Įžvalgos

Eimuntas Nekrošius: „Ateitis man kelia nerimą“

Tiesos.lt redakcija   2017 m. gruodžio 2 d. 2:46

3     

    

Eimuntas Nekrošius: „Ateitis man kelia nerimą“

Mindaugas Klusas | „Lietuvos žinios“

„Afganistano karas prasidėjo netikėtai. Netikėta buvo ir Černobylio avarija. Tad ir mūsų rytojus – nežinomas. Ir mūsų vaikams niekas negarantuoja saugios rytdienos. Tai kelia nerimą“, – pakalbintas „Lietuvos žinių“, sakė legendinis lietuvių teatro kūrėjas Eimuntas Nekrošius, Valstybiniame Jaunimo teatre statantis spektaklį „Cinkas“ pagal baltarusių rašytojos, Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič dokumentinės prozos veikalus.

Šiandien Valstybiniame jaunimo teatre E. Nekrošiaus režisuoto spektaklio „Cinkas“ premjera. Ta proga – pokalbis su režisierium.

Grįžote į Jaunimo teatrą. Norisi paklausti, kas jis jums – paprasta kūrybos aikštelė ar vis dėlto šis tas daugiau?

Šiaip aš ne grįžau, tik atėjau dirbti. Man tai kūrybos aikštelė. O dėl viso kito – stengiuosi nesigręžioti į praeitį. Gana paprastas reikalas, galvojau, kad bus sudėtingiau. Tad nesureikšminu.

Mėgstama pabrėžti, kad Jaunimo teatras tęsia senos mokyklos tradicijas: Algirdo Latėno mokiniai, Dalios Tamulevičiūtės mokiniai, profesorės Marijos Knebel auklėtiniai, o ištakose – Konstantinas Stanislavskis ir Michailas Čechovas. Spektaklyje „Cinkas“ vaidina keturi dabartinės trupės aktoriai. Ar juose atpažįstate save?

Tai jau visai kita karta. Būtų net keista, jei jie mane gerai suprastų. Arba aš juos. Skiriasi ir amžius, ir sceniniai principai.

Aišku, Jaunimo teatras nuo įkūrimo laikų garsėjo laisve. Nėra nieko brangiau už kūrybinę laisvę. Laisvą mąstymą, laisvą vaizduotę. Belieka tik atsirinkti ir mokėti toje laisvėje gyventi.

Sovietmečiu prie jos turbūt esate nemažai prisidėjęs.

Negaliu pasakyt.

Daugiausia statėte pasaulio literatūros klasiką, o šįkart ėmėtės šiuolaikinės autorės. Teatro studentai dabar gana guvūs, dažnai patys dėstytojams pasiūlo medžiagą. Gal ir šis atvejis toks?

S. Aleksijevič žinojau žymiai anksčiau. Muzikos ir teatro akademijoje turiu keletą režisierių studentų. Pasiūliau jiems šitą medžiagą. Truputį pabandėm, pasižiūrėjom. Po to pradėjome kalbėtis, ir Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga sako, kodėl nepadaryti bendro darbo – Jaunimo teatro ir Meno forto. Taip ir atėjom čia į sceną.

Pilko gyvenimo nuotykis

1978-ieji tam tikru atžvilgiu – simboliški. Tais metais baigėte Maskvos valstybinį A. Lunačiarskio teatro meno institutą (GITIS), tuo metu prasidėjo ir intervencija į Afganistaną. Kada jus pasiekė pirmos žinios apie karą, netektis?

Labai vėlai patekau į kariuomenę, beveik 26 metų. Pas mus tarnavo kirgizų, tadžikų, iš jų formavo tuos būrius. Nelabai ką supratau, bet buvo nuojauta, kad vyksta kažkokie skirstymai, kažkokiose aikštėse, kažkokie sąrašai. Vieni kareiviai su daiktais išvažiuoja, kiti atvažiuoja. Kariuomenėje šis dalykas buvo ypač jaučiamas.

Kiti kareivukai ir savanoriškai ten prašėsi.

Na, gal ne kareivukai, gal šiaip žmonės važiavo – uždirbt. Tais laikais ir man teko girdėt – ką čia vargsim, verčiau važiuojam į Afganistaną, tai bent užsidirbsim. Ypač Rusijoj netrūko norinčiųjų. Aišku, dabar juokinga, bet šiems žmonėms tai vis dėlto buvo ištrūkimas. Nesvarbu kur, kad tik už sienos. Nesvarbu, ką veikt, svarbu išvažiuot. Keistas tas jų noras. Sunku šiuos žmones suprasti. Matyt, kai prispirdavo bėdos, sunkumai, daugelį kelias nuvedė į komisariatą.

Didžioji iliuzija.

Taip. Ir – iš bėdos. O kitiems turbūt buvo šioks toks nuotykis pilkame gyvenime.

Parvežė palaidoti

Jums nebuvo kilusi grėsmė keliauti į Afganistaną?

Senas buvau jau. Man atrodo, iš mūsų pulko niekas nevažiavo.

O artimuosius tas karas yra palietęs?

Na, artimųjų gal ne. Bet mano gimtinėj, žinau, du kareivius parvežė. Parvežė palaidoti. Du žuvo iš mūsų apylinkių.

Ar galima sakyti, kad esame sudaryti iš praeities?

Taip, esame. Bet žmogui būdinga, kad žaizdos labai greit gyja. Visų, visų. Gal taip ir turi būt, gal žmogus taip ir sukurtas, kad nesinešiotų... Galima spekuliuoti šia tema, bet net skaudžiausi įvykiai – ir tie pasimiršta. Išblunka, galų gale praranda savo kontūrą.

Tad spektaklis lyg tų įvykių priminimas naujai kartai? Anais laikais nė nesusimąsčiau, o dabar, kai užaugo mano sūnūs, galvoje netelpa, kaip tokie jauni ir naivūs galėtų būti imami į karą.

Netikėtai prasidėjęs karas, netikėta Černobylio avarija – tad ir rytdiena mums nežinoma. Ir mūsų vaikams niekas negarantuoja saugaus rytojaus. Tai kelia nerimą.

Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt portale ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Keista       2017-12-2 13:23

O mes,mamos labai bijojome, jei sūnus išsiunčia į Afganistaną, nes didelė tikimybė buvo sulaukti cinkuotame karste. Pasirodo buvo ir kitokių...

grumstas       2017-12-2 12:36

Tos ateities gali ir nebūti, nes ją formuoja, gimdo ši diena. pagal ją galime spręsti, kad šviesos tunelyje nematyti. Galima ginčyti, kad viskas gali įvykti netikėtai, kaip Černobilyje. Bet yra valstybėje jau įvykusių negrįžtamų , nesugrąžinamų procesų, kaip antai demografiniai pakitimai, kurie neleidžia abejoti katastrofos neišvengiamumu - ji jau įvykusi.

Al.       2017-12-2 3:38

Gera klausytis protingo žmogaus. Ramaus dviejų normalių žmonių pokalbio.


Rekomenduojame

Vytautas Sinica ir Martynas Katelynas apie A.Žukausko ir V.Vyšniausko susitaikymą: Kas iš tiesų buvo paneigta, o kas patvirtinta?

Nuo bačkos. Dovilė Šakalienė apie „per metus užaugusį visuomenės pilietiškumą“ ir „jo dėka“ nuo liepos 1 d. „pradėtą matyti realybę“

Kaune teisiamas 13 vaikų nuskriaudęs pedofilas – aukos būdavo apsvaiginamos

Vytautas Radžvilas. Partizanų šmeižimas – tik žaidimas?

Vytautas Landsbergis. Dar apie sukilimą

Algimantas Rusteika. Jūsų dėmesiui – naujas, valstybės lėšomis statomas spektaklis

Algimantas Zolubas. Aktualūs pašto vokai

Italijos vidaus reikalų ministras nori „sugriauti“ Briuselį ir lygina jį su Berlyno siena

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas: Ar tikrai norime reklamuotis kaip sekso turizmo miestas?

Tėčiai pasakoja apie aborto patirtis

Geroji Naujiena: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 34–35)

Valdas Vasiliauskas. Kur šiandieniniai Lietuvos Oginskiai?

Kaip rasti kompromisą tarp paveldo išsaugojimo ir miesto modernaus vystymo?

Liutauras Stoškus: „Libeskindo projektas“, arba Kam tarnauja Vilniaus miesto valdžia

Rasa Baločkaitė. Ir draudimas kalbėti apie patirtą prievartą, ir sankcijos prabilusiems yra vienas esminių smurto komponentų

Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Vienintelis atsakas – sutelktas pasipriešinimas

Andrius Švarplys. Psichologinio komforto beieškant, arba Kaip Vakarai virsta vaikų civilizacija

Algimantas Zolubas. LKP įvertinti ir pasmerkti būtina

Gytis Padegimas. Gyvybės ir mirties kultūra

Liudvikas Jakimavičius. Apie vidinės politinės krizės priežastis

Kokio prezidento dabartiniame valstybės raidos etape reikia Lietuvos pilietinei daugumai?

Arvydas Juozaitis. Lietuva ir Latvija. Palaiminta sandrauga

Carolyna Moynihan. Keistas konfliktas Anglijoje: feministės prieš translyčius

Algimantas Zolubas. Ne tik netesėti pažadai, bet ir Lukiškių aikštės relikvijų sąrašas atsidūrė ten, kur uždarytos Žaliojo tilto skulptūros

Donaldas Trumpas Europos šalių vadovams: atsisakykit daugiakultūriškumo ir atkurkite Europą, tokia imigracija yra „gėda“

Apie Belgijos atlyginimų ir socialinių išmokų indeksavimo sistemą

Mindaugas Puidokas. VSD turi paaiškinti, kodėl Lietuvai pavojingi verslo ir politikų ryšiai nebuvo laiku bei tinkamai paviešinti

Arvydas Juozaitis. Latvijos ir Lietuvos sandraugos tikslų bei principų metmenys

Rasos Kalinauskaitės atsakymas prof. V. Radžvilui, arba Ir „diskusijomis“ galima šį tą pakeisti

Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ surengta tarptautinė konferencija: Lietuva tolsta nuo europietiškos socialinės gerovės valstybės principų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.