Įžvalgos

Eimuntas Nekrošius: „Ateitis man kelia nerimą“

Tiesos.lt redakcija   2017 m. gruodžio 2 d. 2:46

3     

    

Eimuntas Nekrošius: „Ateitis man kelia nerimą“

Mindaugas Klusas | „Lietuvos žinios“

„Afganistano karas prasidėjo netikėtai. Netikėta buvo ir Černobylio avarija. Tad ir mūsų rytojus – nežinomas. Ir mūsų vaikams niekas negarantuoja saugios rytdienos. Tai kelia nerimą“, – pakalbintas „Lietuvos žinių“, sakė legendinis lietuvių teatro kūrėjas Eimuntas Nekrošius, Valstybiniame Jaunimo teatre statantis spektaklį „Cinkas“ pagal baltarusių rašytojos, Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič dokumentinės prozos veikalus.

Šiandien Valstybiniame jaunimo teatre E. Nekrošiaus režisuoto spektaklio „Cinkas“ premjera. Ta proga – pokalbis su režisierium.

Grįžote į Jaunimo teatrą. Norisi paklausti, kas jis jums – paprasta kūrybos aikštelė ar vis dėlto šis tas daugiau?

Šiaip aš ne grįžau, tik atėjau dirbti. Man tai kūrybos aikštelė. O dėl viso kito – stengiuosi nesigręžioti į praeitį. Gana paprastas reikalas, galvojau, kad bus sudėtingiau. Tad nesureikšminu.

Mėgstama pabrėžti, kad Jaunimo teatras tęsia senos mokyklos tradicijas: Algirdo Latėno mokiniai, Dalios Tamulevičiūtės mokiniai, profesorės Marijos Knebel auklėtiniai, o ištakose – Konstantinas Stanislavskis ir Michailas Čechovas. Spektaklyje „Cinkas“ vaidina keturi dabartinės trupės aktoriai. Ar juose atpažįstate save?

Tai jau visai kita karta. Būtų net keista, jei jie mane gerai suprastų. Arba aš juos. Skiriasi ir amžius, ir sceniniai principai.

Aišku, Jaunimo teatras nuo įkūrimo laikų garsėjo laisve. Nėra nieko brangiau už kūrybinę laisvę. Laisvą mąstymą, laisvą vaizduotę. Belieka tik atsirinkti ir mokėti toje laisvėje gyventi.

Sovietmečiu prie jos turbūt esate nemažai prisidėjęs.

Negaliu pasakyt.

Daugiausia statėte pasaulio literatūros klasiką, o šįkart ėmėtės šiuolaikinės autorės. Teatro studentai dabar gana guvūs, dažnai patys dėstytojams pasiūlo medžiagą. Gal ir šis atvejis toks?

S. Aleksijevič žinojau žymiai anksčiau. Muzikos ir teatro akademijoje turiu keletą režisierių studentų. Pasiūliau jiems šitą medžiagą. Truputį pabandėm, pasižiūrėjom. Po to pradėjome kalbėtis, ir Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga sako, kodėl nepadaryti bendro darbo – Jaunimo teatro ir Meno forto. Taip ir atėjom čia į sceną.

Pilko gyvenimo nuotykis

1978-ieji tam tikru atžvilgiu – simboliški. Tais metais baigėte Maskvos valstybinį A. Lunačiarskio teatro meno institutą (GITIS), tuo metu prasidėjo ir intervencija į Afganistaną. Kada jus pasiekė pirmos žinios apie karą, netektis?

Labai vėlai patekau į kariuomenę, beveik 26 metų. Pas mus tarnavo kirgizų, tadžikų, iš jų formavo tuos būrius. Nelabai ką supratau, bet buvo nuojauta, kad vyksta kažkokie skirstymai, kažkokiose aikštėse, kažkokie sąrašai. Vieni kareiviai su daiktais išvažiuoja, kiti atvažiuoja. Kariuomenėje šis dalykas buvo ypač jaučiamas.

Kiti kareivukai ir savanoriškai ten prašėsi.

Na, gal ne kareivukai, gal šiaip žmonės važiavo – uždirbt. Tais laikais ir man teko girdėt – ką čia vargsim, verčiau važiuojam į Afganistaną, tai bent užsidirbsim. Ypač Rusijoj netrūko norinčiųjų. Aišku, dabar juokinga, bet šiems žmonėms tai vis dėlto buvo ištrūkimas. Nesvarbu kur, kad tik už sienos. Nesvarbu, ką veikt, svarbu išvažiuot. Keistas tas jų noras. Sunku šiuos žmones suprasti. Matyt, kai prispirdavo bėdos, sunkumai, daugelį kelias nuvedė į komisariatą.

Didžioji iliuzija.

Taip. Ir – iš bėdos. O kitiems turbūt buvo šioks toks nuotykis pilkame gyvenime.

Parvežė palaidoti

Jums nebuvo kilusi grėsmė keliauti į Afganistaną?

Senas buvau jau. Man atrodo, iš mūsų pulko niekas nevažiavo.

O artimuosius tas karas yra palietęs?

Na, artimųjų gal ne. Bet mano gimtinėj, žinau, du kareivius parvežė. Parvežė palaidoti. Du žuvo iš mūsų apylinkių.

Ar galima sakyti, kad esame sudaryti iš praeities?

Taip, esame. Bet žmogui būdinga, kad žaizdos labai greit gyja. Visų, visų. Gal taip ir turi būt, gal žmogus taip ir sukurtas, kad nesinešiotų... Galima spekuliuoti šia tema, bet net skaudžiausi įvykiai – ir tie pasimiršta. Išblunka, galų gale praranda savo kontūrą.

Tad spektaklis lyg tų įvykių priminimas naujai kartai? Anais laikais nė nesusimąsčiau, o dabar, kai užaugo mano sūnūs, galvoje netelpa, kaip tokie jauni ir naivūs galėtų būti imami į karą.

Netikėtai prasidėjęs karas, netikėta Černobylio avarija – tad ir rytdiena mums nežinoma. Ir mūsų vaikams niekas negarantuoja saugaus rytojaus. Tai kelia nerimą.

Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt portale ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Keista       2017-12-2 13:23

O mes,mamos labai bijojome, jei sūnus išsiunčia į Afganistaną, nes didelė tikimybė buvo sulaukti cinkuotame karste. Pasirodo buvo ir kitokių...

grumstas       2017-12-2 12:36

Tos ateities gali ir nebūti, nes ją formuoja, gimdo ši diena. pagal ją galime spręsti, kad šviesos tunelyje nematyti. Galima ginčyti, kad viskas gali įvykti netikėtai, kaip Černobilyje. Bet yra valstybėje jau įvykusių negrįžtamų , nesugrąžinamų procesų, kaip antai demografiniai pakitimai, kurie neleidžia abejoti katastrofos neišvengiamumu - ji jau įvykusi.

Al.       2017-12-2 3:38

Gera klausytis protingo žmogaus. Ramaus dviejų normalių žmonių pokalbio.


Rekomenduojame

Rezistentai Petras Plumpa ir kun. Robertas Grigas apie vyskupus ir kunigus, paaukojusius savo gyvenimą ir net gyvybę už Lietuvos laisvę

Vytautas Rubavičius. Vokietijoje Alternatyva įgavo jau valdžios, o kada ji susikurs Lietuvoje?

Nuoširdūs sveikinimai!

Algimantas Rusteika. Lietuva yra tie, kurie sakome ‘Mes’. Ne jie

Partizanas Jonas Kadžionis-Bėda ir jo testamentinė kalba: „Lietuva išliks, nes laisvę gavo per stebuklą“

Štai ir sulaukėm. Liudvikas Jakimavičius: „Net okupantų valstybė TSRS valstybinių švenčių proga skelbdavo amnestijas, o ne nuosprendžius“

Verta prisiminti. Kaip okupantai baiminosi Lietuvos nepriklausomybės 70-mečio

Irena Vasinauskaitė. Gražuolių kaime iki šiol vaidenasi?

Ramutė Bingelienė. Cenzūros grimasos Seime

Kiek verti 100 eurų Lietuvoje ir likusioje ES?

Algimantas Rusteika. Tiesos išbandymus pereina ne visi

Vidmanto Valiušaičio knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ sutiktuvės

Janina Survilaitė. Klampūs archyvų atstatymo keliai

Bernardas Dringis. Klausimai, kylantys Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse

Popietė su Laisvės premijos laureate s.Nijole Sadūnaite

Apie išprievartavimą melavusi feministė nuteista už šiurkštų šmeižtą

Algimantas Zolubas. Pilietinė veikla – politinė

Teisininko žvilgsnis į BK normą dėl seksualinio priekabiavimo. Vytautas Sirvydis: sunku rasti kitą tokį lengvai „pritempiamą“ straipsnį

Vytautas Vyšniauskas. Neiškęstas privatusis patriotizmas

Alvydas Jokubaitis, Mindaugas Kubilius. Europos Sąjunga: kur mes keliaujame?(III). Nedemokratiškų nuostatų įsivyravimas demokratijoje?

Dariaus Kuolio atrinkta. Justino Marcinkevičiaus atsakas savo kaltintojams: „Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome“

Raimondas Kuodis. „Ekonomikos dėstymą yra užvaldę neoliberalai“

Valdas Vasiliauskas. Tauta nebuvo pakviesta į  šimtmečio šventę

Nuo bačkos. Vilniaus meras Remigijus Šimašius: „Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas ir turi labai simbolizuoti tokias idėjas“

Nida Vasiliauskaitė. #TuIrgiKaltas?

Vladimiras Laučius. „Pagrindinis žurnalistikos tikslas yra ieškoti tiesos“

Lietuvos Respublikai – 100. Darius Kuolys: Vilniuje – Valstybės atkūrimo takas (II)

Vasario 13-ąją Vidmanto Valiušaičio knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ pristatymas

Irena Vasinauskaitė. Nieko asmeniško… Tik vykdau pažadą [2], arba Šis bei tas apie politinį priekabiavimą

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Paskutinė idėja Lietuvai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.