Demokratija ir valdymas

Edita Janulevičiūtė. Laisvė ir gerovė belaukiant Godo

Tiesos.lt siūlo   2016 m. rugsėjo 5 d. 20:34

10     

    

Edita Janulevičiūtė. Laisvė ir gerovė belaukiant Godo

Bernardinai.lt

Ir lygiai kaip Olimpinėse žaidynėse vainikuojami ne patys gražiausi ar stipriausi, bet tie, kurie dalyvauja varžybose (juk būtent iš jų tarpo paimami nugalėtojai), taip ir gyvenime taurūs bei geri dalykai teisėtai priklauso tiems, kas veikia.

Aristotelis, „Nikomacho etika“

Godo – taip niekada ir nepasirodęs Samuelio Becketto pjesės personažas, kurio veltui visą veiksmą laukė du bėdžiai. Mat anas lyg ir žadėjo jiems padėti, tad jie laukė. Nieko negalėjo imtis, niekur negalėjo nueiti, nes reikėjo laukti. Bet Godo, regis, buvo užimtas žmogus, tad vis atidėliojo susitikimą. O jie vis laukė...

Prisiminiau šį spektaklį perskaičiusi Veidaknygėje štai tokį komentarą apie politikus: „O nauji ateis geresni už dabartinius??? Gal dabartiniai jau turto prisisėmė mažiau gal sems… o nauji kol pralobs… Žmones jau pavargo. Vienas iš pažįstamo rato dabar bando pakliūti prie vadinamojo „lovio“, žinant jo asmeninį gyvenimą, baisu daros. Nesirūpina savo vaikais, elementus moka pačius mažiausius, nei apsirikęs nenuperka vaikams nei batų nei striukių ir t.t. naglas, melagis…. ir va toks bando pakliūti, o reklamos, o vaidyba… šlykštu… ir va tokį išrinks, jauną, naują ,,veidą“, iš jo bus galima ,,gero“, tikėtis??? Nemanau…“ [Kalba netaisyta]

Jūs galbūt (visiškai pagrįstai) sakysite, kad tai ne pats protingiausias komentaras, neatspindintis daugumos mąstymo ir tikriausiai ne itin vertas dėmesio. Vis dėlto jame galima įžvelgti tai, kas daugiau ar mažiau pasireiškia daugelio žmonių santykyje su valdžia.

Laukimo nuovargis

Ar žmonės tikrai pavargo? Kurie žmonės pavargo ir, svarbiausia, – nuo ko? Ko gero, juos išvargino tai, kas kamavo ir S. Becketto personažus – laukimas to, kam nėra lemta išsipildyti. Toks beprasmis laukimas išvargina psichiškai ir morališkai labiau nei sunkus darbas. Netgi labiau nei nesėkmingos pastangos. Ar tai reiškia, kad laukti gero gyvenimo, laukti sąžiningų, teisingų politikų yra beprasmiškas darbas? Tikrai ne. Bet laukti, kad gyvenimą gerą padarys mistinis „kažkas“, laukti, kad gerovė, teisybė, laisvė ateis savaime, be mūsų pačių dalyvavimo, be mūsų veikimo – toks laukimas neišvengiamai baigiasi nusivylimu.

Psichologai turi terminą „socialinis dykinėjimas“. Tai reiškia, kad grupėje kiekvienas atskiras žmogus stengiasi mažiau, negu tą patį darbą darydamas vienas. Kuo didesnė grupė, tuo didesnė pagunda nesistengti ar netgi išvis nieko nedaryti. Juk visada atsiras, kas sutvarko visus reikalus. Tad kodėl stengtis turėčiau būtent aš? Dargi, neduok Dieve, pasistengsiu daugiau už kitus, kurie, be jokių abejonių, tinginiauja (pagal tą patį principą, laukdami, kad darbą nudirbs kiti). Tai jau būtų visiška neteisybė! Na, o kai grupė – tai visa tauta, tikrai galima daugelio dalykų nedaryti. Juk yra profesionalai, specialistai. Tiesa, taip pamirštama, kad kai kuriose srityse nėra specialistų. Pavyzdžiui, (bent mūsų politinėje sistemoje) nėra profesionalių rinkėjų.

Tačiau manau, kad toks „išgelbėjimo iš aukščiau“ laukimas turi ir kitą, gilesnę priežastį. Tai nepasotintas kūdikiškas lūkestis. Mes į šį pasaulį ateiname bejėgiai, visiškai priklausomi nuo savo gimdytojų ar juos pavaduojančių žmonių. Vaikai, kurie liko „neišmylėti“, kurių saugumo ir rūpesčio poreikis nebuvo pasotintas, gali visą gyvenimą likti psichologiškai „išalkę“. Tokiems žmonėms, jeigu jie neįsisąmonina savo žaizdų, būna sunku suaugti ir tapti visaverčiais savo gyvenimo veikėjais. Kartais tokį žmogų visą gyvenimą lydi nesuvokiamas, pasąmoninis laukimas. Juk tai, kas neįvyko, negali būti užbaigta. Tuomet ir tikėjimo žadamas išgelbėjimas suvokiamas pasyviai, nors teologai bei mistikai įspėja, kad Dievas mūsų negelbsti be mūsų pačių ir su malone reikia bendradarbiauti.

Na, o visuomenės gyvenime, politikoje lengviausia tokią tėviškai motinišką funkciją perkelti į valdžią. Tai atsispindi netgi ir kalbėjime. Antai imperinėje Rusijoje caras būdavo vadinamas tėveliu (царь батюшка). Senovės Kinijoje provincijų ir miestų valdytojai nedviprasmiškai buvo vadinami „tėvas-motina valdininkas“, o apie gerą valdytoją būdavo sakoma, kad jis myli liaudį kaip sūnų. Atrodytų, šiais laikais, demokratijos sąlygomis tokia projekcija turėtų būti neįmanoma. Tačiau pasąmoniniai, archetipiniai vaizdiniai dažnai pasirodo esą stipresni už loginį mąstymą, ir mūsų psichika sėkmingai prisitaiko prie pačių įvairiausių sąlygų. Išties, kiek žmonių kažkur slaptame širdies kampelyje bent kartais, bent truputį pasvajoja, kaip būtų gerai, jeigu būtų gera valdžia ir padarytų, kad čia, Lietuvoje, būtų gera gyventi. Deja, tokia valdžia neatsiranda, ir pajuntame tą dvasinį, psichinį nuovargį, kurio tikrasis vardas – neviltis. O mūsų dvasia, mūsų gyvybinės jėgos pamažu ima dusti, tarsi įkalintos mūsų pačių atsisakyme prisiimti atsakomybę už savo ir savo šalies likimą. Pasidarome irzlūs.

Seimas kaip atpirkimo ožys?

Kadangi „atsakingą“ nuo „kalto“ teskiria vienas žingsnis, valdžia, nesugebėjusi (o ir negalėjusi) tapti tobulai gera bei rūpestinga, virsta visų blogybių priežastimi. Mano cituotame komentare nesunku atpažinti vieną gana paplitusią tendenciją – teiginiai grindžiami neigiamu pavyzdžiu apie labai blogą, „šlykštų“ ir „melagį“ asmenį. Net jeigu tas žmogus iš tikrųjų toks ir yra, daryti apibendrinimus iš vieno atskiro atvejo yra logikos klaida. Įdomu tai, kad žmonės daug mažiau linkę apibendrinimus daryti iš atskirų teigiamų pavyzdžių. Neteko girdėti, kad kas nors, iliustruodamas savo kalbą vieno gero politiko pavyzdžiu, sakytų, kad visi politikai – nuostabūs žmonės. Daugelis blaiviai mąstančių žmonių linkę teigti, kad valdžioje, kaip ir visur kitur, visokių yra. Ir tikrai neretai tenka išgirsti ar perskaityti, kad ten, valdžioje, „visi vagiai“.

Atrodo, kad tokie neigiami atvejai yra kryptingai ir nuosekliai (nors greičiausiai nesąmoningai) atrenkami. Mes, žmonės, linkę vengti įtampų bei vidinių konfliktų ir ne itin mėgstame atsakomybę. Taip pat nemėgstame nežinios ir bejėgiškumo krizių akivaizdoje. Kad ir kaip būtų, kaltų ieškojimas ir atpirkimo aukų aukojimas yra seni kaip pati žmonija reiškiniai. Antropologai yra pastebėję, kad paprastai aukojama būdavo tai, kas nėra visavertis bendrijos narys. Geriausiu atveju – gyvūnas. Tačiau, kaip žinoma, būta ir žmonių aukojimų. Karo belaisviai, vaikai, luošiai, pažeidę visai bendrijai svarbius tabu žmonės. Kai kuriose Afrikos gentyse paaukojamas būdavo karalius. Juk, viena vertus, jis atstovauja visai tautai ir yra pašventintas, t. y. atskirtas nuo tos tautos ypatingai funkcijai, antra vertus, jis niekam ne savas, ne artimas, tad jo ne taip gaila. Juo labiau kad naują karalių rasti tikrai nebūna sunku.

Šiandien valdžia renkama, perrenkama, Seime ir Vyriausybėje posėdžiauja tokie pat mirtingieji, kaip ir mes visi. Beje, kiekvienas iš mūsų gali kelti savo kandidatūrą, visi lygūs. Tad tokių drastiškų veiksmų iš tautos pusės vargu ar galima tikėtis. Ir vis dėlto dažnai politikams reiškiamos pretenzijos gerokai viršija tuos reikalavimus, kuriuos vienas kitam galėtų kelti lygiaverčiai piliečiai. Beje, keldami jiems antžmogiškus reikalavimus, mes neretai kaip tik pamirštame pasidomėti jų konkrečia dalykine kompetencija.

Ne taip seniai Internete pasirodė peticija už Seimo narių skaičiaus mažinimą, socialiniuose tinkluose buvo dalijamasi paveikslėliu su užrašu „101 deputatas“. Kai kurie tai prilygina biurokratinio aparato mažinimui. Bet juk Seimas – ne biurokratija, o jo nariai – ne valdininkai. Jie – politikai. Seimas yra politinė institucija. Ir nėra jokio įstatymo ar dėsnio, nustatančio atitikimą tarp gyventojų skaičiaus ir parlamento dydžio. Juo labiau kad Seimo nariai atstovauja ne abstrakčiam gyventojų skaičiui, o regionams ir miestams. Taip pat partinėms idėjinėms pozicijoms, o tai reiškia skirtingas gyventojų grupes ir skirtingas sampratas apie tai, kaip turi būti tvarkomi valstybės reikalai. Bet kuriuo atveju, sumažinus (ar padidinus) Seimo narių skaičių, realiai valstybėje niekas nepasikeistų. Netgi finansiškai. Keturiasdešimties parlamentarų alga tesudaro kelias šimtąsias procentų šių metų valstybės biudžeto. Ekonomiškai joks pokytis nė nepasijustų. Mažesniam skaičiui būtų lengviau susitarti? Na, žinot, kartais ir du žmonės visą gyvenimą susitarti nesugeba. Tai gal geriau išvis palikti vieną – tegul už visus sprendžia?

Tad kam gi reikia mažinti Seimo narių skaičių? Ar tai neprimena simbolinio paaukojimo? Sumažinę Seimą lyg ir padarytume kažką labai svarbaus, reikšmingo. Juk kiekviena politinė institucija turi ne tik teisinę ar administracinę, bet ir simbolinę funkciją. Tad viskas, kas susiję su Seimu, yra reikšminga. Bėda ta, kad Lietuvos situacija sunki ir sudėtinga. O ir ne tik Lietuvos. Visas pasaulis keičiasi idėjiškai, kultūriškai, politiškai. Europos ateitis miglota. Ir kadangi, kaip minėta, žmonės nemėgsta bejėgiškumo ir nežinios, jiems reikia imtis apčiuopiamų radikalių veiksmų. Kažką daryti! O kol nesugalvota, kokie galėtų būti realiai veiksmingi pasirinkimai, griebiamasi simboliškai veiksmingų. Juo labiau kad Seimas visiškai atitinka seną antropologinį reikalavimą – atperkamoji auka turi atstovauti aukojančiai bendrijai ir tuo pat metu būti ne visai jos dalis.

Danguje kaip ir žemėje

Išties, mes tiek atskyrėme Seimą, Vyriausybę ir apskritai „valdžią“ nuo visuomenės, kad net ir viešajame diskurse valdžia nuolat supriešinama su tauta. Tad nenuostabu, kad darosi taip sunku valstybės problemose įžvelgti savo atsakomybę. Mes juk tauta, ne valdžian– tai ji atsakinga. Yra „jie“ ir esame „mes“. Dar viename Veidaknygės komentare, kur gana plačiai išdėstomas nepasitikėjimas „žmonėmis, bandančiais tapti politikais“, yra tokie žodžiai: „Politikai neretai atkerta – kokia visuomenė, tokia ir valdžia. Nevykęs „‘atsišaudymas“’. Štai žmogus apsidraudė iš anksto nuo bet kokių mėginimų jį laikyti bent kiek atsakingu už esamą situaciją ir valdžią. Ir vis dėlto, kas, jei ne mes, tą valdžią išrenkame? Iš kur, jei ne iš savo tarpo, mes ją išrenkame?

Kiek daugiau nei prieš šimtą metų Gustavas Le Bonas knygoje „Minių psichologija“ (Psychologie des foules) taip rašė: „Institucijos yra idėjų, jausmų ir papročių dukros. O idėjos, jausmai ir papročiai nepakeičiami perrašant kodeksus. Tauta negali pasirinkti savo institucijų pagal savo norą, lygiai kaip žmogus negali pasirinkti akių ar plaukų spalvos. Institucijos ir vyriausybės yra rasės produktas. Jos yra ne epochos kūrėjos, bet jos kūrinys. Tautos valdomos ne taip, kaip nori vienos akimirkos užgaida, bet taip, kaip reikalauja tautos charakteris. Prireikia ne vieno amžiaus, kad susiformuotų politinis režimas, ir reikia ne vieno amžiaus, kad jis būtų pakeistas.“

Vienas žmogus turi tik vieną protą ir tik vieną širdį. Kaip jis daro pasirinkimus savo asmeniniame ar profesiniame gyvenime, taip jis juos daro ir eidamas į rinkimus. Arba nutardamas į juos neiti. Tai, beje, irgi pasirinkimas. Kaip žmogus suvokia santykius šeimoje, tarp draugų ar darbovietėje, taip jis juos suvokia ir atėjęs į politiką, į valdžią. Kitaip tariant, kaip žmogus suvokia valdžią (visomis žodžio prasmėmis) būdamas „tauta“, taip jis ją suvoks ir pats gavęs (nors kiek) valdžios. Kad ir kaip piktintumės kai kurių politikų poelgiais, turime sau sąžiningai prisipažinti, kad tokį elgesį jie dažniausia atsineša iš tos pačios visuomenės, iš kurios ir yra atėję. Tad gal reikia ne tiek laukti teisingesnės valdžios, kiek kurti teisingesnę visuomenę. Užsiimti ne tik savo asmeniniu, bet ir savo politiniu bei savo visuomeniniu gyvenimu. Taip, būtent savo. Dažnai pamirštame, kad politika, valdžia, visuomenė – tai taip pat mūsų gyvenimas, kuriuo turime rūpintis ne ką mažiau nei vadinamuoju „asmeniniu gyvenimu“. Mažų mažiausiai galima atstovus apgalvotai rinkti. Na, o iš politikų geriau reikalauti tiesiog atsakomybės už jų konkrečius darbus ir sprendimus, bet nežiūrėti į juos kaip į tą mįslingąjį Godo, kuris štai ateis, ir visos mūsų gyvenimo bėdos išsispręs. Nes Godo niekada neateina.

Bernardinai.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Raigerdas       2016-09-11 8:57

Išsilavinimo stoka sukels dar ne tokias pasekmes Lietuvoje. Štai autorė rašo:“Bet laukti, kad gyvenimą gerą padarys mistinis „kažkas“, laukti, kad gerovė, teisybė, laisvė ateis savaime, be mūsų pačių dalyvavimo, be mūsų veikimo – toks laukimas neišvengiamai baigiasi nusivylimu”. Straipsnis paimtas iš bernardinai.lt, o t.y. krikščioniškas portalas, kuriam vadovauja toks manipuliavimo meistras, kaip A. Navickas. Taigi, gaunasi įdomus dalykas: 25 metus kunigai bažnyčiose kalė tikintiesiems, kad jie yra Dievo avelės, kad jie yra žemės dulkės, o šiandien jau pradedama kalbėti, kad “laukti, kad gyvenimą gerą padarys mistinis „kažkas“, laukti, kad gerovė, teisybė, laisvė ateis savaime, be mūsų pačių dalyvavimo, be mūsų veikimo – toks laukimas neišvengiamai baigiasi nusivylimu”. Įdomus veidmainiškumo faktas. Samiuelis Beketas savo absurdo pjesėje “Belaukiant Godo” ironizavo tą beprasmį laukimą arba Kristaus atėjimą ir tą patį Paskutinį teismą. Tą gali jums paliūdyti (manau, kad gali) net Letas Palmaitis, kuris pats į visą tą sąžiningai tiki. Tokia yra jo teisė. Tą gali daryti ir katalikų bažnyčios kunigai, tačiau tai negali tapti valstybės politika. O, deja, tai tapo, nors bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Toliau autorė visiškai painioja vadybinius dalykus su tikėjimu. Kodėl taip yra? Todėl, kad krikščioniui yra sunku atskirti savo tikėjimą nuo valstybėje vykstančių dalykų. Todėl ji rašo panašiai, kaip tai daro A.Navickas:“Mano cituotame komentare nesunku atpažinti vieną gana paplitusią tendenciją – teiginiai grindžiami neigiamu pavyzdžiu apie labai blogą, „šlykštų“ ir „melagį“ asmenį. Net jeigu tas žmogus iš tikrųjų toks ir yra, daryti apibendrinimus iš vieno atskiro atvejo yra logikos klaida”. Taigi, tų LOGINIŲ KLAIDŲ iš Lietuvos gali vežti tonomis. Bet, kas daro tas klaidas? Konkretus asmuo ar vėl mistinis “kažkas”? ŠTai autorė vėl pareiškia:“Kadangi „atsakingą“ nuo „kalto“ teskiria vienas žingsnis, valdžia, nesugebėjusi (o ir negalėjusi) tapti tobulai gera bei rūpestinga, virsta visų blogybių priežastimi”. Kas per valdžia “tobulai gera”? Tokios valdžios nėra, nes valdžioje sėdi ne mistiniai “kažkas”, o konkretus Seimo narys, kuris atstovauja konkrečios partijos interesus. Ir vietoje to, kad pareikalauti konkrečių darbų ataskaitos, tiems vargšams lietuviams vėl brukama idėja, kad visa tai išėjo “netyčia”. Atsieit, išėjo “netyčia”, o štai dabar nubalsuosite už konservatorius ir tuos pačius krikščionis-demokratus ir jie jau bus tie, kurie pasakys “nebelaukime Godo, bet dirbkime patys”. Naujas monas, kaip nieko nekeičiant iš esmės, prakišti naujus kandidatus, kurie manipuliavimo srityje yra gudresni už ilgai sėdinčius dabar Seime krikščionis. Ir vienas iš tokių yra A. Navickas. Mano manymu, krikščionys turi tik vieną išeitį: prisiimti atsakomybę už kažkokią tai konkrečią srytį Lietuvoje ir padaryti rezultatus. Ir tai yra jų reikalas ar jie tiki į Godo atėjimą ar ne, tačiau rezultatų iš jų pareikalauti reikia. O dabar gaunasi žaidimas tik į vienus vartus: jiems rūpi tik viena - kad kuo daugiau Lietuvos žmonių patikėtų į Godo ir lauktų, kada jis padarys tavrką Lietuvoje. Nebūdami tolerantiški kitiems tikėjimams, o ypač mūsų lietuviškam pagonių tikėjimui, jie vykdo tą pačią misiją, kokią vykdė Kryžiuočių ordinas dar XIV amžiuje Lietuvos atžvilgiu. Ir tame yra blogis, nes tokia misija prieštarauja Lietuvos Konstitucija. Bažnyčia turi teisę tai daryti piliečių tarpe, bet kai tokiais dalykais pradeda užsiimti valdžia, tada ir turime daugybę žmonių balsuojančių už “belaukiančius Godo”, kurie sėdi Seime net virš 10 metų ir niekas nežino, ką jie ten nuveikė. Tokias manipuliacijas krikščionis gali pavadinti šventomis. O kur atsakomybė? O jos nėra, nes jie dirba tam pačiam mistiniam “kažkam”.

Gera mintis       2016-09-6 16:00

“Tautos valdomos taip, kaip reikalauja tautos charakteris”. Arkliai, vergai, kaliniai valdomi. Kitaip išsibėgios. Laisvi žmonės tvarkosi patys. Jis susirenka, pasitaria ir nusprendžia. Taip yra ne visur. Ne visur taip buvo. Apie tai istorikų neverta klausinėti. Ši tema - tabu. Buvo ir liko cenzūra, Indeks librorum. Bet buvo ir “Pagiriamasis žodis”. Kvailybė nemirtinga. Ir nieko čia nepadarysi.       

pagal       2016-09-6 14:05

pagal J.S.de R.knygą “Europos šaknys”: ” Lietuviams reikia apsiprasti kad bendras visų baltų pavadinimas buvo Godai (Gudai). Kai jį pasisavino kiti,  slavai, pasivadindami Gudais, O Germanai Gotais ( Kodėl niekas nepagalvoja, kaip tas pats žodis dviejose baltų periferijosedavė tą patį pavadinimą skirtingose kalbose?).  Kai buvome net savo vardo netekę mums, mums, bevardžiams vokiečių tyrėjas…sukūrė naują vardą - Baltai. Neselmanas užpildė susidariusę tuštumą, bet nepajėgė suprasti , kodėl ir kaip ta tuštuma atsirado”
Kai nebeliko Godų tai ir Godas negalėjo ateiti pas Godo laukiančiuosius.

pelėdos vaikas       2016-09-6 12:07

Prezidentė yra tam kad būtų ką ginti nuo ruūsū

Apuokiukui       2016-09-6 11:00

O kam reikalinga dar ta prezidentė. Žmonės gyventų kaip gyvenę ir be jos.

Apuokiukas       2016-09-6 10:12

Nors vienas žmogus kritikuoja populistinį siūlymą mažinti seimo narių skaičių. Beje, mano bendradarbis pasakė taip: ,,O kam išvis reikalingas tas seimas. Juk yra prezidentė”

Nelauksim to Godo. Nafig.       2016-09-6 0:12

Ir Toto’ša ir Koko’ša ėjo paskui pyragus!

Pikasas       2016-09-5 22:15

Labai nuoširdus ir prasmingas rašinys. Jame gausu ne tik literatūrinių perliukų, bet galima pajausti autorės norą įsigilinti į žmogaus sielos virpesius, pakviesti visus būti aktyviems net ir tada, jei norisi sulaukti ir savojo Godo. Jis tikrai ateis net ir tada jei mes nesugebėsime jo pamatyti. Jei būsime nuoširdūs, teisingi ir supratingi, Godas bus mumyse bei suteiks mums jėgų žengti savo pasirinktu gyvenimo keliu.

galima ir laukti       2016-09-5 22:10

galima ir laukti.
bet galima teisingai gyventi, kad kiti prie kryžiaus prikaltų.
——
nes jei tavęs nekala už gerus darbus prie kryžiaus - nereikalauk iš kitų...

Skamba gražiai       2016-09-5 21:18

bet praktiškai… - net mažuose dalykuose to nesilaiko:
https://youtu.be/EpU_CJ1bjj8


Rekomenduojame

„Pagaminta Lietuvoje“: savaitės politinių įvykių apžvalga trumpai

Verta prisiminti. Naktis, sukrėtusi ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį: pirmieji žiniasklaidos balsai

Ramūnas Aušrotas. Ateina naujos ideologinės kolonizacijos laikas – apsiginsime?

Vygantas Malinauskas. Kodėl Bažnyčiai iš viso reikalingos Šv. Mišios

OpTV: išskirtinis „Kranto“ interviu su pirmuoju krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi – apie Ameriką ir Trumpą, Sąjūdį ir Sausio 13-ąją

Aleksandras Nemunaitis. Kaip man nebuvo leista sudalyvauti viešame Vilniaus savivaldybės Ekonomikos komiteto posėdyje

Ramūnas Aušrotas. Įdomu, ką čia Žmogaus teisių komitetas sugalvojo?

Algimantas Rusteika. Mes laimėjom

Raimondas Navickas: Mes jų nepamiršome. Papasakokime apie juos savo vaikams ir anūkams

„Iš savo varpinės“: Ar vyksta socialinių tinklų revoliucija?

Vytautas Radžvilas: Laisvės kova niekada nebaigta

OpTV: Mantas Varaška meta iššūkį iš nelaimės parazituojančiai žiniasklaidai ir kolegoms: žmonių kantrybė senka!

Laima Malinauskaitė. Sausio 13-ąją prisimenant

Moderna padvigubino savo vakcinos nuo Covid-19 kainą

Vytautas Sinica. Interneto cenzūros režimas

Ramutė Ruškytė. Valstybės ir bažnyčios santykis karantino metu

Audrys Karalius. Sausio 13-osios randas

Vaidotas A. Vaičaitis. Kas apgins Konstituciją, arba Kaip paskirti Konstitucinio Teismo teisėjus?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į virtualią parodą „1991 m. sausis Lietuvos nepriklausomybės gynėjų liudijimuose“

„Neredaguota“ pokalbis apie tautinę politiką su Liutauru Stoškumi ir Tomu Aleknavičiumi

Algimantas Rusteika: „Tai ne šiaip ženkliukas. Tai pozicija šiuolaikiniame kare už žmogiškumą“

Kunigas Robertas Grigas: Tada buvome barikadų broliai

Vytautas Radžvilas. Postdemokratija ir postAmerika

Mindaugas Sėjūnas. Mokslai 1991-ųjų sausį: egzaminai riedant tankams

Vytautas Sinica. Nepaprastosios padėties grėsmė

„Nacionalinio susivienijimo“ pareiškimas dėl Laisvės gynėjų dienos

Arūnas Dulkys raportuoja: vertinsime ir įvertinsime, sudarysime sąlygas nemokamai skambinti (skųsti?), reguliariai tikrinsime ir kontroliuosime…

Jūratės Laučiūtės replika Vytautui Landsbergiui: Ar verta nužeminti dvasinę stiprybę ir vienybę prilyginant jas „mūšiui“?

Vidas Rachlevičius apie „kiškių narsuolių kariauną“: „Apima svetimos gėdos jausmas“

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: Šeškinės ozui paskelbtas nuosprendis?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.