Religija ir filosofija

Edvardas Čiuldė. Koks, velniai rautų, yra to progreso tikslas? (I)

Tiesos.lt redakcija   2021 m. gruodžio 8 d. 10:29

3     

    

Edvardas Čiuldė. Koks, velniai rautų, yra to progreso tikslas? (I)

Viena mūsų dienų sparčiai galią akumuliuojanti ideologinė sekta yra pasivadinusi pažangiečiais arba progresyvistais. Net jeigu jie taip pasivadino patys, mes ne mažiau dažnai kartojame šį pavadinimą, paprastai įdėdami jį į kabutes.

Žinia, pažanga yra daugelio žmonių godotinas idealas, todėl mums kelia įtarimą bandymas ideologiškai nusavinti pozityvių reikšmių žodyną labai siaurai ideologiškai užsiangažavusios grupuotės naudai. Jeigu norite žinoti, šių eilučių autorius paprastai nurodo, kad minimu atveju kalbame apie vadinamuosius pažangiečius arba, kitaip tariant, vadinamuosius progresyvistus.

Tačiau, kaip atrodo, siekiant kritiškai išmatuoti mūsų dienų progresyvisto pasiją, neišsiversime be didelio įtūpsto į praeitį, temos pasirinkimo įpareigoti visų pirma aptarti progreso sampratos atsiradimo aplinkybes, po to pažymint ir šios sąvokos tolesnio išplėtojimo gaires. Iš anksto perspėju, kad ilgiau nei galbūt derėtų pagal įvardintą temą apsistosime prie progreso sąvokos genezės aplinkybių aptarimo, tolesnį šios sąvokos kismą pabandydami įvaizdinti pagreitintu tempu pagal senojo kinematografo nutrūkusios juostos į pabaigą pasileidusių bėgti kadrų pavyzdį.

Visuomenės kitimo istorinis apmąstymas, pagrįstas progreso samprata, yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas čia yra suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas, taigi ir progreso nuojauta.

Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o dar tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Švento Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas.

Vardan palyginimo būtina pastebėti, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Savo ruožtu Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be to, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.

Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, leidusi atplėšti vieną nuo kitos, jeigu būtų leista taip pasakyti, įsimagnetinusias tarpusavyje amžinybės ir laiko ,,puses“.

Kaip tikriausiai dauguma iš mūsų yra girdėję, Platonas labai entuziastingai forsavo idealios valstybės idėją, dialoge „Valstybė“ iškėlęs radikalaus, mažai ką bendro turinčio su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, visuomenės pertvarkymo užduotį, pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus-valstybė-kosmosas projektą.

Tačiau tas pats Platonas pastebi, jog čia randama idealios valstybės apibrėžtis yra realiai neįgyvendinamas pageidavimas (ideali valstybė, – rašo antikos mąstytojas, – gyvuoja tik mūsų kalbose, nes niekur pasaulyje jos nėra, ji galbūt yra tik danguje randamas pavyzdys) nepalyginamai stipresniu laipsniu nei mes šiandien esame linkę nesutapatinti idealų su rupia kasdienybe ir inertiška materija.

Iš tiesų, Platonas ne kartą kėlęs teisingumo lūkesčius išpildantį visuomenės principinio pertvarkymo uždavinį tuo pačiu papuola į uždaro, neišsprendžiamo paradokso spąstus dėl tos paprasčiausios aplinkybės, jog antikos kultūra neturi istorinės perspektyvos vizijų, taigi ir galimybės pabandyti įsivaizduoti dabarties nepakankamumo atšaukimą ateityje.

Savo ruožtu krikščionių filosofas Augustinas, vienas iš viduramžių filosofijos pradininkų, daug kur sekęs Platono pavyzdžiu, vis tik skirtingai nei pastarasis įkvėptai prabyla apie istorinį progresą kaip apie savotišką istorijos liftą, leidžiančio pasikelti į visuomenė plėtros idealo neabejotino tikroviškumo perspektyvų apmąstymą ir jų įkūnijimą istorinio laiko skalėje.

Kaip ir Platonas, Augustinas skiria dviejų, tarpusavyje nederančių valstybių aprašus, iš kurių vienas išreiškia idealų krikščionių mąstytojo pageidavimą ir yra vadinamas Dievo valstybės principų apibrėžtimi, o kitas konstatuoja dažniausiai pasitaikančius, tipiškus politinio gyvenimo trūkumus ir yra vadinamas žemės valstybė pavyzdžiu. „Dvi valstybės, rašo krikščionių mąstytojas, – yra sukurtos dviejų meilės rūšių: žemiškoji – meilės sau, imtinai iki paniekos Dievui, dangiškoji – meilės Dievui, imtinai iki paniekos sau“ (Saint Augustine. The City of God. New York: Garden City.1958, p. 322).

Pagal Augustiną, kasdienybės sferoje Dievo ir žemės valstybės yra tarpusavyje persipynusios, tačiau krikščionių mąstytojui nekyla jokių abejonių, kad istorinio progreso stūmoklis lemia, kad jau čia dviejų valstybių kova užsibaigs Dievo valstybės pergale, kuri bus paskelbta, įtvirtinama ir tarsi sustingdoma jau neistorinėje, bet užlaikinėje būtyje. Tarpininkaujant mūsų laivai prisiimtai prielaidai, kad pasaulio laikas yra ribotas, nesunku įsivaizduoti, jog laikai užsibaigs, kai ateities ritės laikas be jokios siūlo galelio liekanos persivynios ant praeities laiko ritės.

Dabar būtų pats laikas autoriui išgirsti priekaištą, kad nederėjo keiktis jau temos pavadinime, minint kažkokius velnius, kai buvo galima lengvai numanyti, jog ilgai užstrigsime ties Dievo valstybės aprašo pavyzdžiu. Pasiteisinant pastebėsiu, kad visų pradžių pradžioje teologiškai apčiuopta progreso samprata įsibėgėjusioje Vakarų kultūroje buvo varijuojama taip plačiai ir prieštaringai, kad čia vertėtų prisiminti ir perspėjimą apie tai, kad antikristas yra Kristaus beždžionė.

Daug ką apeinant šios temos plėtotėje, nori to, ar nenori, nepavyks apeiti ir nutylėti Georgo Hegelio filosofijos pateikto absoliuto dialektikos pavyzdžio, kai progresas summa summarum čia yra jau suprantamas kaip absoliutinės sąmonės persivyniojimo į absoliutinės savimonės plotmę procesas. Iš esmės G. Hegelis pakartoja dar Aristotelio pateiktą apibrėžimą, jog Dievas yra mąstymas apie mąstymą, kai Dievas mąsto patį vertingiausią dalyką, t. y. save patį, tokiu mąstymu tapdamas tuo, kas yra mąstoma, t. y. dieviškąja pilnatve, su ta išlyga, jog G.Hegelio filosofijos atveju nurodomas mūsų tarpininkavimas tokiame absoliutinės dvasios savęs įsisąmoninimo procese per žmonijos pasaulinę istoriją ir tokias žmogaus dvasios pakopas kaip menas, religija ir filosofija.

Šiuolaikinės politinės konjunktūros terminais tariant, G. Hegelio filosofijos pagimdyta absoliutinė dvasia yra įtrauki, nors, iš kitos pusės, dėl vaizdingumo būtų galima pasakyti, kad čia aptinkama žmogaus dvasia veikia užsidėjusi absoliutinės dvasios skafandrą. Kita vertus, kaip atrodo, čia aptartą absoliutinės sąmonės ir absoliutinė savimonės tarpusavio santykį būtų galima grafiškai atvaizduoti dviejų iš dalies susikertančių apskritimų simboliu dėl tos aplinkybės, jog ir čia, kaip liudija vėlesni filosofijos pavyzdžiai, ne visi išplėtoti sąmonės turiniai galiausiai įgyja savimonės pavidalą.

Nedidelė paslaptis yra tai, kad marksistinės doktrinos kūrėjai ne kartą, bet ne iki galo aiškiai yra bandę progreso sampratą apibrėžti per spiralės simbolinį įvaizdinimą. Tai greičiau vis tik buvo ne tiek Karlo Marxo, kiek Fridricho Engelso topinė idėja, jam tvirtinant, kad komunizmas savo esme yra pirmykštė beklasė visuomenė, pakelta į nepalyginamai aukštesnį lygį.

Savo ruožtu leiskite šį pirmą pasisakymą nurodyta tema užbaigti pastebėjimu, kad mūsų dienų vadinamieji progresyvistai pažangą iš esmės supranta remdamiesi apverstos spiralės principu, ką akivaizdžiai iliustruoja jų bandymas su progreso užkeikimu lūpose triukšmingai grįžti į ikisokratinę antiką, kur be didesnių išimčių buvo toleruojama pederastijos propaganda ir praktika to meto švietimo įstaigose, drauge berniukų tvirkinimą paverčiant politinės infrastruktūros išplėtimo bei partinio elito formavimo priemone.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Nesuprantu, kam reikėjo keiktis       2021-12-14 11:00

Ir dargi antraštėje. Siekė, kad daugiau perskaitytų? Bent man tai suveikė priešingai.

ah.ą       2021-12-8 21:27

koks tikslas? ogi koorporacinis valdymas, pagal Švabo koncepciją
“Dalis pasaulinės viršūnės nutarė sukurti du centrus kurie stovės vienas kito priešpriešoje. Tai buvo nutarta padaryti 16 metų laikotarpyje. Buvo sukurtas planas Obamai ir pilietei Klinton, buvo turima uomenyje Obama sėdi 8 metus ir Klinton 8 metus ir per 16 metų jie išspręs šią užduotį...”
45 : 32 “sukūrimas Transokianinės visuomenės ir Transatlantinės visuomenės, kurios tarpusavyje ...”
46 :35 “Bet atsirado Trumpas, kuris atstovauja kitus ratus valdančiosios klasės… Trumpas jokiu būdu ne nacionalistas. Jis globalistas, jis ne ultraglobalistas.”
47:01 “Skirtumas tarp globalistų ir ultraglobalistų sekantis:  Globalistai -  skaito, kad valstybės turi likti, bet turi likti kontroliuojamos tokiom struktūroms kaip pasaulinis valiutos fondas, federalinė rezervų sistema ,  tarptautinis bankas, turi likti pramonė, vidurinysis sluoksnis. Ultraglobalistai skaito kad - Švab klasika, bet Švabas – kalbanti galva, Švab tai klerkas, žmonės, kurie stovi už Švabo, skaito,  kad valstybių neturi būti, pasaulis turi susidaryti iš 5-6 korporacijų ...
Jokios pramonės, finansai ir kontrolė socialinių tinklų, tai gūglas, amazon ir t.t, tai kas dabar vakaruose vadinama aksizmu, nuo žodžio accsess/(prieiga), tai viršūnė piramidės. Ir šios grupės susikibo ir Trump ir Trump sulaužė perėjimą nuo kapitalizmo į kitą  liniją, Trumpas tai sulaužė.
Konferencija ... apie kurią aš  kalbėjau ir buvo reakcija –  O ką daryti dabartinėje situacijoje? “
Ir daro…
4: 25 “Du Fondai komanduoja PSO, PSO komanduoja svarbiausiems pasaulio gydytojams. Pas mane klausimas – o kur vyriausybė, kur prezidentas, o jie stovi ramiai ir raportuoja „ taip“ „ bus įvykdyta““
3:52 „Kas žinot, kas finansuoja PSO ? ...“
4:04 „Ne vyriausybe nefinansuoja. Du fondai. Fondas Geico ir Fondas Rokfelerio”

skait.       2021-12-8 15:44

Teko skaityti,kad Mao Dzedungo valdymo laikais komunistine tapusioje Kinijoje buvo vykdoma kultūrinė revoliucija ,kurios metu chunveibinai ( kiniškai ‘raudonieji sargybiniai’) griovė ir naikino senąją kultūrą, senąsias tradicijas,papročius bei “pasenusias” idėjas.

Rekomenduojame

Lenkija naikina PVM mokesčius maistui, mažina mokesčius degalams, dėl kylančių kainų kaltina Rusiją ir Europos Sąjungą

Prof. Jonas Jasaitis. Pradėjome naujuosius. Absurdų ar žmonijos naikinimo laikmetis?

Italijos vyskupas uždraudė neskiepytiems kunigams dalyti Komuniją

Nacionalinis susivienijimas. Sausio 13-oji primena: metas atkurti Lietuvos valstybę

Pfizer pirmojo asmens išpažintys: ketvirta dozė, o po to 10 metų vakcinų

Edvardas Čiuldė. Kodėl mums nereikėtų persiimti vadinamojo progresyvizmo marazmų pamėgdžiojimu?

Seimas žengė žingsnį link Valstybinės lietuvių kalbos konstitucinio statuso pažeminimo

Už balos. Svarbiausi klausimai 2022 metais

Audrius Bačiulis. Užsienio reikalų ministerijos užsakymu „Vilmorus“ paklausė apie užsienio politiką

Aleksandras Nemunaitis. Sužinome, kad Vilniuje gali dingti centrinis šildymas

Eugenijus Jovaiša. Nė viena save gerbianti pasaulio valstybė neleidžia tapatybės dokumentuose rašyti kitaip nei valstybine kalba

Ispanija sekuliarizuoja Jėzaus gimimą

Diskusija: ar visiems nebus geriau be savarankiškumo, vardan saugumo ir materialinės gerovės

Eric Zemmour: LGBT vaikams plauna smegenis mokyklose

Gėjų sekso scena ant Atėnų Akropolio įžiebė pasipiktinimo audrą Graikijoje

Prof. dr. Ignas Vėgėlė. Ar pakaks Prezidentui valios ir ryžto?

Nacionalinis susivienijimas. Pareiškimas dėl asmenvardžių rašybos Lietuvos piliečių asmens dokumentuose

Robertas Malone apgaudinėja cenzorius: tai, ką mRNR technologijos kūrėjas pasakė interviu po to, kai jį išmetė iš Twitter, užgniaužia kvapą

Gintaras Songaila. Laisvės gynėjų dienos proga – šokis ant Lietuvos Konstitucijos kapo?

Bosnija tampa pirmąja Europos šalimi be Covid’o pasų. Mirnes Ajanović nugalėjo Bosnijos federacinę vyriausybę

Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga. Dėl lietuvių kalbos ir jos raidyno išdavystės

Ramūnas Aušrotas. Stambulo konvencija grįžta

Alvydas Butkus. Vienu šūviu du zuikiai? Tik kas tas šaulys?

Pensilvanijos universiteto translytis pralaimėjo plaukimo varžybas translytei iš Jeilio

Vytautas Sinica. Atkreipkim dėmesį, kokį sektorių sužlugdys konservatorių „vertybinė” politika

Prancūzijos parlamente – aršūs debatai dėl vakcinų pasų

Linas Karpavičius. Kuo toliau, tuo aiškiau matosi, kad pandemijos valdymas ir mokslas yra du vienas kitam prieštaraujantys dalykai

Popiežiui įteiktas manifestas dėl padėties Vokietijos Katalikų Bažnyčioje

Liudvikas Narcizas Rasimas. Prūsijos bumerangas

Teisėjas davė JAV Maisto ir vaistų agentūrai (FDA) tik šiek tiek daugiau nei 8 mėnesius Pfizer saugumo duomenims pateikti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.