Dočio atsiprašymas

Liudvikas Jakimavičius   2013 m. vasario 16 d. 19:31

0     

    

Dočio atsiprašymas

Kurkulių vienkiemy gyvenau kaip inkstas taukuose. Turėjau gerą minkštą ir kūnu, ir dūšia moterį Stefutę, kuri dirbo paštininke. Ji rytą išvažiuoja dviračiu, paima apylinkėj paštą ir išvežioja po aplinkinius kaimus. Ne vienas aš, visa apylinkė ją mylėjo. Nemušiau jos, prie jos net nesikeikiau, nors esu baisus keikūnas. Kai jau norėdavau išsikeikt, tai lėkdavau tekinas į laukus ar mišką, kad atvirai išsisakyčiau viską, ką galvoju. Gražiai gyvenom, nieko nepasakysi. Už kilometro – Ožkonių kaimas – visi mums gražaus sugyvenimo pavydėjo, bet su manim kažkodėl buvo nedraugingi ir atšiaurūs. Ten kažkas jau nuo seno buvo paleidęs gandus, kad man vieno šriūbo trūksta, tai ir po šiai dienai jie vis šnairom į mane žiūri. Kai pamato mane einant pamiške ar vieškeliu su kirviu, tai net nepasisveikinę sprunka neatsigręždami. Tokie jau dabar žmonės – miestuose dar labiau susvetimėję – kaimynas kaimyno nepažįsta ir vardo nežino.

Va taip gražiai su Stefute būtume ir gyvenę iki savo gyvenimų pabaigų pabaigos, jei ne tas nelemtas pedofilijos skandalas. Ta istorija mūsų santarvėn įsirėžė kaip koks uosinis pleištas. Stefutė sako: „Nebuvo jokios pedofilijos“, o man atrodo, kad buvo. Pradėjome vakarais ginčytis ir pyktis, ji nustojo manęs klausyti, o aš nustojau jos. Pradėjau namuose keiktis. Ta nusinešė patalynę į kitą lovą, ir šeimyniniai santykiai kuo toliau, tuo greičiau ritosi pragarmėn. Žiūriu, kad jau ir ji lekia iš trobos, kai į ranką pasiimu kirvį malkų paskaldyti. Matau, kad reikalai negeri, o kaip pataisyt, nežinau, nes ji laikosi savo, o aš – savo. Sakau jai, jei net tokioje Dievo ausy Vatikane buvo pedofilija, tai šitoj komunistinėj Lietuvos pekloj pedofilų yra gyvas velnias. Ta mane tuomet pradėjo apvardžiuot pedofilu. Sakau, jei aš pedofilas, tai atsiimk savo žodžius, kad Lietuvoje nėra pedofilijos.

Kol kovėmės su Stefute vien žodžiais, gyvenimas buvo tik šiek tiek apkartęs, bet aną savaitę mūsų santykiai peraugo į visai kitą fazę. Stefutė, išvežiojusi spaudą ir grįžusi dviračiu namo, paprašė (ir gana meiliai), kad nusileisčiau su krepšiu mūsų seklyčioj į rūsį ir atneščiau vakarienei bulvių. Maniau, kad jau prasideda šioks toks šeimyninių santykių atšilimas. Paėmiau krepšį, prožektorių ir lipu rūsin kopėčiom bulvių. Mūsų rūsys gilus, gal dviejų su puse metrų gylio, tačiau gana šiltas. Vos tik nulipau ir pradėjau rinkti stambesnes bulves į krepšį, ta… atsiprašau, čiupo ir ištraukė iš rūsio kopėčias. Netekau amo, sakau: „Kas čia dabar, Stefut?“ Ta sako: „Tai dabar ir pamatysi.“ Užvožė rūsio dangtį ir kabliu užkabino. Sėdžiu ant bulvių krūvos ir tyliai, bet riebiai keikiuosi. Gal po pusvalandžio girdžiu, kad viršuje Stefutė jau krebžda virš dangčio. Akurat, atidaro. Sakau: „Nekvailiok, Stefut, nuleisk kopėčias, nes paleisiu į nasrus iš didelės žemėtos bulvės.“ Sako: „Išgraužk, Dočy.“ Ir įmeta rūsin čiužinį, mano paties kimštą drožlėm, mano kailinius, pagalvę ir tris Lietuvos ryto laikraščius. Sako: „Mulki, perskaityk, suprask, ramiai vienumoj įsisąmonink ir atsiprašyk už savo klaidingus įsitikinimus ir žodžius, kurių prirašei apie pedofiliją ir Garliavą, klaidindamas nemąstančią Lietuvos dalį, patvorini tu šioks ir anoks.“ Sakau: „Kaip aš perskaitysiu tamsoj, Stefa, kad prožektoriuj baigiasi baterijos.“ Sako: „Nepergyvenk, ne viską reikia skaityt. Perskaityk Lavastės ir Kuznecovaitės gerus straipsnius ir atsiprašyk manęs ir Lietuvos. Batareikų užteks“, – ir vėl užtrenkia dangtį.

Pasikloju, kailiniais užsikloju. Ką? Nėr kas daryt – skaitau, gėda prieš save, nes viešai esu prasitaręs, kad niekad į rankas „Lietuvos ryto“ neimsiu.

Lavastė rašo: „Jau baigiami dėlioti visi taškai penkių žmonių gyvybę nusinešusioje vadinamojoje Kauno pedofilijos byloje.

Tačiau D.Kedžio ir buvusios teisėjos Neringos Venckienės palaikytojų minios įkvėpėjai ir vedliai vis dar kurti teisėsaugininkų faktams, argumentams ir teismų nuosprendžiams, skelbiantiems, kad pedofilijos nebuvo.

Ar šios tragiškos istorijos aukos kada nors sulauks skandalo įpūtėjų atgailos, atsiprašymo ir prisipažinimo klydus?

Kodėl violetinio judėjimo palaikytojais ir net kurstytojais tapo žymūs politikai – dėl aptemusio proto ar vedami savanaudiškų tikslų?

Kaip kyla masinė minios psichozė – reiškinys, kurio nepriklausomoje Lietuvoje iki šiol nebuvo?“

Aha, svarstau, tai aš ir esu tos masinės psichozės įpūtėjas, minios įkvėpėjas ir vedlys, vis dar kurčias teisėsaugininkų nuosprendžiams, kad pedofilijos nebuvo – todėl čia, prie bulvių krūvos, ir guliu. Valandėlę kitą nusnūstu, užgesinęs prožektorių, bet darosi mano rūsyje velnioniškai šalta, nes šaltis tiesiog smelkiasi į sąnarių čiulpus. Būdraudamas svarstau, kiek ta mano Stefutė gali turėti žiaurumo, kad dėl pedofilijos, kurios nebuvo, taip galėtų kankinti savo mylimą žmogų?

Paryčiais dangtis atsidaro, ir Stefutė klausia: „Tai atsiprašysi, ar ne? Buvo ar nebuvo Lietuvoje pedofilija?“

Sakau: „Atsiprašau visų Lietuvos pedofilų ir visos Lietuvos, ir tavęs, Stefute, tik nuleisk man kopėčias.“

Gera mano Stefutė. Gailestinga. Nuleido kopėčias, aš iškėliau čiužinį, kailinius, pagalvę ir krepšį bulvių, pabučiavau jai į žandą, ta pašutino pusryčiams bulvių su lupynom, paspirgino lašinių su cibuliais, pasidarė taip gera, atšilus kaulams, kad apsilaižęs ėmiau ir pasakiau: „Bet jei Vatikane buvo, tai gal ta pedofilija ir Lietuvoj nėra jokia nuodėmė. O jei jau ir Landsbergis sako, kad tos pedofilijos nebuvo, tai, Stefut, atsiprašau ir už Landsbergį.“

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Panaikinus abortą draudusį įstatymą pernai Airijoje atlikti 6 666 abortai

Kun. Nerijus Pipiras. Gyva tauta, kol atmintis gyva

Romualdas Žekas. Ar gali kvailiai turėti valstybę?

Laurynas Kasčiūnas. Raštas prieš J.Lukšą-Daumantą tėra istorijos neišmanymas ir klaida?

Vytautas Sinica. „Lietuvos žydų bendruomenė daro viską, kad būtų verta ir teisinga paskelbti ją antivalstybine organizacija“

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vidmantas Valiušaitis. „Blondinas su peruku“ į J.Lukšą nepanašus nė iš tolo. O štai į Hamanną – labai panašus

Algimantas Rusteika. Apie gerus ir paklusnumą

Per atvirai. Faina Kukliansky ir rabinas Andrew Baker: „Manome, kad Seimui nederėjo skelbti 2021-ųjų Juozo Lukšos-Daumanto metais“

Lietuvos teismai nusprendė: Darbo partija atgaus neišmokėtą dotaciją – 1,8 mln. eurų, arba Kam ir vėl prireikė Darbo partijos?

Geroji Naujiena: mes nesame skolingi kūnui

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.