Įžvalgos

Dr. Vaidotas Vaičaitis: teisingumo jausmą reikia ne tik turėti, bet ir mokytis jį atpažinti

Tiesos.lt siūlo   2018 m. balandžio 12 d. 19:44

11     

    

Dr. Vaidotas Vaičaitis: teisingumo jausmą reikia ne tik turėti, bet ir mokytis jį atpažinti

teismai.lt

Kalbėti apie teisingumą galima tiek ilgai, kiek apskritai įmanoma diskutuoti apie žmogaus mąstysenos bei požiūrių skirtumus. Tai, kas atrodo teisinga vienam, nebūtinai atrodys kitam. Šiuolaikinė demokratinė valstybė, suteikdama teisę bylinėtis, verčia susimąstyti, kas yra teisingumas? Kokia jo samprata teisėje ir ko tikisi visuomenė? Ar teisingumas gali būti pasiekiamas teisinėmis priemonėmis – gal tai tik siekiamybė ir idealas? Apie šiuos ir kitus klausimus šnekamės su Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytoju dr. Vaidotu Vaičaičiu.

Kokia yra teisingumo samprata? Kaip teisingumas suvokiamas teisinėje plotmėje?

Teisingumas turbūt yra viena iš seniausių ir sudėtingiausių antropologinių temų. Jis yra susijęs su tokiomis sąvokomis, kaip tiesa, teisybė, lygybė, gėris, ir kartu gali būti suprantamas kaip žmogaus dorybė. Bet kuriuo atveju šiandien teisingumą galima suprasti bent jau dvejopai: kaip filosofinį moralinį ir kaip teisinį socialinį fenomeną. Minėtos dvi teisingumo sampratos yra neatsiejamai tarpusavyje susijusios, o teisingumas, kaip teisinis principas, negali būti suprantamas be moralinės, religinės ir filosofinės teisingumo dimensijos. Ir atvirkščiai, moraliniam teisingumui garantuoti dažnu atveju gali prireikti teisinių priemonių pagalbos. Taigi ši sąvoka yra labai plati ir gali būti analizuojama ne tik teisės, bet ir kitų socialinių bei humanitarinių mokslų.

Žvelgiant teisės plotmėje, teisingumas yra ne tik įtvirtintas pačioje Konstitucijoje, bet iš jo, galima net sakyti, ir kyla pati Konstitucija, juo privalo būti persmelkta visa mūsų visuomeninė valstybinė santvarka ir teisinė sistema. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė pristato teisingumą kaip vieną svarbiausių socialinių teisinių vertybių, susijusių su teisinės valstybės principu, o tolesnis Konstitucijos tekstas teisingumą sieja ne tik su teismine valdžia, bet ir su žmonių lygybės principu, socialinėmis teisėmis (teisingu darbo apmokėjimu), valstybės pareigūno priesaikos institutu bei užsienio politikos įgyvendinimu. Todėl galima sakyti, kad konstitucinė teisingumo samprata vienaip ar kitaip persmelkia visas tris pagrindines konstitucines vertybes: teisinę valstybę, demokratiją ir žmogaus teises.

Kodėl teisingumą taip sunku apibrėžti ir kodėl žmonėms neretai atrodo, kad teisingumo yra per mažai? Šiuos duomenis atskleidė ir teismų vykdyti visuomenės nuomonės tyrimai.

Galbūt dėl to, kad teisingumas kartu yra ir tam tikras principas, siekis, idealas. Manau, kad mūsų širdyse įrėžto teisingumo idealo šioje žemėje iki galo niekada nepasieksime. Kitaip sakant, visuomet išliks įtampa tarp mūsų turimo teisingumo idealo ir gyvenimo tikrovės. Beje, taip yra ir su kitomis čia minėtomis vertybėmis: tiesa ir gėriu, kurios neatsiejamai susijusios su teisingumu. Vis dėlto tai nereiškia, kad mes turime nieko nedaryti. Atvirkščiai, čia atsiskleidžia, kad teisingumas yra ne apčiuopiamas reiškinys, o tam tikras nuolatinis procesas, judėjimas idealo link. Todėl teismams visuomenė neturėtų perkelti galutinio moralinio teisingumo įgyvendinimo lūkesčio, nes teismų vykdomas teisingumas atsiskleidžia kaip laikui bėgant vykstantis procesas, o ne kaip galutinis šalių ginčo išsprendimas.

Gal tuomet žmonės pradeda maišyti sąvokas teisingumas ir teisėtumas?

Sunku pasakyti, ar žmonės pradeda maišyti šias sąvokas. Teisingumo sąvoka be teisėtumo sąvokos, mano manymu, neįmanoma. Konstitucijoje teigiama, kad „teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“. Vadinasi, teismas, norėdamas išspręsti ginčą, privalo laikytis tam tikrų taisyklių ginčui spręsti. Visų pirma, Konstitucijos ir įstatymo.
Visuomet turi vykti procesas, užtikrinamas rungtyniškumo principas ir kitos šalių procesinės garantijos. Galų gale teisėjas, priimdamas ir rašydamas sprendimą, turi jį motyvuoti ir argumentuoti, o tai gali irgi pakeisti jo išankstinį teisingumo supratimą konkrečioje byloje. Taigi teismas, siekdamas priimti byloje teisingą sprendimą, privalo laikytis procedūrinio teisingumo taisyklių.

O procedūrinio teisingumo taisyklės būtų beprasmės, jei jos nebūtų nukreiptos į materialiojo (bendražmogiško) teisingumo įgyvendinimą. Žinoma, procedūrinis teisingumas sudaro tik sąlygas, bet jokiu būdu negarantuoja, kad bus priimtas teisingas sprendimas. Galbūt dėl to ir kyla konfliktas.

Kai žmogus sako, kad teismai prastai vykdo teisingumą, jis galbūt turi mintyje situaciją, kai tam tikras sprendimas jam buvo nepalankus arba tai, jog šis teisingumas yra tik dalinis.

Tačiau teismai kartais ir turi ieškoti tam tikros pusiausvyros tarp skirtingų bylos šalių. Be to, jie konkrečioje byloje turi atsižvelgti ir į bendrą visuomenės kontekstą turėdami galvoje tai, kad šis konkretus teismo sprendimas gali tapti precedentu vėlesniems teismų sprendimams. Todėl visuomenė neturėtų iš teismų reikalauti daugiau, nei jie gali, nes teismai, vykdydami teisingumą, turi tik vieną priemonę – teisę.

Manau, paradoksas, kad kuo daugiau bylinėjamės, tuo mažiau yra teisingumo pojūčio. Visuomet geriau tam tikrus konfliktus išspręsti be teismų. Teismas daro viską, kad ginčą išspręstų teisingai, bet, kaip minėjau anksčiau, viena pusė vis tiek liks nepatenkinta ar nusivylusi. Manau, teismai neturėtų tapti dviejų besiginčijančių šalių manipuliacijos priemone. Todėl svarbu, kad žmonės rastų alternatyvas ginčams spręsti, visų pirma, neteisminės mediacijos formas. Taikant mediaciją lengviau priimti tokį sprendimą, kuris būtų ne tiek objektyviai teisingas, kiek priimtinas visoms ginčo šalims. Aišku, ir teismai turėtų žmonėms drąsiau siūlyti ginčą spręsti neteisminio nagrinėjimo būdu.

Iš tiesų norėčiau visiems mums palinkėti mažiau bylinėtis teisme ir plačiau taikyti kitas ginčų sprendimo formas. Galbūt čia mums galėtų padėti Japonijos ar kitų Rytų kultūros šalių pavyzdys, kai teisminis bylinėjimas siejamas su žmogumi, kuris negeba civilizuotai spręsti tarpusavio konfliktų. Aišku, čia kalbu daugiau apie privačių asmenų bylinėjimąsi, o ne apie žmogaus ginčą su valstybe (beje, net ir šiuo atveju žmonės turėtų labiau naudotis ombudsmeno institucija). Manytina, kad tuomet ir teisingumo jausmo mūsų visuomenėje būtų daugiau, ir pasitikėjimo teismais reitingas būtų aukštesnis.

Ar teisingumo samprata įvairiais istoriniais laikotarpiais kito? Kaip teisingumas suvokiamas XXI a.?

Nepritarčiau nuomonei, kad teisingumo (kaip ir kitų pamatinių konstitucinių vertybių) samprata iš esmė kinta. Geriau būtų sakyti, kad vis naujai atsiskleidžia jos reikšmės, kurių anksčiau nepastebėjome, tačiau baziniai dalykai lieka tokie patys: neteisinga skriausti silpnesnį, neteisinga meluoti, apgaudinėti ir papirkinėti, neteisinga vogti ir t. t. Šie dalykai nepasikeitė ir niekada nepasikeis. Klausiate, o kas tada pasikeitė? Visuomenės struktūra. Ji pasikeitė.

Tapome labiau individualistai, susiskaldę, nebesiburiame į bendruomenes. Ši situacija padiktuoja problemas. Nebegalime išspręsti kilusių problemų savo bendruomenėje, nebepasitikime jokiais autoritetais, tada kreipiamės į teismus ir juose ieškome tiesos.

Tokia individualizuotos visuomenės struktūra ir poliarizacija yra naujųjų laikų fenomenas, kuris filosofijoje vadinamas postmodernizmu, kai tarsi nebeegzistuoja joks objektyvumas ir viskas yra reliatyvu. Manyčiau, kad šis procesas automatiškai programuoja situaciją, kai, neturint kuo pasitikėti ir kur kreiptis, panyrama į bylinėjimosi procesą. Atsiduriame užburtame rate. Dėl to krenta ir pasitikėjimas teismų vykdomu teisingumu, nes teismams visuomenė deda nepakeliamą teisingumo realizavimo naštą.

Galbūt problema ir yra ta, kad visuomenė neturi aiškios vertybinės sistemos?

Kaip jau minėjau, teismai negali teisingumo įgyvendinti plačiąja moraline prasme. Aiškias
vertybines pozicijas, sistemą turinčiam žmogui paprasčiau suvokti jį supantį pasaulį. Lengviau įvertinti ir tai, kas teisinga, o kas neteisinga.

Šiuo metu, manyčiau, visuomenė ne tik yra susiskaldžiusi, bet kartu ir pasimetusi įvairių reliatyvistinių filosofijų gniaužtuose. Juk jei viskas reliatyvu, tuomet ir apie teisingumą kalbėti neverta. Retai pagalvojame, jog savo individualų interesą reikėtų derinti su tuo, kas mūsų Konstitucijoje vadinama „visuomenės interesu“. Aišku, mes kiekvienas vertiname gyvenimą per savo prizmę. Noriu tik pabrėžti, kad pamiršome tai, kas jau nuo Antikos laikų buvo vadinama bendruoju gėriu ar visuomenės interesu. Jeigu visuomenė ir liks tokia individualizuota ir susiskaldžiusi, netikės pamatinėmis vertybėmis, teisingumo bus ne daugiau, o mažiau. Turime išmokti kritiškai mąstyti, nesileisti manipuliuojami žiniasklaidos ir interesų grupių, o teismo sprendimus vertinti ne tik savo ar savo grupės, bet ir visos visuomenės bendrojo gėrio kontekste.

Ar, Jūsų akimis, švietimas gali kažką pakeisti?

Tikrai sutinku, kad švietimas yra svarbus dalykas demokratijoje, tačiau nieko nepakeisime, jeigu švietimas bus suprantamas tik kaip informacijos perteikimo priemonė, o ne kaip priemonė išmokyti kritinio savarankiško ir analitinio mąstymo. Kiekvienas savo širdyje turime teisingumo jausmą, todėl švietimas turėtų ne užgožti jį informacijos gausa, o išmokyti jį atpažinti ir puoselėti.

Kas Jums yra teisingumas?

Dažnai savo studentams sakau, kad teisingumas gali būti ir iš didžiosios T, ir iš mažosios t raidės. Mano akimis, teismai niekada negalės įgyvendinti teisingumo iš didžiosios T raidės. Teismas turi tik ribotas teisines priemones, kurios gali teisingumą atskleisti tik laike ir procese. Visgi galime sakyti, kad po beveik 30 nepriklausomybės metų Lietuvoje daugiau ne tik procedūrinio teisingumo, bet ir vadinamojo materialaus teisingumo. Taigi teisingumas iš didžiosios T raidės mums svarbus ir yra kaip tam tikras orientyras bei siekiamybė, kad žinotume, kur link turime judėti. Pagaliau teisingumas negali būti atsiejamas nuo kitų pamatinių konstitucinių vertybių – teisinės valstybės, demokratijos ir žmogaus teisių. Kuo daugiau mūsų valstybėje bus teisės, demokratijos ir kuo labiau garantuosime žmogaus teises, tuo daugiau turėsime ir teisingumo.

teismai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

123       2018-04-13 15:41

Čia rašo žmogus, kuriam pačiam į teisigumą nusispjaut?

$+$       2018-04-13 13:56

“...teisingumas kartu yra ir tam tikras principas, siekis, idealas.”
⤴⤴⤴

Tikrai ne principas ir ne idealas. Geriausiu atveju - siekis arba kompromisas.  Tad teismas jokio teisingumo nevykdo, jis siekia kompromiso. Teisėtai ar ne - kitas klausimas. Daug kas priklauso nuo prokuroro, advokato ir teisėjo kompetencijų ir moralės, ne tik nuo Konstitucijos ir įstatymų.

RRR       2018-04-13 12:13

Lietuvoje nebus niekada teisingumo, jei nė vienas žurnalistas neišdrys Prezidentės paklausti, kas yra “apsimestinės atostogos”, jei nė vienas prokuroras nežiūrės laidos “Dėmesio centre”, jei pats Registrų centras nepatvirtins, kad tikrai jis kiekvienam norinčiam pateikia, kas yra bet kurio namo, buto ar žemės sklypo savininkas, ir taip galima tęsti be galo.

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2018-04-13 6:47

Citata: “Teismas daro viską, kad ginčą išspręstų teisingai, bet, kaip minėjau anksčiau, viena pusė vis tiek liks nepatenkinta ar nusivylusi.”.

Populiari, propagandinė tezė.

Gal taip ir turėtų būti, tikrai taip nėra. Ta tezė, kad viena pusė bus nepatenkinta nėra teisinga. Gali būti byla laimėta, o teisingumo nepasiekta. Gal net dažniausiai byla laimima, o teisingumo kaip nebūta.

Kaip pavyzdį. Visi akivaizdžiai matome nufilmuotą medžiagą, kai advokatas Černiauskas įsiręžes nešą Deimantę, o teismas nusprendžia, kad nelietė ir nenešė. Taigi Černiauskas bylą laimėjo, o teisingumas nebuvo įvykdytas akivaizdžiausiai.
Tai ar “Teismas daro viską, kad ginčą išspręstų teisingai,...” Atsakymas: daro viską, kad teisingumo nebūtų. Taip yra todėl, kad Lietuva dabar yra OKUPUOTA.

Kurė čia teisingumas       2018-04-12 23:14

Pavogei vištą sėdėsi kak milenkij, kai iššvaisto milijardus iš biudžeto dar nė vienas nenubaustas. Tokie, pvz. kaip Kubilius su Šimonyte, jau turėjo supūti kalėjime, o jie dar sėdi9 seime ir balsą turi. Tai kur čia teisingumas - pavogta višta ir Kubilius su buhaltere.

VaidasVDS       2018-04-12 22:57

Teisingumas yra pas Dievą.
Teisėtumas yra čia Žemėje. Žmonės tik bando kurti teisingumą. Bet dažniausiai jiems nepavyksta.
Tikrai nepakaks elgtis tik teisėtai arba “teisėtai” čia, Žemėje, kad praeitum dievišką teisingumą. Tam reikės daug daugiau, o dauguma to ne tik kad niekada nepradeda, bet ir nesirengia pradėti…

pažiūrėkit       2018-04-12 22:50

kas šiuo metu vyksta Lenkijoj. Tik dabar, praėjus 28 metams praėjus po 1989 metų Apvaliojo stalo, pradėtas vykdyti Teisingumas, pradėjo veikti naujas Generalinis Rokuroras, milijardinių turtų grobikai tempiami į dienos šviesą, ką privogė per 28 metus. pas mus - jokios prošvaistės, Ledynmetis. Todėl tokius straipsnius galėjot ir neatgriozdinti į portalą, neerzinkit žmonių.

VU Teisės fakultetas       2018-04-12 22:20

yra sovietinio anti-teisingumo bastijonas, išugdęs visus dabartinius lietuviškos teisėsaugos monstrus: Kūrį, Kryževičių, Valantiną, Nekrošių ir kitus. Autorius irgi iš tos pačios irštvos.

Jzp       2018-04-12 22:15

“Kuo daugiau mūsų valstybėje bus teisės, demokratijos ir kuo labiau garantuosime žmogaus teises, tuo daugiau turėsime ir teisingumo.”
.
Ponas kalba labai nuoširdžiai, tiki tuo apie ką kalba.
Tame ir tragedija.
Nes ne iš teisės kyla Teisingumas.
Įstatymų paragrafai yra ne kas kita, kaip tik “vsio zakonno”.
Kur paragrafuose Teisingumas?
Iš tikrųjų teisėta yra tik tai kas teisinga.
O tai kas yra atvirkščiai, (“teisinga tik tai kas teisėta”), viso labo yra tik velnio grimasa.
Visokių kliedesių apie kažkokias “demokratijas” ir “žmogų teises” (t.y.  “mylėtis” pro subinytes, “teises” vyrams prisisiųti papus ar moteriškėms augintis barzdas bei visiems bendrai naudotis tais pačiais wc, “atbėgėlių teises” piktintis kalėdų eglutėmis et cet.) net nekomentuosiu.
Kliedesiai.
Bet ponui tai yra teisė ir jeigu parašyta, vansi ir teisinga - privalėtume vykdyti.
Nesulauksi, “pone”.
Vienžo, dar vienas “daktaras”...
Ir kodėl straipsnis nepažymėtas rubrika “Iš propagandos frontų”?
Juk tikrai niekalas.

teismai vs teisingumas ir teisybė       2018-04-12 22:09

ar dar liko kur Lietuvoje teisingumo ir teisybės?
jeigu liko - prašom pranešti prokurorams - teismai patvarkys, kad nebebūtų teisybės ir teisingumo Lietuvoje nei kvapo…

Pikc       2018-04-12 21:02

“Teisingumo sąvoka be teisėtumo sąvokos, mano manymu, neįmanoma.” - na, teisingumas ir teisėtumas gali gana esmingai skirtis: pvz. ydingas, papirktos korumpuotos valdžios priimtas įstatymas suinteresuotiems asmenims ar grupėms leidžia elgtis visiškai teisėtai, bet su teisingumu tai nieko bendro neturi.
Beje, liberalai labai mėgsta teisingumą prilyginti teisėtumui - atseit, jei teisėta, tai ir teisinga (nors tiksliau, teisingumas apskritai yra reliatyvi sąvoka, tad svarbu tik teisėtumas).


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas: „Lietuvos naikintojai turi suprasti – žaidimas baigtas“

Advokatas Šarūnas Vilčinskas. Galimi sunkumai Čikagoje

Dr. Vaidotas Vaičaitis: teisingumo jausmą reikia ne tik turėti, bet ir mokytis jį atpažinti

Algimantas Zolubas. Žirgelis Lietuvoje

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (III)

Vytautas Leščinskas. Medžiai, pasmerkti sušaudyti, arba pasivaikščiojimas su žurnalistu ir rašytoju Romu Sadausku po slaunų Vilniaus miestą

Rumunijos piliečių iniciatyva surengti referendumą dėl santuokos apibrėžimo (video)

Valdas Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas?

Verta prisiminti. Antanas Maceina. Dabartiniai mūsų rūpesčiai

Nuo bačkos. Premjeras Saulius Skvernelis raportuoja: „Pasiekėme istorinių rezultatų“

Dalia Staponkutė. O medžiai buvo dideli…

Romualdas Ozolas. Išsivadavimas: jėgų struktūra ir sąveika (I)

Siūlome prisiminti. Viktoras Orbanas Lietuvoje: 2012-ųjų kalbos ir tyla 2018-aisiais

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: „Lietuva pamažu atsikrato nelaimių šleifo ir patenka tarp ketvirtadalio laimingiausių valstybių pasaulyje“

Kam partijos ištaškė beveik 7 milijonus

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (II)

Justas Mundeikis. Sąžiningo atlyginimo skaičiuoklė

Viktoro Orbano partija rinkimuose užsitikrino konstitucinę daugumą

Kreipimasis į piliečius dėl ES lėšomis masiškai naikinamo miesto medžių paveldo Lietuvoje – ruošiamas kolektyvinis ieškinys (renkama informacija)

Vytautas Sinica. Apie genderizmą (ilgas)

Vytautas Rubavičius. Lukiškių aikštės ateitis jau seniai buvo nulemta?

Algimantas Rusteika. Durniasklaida

Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Vytautas Vyšniauskas. „Konservatoriai“ – antivalstybininkai? R. Juknevičienė ir A. Kubilius – Lietuvos išdavikai?

Povilas Aleksandravičius. Nekontroliuojamos fantazijos. Atsakymas Vytautui Radžvilui

Romualdas Ozolas. Tauta kryžkelėje

Gintaras Songaila. Nuo vasario 16-osios į birželio 3-iąją ir visados

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (I)

Algis Krupavičius. Kartų ir vertybių pokyčiai: žvilgsnis per Europos socialinio tyrimo prizmę

Vytautas Radžvilas: „Žaidimas baigtas“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.