Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Jis prisikėlė! Aleliuja! Tikrai prisikėlė!

Tiesos.lt redakcija   2019 m. balandžio 21 d. 1:20

0     

    

Geroji Naujiena: Jis prisikėlė! Aleliuja! Tikrai prisikėlė!

Su Juo mes valgėme ir gėrėme, Jam prisikėlus iš numirusių

Atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos po Jono skelbtojo krikšto. Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo.

Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių.

Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Apie jį visi pranašai liudija, kad visi, kurie jį tiki, gaus jo vardu nuodėmių atleidimą“. (Apd 10, 34a. 37–43)

* * *

Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes!

Aleliuja, aleliuja, aleliuja.

Dėkokime Viešpačiui, nes jisai geras,
Jis maloningas per amžius.
Tegu Izraelis kartoja:
„Jis maloningas per amžius!“ –

Dievo ranka parodė savo rankos galybę!
Dievas dešinę savo pakėlė!
Aš nemirsiu: gyvensiu
Ir skelbsiu Viešpaties darbus. –

Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį,
Pačiu kertiniu pasidarė.
Taip Dievo nulemta,
Ir mūsų akims tai nuostabą kelią. (Ps 117, 1–2. 16–17. 22–23)

 

* * *

Siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus

Broliai! Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi. (Kol 3, 1–4)

 

* * *

Sekvencija

Velykų aukai didingai
teteikia garbę krikščionys džiaugsmingai.
Atpirko avis Avinėlis:
Kristus sutaikino su Dievu nusidėjėlius.
Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės –
Mirtį nugalėjęs, viešpatauja gyvybės Valdovas.
Pasakyk mums, Marija,
Ką esi mačius kelyje? –
Kapą, kur Kristaus kūnas gulėjo,
Ir garbę, kuria Prisikėlusis spindėjo:
Angelus, liudyt nužengusius,
Marškas ir drabužius, Kristaus kūną dengusius.
Mano viltis, Kristus, prisikėlė,
Jis eis pirma jūsų į Galilėją. –
Žinome Kristų tikrai prisikėlus:
Tu, Nugalėtojau, Valdove, pasigailėk mūs.

 

* * *

Jis turėjo prisikelti iš numirusių

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos.

Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“.

Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo.

Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato numestas drobules, tačiau į vidų nėjo.

Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai.

Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo.

Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20, 1–9)

 

* * *

Švęsdami Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo iškilmę kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Prisikėlusio Kristaus šviesa teišsklaido mūsų proto bei širdies tamsą, tepasiekia ji ir mūsų sąžines, ypač tų, kurie priima tautos ateitį lemsiančius sprendimus. Kristaus pergalė prieš blogį tepadeda ir mums įveikti susipriešinimą ir melą, o Jo nešama ramybė teatkuria bendrystę, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta sugrįžtų į savo namus ir, įsišaknijusi į Prisikėlimo tikrovę, imtų griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.


Ramūnas Mizgiris OFM. Trečioji diena

Kiekvieną sekmadienį, kalbėdami Tikėjimo išpažinimą (lot. Credo), vis iš naujo išpažįstame tikį Kristaus prisikėlimą: „Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių.“ Visa – tikėjimo tiesos ir bažnytinės šventės – laikoma kylant iš šio įstabaus, istorijos eigą pakeitusio ir per kiekvienas šv. Mišias sudabartinamo slėpinio. Kiekvienais metais Bažnyčia maldos ir atgailos dvasia grįžta į baigiamąjį Kristaus žemiškojo gyvenimo etapą – mini jo pasmerkimą myriop, kryžiaus nešimą į Kalvariją, jo auką dėl mūsų išganymo ir jo kūno paguldymą į kapą. Trečiąją dieną Bažnyčia iš naujo išgyvena prisikėlimą: tai Velykos, Jėzaus perėjimas iš mirties į gyvenimą, pilnatviškas senųjų pažadų išpildymas. Ar Jėzus tik buvo, ar jis ir yra – šitai priklauso nuo prisikėlimo. Tik jei Jėzus prisikėlė, yra nutikę tikrai nauja, kas keičia pasaulį ir žmogaus padėtį. Tik tada jis tampa matas, kuriuo galime kliautis. Mat tada Dievas yra tikrai save parodęs.

Liudytojai, sutikę Prisikėlusįjį, susidūrė su jiems patiems visiškai nauja tikrove. Evangelistas Morkus pasakoja, kad besileidžiantys nuo Atsimainymo kalno mokiniai svarstė, ką reiškia Jėzaus žodžiai, kad Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių; jie vienas kito klausinėjo, kas yra „prisikelti iš numirusių“ (Mk 9, 10). Mokiniai to nežinojo ir tai patyrė tik su tikrove susitikę. Pirmiausia Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo sukrečianti patirtis jo sekėjams. Evangelijos įvairiai kalba apie tai, kaip jie reagavo į šį įvykį. Mokinių, keliaujančių į Emausą, reakcija buvo tipiška: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“ (Lk 24, 21). Visos viltys sudužo, nes kokią gi prasmę galėjo turėti mirusiojo Mokytojo gyvenimas? Daug pozityviau reagavo kai kurios šventosios moterys, atėjusios prie kapo Velykų sekmadienio rytą patepti jo kūno. Jos liko ištikimos Jėzui ir norėjo išsaugoti jo atminimą gyvą. Išties, žmogiškai kalbant, nieko daugiau ir nebuvo įmanoma padaryti.

Susitikimas su Prisikėlusiuoju buvo visiškai nelauktas mokiniams, ir jie tik pamažu susivokė, kad Jėzus negrįžo į normalų žmogaus gyvenimą šiame pasaulyje kaip Lozorius ir kiti Jėzaus prikelti mirusieji (plg. Jn 11, 1–44; Lk 7, 11–17; Mk 5, 35–43). Jis iš čia įžengė į kitokį, naują gyvenimą – į Dievo platybę ir iš ten pasirodo saviesiems. Prisikėlimo liudijimuose kalbama apie tai, ko mūsų patyrimo pasaulyje nepasitaiko, – apie besirodantį naują tikrovės matmenį. Yra vienu matmeniu daugiau nei iki šiol mūsų pažinti. Ar tai prieštarauja mokslui? Ar tikrai gali būti tik tai, kas visada buvo? Ar negali būti to, kas nelaukta, neįsivaizduojama, nauja? Jei yra Dievas, ar negali jis sukurti ir žmogaus būties naujo matmens, tikrovės apskritai?

Visoje gyvybės istorijoje nauja prasideda kone neregimai, – to galima nė nepastebėti. Kad dangaus Karalystė šiame pasaulyje yra kaip garstyčios grūdelis, mažiausias iš visų sėklų, mums sakė Viešpats (plg. Mt 13, 31–32). Tačiau jame glūdi Dievo potencialas. Jėzaus prisikėlimas pasaulio istorijos lygmeniu į akis nekrinta, yra mažiausias istorijos grūdelis. Prisikėlimas pasaulin įžengia tik keliais slėpiningais pasirodymais išrinktiesiems. Ir kartu buvo tikrai nauja pradžia – tai, ko tylomis visi laukė. O keliems liudytojams – kaip tik dėl to, kad jie patys neišgalėjo suvokti, – buvo toks sukrečiantis ir realus įvykis, taip galingai juos paveikęs, kad bet kurios abejonės išsisklaidė, ir jie, sklidini naujo bebaimiškumo, stojo pasaulio akivaizdon, kad paliudytų: Kristus tikrai prisikėlė. Jie buvo iš tiesų perkeisti šio staiga užgimusio tikėjimo, todėl čia teisėtai galima kalbėti apie atsivertimo patirtį, tačiau kartu reikia paminėti, jog būtent Prisikėlusysis įvykdė šį jų perkeitimą, pasirodydamas jiems gyvas: jis „leidosi matomas“ (gr. òpthē: 1 Kor 15, 5).

Kodėl tik jiems leidosi matomas? Paskutinės vakarienės menėje šį klausimą jau kėlė Judas Tadas: „Viešpatie, kas atsitiko, kad ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?“ (Jn 14, 22). Išties kodėl galingai nestojai prieš tave nukryžiavusius priešus? Kodėl pasirodei tik būreliui mokinių, kurių liudijimui turime save patikėti? Klausimas, žinoma, susijęs ne tik su prisikėlimu, bet ir su visu Dievo apsireiškimo pasaulyje būdu. Kodėl tik Abraomui, o ne pasaulio galingiesiems? Kodėl tik Izraeliui, o ne nenuneigiamai visoms pasaulio tautoms?

Dievo slėpinys yra būtent tai, kad jis veikia tyliai, pamažu žmonijos istorijoje statydina savo istoriją, be paliovos švelniai beldžiasi į mūsų širdžių duris, ir tuos, kurie jam jas atveria, lėtai padaro reginčius. Juk tikroji didybė – ne priblokšti išorine galia, bet duoti laisvę, dovanoti meilę ir žadinti. Argi iš Jėzaus nesklinda per šimtmečius auganti šviesa, kuri negali kilti vien iš žmogaus ir per kurią į pasaulį tikrai įspindi Dievo šviesa? Argi apaštalų skelbimu būtų patikėta ir būtų galėjusi atsirasti pasaulinė bendruomenė, jei jame nebūtų veikusi tiesos jėga? Atsiverti šiam įvykiui ir priimti į save jo naująją šviesą ir yra krikščioniškasis tikėjimas. Jėzus prisikėlė, kad ir mes, į jį tikėdami, galėtume turėti amžinąjį gyvenimą. Auštant Velykų rytui pasaulyje prasidėjo naujas vilties pavasaris; su šia diena jau prasidėjo mūsų prisikėlimas, nes Velykos žymi ne tam tikrą istorijos momentą, bet yra naujo būvio pradžia: Jėzus prisikėlė ne kad jo atminimas liktų gyvas mokinių širdyse, bet kad pats mumyse gyventų, ir mes jame jau dabar galėtume ragauti amžinojo gyvenimo džiaugsmo.

baznycioszinios.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.