Emigracija, imigracija, demografija

Ed West. Neapykantos nusikaltimai ir kovos su rasizmu doktrina

Tiesos.lt redakcija   2018 m. gruodžio 19 d. 23:22

2     

    

Ed West. Neapykantos nusikaltimai ir kovos su rasizmu doktrina

Skelbiame ištrauką iš lietuviškai išleistos britų publicisto Edo Westo knygos „Įvairovės iliuzija“. Knygoje analizuojant britų multikultūrinės visuomenės patirtį kritiškai vertinamas atviros visuomenės ir multikultūralizmo fenomenas. Knygą įsigyti galite šioje nuorodoje (kaina – 5 eurai + 2 eurai už siuntimą).

Neapykantos nusikaltimai

Įstatymai dėl neapykantos nusikaltimų taip pat atsirado JAV, o Britanijoje pradžią davė 1998 m. Nusikaltimų ir neramumų aktas, kuriame nurodyti nusižengimai dėl užpuolimų rasiniu pagrindu, kriminalinės žalos ir priekabiavimo. Dabar diapazonas platus ir kai kurie nusikaltimai, priskiriami „neapykantos nusikaltimams“, kadaise būtų buvę laikomi paprasčiausiu šiurkštumu, o ne teisiniu klausimu. Taigi nenuostabu, kad kasmet mokyklose nutinka 50 tūkstančių „rasistinių incidentų“, kuriuos reikia užregistruoti. Įstatymų dėl neapykantos nusikaltimų gausėjimą paspartino kraupus juodaodžio paauglio Stepheno Lawrence’o nužudymas pietrytiniame Londone, ir tai lėmė vieno neliberaliausių įstatymų šiuolaikinėje Britanijoje atsiradimą.

Aštuoniolikmetis buvo nužudytas 1993 m. balandžio 23 d. gaujos, kurią Lawrence’o draugas Duwayne’as Brooksas girdėjo šaukiant „Ką, ką, nigeri?“ Pirmasis policijos tyrimas nuėjo niekais, nes ji negalėjo rasti pakankamai įrodymų, kad Karališkoji prokuratūra būtų patenkinta, o kaltės įrodymai nepasitvirtino. Antrasis tyrimas vyko 1994 m. balandį, tačiau taip pat nepasisekė. Tuomet šeima kreipėsi į Policijos skundų tarnybą, ir Kento policija ėmėsi vidaus tyrimo. Ji nustatė, kad nebuvo „jokių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti policijos pareigūnų kaltinimą dėl rasistinių veiksmų“. 1997 m. birželį naujasis vidaus reikalų ministras Jackas Strawas paskelbė, kad vyks naujas tyrimas dėl policijos atlikto darbo, kuris kainuos 3 mln. svarų sterlingų. Tyrimas prasidėjo formaliu bylos svarstymu 1998 m. kovo mėnesį.

Sociologo Normano Denniso žodžiais tariant, tyrimas nukrypo nuo praktikos, „kuri tradiciškai Anglijos teisėje yra laikoma būtina“. Įrodymų taisyklės buvo pakeistos, o liudininkai persekioti tiek tyrimo komandos narių, tiek minios viešojoje erdvėje. Londono policijos atstovų prašyta „prisipažinti“ dėl kaltinimų rasizmu, net jei pasireiškusiu tik jų pačių mintyse. Jų netgi reikalauta paliudyti apie kitų žmonių rasistinių minčių egzistavimą. Žmonių teisimas dėl jų minčių nėra nei Anglijos teisminio proceso, nei viešųjų svarstymų dalis. Procesas buvo panašus į 1930-ųjų stalinistinius parodomuosius bylų nagrinėjimus.

Macphersono tyrimo metu nuo pirmųjų dienų atsisakyta tenkinti reikalavimą pateikti rasizmo įrodymų, kad su juodaodžiais tokioje pat situacijoje buvo elgiamasi blogiau nei su baltaodžiais. Ir nors nebuvo jokių tikrų įrodymų, ataskaitoje nustatyta, kad Londono policija ir Britanijos visuomenė apskritai yra kalta dėl tam tikro nenusakomo, neapibrėžto „institucinio“ rasizmo. Policija neveiksmingai sprendė su rasizmu susijusius nusikaltimus, taigi neveiksmingumas kilo dėl policijos rasizmo. Dėl „netyčinių“ policininkų minčių ir elgesio kaltinimai rasizmu peržengė įrodymų ir paneigimo ribas. „Įrodymas“ buvo nelogiškas ir pagrindžiantis pats save, todėl pats klausimas, ar Stepheno Lawrence’o nužudymas buvo grynai rasistinis nusikaltimas, savaime buvo rasizmo įrodymas.

Macphersono tyrimai buvo akivaizdžiai paveikti neseniai Pietų Afrikoje veikusios Tiesos ir susitaikymo komisijos ir pasąmoningų paralelių tarp apartheido Pietų Afrikoje ir rasistinės Britanijos. Vienas iš trijų sero Williamo Macphersono patarėjų dr. Richardas Stone’as Londono policijos komisarui serui Paului Condonui kalbėjo: „Sere Paulai, man atrodo, kad durys atviros. Tai panašu į tą kartą, kai Winnie Mandela Pietų Afrikoje arkivyskupo Desmondo Tutu Tiesos komisijos buvo raginama pripažinti, kad pasielgė neteisingai… Kartoju, tiesiog pasakyk: „Taip, pripažįstu institucinį rasizmą policijoje“… Ar galėtum tai padaryti šiandien?“ (Mandela buvo pripažinta kalta dėl keturiolikmečio, kuris jos namuose buvo nužudytas banditų, pagrobimo ir užpuolimo.) Vienas iš „įrodymų“ buvo tas, kad vienas inspektoriaus pareigas einantis pareigūnas elgėsi rasistiškai, nes neaplankė Lawrence’o ligoninėje, ir nebuvo išklausęs rasinio sąmoningumo kurso. Dennisas rašė: „Remiantis šiuo „įrodymu“, jei kas nors neišklausė tinkamo kurso apie „sąmoningumą dėl vaiko prievartos“, jis yra nusikaltęs kraujomaiša; jei jis neišklausė kurso apie „sąmoningumą dėl seksualinių prioritetų“, įrodyta, kad jis homofobas; jei neišklausė rasinio sąmoningumo kurso, jis rasistas.“

Dr. Robinas Oakley’is tyrimų metu neatskleistą rasizmą policijoje apibūdino kaip „dažniausiai užmaskuotą, ne atvirą, neturintį motyvacijos, individų išreiškiamą nesąmoningai ir labiau atspindintį kolektyvinius, o ne grynai individualius jausmus“. Kento policija „nesugebėjo rasti rasizmo, nes ieškojo remdamasi archajišku policijos būdu, paprastai vadinamu „įrodymais“, kad atpažįstami asmenys atvirai darė rasistinius dalykus“. Dr. Oakley’io teigimu, jie turėjo ieškoti „kolektyvinių jausmų, kurių individai nereiškė, ir rasizmo, kurio „rasistai“ nesuvokė“.

Macphersonas klausimą apie rasistinį motyvą, intenciją ir elgesį pateikė daugmaž taip, kad buvo neįmanoma jo patikrinti empiriškai ar paneigti. Karlo Popperio žodžiais tariant, „esminis mokslinės ir kitokių tikrovės versijų skirtumas tas, kad mokslas leidžia stebimais duomenimis paneigti jo teiginius“. Na, o Macphersono rasizmo apibrėžimas yra nefalsikabilus, kadangi neįmanoma įrodyti, kad kas nors nėra rasistas. Jis rekomendavo „bet kokį incidentą (ne „bet kokį nusikaltimą“), kuriame yra sąveika su bet kokiu asmeniu iš „rasinės, tautinės ar kultūrinės“ mažumos, laikyti rasistiniu, jeigu kas nors – iš mažumos ar daugumos – teigia, kad taip mano“. Jis taip pat rekomendavo, kad bet koks rasistinis incidentas, kuris yra nusikaltimas, ir bet koks rasistinis incidentas, kuris su nusikaltimu neturi nieko bendra“, būtų „tiriami su vienodu policijos įsipareigojimu“. Dar šiurpiau, kad ataskaita rekomendavo taip pakeisti įstatymą, kad baudžiamuosius kaltinimus „rasistine kalba“ būtų galima iškelti net už neviešus pasisakymus. Konservatyvių pažiūrų žurnalistas ir būsimasis Londono meras Borisas Johnsonas atkreipė dėmesį, kad „netgi pagal Čaušesku valdomos Rumunijos įstatymus negalėtumėte būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl to, ką sakėte savo virtuvėje“ .

Macphersono tyrimuose dalyvavęs karališkasis advokatas teigė, kad „kiekvienas, žudantis dėl rasinių motyvų, yra dvigubai atstumiantis“. Taigi ar Stepheno Lawrence’o nužudymas yra dvigubai labiau atstumiantis nei tos pačios rasės asmens žmogžudystė? Įstatymai dėl neapykantos nusikaltimų, kurie dabar apima aibę tokių nusižengimų kaip „transfobija“, yra pateisinami tuo, kad dėl motyvų įvaro siaubą visai bendruomenei. Tačiau beveik bet koks tarprasinis nusikaltimas galėtų būti suvokiamas kaip turintis rasinių motyvų, net jeigu nustatomas pirminis motyvas. Vienintelis būdas sąžiningai kovoti su įtariamu neapykantos nusikaltimu yra visus tarprasinius nusikaltimus traktuoti kaip turinčius rasinį motyvą ir todėl „dvigubai atstumiančius“. Vis dėlto paaiškinimas, kad kitos rasės asmenį nužudęs žmogus turi būti sunkiai ir neproporcingai nubaustas dėl baimių, kurias gali sukelti, tik iliustruoja esminę daugiataučių visuomenių silpnybę. Iš tiesų šis principas turi seną precedentą iš Alfredo Didžiojo Anglijos laikų, kai šalis buvo padalyta į anglosaksų ir danų. 886 metais žmogaus kaina (pinigų suma, mokama mirusio žmogaus šeimai) už tarprasinį nužudymą buvo aštuonios aukso pusmarkės, taigi daug didesnė nei normali kaina už aukščiausio socialinio luomo asmenį – ankstyvas pripažinimas, kad tarpbendruomeninis smurtas turi potencialios sprogstamos jėgos .

Neapykantos nusikaltimų įstatymai yra paradoksalūs, nes, kaip ir rasizmas, sureikšmina rasę daug labiau, nei ji iš tiesų reikšminga. Rasizmas yra spektrinis ir kaip labai nedaug žmonių yra visiškai laisvi nuo vienos ar kitos formos rasinių išankstinių nusistatymų, labai nedaug žmonių yra visiški rasistai. Daugelis žmonių turi kokių nors išankstinių nusistatymų, bet jie retai nekenčia žmonių, kitokių nei jie patys, ir dažniausiai smurtas pasitaiko tarp tos pačios rasės žmonių. Iš tikrųjų daugumą žmogžudysčių įvykdo pažįstami, o ne kitos odos spalvos nepažįstamieji. Jeigu tikėti statistika, kur kas daugiau žmonių nekenčia savo draugų ir šeimos nei kitų rasių.

Ir baudos už „neapykantos nusikaltimus“ gali būti labai neproporcingos padarytam pažeidimui. Šešias rasistines žinutes internetinėje svetainėje, skirtoje 2005 m. Liverpulyje nužudytam juodaodžiui paaugliui Anthony‘ui Walkeriui, parašęs vyras buvo nuteistas dviem metams ir 8 mėnesiams kalėjimo. Neilas Martinas parašė, kad Walkerio tėvai turėjo išvykti „bananų valtimi“ ir kad baltaodžiai turėtų švęsti paauglio nužudymą. Tai – visiškai niekinga. Tačiau jo bausmė už „medžiagos, galinčios sukelti rasinę neapykantą“, paskelbimą akivaizdžiai skiriasi nuo daug švelnesnių bausmių, nuolat skiriamų už vagystę, apiplėšimą ar sunkų kūno sužalojimą. Tą patį mėnesį Tysaide Kennethas Yorke‘as devynias valandas prievartavo moterį, kurią užpuolė gatvėje (tik prieš tris mėnesius jis buvo gavęs lygtinę bausmę už sunkų kūno sužalojimą nepaisant 83 ankstesnių nusikaltimų ir nedoro elgesio atvejų). 2012 m. Svonsyje po pranešimų socialiniame tinkle Twitter apie futbolo klubo Bolton Wanderers žaidėjo Fabrice‘o Muambos kolapsą FA taurės ketvirtfinalio rungtynėse paskelbimo vyras buvo beveik dviem mėnesiams įkalintas už „rasistinį viešosios tvarkos pažeidimą“, o tai yra nepaprastai griežta bausmė už nemalonią, tačiau vis dėlto menką provokaciją internete.

Kovos su rasizmu doktrina

Po Sovietų Sąjungos nuosmukio ir žlugimo Britanijos kairieji trockistai išsisklaidė į įvairias grupes, daugelis iš jų užsiėmė aplinkosauginiais reikalais, kai kurios – antireliginiais klausimais, o kitos – antirasistine politika, tapusia naująja klasių kova kitomis priemonėmis. Antirasizmas paveldėtas iš radikalios Maksimiljano Robespjero mąstysenos tradicijos, kuris viešai skelbė, kad esi arba visiškai laisvas, arba absoliutus vergas: „Jeigu dėl laisvės nepadarote visko, nepadarote nieko“. Esate arba kovotojas su rasizmu, arba rasistas, ir kiekvienas, bandantis abejoti antirasizmu, turi būti rasistas. Norint tikėti šia idėja nereikia racionaliai abejoti, ar ji prasminga, ar veikia, reikia paprasčiausiai tikėti, kad ji teisinga. Vieno multikultūralizmo kritiko žodžiais tariant, ši idėja „priklauso paradoksalių įsitikinimų, turinčių ilgą religinę istoriją, grupei“, kurioje širdies tyrumas laikomas svarbesniu ir peržengiančiu net skirtį tarp to, kas teisinga ir neteisinga, o tikslas – sukurti tyrų širdžių elitą , kuriam reikia galios visuomenei transformuoti iki tyrumo idealo“.

Lygiai kaip puritonai visuose regėjo nuodėmę, o bolševikus supo kontrrevoliucinės politinės tendencijos, kovotojai su rasizmu net tarp sąmoningai nekaltų gali įžvelgti užterštas mintis apie ne baltaodžius. Prasidėjus Macphersono įvykiams, ši ideologija jau buvo įsiviešpatavusi valstybėje. 1991 m. Centrinė socialinio darbo švietimo ir mokymo taryba ėmėsi naujojo socialinio darbo diplomo įgyvendinimo. Pirmasis principas buvo „savaime suprantama tiesa“, esą „rasizmas yra būdingas britų visuomenės vertybėms, nuostatoms ir struktūroms“. Mokymo vadovas suformulavo „Socialinio darbo taisykles“, kuriose numatyta ir tai, kad „reikia imtis veiksmų, kurie skatintų antirasistinės analizės įtaką visiems mokymo programos aspektams“. Visa „rasistinė medžiaga“ turėjo būti išimta iš programos, ir Centrinė socialinio darbo švietimo ir mokymo taryba sprendė, kas yra rasistiška. Taisyklėse nėra vietos nuomonėms, kurios gali būti „rasistinės“ arba palankios „rasizmui“. Tuo tarpu „antirasistinė praktika reikalauja aiškių vertybių priėmimo“, ir pirmoji vertybė yra ta, kad individualios problemos yra įsišaknijusios „politinėse struktūrose“, o „ne individualioje ar kultūrinėje patologijoje“. Antroji vertybė teigia, kad rasinį engimą ir diskriminaciją britų visuomenėje galima rasti visur, net kai ji nematoma.

Tiek JAV, tiek Britanijoje kovos su rasizmu doktrina taip pat paplitusi ugdymo srityje. Iš daugybės antirasistinių programų vienoje Otlio (Lidse) mokykloje vaikai ugdomi pagal „Stepheno Lawrence’o švietimo standartą“. Tai yra vietinės švietimo tarybos iniciatyva, į kurią įeina „moksleivių įsipareigojimo lygybei ir įvairovei stebėjimas“ ir „privalomas antirasistinis personalo ir valdytojų rengimas, rašytinė lygybės politika ir individualūs mažumoms priklausančių moksleivių pasiekimų ir nesėkmių patikrinimai“. Daugiau nei 300 švietimo įstaigų siuntė savo personalą į projekto pristatymą. Tačiau jei netiki, kad valstybė gali užtikrinti rezultatų lygybę ar pašalinti išankstinį nusistatymą – daugybė istorijos ir mokslo įrodymų iliustruoja, kad ji to negali, – tuomet tokios pamokos geriausiu atveju yra laiko švaistymas, blogiausiu – duos priešingus rezultatus.

Tokios programos akivaizdžiai neatrodo pakankamos Trevorui Phillipsui, kurio nuomone, išankstinis nusistatymas yra kaltas dėl skirtingų grupių santykinės sėkmės ir nesėkmės mokyklose. 2007 m. užimtumo teisininkams jis pareiškė, neva „meta iššūkį nuostatai, jog mūsų mokytojų profesija yra tokia prietaringa, kad galėtų konservuoti juodaodžių, pakistaniečių, bengalų moksleivių ugdymo nesėkmes, tuo pat metu leisdama indų ir kinų palikuoniams pranokti baltųjų moksleivių pasiekimus. Tiesiai sakant, mes niekada neišnaikinsime nelygybės tiesiog rasdami visus diskriminuotojus ir pristatydami juos teismui.“ T. Phillipso (ir daugelio kitų viešajame sektoriuje dirbančių gutmenschenų) veiklą lemia tikėjimas, kad tam tikros grupės yra smukdomos ne dėl asmeninio elgesio ar kultūrinių savybių, o dėl rasizmo. Lanksčiai vengdamas akivaizdaus klausimo, kodėl paveikiamos tik kai kurios grupės, jis teigia, kad tai yra „subtilus“ rasizmas, kuris dėl nesuprantamos priežasties yra nukreiptas tik prieš kai kurias grupes.

Be to, antirasistiniam aktyvizmui sunkiai sekasi priešintis išankstiniams nusistatymams ir jį palaužė realybė, o ne politika. Airių rasinių santykių lobistinės grupės sukūrimas 1980-aisiais nepakeitė įsišaknijusių nejuokingų sąmojų apie airius iki pat mano gimimo. Dešimtmečio karikatūros laikraščiuose vaizdavo vietinius keltus kaip vieną antakį turinčius kromanjoniečius, kurių socialinis vystymasis sustojo kažkada vėlyvajame akmens amžiuje, kai buvo atrastas alkoholis.

Tačiau pokštai apie airius ėmė nykti 1990-ųjų pabaigoje, kai Airijos ekonomika išgyveno įspūdingą pakilimą, ir amžiaus pabaigoje Airijos pajamos vienam gyventojui pirmą kartą istorijoje pasivijo Britaniją. Todėl airių migracija į Britaniją pasikeitė: masinę dirbančiosios klasės imigraciją pakeitė gerokai mažesnis elitinis išsilavinusių profesionalų judėjimas. Šio amžiaus pradžioje airių imigrantai uždirbo daugiau nei vietiniai, todėl bet kokie pokštai atrodė pasenę ir absurdiški – daugiau dėl nuotaikos gadinimo nei dėl užgauliojimo, kadangi populiarūs anekdotai linkę atspindėti dažnai nemalonią realybę.

Paprastai „moraline panika“ kaltinami konservatoriai, tačiau būtent tokia panika lydėjo Macphersono ataskaitą. Michaelis Collinsas knygoje The Likes of Us ją palygino su bulvarinių laikraščių manija apie vaikų tvirkintojus: „Bet kurią dieną galėjai tikėtis pripažintų rasistų įvardijimo ir gėdinimo kampanijos, – lygiai kaip laikraščio News of the World sudarytame vardiniame pedofilų sąraše.“ Kai veda isterija, ją paprastai lydi autoritarizmas, ypač tada, kai tikslas yra ne veiksmai, bet jausmai. Macphersonas rekomendavo panaikinti dvigubo baudžiamumo taisyklę, jeigu būtų „perspektyvių įrodymų“. Dvigubo baudžiamumo taisyklė, pagal kurią asmuo negali būti teisiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, nuo XI a. buvo Anglijos paprotinės teisės dalis ir yra gyvybiškai svarbi apsauga nuo valstybės persekiojimo (bent jau buvo iki taisyklės panaikinimo 2003 m.). Anglijos istorikai gali stebėtis, kaip lengvai demografinės revoliucijos metu, ji atsisakė savo laisvių.

Na, o šalies rasistų medžiotojai išrado naujas sritis nuodėmėms ravėti. Kaip egzistuoja Londono policijos „institucinis rasizmas“, taip yra ir netyčinis rasizmas, nesąmoningas rasizmas, potencialus rasizmas ir visuomenę kurstantis rasizmas, kai politikai, diskutuojantys pagrįstą susirūpinimą keliančiais klausimais, yra laikomi rasistais, nes to susirūpinimo priežastys yra neproporcingai susijusios su viena visuomenės grupe. Nusikalstamumo aptarimas reiškia, kad politikas puola juodaodžius, terorizmo paminėjimas – kad jis yra antimusulmoniškas.

Taigi problemų aptarti nebeįmanoma, jei jos gali būti interpretuojamos rasiniu aspektu. Keistu froidišku metodu kaltintojas nustato, ką visuomenę kurstantis rasistas galvojo, nors nebūtinai. Jeigu aistringas moralistas pasmerkia paveikslą, nes jis – ir tik jis – galėjo pajusti jo jaudinančius homoerotiškus atspalvius, būtų galima įtarti, kad ne visai vykusi yra moralisto santuoka. Tas pats galioja ir čia. Be to, jeigu būtų leidžiama žmonių kalba aptarti tam tikrus klausimus, jiems nereikėtų „švilpti“ taip, kad galėtų išgirsti tik kovos su rasizmu aktyvistai ir delfinai [autorius nurodo į anglišką „visuomenę kurstančio rasizmo“ pavadinimą „dog-whistle racism“, pažodžiui reiškiantį „šuns švilpuko rasizmas“ – vert. past.].

Viena kovotojų su rasizmu grupė netgi organizavo peticiją, kad Londono policija nustotų muzikos rengėjų klausinėti, koks muzikos žanras skambės renginiuose, nes tai esą „potencialiai rasistiška“, kadangi nukreipta į bashment, ritmenbliuzą ir garažinę muziką, t. y. „tarp etninių mažumų bendruomenių narių populiarius muzikos žanrus, ir tai yra keista šiandieniniame moderniame, įvairialypiame multikultūriniame Londone“, – rašoma laiške dienraščiui The Guardian. Vis dėlto renginiai, kuriuose grojama garažinė muzika (arba tam tikros rūšies regis), pritraukia kur kas daugiau smurto nei renginiai, kuriuose atliekama kito žanro muzika, ir policijai yra pravartu žinoti, su kokia minia ji turi reikalų, kaip ir žinoti, ar sporto renginyje susitinka Village XI prieš Old Boys, ar West Ham United prieš Millwall. Tą rytą kai Radio 4 programa Today transliavo laidą apie šią peticiją, policija tyrė nusikaltimą prie naktinio klubo: vyrui buvo nukirsta galva. Būtų rasistiška klausti, kokio žanro muzika tą naktį grojo.

George’as Orwellas knygoje 1984-ieji rašė: „B žodyną sudarė žodžiai, sukurti specialiai politiniams tikslams: žodžiai, kuriais siekiama juos vartojančio asmens mąstymą pakreipti pageidautina linkme.“ Siekta sukurti „natūraliai griežtų pažiūrų“ žmogų, naujakalbe tariant, „geramintį“.

Fraze „politinis korektiškumas“ dažnai piktnaudžiauja žurnalistai, kartais pridėdami žodį „pamišo“, o populiarioji žiniasklaida dažnai fokusuojasi į jos eufeminę kalbą. Tačiau politinis korektiškumas pirmiausia yra ne juokingi terminai, kurie gali būti absurdiški, bet iš dalies kilę dėl kilnių pastangų būti maloniam. Iš tikrųjų jis taikomas debatų pabaigai siekiant – kaip nuspėjo Orwellas – nepalankias idėjas paversti visiškai neištariamomis. Įvairovės šalininkai nuo Enocho Powello iki istoriko Davido Starkey’io, kuris 2011 m. laidoje pareiškė, jog Londono riaušės yra juodaodžių subkultūros produktas, opoziciją tildė ne debatuose, bet teigdami, esą tai, ką ji kalba, yra įžeidžiama ar pavojinga. Piktnaudžiavimas „neapykantos“ terminais – rasistas, seksistas, homofobas, islamofobas – kenkia pagrįstiems debatams, nes jie rodo, kad nekenčiantysis yra sugadintas prielaidų, kurios jo nuomonę daro nepriimtiną (kad ir kokia būtų jų argumentų logika). Peteriui Brimelowui priklauso garsioji frazė: „Rasistas yra konservatorius, laimintis ginčą su liberalu.“ Jeigu debatai politikoje ir akademinėje aplinkoje baigsis, bus tik laiko klausimas, kada nekorektiška pozicija taps ne tik netariama, bet ir neteisėta.

Žmogaus prigimtis tokia, kad kai dalykas tampa neliečiamas, visi racionalūs debatai užgęsta, ir taip buvo nepriklausomai nuo to, ar neliečiama rasės vertybė tapo diskurso dalimi. Kaip pažymėjo žurnalistas Anthony’is Browne’as, „JAV, Britanijai ir visai kitai Europai būdinga tai, kad kai etninė mažuma šalyje sudaro tam tikrą kritinę masę, rasių politika pranoksta politiką kiekvienu kitu aspektu: būtinybė įveikti rasizmą užgožia kitus klausimus nepaisant to, ar tai būtų aplinkosauga, darbininkų klasė, įstatymas ir tvarka ar netgi ligų kontrolė“ .

Valdžios institucijos kriminalinio mąstymo pradėjo ieškoti netgi tarp vaikų. SureStart, leiboristų vyriausybės pavyzdinės programos valstybinės vaikų priežiūros gerinimui gairėse rašoma: „Vaikai atspindi juos supančius nusistatymus ir vertybes, įskaitant ir rasinius nusistatymus ir vertybes. Nors rasinės diskriminacijos panaikinimas ir galimybių lygybės skatinimas yra svarbūs rasių lygybei užtikrinti, jie savaime yra nepakankami atremti bet kokį vyraujantį rasistinį nusistatymą ar elgesį. Siekiant kompensuoti procesą, kai vaikai ankstyvame amžiuje gali išmokti rasinių prietarų, reikia reguliariai imtis specifinių ir pozityvių veiksmų, kad jie vienodai vertintų kitų žmonių gyvenimo aspektus (tokius kaip odos spalva, fiziniai bruožai, kultūra, kalba ar religija), o ne įsivaizduotų esant mažiau vertus nei jų ar klasifikuotų juos rasinėje hierarchijoje.“

2008 m. liepos mėnesį Nacionalinis vaikų biuras išleido 366 puslapių gidą Jauni vaikai ir rasinis teisingumas. Jame suaugusiems patariama, kaip vaikuose atpažinti rasinį elgesį – netgi ten, kur „neigiamai reaguojama į skirtingas nei jų kulinarines tradicijas ir sakoma „fui“. Vyriausybės remiamos agentūros ataskaita teigė, kad netgi vaikų darželio personalas turi būti budrus dėl mažų vaikų rasistinių pastabų.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Winnie and Joe: kova dėl pasaulinio gėrio iškilimo       2018-12-20 10:54

Kokie dezistai ir VU Demagogijos meno ir Dezinformacijos plėtros katedros absolventai man čia deda minusiukus? Gerai čia pasakyta, kad “Valdžios institucijos kriminalinio mąstymo pradėjo ieškoti netgi tarp vaikų” - taigi jokios konkurencijos, nes pamatytą ar įtartą galimą, būsimą konkurentą liberoidai siūlo uždubasint dar lopšy, anot Pasaulinės Vyriausybės simpatikų, ar taip? O čia kalbama apie kažkokį tai konkurencingumo didinimą Mūs Lietuvoje, kai konkurentai galabijami. Dūdos(doudki)!-pamatei silpnesnį ir dubasink, enk, mobinguok, manipuoliuok, asimiliuok, okupuok, aneksuok, nusavink, apiplėšk, apgauk, zombink, daryk ką nori, nes tai leidžia liberal-dimokratija ir jos įstatymai. Negi per vaikus hegemonai(Hegemonas) nusprendė patvarkyti pasaulį, Žemę žmonių planetą, galutinai? Niekas neturi teisės kėsintis į Banką “Trockį”, anksčiau vadintą “Sovietų valdžia”. Kokie ten buvo straipsniai už antitarybinę veiklą, propagandą ir agitaciją, už kontrrevoliuciją, už Lietuvių valstybės atkūrimą, a, docentai, Sovietijos fundamentų(“Fundamentals of Soviet Law”, o dabar dar ir “Neo-Soviet Law”) eks specialistai, profesoriai, docentai ir darbuotojai, esantys CK bufeto ir autoūkio žinioje, pavaldume?

Jules       2018-12-20 8:17

O kaip su okupacijomis, invazijomis ir aneksijomis, kai viena tauta okupuoja, aneksuoja ir engia kitą? Kodėl prasčiokui, pabandžiusiam ginti savo prigimtines teises, savo laisvę ir tapatybę, savo garbę ir orumą, iškart pritaikomi neapykantos įstatymai, sufabrikuojamas įvykis, byla arba apkaltinamas ko tai neigimu? Kodėl buvo leista okupuoti ir aneksuoti Škotiją, Velsą ir Airiją arba Indiją ir Ameriką, arba Tibetą, Tuvą ir dalį Ukrainos?


Rekomenduojame

Kun. Juan-Carlos Iscara. Humanistinis pacifizmas

Roberto de Mattei. EP rinkimai „didžiojo pakeitimo“ strategijos šviesoje

Gediminas Merkys. Apie rezonansinį įvykį, arba Kas nutiko mūsų prokurorams?

Kęstutis Girnius. Gabrielius Landsbergis turi atsistatydinti

Gitanas Nausėda. Visi žmonės turi teises

Dykumos tėvai. Kaip apibūdinti tėvystę ir jos praktikavimą?

Algirdas Endriukaitis. Gal nevėlu prašyti atleidimo už tokį savo prigimimą?

Rasa Baločkaitė. Jurbarkas

Algimantas Rusteika. Apie tvarką ir teisingumą

Geroji Naujiena: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“

Vitalijus Balkus ir Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vladimiras Putinas „susiformavo“ Vokietijoje

Povilas Gylys. Įsisteigė dar viena individualistine filosofija besivadovaujanti partija

Darius Kuolys. Citatos (ii)

Rasa Čepaitienė. Kolonizuota valstybė? Lietuvos politinės ekonomijos bruožai (II)

Vidmantas Valiušaitis. Ką gi, turim prezidentą. Koks pozityvas?

Algimantas Rusteika. Apie orumą ir ne apie tai

Audrius Bačiulis. Kuo skiriasi patyręs politikos vilkas nuo kofeininio savimylos

Vytautas Rubavičius. Virš Lietuvos pakibo „tuščio lapo“ politika

Vytautas Radžvilas. Padėkos žodis

Rasa Čepaitienė. L

Arvydas Šliogeris. Ekrano valdoma parazitų civilizacija

Ramūnas Aušrotas. Apie Radžvilo komiteto rezultatus ir perspektyvą

Romualdas Ozolas. Riba

Darius Kuolys. Citatos

Vytautas Sinica. Osana in excelsis!

Rinkimai: pirmosios išvados

Liudvikas Jakimavičius. Ką apie Lietuvą sako rinkimų rezultatai

Andrius Švarplys. Tai į vienus vartus?..

Skelbiami rinkimų į EP rezultatai (papildyta nuoroda į visų ES šalių rezultatus)

Prezidento rinkimų rezultatai: du iš trijų balsavusiųjų valia naujuoju Lietuvos Respublikos prezidentu išrinktas Gitanas Nausėda. Sveikiname!

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.