Savivalda

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Ar reikia Kauno rajoną prijungti prie Kauno?

Tiesos.lt redakcija   2019 m. spalio 2 d. 8:34

1     

    

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Ar reikia Kauno rajoną prijungti prie Kauno?

Kad ir kaip netinkamai iškeltas šis klausimas, vis dėlto jis skamba aktualiai. Nes jis atveria įsisenėjusią problemą, kuri daug gilesnė nei apima šis konkretus klausimas.

Plačios žiedinės savivaldybės apie didesnius Lietuvos Respublikos miestus yra viena iš šalies savivaldos problemų. Viešoji infrastruktūra, viešojo transporto maršrutai, darbo vietos, gydymo ir mokymo įstaigų tinklas, etc.  – visa tarsi bendra ir tuo pačiu atskirta, padalinta tarp skirtingų juridinių subjektų. Elementaru, jog daug kur reikia sutarimo ir bendrų sprendimų, o juos pasiekti ne visada pavyksta. Tad problema egzistuoja.

Tačiau mechaniškas žiedinių rajonų prijungimas prie miestų tikrai nėra tinkamiausias sprendimas, kaip kad siūlo dabartinis Kauno meras. Jau girdėjome, Kaunas plečiasi ir savo teritorija pranoksta Paryžių? Akivaizdu, kad apžiojama daugiau negu galima suvirškinti. Yra panašumų su neperseniausiai įvykdytu Krymo prisijungimu. Ir jei tik Kauno meras turėtų savo kariuomenę, jis neabejotinai ja pasinaudotų, o gyventojus prispaustų taip, kad šie nė necypteltų.

Jokios apklausos čia padėti negali. O ir rengiamos jos nebe pirmą kartą. Kiek man žinoma, paskutinė panaši apklausa buvo rengta gal prieš dešimt metų. Ir kas iš to, jog gyventojai nenori arba nori – ne jie juk sprendžia. Jų nuomone tik selektyviai (kai norima) pasiremiama arba ji (kai patogiau) paprasčiausiai ignoruojama. Be to, visi žinom, jog viešąja nuomone nesunku manipuliuoti, taigi pakreipti sau naudinga linkme.

Gilesnė problema arba tikroji šio reikalo esmė yra pati lietuviška savivalda. O tiksliau – jos nebuvimas. Lietuvoje yra vietvalda, t. y. tam tikroje vietoje (geriausiai iš Vilniaus) valdoma teritorija, bet ne tos teritorijos žmonėms atstovaujanti ir juos įgalinanti savivalda. Kuo didesnė teritorija, tuo sudėtingiau savivaldą įgyvendinti. Tačiau demokratinėje šalyje žmonės turi patys spręsti jų teritorijos klausimus (ypač savivaldos lygmeny), o ne nuolankiai vykdyti aukščiau priimtus sprendimus. Tad vietos valdžia turi būti kuo arčiau žmonių – tai savivaldos esmė.

Seniūnijos tarsi įsteigtos turint galvoje šią intenciją, bet jos turi ne tik ribotus išteklius, bet ir ribotas kompetencijas, taigi per mažai galimybių tiesiogiai spręsti žmonių reikalus. Negana to, seniūnai yra ne renkami, o administraciškai paskiriami. Dažnai jie būna menkai susiję su teritorija, kurioje seniūnauja. Renkamų seniūnijų tarybų taip pat iki šiol nėra. Šio pobūdžio klausimai Lietuvoje keliami jau keli dešimtmečiai, bet rezultatų vis nėra. Todėl prasmingiau būtų naujai inicijuoti diskusijas apie realios, t. y. kelių (dviejų arba trijų) pakopų – nuo valsčių, seniūnijų iki savivaldybių – savivaldos atsiradimą Lietuvoje, o ne apie vienos ar kitos didesnės savivaldybės norą prisijungti dar kelias papildomas savivaldybes, taigi dar padidėti.

Netgi kalbant apie trečiąją, stambiausiąją savivaldos pakopą, regis, daug geresnis variantas būtų kelios (o ne viena) savivaldybės ne tik Kauno rajone, bet ir pačiame Kaune. Iš tikro toks modelis jau veikė, jo išradinėti nereikia. Sovietiniais metais Kaunas buvo padalintas į tris rajonus, įvertinant žmonių tarpusavio ryšius, jų susisiekimo ir valdžios pasiekiamumo galimybes. Dvi Kauną vagojančios upės tuomet buvo natūralios Vykdomųjų komitetų (~Savivaldybių atitikmuo) ribos. Nesakau, kad privalome perimti šį modelį, bet naujai jį apsvarstyti būtų visai ne pro šalį. Dabartinis Kauno meras, beje, aktyviai darbavosi viename iš tų vykdomųjų komitetų, eidamas tai sistemai svarbias pareigas, tad turėtų puikiai prisiminti tokios padėties privalumus bei trūkumus.

Baigiant dar viena mintis pamąstymui – Vilniuje ar Kaune dabar renkamas miesto tarybos narys „atstovauja“ kokiems 7 ar 10 tūkstančių žmonių, tuo tarpu tipinio Lietuvos rajono Tarybos narys – „tik“ kokį tūkstantį ar mažiau gyventojų. Pakanka šių, akis badančių disproporcijų, kad plika akimi matytume esamos „savivaldos“ trūkumus. Bet ar norima juos matyti? 

Krikščioniška demokratija teigia labai paprastai: visose srityse reikia decentralizuoti tiek, kiek įmanoma, ir, priešingai, centralizuoti tik tiek, kiek būtina.

Trumpai apie autorių: Eligijus Dzežulskis-Duonys yra Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos pirmininkas.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Gatvės protestuotojai       2019-10-2 8:50

dėl pasaulio gamtos niokojimo turėtų žinoti,kad ekologinei pusiausvyrai būtinas ir miestas ,ir kaimas.Ar nors vienas triukšmadarys pasiryžęs gyventi kaime?Ir Matijošaitis turėtų žinoti,kad savo sprendimu jis blogina ekologinę padėtį.


Rekomenduojame

Tomas Baranauskas. Apie magišką smėlio galią

Prisiminkime ir atminkime. Goda Krukauskienė: Budavonės kankiniai

Algimantas Rusteika. Vienybės klausimu: tiesa išlaisvina

Vygantas Malinauskas. „Kaip ant tyčių...“

Vytautas Radžvilas. Sisteminė „opozicija“ – nomenklatūrinio režimo atrama

Nuo bačkos. Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė: Šimašius būtų puikus prezidentas

Liudvikas Jakimavičius. Sprigtas į snapą Gaidžiui

Vidmantas Valiušaitis. Geopolitinė „senosios tvarkos“ griūtis ir Birželio sukilimas

Liudvikas Jakimavičius. Valstybės pliažas

Artūras Račas. Monika pretenduoja į Metų citatos autorės titulą

Vygantas Malinauskas. Kas čia yra „tas“, kuris „gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“?

Paraštėje. Nida Vasiliauskaitė. Tai klasizmas, joks rasizmas

Vytautas Sinica. Šimašius Lukiškių aikštę nutarė paversti pliažu…

Geroji Naujiena: „Nebijokite!“

Liudvikas Jakimavičius. Skambėjimas mūsų laikais yra dalykas svarbesnis už turinį

Tomas Bakučionis. Teisinių „stebuklų“ ir nuogų karalių šalis

Kęstutis Bacvinka: „Kas apgins gyventojų lėšomis įkurtą parką“

Andrius Švarplys. Kam painioti savo politines aspiracijas su mokslu ir akademiniu pasauliu?

Andrius Švarplys. Keli štrichai Naujosios Amerikos portretui

Algimantas Rusteika. Niekas nenori nieko keisti

Nida Vasiliauskaitė. Vienintelis lemtingas dalykas – dvasinis kalibras, ontologinis rangas

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos metinis pranešimas, palydėtas jo paties komentaru

Ramūnas Aušrotas. Kai bažnyčia tampa partija: Vokietijos atvejis

Antanas Kulakauskas: „Naujoji pasaulio tvarka dar neišryškėjo“

Nuo bačkos. Mažvydas Jastramskis: Konstitucinis Teismas yra demokratijos sargyboje

Raimondas Navickas. Lietuvos džiazas daug prarado, o politologija nieko neįgijo

Tomas Baranauskas. Ši valstybė gali liautis egzistavusi…

Agnė Širinskienė. Ar tai krizė? Ir jei taip –  kieno rankomis?

Arūnas Gumuliauskas. Kalba minint Gedulo ir vilties dieną

Pilietinė „Tiesos!“ akcija 2012 m. gegužės 17 d. antpuoliui atminti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.