Religijų dialogas

Du paraleliniai pasauliai. Pokalbis su Ukrainos arkivyskupu Sviatoslavu Ševčiuku

Tiesos.lt siūlo   2016 m. vasario 17 d. 16:49

1     

    

Du paraleliniai pasauliai. Pokalbis su Ukrainos arkivyskupu Sviatoslavu Ševčiuku

Bernardinai.lt

Popiežiaus Pranciškaus ir patriarcho Kirilo susitikimas baigėsi bendros deklaracijos pasirašymu, kuris sukėlė nevienareikšmiškų vertinimų. Tai ypač pasakytina apie Ukrainą. Ta proga siūlome pokalbį su Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčios vadovu Sviatoslavu Ševčiuku, kurį kalbina kunigas Ihoris Jacivas.

Jūsų Ekscelencija, prašau pasidalinti savo įspūdžiais apie popiežiaus Pranciškaus ir patriarcho Kirilo susitikimą. Ką galite pasakyti apie bendrą deklaraciją, kurią jie pasirašė?

Iš mūsų patirties, sukauptos per daugelį metų, galime pasakyti, kad kai Vatikanas ir Maskva organizuoja susitikimus ar pasirašo bendrus tekstus, yra sudėtinga laukti ko nors gero. Pirmiausia norėčiau pakalbėti apie Šventojo Tėvo ir patriarcho Kirilo susitikimą, o tada pakomentuosiu pačią deklaraciją.

Kiekvienas pastebi, ypač iš po susitikimo išsakytų komentarų, kad abi pusės egzistavo visiškai skirtinguose pasauliuose ir siekė skirtingų tikslų. Popiežius Pranciškus išgyveno šį susitikimą visų pirma kaip dvasinį įvykį. Jis savo kalbą pradėjo pažymėdamas, kad mes, katalikai ir ortodoksai, dalijamės vienu ir tuo pačiu Krikštu. Susitikime jis siekė Šventosios Dvasios buvimo ir gavo Jos paramą. Jis pabrėžė, kad Bažnyčių vienybė gali būti pasiekta tik tada, kai mes kartu keliaujame tuo pačiu keliu.

Iš Maskvos patriarcho kiekvienas iš karto pajautė, kad visa tai nėra susiję su jokia Dvasia, teologija ar konkrečiais religiniais klausimais. Jokios bendros maldos, tokių oficialių frazių kaip „pasaulio likimas“ akcentavimas, oro uostas kaip neutrali, nebažnytinė aplinka. Susidarė toks įspūdis, tarsi jie egzistuotų dviejuose skirtinguose pasauliuose. Ar šie du paraleliniai pasauliai susikirto susitikimo metu? Nežinau, tačiau remiantis matematikos taisyklėmis, dvi paralelinės tiesės niekada nesusikerta.

Aš jaučiu tikrą susižavėjimą, pagarbą ir tam tikrą pagarbią baimę dėl popiežiaus Pranciškaus demonstruojamo nuolankumo. Popiežius yra tikras „kenčiantis Dievo tarnas“, siekiantis vieno dalyko: šiandienei žmonijai liudyti Gerąją Kristaus Naujieną, būti pasaulyje, bet likti Kristuje, turėti drąsos būti „ne šio pasaulio“.

Todėl raginu visus neskubėti jo teisti, nelikti tik realybėje tų, kurie iš šio susitikimo laukė tik politikos ir siekė išnaudoti šį nuolankų popiežių savo žmogiškiesiems planams bet kuria kaina įgyvendinti. Jei mes neįžengsime į dvasinę Šventojo Tėvo tikrovę, jei kartu su juo nebandysime atsekti Šventosios Dvasios veikimo, tai liksime įkalinti šio pasaulio princo ir jo sekėjų. Tuomet mums tai taps susitikimu, kuris atsitiko, bet neįvyko.

Kalbant apie pasirašytą bendros deklaracijos tekstą, tai apskritai jis yra pozityvus. Jame iškelti klausimai, kurie kelia susirūpinimą tiek katalikams, tiek ortodoksams, be to, atveriamos naujos perspektyvos bendradarbiauti. Raginu visus žvelgti į šiuos pozityvius dalykus. Tačiau tos teksto dalys, kurios labiausiai rūpi Ukrainai ir konkrečiai Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčiai, sukėlė daugiau klausimų, nei pateikė atsakymų. Buvo oficialiai pranešta, kad šis dokumentas yra bendra metropolito Hilariono (Alfejevo) iš ortodoksų pusės ir kardinolo Kocho kartu su Popiežiškąja taryba krikščionių vienybei skatinti iš katalikų pusės pastanga. Dokumentui, kuris turėjo būti ne teologinis, o savo esme sociopolitinis, sunku įsivaizduoti silpnesnę komandą nei kad ta, kuri surašė šį tekstą. Paminėta Popiežiškoji taryba yra kompetentinga teologiniuose klausimuose, kai kalbama apie įvairių krikščionių Bažnyčių ir bendruomenių santykius, tačiau ji nėra ekspertė kalbant apie tarptautinę politiką, o ypač tokius itin delikačius klausimus kaip kad Rusijos agresija Ukrainoje. Tad siekiamas teksto pobūdis buvo ne jų pajėgumams. Visa tai išnaudojo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Išorės ryšių departamentas, kuris pirmiausia yra Maskvos patriarchato diplomatijos ir išorės politikos instrumentas. Norėčiau pažymėti, kad, kaip mūsų Bažnyčios vadovas, aš oficialiai esu Popiežiškosios tarybos krikščionių vienybei skatinti narys, paskirtas dar popiežiaus Benedikto XVI. Tačiau niekas nepakvietė manęs išreikšti savo minčių, tad galiausiai nutiko taip, kaip buvo nutikę ir anksčiau, kada jie kalbėjo apie mus be mūsų, nesuteikdami mums balso.

Galbūt apaštališkasis nuncijus gali padėti man suprasti „miglotas šio teksto vietas“ ir paaiškinti Vatikano poziciją tose vietose, kurios, mūsų nuomone, nėra aiškiai suformuluotos.

Tačiau 25 Deklaracijos paragrafas pagarbiai kalba apie graikų apeigų katalikus ir Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčia yra pripažįstama kaip tarpbažnytinių santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios subjektas.

Taip, jūs esate teisus. Jie atrodo daugiau nebeprieštarauja mūsų teisei egzistuoti. Iš tiesų tam, kad egzistuotume ir veiktume, nesame įpareigoti iš kažkieno prašyti leidimo. Naujas dalykas yra tai, kad 1993 metų Balamando susitarimas, kurį metropolitas Alfejevas iki šiol pasitelkdavo siekdamas paneigti mūsų teisę egzistuoti, dabar yra pasitelkiamas šiai teisei pagrįsti. Kalbant apie „unitizmo“ kaip metodo sujungti Bažnyčias atmetimą, Maskva visada iš Vatikano reikalaudavo virtualaus mūsų egzistencijos uždraudimo ir mūsų veiklos apribojimo. Negana to, šis reikalavimas buvo iškeltas kaip sąlyga ultimatumo forma kalbant apie galimybę popiežiui susitikti su patriarchu.

Anksčiau mes buvome kaltinami „ekspansija į kanoninę Maskvos patriarchato teritoriją“, o dabar mūsų teisė rūpintis savo tikinčiaisiais, kur tik jiems kyla poreikis, yra pripažinta. Darau prielaidą, kad tai taikoma ir Rusijos Federacijai, kur mes šiandien neturime galimybės laisvai ir teisėtai veikti, ar aneksuotam Krymui, kur mes esame „perregistruoti“ pagal Rusijos teisę ir taip veiksmingai likviduoti. Visa tai yra pozityvu, nors iš esmės nieko naujo nebuvo pasakyta. Pripažinimas, kad „ortodoksams ir graikų katalikams reikia susitaikinimo ir abipusiai priimtinų sugyvenimo formų“, nuteikia pozityviai. Mes labai ilgai apie tai kalbėjome, ir tiek kardinolas Miroslavas Ivanas Lubačivskis, tiek jo šventenybė Lubomyras dažnai kreipdavosi į mūsų brolius ortodoksus šiais žodžiais, tačiau nesulaukdavo jokio atsako. Viliuosi, kad mes galėsime skatinti dvišalius santykius su Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia judėdami ta kryptimi be Maskvos kišimosi.

Kaip pakomentuotumėte šį pareiškimą: „Mes raginame visas į konfliktą įsitraukusias puses vadovautis išmintimi, siekti socialinio solidarumo ir veiksmų, nukreiptų į taikos kūrimą. Mes kviečiame savo Bažnyčias Ukrainoje darbuotis vardan socialinės harmonijos, susilaikyti nuo dalyvavimo konfrontacijoje ir neremti jokio tolesnio konflikto vystymosi“?

Apskritai norėčiau pasakyti, kad 26 Deklaracijos paragrafas yra pats prieštaringiausias. Galima susidaryti įspūdį, kad Maskvos patriarchatas arba atkakliai atsisako prisipažinti, kad yra konflikto dalis, t. y. kad jis atvirai remia Rusijos agresiją Ukrainoje, be to, laimina Rusijos karinius veiksmus Sirijoje kaip „šventąjį karą“, arba jis pirmiausia kreipiasi į savo paties sąžinę, ragindamas save tai pačiai išminčiai, socialiniam solidarumui ir aktyviam taikos kūrimui. Nežinau! Pats žodis „konfliktas“ čia yra miglotas ir, rodosi, perša skaitytojui suvokimą, kad mes susiduriame su „pilietiniu konfliktu“, o be to – su išorine kaimyninės valstybės agresija. Šiandien yra plačiai pripažįstama, kad jei iš Rusijos į Ukrainą nebūtų buvę siunčiami kariai, nebūtų tiekiama sunkioji ginkluotė, jei Rusijos Ortodoksų Bažnyčia, užuot laiminusi „rusiškojo pasaulio“ idėją, būtų rėmusi Ukrainos galimybę kontroliuoti savo sienas, nebūtų nei Krymo aneksijos, nei apskritai jokio karo. Būtent tokio socialinio solidarumo su Ukrainos žmonėmis, tokio aktyvaus taikos kūrimo mes ir laukiame iš šio dokumento signatarų.

Norėčiau pasakyti kelias mintis apie frazę, kuri skatina Bažnyčias Ukrainoje „darbuotis vardan socialinės harmonijos, susilaikyti nuo dalyvavimo konfrontacijoje ir neremti jokio tolesnio konflikto vystymosi“. Bažnyčios ir religinės organizacijos Ukrainoje niekada nerėmė karo ir nuolatos darbavosi dėl socialinės taikos ir harmonijos. Tereikia tik parodyti šiek tiek susidomėjimo klausimais, per pastaruosius dvejus metus iškeltais per Visos Ukrainos Bažnyčių ir religinių organizacijų tarybos pareiškimus.

Vietoje to raginimas nedalyvauti protestuose ir neremti jų vystymosi dėl tam tikros priežasties man stipriai primena metropolito Hilariono kaltinimus. Jis užsipuolė „Ukrainos schizmatikų ir unitų“ poziciją, taip praktiškai apkaltindamas mus, esant kaltus dėl karo rytinėje Ukrainoje. Be to, šis raginimas regi mūsų pilietinę poziciją, kurią mes parėmėme Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu, kaip paramą „tik vienai konflikte dalyvaujančiai pusei“.

Dėl to noriu pareikšti štai ką. Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčia niekada nerėmė ir neskatino karo. Tačiau mes visada rėmėme ir remsime Ukrainos žmones. Niekada nebuvome agresoriaus pusėje. Likome su savo žmonėmis, kai jie buvo Maidane, kai jie buvo žudomi tų, kurie čia siekė atnešti „rusišką pasaulį“. Mūsų dvasininkai niekada nepaėmė į rankas ginklo, priešingai nei tai darė kita pusė. Mūsų kapelionai, mūsų taikos kūrėjai, kartu su mūsų kariais kenčia šaltį fronte ir savo pačių rankomis iš mūšio lauko gabena sužeistuosius, šluosto jų motinų, gedinčių žuvusių sūnų, ašaras. Mes rūpinamės sužeistaisiais ir tais, kurie nukentėjo nuo kautynių, nepaisant jų tautinė kilmės, jų religijos ar politinių įsitikinimų. Šiandien labiau nei bet kada anksčiau aplinkybės yra tokios, kad mūsų tauta neturi jokios kitos apsaugos ir prieglobsčio kaip tik savo Bažnyčią. Būtent ganytojiškas sąmoningumas skatina mus būti žmonių balsais, žadinti globalios krikščionių bendruomenės sąžinę net ir tada, kai tas balsas lieka nesuprastas ar nepaisomas, kaip kad padarė šiandienos Bažnyčių lyderiai.

Ar tas faktas, kad Šventasis Tėvas pasirašė tokią neaiškią ir dviprasmišką deklaraciją nepakirs to pasitikėjimo, kurį Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčios tikintieji jam jaučia, turint omenyje, kad vienybė su Šv. Petro įpėdiniu yra integrali mūsų Bažnyčios tapatybės dalis?

Neabejotina, kad šis tekstas sukėlė gilų nusivylimą daugeliui mūsų Bažnyčios tikinčiųjų ir sąmoningų Ukrainos piliečių. Šiandien daug žmonių su manimi susisiekė būtent dėl to ir teigė, kad jaučiasi išduoti Vatikano, nuvilti pusine tiesa paremto dokumento ar net regi jį kaip netiesioginę Šventojo Sosto paramą Rusijos agresijai Ukrainoje. Aš neabejotinai galiu suprasti šiuos jausmus.

Vis dėlto raginu mūsų tikinčiuosius nedramatizuoti šios Deklaracijos ir nesureikšminti jos svarbos Bažnyčios gyvenime. Mes patyrėme daugiau nei vieną panašų pareiškimą ir išgyvensime taip pat ir šį. Turime atminti, kad mūsų vienybė ir bendrystė su Šventuoju Tėvu, apaštalo Petro įpėdiniu, nėra politinio susitarimo ar diplomatinio kompromiso rezultatas, ar Bendros deklaracijos teksto aiškumo dalykas. Ši vienybė ir bendrystė su šiandienos Petru yra mūsų tikėjimo dalykas. Jam, popiežiui Pranciškui, ir kiekvienam mūsų šiandien Kristus taria Evangelijos pagal Luką žodžius: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“

Už šią vienybę su Šventuoju Sostu mūsų Bažnyčios XX amžiaus kankiniai ir tikėjimo išpažinėjai atidavė savo gyvybę, sutvirtindami šią vienybę krauju. Minėdami 70 Lvovo pseudosinodo metines, semkimės stiprybės iš jų liudijimo, iš jų pasiaukojimo, kuris mūsų dienomis kartais atrodo kaip kelią pastojanti kliūtis – akmuo, kurį tarptautinių santykių kūrėjai dažnai atmeta. Tačiau būtent šį akmenį Viešpats padarys kertiniu ateities akmeniu visiems krikščionims.

Pagal INFORMATION RESOURCEof Ukrainian Greek-Catholic Church

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Letas Palmaitis       2016-02-17 18:15

Kalbėti apie teigiamybes reikia ne abstrakčiai, bet konkrečiai. Arkivyskupas pasirinko vien unitams rūpimą klausimą, todėl visa kita jam “pozityvu”. O juk neatskyrus Ukrainos ortodoksų nuo Maksvos, nebus įvykdytas dvasinis tautos atskyrimas nuo patį vardą iš jų pavogusio eurazinio gaivalo. Taigi norėtųsi interviu su alternatyviais Ukrainos ortodoksais.


Rekomenduojame

JAV kongresmeno Kriso Smito pranešimas spaudai dėl teisėjos Neringos Venckienės bylos

Vytautas Sinica. „Kraupu, kuo virsta viešoji erdvė“

Verta prisiminti. Aurelijos Stancikienės istorinė kalba 2014 m.: „Tai yra prie­sai­kos ir Kon­sti­tu­ci­jos su­lau­žy­mas“

Algimantas Rusteika. „Tai, sakot, socialinė distancija – du metrai?“

Tomas Dapkus. Vyteni Andriukaiti, laikas visų atsiprašyti

Raimondas Navickas. „Gyveni sau žmogus ir net neįtari, kad tave bandoma įkišti į kalėjimą!“

Audrys Karalius. Nacionalinis stadionas Vilniuje 1984–2020: trumpa Ligos istorija

Neringa Venckienė: „Su Deimante dabar kažkas ne taip…“

Tomas Bikelis. VU fizikas KTU „mokslininkui“ apie 5G: pagrįstos abejonės ir miglota ateitis (autoriaus atnaujinta)

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.