Demokratija ir valdymas, Socialinės inžinerijos eksperimentai

Džordžas Orvelas. Mes gyvename totalitarinių valstybių epochoje

Tiesos.lt redakcija   2017 m. birželio 7 d. 4:17

12     

    

Džordžas Orvelas. Mes gyvename totalitarinių valstybių epochoje

Čia pateikiama Dž. Orvelo (1903–1950) paskaita buvo transliuojama per BBC radiją gal savaitė iki hitlerinės Vokietijos ir stalininės TSRS karo pradžios 1941 m. Jos pavadinimas: Literatūra ir totalitarizmas. Tame pasakojime jau yra užuominų ir įžvalgų, susisiekiančių su garsiuoju romanu „1984“ (išleistas Anglijoje po aštuonerių metų, 1949), todėl įdomu pastebėti rašytojo nuostatų kaitą. Jo vartojami terminai socializmas, liberalizmas, kapitalizmas, totalitarizmas per daugiau nei 70 metų įgijo kitų atspalvių. Jis aršiai puldavo literatus, kurie (kaip Bernardas Šou) tapatino socializmą su Sovietų sąjunga. Jis nuolat tvirtino, kad socializmą kurti besirengiančioms valstybėms dera kaip ugnies bijoti TSRS ir nė nebandyti ieškoti ten pavyzdžių, nes ten į valdžią atėjo „gyvuliai“. Prasidėjus karui ir po jo, Orvelas buvo nuolat puolamas „pergalingos socialistinės Rusijos“ gerbėjų, o Didžiosios Britanijos žvalgyba MI-5 jį stebėjo nuo 1929 m. beveik iki mirties. Šiandien Orvelas pamatytų, kad komunistinio netotalitarinio socializmo niekur nepavyko sukurti, o totalitarinių valstybių epocha nesibaigė.

Ši radijo paskaita yra ne tik apie literatūrą, nors kai kurios tezės apie ją ir dabar neprarado aktualumo. Kaip ir literatūros santykis su totalitarizmu. Vis dėlto rašytojas, matyt, nesitikėjo, kad vilkas apsigobs kitu kailiu. Šiandieniniam totalitarizmui, per tarptautines korporacijas įgaunančiam globalių bruožų, prievarta beveik nereikalinga. Tikslingai formuojama viešoji nuomonė neformaliomis priemonėmis gali reguliuoti ne tik kaip, bet ir ką mąstyti.

Tos nuomonės (beje, ir vadinamajam politkorektiškumo) formavimui puikiai tarnauja masinės propagandos ir informavimo priemonės (iš sovietinės praeities atėjęs terminas „masinės informacijos ir propagandos priemonės“, MIPP, būtų tikslesnis nei šiandien nepelnytai vartojamas giluminę reikšmę daug nuslepiantis žodis „žiniasklaida“). Jos skaido visuomenę į pavienius individus, nukreipdamos jų dėmesį į antraeilius egoistinius ir dažnai tik fiziologinius dalykus; kartu individas tos informacijos gausa yra izoliuojamas nuo jam esminių pasaulio ir valstybės įvykių.

Suprantama, nėra paprasta įveikti žmogui būdingą polinkį į suverenumą... jeigu mes patys to nenorime. Reikia, kad asmenybė suverenumo atsisakytų savanoriškai ir su malonumu. Štai kodėl vokiečių mąstytojo Ernsto Jungerio (Jünger) trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje pasakyti žodžiai labai tinka ir šiems laikams: reikia kuo daugiau mažai raštingų, bet ryžtingų žmonių.

Akivaizdu, kad mūsų laikais šis poreikis didėja, nes didysis vietinis ir tarptautinis verslas, rasdamas būdų paveikti rinkėjus, partijas ir vyriausybes, palaipsniui bando per statytinius perimti vadovavimą politikai demokratiją paversdamos fikcija. Tam ir reikalingi mažaraščiai ryžtingi kvailiai. Štai kodėl šis straipsnis-paskaita, pagarsintas vieno baisiausių karų išvakarėse, yra aktualus ir šiandien.

Didysis Brolis mus stebi, o su kiekvienu elektroninės pažangos žingsniu jis atranda vis daugiau galimybių mus sekti ir atitinkamai koreguoti valdymo priemones.

Linas V. Medelis, vertėjas

* * *

Džordžas Orvelas. Literatūra ir totalitarizmas

Pradėdamas savo pirmą pasisakymą, kalbėjau, kad mūsų laikų nepavadinsi kritikos amžiumi. Tai dalyvavimo, o ne nusišalinimo epocha, todėl taip sunku pripažinti knygos, kurioje yra minčių, su kuriomis nesutinkate, literatūrinę vertę. Į literatūrą plūstelėjo politika plačiausia šio žodžio prasme, literatūrą ji apėmė taip, kaip normaliomis sąlygoms nebūna. Štai kodėl taip aštriai jaučiame individualumo nedarną su bendryste, nors tai ir buvo matoma visada. Tik pagalvokim, kaip šių dienų kritikui sunku išsaugoti sąžiningą nešališkumą, ir taps aišku, kokie pavojai laukia literatūros artimiausioje ateityje.

Mūsų gyvenamas laikmetis grasina sunaikinti nepriklausomą asmenybę arba, tiksliau, iliuzijas, kad ji nepriklausoma. Tuo tarpu, kalbėdami apie literatūrą, juo labiau – apie kritiką, nesusimąstydami remiamės prielaida, kad asmenybė ganėtinai nepriklausoma.

Visa šiuolaikinė Europos literatūra, t.y. sukurtoji per pastaruosius ketvertą amžių, remiasi sąžiningumo principais arba, jei norite, Šekspyro maksima: „Būk ištikimas savo prigimčiai“. Svarbiausia, ko reikalaujama iš rašytojo, – nemeluoti, rašyti tai, ką jis iš tiesų galvoja ir jaučia. Blogiausia, ką galima pasakyti apie meno kūrinį, – tai falšas.

Kritiką tai liečia netgi labiau, nei tiesiogiai literatūrą, kur net tam tikra poza, manieringumas, net atviras gudravimas nėra įkyrūs, jei tik rašytojas nemeluoja apie tai, kas svarbiausia. Šiuolaikinė literatūra iš esmės yra asmenybės kūrinys. Arba asmenybės mintys ir jausmai jame perduodami nemelagingai, arba jis nieko vertas.

Kaip jau sakiau, mums tai savaime suprantama, tačiau vos ištarus, suvokiama, kokia grėsmė yra iškilusi literatūrai. Mes gyvename totalitarinių valstybių epochoje. Jos nesuteikia, o galimas daiktas, ir nesugeba suteikti asmenybei jokios laisvės. Užsiminus apie totalitarizmą, iškart prisimenamos Vokietija, Rusija, Italija (nepamirškim, kalbama 1941 metais – vert.), bet, manau, reikia ruoštis, kad reiškinys taps pasauliniu. Akivaizdu, kad laisvojo kapitalizmo laikai baigiasi, ir tai vienoje, tai kitoje šalyje jis virsta centralizuota ekonomika, kurią galima apibūdinti kaip socializmą arba valstybinį socializmą – pasirinkite patys. Vadinasi,  blėsta ir ekonominė asmens laisvė, kitaip tariant, vis labiau paneigiama jo laisvė elgtis kaip nori, laisvai sau rinktis profesiją, laisvai judėti bet kuria kryptimi po visą planetą. Iki pastarojo meto mes dar nenumatėme tokių permainų pasekmių. Niekas kaip reikiant nesuprato, kad ekonominės laisvės praradimas turės poveikio intelektinei laisvei. Paprastai socializmas buvo įsivaizduojamas kaip tam tikra aukštos moralės sudvasinta liberali sistema. Valstybė prisiims rūpesčius jūsų ekonomine gerove, išlaisvins nuo skurdo, bedarbystės baimių ir t.t., tačiau jai nebus jokios būtinybės kištis į jūsų intelektualinį gyvenimą. Menas klestės taip pat kaip liberalaus kapitalizmo epochoje, net dar akivaizdžiau, nes menininkas nejaus ekonominio spaudimo. Patirtis verčia mus pripažinti, kad tokie lūkesčiai tapo niekais. Totalitarizmas į laisvą mintį kėsinasi taip, kaip negalėjome nė įsivaizduoti. Svarbu suvokti, kad minties kontrolės tikslai ne tik draudžiamieji, bet ir konstruktyviniai. Tam tikros mintys ne tik draudžiamos reikšti – net įsivaizduoti, bet diktuoja, ką būtent privalu galvoti; sukuriama ideologija, kurią asmenybė privalo priimti, kuria siekiama valdyti jos emocijas ir įteigti elgsenos būdą. Kiek įmanoma ji izoliuojama nuo išorinio pasaulio uždarant ją dirbtinoje terpėje ir atimant jai sugretinimo galimybę. Totalitarinė valstybė būtinai stengiasi kontroliuoti savo valdinių mintis ir jausmus mažų mažiausiai taip veiksmingai, kaip kontroliuoja jų poelgius.

Mums įgyja svarbą klausimas, ar tokioje atmosferoje sugebės išgyventi literatūra. Manau, atsakymas turi būti trumpas ir tikslus: ne. Jei totalitarizmas taps pasaulinis ir permanentiškas, literatūra, kokią mes žinojome, liausis egzistavusi. Ir nereikia (nors iš pradžių tai atrodo įmanoma) tvirtinti, kad išnyks tik tam tikros rūšies literatūra – ta, kuri buvo sukurta Europos po Renesanso.

Yra keletas esminių skirtumų tarp totalitarizmo ir visų praeities ortodoksiškų sistemų – europietiškų, lygiai taip pat ir rytietiškų. Svarbiausias iš jų tas, kad šios sistemos nesikeitė, o jei keitėsi, tai lėtai. 

Viduramžių Europoje bažnyčia nurodydavo, ką tikėti, tačiau bent jau leisdavo laikytis savo įsitikinimų nuo gimimo iki mirties. Ji nereikalavo šiandien tikėti vienu, rytoj kitu.

Ir šiandien bet kurioje ortodoksiškoje bažnyčioje yra taip pat: krikščionių, induistų, budistų, mahometonų. Tam tikra prasme minčių ribos yra apibrėžtos, bet šito rato laikomasi visą gyvenimą. Ir į jausmus niekas nesikėsina. 

Totalitarizmas yra visiškai priešingas. Totalitarinės valstybės ypatybė reiškiasi tuo, kad kontroliuodama mintį, ji nesifiksuoja ties kažkuo vienu.  Iškeliamos nederamos svarstyti dogmos,  tačiau jos keičiamos kasdien. Dogmos reikalingos, nes reikalingas absoliutus valdinių paklusnumas, bet neįmanoma apsieiti be korektyvų dėl valdžią turinčiųjų  politinių poreikių.

Skelbdama save neklystančia, totalitarinė valstybė kartu atmeta pačią objektyvios tiesos sąvoką. Štai paprastas akivaizdus pavyzdys: iki 1939 metų rugsėjo kiekvienas vokietis privalėjo rusiškam bolševizmui jausti pasibjaurėjimą ir siaubą, po 1939 metų – susižavėjimą ir aistringą pritarimą. Jei tarp Rusijos ir Vokietijos prasidės karas, o tai visiškai tikėtina per artimiausius kelerius metus, staigi permaina bus vėl neišvengiama. Vokiečio jausmai, jo meilė, jo neapykanta, esant reikalui, privalo akimirksniu pasikeisti priešinga linkme. 

Kažin ar yra reikalo įrodinėti, kaip tai veikia literatūrą. Juk kūryba – visų pirma jausmas, o jausmų negalima kontroliuoti iš išorės. Lengva nustatyti šį laikotarpį atitinkančias nuostatas, bet nors truputį vertės turinti literatūra įmanoma tik su sąlyga, kad rašantysis jaučia to, ką jis rašo, tikrumą; jei šito nėra, kūrybinis instinktas dings. Visa patirtis liudija, kad staigūs emociniai pervertinimai, kurių totalitarizmas reikalauja iš savo sekėjų, psichologiškai neįmanomi, ir štai pirmiausia dėl šios priežasties aš manau, jog literatūros, kokią mes žinome, pabaiga yra neišvengiama, jeigu totalitarizmas įsigalės visame pasaulyje. Juk iki šiol taip ir atsitikdavo ten, kur jis įsivyraudavo.

Italijoje literatūra subjaurota, o Vokietijoje jos beveik nėra. Svarbiausias literatūrinis nacių užsiėmimas yra knygų deginimas. Net Rusijoje taip ir neįvyko kažkada mūsų lauktas literatūros atgimimas – žymūs rusų rašytojai žudosi, dingsta kalėjimuose, ir ši tendencija ganėtinai aiški.

Aš sakiau, kad liberalusis kapitalizmas akivaizdžiai žengia į savo žlugimą, o iš to galima prieiti prie išvados, kad, mano požiūriu, minties laisvė irgi yra pasmerkta. Tačiau aš nemanau, kad taip yra iš tiesų, ir baigdamas noriu išreikšti savo tikėjimą literatūros gebėjimu atsilaikyti ten, kur liberalaus mąstymo šaknys itin stiprios, – ne militaristiškose valstybėse, Vakarų Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Indijoje, Kinijoje. Aš tikiu – tebūnie tai tik aklas tikėjimas, – kad tokios valstybės neišvengiamai prieidamos prie suvisuomenintos ekonomikos, sugebės sukurti netotalitarinės formos socializmą, leidžiantį asmenybei išsaugoti minties laisvę dingstant ekonominei laisvei.

Kaip bežvelgtum, tai vienintelė viltis, likusi tiems, kam brangūs literatūros likimai. Kiekvienas, suprantantis jos svarbą, kiekvienas, aiškiai matantis jos vyraujantį vaidmenį žmonijos istorijoje, privalo suvokti ir gyvybišką būtinybę priešintis totalitarizmui, mums brukamam tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

1941

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marginalas       2017-06-12 17:21

Anais laikais buvo totalitarinių valstybių epocha, bet dabar - banditinių pusiau valstybių ir (tarp trijų centrų -
maždaug taip ir Orwello “1984 Metuose”) globalizuojamo totalitarizmo epocha.

Catholic Family       2017-06-12 11:57

UN OFFICIAL COMING FOR YOUR CHURCH…
COMING TO INDOCTRINATE YOUR CHILDREN…
HELP US STOP THIS…

2:00 a.m.  June 12, 2017
Dear Friend of the Friday Fax,

There is a new UN office to enforce a radical view of gay rights. It is headed by a man named Vitit Muntarbhorn. He met last week with the UN Human Rights Council and what he told them should frighten anyone with children, any practicing religious believer, and anyone who cares about freedom of religion.

First, he lied. He said his mandate is based on established international law. That is false and he knows it. There is no existing international law that even mentions LGBTs, or “sexual orientation and gender identity.”

But, then he went further. Much further. He talked about how to deal with “the hostile element,” that is, those who may oppose the imposition of radical sexuality on traditional people and reluctant governments and especially the Church. He said there is a primacy of “human rights” over religion!

This gentleman apparently has never read the Universal Declaration of Human Rights which guarantees freedom of religion, which understands RELIGION IS A HUMAN RIGHT!

Practically speaking what this means is that any person who believes what the Bible teaches on human sexuality, any person who believes what the Church teaches on human sexuality, and any Church that teaches Bible-based human sexuality is in violation of human rights and he is coming for them.

And, in the past, this gentleman has also said that he is going to target children for indoctrination!

For good measure, he also called for censorship of the internet to shut down those who may oppose him and his sexual rights agenda. That means he’d like to shut down the Friday Fax and any other outlet he deems “hateful.”

Quite frankly, this kind of outrage would remain completely unknown if not for the Friday Fax, what you receive every Thursday afternoon. My colleague Stefano Gennarini got up at 3 o’clock in the morning to watch this man’s live testimony to the Human Rights Council in Geneva.

That is why George Soros wants to shut us down. This is why the anti-Christian Southern Poverty Law Center put a target on our back. This is why the UN Population Fund threatened us with a lawsuit, why Catholics for Choice, Right Wing Watch and a plethora of leftist groups around the world follow our every move. THEY WOULD LOVE TO SHUT US DOWN BECAUSE WE EXPOSE THEM AND BEAT THEM CONSTANTLY.

PLEASE HELP US STAY ON THE BATTLEMENTS! 

We have an immediate need of $28,000 this week. The Friday Fax is amazingly expensive. It costs upward of $250,000 per year to put it out. That includes rent, printing, postage (for our mail-edition), and massive costs for sending 25 million emails a year.

My pledge as always is that we will never ever stand down. Even though they hate us. We will never stop. And we will win. Please go to http://www.c-fam.org/donate and give as much as you can.

Do not be afraid of these people. We aren’t.

Yours sincerely,

Austin Ruse
President/C-Fam
Publisher/Friday Fax

 

 

Labiausiai       2017-06-8 9:03

išlaisvina krikščionybė.Kiek nuo jos nutolę,tiek nelaisvi.Nes paklusti Aukščiausiojo Įstatymams,nutaruimams yra nežeidžia.Puikybė yra yra didžiausia nelaisvė.Puikybė niokoja Europą.

Nelaisvė prasideda       2017-06-8 9:01

nelaisvoje šeimoje.Vidumi nelaisvoje,kai atsiranda gudresni gudručiai už kitus patiklius broliukus ,seseris ar tėvus.Šeimoje priešintis sunkiausia,nes labai skaudžios netiesos pripažinimo ribos.

Totalitarinės       2017-06-8 8:47

asmenybės…

Reikia        2017-06-7 11:02

pranašo, kuris išdrįstų parodyti ir pasakyti: karalius nuogas.  O tas karalius - tai politikų siuvami “įstatymai”, vyriausybės “nutarimai”, teisėjų “teisingumas”, antstolių “sąžininghumas”, policijos vadų sekančių narkotikų platinimą “garbingumas” ir t.t.

Orvelas dar labiau teisus XXI a. atžvilgiu:       2017-06-7 10:24

Už laisvę kovoti ir mirti privalo kiekviena kartá iš naujo.
Laisvę privalai “išsipirkti” pats (užstatai save už absoliučius dalykus,
nes pats jais nesi, ir taip esi išlaisvinamas). Arba pasilieki vergų vergas.
Žmonių negali suvienyti nei abstraktūs, nei susitarimo dalykai, bet tik būtiškai esantys. Tik tai, kas nelygstama. Toks žmogaus laisvės ir vienybės pagrindas pačiam Orvelui, deja, buvo sunkiai pamąstomas. Dėl sekuliarizacijos traumos.

Tai žinojo ir Antika       2017-06-7 9:24

Ant Olos sienų - tik šešėliai yra “Tiesa” (Platonas).
Dabar Olos sienos - monitorių, TV ekranai, į kuriuos spokso “laimingi kaliniai”.
Pvz., keletą mėnesių spokso į tuos pačius kadrus apie Gretos kailinius.

aba       2017-06-7 0:04

O kodėl turėtų būti kitaip?
Prieš 2500 m.Lao-zi rašė:“Kas nesipriešina mažai priespaudai,sulaukia didesnės.”
Todėl ir yra,kaip yra.

Jules       2017-06-6 18:45

Pamiršo nabagai-kinkadrebiai įvardinti, kas tą Sovietiją ir jos paveldėtoją Federaciją suorganizavo? Kas buvo Sovietijos planuotojai, realizuotojai ir sąjungininkai? Reikia pradėti sakyti Tiesą ir gėdinti Velnią, neatrodo?

Vladimiras Bukovskis: Stojo orveliškoji era,        2017-06-6 18:20

kuri visai nejuokinga, nes galiausiai mums pradėjo leisti įstatymus. Visa tai kodifikuojančius įstatymus, – ir tai jau nebe kai kurių pusiau pamišusių žmonių ideologiniai reikalavimai, tai dabar jau įstatymai! Antai įstatymiškai reglamentuojama vadinamoji hate speech („neapykantos kalba“), kuri man šiaip jau labai primena abejotinos šlovės sovietinio Baudžiamojo kodekso 70-ąjį straipsnį, pagal kurį aš kadaise sėdėjau.
Juk visi šie apibrėžimai – labai išsklidę, ideologiją apskritai itin sunku kodifikuoti. Jei pamėginsite tai daryti, išeis paistalai. Tą pačią „neapykantos kalbą“ dabar jau galima pritaikyti praktiškai visiems rasinių skirtumų ar seksualinės orientacijos pripažinimams. Jūs apskritai neturite teisės tokių dalykų pripažinti, o jeigu viešai tai padarote, tai jūs nusikalstate tuo, kas vadinama hate speech. Štai pavyzdys: pas mus Anglijoje pernai eliminavo bet kokias visuomenines Kalėdų apraiškas. Viešojoje erdvėje Kalėdos pas mus uždraustos: jei nori savo namuose, prašau, švęsk, o štai statyti kalėdinį spektaklį viešoje vietoje – draudžiama, nes tai bus įžeidžiama musulmonams. Anglijos nacionalinė vėliava (nepainioti su Britanijos) – Šv. Jurgio kryžius (raudonas baltame fone) – uždrausti! Kodėl? Ogi todėl, kad musulmonams tai bus skaudu, tai primins jiems Kryžiaus žygius. Įdomu tai, kad patys musulmonai tam visiškai nepritaria, ne jie reikalauja tokių pokyčių. Netoli mano namų esančioje krautuvėlėje savininkas pakistanietis, visiškai ortodoksinis musulmonas, tyčia iškabino savo vitrinoje Šv. Jurgio vėliavą, taip tarsi sakydamas savo klientams: „Aš ne prieš, tai ne aš, tai jūsų kairieji, baltieji kretinai sugalvojo, aš niekuo dėtas, aš neturiu nieko prieš nei prieš Kalėdas, nei prieš Šv. Jurgio vėliavą...“
Kas tai? Iš kur tai? Dabar cenzūra pasiekė tokią ribą, kad, manau, Shakespeare’as mūsų laikais nebegalėtų rašyti. Daugelio jo kūrinių nūnai statyti nevalia: „Venecijos pirklys“ – antisemitizmas, „Otelas“ – rasizmas, „Užsispyrėlės sutramdymas“ – seksizmas… Netgi į „Romeo ir Džuljetą“ viena mokytoja atsisakė vesti savo mokinius, pareikšdama, jog tai „šlykštus heteroseksualinis šou“ ir ji ten mokinių nevesianti! Taigi cenzūra dabar jau masinė ir netgi palaikoma baudžiamosios teisės.

Maksas Veberis XX a. 3-as dešimtmetis:       2017-06-6 18:08

„Biurokratinė organizacija su savo darbų specializacija, reikalaujančia pasirengimo, su kompetencijų atribojimu, instrukcijomis, reglamentais, hierarchiniais santykiais drauge su nebeveikiančia valstybine mašina sudaro kevalą tai nelaisvei ateityje, su kuria vieną sykį žmonėms, kaip kitados senovės Egipto felachams, teks susitaikyti, jeigu paskutine ir vienintele vertybe, kuri lemia jų reikalų tvarkymo metodus, išliks racionali valdininkiška vadyba. Juk su šiuo uždaviniu biurokratija susidoroja žymiai geriau nei bet kuri kita viešpatavimo forma.“


Rekomenduojame

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

NOKT kreipimasis Dėl R. Šimašiaus ir kitų atsakingų asmenų neteisėtų veiksmų

Robertas Grigas. Sovietai ir tarybos

Arkivysk. Sigito Tamkevičiaus homilija per Šv. Mišias tremtinių šventėje Ariogaloje „Su Lietuva širdy“

Nuo antitarybinių eilėraščių iki „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“. Petro Plumpos istorija

Geroji Naujiena: Palaiminti tie, kurie rūpinasi tapti turtingi pas Dievą

Stasys Jakeliūnas: Bankų ir jų atstovų gerovės valstybė sukurta ir puikiai veikia!

Vilniaus merui Remigijui Šimašiui gresia baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimas iki 3 metų

Vidmantas Valiušaitis. Išdavystės anatomija

Kviečiame pasirašyti CitizenGO peticiją, skirtą Amsterdamo merei: STOP pedofilijos propagandai „Gay Pride“ renginiuose

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.