Dienos aktualija, Istorija

Elzbieta Žibutė Bagdonienė. Į tremties vietas sugrįžus

Tiesos.lt redakcija   2019 m. birželio 15 d. 9:36

1     

    

Elzbieta Žibutė Bagdonienė. Į tremties vietas sugrįžus

Jūsų dėmesiui siūlome Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Šiaulių skyriaus pirmininkės Elzbietos Žibutės Bagdonienės kalbą, pasakytą Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime.

1941 metai. Gražus birželio vakaras. Švelnus vėjelis siūbuoja praviro lango užuolaidas. Kvepia žydintys jazminai ir pakalnutės. Grubus beldimas į duris. Taip prasidėjo mūsų tautos naikinimas.

1949 metų pavasarį ir mūsų aštuonių asmenų šeima atsidūrėme Sibiro platybių Irkutsko srityje, Alzamajaus rajono Vėsiolos gyvenvietėje.

Prabėgus daugeliui metų po tremties vis kildavo noras aplankyti savo vaikystės ir paauglystės vietas, tačiau tai atostogų nėra, tai lėšų stoka, ar su sveikata problemos. Ir štai ankstyvą 2012 m. pavasarį atėjo dukra Aurelija ir sako: „Mama, važiuojame dabar, nes kažin ar kada beišsiruošime.“

Nutarėme važiuoti birželį, kadangi ten taip pat pats gamtos žydėjimas. Kadangi kelionė tolima, brangi, tai nutarėme aplankyti ne tik savo buvimo vietą Altamajų, bet ir Krasnojarską ir Irkutską. Nuo intensyvaus pasiruošimo, per draugus, per pažįstamus, per Užsienio reikalų ministeriją pavyko susisiekti su Krasnojarsko ir Irkutsko lietuvių bendruomenėmis, visur atradome ten užsilikusių mūsų barakų tremtinių, kurie pažada mus priimti, apnakvyndinti.

Ir štai ankstyvą birželio 2 d. rytą Krasnojarsko oro uoste mus pasitiko Albertas, buvęs mūsų barakų tremtinys. Mus apgyvendino, maitino, vežiojo po miestą ir gražias Krasnojarsko apylinkes. Toliau traukiniu mūsų kelionė į Altamajų. Altamajus mūsų buvimo laikotarpiu buvo rajono centras, 13 tūkst. gyventojų su gerai išvystyta miško pramone. Dabar tai sunykęs, pilkas miestelis, apie 7 tūkst. gyventojų, kadangi iš ten išvyko lietuviai, ukrainiečiai, tadžikai ir kiti ten buvę tremtiniai ir kaliniai. Tačiau Altamajuje mus pasitinka buvęs tremtinys, dabar vienintelis tikras verslininkas Petras Žilinskas. Jo šeima užsiima rimtu verslu, panašiai kaip Lietuvoje. Sūnus turi dvi parduotuves, vyresnioji duktė važinėja su taksi. Tai vienintelė susisiekimo priemonė Altamajuje. Nors miestelis nedidelis, bet labai plačiai išsimėtęs, kadangi vienaukščiai pastatai. Mes apsigyvenome pas mūsų barako tremtinę Lionginą.

Dar apie P. Žilinską noriu. Jis prie Transsibiro magistralės įsteigęs vakarietišką motelį su visais patogumais, su viskuo, ko reikia pravažiuojančiam žmogui. Kavinė, valgykla, viešbutis, pirtis, kirpykla. Vienas kambarys skirtas dirbiniams iš beržo tošies, Įdomiausias eksponatas, tai paties Petro didelis portretas, o kitas eksponatas – knyga apie visas Irkutsko šventyklas. Tai cerkvės, bažnyčios, koplyčios – viskas iš beržo tošies. Petras žinojo mūsų kelionės tikslą, mūsų gyvenvietę Vesiolą. Tai apie 10 kilometrų nuo Altanajaus miške. Jis surado mūsų pirmos mokytojos sūnų, kuriam tada buvo 4 ar 5 metai, kuris dabar žino visus aplinkinius keliukus.

Ir štai trimis mašinomis, dviem prabangiais džipais ir UAZ, dėl visa ko, važiavome link Vesiolos. Jeigu išvertus,  suprantate, tai gyvenvietė gražiu pavadinimu – Linksmutė. Mūsų laikais į Altamajų eidavome miškų takeliais, dabar gi važiuojame miškovežių išmaurotu keliu, provėžos 50–70 cm., tačiau įgudę vairuotojai kažkokiu būdu sugeba laviruoti tarp tų griovių. Ir štai nuo kalno pamatau pažįstamą panoramą. Mūsų gyvenvietė Vesiola buvo tarp kalnų slėnyje, stovėjo trys gyvenami barakai ir gyveno per 300 lietuvių toje gyvenvietėje. Dabar barakų nė žymės, pastatai buvo mediniai, neimpregnuota mediena ir stogai, ir pamatai iš medžio. Taip viskas sunykę, kad vietoje barakų užpelkėjusi pieva, o šlaitas, kuriame lietuviai kastuvais ir kirviu buvo atkovoję iš taigos didelį plotą derlingos žemės, kur auginome bulves, užaugęs gražiu mišku.

Susiorientuoju ir atseku mūsų barako vietą. Pastebiu duobutes, panašias į apkasus. Tai po grindimis lietuviai buvo išsikasę rūsiukus, kur laikydavo bulves ir kitas daržoves. Skaičiuoju: pirma, antra, trečia duobutė. Čia mūsų kambarys. Čia mes lakstėme, čia vaikščiojo mama. Susijaudinimas nenusakomas. Pagrindinis kelionės tikslas pasiektas.

Toliau vėl traukiniu iki Irkutsko. Ten vėl mus pasitinka, apgyvendina. Birželio 14-ąją išklausome mišias rusų kalba katalikiškoje bažnyčioje, vakarojame lietuvių bendruomenės būstinėje.

Išvykstant į šią kelionę brolis Vytenis buvo paprašęs pabandyti ką nors sužinoti apie jo ir jo draugų baudžiamosios bylos dokumentų likimą. Jis buvo teistas Irkutske su draugais. Mums pasakė, kad visi Irkutsko kalėjimų, lagerių, teismų dokumentai yra viename federalinio saugumo tarnybos archyve. Apsilankome toje įstaigoje. Apsauginis, išklausęs mūsų pageidavimą, iškvietė archyvo darbuotoją, kuri atidžiai išklausiusi pasakė mums užeiti už poros dienų. Taigi už poros dienų (tiek dar laiko turėjome) vėl apsilankome. Vėl ta pati labai maloni archyvo darbuotoja pasakė, kad rado tą bylą. Dokumentai išsilaikė gerai ir nėra tenai nei politikos, nei kriminalo, tačiau buvo 25 metai. Ji išaiškino, kokiu būdu galėtume atgauti tuos dokumentus. Ir štai Irkutskas, Maskva, Vilnius, Šiauliai – mūsų kelionė baigta.

Prabėgus metams, buvęs tremtinys, dabar gyvenantis tarp Irkutsko ir Vilniaus, paskambina, kad jis jau turi tuos dokumentus. Mes jam buvome suteikę visus įgaliojimus. Jis atvažiavo į Šiaulius. Mačiau, kaip susijaudino brolis, paėmęs į rankas tą garsią antitarybinę spaudą, tą baudžiamąją…

Štai penki mokykliniai sąsiuvinukai. Tai žurnalas, pavadintas „Taiga“. Pagrindinė antitarybinė spauda. Vėliau brolis šias knygutes sudėjo į knygą „Taiga taigoje“.

Baigti noriu Aldonos Puišytės žodžiais iš jos choralo „Gyvenimai ir žodžiai“, kur, mano supratimu, atspindi mūsų epochos žmonių likimus:

„Sudegino sparnus, o jei ir vėl nupurtę skausmo pelenus, pro vėtrų chaotiškąjį siutą išsiskleis, yra juk mumyse, kas nuolat skyla tartum sėkla ir auga virš praradimų dumblo it lotosai balti. Strėlė piktai širdin įsmigus, spinduliu pavers apšviest puvimo erdvei ir blykstels auksu žemės dulkė jos šviesoj. Tarp vėjų keturių visi mes esam šičia tarytum piliakalnio medžiai su neišdylančiom audroto amžiaus žymženklių rievėm.“

Ačiū.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

stasys        2019-06-16 17:51

Va imk ir pasakyk tam žmogui kad tai ką išgyveno nėra tikra .. ir tame tik juodos spalvos .


Rekomenduojame

Wesley J. Smith. Apie religijos laisvę Kanadoje

Aras Lukšas. Pasirinkęs audras

Irena Vasinauskaitė. Garliavos epopėja tęsiasi [4]

Geroji Naujiena: Ramybė šiems namams!

Kamilė Šeraitė. Škirpos alėjos pavadinimo keitimas – skubota iniciatyva

lrytas.lt: Italiją supurtė vaikų pardavimo skandalas: sukūrę įspūdingą schemą pildėsi kišenes

Algimantas Rusteika. Žmonių mažėja, biudžetas didėja, o pinigų vis labiau trūksta

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vaizdo įrašas iš akcijos Šiau­lių bul­va­ro lie­poms iš­sau­go­ti

Vygantas Malinauskas. Prie kokios civilizacijos Mindaugas prijungė Lietuvą?

Kviečiame savo parašu prisidėti prie tarptautinės bendruomenės pastangų išsaugoti Vincento Lamberto gyvybę

Saulius Dambrauskas. Kova už miškų išsaugojimą tęsiasi

Linas V. Medelis. Tiesus kelias į Orvelo pasaulį

Valdas Vasiliauskas. Ačiū partijai ir vyriausybei!

Benediktas XVI. Apie principus, kuriais privalu vadovautis viešajai valdžiai

Robertas Grigas. Apie skundimo paveldą

Raimondas Navickas. Kodėl vėl bandomas griauti lietuvių-žydų konsensusas dėl praeities didvyrių vertinimo?

Liutauras Stoškus. Kalnų parko projekto pristatymas

In memoriam. Jonas Juškaitis

Raimondas Navickas. Šakalienei pasiruošt

Ar suteikti Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ valstybinį pripažinimą? Povilo Urbšio abejonės (atnaujinta ir papildyta)

Geroji Naujiena: Rinkimės tikrąjį Gyvenimą – čia ir dabar

Verta prisiminti. Pijus XII. Krikščioniškoji sąžinė asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime

Verta prisiminti. Kazys Škirpa. Kodėl mes sukilom?

Gintaras Aleknonis. Sumaišties karuselėje

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Dėl Škirpos – tiesa yra kita, pone mere

Vygantas Malinauskas. Kuo skiriasi demokratija pagal JAV respublikonus ir pagal Lietuvos konservatorius?

Paremkime Irenos Vasinauskaitės peticiją „Išsaugokime brandžiąsias Šiaulių bulvaro liepas“

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius apie radikaliai pasikeitusias Tėvynės Sąjungos vertybes ir kunigų pareigą netylėti (papildyta)

Vytautas Radžvilas. Dar vienas žingsnis idėjinio-politinio TS-LKD (?) iš(si)gryninimo link

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.