Visuomenės pokyčių analizė, Ugdymo politika, Žiniasklaida

Diskusija tęsiasi. Patvorinis Krescencijus Stoškus: Žiniasklaida: kodėl nuo jos jau dažnai tenka bėgti?

Tiesos.lt redakcija   2017 m. gegužės 23 d. 22:09

33     

    

Diskusija tęsiasi. Patvorinis Krescencijus Stoškus: Žiniasklaida: kodėl nuo jos jau dažnai tenka bėgti?

Siūlome pratęsti diskusiją apie LRT – ydingai veikiantį visuomeninį transliuotoją. Temą pradėjęs Liudvikas Jakimavičius, iškėlė ne tik problemą, bet ir jos sprendimą – kaip pakeisti nekonstutucinę LRT Tarybos formavimo tvarką, kad Lietuvos radijas ir televizija pagaliau taptų tikrai visuomeniniu transliuotoju (ČIA). Į diskusiją įsitraukęs Algimantas Rusteika (ČIA), be kita ko, pasiūlė LRT generalinį direktorių rinkti ne daugiau, kaip 2 kadencijoms iš eilės. Šįkart išsamiu komentaru atsiliepia filosofas Krescencijus Stoškus.

Savinaika po pažangos fasadu. Jeigu šiandien reikėtų glaustai atsakyti į klausimą, kokios yra mūsų žiniasklaidos silpnybės, paliekančios žalingą poveikį  visai mūsų kultūrai, o kartu ir valstybės išlikimui, jas išdėstyčiau šitokia tvarka:

1. stipriojo teisė vietoj demokratiškumo, teisingumo ir padorumo,
2. elgesio ir gyvenimo normų neigimas vietoj teigimo, nesibaigiančių abejonių kurstymas vietoj nuoseklių įsitikinimų ugdymo, spėliojimai vietoj žinojimo, nuomonių reitingavimai vietoj tiesos ieškojimo,
3. piktavališkumas ir patyčios vietoj sąžiningos kritikos, matančios vertinamų reiškinių pliusus ir minusus,
4. uždarų klanų kultūros diegimas vietoj atviros profesionalų konkurencijos viešajame skonių, nuomonių ir vertinimų lauke,
5. pramogų liaupsinimas ir žvaigždžių kultas vietoj pagarbos profesionaliems autoritetams, pajėgiems kurti istoriniams išbandymams patvarią kultūrą,
6. globalizmo reklamavimas vietoj skatinimo spręsti tautos ir žmonijos išlikimo problemas,
7. grupiniai interesai vietoj valstybinių ir visuomeninių, partiškumas vietoj atsakomybės už tautos, kultūros, valstybės likimą,
8. konformizmas vietoj savarankiško apmąstymo ir apsisprendimo,
9. viendieniškumas vietoj gyvenimo dabartimi, gebančia remtis istorine atmintimi ir numatyti veiklos padarinius,
10. vulgarėjimas ir primityvėjimas vietoj kultūrėjimo, infantilizacija vietoj moralinės, pilietinės ir socialinės brandos, malonus čiuožimas nuokalne vietoj jėgų koncentracijos reikalaujančio kopimo į civilizuotumo viršūnes,
11. vartotojiškumas vietoj apdairaus apsirūpinimo ir taupaus resursų vartojimo.

Šių silpnybių kilmė gana skirtinga. Vienos iš jų yra labiau susijusios su neatsakingai adaptuota socialine sistema (4, 6,11), kitos yra išaugusios iš prastai subalansuotos valstybės politikos (1, 4, 7), trečios yra daugiausia atsiradusios dėl menko tam tikros visuomenės dalies subrendimo (3, 5, 8, 9), ketvirtos – dėl nusivylimo gyvenimu ir aklo pasidavimo nihilistinėms bei anarchistinėms tendencijoms (2, 10).

Internetinio teksto apimtis neleidžia imtis detalesnio šių silpnybių aptarimo. Manau, užteks ir jų išvardinimo, kad būtų bent kiek geriau suprantamos išeities pozicijos, kuriomis remdamasis, drįsčiau prisijungti prie pradėto pokalbio apie Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją.

Privilegijuotos institucijos. Yra pagrindo klausti: kodėl pradedant kalbėti apie reikalavimus žiniasklaidai, pirmiausia kritikuojama „valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga“? Juk ji jau, rodos, neturi tos galios, kurią turėjo sovietmečiu. Per nepriklausomybės metus jos veikimo teritoriją smarkiai apribojo daugybės kitų komunikacijos kanalų. Vietoj ištiso žemyno ji virto atskira sala komunikacinių ryšių jūroje.

Nepaisant didelių permainų, LRT statusas išlieka išskirtinis.

Pirma, ji yra įteisinta kaip visuomeninė institucija. O tokia įstaiga pagal BBC tradiciją turi aptarnauti visuomenę jai svarbia informacija („public service“). Bet anglų terminas public service yra dviprasmiškas: jis reiškia viešąją tarnybą, kuri gali būti ne tik visuomeninė, bet ir valstybinė. Vokiečiai tą prieštaringumą mėgino įveikti vokišku terminu „visuomeniškai reikalingas radijas“ (őffentlich-rechtlicher Rundfunk), kuris aiškiai atskirtas nuo valstybinio radijo (Staatlicher Rundfunk). Daugelyje postkomunistinių kraštų pavadinimas „visuomeninis radijas ir televizija“ verčia rimtai diskutuoti, kodėl visuomeninė įstaiga nėra visuomenės valdoma?

Antra, ši įstaiga išlaikoma iš reklamos, abonentinio mokesčio arba valstybės biudžeto. Lietuvoje šiuo metu ji išlaikoma iš tos valstybės ir savivaldybių biudžetų dalies, kuri surenkama iš gyventojų pajamų mokesčio (1,5 proc.) ir akcizo pajamų (1,3 proc.). O tai reiškia, kad valstybė supranta, jog šios įstaigos buvimas yra svarbus visos šalies kultūrai, taigi ir žmonių gyvenimo kokybei. 

Trečia, valstybė įpareigoja, o visuomenė gali sutikti, kad būtų užkrauta ant jos pečių ši mokestinė našta tik tuo atveju, jeigu LRT įsipareigoja vykdyti visos visuomenės ir valstybės stiprinimui būtinus kultūrinius (moralinius, demokratinius, pilietinius, šviečiamuosius, pažintinius, meninius ir kt.) reikalavimus.

Ne mažesni reikalavimai nustatomi ir programų kokybei: „Rengiamų programų turinys, forma ir kalba turi būti geros kokybės. Rengdamas ir skelbdamas programas, LRT turi vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, programose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės. Programose turi būti gerbiamas žmogaus orumas ir jo teisės, nenusižengiama moralės ir etikos principams“.

O 4 str. dar patikslina ir papildo: LRT programos turi „būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“

LRT įstatymas papildo ir konkretizuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir kai kuriuos kitus teisės aktus. O 2016 m. galų gale atsirado dar 1996 m. įstatymu numatytas neblogai parengtas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas, priimtas visuomenės viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir „Visuomenės informavimo etikos asociacijos“.

Kad būtų laikomasi visų šių įstatymų, kitų teisės aktų bei minėto Kodekso reikalavimų, buvo numatyta net penkių institucijų priežiūra: Visuomenės informavimo etikos asociacijos, Visuomenės informavimo etikos komisijos, Žurnalistų etikos inspektoriaus, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos ir LRT tarybos. Tačiau girdint žmonių nusivylimą, klausant tai, ką jie pasakoja grįžtamojo ryšio telefonais, ką rašo savo atsiliepimuose ir socialiniuose tinkluose, svarstant tai, ką mes patys matome per dominuojančius žiniasklaidos kanalus, net skaitant Žurnalistų etikos inspektoriaus teikiamas apžvalgas, sunku išvengti gana nemalonios išvados: tarp devynių auklių – vaikas be galvos.

Bet įžvalgesnį paaiškinimą yra palikęs Romas Sakadolskis: „žurnalistiką gali reformuoti tik patys žurnalistai. [...] Nėra ko stebėtis, kad Lietuvoje nėra veiksmingų žurnalistikos savitvarkos priemonių. Joms atsirasti reikia žurnalistų bendruomenės, kurios nariai suvokia savo išskirtinę vietą valstybėje, su tuo susijusią atsakomybę ir imasi veiksmų tai įgyvendinti. Iš šalies nepriversi sąžiningai ar skaidriai dirbti, reikia iš vidaus jausti būtinybę tai daryti. Tai iš dalies paaiškina, kodėl nėra veiksmingos dvi institucijos, kurios buvo sukurtos įstatymo pagrindu, tačiau yra vadinamos savitvarkos priemonėmis, nors tokios nebuvo, nėra ir nebus. Turiu omenyje Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją. Tai nereiškia, kad jos neatlieka naudingų darbų. Kartais atlieka. Tačiau tai nėra savitvarkos pakaitalas.“

>Už neatsakingą žurnalistiką atsakinga… visuomenė. Esminis dalykas yra tas, kad permainos vyksta visai ne ta kryptimi, kurią bandė nubrėžti įstatymų leidėjai. Neretai susidaro įspūdis, kad visus įstatymų reikalavimus jos interpretuoja pernelyg „bičiuliškai“, pernelyg aptakiai, pernelyg šališkai ir neatsakingai. Ar tai nėra pavojaus signalai, kad didžioji žiniasklaida vis labiau įgauna uždaros sistemos požymius, rodančius, jog ji jau yra gerai išmokusi gintis ne tik nuo valdžios, bet ir visuomenės kontrolės. Tai rodo ir publikuota informacija apie visai neseniai vykusias diskusijas „Žiniasklaida Lietuvoje ir pasaulyje: misija bei populiarumas“, kur buvo „išaiškinta“, kad žurnalistikos kokybė „yra priklausoma nuo visuomenės reiklumo“, atseit pati visuomenė turinti „užtikrinti“ „žiniasklaidos pilietiškumą bei atsakingumą.“ Bene tik „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas atkreipė dėmesį, kad „Lietuvoje yra nemažai žurnalistų, kurie nekelia sau atsakomybės, žurnalisto santykio su visuomene ir jo vaidmens klausimų“ (15min.lt, 2017).

Savaime suprantama, beveik dėl visų žiniasklaidos defektų visi pirmiausia duria pirštais į LRT. Tai užgauna daugelį profesionalių ir atsidavusių žurnalistų. Bet politinę orientaciją nustato ne jie, o viršūnės. Būtent jos yra tiesiai atsakingos už juridiškai suteiktas išimtinės sąlygos ir pareigos telkti geriausius įvairių sričių žinovus, organizuoti plačiausio akiračio, giliausius, protingiausius debatus, duoti demokratijos, bendravimo kultūros, atsakingumo ir profesionalumo pavyzdžius kitiems informacijos platintojams. Bet ji nė neketina tapti tokios komunikacijos pavyzdžiu. Net savo juridinių įpareigojimų vežimo nepatraukia…

Kai matai, kaip ji susidoroja su pačiais išradingiausiais ir kūrybiškiausiais savo darbuotojais, kaip siaurėja jos kultūrinis, profesinis ir politinis akiratis, kaip nyksta demokratiniai bendravimo principai ir vis su didesniu nepakantumu atmetamos skirtingos nuomonės bei įsitikinimai, su kokia imperatoriška arogancija laidų vedėjai kalbina kviestinius asmeninis, kaip nervingai LRT reaguoja į bet kokią kritiką ir virsta vis uždaresniu klaniniu dariniu, kaip išsisukinėjama nuo skaudžiausių šių dienų problemų aptarimo, kaip lengvabūdiškai skatinama emigracija ir apeinami tautos demografinės krizės bei jos išlikimo klausimai, kaip vengiama rimtai svarstyti pačias sunkiausias civilizacijos būklės ir jos perspektyvų problemas, kaip kopijuojami abejotinos vertės komercinių televizijų pavyzdžiai, negali neklausti, kas atsitiko su šita institucija?

Ką bendra ji turi su visais jai keliamais uždaviniais ir pačiais svarbiausiais LRT įstatymo reikalavimais? Juk Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu mūsų radijo ir televizijos darbuotojai be jokių įstatymų, be jokių įpareigojimų, net be savo pastogės, net rizikuodami savo gyvybe atliko įspūdingo pasiaukojimo reikalavusius darbus, kad negali patikėti, jog čia mes turime reikalą su ta pačia institucija. Kur dingo jos susirūpinimas valstybės ir tautos likimu? Jos patriotizmas? Ryžtingumas ir atsakingumas? Jos pilietinių pareigų supratimas? Tikra, o ne ritualinė, ne fasadinė pagarba savo institucijai? Nuostabus vieningumas? Kur dingo žmonės, atlikę šį žygdarbį? Kodėl ją buvo priversti apleisti patys kūrybingiausi asmenys? Galų gale ką veikia LRT taryba, kuriai pavesta prižiūrėti, kaip vykdomi įstatymų reikalavimai? Kodėl iš jos pasitraukė ne vienas valdžios institucijų deleguotas asmuo? Kodėl joje savo įgaliojimus sustabdė viena iš šviesiausių ir daugiausia prie Lietuvos žiniasklaidos sąžiningumo, demokratinių principų ir apskritai jos kultūros ugdymo prisidėjusi asmenybė velionis Romas Sakadolskis :

„Prisimenu Sąjūdžio laikus, tiesos išsakymą, idealizmą. Kas žino, jeigu daugiau anuomet viešojoje erdvėje dalyvavusių žmonių būtų likę žurnalistikoje, išmokę šio amato, gal šiandien ji būtų kokybiškesnė. Tada vyravo romantiškas idealizmas, o šiandien – ryškus juodas cinizmas. Jau geriau romantikas negu cinikas. Iš romantiko gali subręsti realistas, žurnalistas dažnai visą gyvenimą išlieka šiek tiek idealistas, o cinikas yra pasmerktas būti nelaimėliu. Lietuvoje sutinku daug žurnalistų cinikų. Pernelyg dažnai jų „paslaugos“ perkamos it daiktai turguje. Pernelyg dažnai leidėjams informacija tėra prekė, o žiniasklaida – tik verslas. Jeigu taip, tai kam reikia įstatymų, užtikrinančių žurnalisto teisę į informaciją?“ (Bernardinai.lt, 2016). Jeigu mūsų žiniasklaida turėtų Konstituciją, ji turėtų prasidėti panašiais žodžiais. Tik kažin ar daug kas šiandien iš mūsų žiniasklaidos šulų po jais norėtų pasirašyti. O LRT tikriausiai tik pasityčiotų.

Privilegija tyčiotis. R. Sakadolskis labai stengėsi pralaužti ledus „sustabarėjusioje“ sąmonėje ir įtikinti mūsų žiniasklaidos kūrėjus, kad jie neturi bijoti kritikos. Kritika yra pati elementariausia visų kultūros sričių augimo ir kokybės gerinimo sąlyga. „Jokia profesija neapsieina be kolegų patikros. Vakarų žurnalistikoje apie profesijos reikalus nuo seno vyksta gyva diskusija, į kurią jungiasi ne vien profesionalai. Ji vyksta periodinėje spaudoje, radijo ir televizijos laidose, internete. Joje dalyvauja ir žurnalistai, ir nežurnalistai. JAV žurnalistikos kritikai yra skirti profesiniai leidiniai, kuriuos skaito ir žurnalistai, ir jų veikla besidomintieji. Diskusijos būna atviros ir karštos apie ydas ir laimėjimus, apie etiką ir verslą, apie viską, kas susieta su šia profesija.“

Šie pastebėjimai svarbūs ne tik žiniasklaidai, bet ir visai mūsų bendravimo kultūrai.  Įsidėmėkime, kaip LRT reaguoja į kritinius laiškus, skambučius ir kitokius kritikos pareiškimo būdus. Susierzinimu, pasišaipymu, asmenis žeminančiomis patyčiomis arba paprastu skambučių nutraukimu. Pats generalinis direktorius visus jo kritikus jau yra priskyręs „patvorinių“ kategorijai. Ši plūstamasis vardas jam duoda pagrindą nesiceremonyti ir visus kritikus tiesiog sušluoti į atmatas. Čia veikia gana seniai patikrintas dėsnis: kas labiausiai mėgaujasi kitų žeminimu, tas pats labiausiai bijo būti kitų sumenkintas ir neapkenčia bet kokios kritikos. O mes dar vis tebeieškome atsakymo – iš kur mūsų krašte patyčios? Ypač uoliai jų ieškome mokyklose. Šiame fronte jis ne vienas. Patyčių „meistrų“ pavardės visiems žinomos. Yra net neginčijami jų lyderiai. Vienas iš jų net yra sukūręs savo teoriją, kad patyčios iš stipresnio nėra patyčios. O kas stipresnis – nustato jis. Nutylima, kad patyčiomis jis šaudo iš gerai įtvirtintų blindažų. Tiksliau sakant, turi kritikos monopolį, t.y. neribotą galią kritikuoti, be galimybės jam adekvačiai atsakyti. O LRT turi net Seimo suteiktą privilegiją kultūrinei veiklai. Ten, kur įtvirtinama privilegija be atsakomybės, įrodymų reikalaujanti ir nešališka kritika pasidaro tiesiog nereikalinga. Kritikus išstumia vien tik dominuojančioms partijoms patarnaujantys žmonės, o įrodymus – jokios atsakomybės nereikalaujančios patyčios.

Išgydyti nuo patyčių gali tik jokių neliečiamų zonų nepaliekanti ir nešališka kritika. „Nenoras matyti ar girdėti žurnalistikos kritikos, manau, yra nesubrendimo požymis. Kiti požymiai yra vengti skelbti klaidų atitaisymus, kas būdinga didesnei daliai Lietuvos periodinės spaudos, ir nenoras svarstyti redakcijų darbo taisyklių. Esu girdėjęs Lietuvos žurnalistų, teigiančių: turime įstatymą, etikos kodeksą, ir mums daugiau nieko nereikia. Tarsi nekiltų kitų etikos arba standartų reikalų, kurie nebūtų surašyti įstatyme arba kodekse. Žinoma, kyla, užtat ir galioja nerašytos taisyklės, kaip ir visur yra vadinamoji darbovietės kultūra – kas leidžiama, kas draudžiama, pageidautina, peiktina.“ Tai vėl R. Sakadolskio žodžiai. Toks galėtų būti ir antrasis įsivaizduojamos žiniasklaidos Konstitucijos punktas.

O kad tokia kritika būtų įmanoma, pirmiausia turi būti griežtai laikomasi tiek valstybės įstatymų, tiek ir sutartinių taisyklių. „Solidžios Vakarų redakcijos rengia savo taisykles ir skelbia jas viešai, kad ir žurnalistams, ir visuomenei būtų aišku, kaip dirbama. Taisyklės subrandinamos redakcijoje, dalyvaujant žurnalistams, redaktoriams, dažnai ir leidėjams. Ši priemonė padeda spręsti iškilusius klausimus, neaiškumus, kartais darbdavio ir darbuotojo konfliktus. Paskelbus taisykles, sunkiau „prastumti“ paslėptą reklamą, sumažėja korupcijos atvejų, o pats žurnalistas yra geriau apsaugotas nuo redaktoriaus arba leidėjo spaudimo nesąžiningai elgtis. Skatinamas skaidrumas, tai laikoma žiniasklaidos priemonės solidumo, patikimumo įrodymu.“

Ypač gerai mūsų valdžios ir visuomenės nebrandumą parodo gluminantis negebėjimas susitarti, susitarimų vengimas ir visų etikos kodeksų ignoravimas. Atrodo, kad mes net nepriaugome iki tokių susitarimų, kuriuos viduramžių vasalai sudarydavo su savo senjorais: „Man visada šypsnį kelia ta visuomenės informavimo įstatymo vieta, kur nurodoma, jog žurnalistai ir leidėjai privalo laikytis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų. Įstatymas yra privalomas, o etikos kodeksas yra savanoriškas. Etikos normos yra veiksmingos būtent todėl, kad jos nėra privalomos pagal įstatymą, jos privalomos iš įsitikinimo. Įstatymas yra reikalingas ne žurnalisto veiklai reglamentuoti, o sukurti jam saugią aplinką dirbti – kitaip tariant, užtikrinti spaudos laisvę. Įprasta kalbėti apie spaudos laisvę kaip laisvę nuo cenzūros, turint omenyje valdžios ar politinių jėgų kišimąsi į žurnalisto darbą. Tačiau šiandien Lietuvoje rūpestį kelia ir kai kurie žiniasklaidos savininkai, ir jų santykiai su kitais verslininkais. Ypač pavojingi yra tie atvejai, kur redaktorius yra kartu ir leidėjas arba tvarko ūkį. Geriausiu atveju vėliau ar anksčiau neišvengiamai kyla interesų konfliktų. Blogiausiu atveju žiniasklaidos priemonė tarnauja jos savininko turtiniams ar kitokiems interesams. Vienas būdas apsaugoti žurnalistą ir skaitytoją būtų skaidrinti patį žiniasklaidos verslą, kad visiems – žurnalistams ir visuomenei – būtų aiškūs savininko turtiniai interesai. Kita priemonė būtų leidėjo ir redakcijos susitarimas, kuriame aiškiai nurodyti įsipareigojimai vieni kitiems bei visuomenei ir skelbiami visiems vertinti.“

Jeigu mūsų išsilaisvinimas iš totalitarinės imperijos nebūtų paverstas savivale, o „elitas“ būtų daug daugiau galvojęs ne kaip apeiti įstatymus, taisykles ir normas, bet kaip jas sukurti naujoms gyvenimo sąlygoms ir demokratiniam gyvenimo būdui, padėtis Lietuvoje būtų buvusi visai kitokia. R. Sakadolskis sakė: „gyvendamas Lietuvoje penktuosius metus, kartais pagalvoju apie tai, ko mums, kaip visuomenei, trūksta. Man atrodo, jog viena, ko trūksta, tai supratimo apie laisvę.“

Mums jis paliko gana iškalbingą pavyzdį: „Amazonės džiunglėse sėkmingai darbavosi misionieriai, pakrikštijo daug genčių. Po kurio laiko indėnai buvo pastebėti besirenkantys prie miesto, kuriame gyveno krikščionys. Gyventojai klausė indėnų: ko jūs čia atėjote? Indėnai atsakė: mums misionieriai tvirtino, jog dalytis yra krikščioniška, tai mes atėjome pasiimti savo dalies. Daug kas Lietuvoje panašiai traktuoja laisvę. Jie kalba ir elgiasi, tarsi laisvė prasidėtų nuo jų ir su jais baigtųsi. Kai kuriems žurnalistams jų pačių laisvė yra tas lakmuso popierėlis, pagal kurį matuojama spaudos, bendruomenės, netgi Lietuvos laisvė. Laisvės temą dažnai savo laidose aptarinėdavo Čikagos žurnalistas Studsas Terkelis, knygų apie Amerikos istoriją autorius [...]. Kartą, paklaustas, kam jis aukotų savo laisvę, Terkelis atsakė: tam, kad bendruomenė būtų laisva, nes laisvoje bendruomenėje aš nesunkiai susirasiu savo laisvę. Lietuvoje būtų kur kas maloniau ir įdomiau gyventi, jeigu daugiau mūsų žmonių, ypač žurnalistų, vadovautųsi būtent tokia laisvės samprata.“

Kai turi jėgos, daug proto nereikia. Mūsų žiniasklaida gana piktai atakuoja pagal partinį skonį pasirinktus politikus, bet kaip dažnai ji tuo kitus tep, kuo pati kvep. Niekas Lietuvoje taip gerai neįžvelgė bendrų bėdų tarp politikos ir žiniasklaidos kaip R. Sakadolskis: „Kartais atrodo, jog Lietuvoje žiniasklaidos ir politikos kokybė eina ranka rankon. Abi šios sritys yra silpnos ir dėl to, kad abiejose matyti daug homo sovieticus pavyzdžių.“ Iš jų kylančią valstybės būseną jis taip nusakė: „mano galva, didžiausia problema – ta, kad einame kratinio keliu. Neturime valstybės strateginio tikslo, vizijos. [...] Lietuvoje dažnai yra taip, kad niekas nevaldo valstybės. Kiekvienas valdo po savo mažą gabaliuką ir to užtenka. [...] Tačiau kai valstybė nėra gerai organizuota, kyla ne tik pavojus, kad kas nors gali ateiti ir ją pradėti valdyti, bet ne mažesnis pavojus, kai niekas jos nevaldo. Tada susidaro padėtis, lyg aklas aklą vestų“ (Maga.lt, 2006). Su panašia padėtimi jis susidūrė ir LRT taryboje. Tas gana kultūringoje aplinkoje išsiauklėjęs žmogus apie LRT tarybos darbą prasitarė: ji „yra impotentiška ir pati pasirenka tokia būti“. Kitaip sakant, ji nevaldo LRT. Užtat ją užvaldė jos išrinktas generalinis direktorius A. Siaurusevičiaus, kurio ciniškas susidorojimas su populiarių televizijos („Sankirtos“) ir radijo („Tarp Rytų ir Vakarų“) laidų vedėju Dariumi Kuoliu, jį labiausiai sukrėtė. 

D. Kuolio laidos buvo tos vietos, kuriose galėjo viešai susitikti ir taip jau išretėjusios intelektualinės pajėgos, kur vyko nepalyginamai platesni analitiniai svarstymai ir gilesnis jų pagrindimas negu daug kur kitur. Visiems prasilavinusiems Lietuvos žmonėms buvo akivaizdu, kad ši laida bene labiausiai buvo priartėjusi prie tos misijos vykdymo, kuriam yra sukurtas visuomeninis radijas ir televizija.

Nepaisydamas šių laidų išskirtinio vaidmens, generalinis direktorius A. Siaurusevičius visos LRT tarybos akyse nesidrovėjo parodyti įprastus savo veikimo metodus, kuriuos pats jis kažkada yra įvardinęs „šakar-makar“. R. Sakadolskio žodžiais tariant, jau savo pirmajame posėdyje direktorius surengė „linčo teismą“. Posėdis buvo paskelbtas uždaru, žurnalistai išprašyti iš salės, o Kuolys (jam nedalyvaujant) pasmerktas už tai, kad savo radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“ jis kaltinęs visuomeninį transliuotoją „vykdant valstybės užsakymus ir be reikalo vienoje LRT laidoje kritikavus kitą LRT laidą“, be to, jis daręs spaudimą vieno televizijos reportažo autoriui ir jį įžeidęs. Nors Tarybos nariams buvo pademonstruotas visai ne tas televizijos reportažo įrašas, apie kurį buvo kalbama radijo laidoje, A. Siaurusevičius ciniškai pareiškęs: jeigu kam netinka šitas reportažas, tegul tas susirandąs kitą. Neužilgo be LRT tarybos pritarimo ir net jai priešinantis buvo nutrauktas abiejų laidų transliavimas. A. Siaurusevičius net neieškojo įtikinamų motyvų. Buvo tiesiog paskelbta, kad D. Kuolio laida nėra kultūrinė, o „LTV2 yra būtent kultūros kanalas“. Taryboje kilus diskusijai, kas yra kultūra, arogantiškai buvę „paaiškinta“, jog keičiamos dalyvavimo eteryje taisyklės: kas tikę praėjusiam sezonui, netinką būsimajam.

„A. Siaurusevičius atliko visus šio reikalo vaidmenis: jis metė kaltinimus, nusprendė, kas kaltas, ir skyrė bausmę. Tai pono teisės baudžiauninkų bendruomenėje, kas negali būti toleruojama ir esant geriausioms sąlygoms, ypač kai gyvenama demokratinėje šalyje iš mokesčių mokėtojų pinigų.“ Apie etinę šio „šakar-makar“ pusę nėra ką kalbėti. Viskas buvo brutalu ir ciniška. R. Sakadolskis įtarė, kad šis išpuolis buvo padarytas norint prieš rinkimus įtikti valdančiai partijai, o LRT taryba tam nesipriešino. „D. Kuolys savo laidose kėlė daug nepatogių klausimų. [...] Saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtis, jo atminimo juodinimas, LEO LT kūrimas, teismų įstatymo problemos, pastangos apriboti Seimo narių diskusijos teises, mokytojų atlyginimai, švietimo ir aukštojo mokslo reformos – tai tik kelios temos, kurių kėlimas buvo rakštis tiems, kas valdžioje.“

R. Sakadolskio pasitraukimas iš tarybos buvo pilietinis ir moralinis protestas prieš tokią savivalę. Pats oficialiai paaiškino, kad jo buvimas ten „neduoda naudos“. Bet iš tikrųjų šis gestas išreiškė žymiai daugiau. Jis parodė: 1) kad LRT taryba yra nepajėgi vykdyti įstatymu apibrėžtų funkcijų; 2) kad generaliniam direktoriui nereikia žmogaus, kurio labiausiai reikia LRT vykdomai misijai atlikti; 3) kad be D. Kuolio, LRT prarado ir R. Sakadolskį, t.y. bene sąžiningiausią, nešališkiausią ir patikimiausią žurnalistą, galintį daugiausiai prisidėti prie civilizuotos (profesionalios, demokratinės) žurnalistikos normų diegimo Lietuvoje. Tai, kad šio Žurnalisto pasitraukimas nesukrėtė visos mūsų žiniasklaidos, geriausiai patvirtino jo mintį, kad jai labiausiai trūksta „supratimo apie laisvę“ ir pilietinio brandumo. Juk tai buvo principinis perspėjimas: esamą tvarką būtina keisti be jokių išlygų.

Normalioje valstybėje taip būtų ir suprasta. Tik ne Lietuvoje, kur patys svarbiausi dalykai grimzta į kažkokią nešvarią, gličią ir klampią magmą, kad net aido neatsiranda. Ir šįsyk pasirodė tik vienas kitas drovus straipsnelis periferinėje žiniasklaidoje. Garbinga išimtimi buvo bene tik „Bernardinai.lt“ ir „GZI.lt“, kuris prisistato kaip „garbingesnės žiniasklaidos iniciatyvų“ tinklaraštis, „skirtas diskusijoms apie žurnalistų etiką, žiniasklaidos skaidrumą ir aukštesnius profesinius standartus.“

LRT cenzūra. Monopoliai, privilegijos, papirkinėjimai yra „džiunglių teisės“ atributai. Iš jos kyla ne tik patyčios, bet ir noras cenzūruoti kitaminčius. Apie tokį LRT polinkį žiniasklaidoje nemažai kalbėta. Tą yra patvirtinęs R. Sakadolskis, gindamas Tomą Dapkų („Kaip dusinti laisvą žodį Lietuvos radijuje“). O ypač daug dėmesio cenzūrai yra skyręs žurnalistas, teatrologas hum. m. dr. Gintaras Aleknonis. Nuo 2004 m. Lietuvos radijuje jis vedė laidą „Ant svarstyklių“ ir ten buvo įvykių komentatorius, kol 2011-ųjų pabaigoje nesusidūrė su jo vadovų cenzūra. Bernardinų.lt straipsnyje „Galu galą, mazgu mazgą“ net yra pateiktas cenzūruoto teksto fragmentas, kuriame kalbama apie intymius „Lietuvos ryto“ ryšius su „Snoro“ banku, apie tai, kad jis yra „apraizgęs didelę Lietuvos žiniasklaidos dalį“, ir apie neskaidrių verslo ir žiniasklaidos ryšių pavojingumą visuomenei. G. Aleknonis stengėsi įrodyti, kad LRT atsisakymas kritiškai vertinti įtartinus „Lietuvos ryto“ santykius su „Snoru“ ir paties banko politiką kliudė viešojo intereso gynimui.

Bernardinų.lt žurnalistas, pritardamas G. Aleknoniui ir nerimaudamas dėl savo kolegų, o ypač LRT tarybos tylos, didžiausiu absurdu vadino patį „pripažinimą, jog „nacionalinis transliuotojas“ turi tabu temas – tokias, kurių negalima diskutuoti. Nuo kada tokia nuostata? Kas ją patvirtino? Kodėl iš vis yra tokia nuostata? Ko dar negalima diskutuoti už mokesčių mokėtų pinigus?“ Vargais negalais vis dėlto LRT Taryba nutarė, kad šis žodžio laisvės suvaržymas yra „klaida“ ir „įpareigojo LRT sukurti vidinį etikos kodeksą, kuris detaliai reglamentuotų tarpusavio santykius, darbuotojų pareigas ir atsakomybę, užtikrintų žurnalistų laisves“. Bet tuo viskas ir pasibaigė. Po D. Kuolio, T. Dapkaus LRT neliko ir G.Aleknonio laidų. Kaip ir buvo galima tikėtis, neatsirado ir LRT etikos kodekso, kuris turėjo saugoti nuo tokių „klaidų“, kaip cenzūra.   

„LRT misija“. Užtat LRT tinklapyje 2017 m. yra paskelbtas gana keistas tekstas „LRT misija“, kuris valstybinį pavedimą (missio) pakeičia noru ar savavališku pasižadėjimu. Įstatymas įsakmiai reikalauja vykdyti kultūrinį pavedimą, išdėstytą 3 str. „LRT veiklos principai“: „LRT privalo rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove, šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes, ugdyti toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą.“ O 4 str. 2 dalis dar nurodo, kad „Masinė kultūra atspindima apžvalginėse, pažintinėse, analitinėse programose“. Tuo pasakoma, kad ši komunikacijos priemonė neturi būti pramoginė ir leistis į konkurenciją su komercinių programų kūrėjais.

Tuo tarpu naujasis LRT dokumentas savo norą formuluoja taip: „Teikti Lietuvos visuomenei tikslią, objektyvią ir subalansuotą informaciją, kokybiškas šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, sudaryti prielaidas darniam vystymuisi, demokratijos plėtrai bei atviros visuomenės vertybių įsitvirtinimui Lietuvos Respublikoje.“ Iš to matyti, kad savavališkai „įteisindama“ pramogines programas, siekdama aiškinti savaime aiškius dalykus, plaukdama pasroviui su visais komunikacijų kanalais, LRT atsisako Įstatymo nustatytos visuomeninės televizijos ugdomosios (lavinamosios, šviečiamosios, t.y. visuomenę kultūrinančios) paskirties ir piktnaudžiaudama savo padėtimi, suka lengvesniu komercinių televizijų keliu, kad galėtų vienu metu melžti kelias karves: naudoti ne tik mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir kitokią paramą. Nors pagal Įstatymą „LRT yra valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga“, atsakinga už visos visuomenės būklę, tačiau rengdama savo „misiją“, „pagrindinį dėmesį LRT vadovybė skyrė“ ne visos visuomenės, o tik „savo auditorijos poreikiams, taip pat atsižvelgė į strategiją įgyvendinančių vadovų, darbuotojų bei išorės partnerių – valstybės institucijų, finansuotojų, nepriklausomų prodiuserių ir kitų – interesus“.

LRT vadovybės sugalvoti „misijos“ papildymai iškėlė ją virš LRT įstatymo, kurio visi trečiojo straipsnio reikalavimai buvo nustumti prie laisvai pasirenkamų misijos įgyvendinimo priemonių. Šiuo „išradimu“ buvo motyvuojama ambicija tapti „patikimiausiu ir moderniausiu Baltijos šalių visuomeniniu transliuotoju“. Tik ką ji turėjo bendra su visuomeninio transliuotojo paskirtimi?

Kaip pertvarkyti LRT? Šį per daug tinklapiui platų mūsų žiniasklaidos aptarimą reikėtų užbaigti siūlymais, kaip pertvarkyti LRT. Jų yra gana daug. Vieni siūlo britanišką, kiti vokišką, treti norvegišką ar danišką modelį. Bet dėl nurodytų kultūrinių (mąstymo ir elgesio) ypatumų Lietuvoje patys geriausi projektai virsta jų karikatūra. Juk ir dabartinis modelis yra nukopijuotas, bet Lietuvoje jis neveikia. Todėl, matyt, ir čia teisingai samprotauja R. Sakadolskis. Jis siūlo pradėti nuo LRT tarybos ir ne modelių ieškoti, o mūsų pačių kultūroje spręsti konkrečius uždavinius: „privalo būti sukurta skaidri, nešališka struktūra, kuri spręstų tokius ir panašius nesutarimus, konfliktus. Tokia struktūra privalo įgyti darbuotojų pasitikėjimą, turėti teisę atlikti vispusišką tyrimą, gauti informaciją, prieiti prie dokumentų, kalbėtis su žmonėmis, imtis arbitro vaidmens. Į jos veiklą būtų draudžiama kištis bet kuriam LRT darbuotojui, ir jos sprendimai turėtų būti privalomi visiems dirbantiems LRT. Ji turėtų būti nepriklausoma nuo visų kitų LRT struktūrų, įskaitant tą, kuri ją sukurtų. Ir tokia struktūra turėtų būti sukurta ilgai nedelsiant.“

Taigi sėskim prie stalo – pagrindinis klausimas: kaip Lietuvos sąlygomis sukurti nepriklausimą, sąžiningą ir atsakingą Tarybą?

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Tarabilda to Pamažu       2017-05-24 13:31

Jūsų mintis labai įdomi apie nepriklausomą žinių tarnybą po Visuomeninio transliuotojo sparnu. Bet ar tai galėtų apsaugoti nuo ideologinės ar politinės priklausomybės, privataus intereso, kaip yra nutikę su CCN ir jūsų giriama BBC. Mūsų BNS - tiesiog chrestomatinis tų visų blogybių pavyzdys.

pamažu       2017-05-24 13:16

Bent jau apribori BNS ir ELTA informacijos apie Lietuvos reikalus skleidimą per LRT.Pati LRT turėtų savarankiškai ruošti ir pateikti objektyvią informaciją panašiai kaip britų BBC. Kadangi dezinformacija dažniausiai prasideda būtent nuo BNS, rečiau - nuo Eltos. Čia tik mažutis pasiūlymas, taip paprastai visų LRT baisybių neišgyvendinsi, ten labai radikalių pokyčių reikėtų.

Zmones mato girdi ir jaucia       2017-05-24 1:55

Visa tai, kas cia aprasyta. Tad ner ko stebetis, kad emigruoja.

Zmones mato girdi ir jaucia       2017-05-24 1:53

Visa tai,

Jadzė       2017-05-23 21:45

Vo a pablūdai čia viene. Apsaugok Viešpatie Lietuvą nuo tokios koronės, kokią jūs čia mums siūlote. Tai baisiau už komunizmą.

Čia vienas       2017-05-23 21:15

kietas Raigerdas rašo, kad jis tik vienas kietas. Deleguokim jį į tą dėžę TELEVYZORIŲ, gal pramuš skylę iš anapus ir įleis šviežio oro. Bent prasivėdins.

Jadzė Patarimui       2017-05-23 18:42

Kokią dar išliekamąją vertę turi tamstos patarimai apie Raigerdo tekstų išliekamąją vertę? Ir kas iš jūsų dviejų, abu sudėjus į krūvą išlieka?

Patarimas       2017-05-23 11:43

samdomiems portalo sargiams: valdykitės, nes jūsų replikos virsta atgrasiu urzgimu. Raigerdo komentarai turi išliekamąją vertę. Žemė sukasi, jei ir to nežinojot.

Maumardas       2017-05-23 0:24

čia kažkokis sinchroninis šmeižikas anonymas ginčyjasi, įrodinėdamas, kad klevas yra klevas, o ne baobabas, kaip parašyta Kseliancijos raštų 7 tomo 385 puslapyj. O bėda tame, kad viską pasaulyj valdo psichiatrai, katrie prideda tablečių per televizorių į arbatą, ypač Miunchene gyvenantiems, bo net psichiatrai įtaria anuos esant gebistais. Ti va tikroji leberastgesbistdemokratija yra laisvė visiems komentatoriams purkšti mėšlą į rimtas diskusijas, nes tie kas rimtai rašo yra šmeižikš šmeižikai, o aš esmi aukštesnis už klevą ir protingesnis už baobabą. Neprauda, kad krikščionybė išgelbės pasaulį, nes mano draugai karlamarla ir volodija sakė, kad Dievo nėra. Reiškia yra tik visatos plėnys laike ir erdvėje apaugę baobabais, kurių nesivadovaujantys progresyviom idėjom lietuviai tiesiog nemato ir mano, kad tai klevai.

synxron       2017-05-22 18:18

Aha, pakanka vos užuominos apie Kolaborantę, burokevičiaus pavaduotoją ir tuoj pat pasipila Jos pakaliko Raigrybo tryda.

Raigerdas        2017-05-22 16:10

Čia vienas “kietas” Anonymas rašo:“Kas deleguoja į LRT Tarybą narius ir kieno ten galių perviršis, pažiūrėkite, ir pasidarys visiškai aišku, kas šitam chorui diriguoja”. Ką norėtų padaryti “su ta LRT” kai kurie labai suinteresuoti veikėjai? Jiems reikia tribūnos iš kurios jie galėtų kabinti savo makaronus. Gerbiamas Krescencijus Poškus labai lengvai pasidavė tokiai provokacijai. Jis nesuprato, kad Lietuvoje dar yra šiokio tokio valstybinio turto dėl kurio dar bus draskomasi. ŠTAI PAGRINDINIAI “ĮRANKIAI”, KURIE YRA PALEIDŽIAMI Į DARBĄ, KAI REIKIA KAŽKUR TAI KAŽKĄ PASISAVINTI: 1) DIEVAS; 2) KRIKŠČIONYBĖ; 3) “VISUOMENĖ REIKALAUJA” ARBA “TAI TURI PRIKLAUSYTI VISUOMENEI”. Populiariausias manipuliacijos įrankis yra visuomenė. Jeigu prisiminti Gebelso idėjas, tai pasaulyje dar niekas neįsivaizdavo tokio dalyko kaip televizija. O vokiečiai jau buvo pasiruošę ir buvo pradėta bandyti transliuoti varžybas dar iki 2-ojo Pasaulinio karo pradžios. Ir ką jūs galvojate? Kaip ta TV turėjo vadintis? Manau, jau kai kurie atspėjo: “LIAUDIES TELEVIZIJA”. Taigi, tiek fašistai, tiek komunistai yra labai ukatni visus dalykus daryti LIAUDIES VARDU. Štai ir dabar renkami balsai, kad padaryti “VISUOMENINĘ TV”, kas praktiškai neįmanoma, nes ten turi dirbti žmonės. Kas mokės jiems už darbą? Visuomenė? Koks nors internetinis stribas Juozapas? Blefas visa tai. Kodėl dabar yra tokia LRT TARYBA? Kai kuriems internetiniams stribams labai blogai ne tik su protu, bet ir su atmintimi. Prezidento Pakso nušalinimo istorijoje LRT suvaidino pagrindinį vaidmenį. Neginant R. Pakso prasižengimų, kuriuos panašiai darė ir tas pats V. Adamkus, prieš jį, kas yra akivaizdu, buvo panaudotas ŠANTAŽAS. Šantažas – grasinimas asmeniui, siekiant priversti jį elgtis pagal šantažuojančio valią ir prieš savo norą ar įstatymus. Šantažas, kuriuo siekiama priversti asmenį atlikti įstatymiškai neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, Lietuvoje yra nusikaltimas.
Vienas dažniausių šantažo būdų – grasinimas atskleisti (paviešinti) informaciją apie šantažuojamąjį. Tokio veiksmo pasekmės šantažuojamam gali būti labai nemalonios, todėl jis sutinka klausyti šantažuojančio asmens nurodymų. Kadangi informacija, kurią grasinama atskleisti, yra teisinga, jos paviešinimas pats savaime nėra nusikaltimas. Šantažuojantis taip pat gali grasinti žala šantažuojamojo asmeniui, artimiesiems, turtui. Šantažas gali būti stipraus streso priežastis, nes dažnai šantažas naudojamas ir kad šantažuojamasis nebandytų kreiptis pagalbos pas trečiuosius asmenis.
Taigi, prieš R. Paksą buvo panaudotas šantažas, kurio planas buvo iš anksto paruoštas VSD. Faktiškai buvo įvykdytas nusikaltimas, kuris Lietuvoje liko neatskleistas. Šantažas yra gana mėgstamas Saugumo Tarnybų instrumentas, kad nuversti arba pašalinti iš pareigų Prezidentą ar padaryti perversmą toje šalyje. Todėl LRT TARYBA daugiau yra BAIMĖS TARYBA, kad užblokuoti bet kokias panašių šantažo istorijų užuomazgas. Todėl bet koks LRT valdymo “perdarimas” bus tik bandymas pakeisti įtakos zonas visuomenei. Lietuva neturi tokio lygio specialistų, kurie galėtų padaryti iš LRT normalią valstybinę televiziją, tarnaujančią visuomenei. Kodėl? Todėl, kad tokiu atveju reikėtų perdirbti valdymo struktūras bent jau visose vedančiosiose valstybinėse institucijose. O tokios politinės jėgos, kuri galėtų tai padaryti, Lietuvoje nėra. O jeigu bus imtasi perdirbti dabartinę nevykusią LRT, tai vis vien tai bus perkeltine prasme pasakius - ekspropriatorių eksproprijavimas. Po to ji vis vien netaps visuomenine.

Misijai       2017-05-22 13:33

Įvardyti ir ne vieną kartą. Kas deleguoja į LRT Tarybą narius ir kieno ten galių perviršis, pažiūrėkite, ir pasidarys visiškai aišku, kas šitam chorui diriguoja. Apie Prezidentūros uzurpuotas galias Tiesos. lt buvo ne viena publikacija, kurias tamsta, greičiausiai, pramiegojote.

Misija (ne)įmanoma       2017-05-22 13:25

Lietuvos sąlygomis sukurti nepriklausimą, sąžiningą ir atsakingą Tarybą? Nes skydinės elektrikas yra tik uoliai nurodymus vykdantis varžtelis, o nurodytojai niekur neįvardyti. O juk jie ir užsako muziką.

Al.       2017-05-22 0:40

Vienintelis būdas ką nors pakeisti valdiškoje r ir tv, tai sukurti alternatyvią privačią. Nes valdžią suėmęs sodomočekistinis kolaborantų luomas į jokius pagraudenimus dėmesio nekreips. Arba, žinoma, tiesiog sukilti ir nuversti šitą plėšikų gaują, kas dar mažiau įmanoma. Žodžiu, kaip sakydavo sąjūdiečiai - būkim realistai, siekim neįmanomo.

Raigerdas >Tarabildai       2017-05-21 20:37

Aišku, būtų labai įdomus dalykas, jeigu išaiškėtų, kad Tarabilda buvo atleistas savo laiku iš LRT. Bet, gali būti, kad aš klystu. O jeigu ne?

Raigerdas >Tarabildai       2017-05-21 20:29

O kuo tavo “prašymas” skiriasi nuo panašių kliauzų, kokias rašė stribukai partijos sekretoriams? Kur tavo argumentai? Jų nėra. Nei vienas stribas nebuvo pateikęs jokių argumentų. Buvo vieni kaltinimai ir grasinimai, kaip ir šitas:“Gal jau laikas šitam isteriškam kamšalo gamintojui Raigerdui priverti Tiesos.lt vartelius? Bet kokią rimtą diskusiją jis užpila beprasmišku kamšalu”.
Tarp kitko, tie patys požymiai ir Ukrainoje pas krymnašistus: kaltinimai, kaltinimai, kaltinimai ir jokių argumentų.
Tarabilda pasirodo dar net daktaras yra, ir ne šiaip sau daktaras, o psichinių ligų daktaras. Pažiūrėkime, kaip nusimano tas daktaras, kas yra isterija:“istèrija [gr. hystera — gimda; Δ ilgai buvo siejama su gimdos ligomis], funkcinė nervų sistemos ir psichikos liga (neurozė), kuri reiškiasi įvairiais psichikos, jutimo, judėjimo, vidaus organų veiklos sutrikimais”.
Matomai, tokiam daktarui Tarabildai reikėjo labai ilgą laiką vartoti nemažas alkoholio dozes, kad kitam komentatoriui, su kuriuo jis nesutinka, bandyti jam prikabinti ligonio etiketę. Pats Tarabilda, be jokių abejonių save laiko SVEIKU. Ką gi, pažiūrėsime, kiek tame yra tiesos, ir kiek Tarabilda čia galingas tiesos.lt, pasirašinėdamas nick’u Tarabilda. Na, ir kietuolis…

joooooo,       2017-05-21 20:22

diskusijai amen…

Raigerdas apie kolektyvinį protą       2017-05-21 20:02

Nėra tokio matuoklio, kuriuo galima būtų pamatuoti žmogaus sąžiningumo laipsnį. Tačiau dėl atsakomybės jausmo, kai kurios priemonės yra, kurių dėka galima pažvelgti į tai, kokiu laipsniu yra išvystytas atsakomybės jausmas pas tą ar aną žmogų. Tai yra ir vienas iš pagrindinių rodiklių, atskiriančių sveiko proto žmogų nuo pamišėlio. Aš keletą kartų rašiau, kad KLEVĄ REIKIA VADINTI KLEVU. Ko aš negalėjau įsivaizduoti, kad tokia gausybė žmonių nesugeba atlikti šio itin paprasto veiksmo. LRT yra valstybės kontroliuojama institucija. Bet ją norima pervadinti visokiais pavadinimais. Nors Krescencijaus Stoškaus nepavadinsi KGB-istu, bet būtent KGB vadino savo organizacijas visokiais numeriais, visokiais pavadinimais, bet tik ne KGB. Pasiūlymas pavadinti Visuomenine Televizija yra vienas iš komunistų metodų, taip pat ir fašistinių metodų, taip pat tai yra ir įvairių iškrypusių seksualinių grupių metodas. Pradėkime nuo to, kad išsiaiškinkime: kam mums reikalingos valstybinės institucijos? Tai ir yra valstybinių institucijų pareiga - INFORMUOTI VISUOMENĘ APIE SVARBIAUSIUS ĮVYKIUS, VYKSTANČIUS LIETUVOJE. Šita žiniasklaida negali būti NEŠALIŠKA, nes tokios iš viso neegzistuoja. Ji turi būti šališka, nes pirmoje vietoje TURI BŪTI VISUOMENĖS GEROVĖ IR JOS ĖJIMAS DAR GERESNIO GYVENIMO LINK. Vienintelis kriterijus - ten turi būti TIESA. Direktorius turi valdyti LRT ir atsakyti už jos veiklą. Taryba reikalinga DIREKTORIUI, kad pasiekti tuos tikslus, kurie yra numatyti. Pagrindinius klausimus DIREKTORIUS sprendžia su TARYBA, bet už jų įgyvendinimą atsako jis, o ne TARYBA. Gali būti variantas, kad tai gali vykdyti ir TARYBOS PIRMININKAS. Tai kitas valdymo modelis, bet tada PIRMININKAS ir atsako už visą LRT veiklą. Bet realiai LRT tinka su vienu direktoriumi, o taryba atlieka jai numatytas funkcijas, bet ji yra dalis, kuri padeda direktoriui pasiekti tikslus. Kas yra dabar? Į valstybines institucijas yra žiūrima, kaip į beviltiško tipo organizacijas, kurios yra priešiškai nusiteikusios visuomenės atžvilgiu. Tokios valstybinės institucijos niekam nereikalingos ir apie tai reikia kalbėti. Ar galima padaryti normalią LRT, tarnaujančią visuomenei? Taip, galima. Ir tai bus anksčiau ar vėliau padaryta, tik nežinia ar bus tada pati Lietuva. Nes su tokiu primityviu požiūriu į savo šalies pilietį, su tokiu komunistiniu požiūriu, tokia valstybė turi išnykti neišvengiamai. Negalima tautą laikyti durniaus vietoje ir tuo pačiu jai vadovauti - tai du nesuderinami dalykai, kurie gali būti tik kažkokį laikiną laiko tarpą.

Taip       2017-05-21 19:47

Tarabilda teisus. Raigrybas įgriso iki gyvo kaulo.

Tarabilda       2017-05-21 19:32

Gal jau laikas šitam isteriškam kamšalo gamintojui Raigerdui priverti Tiesos.lt vartelius? Bet kokią rimtą diskusiją jis užpila beprasmišku kamšalu. Arba visiems laikams arba diskvalifikuoti kokiems 3 mėnesiams. Būčiau iš anksto dėkingas portalo administratoriui už supratimą.

Raigerdas apie kolektyvinį protą       2017-05-21 19:23

Gaila ir apmaudu, kad Krescencijus Stoškus, būdamas tikrai šviesaus proto žmogus, pradėjo visiškai nusišnekėti. Jam nebūtų atsitikusi tokia bėda, jeigu jis būtų nors šiek tiek pasigilinęs į Vydūno filosofiją. Gerbiami ponios ir ponai, aš suprantu, kad jums, kaip ir tiems alchemikams, norisi būti teisiais, teisingais ir atrasti tai, ko neišrado dar nei vienas genijus. Tvarkoj, darykite tai. Bet, pirmiau, nei jūs tapsite tokiais genijais, padarykite daugiau, nei padarė Vydūnas. Padarykite už jį geriau? Kodėl jūs tokie neįgalūs, su moksliniais laipsniais, su įvairiomis “protingomis” kalbomis? Daryti taip, kaip sakė Vydūnas jūs nenorite, bet padaryti geriau nei jis, jūs negalite. Tai ir yra labai puikių mūsų inteligentų, gražiai, protingai šnekančių, bet kažkodėl tai visų tų kalbų finalas yra labai apgailėtinas. Kodėl? Yra Konfucijus, iš kurio taip pat yra ko pasimokyti. Bet jūs protingesni ir už Konfucijų. Yra Kristus, kuris daug pasakė išmintingų dalykų, bet ir iš jo jums nereikia mokytis. JŪS VISKĄ ŽINOTE GERIAU UŽ BET KOKIUS PASAULIO IŠMINČIUS? Štai, kame Lietuvos tragedija, - AROGANCIJOJE. Neseniai, kalbėdamas su vienu įdomiu žmogumi, pasakiau jam tokią frazę:“Lietuvis būtinai pasakys “Aš žinau”, nors iš tikrųjų NEŽINO”. Toks Melas Lietuvoje tapo įprastu dalyku. “TARYBA VALDYS LRT” - teigia gerbiamas Kr. Stoškus. Reikia ten tik daugiau sąžinės. Suprantate, ne tokį kokteilį mes padarėme iš LRT tarybos, reikia naujo mišinio. Nors I.Krylovas sako kitaip:”„Palaukit, aš radau sekretą, – čia rėkti Asilas pradėjo, –
Tada tik muzika darniai skambės, jei sėsim iš eilės.“
Paklausė Asilo, susėdo eilute,
O muzika vis tiek – kaip neteptam rate.
Dabar kad ims visi jie rietis
Ir derėtis,
Kaip sėsti ir kurio klausyti vado”. 
Bet I. Krylovas irgi toks tipas, iš kurio mūsų inteligentai nemato jokio reikalo pasimokyti.

paklausti atsakingiausiųjų       2017-05-21 18:57

Ką daryti? Išspausdinta, bet ar bus perskaityta pačių pačiausių? Prezidentės, Premjero, Seimo pirmininko, visokių nacionalinių saugumo komitetų? Belieka tautos autoritetams nueiti pas juos ir paklausti. Ne su patarėjais ir sekretoriais rašto būdu, o tiesiai. Žiūrint į akis - ką darom, ponai?
Tada ir pasakykite likusiai tautos daliai, kaip pasikalbėjote. 
Naivu? Gal ir ne visai. Išvarys - save parodys.  Jūsų neišvarys, juk šiaip ar taip, esat paskutiniai mūsų autoritetai. Ir šituose dalykuose suprantat daugiau už Prezidentę, Premjerą, Seimo pirmininką. Bendradarbiauti juk neatsisakys? Čia pradžiai.
 

Raigerdas        2017-05-21 18:56

Iki šio straipsnio labai gerbiau Krescencijų Stoškų. Bet po šio straipsnio man jau šiaušiasi plaukai, nes jau blūdo link pasuko ir mūsų sąžiningi ir garbingi žmonės. Reiškia Lietuvą ištiko totalus nupušimas, nes pereitos visos ribos, kuriose gali būti dar sveiko proto likučių. Gerbtinieji ponios ir ponai, jūs įsivaizdavote, kad šitas pasaulis nekinta? Jūs įsivaizdavote, kad jį valdo Dievas? Jūs įsivaidavote, kad nieko nereikia daryti, nes viskas pasidarys savaime (“Laisvos rinkos” teorija)? Jūs įsivaizdavote, kad GĖRIS NUGALI BLOGĮ VISADA? Jūs įsivaidavote, kad niekam nerūpi mūsų mokesčių mokėtojų pinigai (jie rūpi, bet mažiausiai mūsų valstybei)? Jūs įsivaizdavote, kad mes išsivadavome ir esame LAISVI? Laisvi nuo, gerbtini ponios ir ponai? Jūs manėte, kad Lietuvos nereikia kurti? Kiek jūs gyvensite tokių iliuzijų pasaulyje, niekas nežino, netgi jūs patys. Bet kodėl jūs pasirinkote šitą NEATSAKOMYBĖS NEI UŽ KĄ KELIĄ? Jūs, deja, pasirinkote jį patys. Ir todėl neverkite ir neaimanuokite, koks klaikus gyvenimas darosi Lietuvoje. Kai jaunimas pradėjo išvažiuoti, jūs tylėjote arba burbėjote ir daugiau nieko nedarėte. Dabar, kai išvažiavo tiek, kada praktiškai nebeliko ateinančios kartos, tik dabar atsiranda PRAREGĖJIMAS. Tik dabar. O kur jūs buvote anksčiau? Kažką burbėjote? Ir tai buvo viskas? Ir dabar jūs norite pasakyti, kad IŠMINČIAI yra patys didžiausi kvailiai? Kodėl jūs nieko nedarėte, kad jaunimas apie jų išmintį išgirstų? Nuo giliausios senovės yra sakoma, kad SĄMONĖ yra žmogaus šviesa ir ugnis, ir tik ji yra SVEIKO PROTO POŽYMIS. Aš matau dvi pagrindines bėdas, kurios nulėmė tokią įvykių eigą: 1) Tai žmonės, kurie turi aiškų materialinį interesą ir jų tikslai yra susiję tik su tais materialiniais interesais. Visi šitie žmonės gali būti, egzistuoti tik privačiame sektoriuje, bet jokiu būdu negali būti nei vieno iš jų valstybinėse institucijose; 2)Tai žmonės, kurie įgavo įtakos po Nepriklausomybės, dauguma iš jų yra idealistai, tačiau neturi jokio supratimo apie ekonomiką, bet sprendžia apie ją; 3)Ir trečia kategorija žmonių, kurie sąmoningai užsiiminėjo Lietuvos žlugdymu ir pelnėsi iš tokios veiklos.

scalper        2017-05-21 12:09

” 3) kad be D. Kuolio, LRT prarado ir R. Sakadolskį, t.y. bene sąžiningiausią, nešališkiausią ir patikimiausią žurnalistą, galintį daugiausiai prisidėti prie civilizuotos (profesionalios, demokratinės) žurnalistikos normų diegimo Lietuvoje.”
Jeigu teises ptofesorius D. Kuolis nesugeba suprasti teisesaugos pamato nekaltumo prezumcijos, tai jokia sazine jam nepades.
————————————————-
Jeigu Runkelistano filosofijos ptofesoriu isvardinti 11 punktu tai yra pagrindines ziniasklaidos problemos, tai man atrodo kad tas kvailokas ptofesorius gyvena savo isgalvotam pasaulije.

stasys        2017-05-21 11:58

Sakau kaip kontorinis patemsiu už virvelės ir aš ..kiek gi galima čia klausytis tu aimanavimu prie Lietuviškos   ‘ raudu sienos‘ ..Perskaitęs str. pirma ka atmečiau tai ta galimybe jog autorius gimęs vakar ..o tai gali reikšti tik viena, jog jo kaip kokio žiedinio kopūsto niekas neišaugino kokiame nors hipiu ūkyje ir tai leidžia daryti prielaidą kad žmogus pamena ne tik ta šiandiena ir ta vakar ..bet ir užvakar ..dešimt metu atgal ..Aha , tikrai ko str. trūksta ..analizės ..to ką turėjome, to ką turime ir ko norėtume toje LRT matyti rytoj   ....Aš kaip panagiu lupinėtojas sakyčiau ta detalė viena iš esminiu , nes ji (analizė) leidžiame visuomenei pačiai įvertinant nuspręsti ko ir kiek toje LRT per daug ...tuo pačiu neprimetant jei neginčijamu dorybiu sąrašo kaip siekiamybės . Taip, buvo bandyta ir Kuolio ir kitu ‘reformatoriu‘ nors kiek paįvairinti nacionalinės televizijos politines laidas, bet tuo viskas ir baigėsi, ...nusvyro rankos nustojo smarkiai plakti širdys ..galimybė viešinti ir kitokias mintis buvo išmainyta į siekį kovoti savo LRT-ė mažuosius vidaus karus ..nebekreipiant dėmesio į kitą švietėjiška idėją ..kuri pasirodė atniut ne tokia jau ir lengva nešti kasdienišku žingsniu, ypač kai bėgti ir galvoti-jausti vienu metu gana sudėtinga .Nesakau kad A.Siaurusevičius idealus kaip vadovas, bet kaip žmogus Jis toks kaip ir visi.. su ta tekusia išimtimi ..nešti sau nepatogia naštą renkantis tarp pareigos valstybei IR to apie kalba Kuolys ir jo KO .  Galima pakeisti LRT tarybos skyrimo kriterijus ..galima iš naujo performuoti jos darbo tikslus ..bet kaip ne karta jau buvo iki to ..tokie pokyčiai netapo garantija tam norimam kitokiam rezultatui .Todėl savęs paklausiau ir kito klausimo,.. o kiek dar bus tu tokiu pradžių iš naujo..dėl seno ??..ir jei nespėjame su jaunimu ..gal ir nereikia spėti ?? juk kaip pradžioje minėjau .. spėti (komercija),  galvoti (tikslas),  jausti (vertybės) ..nesuderinamo žingsnio dalykai . ..o tai kas nedera mumyse visada bus pritempta ir netikra ..tam apie ka čia kalbame ir ko siekiame . Antra pilietinė pusė man primena..jog LRT ne tik visuomeninis kanalas, bet ir valdžios siekiamybes viešinantis informacinis balsas ..kurio visuomeniškumas ‚pareina‘ ne nuo gatvėje pastatytos ‚bačkos‘ ..o galimybės jame (LRT) pasisakyti visiems be išimčių ...nepamirštant ir tu esminiu ,..pilietinė visuomenė esminis valstybės pamatas ir ji ne tik ant bačkos gyvena ..Problemos atsakymas matyt slypi pastovioje rotacijoje tu kurie valdžioje ..bet kaip ta padaryti nepavertus tos pačios LRT ..pačia paprasčiausia gatvės ‚statine‘  ..sakyčiau reikalingos naujos idėjos kurios nusvertu esamas. Mažuma negali primesti didumai savo norų ,bet išklausyti ja privalome ..pageidautina viešai .Demokratija baigiasi ten kur kalba vieni, o kiti tik klausosi .. Lietuvai reiškia visko ir daug ..todėl Kuoliui siūlyčiau persvarstyti pačio padarytas klaidas ..ir jas čia paviešinti ..kaip tos diskusijos tąsa ..

$+$       2017-05-21 11:42

Romantikas gal ir taps realistu, bet naivuolis, sulaukęs tokių metų, šansų neturi. Jei R. Sakadolskis būtų supratęs į kokią Lietuvą atvažiavo, nebūtų ėjęs į tą Tarybą.

Straipsnis apie pedofilų sistemą, jungiančią valstybes, aiškiai pasako kas yra viršininkas ir nuo ko viskas priklauso. Teisminiai procesai Kedžiams, tai tik patvirtina.

Visos tos kalbos apie vakarietiškas vertybes bei demokratijas tėra fygos lapas degeneratų diktatūrai pridengti. Gali kalbėti kiek nori, niekas nuo diskusijų nepasikeis.

scalper        2017-05-21 11:11

Visiems kam nepatinka pedofilu chunta, siulau imaisiti i maista “Gelsemium Elegans “.

propatriojonas       2017-05-21 10:48

Siūlau surašyti labai protingą Peticiją kurią valdžia kaip visuomet neskaičius išmes į šiukšledėžę

Jėzusas       2017-05-21 10:31

Reikia suprasti kad žiniasklaida yra visuomenės kontrolės įrankis ir be kovos jo visuomenei niekas negrąžins.
Kita problema yra, kad ši sritis reaguliuojama įstatymais ir iš kur gauti tokią daugumą, kuri suprastų to reikšmę ir turėtų valios tai keisti. Juk Seimo dauguma ir susiformuoja naudojantis ta pačia žiniakslaida.
Trečia problema - kas ir kaip gali atrinkti visuomeninius atstovus į tarybą, kurie tikrai atstovautų tautos interesams, ne globalistiniams interesams, bet tautos. Netgi čia paminėti Kuolys ir Sakadolskis yra globalizmo tarnai.
Išvada viena - kol neatsiras diktatūros šaltinis - tai neišsprendžiama problema. Kaip tarpinis variantas labiau aktualesnis yra BBC modelis - kai televizijos direktorių skiria premjeras, tada nors valdžia turi normalų komunikacijos kanalą ir gali be iškraipymų pasakyti, tą ką nori pasakyti. Ir čia nieko blogo juk ta valdžia yra rinkta.

rutai       2017-05-21 10:23

Varykit. Pirmyn. Gal jau žinote kada ir kaip? Turbūt “lydekai paliepus”.

ruta       2017-05-21 9:53

Pirmutinis veiksmas darant LRT is tikro visuomeniniu transliuotoju , tai varyti lauk visa ta LRT gauja ir i LRT taryba rinkti ne impotentus ,o mokancius apginti viesa interesa ..

Juozapas       2017-05-21 9:52

Gerai, kad Tema tęsiama. Portalui- pliusas.
Apie Autoriaus tekstą: kiek tradiciškai foruminis- diagnozė be realistiškų idėjų receptams. Diagnozėje kurią Autorius įvardino 10 punktų, trūksta vienuolikto, esminio- visuomenės buratiniškas inertiškumas, atsisakymas priešintis tvyrančiam blogiui. Teksto pabaigoje pateikti Autoriaus siūlymai yra abstraktūs ir neturi realizacijos pamato.
Tai tiek pradžiai. Tačiau diskusijos vystymo intencija ir svarba nusveria straipsnio trūkumus. Kalbėtis reikia.

scalper        2017-05-21 7:10

Jeigu poltines partijos ir kiti komisijos rinkikai iki siol nesugebejo suprast kad valstybine ziniasklaida valdo čekistu grupuote vardan savo asmeniniu interesu. Tai dabar jau nieko nepakeisi.


Rekomenduojame

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

NOKT kreipimasis Dėl R. Šimašiaus ir kitų atsakingų asmenų neteisėtų veiksmų

Robertas Grigas. Sovietai ir tarybos

Arkivysk. Sigito Tamkevičiaus homilija per Šv. Mišias tremtinių šventėje Ariogaloje „Su Lietuva širdy“

Nuo antitarybinių eilėraščių iki „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“. Petro Plumpos istorija

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.