Istorija

Donatas Stakišaitis. Ekscelencijai Vytautui Antanui Dambravai atminti

Tiesos.lt redakcija   2016 m. vasario 27 d. 15:00

1     

    

Donatas Stakišaitis. Ekscelencijai Vytautui Antanui Dambravai atminti

Lietuva ir viso pasaulio lietuviai amžinam poilsiui palydi vieną žymiausių Lietuvos diplomatų, Lietuvos diplomatijos patriarchą, ateitininką, publicistą, teisės mokslų daktarą Jo Ekscelenciją Vytautą Antaną Dambravą.

Okupacijos metais jis garbingai atstovavo Lietuvai, ją garsino ir gynė jos Laisvę. Lietuvos reikalui paaukotas visas šio kilnaus žmogaus gyvenimas.

Iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Jo Ekscelencija tris dešimtmečius dirbo JAV diplomatinėje tarnyboje ir Lietuvai atgavus laisvę tapo jos ambasadoriumi. Po to jis vykdė diplomatines misijas Lotynų Amerikoje ir Karibų jūros regione. Nuo 1992 metų ėjo Lietuvos Respublikos ambasadoriaus pareigas Venesueloje, nuo 1995-ųjų – Kolumbijoje. Vėliau atstovavo Lietuvai Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Ispanijoje, Maroke, Andoroje. 2004 metais jis buvo paskirtas Prezidento atstovu specialiesiems pavedimams. Už nuopelnus buvo apdovanotas aukščiausiais Lietuvos Valstybės ir daugelio kitų valstybių apdovanojimais. Popiežius šv. Jonas Paulius II jį apdovanojo Šventojo Grigaliaus Didžiojo ordinu.

* * *

Paskutinįsyk iš Lietuvos Jo Ekscelencija išvyko 2015 metų žiemos pradžioje. Prieš kelionę užsiminė, kad turi bilietus grįžti atgal – ankstyvą pavasarį. Bet prasitarė:

– Kažin ar Dievulis dar leis pasimatyti.

Tąkart atskleidė savo apsisprendimą, jei neteks gyvam grįžti, – būti palaidotam Vilkavišky, šalia tikro Angelo – brangios, daug kančių patyrusios Mamytės.

Dieną prieš išvykdamas jis man paskambino ir paprašė paslaugos – porą labai vertingų senų lituanistikos knygų, kurias saugojo visą gyvenimą, nuvežti dovanų akademikui Zigmui Zinkevičiui. Dar paprašė paimti ir perduoti kelias dėžes knygų iš jo bibliotekos kariui profesoriui kunigui Andriui Narbekovui. Taip pat dovanų.

Išsiskiriant mane aplankė mintis – šis geras žmogus gyvena atsisveikinimo dvasia…

 

* * *

Vytautas Antanas Dambrava gimė 1920 m. birželio 10 d. Babinavičiuose (Vitebsko sr., Baltarusija). Jis buvo pirmas iš šešių Apolonijos ir Silvestro vaikų. Vytauto vaikystė prabėgo Aukštaitijoje – gražiose Alantos apylinkėse, Utenoje. Tėtė dirbo policijoje Utenoje, Kuktiškėse, Alantoje, vėliau buvo paskirtas Užpalių policijos nuovados viršininku.

Užpaliai buvo dainingas miestelis. Bažnyčioje buvo gražus choras. Sekmadieniais per šv. Mišias kartu su juo solo giedojo Vytautas. Buvo labai muzikalus. Matyt, tai buvo paveldas iš Tėtės, kuris baigė muzikos mokslus pas kompozitorių Juozą Naujalį.

Vytautas šilčiausiais žodžiais prisimena trapią, ypatingo skaidrumo sielos Mamytę. Jis rašo: „Atsimenu šeimos kalbamą rožinį vakarais (buvome šeši vaikai). Kartais melsdamasi motina kelias sekundes ir užsnūsdavo. Šypteldavome susižvalgę, bet mums buvo jos gaila. Ji visuomet tiek daug dirbdavo“.

1939 metais mirė broliukas Robertas. Tais pačiais metais Vytautas, pavyzdingas mokinys ir jau pasižymėjęs ateitininkas (A. Smetonai uždraudus ateitininkų organizaciją ir Lietuvos okupacijos metais jis liko slaptu jos nariu), baigė Utenos valstybinę gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universitetą.

Tačiau netrukus Tėvynei Lietuvai atėjo sunkūs, tamsūs laikai. Savo garsiojoje kalboje „Atverkime duris teisingumui“ Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos XVIII suvažiavime Vytautas Antanas Dambrava sakė: „Prisimenu 1940 metus, kada Lietuva buvo okupuota, kai pavergtame krašte „nušvito“ Stalino konstitucijos saulė, o mes buvome verčiami dainuoti: „Mes su Stalinu į saulę, mes su Stalinu kovon…“. Šitokiais tekstais tauta buvo prievartaujama jau pirmomis okupacijos dienomis, o sovietinis okupantas niekino Dievą, artimą ir tautos teises. Dievas buvo ujamas iš bažnyčių, šeimų, mokyklų, iš tautos ir iš Lietuvos. Negalėjo nuožmus okupantas Jo išvaryti tiktai iš žmonių sąžinės. Ilgainiui ar visi ir tą sąžinę beturėjo, ar ji nebuvo apnešta išdavystės ir prisitaikymo purvu? O ištikimieji – tie Abelio vaikai? Dėl ištikimybės Dievui ir tėvynei, dėl žmogaus teisių gerbimo, dėl tikėjimo visų lygybe prieš įstatymą daugybė jų buvo pasmerkti sunaikinimui. „Išvaryk Dievą – išvarysi teisingumą“, – prisimename popiežiaus šventojo Pijaus X žodžius“.

„Po metų atėjo Baisusis birželis ir siaubinga švento Antano naktis. Apie 34 000 asmenų (tikslaus skaičiaus niekas nė nežino) – nuo naujagimių iki žilagalvių, neskaitant 1 114 pirmaisiais okupacijos metais nužudytųjų, buvo masiškai ištremiami į Sibirą. Sausakimšai į gyvulinius vagonus sugrūstos šeimos ašarose plukdė sopulingąją tautos psalmę: „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“.

1941 m. birželio 14 d. naktį po stipraus beldimo į namus įsiveržė ginkluoti okupantai. Leido pasiimti 50 kg mantos ir po valandos išvežė į geležinkelio stotį – Vytauto tėvus, tris mažamečius brolius Stasį, Gediminą ir Kęstutį ir seserį Vitą. Vytautas išvengė tremties į Sibirą, nes buvo Vilniaus universiteto studentas.

Jam tada tik ką buvo suėję dvidešimt vieneri.

Iš studento draugo Vytautas gavo žinią, kad Naujojoje Vilnioje tremiamųjų į Sibirą ešalonuose yra ir jo Tėtė. Išsyk ryžosi jį surasti. Surado…

Vėliau rašė: „Tėvelis man įdavė šeimos fotografiją ir laišką mamytei, jeigu ją dar sutikčiau. Tačiau enkavedistai išplėšė laišką ir fotografiją iš mano rankų, ir niekas nesužinos, kokie buvo paskutinieji tėvelio žodžiai.“

Ieškodamas ešalonuose Mamytės, broliukų ir sesutės viename vagone išgirdo šaukiant broliuką:

– Mamyte, Antaniukas ateina!

„– Žinojau, kad aš tave dar pamatysiu“, – paprastai šypsodamasi pasakė.

Kalbėjomės pro vagono plyšį, nes sunkios prekinio vagono durys buvo geležiniu skląsčiu užsklęstos, tik plyšys paliktas. [...] Net ir pakeliui į Sibirą motina manęs neužmiršo: pro vagono plyšį ji man padavė žieminį apsiaustą.

– Tu žieminio palto neturi, aš tau jį paėmiau, – paprastai pasakė.

Kad ir kaip aš jos prašiau, maldavau, kad ji tą paltą sau pasiliktų, motinos valia ir jos meilės kupina širdis laimėjo. Ir šiandien skauda širdį pagalvojus, jog važiuodama į Sibirą, ji rūpinosi, kad aš Vilniuje nesušalčiau. Ir aš tą apsiaustą paėmiau, turėjau jį paimti. Aš pirmagimis jos sūnus, turėjau paklusnumu atsiliepti į meile ir skausmu plyštančią jos širdį. Kai pro beveik visiškai užsklęsto vagono durų plyšį bučiuodamas atsisveikinau su kiekvienu, atsimenu, bandžiau rankomis prisitraukti artyn, kad pasiekčiau jos veidą ir ją pabučiuočiau, enkavedistai pradėjo šūkauti nepatenkinti ir mane šautuvais nuvarė“. 

Tėtė, atskirtas nuo šeimos, mirė iš bado po 5 mėnesių tremties Sibire… Mamytė dirbo labai sunkų darbą Altajaus krašte – kasė griovius, taisė krosnis, dirbo miško darbus, rūpinosi, kad vaikai ir tremty lankytų mokyklą. Vytautas Antanas rašė: „Didžiausias motinos nuopelnas, kad ji vaikų širdyse išlaikė Dievo ir tėvynės meilę, stiprų tikėjimą ir viltį“. Ir esmingai apibendrino: „Nieko svarbaus mūsų šeimoje nebuvo prarasta, o pirmiausia – Dievo, tėvynės ir tarpusavio meilės. Tai buvo tikrai žemiškas stebuklas.“

Likęs be artimųjų Vytautas Antanas 1943 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Kartu su didele tautos dalimi nešė sunkią okupantų uždėtą kryžiaus naštą.

Vėliau jis rašė: „Dievo valia likau laisvas. Galbūt tam, kad visam pasauliui liudyčiau apie didžiąją niekšybę tremiant nekaltus žmones, tremiant šeimas – ir mano motiną“.

Kai Austrijoje jis parengė disertaciją, ją dedikavo – „Mano Motinai Sibire“.

 

* * *

Ekselenciją pažinau tarybiniais laikais, girdėdamas jo pasisakymus per užsienio radiją. Nuo tada jis man – vienas kilniausių patriotiškumo, meilės Tėvynei Lietuvai ir savo tautai, kovos už jos laisvę ir krikščioniškąjį identitetą pavyzdžių.

Jis – teksto ir žodžio meistras, niekaip negaliu jam prilygti, todėl norėčiau pateikti kelis jo paties tekstų fragmentus, kurie, mano galva, taikliausiai charakterizuoja jo vertybinę laikyseną ir pagrindinius gyvenimo principus.

Jo gyvenimo tikslas ir esmė – Lietuva. Tautai dejuojant po vergovės našta, būdamas užsienyje, jis rašė: „Prašau Dievo sveikatos, kad galėčiau visomis jėgomis pasidarbuoti Lietuvai. (...) Ko visi turėtų pavydėti – tai nakties glūdumoje mane pasiekiančio stipraus už lango plazdančios Lietuvos trispalvės garso. Jos plakimas tarsi mano širdies plakimas, mano gyvenimas ir gyvybė.“

Bet Lietuva buvo supančiota, pavergta, kankinama ir naikinama. Tokiai jai dirbdamas jis rašė: „Esu partizanas, remiu kiekvieną bičiulį kovotoją. Mano gyvenimo pateisinimas ir jo prasmė, kad visur ir visada, kur ir ką dirbdamas, širdyje jutau ne tik meilę, bet ir gilų asmeniško atsakingumo jausmą kenčiančiai priespaudą lietuvių tautai. Mūsų vieta yra ne saugioje ir liuksusinėje tremtyje, bet vargingoje savo tėvynėje.“

Dėl to nuolatinis realus darbas Tėvynės labui, jai skirta kiekviena gyvenimo diena. Jis rašė: „Kovą veda rezistencinė Lietuva; be abejonės, ji turi savo vadus. Mūsų pareiga būti kukliais, bet ryžtingais talkininkais jos žūtbūtinėje kovoje. Tokia turi būti mūsų mąstymo ir tautinio nusistatymo alfa ir omega.“

Tokią rezistencinę atsidavimo Lietuvai dvasią turėdamas kenčiantiems tėvynainiams jis dovanojo viltį liudydamas: „Tebūna jie užtikrinti (...) dar yra tūkstančiai Tėvų žemei ištikimų tėvynainių, kurie darbu ir malda į Visagalį siekia palengvinti jų kančias ir priartinti išsivadavimo dieną, kurią karžygiška tauta susilauks pergalės ir laisvės vainiko.“

Viso jo gyvenimo ir darbo moto: „Kas svarbu – dvigubai svarbu, kas nesvarbu – dvigubai nesvarbu. Darykime tai, kas svarbu Lietuvai!“

Laisvės kovotojas – Lietuvos sąžinė Algirdas Patackas – labai taikliai jį charakterizavo: „Mano prezidentai, kalbant apie istorines idealybes, įsibūtinusias ar ne, (...) – yra Lietuvoje Jonas Žemaitis ir Vytautas Dambrava“. Algirdas Patackas žodžiais tuščiai nesišvaistė. Žodį jis labai brangino, bijojo, kad ištartu žodžiu nebūtų išduota tiesa.

Kai vienas iš rezistencinės kovos vadų monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo paleistas iš kalėjimo ir ištremtas į Vokietiją, Vytautas Antanas Dambrava vienas pirmųjų šiltu laišku jį pakvietėte kovai už nepriklausomybės įtvirtinimą ir sakė, kad savo veikloje neturėjęs geresnio talkininko už monsinjorą. Jie abu – švytintys laisve, abu – kaip švyturiai, visą savo gyvenimą rodę kitiems kelią į Lietuvos laisvę, abu linksmi, labai nuoširdūs, du Laisvės kovų dalyviai, tvirti kovotojai, gynę ne tik Lietuvą, bet ir krikščionybę.

Krikščionybė ir Tiesa – dvi pamatinės, nepajudinamos vertybės, kuriomis grįstas Vytauto Antano Dambravos gyvenimo kelias.

Jis rašo: „Krikščionybė skelbia Tiesą per nekaltai kaltinamųjų lūpas, per kankinamųjų žaizdas ir per sunkią pavergtos tautos barikadą. Lietuvio stiprybė yra ne jėgoje, bet tiesoje. Kas žaloja amžinąją Tiesą, tas kardu kerta į savo paties sąžinę.“

Pagaliau viltis – dar viena esminė jo gyvenimo šerdis. Nepaisant tamsiausios gūdumos, kurią išgyveno Tėvynė, jis nepavargo tikėti – Lietuva atbus, atgims, patekės skaisti ir graži kaip žvaigždė...

Kaip labai mums ir dabar reikia tokios vilties. Lietuva nuskriausta ir skriaudžiama. Tačiau ji turi, Algirdo Patacko žodžiais tariant, istorines idealybes, dvasios milžinus, kurie sunkiausiu metu stiprina jos tikėjimą, grąžina viltį, pasitikėjimą savimi. Tiesa, ji dažnai nepajėgi įbūtinti tų idealybių, darydama menkadvasius pasirinkimus, rinkdama tautos vadovais tuos, kurie yra veikiau dvasios milžinų priešybės…

Šiandien mes turėtume padėkoti Dievui už Vytauto Antano Dambravos gyvenimą, padovanotą Lietuvai, už gyvą lietuvio – Lietuvos laisvės gynėjo – pavyzdį, už tikėjimą savo tauta ir jos ateitimi.

 

* * *

Baigti norėčiau Vytauto Antano Dambravos malda iš knygelės „Septyni žodžiai“:

„Tu, kuris teiki Visatai tobulumą ir mane tobulai sujungi su Tavo dvasia, o Tėvo Žodi, kuris už mano nuodėmes atidavei savo kūną Atpirkimo kankinystėje. Noriu ir aš savo gyvenimo prieblandoje pasakyti: „Viskas yra atlikta. Atlikau savo gyvenimo darbą, kurį man patikėjai“.

„Dieviškasis Išganytojau, mano Atpirkėjau! Einu į Tave, klaupiuosi garbindamas Tavo kryžių; bučiuoju Tavo švenčiausias kojas, kurios kraujavo sekdamos mane per mano netvarkingą gyvenimą. Apkabinu Tavo kryžių. Amžinos meilės Mokytojau, pasigailėk manęs! Ir kada ateis mano žemiškosios kelionės pabaiga ir diena ges, o mirties šešėliai mane apgaubs, žinok, jog aš nenoriu prarasti savo sielos. Dėl savo meilės ir begalinio gailestingumo priimk mane į savo karalystę. Suteik man malonę baigti gyvenimą, kartojant Tavo paskutinius žodžius nuo kryžiaus: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“.

 

* * *

Atsisveikinimas su Jo Ekscelencija Vytautu Antanu Dambrava

Vasario 26 d., penktadienį, nuo 16 iki 21 val.  – atsisveikinimas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios koplyčioje.


Vasario 27 d., šeštadienį, nuo 8.30 val.  – atsisveikinimas su velioniu Šv. Jonų bažnyčios koplyčioje (dalyvauja Garbės sargybos kuopos kariai).

10.00 val. Šv. Mišias Šv. Jonų bažnyčioje aukoja arkivyskupas metropolitas G. Grušas. Mišiose giedos Lietuvos mokslų akademijos mišrus choras.

11.00 val. gedulinga procesija išvyksta į Vilkaviškio kapines.
           
13.30 val. laidotuvės Vilkaviškio kapinėse.

14.00 val. gedulingi pietūs Vilkaviškio kavinėje „Erdvė“ (Basanavičiaus aikštė 3A, Vilkaviškis).

15.30 val. išvykstama į Vilnių.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

praeivis        2016-02-27 11:22

Gaila, pavardė girdėta, bet mažai ką apie šį žmogų girdėjou.
A+A. Amen.


Rekomenduojame

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.