Socialinė politika, Ekonominė politika

Edvardas Čiuldė. Kaip kaunietis pardavinėjo žemę Plungės rajone

Tiesos.lt redakcija   2021 m. gruodžio 2 d. 10:21

2     

    

Edvardas Čiuldė. Kaip kaunietis pardavinėjo žemę Plungės rajone

Tikriausiai apie nieką kitą per savo ilgai nusitęsusį gyvenimą nesu kalbėjęs taip patetiškai kaip apie žemę, – regis, net ir ankstyvosios jaunystės eilėraščiai, skirti mylimajai, buvo labiau taupūs. Toks jau esu, Dievas tai mato! Dabar žvilgtelėjęs į save per distanciją pagalvojau, kad, galimas daiktas, šio autoriaus nenumaldomas užsidegimas žemės pašlovinimui yra nulemtas valstietiškos prigimties, patyrusios dekadentišką virsmą, nes pirmasis iš savo giminės jis nutolo nuo žemės, paliko ją našlauti dar gyvas būdamas, pasirinkdamas arti ne žemės, o knygų dirvonus. Tačiau, kaip visi gerai suprantame, likimo atskirtas nuo savo meilės objekto žmogus nenustoja mylėti, greičiau yra taip, kad toks objektas tampa dar labiau nerimastingu, įgyja skausmingo ilgesio pavidalą.

Apie žemę galima kalbėti ir labai konceptualiai. Viename iš mokslinių straipsnių prieš beveik dešimtmetį įrodinėjau, kad žemės idėja yra sumenkinama, žemės vaizdinys nususinimas, kai žemė imama traktuoti tik kaip ūkinės eksploatacijos objektas (šia tema straipsnis „Žemės prasmėvaizdis ir ,pasiklydusio valstiečio‘ kolizija“ buvo publikuotas žurnale Kultūros barai (2013m., Nr. 12), trumpą straipsnio anotaciją galite rasti ČIA).

Tokiam Arkadijui Vinokurui, rašiusiam, kad Lietuva be ES teisyno yra tik žemės gabalas, esu bandęs viešai paaiškinti, kad, Lietuvos žemę suprantant kaip gabalą, pats Lietuvos vardas praranda prasmę. Žinia, žodį „gabalas“ paprastai vartojame niekinančia prasme, o žemė lietuviui jokiu būdu nėra gabalas, bet tobula visuma net ir tokiu atveju, kai jis nuosavybės teisėmis disponuoja atskira žemės valda. Kitas dalykas, kad kalbėtis apie tai su Arkadijais yra tuščias reikalas.

Pereinu prie liūdniausio savo išpažinimų momento, konstatuodamas faktą, kad, gerą dešimtmetį nuomąvęs paveldėtą iš mirusių tėvų žemę Plungės rajone, visiškai šalia daugumai mūsų gerai žinomo Kulių mietelio, aplinkybių verčiama nusprendžiau ją parduoti, besiguosdamas mintimi, jog parduodama žemė niekur neiškeliauja, ji – ir toliau lieka Lietuvoje, puoselėjama nuoširdžių ūkininkų. Tačiau nutolusiam kalbamu momentu nuo žemės reikalų skaitytojui galimai bus įdomu ir naudinga sužinoti tai – kaip tokie žemės pardavimo reikalai Lietuvoje vyksta, kokios neįtikėtinos teisinės kolizijos čia gali iškilti?

Nusprendęs parduoti tau nuosavybės teise priklausančią žemės naudmenų žemę, privalai kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą, kuri tave nukreips į rajoninį padalinį – šiuo konkrečiu atveju tai buvo Nacionalinės žemės tarnybos Plungės ir Rietavo skyrius. Už atitinkamą mokestį minėtosios tarnybos skyrius sutvarko dokumentus ir yra įpareigotas pasiūlyti pirkti už nustatytą pardavėjo kainą parduodamą žemę kaimyninių sklypų savininkams.

Kaip dauguma tikriausiai žino, pardavėjas neturi „laisvo mandato“ siūlyti pirkti žemės naudmenų žemę visiems Lietuvos piliečiams, jam rankos yra atrišamos tik tokiu atveju, jeigu besiribojančių žemės sklypų savininkai nesutinka pirkti žemę už nurodytą pardavėjo kainą. O pasakojamą tragikomišką istoriją iš pradžių lydėjo staigi, gudresnį žmogų turėjusi priversti sunerimti sėkmė, kai siūlomą pirkti žemę pardavėjo nurodyta kaina žaibiškai įsipareigojo nupirkti stambių ūkininkų šeima, jeigu neklystu, šalimais jau disponuojanti 200 ha žeme, drauge pateikusi raštišką įsipareigojimą sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį pagal pardavėjo nurodytas sąlygas.

Tačiau susisiekus su potencialiais pirkėjais, teko nuryti karčią piliulę, išaiškėjus, kad jie toli gražu nesiruošia pirkti žemę už įsipareigojime nurodytą kainą, reikalaudami numušti tą kainą bent 33%. Taigi net ir man, neturinčiam prekinių santykių patirties žmogeliui, tampa aišku, kad minėtas įsipareigojimo sandoris yra apsimestinis, siekiant užblokuoti pardavimą ir galimai puoselėjant nelabai sąžiningas užmačias pusvelčiui įsigyti žemę. Ar padės čia kantrybė, patekus į nešvankaus šantažo spąstus?

Kaip supratau iš Tarnybos skyriaus darbuotojų mandagaus paaiškinimo, dabar pardavimas sustoja, tačiau įdomiausia tai, kad jeigu kitą kartą, tarkime, po metų vėl nuspręsiu tą pačią žemę parduoti, esą vėl Nacionalinei žemės tarnybai privalėsiu mokėti mokesčius, tarnybos darbuotojai vėl siūlys žemę pirkti artimiausių sklypų savininkams, taigi, kaip atrodo bent man, tas pats ratas gali apsisukti iš naujo, kai melagingai pirkti įsipareigos tie patys žmonės.

Kaip jau užsiminiau, skyriaus darbuotojos buvo pavyzdingai mandagios, tačiau dėl jų neutralumo ir bešališkumo būčiau linkęs net labai abejoti, nes įstatymas čia buvo išaiškintas taip, tarsi jis gina sukčiauti nusiteikusį žmogų, o apgautą ir išjuoktą pilietį palieka ant ledo. Kažkas čia ne taip su teisine logika, ar ne? O savotiško pikantiškumo šiai įstatymo logikos pažeminimo situacijai pagal galimai jau vietovėje nusistovėjusius papročius teikia tai, kad apsimestinį sandorį su sukčiavimo elementais mano aptariamu atveju pasirašė Plungės rajone garsi Petrauskų šeima. Dabar jau nerimauju, kad man galiausiai reikės primokėti vien už įžūlų ketinimą parduoti žemę įtakingiems provincijoje žmonėms, žinomiems Plungės rajono politikams.

Ne, jokiu būdu nerinkau gandų, nesamdžiau seklio, landžiojančio po nešvarius marškinius, čia paminėsiu tik tuos kelis faktus, kurie yra lengvai randami pagūglinus internete. Kaip matosi iš nuotraukos, labai simpatiška moteris Daivutė Petrauskienė yra Kulių seniūnė, aktyvi liberalų partijos veikėja, dalyvaujanti rinkimuose į Plungės savivaldybės tarybą, jos vyras – žaliųjų valstiečiu partijos aktyvistas, taip pat minimas rinkimų batalijose.

Nežinau to, ar sūnus Andrius jau yra socialdemokratų partijos veikėjas, ar nepartinis, galiausiai būtent jis yra labiausiai žavinga būtybė, neišmainęs Tėvynės į jokias Anglijas, pasilikęs ūkininkauti su tėvais Lietuvos žemelėje. Būtent jis, kalbėjęs visos šeimos vardu, gana ciniškai paaiškino čia dabar aptarto nešvankaus sandorio esmę. Toks jau tas jaunimas, nieko nepadarysi.

Ne juokais sakau, man kvepia mėšlas, įterptas į arimus, tačiau dabar jaučiuosi iš tiesų įmaknojęs į daug mažiau kvapnią, švelniai tariant, substanciją. Atsiprašau savo protėvio Juozo Čiuldės, tikrojo šios žemės savininko, Kulių knygnešių ratelio dalyvio, įtraukto į visus knygnešių garbės sąrašus, už tai, kad būtent dėl mano neapdairumo jo kadaise sukauptų žemių širdies lobis tapo gobšumo objektu…

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Ką tik OpTV       2021-12-3 8:15

laidoje Valdas Vasiliauskas su buvusiu NŽT darbuotoju Juška ir atskleidė schemas, kaip grobiama, parduodama Lietuvos ŽEMĖ.

bjž       2021-12-2 18:33

Atidengta didelio didelio mėšlo kalno (Žemės Lietuvoje ) viršūnėlė.Panašus dalykai vyksta visoje LT.Žemė grobiama,negražinama,parduodama panašiai ,kaip su narkotikais-jie yra bet neaišku iš kur,pas ką ir kam.

Rekomenduojame

Lenkai ribos NVO įtaką mokykloms, skatins vertybinį lenktyniavimą tarp mokyklų

Krescencijus Stoškus. Esu apimtas sunkaus nerimo ir skausmo

Virdžinija – sektinas pavyzdys

Dominykas Vanhara. Labai tikėtina valdančiosios koalicijos sudėties kaita

Vygantas Malinauskas. Žmogaus teisių komitetas siūlo ideologizuoti smurto problemą

Privalomi skiepai gali sukelti sveikatos sistemos griūtį

Kęstutis Girnius. Konfliktas su Kinija – strateginė, ne taktinė ar komunikacijos klaida

Vokietijoje mokesčių mokėtojų pinigais remiami filmai atitinkantys „įvairovės sąrašą“

Vytautas Sinica. Valstybinės kalbos atnašavimas

Ar iš tikrųjų Seimo nariai patvirtino buvusių Lietuvos okupacinių režimų teisėtumą?

ES „žalioji darbotvarkė“ nebus taikoma privatiems lėktuvams ir jachtoms

Visuomenininkai lietuvių kalbos naikintojus įamžins knygoje „Valstybinės lietuvių kalbos išdavikai“

Draudikas atsisako padengti mirtį dėl vakcinos, nes mirusysis neva dalyvavo eksperimente pats prisiimdamas riziką

Vytautas Sinica. Vyriausybės veiklos apžvalga

Jonas Vaiškūnas. Kalba ne apie kalbą – o apie tai, kur eis demarkacinė linija

Eugenijus Jovaiša. Kalbos išniekinimo projekto autoriai įteisins okupacinių režimų primestą rašybą

Pareigose pažemintas arkivyskupas, susijęs su dokumentu, draudžiančiu laiminti tos pačios lyties poras

Sigitas Besagirskas. Kiek mums kainuos kova su Kinija?

Loreta Strom. Norvegijos visuomenės sveikatos institutas (FHI) nerekomenduoja naudoti koronos sertifikato kaip prevencinės priemonės

Peter Kwasniewski. Kodėl gitarų muzika neturėtų skambėti katalikiškose Mišiose

Etikos dalyko mokymas Vokietijoje sumažino religingumą

Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Jėzus Kanos vestuvėse – II eilinis sekmadienis

Arnas Simutis. Lietuva yra šaltojo pilietinio karo būklėje

Dovilas Petkus. Mažosios Lietuvos diena – nacionalistinė šventė

Mindaugas Karalius. Lietuvių kalbos naikintojai bus įamžinti knygoje

Tautvydas Galinis. Svetimvardžiai asmens dokumentuose, arba apie projektą atšaukti valstybinę lietuvių kalbą

Daugiau nei pusė Airijos katalikų dėl pandemijos pasirinko neiti į šv. Mišias

Vytautas Radžvilas. Žodis Laisvės gynėjų dieną

Vytautas Radžvilas. Autonomininkų svajonės tampa tikrove

Kuriamas precedentas: Kvebeko teisėjas apribojo neskiepyto tėvo teisę lankyti vaiką

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.