Ugdymo politika

Edvardas Čiuldė. Dar kartą apie Vilniaus universitetą: universiteto dvasios atstatyti jau nepavyks niekados niekam

Tiesos.lt redakcija   2022 m. sausio 21 d. 13:02

14     

    

Edvardas Čiuldė. Dar kartą apie Vilniaus universitetą: universiteto dvasios atstatyti jau nepavyks niekados niekam

Per ilgą ir šlovingą savo istoriją Vilniaus universitetas patyrė ne vieną sunkų išbandymą, tačiau net atšiauriausiomis egzistavimo sąlygomis čia ruseno viltis, kad, sąžiningai dirbant intelektinį darbą ir neišduodant Tėvynė idealų, anksčiau ar vėliau negandos išsisklaidys, sulauksime geresnių laikų.

Pastebėtina ir tai, kad net šio universiteto rektoriai bolševikmečiu nebuvo indokrinuoti iki galo, sugebėdavo, kaip atrodo, didesniu ar mažesniu laipsniu atskirti privalomus oficialiuosius gestus ir realų darbą tautos ir mokslo labui. Kaip atrodo bent man, tokį šio universiteto gyvastingumą lėmė jo sugebėjimas, paradoksaliai tariant, bėgant laikui nesutapti su laikmečiu.

Vilniaus universitetui anksčiau ne kartą pavykdavo parodyti, kad universitetas yra universitetu būtent todėl, kad prasikiša virš laikmečio tendencijų, nesutampa su laiko primestomis madomis, atsirenka tarp laikmečio apgaulingai padiktuotų ir tikrų būtinybių. Geriausias tokio sugebėjimo prakalti kiautą pavyzdys yra Broniaus Genzelio, Romualdo Ozolo, taip pat ir kitų šio universiteto filosofų švietėjiška veikla sovietmečiu, ugdant žmonių savimonę, ar ne? Taigi galima pasakyti ir taip, kad be R.Ozolo švietėjiškos ir leidybinės veiklos universitete anais laikais kažin ar būtų atsiradęs vėliau iškart toks pat ryškus visu ūgiu ir turintis priemones veikti, kaip ir iškart su visa ekipuote užgimusi Atėnė iš Dzeuso galvos, Sąjūdis.

Vilniaus universiteto stiprybės laidininkas didesniu ar mažesniu laipsniu visais laikais buvo taip pat jo įvairovė, pasimatanti net ir per universiteto tikros ar tariamos savivaldos institucijų tarpusavio trintį.

Kas atsitiko, kad Vilniaus universiteto rektoriumi tapus būtent istorikui, šiandien šis, kažkada mokslo šventove laikytas universitetas, su pasiutusiu pagreičiu rieda susinaikinimo pakalne, prarasdamas istorinės perspektyvos vizijos likučius, tapdamas labiausia deformuotų laikmečio tendencijų manifestacijos nepaprastai liūdnu pavyzdžiu.

Kaip atrodo bent man, paprastu leftistinių neomarksistinių jėgų įsivyravimo universiteto vadovybėje fakto konstatavimu tokio kolapso neįmanoma paaiškinti, nors, žiūrint iš tolo, kyla įspūdis, kad Taryba, Senatas ir Rektoratas čia veikia ranka rankon, neeikvodami jėgų nuomonių įvairovės diapazono išryškinimui.

Neabejodamas didžiosios šio universiteto daugumos žmonių gera valia, vis tik negaliu nutylėti diagnozės, kad šiandien pseudo-pažangiečių vairuojamas, tarsi ir inovacijų siekiantis Vilniaus universitetas savo dvasia tampa toks pat nejudrus, kaip ir negyvo vabalo akys.

Jau yra rimtas pagrindas teigti, kad universitetui sutapus su liūdniausiomis laikmečio tendencijomis be likučio, be išlygų pasirinkus marazminės konjunktūros kryptį, toks universitetas, galima būtų pasakyti net taip, perfrazavus vieno išmintingo žmogaus žodžius, tampa vaizdžia antropologinio nuosmūkio iliustracija. Tai be visa ko kito reiškia, kad Vilniaus universiteto istorija ties minėtu riboženkliu baigiasi net ir tokiu atveju, jeigu šis universitetas dar ilgiau ar trumpiau išliks kaip fizinis darinys, kaip nebegyvo vabalo žvilgsnio inkliuzas laiko kūne.

Kita vertus, pasakius A, neturime teisės nutylėti ir B. Iš to, kas pasakyta seka, kad Vilniaus universiteto dvasios atstatyti jau niekados niekam, net ir pasikeitus universiteto vadovybei, nepavyks šioje apterštoje teritorijoje, panašiai kaip Černobylio sprogimo radioaktyvumu apkrėstoje aplinkoje sveikus refleksus pakeičia išgyvenimo patologijos mechanizmai. Savo ruožtu tai reiškia, kad už šio apsigimusio konjunktūrinio pasaulio ribų anksčiau ar vėliau privalėsime sukurti tikrą alternatyvą dabartinės konfigūracijos Vilniaus universitetui.

Esu girdėjęs pasakojimą apie kažkokį, neprisimenu dabar rūšies pavadinimo, graužikų veislės gyvūnėlį iš Pietų Amerikos, smirdėjimo pasaulio čempioną, kuris, įbėgęs į žmonių gyvenamas patalpas, viską pasmardina iki tokio laipsnio, kad joks gyvenimas čia tampa jau nebeįmanomas.

Pasakojama, kad net sudeginus iki pamatų šio gyvūnėlio apsilankymo užterštus pastatus, dvokas nuo gaisravietės apylinkėse nepradingsta metų metais. Dabar, prašviesėjus sąmonei, tarsi pradedu prisiminti, kad toks smirdėjimo čempionas yra vadinamas glitėnu…

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Žurnalistiką bages       2022-01-23 18:50

vadovauja šilumos ir elektros ūkiui,o šilumos punktus prižiūri aukso plėvelių klijuotojas iš Kirkilo restauravimo kontoros.Tokiu būdu VU šilumos ūkis visada paauksuotas.

Mickėyus Mouseas       2022-01-22 15:09

Kaskart ,kai tik išgirstu “Vilniaus universitetas” ,galvoje toks vaizdelis :
https://universiteto.lgbt/wp-content/themes/orgsvetaine/img/logo_header.png

to ESU       2022-01-22 9:45

O tie, kuriuos neišėdė, dabar klauso Faučio, Burlos ir vadovauja Kovidistų revoliucijai, kaip anksčiau Proletariato revoliucijai Lietuvoje? Sakykit, o kada ta Jūsų univerkė prabilo lietuviškai? Gal kartais žinote, painformuokite?

>>> 2022-01-21 17:39       2022-01-21 21:44

Na, paneigti galėtum tik tu, juliau Milaiti, juk tu čia vierchas, tiesoje, ar ne?!

ESU       2022-01-21 21:38

to paties UNIVESRSITETO auklėtinė, 1966 metų diplomantė.  Nesuėdė, neišėdė. Nieko nenuveikiau tuomet, bet į Sąjūdį įsiliejau su energija, išsaugojau kaip ir daugelis reikiamą dvasinį lygmenį. Kurie aktyvesni, drąsesni,  kurie būrėsi ir organizavo, tuos, žinoma, sudorojo.  bet universitetas dvasią išlaikė. Turėjome ir dėstytojų, į kuriuos buvo galima lygiuotis…Dvasia susišaukia su kita dvasia,  kažkaip žmogus užuodžia kitą tokį. Nepasiduoti, neišbėgioti, neišduoti jėzuitų įkurto universiteto. Nugarmės jie į praeitį PO METŲ KITŲ, AR PO DEŠIMTMEČIO SU SAVO NESĄMONĖMIS. KOL KAS LENGVIAU. į KALĖJIMUS DAR NESODINA IR Į SIBIRĄ NEVEŽA.

Al.       2022-01-21 21:27

Net po tamsiausios nakties ateina rytas.

???       2022-01-21 18:43

Kas tas yr glitėnas…Ačiū.

bjž       2022-01-21 18:33

Taip ir turėjo baigtis.O pradžia buvo “universiteto savivalda ir laisvė”. Būrelis “draugų” privatizavo ir savivaldą ir laisvę.Ir tapo Universiteta-smirdantis kaip knalizacija.

to Kadaise       2022-01-21 17:43

Istorikų Lietuvoje beveik nebuvo - tik karo nugalėtojų pastumdėliai ir samdiniai už geras babkes, pavyzdžiui, kaip dabar. Išgalvotų naratyvų pamišėliai. Traumuoja jaunimui galvas ir nerausta su ta maniakine kulpatyste. Vienas kitas bando ištrūkti, bet vis nepavyksta - užbuksuoja.

Kas galėtų       2022-01-21 17:39

paneigti, kad Kapsukė - antilituanizmo(antilietuvybės) židinys? Dar norėtų tapti ir kovidistų avangardu, tiesa?

Švitrys       2022-01-21 17:09

Padėka gerbiamam E. Čiuldei- labai teisingai viskas išguldyta. Graudu. O pastarieji du rektoriukai ir jų bendrai niekada nesimėgaus jų taip trokštama šlove. Save gerbiantys studentai ir dėstytojai gatvėje juos apeis kaip apipuvusius kelmus ant kurių tikrų tikriausiai glitėno tupėta.

nieko naujo?       2022-01-21 16:26

Berods juk ir anksčiau savo tvirtą nuomonę ir pažiūras,nesutampančias su viršininkų, reiškusiųjų paskaitos tapdavo neprivalomos,arba jų dėstomos disciplinos kursas būdavo perduodamas kitiems ?

cia       2022-01-21 14:50

vadinasi Highway to Hell kaip dainavo AC/DC

Kadaise        2022-01-21 13:54

istorikas buvo profesija. Dabar - diagnozė.

Rekomenduojame

Dr. Gintautas Vaitoška. Karas ir abortas

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt trečioji (gegužės 17) diena

Vokietijos katalikų bažnyčiose vyko vienalyčių porų laiminimai, dalyvavo ir vyskupas

Ukraina tikrina kiekvieną Rusijos Federacijos piliečiams išduotą dokumentą, leidžiantį gyventi šalyje

Ramūnas Aušrotas. Tas pats Partnerystės įstatymas, tik kitu pavadinimu

Kristina Zamaryte-Sakavičienė. Įteisinus partnerystę bus keičiama ir visuomenės nuomonė

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt antroji (gegužės 16-oji) diena

Linas Karpavičius. Puota maro metu

Dalis Lietuvos ortodoksų išdėstė viešu laišku savo ketinimus metropolitui Inokentijui

Vytautas Radžvilas. Įsivalstybinusios Lietuvos diena

Kard. Sigitas Tamkevičius SJ. Krikščioniškoji tapatybė – V Velykų sekmadienis

Šoką keliantis reikalavimas: ES reikia tik 14 balsų, kad pakeistų ES sutartis, sako buvęs ES Komisijos narys

Laiškas tiems, kuriems dar rūpi rūpi visa, kas susiję su Valstybės išlikimu

Dr. Darius Alekna. Apie šeimą ir valstybę

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt pirmoji (gegužės 15-oji) diena

Nuo Romo Kalantos aukos praėjo 50 metų

Indijos chirurgas planuoja persodinti gimdą į translytės „moters“ kūną ir sudaryti jam galimybę pastoti dėka pirmos tokios operacijos pasaulyje

Nepriklausomos valstybės ir imperijos. Vytautas Radžvilas

Vytautas Rubavičius. Partnerystės įstatymas – moterystės ir motinystės pažeminimas

Edvardas Čiuldė. Atviras laiškutis Emmanueliui Macronui

Kandidato į AT teisėjus E.Šileikio drąsi kalba išgąsdino Seimą

ES ciniškai naudojasi pavojaus situacija Europoje, kad išplėstų savo galias

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt devintoji (gegužės 13) diena

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Įveiksime ligas ar žmogiškumą?

Ramūnas Aušrotas. Vaiko teisių apsaugos klystkeliai

Vatikano sinodo svetainė švenčia homoseksualumą ir įvaikinimą homoseksualų porose

Mokslinė konferencija Romo Kalantos metams paminėti

Vytautas Sinica. Apie Gabrieliaus Landsbergio interviu

Vytautas Radžvilas. Ir vis tik tai PAKTAS

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt aštuntoji (gegužės 12-oji) diena

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.