Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Didžiojo Šeštadienio Geroji Naujiena. Tuščio kapo žinia

Tiesos.lt redakcija   2021 m. balandžio 3 d. 19:39

3     

    

Didžiojo Šeštadienio Geroji Naujiena. Tuščio kapo žinia

Šeštadieniui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo.

Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis.
 
Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs“.

Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.“ (Mk 16, 1–8)

* * *

Didįjį šeštadienį išgyvename Viešpaties kapo tylą – Dievo meilės iki galo slėpinį. Pasitikėdami Jo žodžiu kiekvienas asmeniškai ir/ar bendruomenėje junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: būkime Jo pergalės prieš mirtį ir nuodėmę dalininkais – Prisikėlimo vaikais.


Benediktas XVI. Malda ir tyla

„Bažnyčios žinios“ | 2012 (3 / 381)

Brangūs broliai ir seserys!

Ankstesnėse katechezėse kalbėjau apie Jėzaus maldą ir šių apmąstymų nenorėčiau užbaigti trumpai nestabtelėjęs prie Jėzaus tylos, tokios svarbios puoselėjant santykį su Dievu, temos.

Posinodiniame apaštališkajame paraginime Verbum Domini atkreipiamas dėmesys į tylos vaidmenį Jėzaus gyvenime, pirmiausia ant Golgotos: „čia susiduriame su žodžiu apie kryžių (1 Kor 1, 18). Žodis nutyla, virsta mirtina tyla, nes išsisakė iki galo, nieko iš to, ką turėjo pasakyti, sau nepasilikdamas“ (12). Turėdamas prieš akis šią kryžiaus tylą, šv. Maksimas Išpažinėjas Dievo Motinai į lūpas įdeda šį pasakymą: „Bežodis yra Tėvo Žodis, sukūręs kiekvieną kalbantį kūrinį; negyvos akys to, kuriam tariant žodį ar duodant ženklą juda visa, kas gyva“ (La vita di Maria: Testi mariani del primo millennio, 2. Roma 1989, p. 253).

Kristaus kryžius ne tik pateikia Jėzaus tylą kaip jo galutinį žodį Tėvui, bet ir parodo, kad Dievas kalba per tylą: „Dievo tyla, visagalio Tėvo tolybės patyrimas, yra Dievo Sūnaus, įsikūnijusio Žodžio, žemiškojo kelio esmingai svarbi atkarpa. Kabodamas ant kryžiaus, jis dejavo dėl šios tylos jam keliamo skausmo: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mk 15, 34; Mt 27, 46). Klusnus ligi paskutinio atodūsio, Jėzus mirties tamsybėje šaukėsi Tėvo. Jam jis save patikėjo perėjimo iš mirties į amžinąjį gyvenimą akimirką: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią (Lk 23, 46)“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Verbum Domini, 21). Tai, ką Jėzus patyrė ant kryžiaus, daug pasako apie besimeldžiančio žmogaus situaciją ir apie maldos viršūnę: išklausę Dievo žodį ir jam pritarę, turime lygiuotis į Dievo tylą, kuri yra svarbi to paties Dievo žodžio išraiška.

Žodžio ir tylos dinamika, būdinga Jėzaus maldai per visą jo žemiškąją egzistenciją, pirmiausia ant kryžiaus, dviem aspektais užkliudo ir mūsų maldos gyvenimą.

Pirmasis susijęs su Dievo žodžio priėmimu. Norint išgirsti tą žodį, būtina išorinė ir vidinė tyla. O mūsų dienomis tai ypač sunku. Mūsų amžius neskatina susikaupimo; priešingai, kartais susidaro įspūdis, kad žmonės tiesiog bijo bent akimirkai atsiplėšti nuo žodžių ir vaizdų srauto, ženklinančio ir pripildančio mūsų kasdienybę. Dėl šios priežasties jau minėtame paraginime Verbum Domini priminiau būtinybę mokyti branginti tylą: „Iš naujo atrasti Dievo žodžio centrinę vietą Bažnyčios gyvenime taip pat reiškia vėl atrasti vidinio susikaupimo ir ramybės prasmę. Didžioji Bažnyčios tėvų tradicija moko, kad Kristaus slėpiniai susiję su tyla ir kad tik joje Dievo žodis gali surasti sau buveinę, kaip surado Marijoje, kuri buvo neperskiriamai ir žodžio, ir tylos moteris“ (66). Šis principas – tai, kad be tylos žodžio negirdime, nesiklausome, nepriimame, – pirmiausia galioja asmeninei maldai, bet sykiu ir mūsų liturgijai: kad padėtų autentiškai įsiklausyti, joje irgi turi nestigti tylos ir neverbalinio priėmimo akimirkų. Visada aktuali išlieka šventojo Augustino pastaba: Verbo crescente, verba deficient – „Žodžiui augant, žodžių mažėja“ (plg. Sermo 288, 5: PL 38, 1307; Sermo 120, 2: PL 38, 677). Evangelijose dažnai pasakojama, kad Jėzus – ypač lemtingų apsisprendimų momentais – pasitraukia nuo minių bei mokinių į vienumą tyliai pasimelsti ir išgyventi savo sūniško santykio su Tėvu. Tyla geba pačioje mūsų gelmėje atverti vidinę erdvę gyventi Dievui, kad jo žodis liktų mumyse, meilė jam įsišaknytų mūsų protuose bei širdyse ir gaivintų mūsų gyvenimą. Tad pirmasis aspektas yra štai toks: vėl mokytis tylos, atvirumo klausymuisi, atveriančio mus kitam, Dievo žodžiui.

Tačiau tylos santykiui su malda būdingas dar ir antras svarbus elementas. Mat ne tik mes tylime, norėdami įsiklausyti į Dievo žodį; melsdamiesi dažnai atsiduriame Dievo tylos akivaizdoje, jaučiamės apleisti, mums atrodo, kad Dievas mūsų nesiklauso ir neatsako. Tačiau tokia Dievo tyla – patirta ir Jėzaus – nėra jo tolumo ženklas. Krikščionys gerai žino, kad Viešpats yra arti ir klausosi net kančios, atmetimo ir vienatvės tamsoje. Jėzus nuramina mokinius ir kiekvieną iš mūsų patikindamas, kad Dievui kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką gerai žinomi mūsų poreikiai. Jis moko mokinius: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 7–8): atidi, tyli, atvira širdis yra daug svarbiau už žodžių gausą. Dievas artimai mus pažįsta, daug giliau negu pažįstame patys save, jis mus myli – ir to žinojimo turi pakakti. Čia labai reikšminga tai, ką Biblijoje patyrė Jobas. Šis vyras greitai netenka visko: šeimos, turto, draugų, sveikatos. Atrodo, kad Dievas jį visiškai apleido, jo atžvilgiu laikosi visiškos tylos. Vis dėlto Jobas nenutraukia santykio su Dievu, kalbasi su juo, šaukia jam; maldoje, nepaisydamas visko, išsaugo savo tikėjimą ir galiausiai atranda savo patirties ir Dievo tylos vertę. Tada, kreipdamasis į Kūrėją, padaro išvadą: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave“ (Job 42, 5): mes beveik visi pažįstame Dievą iš gandų, ir juo labiau atsiveriame jo tylai, juo labiau jį iš tikro pažįstame. Šis didžiausias pasitikėjimas, atveriantis kelią į netikėtą susitikimą su Dievu, bręsta tyloje. Šventasis Pranciškus Ksaveras melsdavosi sakydamas Viešpačiui: „Myliu tave ne todėl, kad gali man dovanoti dangų ar pasmerkti į pragarą, bet kad esi mano Dievas. Myliu tave, nes tu esi tu.“

Baigiant mūsų apmąstymus apie Jėzaus maldą, į galvą ateina pamokomų žodžių iš Katalikų Bažnyčios katekizmo: „Maldos tikrovę mums tobulai apreiškė Žodis, tapęs kūnu ir pasiliekantis tarp mūsų. Stengtis suprasti Jo maldą, apie kurią mums kalba Jo liudytojai Evangelijoje, reiškia artintis prie švento Viešpaties Jėzaus kaip prie degančio krūmo: pirmiausia kontempliuoti Jį patį besimeldžiantį, paskui klausytis, kaip Jis mus moko melstis, ir pagaliau patirti, kaip Jis iš- klauso mūsų maldą“ (2598). O kaip Jėzus mus moko melstis? Katalikų Bažnyčios katekizmo santraukoje aiškiai atsakoma: „Jėzus mus moko melstis ne tik Tėve mūsų malda, – tai tikrai pagrindinis mokymo melstis aktas, – bet ir melsdamasis pats. Taigi jis atskleidžia ne tik turinį, bet ir tikrai maldai reikalingas nuostatas: Karalystės ieškančios ir priešams atleidžiančios širdies tyrumą, drąsų ir sūnišką pasitikėjimą, peržengiantį tai, ką jaučiame ir suprantame, mokinius nuo pagundų saugantį budrumą“ (544).

Apžvelgdami evangelijas matėme, kokiu būdu Viešpats mums, kai meldžiamės, yra pašnekovas, draugas, liudytojas ir mokytojas. Jėzuje atsiskleidžia mūsų dialogo su Dievu naujybė – sūniškoji malda, kurios Tėvas laukia iš savo vaikų. Iš Jėzaus taip pat sužinome, kad nuolatinė malda padeda aiškinti savo gyvenimą, apsispręsti, atpažinti ir priimti savo pašaukimą, atrasti Dievo mums dovanotus talentus, kasdien vykdyti jo valią, kuri yra vienintelis kelias, vedantis į pilnatvišką savo egzistencijos įgyvendinimą.

Mums, kuriems taip dažnai rūpi darbo našumas ir pasiekiami konkretūs vaisiai, Jėzaus malda rodo, jog turime stabtelėti ir patirti artimo santykio su Viešpačiu momentų, atsiplėšti nuo kasdienio šurmulio, kad įsiklausytume, pasiektume „šaknį“, palaikančią ir maitinančią gyvenimą. Viena iš gražiausių Jėzaus maldos akimirkų kaip tik yra akimirka, kai jis, matydamas savo pašnekovų ligą, bėdą ar ribotumus, pirma malda kreipiasi į Tėvą, taip pamokydamas aplinkinius, kur reikė- tų ieškoti vilties ir išgelbėjimo šaltinio. Jau esu priminęs Jėzaus maldos prie Lozoriaus kapo jaudinantį pavyzdį. Evangelistas Jonas pasakoja: „Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: Lozoriau, išeik!“ (Jn 11, 41–43). Tačiau didžiausią maldos Tėvui gelmę Jėzus pasiekia per savo kančią ir mirtį ištardamas galutinį „taip“ Dievo planui ir atskleisdamas, kad žmogaus valia tinkamai įgyvendinama tada, kai visiškai laikosi dieviškosios, o ne jai priešingos valios. Į šią Jėzaus maldą, jo šūksnį Tėvui ant kryžiaus „įsilieja visos visų laikų žmonijos baimės, vergavimas nuodėmei ir mirčiai, visi išganymo istorijos prašymai ir užtarimai. Tėvas visa tai priima ir, pranokdamas visas žmogiškas viltis, išklauso prikeldamas Sūnų. Taip įgyvendinama ir atbaigiama maldos drama kūrimo ir išganymo ekonomijoje“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2606).

Brangūs broliai ir seserys, kupini pasitikėjimo prašykime Viešpaties, kad įgalintų mus gyventi sūniška malda, kasdien mokantis iš vienatinio Sūnaus, tapusio žmogumi mums parodyti, kaip turėtume kreiptis į Dievą. Šventojo Pauliaus žodžiai apie krikščioniškąjį gyvenimą galioja ir mūsų maldai: „Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 38–39).

2012 m. kovo 7 d.

baznycioszinios.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kad būsi šiuolaikiškas,       2021-04-4 3:14

kuo tai pasireikš? Gal nustosi būti priedu prie savo “asmens identifikavimo dokumento”, t.y. prie jo mikročipo, bent sudarant elementarias sutartis?
Ne, deja: tikrovėje jau dabar veikia ne asmenys, bet “identifikavimo dokumentai”, pats esi tik dokumento nešiotojas, non-person.
OK, čia aišku.
Bet toliau dar geriau: jei atmesi, ar tik būsi viso labo nurašytas kaip atsilikęs tamsuolis?
Ne, deja: jei atmesi, negalėsi pratęsti nei savo bankinės kortelės, nei to “identifikacijos dokumento”. Artimesnėje ateityje pakeitus viską tobuliausiu “atpažinimo kodu”, kuris bus ir pasas, ir bankinė kortelė, net parduotuvėje nieko nenusipirksi, nes pinigų nebeliks, jie bus visai išimti iš apyvartos. Jau dabar žmonės pratinami prie atsiskaitymų be kasos aparatų. Taigi greit “asmens atpažinimo dokumentas” atstos ir pinigus.
Be abejo, tai suteikia neregėtas galimybes žemės resursus supirkusiems subjektams manipuliuoti net pasaulio populiacija pagal savo interesus ir poreikius, t.y. tobuliausiais elektroniniais būdais pavergti visą žmoniją. Ne be reikalo žmonės po truputį buvo prie to pratinami nuo pat 911 “dvynių” (beje, ir už jų buvusio pastato Nr 7, į kurį joks lėktuvas neįsirėžė) sugriovimo, po kurio prasidėjęs gąsdinimas musulmonų terorizmu privertė ieškoti išsigelbėjimo ne pas Kristų, bet pas policiją. Covid tėra tik naujas to paties etapas, tik išsigelbėjimo visi ieško Bilo Geitso (Bill Gates) propaguojamoje vakcinacijoje, kuri labiau rizikinga nei pats covidas. 666 (= www, o be to, ir aukso svoris talentais, kurį Saliamonas kasmet gaudavo iš sabėjų) akivaizdžiai, mums jau regint, ir yra tai, be ko “nei pirksi, nei parduosi”.
Naivu dabartyje matyti “komunizmo” sugrįžimą. Politinis komunizmas buvo neslėpta prievarta, išjudinusi galingą pasipriešinimą (tiesa, išskyrus Kiniją su jos konfucionistine tradicija laikyti viršininką savo tėvu). Tačiau daugelis nežino arba nepamąsto, kad žodis “komunizmas” neatsiejamas nuo jungomosi į Kristaus Kūną su tūkstantmete praktika nuo pirmųjų vienuolynų iki pat dabartinių. Tai tobuliausia Kristaus pasiūlyta socialinė programa.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais krikščionys nebėgo nuo užmušančiųjų kūną, net priešingai, daugelis troško nusikryžiuoti kartu su Viešpačiu. Mūsų dienomis Tikėjimo kongregacija perspėja, kad vakcinose abortuota medžiaga, bet tik mažuma katalikų kreipia į tai dėmesį. Kas kaltas? Ar kalti kažkokie “jie”, ar mes patys?
Apokalipsė nėra kažkas tyčia ant mūsų siunčiama, ji yra mūsų pačių veidrodis. Šis veidrodis nemeluoja, antikristas čia pat.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius       2021-04-3 19:53

Nenusigąskite! Jis prisikėlė!


Jėzaus mirtis ant kryžiaus sukrėtė artimiausius Jėzaus mokinius lyg žemės drebėjimas, po griuvėsiais palaidodamas visas naujo palaiminto gyvenimo viltis, kurias Galilėjos Mokytojas buvo pažadinęs savo klausytojų širdyse.

Evangelijoje minimi iš Jeruzalės į Emausą keliaujantys du mokiniai akivaizdžiai paliudija, kaip giliai jie buvo sukrėsti Jėzaus nukryžiavimo. Jie kalbėjo: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“ (Lk 24, 21). Ištikimiausios moterys, lydėjusios Jėzų ir jam patarnavusios per jo keliones po Galilėją, ankstų Velykų rytą atėjo ne susitikti su Jėzumi, bet tik atiduoti mirusiam Mokytojui paskutinės pagarbos; jos turėjo tik vienintelį rūpestį: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ (Mk 16, 3). Jų viltys buvo palaidotos po šiuo dideliu akmeniu.

Tačiau Velykų rytą moterys rado akmenį nuritintą, o įėjusios į kapo rūsį pamatė jaunuolį, apsivilkusį baltais rūbais, kuris nusigandusioms moterims kalbėjo: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją“ (Mk 16, 6–7).

Kaip du vandens lašai šiandien esame panašūs į tuos bėgančius mokinius ir išsigandusias moteris. Antri metai esame varginami koronaviruso pandemijos, kuriai nesimato aiškaus galo, o mus pasiekiančios mokslininkų prognozės artimoje ateityje nežada nieko gero.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius       2021-04-3 19:53

Nenusigąskite! Jis prisikėlė!


  Dar didesnė bėda už fizinę pandemiją yra dvasinė pandemija – didelis žmonių susipriešinimas.

Mes esame supami sekuliarios, tiksliau kalbant, mirties kultūros, kuri bando užritinti akmenį ant mūsų tikėjimo ir palaidoti jį drauge su krikščioniška samprata apie vyro ir moters santuokos keliu kuriamą šeimą ir biologinę žmogaus prigimtį, kurią atsinešame ateidami į šį pasaulį. Šventvagiškai bandoma „perkurti“ žmogų, tarsi jis būtų ne Dievo kūrinys, bet tik evoliucionavęs biologinis gyvis, kurį pagal savo įgeidžius gali „perkurti“ į Dievo vietą pretenduojantis žmogus. Nors ir absurdiškos idėjos, bet jos įkyriai peršamos per visas komunikavimo priemones. Priimk jas, ir būsi šiuolaikiškas, pažangus žmogus, o jei atmesi, būsi nurašytas kaip atsilikęs, tamsuolis.

Per Velykas švenčiamas Jėzaus Prisikėlimas mums yra be galo brangus, nes jis drąsina eiti per gyvenimą su neblėstančiu įsitikinimu, kad mus lydi už mus ant kryžiaus miręs ir prisikėlęs Viešpats. Mylėdamas mus, Dievo Sūnus paaukojo savo gyvybę ant kryžiaus medžio, ir jo meilės mes esame nuolat supami, jei tik ištikimai laikomės Prisikėlusiojo rankos. Jis mus lydi mūsų džiaugsmo ir skausmo valandose ir savo prisikėlimu teikia negęstančią viltį, kad ir mes prisikelsime amžinajam gyvenimui.

Tikėjimas į prisikėlusįjį Jėzų buvo pagrindas susikurti naujajai pasaulio civilizacijai, kurios pagrindinės žymės yra pagarba ir tarnavimas žmogui, net ir tuomet, kai žmogus atmeta šį tikėjimą. Velykos mums primena Jėzaus pasirodymus savo mokiniams ir jų siuntimą į pasaulį skelbti Evangelijos ir padaryti visų tautų žmones Prisikėlusiojo mokiniais.

Ši Prisikėlimo žinia yra tokia didelė, kad ne vieną priverčia suabejoti, ar tikrai Jėzus prisikėlė. Jei Jėzus nebūtų prisikėlęs ir pasirodęs savo mokiniams, kokia jėga būtų vertusi juos eiti į pasaulį, skelbti Evangeliją ir už šį skelbimą mirti kankiniais? Ant šio apaštalų tikėjimo kūrėsi į prisikėlusįjį Jėzų tikinčių žmonių šeima, kuriai ir mes priklausome. Esame laimingiausi šio pasaulio vaikai, nes mus nušviečia Velykų šviesa.

Sveikinu visus Jėzaus draugus, susibūrusius į tikinčiųjų šeimą, ir linkiu, nepaisant visų mūsų dienų negandų, išlikti viltingiems ir kupiniems meilės bei krikščioniškojo optimizmo.


Rekomenduojame

Vytautas Budnikas. Ar mūsų Konstitucija yra neutrali idiotiškoms permainoms?

Ramūnas Aušrotas. Konstitucinės tėvų teisės interpretuojamos kuo siauriau, valstybės – kuo plačiau

Jurgos Lago ir Vido Rachlevičiaus pokalbis: Lietuva yra pasmerkta, nes valdžia nežino, kur veda, o mes nežinome, kur einame

Alvydas Jokubaitis: „Liberali demokratinė visuomenė trumpam pasitraukė į šalį“

Vytautas Sinica. Ar Genocido centro direktorių vertę politikai gali įsipareigoti, kad 1941 m. rezistencijos istorija nebus perrašoma? jos bus mokoma?

Valdo Vasiliausko replika. Šventos ateistinės Velykos?

Kardinolas Sigitas Tamkevičius: bijau, kad Bažnyčia liks vienintele institucija, kuri gins demokratiją

Geroji Naujiena: Kristus tikrai prisikėlė! Sveikiname sulaukus Šventų Velykų

Ado Jakubausko spaudos konferencija: Buvau atleistas, nes atsisakiau pasiduoti politiniam spaudimui iš anksto pasmerkti Birželio sukilimo dalyvius

Nida Vasiliauskaitė. Sako, į mūsų tolimus ramius kraštus atėjo maras. Laimei, bus naujų Mokslo dovanų

Šv. Augustino homilija apie Kristaus prisikėlimą

Didžiojo Šeštadienio Geroji Naujiena. Tuščio kapo žinia

Andrejus Gaidamavičius kviečia jungtis prie Nacionalinio miškų susitarimo: Nestovėk po medžiu – stok už medį!

Rasa Čepaitienė. Velykos 2021

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: DELFI panikuoja – propaganda jau neveikia

Nuo bačkos. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Arvydas Anušauskas: paaiškinimas partiečiams, kodėl susidorota su prof. Adu Jakubausku

Mini serialas „Tiesa apie vakcinas“: pirmosios serijos pirmoji dalis

Nuo bačkos. Kubilius Rachlevičiui: konservatoriai kaip „ėjo į Vakarus“, taip ir toliau eis

Didžiojo Penktadienio Geroji Naujiena: „Atlikta!“ (Jn 19, 30)

Šv. Juozapo vyrų judėjimas kviečia šį šeštadienį rinktis Aušros Vartuose melstis rožinį vyrų intencijomis: Už Kristų, už šeimas, už Lietuvą!

Seimo sprendimas neturi analogų Lietuvoje, o galbūt ir visame pasaulyje. Visa Ado Jakubausko kalba Seimo tribūnoje

Vinco Kubiliaus reportažas iš mitingo, surengto šalia parlamento prof. Adui Jakubauskui palaikyti

TAUTŲ KIEMO diskusijų erdvė: Klestinčią valstybę kurti ant dorybės pamato: misija (ne)įmanoma?

Nida Vasiliauskaitė. Uždažyti vėliavą

Geroji Didžiojo Ketvirtadienio Naujiena: Jis parodė mums savo meilę iki galo

Nuo bačkos. Aušra Maldeikienė: „Na, šiaip jau mes Lietuvai neturėtume dirbti. Mes dirbam Europai“

Povilas Girdenis: Sveikinu su naujosios vargo mokyklos metinėmis!

Prof. Ado Jakubausko atsakymai į jam mestus melagingus kaltinimus

Andrius Macas. Krikščionio laikysena Didžiąją savaitę gydytojo akimis

Vidas Rachlevičius. Politinis bankrotas per 100 dienų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.