Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Atsižvelgiant į naujienas iš Ukrainos fronto, padarykime istorijos kampelį pas Dominyką Vanharą ir šį kartą pakalbėkime apie Katynės žudynes.

1940 m. pavasarį Katynės miške, netoli Smolensko, NKVD, įsakius Lavrentijui Berijai, įvykdė daugiau kaip 20 000 Lenkijos karo belaisvių, o taip pat ir SSRS valdžiai neįtikusių Lenkijos civilių – inteligentų, dvasininkų, valdininkų, dvarininkų ir stambių ūkininkų, pramonininkų ir verslininkų, žudynės.

Didžiausią dalį iš nužudytųjų sudarė Lenkijos karininkai, kurie, Lenkijai pralaimėjus 1939 m. rugsėjį vykusį karą iš karto su dviem priešais – nacių Vokietija ir SSRS, pasidavė SSRS į nelaisvę. Pabrėžtina, kad tuo metu galiojo 1907 m. Hagos konvencija „Dėl sausumos karo įstatymų ir papročių“, kuri numatė humanišką elgesį su karo belaisviais, kaip ir numatė įvairias karo belaisvių teises. Todėl, Lenkijai pralaimėjus kare ir kapituliavus, į sovietų nelaisvę pasidavę Lenkijos kariškiai ir karininkai turėjo teisinį pagrindą tikėtis, kad su jais bus elgiamasi humaniškai. Be to, kadangi karas pasibaigė dar 1939 m. rugsėjo gale Lenkijai kapituliavus, remiantis jau minėta Hagos konvencija, kad, karui pasibaigus, karo metu į nelaisvę patekę kariai turi būti nedelsiant paleisti iš nelaisvės ir jiems privalo būti leista grįžti namo, tai į sovietų nelaisvę patekę Lenkijos kariai taip pat turėjo teisinį pagrindą tikėtis būti paleistais namo, pas savo šeimas.

Tačiau nutiko taip, kaip dar prieš pusę amžiaus sakė „geležiniu“ vadintas Vokietijos imperijos kancleris Otto von Bismarck, kad bet kokios sutartys, pasirašomos su Rusija, nėra vertos net to popieriaus, ant kurio jos surašomos. Į sovietų nelaisvę pasidavę ar priversti pasiduoti narsiai savo šalį gynę Lenkijos kariai ir karininkai ne tik kad nesulaukė humaniško elgesio su jais, ne tik kad nesulaukė paleidimo namo pasibaigus karui (t.y. Lenkijai kapituliavus), bet jie visi buvo masiškai išžudyti ir palaidoti masiniame kape Katynės miške.

Tačiau buvusių sąjungininkų pagal Molotovo – Ribentropo paktą draugystė ilgai netruko. Nacių Vokietija 1941 m. birželio 22 d. naktį užpuolė SSRS bei iš karto nukariavo didžiules SSRS teritorijas. Tame tarpe ir Smolenską su jame esančiu Katynės mišku. Tol, kol karas naciams ėjo pagal planą, Katynės žudynės naciams per daug nerūpėjo. Tačiau, kai karo svarstyklės pradėjo krypti naciams nebepalankia linkme, naciai staigiai prisiminė Katynės žudynes, apie kurias duomenis, neabejotinai, turėjo jau senai.

Taigi, 1943 m. nacių suformuota komisija „atrado“ Katynės žudynių vieta bei pranešė pasauliui, kad čia sovietai išžudė Lenkijos karo belaisvius. Nacių tikslas: kadangi lenkų tautybės asmenys sudarė didelę dalį JAV piliečių, o taip pat Lenkijos emigrantai intensyviai kovėsi sąjungininkų pusėje prieš nacius, naciai tikėjosi supykdyti lenkų kilmės asmenis vakaruose, tokiu būdu nutraukti JAV lendlizo programą sovietams ir nutraukti lenkų kariavimą prieš nacių Vokietiją. Tikslas buvo tam tikra apimtimi pasiektas – sužinojusi apie Katynės žudynes, Lenkijos vyriausybė tremtyje (Londone) nutraukė diplomatinius santykius su SSRS.

Tačiau, naciams karą ir toliau pralaimint, Smolenską ir kitas teritorijas atsikariavo SSRS. Katynėje iš karto buvo paskirta sovietų komisija, kuri „padarė išvadą“, kad Katynėje Lenkijos karo belaisvius „išžudė naciai“. Ir tokia išvada buvo tarptautiniu lygmeniu priimta iki pat 1990 metų, kai Gorbačiovo jau byranti SSRS pripažino, kad čia būtent sovietinė NKVD išžudė Lenkijos karo belaisvius.

Grįžkime į šiuos laikus. Rusija prieš kelias dienas nukankino ir nužudė apie 50 “Azov” bataliono karių, kurie, gavę Ukrainos karinės vadovybės įsakymą, prieš kelis mėnesius pasidavė Mariupolio „Azovstal“ teritorijoje. Šis „Azov“ karių pasidavimas buvo, kaip suprantu, bendras Ukrainos, Rusijos, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir, galimai, ir Turkijos susitarimas, kad Azovo kariai rusams atiduoda „Azovstal“ teritoriją, pasiduoda rusams į nelaisvę, o mainais rusai jiems suteikia medicinos pagalbą, užtikrina elgesį su jais jau pagal 1949 m. Ženevos konvenciją „Dėl elgesio su karo belaisviais“, o Ukraina juos, savo ruožtu, iškeičia į savo paimtus rusų karo belaisvius.

Tačiau, vietoje to, kad rusai tą vykdytų, jie Azovo vyrus nukankino ir nužudė, o po to tą vietą, kur jie kalėjo, susprogdino su termobarine bomba. Tokiu būdu apkaltindami Ukrainą, kad čia būtent ji savo pačios karius su HIMARS susprogdino, nes jie, neva, „pradėjo kalbėti“. Nieko iš to, kas išdėstyta aukščiau, neprimena?

Trumpai tariant, dar iki praeitų metų skaitydami istorijos vadovėlius, skaitydami istorijos knygas, lankydami išlikusias koncentracijos stovyklas ar masinių žudynių vietas, mes galėjom manyti, kad visas šis blogis ir siaubas liko praeityje ir teatsispindi istorijos vadovėliuose, knygose, muziejuose, kt. Tačiau ne. Visas šis blogis yra gyvas ir šiandien.

Todėl vakarų pasaulis šiuo metu neturi jokio kito pasirinkimo, kaip jo neturėjo ir iki 1945 m. gegužės 8 d. – blogio šaltinis privalo būti sunaikintas, kad ir kiek tai bekainuotų. Kaip nacių Vokietija buvo pripažinta neturinti teisės egzistuoti ir sunaikintina bet kokia kaina, taip ir dabartinė Rusija, pradėjusi karą Ukrainoje, su visomis tą sekusiomis baisybėmis, neteko teisės egzistuoti ir privalo būti sunaikinta, kad ir kiek tai kainuotų. Ne nugalėta Ukrainoje ir atsitraukusi iš okupuotų Ukrainos teritorijų, bet sunaikinta. Aišku, suprantu, kad Rusija, skirtingai nuo nacių, turi branduolinį ginklą. Todėl Rusija iš pradžių turi būti nugalėta kariniu būdu Ukrainoje, o vėliau – sunaikinta ekonomiškai. Net jei Rusija savo dabartiniame pavidale ir liktų, ji privalo būti grąžinta į viduramžius.