės valstybės pirmiausia todėl, kad jos variklis – Sąjūdis – radosi kiek per vėlai. Okupantų pastangos perauklėti pavergtą tautą ir natūrali kartų kaita lėmė, kad prasidėjus pertvarkai tarpukario Lietuvos Respublika jau buvo ištrinta arba gerokai išdilusi iš didelės visuomenės dalies gyvosios atminties. Kelis dešimtmečius neturėjusi savarankiško valstybinio gyvenimo patirties, toji visuomenė iš esmės jau nebebuvo tarpukario Respublikoje susiformavusi ir subrendusi politinė tauta arba moderni nacija, nes dideliu mastu buvo spėjusi virsti nupolitinta, nors sava kalba dar šnekancia etnokultūrine imperijos gyventojų grupe. Smarkiai ištautinta ir išvalstybinta tarybinė Lietuvos visuomenė faktiškai buvo atblokšta beveik į ikimodernų savo istorijos tarpsnį, nes politinės savimonės brandos lygiu neabejotinai daug kuo panašėjo (o ir šiandien panaši) į J. Basanavičiaus „Aušros“ laikų valstiečių tautą. Tad Sąjūdžio silpnybės ir trūkumai, dėl kurių „dainuojančiai revoliucijai“ buvo lemta įstrigti pusiaukelėje ir baigtis ne visavertės valstybės sukūrimu, bet antisąjūdiniu perversmu ir neosovietinio režimo restauracija, nenukrito iš dangaus. Sąjūdis buvo jį sukūrusios visuomenės atspindys ir tikslus jos realių, o tai reiškia ribotų, galimybių išsilaisvinti tampant visaverte pilietine ir politine visuomene veidrodis.

Be abejo, tokia visuomenė apginti paskelbtos valstybės nepajėgė jau vien todėl, kad sąlygiškai pasidalijo į pragmatikų ir idealistų stovyklas. Pirmajai daugiausia priklausė žmonės, kurie okupacinį režimą dėl įvairių priežasčių vertino neutraliai arba palankiai ir Nepriklausomybę su išlygomis ir santūriai parėmė tik tiek, kiek siejo su ja didesnės asmeninės gerovės viltis. Antrąją sudarė nuo režimo nukentėję arba dėl kitų priežasčių jo nemėgę žmonės, kuriems Nepriklausomybės idėja buvo iš tiesų brangi ir kurie buvo pasirengę ginti atkurtą valstybę visomis priemonėmis – net savo gyvybės kaina. Daugelis šiu žmonių dar spėjo gimti tarpukario Respublikoje ir liko jai ištikimi net sovietmečiu. Tačiau kaip piliečiai jie taip pat užaugo ir subrendo ne savo laisvoje šalyje ir neturėjo galimybių įgyti ir sukaupti autentiškos savarankiško politinio ir valstybinio gyvenimo patirties. Todėl jiems buvo nelengva suvokti, kad formalus Nepriklausomybės akto paskelbimas buvo būtinas, tačiau tik pirmas ir lengviausias savos valstybės atkūrimo žingsnis.

Žmogiškai suprantamas jausminis santykis su valstybe lėmė, kad Nepriklausomybės buvimo įrodymais jiems tapo tik okupacinės armijos išvedimas iš šalies ir atgautieji išoriniai valstybingumo atributai. Daugybė šių nuoširdžių patriotų nesugebėjo atpažinti, o ir šiandien dažniausiai neįžvelgia, principinio skirtumo tarp tikros ir imitacinės, arba simuliakrinės, valstybės. Todėl lemiamu momentu, kai sprendėsi šalies likimas, jie įvairiais būdais ir patys to nesuvokdami faktiškai parėmė antisąjūdinį perversmą vykdžiusias nomenklatūrines jėgas.

Taigi po visų valymų išblaškytos sąjūdinės politinės visuomenės pakrikimas ir silpnumas lėmė, kad 1992 metais „dainuojanti revoliucija“ baigėsi TSKP pergale. Pakirtus Lietuvos valstybingumo principą buvo įgyvendintas pagrindinis LKP/TSKP tikslas. Pergalė buvo absoliuti, nes siekio sukurti valstybę išsižadėjo pats Sąjūdis, tiksliau, jo vardu pradėjusi kalbėti ir veikti nomenklatūrinė jo dalis, kuriai vėliau buvo lemta tapti „konservatorių“ partijos branduoliu. Ar galėjo būti didesnis TSKP „išmintingo vadovavimo“ triumfas, kaip ištrinti skiriamąją liniją tarp savęs ir Sąjūdžio ištirpstant jame (arba ištirpdant jį savyje) ir iš vidaus perprogramuoti buvusį nesutaikomą priešininką taip, kad jis savanoriškai išsižadėtų svarbiausio tikslo, už kurį kovojo?

Net neverta gaišti įrodinėjant, kad išsilaisvinimo pasakojimas kol kas visiškai užgožia alternatyvius Sąjūdžio laikotarpio įvykių priežasčių ir padarinių aiškinimus. Pamatinis faktas, kad Lietuvos „dainuojanti revoliucija“ 1992 m. baigėsi antisąjūdiniu perversmu ir neototalitarinio nomenklatūrinio režimo restauracija, iš esmės suvokiamas tik pasąmoningai – kaip tarsi visuotinai ore tvyranti, bet taip ir nedrįstama pripažinti ir atvirai įvardyti kone visuotinė nuojauta. Moksliniuose istoriniuose ir politologiniuose „dainuojančios revoliucijos“ ir Sąjūdžio tyrinėjimuose šie įvykiai faktiškai nutylimi ir neanalizuojami. Nenoras arba nesugebėjimas prabilti šia tema lemia tai, kad Lietuva, kaip ir sovietmečiu, iš esmės tebegyvena kone šizofreniško ideologizuotos sąmonės susidvejinimo sąlygomis. Tokia sąmonė yra ideologizuota ir susidvejinusi todėl, kad nepajėgiama atvirai ir drąsiai pripažinti dabartinės Lietuvos Respublikos kaip kvazivalstybinio darinio prigimties ir padėties dvilypumo.

Bėgama nuo tiesos, kad toji neva atkurta Respublika kol kas nėra tikra valstybė, nes galimybes ir viltis ją atkurti neapibrėžtam laikui palaidojo būtent antisąjūdinė nomenklatūrinė kontrrevoliucija. Lietuvos Respublikos prigimtį ir padėtį, ko gero, tiksliausiai apibūdintų tokia formuluotė: Respublika yra administracinę savivaldą turintis dviejų pasaulių paribyje, arba „pilkojoje zonoje“, esantis teritorinis darinys, kuris savo neototalitarine ekonomine, socialine ir politine santvarka ir toliau priklauso virtualiai jau egzistuojančiai ir pamažu tampančiai tikrove Eurazijos geopolitinei erdvei, bet dėl susiklosčiusių geopolitinių ir istorinių aplinkybių kol kas formaliai ir paviršutiniškai dar yra integruotas į liberalaus demokratinio Vakarų pasaulio struktūras.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dzeikas       2020-01-4 12:18

Dabar perskaites VISA straipsni galiu ivertinti.
Pagirsiu Radzvila uz PIRMA bandyma (ko gero) sistematizuoti ir ivertinti Lietuvos bandyma grizti i Laisvaji pasauli zlungant sovietinei imperijai. Jei galima taip pasakyti istorifikuoti reiskini t.y. ivertinti Istorijos poziuriu.
Daro autorius pasus i alternatyviosios istorijos lankas “ar galejo Lietuva sukurt tikraja , ne neototalitarine(po tautiniu padazu) valstybe. Ir tvirtai atsako “ne”.
Retrospektyviai ziurint man regis taip pat:
jeigu islydisi metala , jis suskystes , atsalus vel igis kietojo kuno pavidala ir strukturine gardele (molekuline sandara, ju saveika budinga metalams) su +- pakitusiomis savybemis.
jeigu islydisi buitines siuksles, ar organines ismatas - jos gal ir issilydis, homegenizuosis ir kuriam laikui dings puvimo agentai , taciau atsalus metalu ismatos nevirs. Vokietijoje tokia substancija oksiduoja labai aukstoje temperaturoje (2000C) ir pro vamzdzius isleidzia i stratosfera. Nekazinkoks sprendimas, bet maziausiai kenkiantis. Cia alegorsikai apie tokios visuomenes ateiti.

Kol kas Šim. siautėja....       2020-01-3 21:05

Šimašiaus liberastinė šutvė siautėja tik dėka siaurapročių,lietuviakalbiais senokai virtusių ,miesto rinkėjų..Kai panaikinsime ONS, išnyks lietuviakalbiai ,išgaruos ir liberastinis tvaikas merijoje ir Tėvynėje…Pagarba mūsų herojus ginantiems lietuviams ir panieka įmonės darbininkams, nedrįstantiems pasiūlyti Šimašiui pačiam lupti tautos suteiktus atminimo ženklus..Tie bailūs darbininkėliai yra verti paniekos kaip ir Šiamšiaus žydroji šutvė... Reakcijos

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vilniaus-savivaldybe-vel-nueme-skirpos-aleja-zyminti-lipduka.d?id=83176863&com=1

valentinavičiuigailiui       2020-01-3 18:57

Tamstos žiniai- “Juozapas” čia nekomentavo. Jums pasivaideno.

Valentinavičius-Gailius >16:09, 16:43, 17:12       2020-01-3 16:22

Juozapai,
ar ir tau nurodė “nei vieno komentaro be lojimo ant Radžvilo”?

-------       2020-01-3 16:12

...aaa, vos nepamiršau dar šių temų:
7.  ONS dirbtinai kuriama socialinė nelygybė ir lietuvių emigracijos skatinimas bei trrečiųjų šalių piliečių imigracijos skatinimas kaip Lietuvis nutautinimo ir federalizacijos instrumentai.
8. Invazinių juridinių instancijų kūrimas, luomų privilegijos ir rinkimų pagal partijų sąrašus įtvietinimas kaip Lietuvos naikinimo elementai.
Invaziniai juridiniai subjektai - dirbtiniai dariniai, sudaryti iš Lietuvos piliečių nerinktų ir todėl neturinčių sprendžiamosuis juridinės galios fizinių asmenų.
Jei dar ką prisiminsiu, papildysiu.

Family Watch       2020-01-3 16:04

The Good, the Bad, and the Ugly: UNFPA’s Nairobi ICPD+25 Summit
Note: This special report will provide extensive, never-before revealed evidence of the UN’s radical anti-family and anti-life agendas (see “Ugly” sections in Part II). Please take the time to sign the Life and Family Nairobi Declaration here.

Special Report
by Sharon Slater, President of Family Watch International

Part I

As the dust settles on the infamous UNFPA-led ICPD+25 Summit held in Nairobi, Kenya November 12-14, we provide you with this in-depth analysis and special report. There was so much that was good and even some that was very good, but also so much that was bad, ugly, and even very ugly.

As I looked upon the bleak Kibera slums not far from the Nairobi Summit venue, I wondered how much good could have been done if all the attention and millions of dollars expended to put on the Summit to advance radical sexual causes had instead been used to solve some of the real problems in Africa.

At this Summit, which purported to be a 25-year review of the International Conference on Population and Development (ICPD), our Family Watch team was there in force. We educated and informed family-friendly UN diplomats and helped counter harmful, hidden agendas advanced by UNFPA and some of its partner agencies and non-governmental organizations.


UNFPA left no stone unturned in partnering with every radical major abortion advocacy group on our planet to put on their Summit, from International Planned Parenthood Federation, to Marie Stopes, to IPAS (the manufacturer of the lucrative handheld abortion suction device called the IPAS “EasyGrip”), to Women Deliver, and more. The Nairobi Summit in essence was a very expensive abortion-rights extravaganza.

We will start with the good, then give you the very good, and then the best (five great things altogether in Part I!) before we reveal to you the bad, the ugly, and ugliest of the ugly in a forthcoming Part II of our special Nairobi Summit report.
https://familywatch.org/the-good-the-bad-and-the-ugly-unfpas-nairobi-icpd25-summit/?inf_contact_key=f9c5035dd81419288104723d84a4b69c7e470d92b8b75168d98a0b8cac0e9c09#.Xg9G01X7RGF

Ačiū Profesoriui       2020-01-3 15:43

Pagaliau supratau, kas Lietuvoje vyko. Sąjūdis buvo ir “masinis”, ir “mažos grupelės”. Jis turėjo ir imti valdžią, ir valdžią paėmęs kovoti pats su savimi ir visomis partijomis. Nemasinis Sąjūdis buvo toks galingas, kad suskaldė imperiją. Bet buvo toks silpnas, kad kapituliavo prieš “megztas beretes”. Dabar jau viskas aišku.

Raigerdas>ponui        2020-01-3 15:12

Čia vienas ponas manęs klausia:“ponas Raigerdai     2020-01-3 14:02
Mūsų politikos ir gyvenimo kursas yra Europos sąjunga ar Rytų sąjunga, tai mes apsisprendėm ar neapsisprendėm”. Kas tie mes? Dėl ko mes apsisprendėm? Mes nesame jokioje Rytų Sąjungoje, manau, jūs tai turėtumėte žinoti. Kas per mūsų politikos ir gyvenimo kursas? Aš pirmą kartą apie tai girdžiu, kad toks iš viso egzistuoja. Įtariu, kad jūs būsite tas konservatorius, kuris kalba apie kažką tai ir pats nežino apie ką. Pirmiausia, kas per Vakarų kryptis? Jūs mokate lietuviškai ar nemokate? Jeigu nemokate, tada rašykite ta kalba, kokia yra jūsų gimtoji kalba. Toliau ponas porina:“Tai jeigu vieną kartą apsisprendėm, tai turim visi tvirtai laikytis vienodo kurso, o ne peikti dešiniąsias jėgas, kad jie laikosi vakarų krypties, o kažkas įvairiomis mūsų politikų klaidomis remdamiesi nori pakeisti kursą į rytus”. Mielas pone-vaikeli, “laikytis vienodo kurso, o ne peikti mūsų komunistų partiją” yra tas pats bolševikinis mąstymas, nors pats propaguoju Vakarų politinę kultūrą, tik “mūsų komunistų partiją” pats pakeitei į “dešiniąsias jėgas”. Ar girdėjai, kad žmogus mąsto stereotipais arba šablonais? Tai nežinau, kas buvo tavo tėvai, bet tavo komentaras man priminė kokio nors komunistų partijos sekretoriaus kalbą kolūkio susirinkime. Susidaro įspūdis, kad tavo perskaitytų knygų bagažas yra itin skurdus. Dauguma Vakarų Europos valstybių turi Konstitucinės Monarchijos valdymo formą, tai kur tu ten eisi su savo Seimo valdymo forma? Ar tu žinai, kad tie vakariečiai atvirai tau nesako, bet tik laikydamiesi pagarbos principo kalba su tavimi ir sako Okey, okey, nors iš tikrųjų jiems šitie rytiečiai su savo tokiomis pusiau apsimiegojusio arba pusiau apsvaigusio žmogaus kalbomis kelia gailestį ir nuobodulį. Tavo “dešinieji” arba konservatoriai yra tipiški Putino partijos “Jiedinaja Rossija” analogas, tik skirtumas yra toks, kad jie kalba rusiškai, o konservatoriai lietuviškai. Bet jų mentalitetas yra vos ne adekvatus mūsų dešiniesiems. Bet “Jiedinaja Rossija” apėjo mūsų konservatorius, nes yra gudresni. Rusijai baltarusiai buvo vos ne didžiausias priešas LDK laikais. Todėl Jekaterina II išleido slaptus įsakymus, dėl baltarusių sunaikinimo ir pavertimo juos rusais. Diktatorius Lukošenko tam tinka idealiai. Konservatoriai atsistojo į OŽIO poziciją ir visur demonstravo pozą - “mes su jumis nesikalbame”. Ką padarė Putinas? Jis Lukošenka įtikino dėl būtinybės statyti atominę elektrinę, padarė ir kitus žingsnius, kurie Baltarusiją pastato į vos ne pilną ekonominę priklausomybę. Tuo tarpu lietuviai taip ir liko stovėti “ORAUS OŽIO” pozicijoje, net nenutuokdami, kad LDK buvo galinga ne tik savo armija, bet ekonominiais ryšiais. Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos sąjunga yra tokia stipri galia, kad ta Vakarų Europa net pamirštų, kad egzistuoja toks dalykas, kaip Rusija. Todėl, Rusijai, kad išlikti su savo įtaka Europoje, mirtinai reikėjo įmušti klyną tarp Baltarusijos ir Lietuvos. Kvaili konservatoriai, stovėdami “Oraus Ožio” pozicijoje šito nesuprato ir nesupranta iki pat šiandien. Jie net nesupranta, kas yra ta Konstitucinė Monarchija, ir kodėl Vakaruose ji išliko, kaip sėkminga valstybės valdymo forma. Tai tu, ponas vaikeli, kursi Lietuvoje tą Konstitucinę Monarchiją, kurią pavadinsi “skandinavišku modeliu”, kad tautiečiams pradėti kabinti naują makaronų rūšį? Ar tu supranti, ponas vaikeli, kad konservatoriai yra visiški nemokšos ekonominiuose klausimuose, ir kad jums 1-oje vietoje yra IDEOLOGIJA, kaip Putino partijai “Jiedinaja Rossija”? Dar amžinatilsis Lubys ne kartą minėjo, kad Lietuvos politikai stato vežimą pirmiau arklio. Tą daro būtent tavo “dešinieji”, kurie nėra jokie dešinieji politikoje, nes tai yra “politikai-mėgėjai”, kuriems kalbos apie “ėjimą į Vakarus” yra demagoginio charakterio kalbos. Lietuvos konservatoriai yra TIPIŠKI REAKCIONIERIAI, todėl būtent jie yra mūsų valstybės duobkasiai. Ir Saulius Skvernelis juos pavadino tikrai labai tiksliai, kad jie yra ANTIVALSTYBINĖ PARTIJA.

-------       2020-01-3 15:09

Dar turėtų pasirodyti monumentalūs straipsniai tokiomis temomis:
1.Apie vadovaujančių politikų moralės ir sažinės akcentavimą ir apie tai, kaip viešas dorovinių savybių pabrėžimas veikia viešąją nuomonę, kuri suponuoja ptariotiškumo sąvoką ir jo praktines formas.
2. Šiandienę situaciją Lietuvos švietime ir kaip globaliosios ekonomikos paliesta Lietuvos visuomenė išsilavinimo pagalba gali priešpastatyti geresnį ir efektyvesnį nacionalinės valstybės modelį globaliosios ekonomikos propaguojamam pseudoliberalizmui, kuris iš esmės tėra pavienių verslo grupių servilizmas per aukščiausius valdžios sluoksnius.
3. Žmogaus Teisių konvencijos santykį su globaliosios ekonomikos mechanizmu ir socialinės situacijos analizėn bei kaip taip vadinamieji ,,investitoriai’’ iš tiesų naudojasi sunkia žmonių padėtimi, kurie dėl išgyvenimo yra priversti sutikti su bet kokiomis sąlygomis.
4. Humanitarinių mokslų reikšmę bei įtaką šiandienei technicizmo lavinai ir kaip/kodėl hmanitariniai mokslai yra tiesioginis globalistų antipodas bei individo/šeimos apsauga.
5. Švietimo ir objektyvaus istorijos vertinimo reikšmę nacionalinės valstybės kūrimui bei globalistų propaguojamo individualaus ultrahedonizmo žalą visuomenę vienijančioms idėjoms bei šių dėjų reikšmę nacionalinės valstybės/tautos progresui.
6.  Humanitrinių mokslų ir technokratijso santykis atskirose valstybėse ir kaip šis santykis veikia Europos bei Europos Sąjungos raidą; taip pat šio santykio reikšmė daugianacionalinių valstybių evoliucijoje.
Kol kas, atrodo, tiek.
Linkiu kuo didžiausios sėkmės gerb. prof. V. Radžvilui - universiteto profesoriui parašyti ir pateikti tokius straipsnius yra žymiai lengviau nei kokiam nors nežinomam provincijos šviesuolėliui, atsidūrusiam ant socialinių paraščių ribos.
Kai šios temos bus išanaizuotos nuo ir iki, tada ProPatria vėl leis komentuoti visiems panorėjusiems, šitaip sukaupiant naują idėjinį bagažą būsimai viešai polemikai.
Nežinau ir negaliu žinoti, ar temos bus pateikiamos tokia tvarka, kaip išdėsčiau numeriais, bet tai jau bereikšmis techninis klausimas.
Turiu garbės.

-------       2020-01-3 14:34

—> 14.02
Išvardinkite yas dešiniąsias jėgas, kurios Lietuvoje laikosi provakarietiško kurso.

ir dar       2020-01-3 13:13

ekonomika ir politika turi būti į vakarus. Ir dar geriau būtų, kad Lietuvos verlo atstovai, dirbantys su Rusija, geriausia, kad neitų į politiką, nes ypač dabar Rusija per ekonomiką daro politiką, o mes jos skonį žinome.

ponas Raigerdai       2020-01-3 13:02

Mūsų politikos ir gyvenimo kursas yra Europos sąjunga ar Rytų sąjunga, tai mes apsisprendėm ar neapsisprendėm. Tai jeigu vieną kartą apsisprendėm, tai turim visi tvirtai laikytis vienodo kurso, o ne peikti dešiniąsias jėgas, kad jie laikosi vakarų krypties, o kažkas įvairiomis mūsų politikų klaidomis remdamiesi nori pakeisti kursą į rytus. Va čia mūsų visa bėda, kad leidžiamės į įvairias avantiūras pamiršdami, kas mes šiandien esame, o esame Europos Sąjungos valstybė ir daugiau niekada nesidairykime atgal, tai reikia išmokti ir suprasti kaip Tėve mūsų maldą.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2020-01-3 11:41

Tomkinių respublika.lt naikina tokį tekstą
***
Pakelkim galvas, Lietuviai
Nacionalinis susivienijimas
va čia
s u s i v i e n i j i m a s.lt
_________________________
Sąjūdis 2

Raigerdas        2020-01-3 11:22

Be abejo, šitas prof. V. Radžvilo darbas dar bus nagrinėjamas detaliai, nes ten yra tikrai nemažai vertingų minčių. Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną tokį teiginį:“Būtent šia prasme Lietuvos valstybė neįvyko. Po valstybės iškaba slepiasi tik administraciškai nuo milžiniškos imperijos atsiskyręs kvazipolitinis darinys, arba tiesiog „mažoji zona“ – atskilęs „didžiosios zonos“ fragmentas”. Šitas “fragmentas” tikrai pas mus egzistuoja. Kur jis labiausiai pasireiškia? Na, aišku, tų politikų idėjose, kurie uoliai maitinasi iš mokesčių mokėtojų pinigų. Pirmiausia, jų ne pagarba visuomenei yra užmaskuota GĖRIO kūrimu, kad niekas nesuprastų ir neužuostų tų kenkėjiškų jo ketinimų jo destruktyvųjį mąstymą įsisavinusioje galvoje. Štai šįryt, atsitiktinai išgirdau G. Palucko svaičiojimus Musnicko laidoje per “Žinių radiją”. Nei vieno iš jų nepavadinsi silpnapročiu, bet štai ta ne pagarba klausytojui išsiugdyta tiek Musnicko, tiek G. Palucko, gal būt, net nuo pat vaikystės. Štai Musnickas tauzija:“O kaip jūs manote, štai ...ėėėėėėėė...padidėjo vaiko pinigai…ėėėėėėėė...pensijos…ėėėėėė...kai kam atlyginimai…, bet kainos tai pakilo?” Ir visažinis G. Paluckas, nutaisęs protingą miną, pradeda demonstruoti savo ne kompetetingumą pinigų valstybėje funkcionavimo srityje. Ir galutinė išvada yra tokia, kad kalti visame tame yra “Valstiečių” partija. Kad kainų kilimas priklauso visame pasaulyje tik nuo Federalinės Rezervų Sistemos veiksmų JAV, tai G. Paluckas apie tai net girdėjęs nėra, nes jis net nesupranta, kad dabartiniai pinigai yra tik vertybiniai popieriai, kurie pastoviai nuvertėja, todėl kainų kilimas yra neišvengiamas. Bet, pagal G. Palucko silpną galvelę, nes jis galvoja, kad visi klausytojai yra tokie pat puskvailiai kaip ir jis, kalti yra “valstiečiai”, nes jis, gal būt, įsivaizduoja, kad dolerius ir eurus spausdina “valstiečių” partija, o ne FRS ar Europos Centrinis Bankas. Toliau kalba nukrypsta apie Narkevičiaus nusižengimus ir čia visažinis G. Paluckas vėl rėžia tokią “išmintį”, kokią sugeba pagaminti jo nestiprus protelis:“Na, matote, mūsų Prezidentas yra kaip moralinis veidas…ėėėėėė..., čia yra tokia kaip “minkštoji politika” ir t.t. Nesistengiau atgaminti jų tekstus pažodžiui, bet esmę, manau, perdaviau. Pasirodo, pas mus yra “minkštoji politika”. O tai jeigu yra “minkštoji politika”, tai turi būti ir “kietoji politika”, o jeigu yra “kietoji politika”, tada yra ir “pusiau kietoji politika” ir t.t. Ką visa tai reiškia? Tai reiškia, kad G. Paluckas yra politikas, kuris net neturi net supratimo, kas yra ta politika ir kam ji reikalinga. Žmogelis šneka ir pats nežino apie ką jis šneka. “Gudruolis” R. Musnickas, kad apdergti “valstiečius” pasikviečia kartais į savo laidas šmeižikę Tvaskienę. Taigi, ar šitie paminėti žmonės neturėtų darbo Rusijoje? Taip, jie ten yra laukiami. Tik su vienu bet… Jie galėtų dirbti nebent “Sputnik” laidų vedėjais pas Kiseliovą, nes jie, patriotiškai nusiteikusių žmonių gerbiamose laidose, dirbti negalėtų net Rusijoje. Tai štai tokių “sovietinių” fragmentų mes Lietuvoje turime sočiai. Bet tokių, kurie visuomenę, savo žiūrovus, savo klausytojus, savo klientus, savo rinkėjus laiko už kvailius, yra kiekvienoje šalyje. Ir kuri visuomenė greičiau nusipurtys nuo savo kūno tokius prisisiurbusius į jos kūną parazitus, tuo geriau ji gyvens, nes tai yra ekonomikos klausymas ir darbo efektyvumo klausimas.

Raigerdas        2020-01-3 11:22

Kiekvienas parduodame savo gabumus. Kokius gabumus parduoda “žurnalistė” Jurga Tvaskienė? Šmeižtą. Bet ar tai gabumai ar tai kenkėjiška veikla? Ar ji pati tai supranta? Manau, kad ne, nes šmeižtai-pramanai arba gandai jai yra kaip objektyvių žinių skleidimas. Štai “valstiečiai” pagaliau priėmė įstatymą dėl melagingų pranešimų apie tai, kad tėvai žaloja vaikus. NUOSTABUS DALYKAS. BET PAŽIŪRĖKITE, TIK PO 30 METŲ MŪSŲ VALSTYBĖJE PAGALIAU POLITIKAI SUPRATO, KAD YRA TOKS ŽMOGUS, KURIS NORI APGAUTI VISUS, IR PASIUNČIA MELAGINGĄ PRANEŠIMĄ. O KIEK DĖL ŠITŲ ŽMONIŲ BUVO IŠVEŽTA Į SIBIRĄ? KIEK BUVO SUŠAUDYTA? Tai, gal ir žurnalistų atžvilgiu bus imtasi panašių priemonių? Taigi, ponui V. Radžvilui norėtusi palinkėti didesnio suvokimo apie moralės reikšmę visoje valstybinių institucijų tinkle. Nes jeigu šito nebus, tai mes turėsime ne tik “fragmentus” iš Rusijos, bet ir iš Šiaurės Korėjos. Kuo mūsų visuomenė skiriasi nuo laukinių genčių Etiopijoje? Tik aukštesne morale ir tik aukštesnė moralė gali išgelbėti mūsų šalį nuo tokių, kaip J. Tvaskienė “žurnalistų”, ir nuo tokių, kaip G. Paluckas “politikų”. Taigi, problema yra tame, kad LRT dirba panašiai, ir visuomenei yra pateikiama panašaus lygio SUBJEKTYVI NUOMONĖ, bet tai nėra informacija. Štai, prisimenu, Miliūtė irgi vedė laidą su Kirkilu. Ir ji užkniso Kirkilą su vienu ir tuo pačiu klausimu: “kodėl jūsų Bebras (partijos simbolis) be ūsų?”. Suprantate, tai taip svarbu yra mūsų visuomenei, kad svarbesnių klausimų nėra. Kodėl nėra? Todėl, kad šita laida Miliūtei nieko nekainuoja. Už viską sumoka, tas kvailiu laikomas mokesčių mokėtojas, kuris išlaiko ir tą pačią Miliūtę, užsikrėtusią gana seniai narciziškumu, kuris daugiau yra būdingas vyrams. Kur čia yra problema? Vėl gi moralėje, apie kurią Rita Miliūtė neturi jokio supratimo, nes ji jai nereikalinga. Ir toks žmogus moko kitus? O, Dieve…

ah1       2020-01-2 17:26

” netikra ikrovė” mechanizmas į pasamonę  prakišti tai kas norima prakišti todėl net skaitytina pastatant bloką zombinimo programai, plius ” kvepia ” KGBistiniais mechanizmais

-------       2020-01-2 16:01

—> 16.55
Čia tu, Pikc?
p.s. tinklalapio laikrodis skuba, patikslinkite.

>15:46       2020-01-2 15:55

“Tik kai ProPatrios komentarų skyriuose komentatoriai drąsiai išrėžė visą tiesą”.

Įvedėte naują riboženklį Lietuvos istorijoje ir dar vieną Laisvės kovų etapą?:)

-------       2020-01-2 14:46

O kur jūs buvote anksčiau su savo protingomis ir tesingomis įžvagomis, p. Radžvilai? Kol dirbote universitete, neatrodo, kad persidažiusi komunistinė nomenklatūra, faktiškai uzurpavusi visus svarbiausius postus Lietuvoje ir netgi siunčianti savuosius į Europarlamentą deputatais, jums labai užkliūdavo.
Ir tik kai ProPatrios komentarų skyriuose komentatoriai drąsiai išrėžė visą tiesą apie patriotais apsimetančius komunistus, bet kokia kaina - pirmiausia, aišku, dėl savo pačių naudos ir saugaus kailio - besistengiančius išlaikyti Lietuvą Rusijos geopolitinėje orbitoje - tada ir jūs, p. Radžvilai, prisiminėte Sąjudžio laikus ir tuomettinę kovą už Lietuvą.
Štai jeigu jūs būtumėte tokius straipsnius ir tokias įžvalgas išsakč tada, kuomet nomenklatūra triumfavo, kai prezidente tapo komunistų partijos funkcionierė - štai tokiu atveju būtų galima drąsiai teigti: ,,Štai kas yra tikras Lietuvos didvyris - prof. V. Radžvilas’‘.
JE kardinolas Sigitas Tamkevičius - štai kas yra tikrasis Lietuvos vedlys į laisvę.
Kai V. Landsbergis ir V. Radžvilas saočiai ir ramiai profesoriavo, JE karidinolas Sigitas Tamkevičius vargo tremtyje ir KGB tardymo izoliatoriuose.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2020-01-2 14:42

Yra lietuvis liudininkas, kuriam, esant 21-erių, buvo siūloma tapti kpcc nariu. Teoriškai bei praktiškai, galėjo spėti ir Gitanas.

T0mas J. -> LJP       2020-01-2 14:30

Vargiai begalėjo spėti, juk 1989 jam suėjo tik 25 m.

nieko nuostabaus       2020-01-2 14:02

Lietuvoje sukoncentruoti valdžią į savo rankas nori žmonės, ilgą laiką dirbę prievartos struktūrose, tai tikrai labai pavojingas signalas.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2020-01-2 13:31

Tomai J, ar Gitanas Nausėda buvo komunistas?

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2020-01-2 13:26

Gitanas Nausėda:
- nori u_ž_č_i_a_u_p_t_i virtuvėse (komentaruose) burbančius prieš sistemos grybauskinius (...), išvariusius svetur milijoną (pusė visų!!!) darbininkų;
- nori u_ž_č_i_a_u_p_t_i tuos, kurie daro sąjūdį 2.
Apie tai va čia
https://www.lrp.lt/lt/prezidentas-teikia-zvalgybos-istatymo-pataisas/33614
L blogai.
Berods, sausio 14 bus svarstymas seime šia tema.
Lietuviai, laikom frontą.

Gerą kelią,neskubų       2020-01-2 13:09

renkasi Nacionalinis judėjimas.Tik taip sukuriama tai,kas vertinga.Tai ne stiklinį pastatą pastatyti.

žinia nežinia       2020-01-2 12:56

ačiū Tomai J

T0mas J.       2020-01-2 12:55

“nesupranti, kad čia pasireiškei kaip tikras leninietis”

Esu koks esu. Bet leninietis gal ne.. Leninas buvo UŽ savų vertybių brukimą kitiems jėga, o aš - kategoriškai prieš tai. Leninas buvo už bažnyčių ir cerkvių naikinimą - aš kategoriškai prieš tai.

fundamentalus "praregėjimas"       2020-01-2 12:47

dar labai didelis klausimas ,ar demokratinis,laisvas ir tikrai pažangus Vakarų Europos pasaulis yra toks jau vienareikšmiškai liberalus .Tai ,mano pastebėjimu , - viso labo tik mūsų ,lietuviškos, “nepriklausomos”, nepriklausančios Tautai(o kam ,senai būtų idomu išsiaiškinti?) angažuotas išsigalvojimas.O tai - ačiū Dievui -jau labai daug.

Apokaliptikams       2020-01-2 12:27

Nėra ir nebus taip, kaip jūs norite, jūsų negatyvas nenueis ,,Dievui į ausį”. Lietuvių tauta turės geresnę ateitį, nes to verta. Kantrybės.

Tomai J.,       2020-01-2 12:24

ką žinai apie carą ar jo šeimą? Pažinojai asmeniškai? Net nesupranti, kad čia pasireiškei kaip tikras leninietis.

T0mas J. -> žinia nežinia       2020-01-2 11:54

Andrius Tapinas nėra stribvaikis, jis tik sūnus Jono Laimono Tapino, gerai gyvenusio okupacijos metais.
1978–1979 m. Laimonas stažavosi Sorbonos universitete Paryžiuje, mat KGB juo pasitikėjo.
Laimonas Tapinas - TSKP narys nuo 1977 m.

T0mas J.       2020-01-2 11:50

“Ar yra bent viena vykusi pasaulietinė revoliucija, kuri būtų atnešusi ką nors gero?”
(Klausimas)

Nesu istorikas, nepažįstu visų revoliucijų, bet manau kad kiekviena ką nors gero atneša. Pvz. Spalio revoliucija sunaikino parazito išnaudotojo caro šeimą, Atgimimo “dainuojanti revoliucija” Lietuvoje - išvijo TSKPistų okupantų kariuomenę.

žinia nežinia       2020-01-2 9:13

Bjaurybė Andrius Tapinas, Joną Noreiką ir Kazį Škirpą ginančius, Lietuvos patriotus pavadino lenteliufilais
va čia (nuo 1:15:00)
https://www.youtube.com/watch?v=Bkb9KKMcySE
Andrius Tapinas - stribvaikis. Kas galėtų tai paneigti?

Klausimas Tomui J.       2020-01-2 9:08

Ar yra bent viena vykusi pasaulietinė revoliucija, kuri būtų atnešusi ką nors gero?

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS       2020-01-2 8:28

Tomai J, gerai rašai. Dabar, reikia pasitarti ir nuspręsti kaip išjungti tuos grybauskinius (komunistus, užsislaptinusius ir visus kitokius kgb’istus, stribvaikius, ...) vienu ypu.
Pvz.: paruošti seimo rinkimų įstatymą, kuris 30 metų lindėjusioms v_i_s_o_m_s partinėms gaujoms užkirstų kelią į seimą už l sunkius padarinius Tautai bei Lietuvai. 30-ies metų laikmetį pavadinti Tautos bei Lietuvos priešų išryškinimo laikmečiu.
Dėl šventos ramybės dar papildomai:
1) paruošti valstybės tarnautojo įstatymą, kuris komunistams (ir panašiems) užkirstų kelią į bet kokią valstybinės tarnybos vietą;
2) paruošti verslo įstatymą, kuris išjungtų komunistus iš verslo darymo;
3) ir tt.
________________________
Sąjūdis 2
2020 sausio 2

Dzeikas       2020-01-2 7:56

Pradzios neskaiciau, iskart perskaiciau paskutine pastraipa ir ka norejo pasakyt autorius tapo aisku.
Ne viskas taip vienareiksmiska, nors esme , palikdamas detales, perspektyvas ir galimybes autorius paliko obalsiu.Pvz., neisanalizuota ir palikta uz skliausteliu tautos baudziavinis mentalitetas kaip vergo sindromas ar kaip azijatiskumas. Autorius panaudojo termina “eurazija”. T.y. migla paliko siuo klausimu, nes ir paciam neaisku.Nezinodami diagnozes nezinome isejimo is aklavietes keliu.
Kagi, verta isiskaityti i argumentus.
Visdelto straipsniu ciklas NERA bevertis.

T0mas J.       2020-01-2 2:44

Radžvilas politinius pokyčius, vykusius 1988-1990 m. Lietuvoje vadina “dainuojančia revoliucija” ir (net kelis kartus) tiesiog REVOLIUCIJA.
Noriu nesutikti.
Revoliucija yra tada, kai organizuotai ir greitai senoji valdžia nustumiama šiukšlynan, pasirūpinant kad ji nesugrįžtų. Lietuvoje to neįvyko – TSKPistai kaip valdė iki 1990 taip ir liko valdyti – niekas nesirūpino ir nesiekė, kad komunistams būtų uždrausta valdyti. 1988 m. bemastant apie Sąjūdžio Seimo Tarybos sudėtį man galvoje vis sukosi mintis: juk joje kas antras – TSKP narys – ar gali tokie padaryti revoliuciją?! Deja, mano baimės išsipildė: Sąjūdis revoliucijos nepadarė. Ir tauta tebesimaudo šūde, teisingumo ir materialinės gerovės NĖRA: emigracija, savižudybės, nedarbas, net dirbantys žmonės gyvena žemiau skurdo ribos. Kodėl? Nes REVOLIUCIJA NEBUVO PADARYTA, kolaborantai nebuvo nukenksminti.
Kas valdė šalį po Nepriklausomybės paskelbimo?
Net praėjus nemažai metų po 1990 – valdžioje vis buvo daug prezidentų, premjerų – TSKP narių: Brazauskas, Alg.Butkevičius, R.Paksas, G.Kirkilas, Grybauskaitė, L.M.Stankevičius, A.Šleževičius, K.Prunskienė.
Ministrai TSKP nariai:
J.Bernatonis, R.Šadžius, R.Šalaševičiūtė, A.Vinkus, Č.V.Stankevičius, Rimantas Sinkevičius, P.Kūris, V.Knašys, M.Misiukonis, B.Bradauskas, J.Prapiestis, Artūras Paulauskas, P.Gylys, A.Matulevičius, V.Domarkas, V.Einoris, V.Žiemelis, Algirdas Monkevičius, Sigitas Kaktys, Baguška, Brėdikis, A.Valionis, P.Papovas, Balčytis, R.Karazija, E.Gustas, Linas Linkevičius, Aleksandras Vasiliauskas ir daugybė kitų. Išvardinau tik dalį.
Generalinei Prokuratūrai vadovavo TSKPistas Artūras Paulauskas.
Konstituciniam Teismui – TSKPistas Egidijus Kūris.
VRK 20 metų vadovavo TSKPistas Z.Vaigauskas.
Nacionalinių premijų skyrimo komisijai vadovauja Daujotytė Pakerienė, komunistė nuo 1975 m.
Kodėl TSKPistai yra blogis? Todėl, kad tai bailiai kolaborantai, sunkiais tėvynei okupacijos metais tarnavę PRIEŠUI.
Bailys – ne kūrėjas – negali tarnauti teisingumui.

Al.       2020-01-2 2:39

O man atrodo, kad Radžvilas su tom megztom beretėm šovė sau į koją. Iki šiol maniau ir tebemanau, kad perestroiką perėmė ar susigrąžino kolaborantų luomas, vadovaujamas rezervistų korpuso, o ne kažkokie jų nekenčiami ,,beretės”. Ir šie ,,indai” gražiai susisiekė su Vakaruose vykusios ,,liberalios” revoliucijos ,,indais”. Nes, manau, buvo koordinuojami iš to pačio kominterno ar kieno ten už jo. Lietuvių tauta per karus ir okupacijas prarado daugybę savo rinktinių žmonių, tad kaltinti ją, kad ji per greit pasidavė yra niekšiška. Vakarų tautos, būdamos žymiai stipresnės, pasiduoda mūsų akyse. Mes nepasidavėm. Mes tik kol kas pralaimime.

Ir nevartokit tos idiotiškos formos ,,visavertė”. Jei taip jau vengiat rusicizmų (nors, manau, kvaila formą ,,pilnavertė” laikyti rusicizmu), nenaudokit rusicizmo ,,neįvykusi valstybė”.

ne, ne, ne       2020-01-2 0:10

Yra ir greitas, lengvas būdas- nueini į rinkimus ir primeti į dėžę biuletenių.
Nu ir viskas. Sėdėk ir lauk pagerėjimų. Kas če neaiškaus?

taip       2020-01-2 0:02

Belieka lėtas būdas- dešimtmečiais auginti naujus narius, šviesti tamsią asilų bandą.

fak       2020-01-2 0:00

Bet koks vidaus režimas, ( toks kuris nėra primestas išorinės jėgos), egzistuoti gali tik dėl vienos priežasties:
jeigu teritorijos populiacijos totalią daugumą sudaro buki, bailūs,t.y. primityvūs individai.
Lietuvos teritorijoje gyvenačių lietuvių daiguma yra buki, bailūs, primityvūs vergai.
Vergai negali kurti valstybės.
Lietuvos valstybės nėra ir nebus.
Tai tiesiog akivaizdus faktas.

habilitās       2020-01-1 23:57

Teisingai, bet truputį paprasčiau, nebūtina visko įvilkti į kontrrevoliucijas ar kitokias sąmokslo teorijas. Vienas V. Matulevičiaus „Kranto“ laidos svečias psichologas (nepamenu pavardės) tai paaiškino paprasčiau ir trumpiau. Kompartijos nomenklatūrą sudarė elitas, kuris sėdėjo nomenklatūros „pastate“ ir tie, kurie stovėjo eilėje prie durų arba „antrieji“, kaip juos įvardijo laidos svečias. Į sąjūdį sulindo „antrieji“, nes jiems sąjūdis buvo instrumentas, leidęs išlaužti nomenklatūros „pastato“ duris ir patekti į vidų, išvaikant jame sėdėjusi elitą.
O 1992 m. nieko ypatingo neįvyko. „Antrieji“, supratę, kad nebėra Kremliaus viršininko, dalijančio nurodymus ką ir kaip daryti bei kuo užsiimti nomenklatūros „pastate“, pasitelkė į pagalbą kompartijos elitą, rinkimai atliko, kaip rašoma straipsnyje, „susisiekiančių indų“ vaidmenį. Tiek tos kontrrevoliucijos.
Rinkimams dirigavo KGB, ant kojų buvo pakeltas visas agentūrinis tinklas, propaganda buvo skleidžiama visur, kur tik susirinkdavo 5 ir daug žmonių, bet apie tai jau „n“ kartų rašyta, nieko naujo nėra.

the end       2020-01-1 23:26

Galima mėgti/nemėgti p. Radžvilo už jo politinės veiklis formą  (Diagnozicizmą), bet - kaip bebūtų, ši diagnozė tiksli.
Pasakius A, derėtų pasakyti ir B - o kas toliau?
O čia verta pabandyti paieškoti tam tikro V.R. santykio su jo nupasakota Diagnoze ir to kuo profesorius užsiima pastaruoju metu, ( partijos kūrimu).
Diagnozė aoškiai įrodo, jog jokios lietuvių tautos nėra.
Tauta- savoka politinė.
Yra lietuvakalbis burliokinio mentaliteto etnosas, rusomongolų perpista asilų banda. Tautos nėra, o turint omenyje, jog 1 000 000 lietuvių evakuavosi ir deja nebegrįš atgal, turint omenyje jog likusiųjų Lietuvoje 90% yra idiotai, reiškia, jog jokios tikros Lietuvosvalstybės atkurti deja, nebepavyks. Nebus kam, nebus su kuo, nebus vardan ko. Tai pirma.
Antra- kadangi kvazi/pseudo “Lietuvoje” veikia simuliakrinė “diamokratija”, politinis veikimas pagal režimo taisykles negali duoti jokių pizityvių tezultatų.  Nesisteminės partijos kūrimas toje pačioje režimo “operacinėje sistemoje” yra iš anksto pasmerktas veiksmas- režimo taisyklės tokią partiją arba sunaikins arba pavers sistemos dalimi.
Radžvilo partija negali būti vitališka nes-
Lietuvoje neb3ra tiek protingų ir atsakingų žmonių, kiek reikalinga sukurti gyvybišką ir galinčią kovoti politinę jėgą. Kuo užpildyti partinės organizacijos tūrį, kokiu alternatyviu turiniu? Buduliais? Sovietžmogiais- nachaliavščikais? Tuomet amen pareitų garantuotai.
Belieka lėtas būdas- dešimtmečiais auginti naujus narius, šviesti tamsią asilų bandą.
Tam Radžvilas & Co neturi resursų, neturi pajėgų, neturi nestandartinio veiksmo idėjų.
Išvada:
Menkos Radžvilo ir zylių pajėgos ir nekūrybiškumas + teritorijos gyventojų mentalinė totali ubagystė bei apkiautimas, Lietuvos valstybės atkūrimo ir auginimo, valstybingumo idėją daro utopija.
Finita.
Vieni nepajėgia, kiti nenori- liepto galas arti ir nėra jokių prielaidų tam paneigti.

 

O kas       2020-01-1 22:36

įvykdė (kontr)revoliuciją prieš tą ,,liberalų demokratinį Vakarų pasaulį”, kad mes ten taip puikiai įsipaišėme?

Raigerdas        2020-01-1 21:41

Labai gerai padaryta analizė dėl Sąjūdžio sužlugdymo. Atvirai pasakysiu, kad čia ponas V. Radžvilas maloniai nustebino ir netikėtai labai teisingai sudėliojo tą “Dainuojančios revoliucijos” mirties etapus. Tik norėčiau pabrėžti, kad visas pasakojimas idealiai atitinka nuo senovės laikų žinomos pasakos scenarijų:pradžioje su šūkiu”Šalin Drakoną” yra pašalinamas Drakonas, o vėliau po truputį atsiranda nauji šūkiai: “Tegyvuoja Naujasis, ne Komunistinis, bet Tautinis ir SAVAS Drakonas”. Viskas išdėliota gana tiksliai, belieka tik detalizuoti kiekvieną iš šio pasakojimo etapą ir IŠSIAIŠKINTI JŲ AUTORIUS. Nes neišsiaiškinus konkrečių autorių, neįvyks valymas, ir vėl turėsime eilinę istoriją su šūksniais “Šalin Drakoną”. Bet yra ir dar vienas variantas - suteikti galimybę jiems persiauklėti ir išmokyti juos dirbti visuomenei, pastoviai juos stebint. Man regis, kažką tai panašaus padarė estai. Reikia pradėti nuo palyginimų mūsų rinkimo sistemos ir estų rinkimo sistemos, ir išsiaiškinti, kur jie tai daro efektyviau. Kaip ten bebūtų, bet prof. V. Radžvilą tikrai galima pasveikinti su puikiu darbu, ir netgi labai svariu įnašu, aiškinantis Sąjūdžio pralaimėjimo priežastis. Jos įvardintos gana tiksliai, bet jeigu konkretizuoti Tų NUGALĖTOJŲ vaidmenis ir atlikėjus, tai tikrai atsiranda viltis atgimti mūsų valstybei, nes dauguma žmonių ją jau tikrai prarado.

Ir nė vienos pavardės...       2020-01-1 21:35

O tiek daug ir įdomiai parašyta.

valstybiškumas       2020-01-1 21:08

yra aukščiau partijų, aukščiau asmeniškumų, tai tiesiog Dievo duota dovana tautai

Valstybiškumas       2020-01-1 21:03

be pagarbaus ir atjautaus požiūrio į žmogų yra pasmerktas.Tai paliudijo konservatorių fiasko.

Kaip aptakiai Panorama       2020-01-1 21:02

šiandien su Algimanta Žukauskiene nušvietė atvykstančiųjų į Lietuvą srautą.Tikri skaičiai nepaminėti,tik procentai.60% procentų iš atvykstančiųjų grįžtantys iš emigracijos lietuviai ,o 40 %-kas?Tai didelis skaičius.Bedžiūgaujant dėl brexito įtakoje vykstančių  emigracijos pokyčių,nutylimas labai padidėjęs mirtingumas Lietuvoje.Tikri skaičiai nutylimi.Juoda propaganda.

teoriškai       2020-01-1 20:54

jūs sudėliojot visus taškus ant i, bet mes neišsiauginome savo Čerčilių, savo Basanavičių, Kudirkų, Smetonų, Reidenų, savo Margaretų ir Elžbietų, kurie labiausiai vertino valstybiškumą, negu asmeniškumą ir aišku šalia jų buvo protingos žmonos ir protingi vyrai. Mes dar tik pradinėje, kaip jūs sakote, užsitęsusioje stadijoje ir mūsų daigus puola visoki parazitai, stokojantys visapusiško ir objektyvaus mąstymo. Jūs atskleidėte priežastis, nurodykit kryptį, ieškokit naujojoje kartoje sveiko pradmens ir auginkit ir nukreipkit jį. Jūs mokytojas, o geri mokiniai pralenkia savo mokytojus gerąja prasme, įdėkit į jų rankas šviesos deglą, kad nepamestų krypties ir turinio.


Rekomenduojame

Kaip vysk. Pranciškus Ramanauskas Alfonsą Svarinską slapta lageryje įšventino į kunigus

Algimantas Rusteika. Kokie jie būtų dabar?

Laisvės premijos laureato Albino Kentros kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

Mitingo „Už istorinę atmintį, didvyrių garbę, Trispalvę ir Valstybę“ vaizdo įrašas

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena. Renginių programa

Rasa Čepaitienė. Signalinės sistemos I. Pidžinas

LRT: pirmieji kandidatų į Vilniaus universiteto rektoriaus postą debatai

Ramūnas Karbauskis. Kleptokratija ir jos didvyriai

Vygantas Malinauskas. Mano trigrašis į diskusiją apie simbolius

Prokurorų žinia: Neringa Venckienė iš įtariamosios tapo kaltinamąja

Šiandien, šeštadienį, 14 val. kviečiame į pilietinį mitingą – už istorinę atmintį, didvyrių garbę, Trispalvę ir Valstybę

Italų kalbininko prof. dr. Guido Michelinio paskaita apie lietuvių kalbą ir jos pranašumus

Vilniaus Sąjūdis: nedelsiant grąžinkite A. Kentrai Miško brolių muziejaus patalpas ir, atlyginę patirtą žalą, paremkite jo veiklą

Prokuratūra skundžia sprendimą Generolo Vėtros lentelės sudaužymo byloje

Raimondas Navickas. Pasiūlymas klaipėdiečiams

Tautos forumo reikalavimas dėl patyčių iš valstybinės vėliavos, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo

Robertas Čerškus. Apie neužmirštuolės žiedelius

Vidmantas Valiušaitis. 1944 m. sausio 9 d. tragiškai žuvo gaisre prezidentas Antanas Smetona

Liudvikas Jakimavičius. Įdomus faktas

Robertas Grigas. Jei iš LRT diktorių atsirastų...

Grėsmės lygių nebeliko. Įsigaliojo naujas Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašas

Tomas Baranauskas. Atmintinos dienos ir Kazys Škirpa

Vincentas Vobolevičius. ES direktyvos: kas jos ir ką jos gali?

Vidas Rachlevičius. Mes vėl pralaimim neiššovę...

Advokatas Remigijus Merkevičius neįžvelgia jokio moters nusikaltimo: jos sulaikymui pagrindo nebuvo

Liudvikas Jakimavičius. Atsako belaukiant: jis bus žiaurus ir visiškai kitoks nei prognozuojama

„Meilės krantų“ autorius Gitenis Umbrasas: Jausmas, lyg kas ranką pjautų

Nuo bačkos. LRT: mums dera nulenkti galvas prieš tas jaunas policijos pareigūnes, operatyviai radusias argumentų, kodėl gi reikia sulaikyti asmenį

Algimantas Rusteika. Trys išvados

Policinės valstybės sentencijos

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.