Istorija, Kultūros, kalbos, istorijos politika

Dovilas Petkus. Mažosios Lietuvos diena – nacionalistinė šventė

Tiesos.lt redakcija   2022 m. sausio 16 d. 10:03

9     

    

Dovilas Petkus. Mažosios Lietuvos diena – nacionalistinė šventė

Kalba, pasakyta lapkričio 29 d. Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje vykusiame renginyje, skirtame Tilžės akto šimtmečio minėjimui.

Šiandien, mūsų valstybės šimtmečio akivaizdoje, stengiamės suvokti, kokia yra Tilžės akto ir Mažosios Lietuvos šimtmečio reikšmė. Atkreipsiu dėmesį, jog sąmoningai naudoju sąvoką Mažosios Lietuvos šimtmetis. Nors šiame krašte daugybę amžių gyveno lietuviai, jam tik 100 metų. Tokį neilgą laikotarpį verčia rinktis faktas, jog tik paskutinį šimtmetį Mažosios Lietuvos krašte atsirado žmonių, kurie valingai paskelbė, jog šioje teritorijoje taisykles nustatinės ir savo gyvenimą kurs būtent Lietuvių tauta. Ilgą laiką gyvenę ar tai rusiškose, ar vokiškose imperijose, lietuviai viso labo buvo etnosas, kuris tirpo kaip sniegas. Tačiau prieš šimtmetį įvykę politiniai lūžiai sujungė Mažąją ir Didžiąją Lietuvas, politinę lietuvių tautą sugrąžindami į pasaulio istoriją.

Visgi, nei mūsų valstybės šimtmetis, nei Tilžės aktas ar jį pasirašiusių mažlietuvių veiksmai negali būti aptariami be vieno politinės teorijos termino. Dažnai šiandien jis mums suprantamas kaip nepriimtinas, de facto politinis keiksmažodis, o visi kuriems šis žodis natūraliai suprantamas ar net patinka – visuomenės paraštėse. Negalėtume net pradėti suvokti, ką ir kodėl šventėme vasario 16-ąją prie laužų, arba šiandien, kuomet minime Tilžės akto dieną, atsakyti, kodėl tai darome, jei šį terminą paliktume nuošalyje, lyg nesusijusį. Ir tas žodis yra nacionalizmas.

Nacionalizmas šiais laikais yra plačiai smerkiamas. Nacionalizmo kritikai aiškina, kad nacionalistai iškelia savo tautą aukščiau kitų, niekina kitas tautas, kitataučius laiko prastesniais žmonėmis.

Visai neseniai panašiai pareiškė ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kurio teigimu nacionalizmas yra absoliuti patriotizmo išdavystė. Nors iš tiesų, žvelgiant politologiškai, patriotizmas yra įpareigojanti savo tėvynės ir tautos meilė, o nacionalizmas – tautos siekis pačiai save valdyti turint savo valstybę. Jei vadovautumėmės prancūzų prezidento pasiūlyta samprata, būtų normalu ištarti net ir tokią frazę: „tėvynės meilė tiesiogiai prieštarauja tautos siekiui turėti savo valstybę“.

Akivaizdu, kad tai loginė klaida. Juk iš tiesų, patriotas be nacionalisto tiesiog neturi valstybės ir sąmoningos tautos, kurią ir galėtų atsakingai mylėti. Kartu patriotas būtų visiškai nenuoseklus, jeigu tik mylėtų valstybę, bet smerktų tuos, kurie tą valstybę sukūrė, kurie ją gynė ir kurią ją nori išsaugoti ateities kartoms.

Tiesa ta, jog be nacionalizmo nebūtų ir patriotų. Jų tiesiog negalėtų būti. Nacionalistai pasiekia, kad valstybės atsirastų ir išliktų. Tai esminis jų tikslas. Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios signatarai, nepriklausomai nuo savo skirtingų pažiūrų, buvo visi be išimties nacionalistai, nes siekė būtent nacionalistinių tikslų. Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos tautinis sąjūdis buvo nacionalistinis projektas. JAV tėvai kūrėjai, iškovoję nepriklausomybę nuo Britų imperijos, buvo kuo tikriausi nacionalistai.

Šio dabar mums atgrasaus termino diskreditavimas turėjo išskirtinę istoriją. Po II pasaulinio karo kairiųjų ideologai, o konkrečiai Frankfruto neomarksistų mokykla, net sukūrė vadinamąją fašizmo skalę pagal kurią buvo stengiamasi diskredituoti visus tėvynės meilę, patriotizmo ar nacionalizmo terminus naudojančias politines jėgas. Daugiau nei du dešimtmečius pokariu įprastai suvokta nacionalizmo sąvoka dėl nuolatinio lyginimo su vokiečių nacizmu tapo politikų vengiamu žodžiu.

Dar vėliau pereita iki masinio įpročio nacionalizmą ir laikyti nacizmu. Negalėtų būti didesnės klaidos. Visi kas skaitė Hitlerio „Mein Kampf“ žino, jog nacionalsocializmo ideologija nereikalavo net tokio dalyko kaip vokiečių tautos išlikimas. Vadovaujantis nacizmo idėja, vokiečių tauta arba net ir iš kitų tautų antropologiškai atrinkti arijų rasės individai viso labo buvo tinkamiausia medžiaga atsirasti vadinamajai superraseiuebermensch, kuriai ir turėjo esą būti patikėtas visos Europos likimas bei ateitis.

Tokie antropologiniai eksperimentai yra nebe nacionalizmo ir juo labiau ne patriotizmo išraiška. Nacionalizmas gerbia visų tautų lygią teisę į savo valstybę ir niekada nepalaikė imperializmo, visi kitų tautų užkariavimai yra tiesioginis nacionalizmo trypimas ir naikinimas, jo idealo išdavystė. Tai akivaizdžiausiai rodo, kad tarp nacizmo ir nacionalizmo panašumas yra nebent fonetinis.

Reikia pabrėžti, kad šio antropologinio rasizmo maišymas su nacionalizmo teorija yra ne kas kitas, bet dar garsiai neįvardintas nusikaltimas prieš visus, kurie reikalavo ar reikalauja lygaus visų tautų siekio savarankiškai tvarkytis ir gyventi savo valstybėse.

Tokią nacionalizmo ir nacizmo samplaika, įsitvirtinusi Vakaruose, buvo pažįstama mums ir sovietiniame bloke. Tiesa, dėl skirtingų priežasčių: komunistinio internacionalo idėjai trukdė mintis apie kiekvienos šalies suverenumą, nacionalinius interesus ar net kitokias sovietinio modelio sampratas, dėl viso to tarybinėje mokykloje nacionalizmas taip pat buvo sėkmingas maišomas su Adolfu Hitleriu.

Reikia atkreipti dėmesį, kad sovietmečiu netgi LDK istorija, nors ir nutylint didžiąsias lietuvių pergales ar jų roles, visgi nebuvo naikinama taip, kaip nacionalinės tarpukario ar tuo metu vadinamosios fašistinės Lietuvos istorijos laikotarpis, kuris pagal sovietų planą lietuvių atmintyje turėjo pasilikti kaip išskirtinai beprotiškas nacistinių kapitalistų ir vergvaldžių siautėjimo laikas.

Visgi, kodėl tiek daug kalbu apie šį terminą? Priežastis glūdi tame, jog Tilžės akto minėjimas ir jo autoriai Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis, Enzys Jagomastas ar kiti taip pat buvo ne kas kita bet nacionalistai, o ši šventė – jų darbo rezultatas. Nepagrįstai bijodami mano minėtos sąvokos, kartais mes netgi nesąmoningai viską ir visus, kas siejasi su šiuo terminu, norim išstumti kaip blogą prisiminimą, kaip kažką nejaukaus, galbūt hitleriško, nors kodėl taip manome ir negalime paaiškinti. Už mus tai sugalvojo ir pasakė kiti, mes tik kartojame klišę ir nesusimąstome, kad ji sovietinė.

Tokio mąstymo rezultatai visada materializuojasi ir yra akivaizdžiai regimi. Galime pastatyti paminklus kunigaikščiams, prūsų vadui, kačiukui ir peliukui, bet tiems Mažosios Lietuvos vyrams, kurių ir tik kurių dėka šiandien Klaipėda yra išties Lietuvos dalis, mes bijome ar laikome juos nevertais. Nacionalizmas, kuris prieš šimtmetį galėjo Tilžės aktui suvienyti socialistą Vanagaitį ar liuteroną Lėbartą, šiandien tapo mus priešinančiu veiksniu. Ankstesniais laikais istorinėms asmenybėms statėme paminklus – tautos vieningumo simbolius. Dabar jie tapo mus skaldančių ginčų objektu.

Lietuvos istorijoje turėjome tik du politinius patriarchus, daugiau nei vieno: J. Basanavičių – Didžiosios Lietuvos ir Martyną Jankų – Mažosios Lietuvos moralinį ir politinį lyderį. Po didžiulio iečių laužymo, diskusijų apie paminklų grožį, nesutarimų dėl vietos, paskatinti šio šimtmečio visgi sugebėjome vieną patriarchą sugražinti į Lietuvos sostinę Vilnių – praeitą savaitę Basanavičiui pagaliau atidengtas paminklas, įkurtas jo skveras. Deja, Mažosios Lietuvos patriarchui šio krašto sostinėje tokio pagarbos ženklo ir toliau nelieka.

Netrūksta ir bandymų iš istorinės perspektyvos sumenkinti Tilžės akto signatarų politinės valios veiksmą. Esą jie galbūt neatstovavę visų lietuvininkų nuomonės, o Tilžės aktas neturėjo ypatingos reikšmės šio krašto gyventojams.

Tačiau tokie priekaištai sunkiai suvokiami žvelgiant iš valstybingumo perspektyvos. Priešingai, tai parodo, jog veikdami net pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis šie signatarai pademonstravo istorinių kataklizmų taip ir neįveiktą lietuviškos politinės valios pavyzdį. Tilžės aktas kuris tapo nacionalistinės Mažosios Lietuvos istorijos kulminacija, tapo lemtinga priežastimi, kodėl 1923 m. šio krašto žemės susijungė su Didžiąja Lietuva, 1946 m. sovietai neturėjo kur dėtis ir gražino Klaipėdą tuometinei LTSR arba 1990 m. byrant sovietinei imperijai turėjo patraukti savo agresijos instrumentus nuo bandymų Klaipėdą priskirti Kaliningrado sričiai.

Nedidelės, tačiau aktyvios lietuvių patriotų bendruomenės idėja šimtmečio perspektyvoje pasirodė stipresnė net už stambiausius geopolitinius žaidėjus. Šio įvykio dėka mūsų kraštas nėra kažkieno „kampininkas“, bet Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos vartai į pasaulį.

Išsivadavę iš mums primestų neteisingai interpretuojamų lozungų ir sugebėdami dalykus vadinti tikraisiais vardais, suvokiame, kam ir už ką šiandien turime nusilenkti ir padėkoti. Tik tokiu būdu mūsų minėjimas įgauna realią prasmę. Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Al. Dzeikui       2022-01-18 12:03

Dėl baltų. Dar X amžiuj atėję krikštytojai žuvo Lietuvos ir Rusijos pasieny. Taip jas vadina vokiečių kronika. Taigi, nepriklausomai nuo centralizacijos masto, suvokiama, kad ta žemė yra Lietuva.
Tiek Livonijos, tiek Lietuvos gyventojus dar Henrikas Latvis vadina lietuviais. Valstybės skirtingos, bet suvokiama, kad tauta ta pati.

Dėl prūsų. Dabartinės Kaliningrado srities šiaurėje gyveno ne prūsai, o lietuviai. Tolminkiemio tarmė, nepaisant germanizavimo, ne taip daug skiriasi nuo Vilkaviškio tarmės.

Vokiečiai tą žemę vadino ne Mažaja Lietuva, o Lietuva, Litauen.

Sarmatai nėra totoriai. Ptolemėjus Baltijos jūrą vadina Sarmatų vandenynu. Antram amžiuj apie totorius čia niekas net girdėjęs nebuvo.

Dzeikas       2022-01-18 7:48

Al.ui:
Rytu Prusijoje pavadinimai ne lietuviski, o baltiski.
Jus ispleciate etnonima ‘Lietuva’ ant tuju baltu apgyvendintu zemiu.Kokiu pagrindu?
Kodel ne ‘Latvijos’ etnonimas? Jie irgi vienas is baltu genciu politinis darinys ir juridiskai turi tokias pat teises kaip Lietuva.
Prusu nebandete atsiklausti, lietuviai jie ar prusai?
Taip.Vokieciai Rytu Prusijoje atejunai kolonizatoriai.Taciau is ten gyvenusiu prusu pastangu prisijungti prie LDK kaip tai nerasta.Henriko Montes vadovaujamas sukilimas? Pries Ordina, ar gal jo tvarka.Bet ne uz Lietuva.
Ordinas vadino minetas zemes ‘Mazaja Lietuva’?
O Romos kronikose parasyta, kad uz Reino gyvena germanai.O i rytus nuo ju - sarmatai.
Tai dabar viskas kas i rytus nuo Vokietijos yra totoriu paveldas?
As apie tai, kad jusu argumentas apie Ordino kronikas ivardijancias ?emes tarp Priegliaus ir Nemuno kaip ‘Lietuva’ ir tuo pagrindu sukuriancios kazinkokia paveldo teise lietuviu tautai yra niekines.

Al. Dzeikui       2022-01-18 0:49

Žemaitija yra geografinis pavadinimas, o ne etninis. Tą dar Vytautas Ordino didžiajam magistrui sakė. Žemaitija - žemai, t. y prie jūros, o Aukštaitija - upių aukštupy. Ir taip yra ir kitose šalyse aplink Baltiją, pvz Vokietijoj.
Žemaičiai vienu metu save laikė atskiru nuo Lietuvos vienetu, bet politine,o ne etnine prasme. Ir todėl, kad kurį laiką ir buvo savarankiški. Ir, žinoma, šiaurinis pajūris smarkiai susimaišę su kuršiais. Bet visos šitos gentys ir pačios ir kitų nuo senovės buvo vadinamos Lietuva. Panašiai kaip senovės graikai - politiškai savarankiški, bet laikantys save elinais. Lietuva dabartinės Kaliningrado srities šiaurinę dalį vadino ją valdę vokiečiai ir ten gyvenę lietuviai, save vadinę lietuvninkais. Apie žemaičių imigraciją į vokišką Prūsiją yra tik spėlionės. Įrodymų tam neturint. Ir tokiu atveju kodėl jie nepasivadino žemaitininkais. Kaip ,,vasaromis Prūsuose bernavę žemaičiai” visam kraštui, ir net upėms, galėjo primesti lietuviškus pavadinimus ? Vytautas kiek bebūtų šališkas, bet yra XIV-XV amžių liudininkas, o jis iš Ordino reikalavo žemių iki Alnos upės. Taigi, tiek žmonės, tiek vardai, tiek teritorijos vardas, naudojamas užkariautojų, tiek senoviniai liudijimai rodo, kad teritorija tarp Nemuno ir Priegliaus yra etninės lietuvių tautos teritorijos dalis.

Dėl Taurijos. Taurus savo giminaičiais gali laikyti tiek slavai, tiek baltai. Sunkiau pasakyt kur rusų etninė teritorija, nes ši tauta salyginai jauna. Nors aš asmeniškai manau, kad rusai atsirado iš apkrikštytų baltiškų pakraščių, bet priimkim vyraujantį teiginį  jos pradžia Kijevas. Tai logiška, kad pretenzijas į Tauriją reikštų Ukraina, o ne Maskva.

Dzeikas       2022-01-17 20:49

Al.ui:
lietuviai gyveno uz Nevezio kur Ordinas ir nustate siena su LDK (XIV amz). O linija Nemunas-Nevezis-Joniskis-Palanga apibreze Zemaitija kurie Lietuva saves nelaike. Is kur tarp Priegliaus ir Nemuno atsirado lietuviai jeigu aplink tas vietas buta:
1. Siaureje: zemaiciai.
2. Vakaruose: jura.
3. Pietuose: prusai
4. Rytuose: dykra(kalba eina apie ~XIV amz) dabar vadinama Suvalkija ir kuri apgyvendinta zymiai veliau.
O visokie jankai su vydunais apsireiske Rytu Prusijoje tik XIX amz ir atstovavo ne prusu palikuonis, o atvykelius is LDK. Is paskos ir sapnuose suklijavo “mazaja lietuva”. Panasiai kaip rusai Ukraina vadina “malorosija”.
Tai jus metoda viena pasirinkite: jeigu neigiate rusu pedsaka Taurijoje kuria jie vadina “novorosija”, tai bukite nuoseklus ir su “mazaja lietuva”.  O jeigu lietuviai turi kazkokia tai paveldo teise i “mazaja lietuva”, tai neneikite jos ir rusams i dabartinius Ukrainos pietus.
Pats metodas kurio vadvaujates klijuodami “mazaja lietuva” Rytu Prusijoje sugalvotas ir diegiamas rusu. Vadinasi: kur rusas praeidamas nusimy…o - ten ir Rusija.
Jeigu Rytu Prusijoje bernavo vasaromis lietuviai ir zemaiciai tai nereiskia , kad ten lietuviai kazkoki tai pavelda turi.
Beje tas pats ir su Klaipedos krastu. Paciam kazkada is konteksto isejo pasakyt ,kad Klaipedos krastas yra Zemaitija. Zemaiciui girdint. Tas guztelejo peciais ir atsake. Ten - ne Zemaitija.

Al.       2022-01-17 1:09

Dzeikas: ,,Pries 500 metu kur Tilzes apylinkese pasakes, kad cia gyvena lietuviai galejai su spragilu kupron gauti, nes ten gyveno prusai, o ne lietuviai.”
Tilžėje ir dešiniam Priegliaus krante gyveno ne prūsai, o lietuviai. Todėl šį kraštą Prūsijos valdžia ir vadino Lietuva.

Nacionalizmas !       2022-01-16 20:56

Švietimo sitema ir visokie “prašaliečiai-pašaliečiai” tautos stabdžiai ! Niekšelių gauja, užaugusi su raktais ant kaklo, o tėvai dvejetukininkai, negebantys vaikus išauklėti ir išaiškinti kas yra patriotizmas ir nacionalizmas, vargana ir buka tauta, dergianti save, gal eikit klūpėt, kai jums įsako.

Dzeikas       2022-01-16 20:16

...“Atkreipsiu dėmesį, jog sąmoningai naudoju sąvoką Mažosios Lietuvos šimtmetis. Nors šiame krašte daugybę amžių gyveno lietuviai, jam tik 100 metų.”...
———————————————————————
Pries 500 metu kur Tilzes apylinkese pasakes, kad cia gyvena lietuviai galejai su spragilu kupron gauti, nes ten gyveno prusai, o ne lietuviai. O ir Zemaitijoje toki pasieptu.
Klaipedos krasta, autoriaus issisakyma “mazoji lietuva”  nurasykim jo slapiu sapnu pasekmems, Lietuva gavo is Vokietijos deka politiniu aplinkybiu, turint omenyj,kad is Lenkijos ji susigrazint bus gerokai sunkiau jei ka,  deka.O ne del to,kad ten lietuviu krastas. Lietuviu ten buta - atvykeliu ir persikeleliu is LDK. Autochtonai prusai, XX amz pradzioj dar zinoje viena kita zodi proteviu kalba(M. Salciaus 1932m liudyjimu), ant LDK dejo skersa ir turet reikalu su jos chamais nenorejo. Valdant vkieciu kunigaiksciams gyvenymas buvo normalesnis ir be kvailu zakidonu. Panasiai kaip ir dabar Lenkijos lietuviai siulo Lietuvos emisarams eiti na… patys zinote kur. Juolab kad ir dabartinems krosnims ju atnesamos knygaplaikes a le Sapokos “Lietuvos istorija” kaip pakura netinka.

Prašalietis        2022-01-16 18:12

praleido progą ...

Prašalietis       2022-01-16 16:31

Petkų Dovilukui, rašinėjančiam Lietuvos ir užsienio “politikos” temomis, mokykloje matomai labai paviršutiniškai dėstė Lietuvos istoriją. Todėl jis “gerai žino” tik Lietuvos istoriją nuo 1990 metų. Jo gal būt paskaitytas Hitlerio „Mein Kampf“ nelabai ką Doviliukui papasakojo apie prūsų, vėliau vokiečių Memelį šiandiena lietuvišką Klaipėdą. Nesimokinęs tarybinėje mokykloje, ir, neskaitęs ką rašė tais laikais istorijos vadovėkiai, Petkų Doviliukui, straipsnelyje “brėžisnčiam gilią politinę mintį”, belieka straipsnelyje rašyti apie “antropologinius eksperimentus,antropologinio rasizmo maišymą su nacionalizmo teorija…, kodėl 1923 m. šio krašto žemės susijungė su Didžiąja Lietuva, 1946 m. sovietai neturėjo kur dėtis ir gražino Klaipėdą tuometinei LTSR arba 1990 m. byrant sovietinei imperijai turėjo patraukti savo agresijos instrumentus nuo bandymų Klaipėdą priskirti Kaliningrado sričiai”.... “Antropologinio rasizmo maišymo žinovui” Petkų Doviliukui, kaip “paslaptį” galiu išduoti, kad “neturėję kur dėtis” sovietai 1946 metais A. Sniečkaus Lietuvai “grąžino” ne tik Klaipėdą, bet ir antrą kartą Vilnių su Vilniaus kraštu, paėmė iš Baltarusijos ir pridėjo Gardiną su apylinkėmis. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vadovui A.Sniečkui siūlė prisijungti prie Lietuvos ir visą kalinigrado sritį. A.Sniečkus atsisakė, nes nenorėjo per didelės Lietuvos teritorijos ir per didelių karo sugriautų miestų atstatymo rūpersčių... Na o Petkų Doviliuko straipsnelyje pateiktas baisus kūdikio sapnas apie 1990 metų sovietų “atitrauktus agresijos instrumentus”, skirtus “prijungti Klaipėdą prie Kaliningrado srities”, kai tuomet Maskvai pakako mažo piršto pajudinimo, kad Lietuvoje dislokuotų tarybinės armijos pajėgų maža dalis išvaikytų be šūvio “gausius” tuometinių Maskvos provakarietiškų komunistų visose sąjunginėse respublikose organizuotus “patriotų” Gorbačiovui ir perestroijkai remti būrius, galėtų raminančiai pakomentuoti pagyvenęs, vaikučius mylintis dėdė, vaikučius mylinti darželio auklėtoja, šiuolaikinis progresyvus vaikučių psichologas, kuris gerai žino ir supranta šiuolaikinių vaikučių psichologiją, jų supratimą ir norą būti užaugus savo gyvenime berniuku, mergaite, šuniuku, katyte….

Rekomenduojame

Dr. Gintautas Vaitoška. Karas ir abortas

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt trečioji (gegužės 17) diena

Vokietijos katalikų bažnyčiose vyko vienalyčių porų laiminimai, dalyvavo ir vyskupas

Ukraina tikrina kiekvieną Rusijos Federacijos piliečiams išduotą dokumentą, leidžiantį gyventi šalyje

Ramūnas Aušrotas. Tas pats Partnerystės įstatymas, tik kitu pavadinimu

Kristina Zamaryte-Sakavičienė. Įteisinus partnerystę bus keičiama ir visuomenės nuomonė

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt antroji (gegužės 16-oji) diena

Linas Karpavičius. Puota maro metu

Dalis Lietuvos ortodoksų išdėstė viešu laišku savo ketinimus metropolitui Inokentijui

Vytautas Radžvilas. Įsivalstybinusios Lietuvos diena

Kard. Sigitas Tamkevičius SJ. Krikščioniškoji tapatybė – V Velykų sekmadienis

Šoką keliantis reikalavimas: ES reikia tik 14 balsų, kad pakeistų ES sutartis, sako buvęs ES Komisijos narys

Laiškas tiems, kuriems dar rūpi rūpi visa, kas susiję su Valstybės išlikimu

Dr. Darius Alekna. Apie šeimą ir valstybę

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt pirmoji (gegužės 15-oji) diena

Nuo Romo Kalantos aukos praėjo 50 metų

Indijos chirurgas planuoja persodinti gimdą į translytės „moters“ kūną ir sudaryti jam galimybę pastoti dėka pirmos tokios operacijos pasaulyje

Nepriklausomos valstybės ir imperijos. Vytautas Radžvilas

Vytautas Rubavičius. Partnerystės įstatymas – moterystės ir motinystės pažeminimas

Edvardas Čiuldė. Atviras laiškutis Emmanueliui Macronui

Kandidato į AT teisėjus E.Šileikio drąsi kalba išgąsdino Seimą

ES ciniškai naudojasi pavojaus situacija Europoje, kad išplėstų savo galias

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt devintoji (gegužės 13) diena

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Įveiksime ligas ar žmogiškumą?

Ramūnas Aušrotas. Vaiko teisių apsaugos klystkeliai

Vatikano sinodo svetainė švenčia homoseksualumą ir įvaikinimą homoseksualų porose

Mokslinė konferencija Romo Kalantos metams paminėti

Vytautas Sinica. Apie Gabrieliaus Landsbergio interviu

Vytautas Radžvilas. Ir vis tik tai PAKTAS

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt aštuntoji (gegužės 12-oji) diena

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.