Religija ir filosofija

Dievo tarnas vysk. Mečislovas Reinys

Tiesos.lt siūlo   2021 m. lapkričio 14 d. 9:22

7     

    

Dievo tarnas vysk. Mečislovas Reinys

Kun. Edmundas Naujokaitis FSSPX

Brangūs tikintieji!

Lapkričio 1 dieną šventėme Visų Šventųjų iškilmę. Tą dieną minimi ne tik visi mums žinomi šventieji, turintys savo liturgines šventes ar bent įrašyti į Martyrologą, bet ir tie, kurie liko plačiau nežinomi, nebuvo tokiais paskelbti Bažnyčios, nesulaukia garbinimo, neturi savo minėjimo dienų. Per visą Bažnyčios istoriją būta daugybės kankinių, daug paslėptą gyvenimą šventai nugyvenusių asketų ir mistikų, kantrumo ir artimo meilės didvyrių.

Lietuvių tauta teturi vieną kanonizuotą šventąjį – Kazimierą, dar tris katalikų šventaisiais pripažįstamus Vilniaus kankinius: Antaną, Joną ir Eustachijų, bei tris palaimintuosius: Jurgį Matulaitį, Teofilių Matulionį ir Mykolą Giedraitį. Be jų dar yra būrelis nelietuvių kilmės šventųjų, dirbusių Lietuvoje ir čia garbinamų: šv. Bonifacas Brunonas, šv. vysk. Juozapatas Kuncevičius (kurį minėsime lapkričio 14 d.), Dievo Gailestingumo apaštalai šv. Faustina Kovalska ir pal. Mykolas Sopočka ir kt. Tad neturime tokios daugybės dangiškųjų globėjų kaip seniau už mus katalikybę priėmusios tautos, todėl turime kasmet prisiminti bent tuos kelis šventuosius, pasidomėti jų gyvenimu, šauktis jų pagalbos sunkumuose.

Taip pat neturėtume užmiršti tų, kurie dar nėra paskelbti palaimintaisiais, tačiau įvairiose Lietuvos vyskupijose jau yra pradėti jų beatifikacijos procesai ir jiems suteiktas Dievo tarno/tarnaitės titulas. Tai mūsų tautos sūnūs ir dukterys, išgarsėję savo herojiškomis dorybėmis ir nuveiktais darbais, neretai ištvėrę kankinystę. Nors jų šventumo tyrimas vyksta pagal naują, modernizuotą tvarką, dėl kurios turime rimtų abejonių, visi šie Dievo tarnai yra neabejotinai tradicinės katalikybės atstovai, neturintys nieko bendra su modernizmu, todėl galime nuoširdžiai pripažinti jų šventumą, šauktis jų užtarimo, su pagarba lankyti jų palaidojimo ar pagerbimo vietas. Todėl Dievo tarnams ateinančiais mėnesiais paskirsime vieną kitą pamokslą.

Šiandien turime 11 paskelbtųjų Dievo tarnais lietuvių, dviejų iš jų beatifikacijos procesai vyksta ne Lietuvos vyskupijose. Dievo tarnų titulai jiems pripažinti tarp 1986 ir 2017 metų. 1986 metais Čikagos arkivyskupija pradėjo seserų kazimieriečių steigėjos Dievo tarnaitės Marijos Kazimieros Kaupaitės beatifikacijos bylą, 2010 m., Romoje pripažinus jos dorybių herojiškumą, ji vienintelė turi garbingosios Dievo tarnaitės (lot. Venerabilis) titulą.

***

Lapkričio 8 dieną mirė Vilniaus arkivyskupijos Dievo tarnas arkivysk. Mečislovas Reinys, lapkričio 18 d. – Telšių vyskupijos Dievo tarnas vysk. Vincentas Borisevičius. Trumpai prisiminkime jų gyvenimą ir nuopelnus.

Mečislovas Reinys gimė dab. Zarasų rajone, kaimelyje egzotišku Madagaskaro pavadinimu, gausioje 11 vaikų šeimoje. Tais laikais kaimas vadintas Bykovu, Madagaskaru jį vėliau pavadinęs pats Reinys. Gal jį įkvėpė keliautojas Kazys Pakštas, kuris siūlė lietuvių tautos valstybę kurti toli nuo grėsmingų kaimynų, toje Afrikos saloje?

Mečiukas jau nuo pat mažens buvo pamaldus, – kluone vienmečiams vaikams, užsilipęs ant sijos, sakydavo pamokslus. Našle likusi, bet didelį ūkį valdanti motina išgalėjo gabų sūnų leisti į mokslus. Baigęs mokslus Rygos gimnazijoje, Vilniaus seminarijoje ir St. Peterburgo dvasinėje akademijoje (kur jam dėstė ir prof. Pranciškus Būčys), jis 1907 metais buvo įšventintas kunigu. Jaunas kunigas tęsė teologijos, filosofijos, apologetikos studijas Belgijoje ir Prancūzijoje, išmoko net devynias kalbas. Kaip ir Stasys Šalkauskis, tuo metu jis buvo susižavėjęs Vladimiro Solovjovo etine filosofija. Mečislovas, to meto bene labiausiai išsilavinęs lietuvis kunigas, tapo Vilniaus kunigų seminarijos filosofijos ir sociologijos profesoriumi. Įstojo į neseniai susikūrusią krikščionių demokratų partiją, parašė jos naują programą, o 1925–1926 metais net ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas. Ministras Reinys kartu su apaštališkuoju vizitatoriumi arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu labai daug nuveikė tvarkant santykius su Šventuoju Sostu (Bažnytinės provincijos įkūrimas, konkordatas ir kt.). Jo pastangomis 1926 m. buvo pasirašyta sutartis su sovietais dėl nepuolimo.

Nuo 1922 iki 1940 metų Reinys vadovavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto Psichologijos katedrai, kūrė lietuvišką psichologijos terminiją. Pasak Algirdo Gaižučio (Soter, 2014), Reinį galima vadinti neotomistinės filosofijos pradininku Lietuvoje. Kadangi Reinys buvo itin geras oratorius, į jo paskaitas universitete plūsdavo studentai ir šiaip klausytojai. Dėl vyskupų konflikto su tautininkų valdžia kuriam laikui buvo pašalintas iš profesoriaus pareigų. Lietuvos episkopatas pavedė vysk. Reiniui rūpintis steigti naują katalikų universitetą, jis buvo numatytas universiteto rektoriumi. Didžiulės pastangos buvo bergždžios: tautininkų valdžia atidaryti universiteto neleido.

1922 m. Reinys dalyvavo įkuriant Lietuvos katalikų mokslo akademiją ir buvo jos pirmuoju sekretoriumi. Rašė filosofijos, religijos, pedagogikos, psichologijos, visuomenės gyvenimo, politikos temomis į kelias dešimtis periodinių leidinių. 1939 m. jis išleido pirmą Europoje nacizmą kritikuojančią knygą „Rasizmo problema“. Buvo daugybės straipsnių apie komunizmo amoralumą, ateizmo klaidingumą autorius. Organizavo katalikų akciją Lietuvoje, buvo vienas iš ateitininkų organizacijos kūrėjų ir vadovų. Kaip įmanydamas skatino jaunimą mokytis, steigė stipendijas, fondus, šalpos draugijas.

1926 metais Reinys konsekruotas vyskupu – Vilkaviškio vyskupo Karoso padėjėju, o 1940 metais paskirtas tituliniu arkivyskupu, Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėju. Lietuvis Reinys visaip stengėsi palaikyti gerus santykius su lietuviams nepalankiu arkivyskupu Jalbžykovskiu, bet su juo elgiamasi buvo blogai. Reiniui nebuvo suteiktas nei būstas, nei lėšų pragyventi, kurijos personalas jį atvirai užgauliojo, kraustė stalčius, visiškai neleido dirbti.

Sunkiais vokiečių okupacijos metais, 1942 m. areštavus ir Marijampolėje įkalinus arkivyskupą, Reinys ėjo Vilniaus, Minsko ir Mogiliovo arkivyskupijų apaštališkojo administratoriaus pareigas. Tą pačią dieną, kai jis perėmė šį postą, iš sovietų lėktuvo numesta bomba pataikė į namą Šv. Mikalojaus gatvėje, kur glaudėsi Reinys, ir užmušė tris žmones, o jį patį sužeidė. Reinys gerai pažinojo palaimintąjį kunigą Mykolą Sopočką, šv. Faustinos Kovalskos nuodėmklausį, tuoj suvokė pamaldumo Dievo Gailestingumui didžiulę reikšmę tais sunkiais laikais. Vos išsigydęs per bombardavimus patirtą sužeidimą, gegužės 29 dieną jis pasirašė imprimatur lietuviškam Dievo Gailestingumo Vainikėlio tekstui. Tai pirmasis lietuviškas leidinys apie pamaldumą Dievo Gailestingumui. Jau po karo, 1946 metais, arkiv. Reinys leido Atvelykio sekmadienį švęsti universiteto Šv. Jonų bažnyčioje kaip Dievo Gailestingumo šventę.

Lenkų dvasininkai Vilniuje buvo nepalankūs arkivysk. Reiniui, laikė jį popiežiaus Pijaus XII, dėl politinių priežasčių nemėgstamo lenkų, statytiniu. Reinys tylomis pakentė sunkumus, vykdė visas savo pareigas: atgaivino kunigų seminarijos veiklą, lygiai rūpinosi visų tautybių kunigais ir tikinčiaisiais. Jis leido pamoksluose ir pamaldose vartoti ne tik lenkų, bet ir lietuvių bei rusų kalbas, dėl to Baltarusijoje susilaukė nemažai atsivertimų į katalikybę. Spaudžiamas lenkų, Šv. Sostas draudė Reiniui praleisti Marijos litanijos kreipinį „Lenkijos Karaliene, melski už mus!“ bei iš naujai spausdinamo kalendoriaus pašalinti gegužės 3-jąją kaip Marijos, Lenkijos Karalienės iškilmę, tačiau Reinys argumentuotai apgynė savo sprendimus. 1944 metais, karui besibaigiant, Armijos Krajovos partizanai nusiaubė Vilniaus kurijos patalpas ir išplėšė kasą.

Dar 1941 m. į Sibirą buvo išvežta daug artimų arkiv. Reinio giminaičių. Nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios buvo bandoma arkivyskupą užverbuoti, šantažuojant į nelaisvę patekusių giminaičių likimu. Siekta, kad jis bažnytinės vyresnybės vardu pasirašytų kreipimąsi į partizanus, kviečiantį juos pasiduoti. Arkiv. Reinys kategoriškai atsisakė, savo poelgį grįsdamas Bažnyčios kanonais, neleidžiančiais kištis į politiką. Jo tardymų medžiaga liudija tiesius ir tvirtus atsakymus okupantams: „Kaip galima pasitikėti valdžia, kuri 1941 m. čiupo šimtus tūkstančių žmonių ir, nepateikdami kaltinimų, trėmė į Sibirą? Tai daroma ir dabar – taip pat vyksta masiniai areštai ir trėmimai į lagerius.“ Per kitą susitikimą su valdžios pareigūnais arkivyskupas sakęs: „Jeigu dvasininkas savo noru eina bendradarbiauti, tai tegul sprendžia pagal sąžinę, bet prievartauti negalima… Jūs tikriausiai žinote apie mano iškvietimą į Valstybės saugumo ministeriją. Aš gerbiu šią aukštą įstaigą. Bet kada man, arkivyskupui, septyniasdešimtmečiui senukui pabalusiais plaukais, tiesiai pasiūlė tapti agentu ir šnipu, mane tai sukrėtė. Man pareiškė, kad parengs specialią agento instrukciją. Aš manau, kad toks pasiūlymas iš Valstybės saugumo komiteto buvo įžeidžiantis ir nesolidus.“

1947 metų pradžioje arkiv. Mečislovas Reinys raštu sovietų valdžiai protestavo prieš Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių varžymą. Tų metų birželio 12 d. jis buvo sovietų valdžios suimtas, tardytas, o lapkritį Ypatingojo pasitarimo „už talkininkavimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją“ nuteistas 8 metams ir įkalintas Vladimiro (Rusija) kalėjime. Beje, šiame kalėjime Reinys jau 1919 metais buvo trims mėnesiams įkalintas bolševikų.

Nelaisvėje pasižymėjo nuoširdumu, dosnumu labiau stokojantiems, kuklumu. Žinoma, kad 1951 m. žuvus vienam kalinių, jis guodė kitus likimo draugus: „Neliūdėkime. Nukankintieji kovoja drauge su mumis… Jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena amžinai.“ Arkivyskupas nelaimės draugams net skaitydavo filosofijos paskaitas. Siuntiniuose gautą maistą padalydavo kameros draugams po lygiai, bet per gavėnią atiduodavo viską, sau nepasilikdamas nieko. Labai daug melsdavosi. Nors sveikata smarkiai prastėjo, niekada nebuvo irzlus ar nervingas.

Arkivyskupas Reinys mirė kalėjime 1953 m. lapkričio 8 d. kaip tikras kankinys. Palaidotas bendrame kape, reabilituotas tik 1989 metais. 1990 m. pradėta beatifikacijos byla. Vilniaus Arkikatedros Tremtinių koplyčioje ir gimtosios Daugailių parapijos šventoriuje saugoma po kapsulę žemių, pirmaisiais Atgimimo metais parvežtų iš Vladimiro kalėjimo kapinaičių – jo kūno relikvijų neišliko.

Bus daugiau

Šaltinis: fsspx.lt

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

okupacijų ir Laisvės kovų muziejaus        2021-11-16 0:26

„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27,47)

Tavo šauksmas, Viešpatie, nesiliauja skambėjęs ir aidi tarp šių sienų, kurios primena daugelio šios tautos sūnų išgyventas kančias. Lietuviai ir kilę iš kitų tautų, savo kūnais patyrė visagalybės šėlsmą tų, kurie siekė visa kontroliuoti.

Tavo šauksme, Viešpatie, atranda atgarsį nekaltųjų šauksmas, kuris susilieja su tavo balsu ir kyla į dangų. Tai yra skausmo ir kartėlio, apleidimo ir bejėgiškumo, žiaurumo ir beprasmybės Didysis Penktadienis, kurį išgyveno ši Lietuvių tauta prieš nesuvaldomą, sukietinančią ir apakinančią širdį ambiciją.

Šioje atminties vietoje meldžiame tave, Viešpatie, kad tavo šauksmas išlaikytų mus budinčius. Kad tavo šauksmas, Viešpatie, išlaisvintų iš dvasinės ligos, kuria, kaip tauta, esame nuolat gundomi: užmiršti savo tėvus, ir tai kiek jie yra išgyvenę ir kentėję.

Tavo šauksme ir mūsų tėvų, kurie daug iškentėjo gyvenime, mes galime atrasti drąsos ryžtingai įsipareigoti dabarčiai ir ateičiai: kad šis šauksmas būtų paskata neprisitaikyti prie supaprastintų šio laiko mados šūkių ir, bet kokių bandymų sumenkinti ir atimti iš bet kurio asmens orumą, kuriuo Tu jį esi aprengęs.

Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypatingai bejėgių ir pažeidžiamųjų teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja.

Viešpatie neleisk, kad mes būtume kurti šauksmui tų, kurie šiandien nepaliauja šauktis dangaus.

Šaltinis: vaticannews.va/lt
„Kristus Jėzus – mūsų viltis“: Popiežiaus Pranciškaus kalbos Lietuvoje

Maldoje        2021-11-15 0:37

Karštoje maldoje    
kreipkimės į Tėvą,
kad padėtų gyventi ateisiančio Jėzaus Žodžiu.
Prašykime Jo, kad kasdien atsiųstų mums gerąjį angelą ir žadintų ramybę ir džiaugsmą laukiant Viešpaties atėjimo.
Su meile išpažinkime:

„Tik Tu visa mano laimė.“

Didvyriškumo turi ne kiekvienas,        2021-11-15 0:05

bet į Dievą atsiremiantis žmogus yra nenugalimas, nepasiduodantis Kompromisams!

arkiv. Mečislovas Reinys        2021-11-14 21:06

žuvus vienam kalinių, jis guodė kitus likimo draugus: 

„Neliūdėkime. Nukankintieji kovoja drauge su mumis… Jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena amžinai.“

Bus daugiau!       2021-11-14 21:03

Labai ačiū už info - labai lauksime!

Ačiū!!!        2021-11-14 21:01

didvyriams Lietuvos kankiniams!
prisiminti - tai mūsų tautos sūnūs ir dukterys, išgarsėję savo herojiškomis dorybėmis ir nuveiktais darbais, neretai ištvėrę kankinystę!

Kankiniai ir Dievo tarnai        2021-11-14 20:55

šauktis jų pagalbos sunkumuose ir jų užtarimo!

Rekomenduojame

Vengrijos šeimų ministrė K.Novak: daugiau nei 70 tūkst. šeimų suteiksime paramą būsto renovacijai

Ramūnas Aušrotas. Reikia panaikinti Valstybinę vaiko teisių apsaugos tarnybą

JAV mažėja gyventojų parama griežtesnei ginklų kontrolei

Lenkijos vyriausybė mažins mokesčius kurui, dujoms ir elektrai

Linas Karpavičius. PSO susitarimas dėl pandemijos gali apriboti žmogaus teises

Austrijoje vyko protestai prieš privalomus COVID-19 skiepus

JAV vidurinių mokyklų bibliotekose – pornografinio turinio knygos

Kai laisvoje šalyje reikia dėkoti už drąsą kalbėti…

Austrija neklauso abejojančių dėl eutanazijos

Kalifornijos miestas pritarė pasiūlymui atmesti bet kokius valstijos ar federacinius nurodymus dėl Covid

Vytautas Sinica. Marazmai tęsiasi

Didelė demonstracija prieš vakcinų pasus Gioteborge, Švedijoje

Kun. Nerijus Pipiras. Bronius Laurinavičius: Tiesos skambesio vedamas

Romas Lazutka. Mūsų pasivažinėjimams gamtą tesaugo varguoliai

Olga Vėbrienė. Nusikaltimų gamtai nebetirsime?

Sveikatos teisės institutas. Premjera: „Aš esu mes. Išlikti žmogumi“

Liudvika Meškauskaitė. Pasitikėjimo Lietuvos žiniasklaida problema C-19 pandemijos laikotarpiu

Žodžio laisvė svetur – Kolumbijoje socialinių tinklų žvaigždė apgynė savo tradicines pažiūras į šeimą

Memorialas Kryžkalnyje bus papildytas naujomis partizanų pavardėmis

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Atsitieskite ir pakelkite galvas – I Advento sekmadienis

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminėjimas

Lenkijos premjeras siunčia vaizdo žinutę: mes giname Europą

Iššūkis gyventi pagal sąžinę

Vytautas Sinica. Apie architektūrą

Vidas Rachlevicius. E. Macronas ir A. Lukašenka. Lyginti negalima, bet palyginkim

Pasaulis ir Lietuva: Lenkija dėmesio centre/Ukraina ginkluojasi/Landsbergis pagirtas JAV

Amerikoje daugėja pastorių, dėl pandemijos norinčių nutraukti nuolatinę tarnystę

Ramūnas Aušrotas. Nauja sąvoka Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme

Kyle Rittenhouse byla. Žiniasklaida pateikė realybės neatitinkančią versiją

Almantas Stankūnas. Ar jis ir Co yra diplomatai ar Rusijai ir Vokietijai naudingi joms dirbantys idiotai?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.