Visuomenės pokyčių analizė, Propagandos ir ideologijos analizė, Socialinė politika, Šeimos politika

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kam kliudo šeima?

Tiesos.lt redakcija   2018 m. lapkričio 30 d. 7:20

2     

    

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kam kliudo šeima?

Kodėl šeima šiuolaikinėje kultūroje neretai tampa masinio puolimo taikiniu Nr.1? Kam ir kodėl taip norisi išklibinti visuomenės sąrangos ir natūralaus sambūvio pamatus?

Pirmiausia dabarties ekonomizmo formuojamo pasaulio raidą lemia ne klausimas: kas gera žmogui?, bet klausimas: kas naudinga dabar funkcionuojančiai ekonominei ir socialinei sistemai?, kas dar labiau ją skatina bei stimulioja?

Kadangi nūdienos sistemą labiausiai skatina vis augantis vartojimas, tai tie, kurie siekia susikrauti kuo didesnį pelną iš vis labiau plintančios vartotojiškos gyvensenos, į šeimą žvelgia kaip bene į paskutinę kliūtį jų siūlomame ir, rodos, pergalingai įtvirtinamame kelyje į vartojimu grįstą rojų.

Kai ekonomika savivalės būdu yra išlaisvinta iš moralės normų, kai šalis tėra tik didesnės reikšmės nebeturinti lokali teritorija verslui plėtoti, kai bendruomenės, klubai ar profesiniai susivienijimai išardyti, kai darbo vieta dažnai didesniu greičiu nei pajėgia žmogus klajoja po visą pasaulį; žodžiu, kai viskas taip trapu, laikina ir nepatikima, - vieninteliai šeiminiai ryšiai geba būti tvarūs ir pasižymi bent jau principiniu tvirtumu bei pastovumu. Jie lyg koks apsauginis bangolaužis sergi žmogų nuo vartotojiškos kultūros bangų keliamos grėsmės būti nuplautiems nuo paviršiaus žemės, kurioje žmogus stengiasi įsišaknyti. Tačiau rimtas klausimas, ar palikti be valstybės globos šeiminiai ryšiai dar ilgai pajėgs amortizuoti šį tolydžio vis stiprinamą spaudimą?

Juk vyraujanti ideologija tiesiogine ar netiesiogine prievarta, manipuliacijomis ir žaviu įtikinėjimu propaguoja individą – nedalomą, nuo bet kokių žmogiškų ryšių išlaisvintą ir su kitais nesusijusį žmogišką vienetą. Visa ko šis vienetas trokšta ir geidžia, tėra savęs absoliutinimas ir savęs patenkinimas. Visa, kas jį supa – daiktai, aplinkybės ir net žmonės – tėra priemonės jo įgeidžiams tenkinti. Kitus individas turi laikyti tik jam skirtos prekės ar paslaugos įgijimo varžovais arba potencialiais konkurentais, besikėsinančiais į specialiai jam paruoštą darbo vietą arba į jo jau užimtą veiklos nišą. Savo sėkmę jis išimtinai regi vis augančioje vartojimo apimtyje, kurią lemia vis didesnės generuojamos pajamos ir vis didesnės vartojimo galimybės.

Trumpai tariant, vartojimas pateikiamas kaip kone vienintelė ir universali individo prievolė, taipogi kaip ir vienintelė universali jo teisė. Pirk, mėgaukis ir išmesk, kad vėl galėtum naujai pirkti, mėgautis ir išmesti, etc. – tai viskas ko reikia. Visaip skatinamas ir peršamas vartotojiškas individo gyvenimo būdas primetamas kaip vienintelis būdas būti šiuolaikiniu žmogumi ir yra tarsi nerašyta narystės šiuolaikinėje visuomenėje sąlyga. Vartotojo pasirinkimai visada yra ir privalo būti individualūs, niekaip nesusiję ir neatsižvelgiantys į kitus, kad ir pačius artimiausius žmones. Antraip individui gali tekti atidėti nepakartojamą malonumą kažką įsigyti, pasimėgauti ir išmesti,  o sistema gali patirti nelauktų trikdžių, nes (kaip kad išskirtiniuose pasiūlymuose ar draudimo sutartyse) atsiranda papildomų sąlygų, apribojimų bei „perteklinių“ įsipareigojimų.

Aišku, toks veikėjas – žmogus be jokių žmogiškų saitų, organiškai jį siejančių su kitais – yra rinkos filosofijos kūrinys ir kapitalo valdomos vartotojiškos visuomenės idealas.  Aišku ir tai, kad jis neegzistuoja. Jis plaukioja kažkur virtualiuose padebesiuose… ir yra labai savimi patenkintas tol, kol su siaubu neaptinka, jog, taip elgdamasis, jis realiai rizikuoja atsidurti žmogiškų santykių tuštumoje, vienui vienas, be jokių kitų. Patiriamas tuštumos ir vienatvės siaubas tikrai nėra tai, ko trokšta iš atgyvenusio ir pavergiančio santykių bei priklausomybių tinklo iš-laisvinamas individas.

Taigi nors šis vienišas vartotojas yra fikcija, realiai neegzistuojantis žmogus, bet kaip idealus siekinys jis yra nepamainomas vyraujančio ekonomizmo palydovas, jo plėtros galimybės teorinis pagrindas. Šeima (ar tikėjimo bendruomenė) turbūt vienintelė geba įžeminti šį virtualiose individualių sandorių bei siekių erdvėse plevenantį tipažą. Būdama pirmoji kiekvieno asmens žmogiškų santykių ugdymo (gyvenimo) mokykla, ji, priešingai individualaus vartojimo paradigmai, moko mylėti, tarnauti, aukotis, atleisti ir dalintis. Kitais žodžiais, ji moko būti su kitais ir gyventi dėl kitų.

Šeimoje vienas kitam nesame ir niekada nebūsime konkurentai ir varžovai, bet pagalbininkai, solidariai besidalijantys meile, atjauta ir – kas šiame kontekste ypač svarbu – pagamintomis gėrybėmis. Šeimos neretai priverstos susilaikyti net nuo būtiniausių pirkinių, nes atsakingai planuoja išlaidas ir stengiasi atsižvelgti į kiekvieno poreikius, pirmenybę neretai teikdamos silpniausiajam savo nariui. Jau nekalbant apie tai, kad daiktai yra tausojami, o tokios gėrybės kaip drabužiai ar žaislai, užuot vis perkami ir išmetami, dažnai iš vieno vaiko keliauja pas kitą. Būtent tokia gyvensena ir iš jos išauganti mąstysena neleidžia tapti besipučiančiu vienišu vartojimo monstru, taigi akivaizdžiai kertasi su uoliai pumpuojama individualios gerovės srove.

Išvada aiški – šeima kaip individualų vartojimą ir vartotojišką gyvenseną stabdanti (atsilikusi) institucija turi būti pašalinta iš vartojimo pažadu grįsto rojaus žemėje. Štai vienas paprastas atsakymas, kodėl šiuolaikinėje modernioje visuomenėje dažnai stokojama šeimai palankių sąlygų ir jas įtvirtinančių įstatymų. Veikiausiai tik paskui reikšmingas tampa konkrečios šalies ekonominis pajėgumas teikti šeimai paramą ar konkrečių tos šalies politikų pajėgumas suprasti tokios paramos būtinybę.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Eliza       2018-12-1 11:05

Pritariu straipsnio autoriui. O ir pati sunkiai išgyvenu dėl tokio brutalaus policininkų vaidmens atimant iš šeimų vaikus, jie be jokio gailesčio siaubingai elgiasi su žmonėmis. Dėl išplėšiamų vaikų klyksmo, motinos nebeištveria ir nusižudo, kaip kad atsitiko mūsų Lietuvoje. Pokario metais taip nesugyvulėjo žmonės, kaip dabar socialiniai darbuotojai be pasigailėjimo grobia vaikus. Lietuva yra sukaustyta baimės, grubiai ardomos šeimos. Pirmaujame Europoje savižudybių skaičiumi, nuo konservatorių valdymo, Lietuva buvo nuskurdinta, išgrobstyta.

Taip, pritariu       2018-11-30 8:58

visu 100%. Vartotojiškumas skatina mus užsidaryti vienišume, arba, jis mus uždaro. Kompiuteriai, televizija, mobiliakai, feisbukai ir t.t. taip pat skaldo šeimą, nes mes atiduodame savo laiką jiems. Turime patys susivokti kas ir kaip ir pradėti nuo savęs, t.y. kaip aš gyvenu, kam atiduodu prioritetus. Jei šito nepadarysime žlugs mūsų šeima, galiausiai ir pats degraduosiu, kaip asmuo. Senatvėje vegetuosiu ir numirsiu, kaip krenta gyvuliai, nesupratę kodėl gyvenau.


Rekomenduojame

Lietuvos gyventojų nuomonių apklausa

Dovydas Norkūnas. Kaip iš tikrųjų atrodo LYTINIS ŠVIETIMAS? Kam iš tiesų reikia Stambulo konvencijos?

Brolis išsižadėjo brolio ar direktorius – pavaldinio?

Alvydas Jokubaitis. Ar Europos Sąjungai reikia šeimos? – Taip ir ne

Algimantas Rusteika. Iliuzijų pabaigos metai

Andrius Švarplys. „Influenceriai-garsenybės“ gali viešai kalbėti apie politiką, o Bažnyčia nebe?

Nuo bačkos. Andrius Kubilius: Tomai, neišsigąsk šios atakos! Tomas Raskevičius: Dėkoju TS-LKD už palaikymą. Pažadu nepasiduoti!

Konstantinas Bogomolovas. Europos pagrobimas 2.0. Režisieriaus manifestas

Pozicija, kurios nenori girdėti LGBT lyderiai. Dovilo Petkaus pokalbis su Eimantu Gudu

Kam tas „šešėlis“? Darius Kuolys: Smurtas – valdžios silpnumo ir baimės išraiška. Kad ir kokia „kieta“ toji valdžia dėtųsi

Nida Vasiliauskaitė apie Stambulo konvenciją:  dabar – trumpai, kone prieš trejus metus – išsamiai

Kun. Robertas Grigas. Kuo blogi „specialioms grupėms“ kuriami įstatymai

Algimantas Matulevičius. Negi valstybės piliečių nuomonė lygi nuliui?

Andrius Švarplys. JAV vyskupų pozicija dėl seksualinės orientacijos ir ‘gender identity’ sąvokų įtraukimas į įstatymus yra blogis

Audris Narbutas. Per Stambulo konvenciją – į melo visuomenę

Kun. Andrius Narbekovas. Stambulo konvencija – Trojos arklys

Elagu Eesti! Tegyvuoja Estija! Vidmantas Valiušaitis: Pagarbos žodis broliams estams

Rasa Čepaitienė. Kvalifikacija

Vytautas Sinica. Kaip iš Toliato pavyzdį darė

Andrius Švarplys. Priešingai – tai jūs puolate Lietuvos Konstituciją, o visuomenė reaguoja ir, beje, labai demokratiniu bei civilizuotu būdu

Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimas – Vasario 16-osios važiuotynės

T. Elijas Leyds. Virusas, hidra ir Bažnyčia

Raimondas Navickas. „Neapykantos kalbos“ kriminalizavimo per ANK afera yra antikonstitucinė ir antidemokratinė

Audrius Bačiulis apie „Coca Cola“ kursus, kaip „tapti mažiau baltaisiais žmonėmis“

Vidas Rachlevičius. Kaukės nusimestos: kada skersime šventąją karvę?

Algimantas Rusteika. Stukačių epocha sugrįžta

Andrius Švarplys. Štai kas yra tikroji demokratijos erozija

Dovydas Norkūnas: Norėčiau būti šių laikų Antanas Gustaitis, bet aš tikrai nekursiu lėktuvų valstybei, kuri man neužtikrina laisvės ugdyti savo vaikus

Politinės užuovėjos nebus: Genocido centras ir toliau bus puolamas

Lietuviškai įgarsintas filmas „Plandemija. Indaktarnacija“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.