Didžiojo Šeštadienio Geroji Naujiena: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra“ (Mk 16, 6)

Tiesos.lt redakcija   2015 m. balandžio 4 d. 3:52

4     

    

Didžiojo Šeštadienio Geroji Naujiena: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra“ (Mk 16, 6)

„Šeštadieniui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo.

Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis.

Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs“.

Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.“ (Mk 1–8)

Didįjį šeštadienį išgyvename Viešpaties kapo tylą – Dievo meilės iki galo slėpinį. Pasitikėdami Jo žodžiu junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: būkime Jo pergalės prieš mirtį ir nuodėmę dalininkais – Prisikėlimo vaikais.

Benediktas XVI. Malda ir tyla

„Bažnyčios žinios“ | 2012 (3 / 381)

Brangūs broliai ir seserys!

Ankstesnėse katechezėse kalbėjau apie Jėzaus maldą ir šių apmąstymų nenorėčiau užbaigti trumpai nestabtelėjęs prie Jėzaus tylos, tokios svarbios puoselėjant santykį su Dievu, temos.

Posinodiniame apaštališkajame paraginime Verbum Domini atkreipiamas dėmesys į tylos vaidmenį Jėzaus gyvenime, pirmiausia ant Golgotos: „čia susiduriame su žodžiu apie kryžių (1 Kor 1, 18). Žodis nutyla, virsta mirtina tyla, nes išsisakė iki galo, nieko iš to, ką turėjo pasakyti, sau nepasilikdamas“ (12). Turėdamas prieš akis šią kryžiaus tylą, šv. Maksimas Išpažinėjas Dievo Motinai į lūpas įdeda šį pasakymą: „Bežodis yra Tėvo Žodis, sukūręs kiekvieną kalbantį kūrinį; negyvos akys to, kuriam tariant žodį ar duodant ženklą juda visa, kas gyva“ (La vita di Maria: Testi mariani del primo millennio, 2. Roma 1989, p. 253).

Kristaus kryžius ne tik pateikia Jėzaus tylą kaip jo galutinį žodį Tėvui, bet ir parodo, kad Dievas kalba per tylą: „Dievo tyla, visagalio Tėvo tolybės patyrimas, yra Dievo Sūnaus, įsikūnijusio Žodžio, žemiškojo kelio esmingai svarbi atkarpa. Kabodamas ant kryžiaus, jis dejavo dėl šios tylos jam keliamo skausmo: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mk 15, 34; Mt 27, 46). Klusnus ligi paskutinio atodūsio, Jėzus mirties tamsybėje šaukėsi Tėvo. Jam jis save patikėjo perėjimo iš mirties į amžinąjį gyvenimą akimirką: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią (Lk 23, 46)“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Verbum Domini, 21). Tai, ką Jėzus patyrė ant kryžiaus, daug pasako apie besimeldžiančio žmogaus situaciją ir apie maldos viršūnę: išklausę Dievo žodį ir jam pritarę, turime lygiuotis į Dievo tylą, kuri yra svarbi to paties Dievo žodžio išraiška.

Žodžio ir tylos dinamika, būdinga Jėzaus maldai per visą jo žemiškąją egzistenciją, pirmiausia ant kryžiaus, dviem aspektais užkliudo ir mūsų maldos gyvenimą.

Pirmasis susijęs su Dievo žodžio priėmimu. Norint išgirsti tą žodį, būtina išorinė ir vidinė tyla. O mūsų dienomis tai ypač sunku. Mūsų amžius neskatina susikaupimo; priešingai, kartais susidaro įspūdis, kad žmonės tiesiog bijo bent akimirkai atsiplėšti nuo žodžių ir vaizdų srauto, ženklinančio ir pripildančio mūsų kasdienybę. Dėl šios priežasties jau minėtame paraginime Verbum Domini priminiau būtinybę mokyti branginti tylą: „Iš naujo atrasti Dievo žodžio centrinę vietą Bažnyčios gyvenime taip pat reiškia vėl atrasti vidinio susikaupimo ir ramybės prasmę. Didžioji Bažnyčios tėvų tradicija moko, kad Kristaus slėpiniai susiję su tyla ir kad tik joje Dievo žodis gali surasti sau buveinę, kaip surado Marijoje, kuri buvo neperskiriamai ir žodžio, ir tylos moteris“ (66). Šis principas – tai, kad be tylos žodžio negirdime, nesiklausome, nepriimame, – pirmiausia galioja asmeninei maldai, bet sykiu ir mūsų liturgijai: kad padėtų autentiškai įsiklausyti, joje irgi turi nestigti tylos ir neverbalinio priėmimo akimirkų. Visada aktuali išlieka šventojo Augustino pastaba: Verbo crescente, verba deficient – „Žodžiui augant, žodžių mažėja“ (plg. Sermo 288, 5: PL 38, 1307; Sermo 120, 2: PL 38, 677). Evangelijose dažnai pasakojama, kad Jėzus – ypač lemtingų apsisprendimų momentais – pasitraukia nuo minių bei mokinių į vienumą tyliai pasimelsti ir išgyventi savo sūniško santykio su Tėvu. Tyla geba pačioje mūsų gelmėje atverti vidinę erdvę gyventi Dievui, kad jo žodis liktų mumyse, meilė jam įsišaknytų mūsų protuose bei širdyse ir gaivintų mūsų gyvenimą. Tad pirmasis aspektas yra štai toks: vėl mokytis tylos, atvirumo klausymuisi, atveriančio mus kitam, Dievo žodžiui.

Tačiau tylos santykiui su malda būdingas dar ir antras svarbus elementas. Mat ne tik mes tylime, norėdami įsiklausyti į Dievo žodį; melsdamiesi dažnai atsiduriame Dievo tylos akivaizdoje, jaučiamės apleisti, mums atrodo, kad Dievas mūsų nesiklauso ir neatsako. Tačiau tokia Dievo tyla – patirta ir Jėzaus – nėra jo tolumo ženklas. Krikščionys gerai žino, kad Viešpats yra arti ir klausosi net kančios, atmetimo ir vienatvės tamsoje. Jėzus nuramina mokinius ir kiekvieną iš mūsų patikindamas, kad Dievui kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką gerai žinomi mūsų poreikiai. Jis moko mokinius: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 7–8): atidi, tyli, atvira širdis yra daug svarbiau už žodžių gausą. Dievas artimai mus pažįsta, daug giliau negu pažįstame patys save, jis mus myli – ir to žinojimo turi pakakti. Čia labai reikšminga tai, ką Biblijoje patyrė Jobas. Šis vyras greitai netenka visko: šeimos, turto, draugų, sveikatos. Atrodo, kad Dievas jį visiškai apleido, jo atžvilgiu laikosi visiškos tylos. Vis dėlto Jobas nenutraukia santykio su Dievu, kalbasi su juo, šaukia jam; maldoje, nepaisydamas visko, išsaugo savo tikėjimą ir galiausiai atranda savo patirties ir Dievo tylos vertę. Tada, kreipdamasis į Kūrėją, padaro išvadą: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave“ (Job 42, 5): mes beveik visi pažįstame Dievą iš gandų, ir juo labiau atsiveriame jo tylai, juo labiau jį iš tikro pažįstame. Šis didžiausias pasitikėjimas, atveriantis kelią į netikėtą susitikimą su Dievu, bręsta tyloje. Šventasis Pranciškus Ksaveras melsdavosi sakydamas Viešpačiui: „Myliu tave ne todėl, kad gali man dovanoti dangų ar pasmerkti į pragarą, bet kad esi mano Dievas. Myliu tave, nes tu esi tu.“

Baigiant mūsų apmąstymus apie Jėzaus maldą, į galvą ateina pamokomų žodžių iš Katalikų Bažnyčios katekizmo: „Maldos tikrovę mums tobulai apreiškė Žodis, tapęs kūnu ir pasiliekantis tarp mūsų. Stengtis suprasti Jo maldą, apie kurią mums kalba Jo liudytojai Evangelijoje, reiškia artintis prie švento Viešpaties Jėzaus kaip prie degančio krūmo: pirmiausia kontempliuoti Jį patį besimeldžiantį, paskui klausytis, kaip Jis mus moko melstis, ir pagaliau patirti, kaip Jis iš- klauso mūsų maldą“ (2598). O kaip Jėzus mus moko melstis? Katalikų Bažnyčios katekizmo santraukoje aiškiai atsakoma: „Jėzus mus moko melstis ne tik Tėve mūsų malda, – tai tikrai pagrindinis mokymo melstis aktas, – bet ir melsdamasis pats. Taigi jis atskleidžia ne tik turinį, bet ir tikrai maldai reikalingas nuostatas: Karalystės ieškančios ir priešams atleidžiančios širdies tyrumą, drąsų ir sūnišką pasitikėjimą, peržengiantį tai, ką jaučiame ir suprantame, mokinius nuo pagundų saugantį budrumą“ (544).

Apžvelgdami evangelijas matėme, kokiu būdu Viešpats mums, kai meldžiamės, yra pašnekovas, draugas, liudytojas ir mokytojas. Jėzuje atsiskleidžia mūsų dialogo su Dievu naujybė – sūniškoji malda, kurios Tėvas laukia iš savo vaikų. Iš Jėzaus taip pat sužinome, kad nuolatinė malda padeda aiškinti savo gyvenimą, apsispręsti, atpažinti ir priimti savo pašaukimą, atrasti Dievo mums dovanotus talentus, kasdien vykdyti jo valią, kuri yra vienintelis kelias, vedantis į pilnatvišką savo egzistencijos įgyvendinimą.

Mums, kuriems taip dažnai rūpi darbo našumas ir pasiekiami konkretūs vaisiai, Jėzaus malda rodo, jog turime stabtelėti ir patirti artimo santykio su Viešpačiu momentų, atsiplėšti nuo kasdienio šurmulio, kad įsiklausytume, pasiektume „šaknį“, palaikančią ir maitinančią gyvenimą. Viena iš gražiausių Jėzaus maldos akimirkų kaip tik yra akimirka, kai jis, matydamas savo pašnekovų ligą, bėdą ar ribotumus, pirma malda kreipiasi į Tėvą, taip pamokydamas aplinkinius, kur reikė- tų ieškoti vilties ir išgelbėjimo šaltinio. Jau esu priminęs Jėzaus maldos prie Lozoriaus kapo jaudinantį pavyzdį. Evangelistas Jonas pasakoja: „Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: Lozoriau, išeik!“ (Jn 11, 41–43). Tačiau didžiausią maldos Tėvui gelmę Jėzus pasiekia per savo kančią ir mirtį ištardamas galutinį „taip“ Dievo planui ir atskleisdamas, kad žmogaus valia tinkamai įgyvendinama tada, kai visiškai laikosi dieviškosios, o ne jai priešingos valios. Į šią Jėzaus maldą, jo šūksnį Tėvui ant kryžiaus „įsilieja visos visų laikų žmonijos baimės, vergavimas nuodėmei ir mirčiai, visi išganymo istorijos prašymai ir užtarimai. Tėvas visa tai priima ir, pranokdamas visas žmogiškas viltis, išklauso prikeldamas Sūnų. Taip įgyvendinama ir atbaigiama maldos drama kūrimo ir išganymo ekonomijoje“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2606).

Brangūs broliai ir seserys, kupini pasitikėjimo prašykime Viešpaties, kad įgalintų mus gyventi sūniška malda, kasdien mokantis iš vienatinio Sūnaus, tapusio žmogumi mums parodyti, kaip turėtume kreiptis į Dievą. Šventojo Pauliaus žodžiai apie krikščioniškąjį gyvenimą galioja ir mūsų maldai: „Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 38–39).

2012 m. kovo 7 d.

baznycioszinios.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

kokiu       2015-04-4 23:42

apie Jašua : 1,1: Vardas Jėzus( gr. Iesus, hebr. Ješua) reiškia Dievas yra išgelbėtojas- Dievas gelbėtojas. Žodis Kristus nėra vardas, o pašaukimo ar pareigos titulas. pusl. 2084 Šventas raštas.Evangelija pagal Matą 1,1. paaiškinimas.
Mūsuose gyvenantys žmonės apie gyvulio numirimą sako “krito”, “krito karvė”, “krito bulius”, krito telyčia, krito veršis.
Klausimas: ar žydai pagal savo tikėjimą  ne žydus laiko žmonėmis ar gyvuliais? Ar asmuo atėjo “Krist”, t. y. numirt ir vykdė pareigą ” krist” , t. y. numirt?
Ką darė Jonas kirikštydamas vandeniu ir ką darė  vanduo ? Krito? Ką daro vanduo kai kunigai purto tai ką purto? Krenta?
      “Lietuvių kalbos dėka įmindami praeitį turime prisiminti ir baltų filosofą I Kantą bei jo pasakytus žodius: „ Lietuvių kalbą būtina išsaugoti vien jau todėl, kad tik jos pagalba ainiai galės atsakyti į klausimą, kodėl protėviai migravo?“179 pusl. Knyga „ Praregėjimas“ 2014 Kaunas

 

Letas Palmaitis dėl pavadinimo ir > kokiu       2015-04-4 16:24

Pavadinimas KLAIDINANTIS: Didžiojo Šeštadienio naujiena susieta su angelo žodžiais “Jo čia nėra”. Senoviniu abraominiu požiūriu, kurio kadaise laikėsi ir žemiškoji Bažnyčia, diena baigiasi su saulėlydžiu, po kurio pasideda kita diena. Per visą Didįjį Šeštadienį (tiksliau - septintadienį, nes tai septintoji, Šabato (”[D-viškosios] ramybės”) diena, Viešpaties Kūnas BUVO KAPE. Tai mistiškai atskleidžia Šabato prasmę, kodėl D-vas įsakė tą dieną laikytis visiškos ramybės. Žmonijos istorijoje yra dvi nepaprastos dienos: D-vo atėjimas, Įsikūnijimas Žmogumi, ir D-vo buvimas žmogaus kape. Naujoji Sandora yra Sinaujaus Sandoros įvykdymas. Todėl negalėjo būti, kad ši D-vo Kūrybos Ramybė “po visų darbų, kuriuos darė” (“mikkol melachto ašer ‘asa”, Berešit 2, 1) nebūtų privaloma tiems, kuriuos Jis galiausiai atpirko, ir nebūtų patekusi į Dekalogą! Čia galėtume matyti Šabato paslaptį: D-vas ne žmogus, Kuriam reikia “poilsio” (“wa-jjišbot bajjom haššvī‘i” - “ir nurimo septintąją dieną” - A. Rubšys perteikia “ilsėjosi”). Pats Viešpats, smerkdamas fariziejų naujoves, įpainiojusias D-vo Ramybę į aibę pašalinių “nedarbo” reikalavimų, griežtai laikėsi šio Įsakymo (plg. “Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą arba per Šabatą” Mt 24, 20) iki pat Savo visiškos Ramybės Didžiojo Šeštadienio kape. Didžiojo Šeštadienio naujiena tad yra ši Jo Ramybė, apimanti visą kūriniją, o žodžiai “Jo čia nėra” - tai jau kitos, pirmosios savaitės dienos, pervadintos “septintąja, sekma” Naujiena - Prisikėlimo, paliudijusio, kad Auka priimta.
Viešpaties Vardas JHS yra J-šūa‘ su kirčiuotu ilguoju ū (”-” yra E, ne “a”!), šnekamosios kalbos trumpinys iš Je-ošūa‘ (”-” yra H, o pirmosios 4 raidės atitinka TETRAGRAMĄ - uždraustą be reikalo tarti Šventojo Vardą, teesie Jis palaimintas!) Tačiau ir ši forma yra trumpinys pilnosios, kuri yra Je-ojašūa‘ (”-” yra H) “VARDAS teišgelbės!” Parašymas ir tarimas Jašua yra klaidingas! Užtat yra daiktavardis jašū‘a su paskutiniuoju kirčiuotu “-a”, kuris reiškia “išgelbėjimas”. Lietuvių J-zus yra kilęs iš lotynų J-sus, kur -s- tarp balsių tariamas skardžiai, o tai iš graikų, atitinkančiu aramėjišką tarimą J-šū (graikų kalboje nėra garso “š”; graikiškai antroji vardo raidė yra ilgoji “eta”, kurios vėlesnis tarimas per susiaurėjimą - i, o iš čia ir rusų И-сус).

kas       2015-04-4 9:52

GaL tikroji geroji naujiena yra “...Dėl teismo kad šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas"16, 11 evangelija pagal Joną.?

kokiu       2015-04-4 9:49

Dviese - Jonas ir Jašua. Ką jiedu norėjo pasakyti žydams ir kokiu tiklsu? :  ” Dėl teismo kad šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas” 16, 11 evangelija pagal Joną. ?


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Liudvikas Jakimavičius. Kultūrininkai ar „kultūrininkai“?

Rolandas Kačinskas. Susipažinkime: Graikijos garbės pilietis Zygmantas Mineika – sukilėlis, kuriam motina antrąkart padovanojo gyvenimą

Vladas Vilimas. Klausiate: ar pasitikime teismais? Bet apie kokius teismus kalbate, p. Šedbarai?

Arkivysk. Gintaras Grušas: Žinia, kurią mums skelbia prieš dvejus metus atrasti sukilėlių palaikai

G. Nausėda: „Jų keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo mūsų tautų atsivėrimą modernybei“

Iškilmingai palydėti amžinojo poilsio Rasų kapinėse atgulė Lietuvos žemės didžiavyriai – 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai

Algimantas Rusteika. Prisiminimai apie ateitį

Ramūnas Aušrotas. Apie Laisvės partijos atstovų iniciatyvas, siekiant varžyti laisvę šeimose

Vytautas Matulevičius. Iš JAV galime prašyti tik kareivių ir tankų, bet ne teisėjų. O gaila

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (I)

Kviečiame į konferenciją–diskusiją apie gender ideologiją!

Mindaugas Buika. Tikėjimo sklaida statistikos veidrodyje

Vytautas Radžvilas. Netikros tikrovės ištakos. Pilietinė ir politinė visuomenė

Diana Nausėdienė: Kodėl mes išskiriame moteris? Pakalbėkime, ką patiria vyrai

Apie 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių gyvenimą ir mirtį, arba Lietuvos žemė grąžina savo didžiavyrius

Lapkričio 22-ąją vyks 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių valstybinės laidotuvės

Algimantas Rusteika. Atimti ir padalinti – jie nieko daugiau nesugeba

Vytautas Landsbergis: Venckienės ir kitose garsiose bylose uždėtas „kalpokas“, apie ką galima kalbėti, o apie ką – ne

Seimo kanceliarijos atliekami teisėkūros tyrimai ir apžvalgos – atviri ir visuomenei

Kanadoje išgelbėta beveik 400 vaikų, dėl kaltinimų vaikų išnaudojimu areštuoti 348 suaugusieji

Kviečiame į Albinos Žiupsnytės paveikslų parodą „Meilė niekada nesibaigia…“ (1 Kor 8 )

„Teisingumo registras“: ar Lietuvoje žmogus yra saugus? Vieno atvejo ir ne tik analizė

Algimantas Rusteika apie jų rūpinimąsi mūsų vaikais: „Ką reiks daryti, kai baigsis šiam džiaugsmui skiriami svetimi pinigai“

Andrius Švarplys. Visuomeninis transliuotojas neatstovauja Lietuvos konstitucinėms vertybėms ir Lietuvos piliečiams

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.