Geroji Naujiena

Didžiojo Penktadienio Geroji Naujiena: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13)

Tiesos.lt redakcija   2019 m. balandžio 19 d. 8:59

27     

    

Didžiojo Penktadienio Geroji Naujiena: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13)

Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių

  Dievas sako:
  „Štai mano tarną sėkmė ims lydėti, jisai bus iškeltas, išgirtas, išaukštintas. Kaip daugelis jo baisėjosi, kadangi jo išvaizda buvo nežmoniškai subjaurinta ir jo pavidalas nebepanašus į žmogų, taip jis nustebins daugel tautų, karaliai prieš jį neteks žado. Jie mat išvys, ko niekad nebuvo jiems apsakyta, išgirs, ko niekad nebuvo girdėję“. Pranašas sako: „Kas patikėjo mūsų skelbimu, ir kam apsireiškė Viešpaties rankos galybė?“
  Prieš jį jis išaugo kaip ūglis, lyg atžala iš išdžiūvusios žemės. Nebuvo jame išvaizdumo ir grožio, kad mes būtume žvelgę. Nebuvo į ką pažiūrėti, todėl mes jo nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažįstantis kančią. Kaip toks, prieš kurį užsidengiamas veidas, jis buvo paniekintas; taigi mes jo nebranginome.
  Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus ant savęs užsikrovė. O mes galvojome, kad jis paženklintas, Dievo prispaustas ir jo palaužtas. Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir jo žaizdomis mes išgydyti.
  Visi mes lyg avys buvome paklydę, kiekvienas savu keliu ėjo. Bet Viešpats jam leido sau prisiimti visų mūsų kaltę. Jis buvo kankinamas, bet noriai pakluso, burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas vedamas pjauti, kaip avis tyli kerpama, taip jis nepratarė žodžio.
  Jis buvo išvestas iš areštinės ir teismo, tačiau kas išaiškins jo kilmę? Jis buvo išplėštas iš šalies, kur gyvybė, už mano tautos nuodėmes buvo pasmerktas mirti. Kapą jam skyrė prie nusikaltėlių, laidojimo vietą – prie turtuolių, nors nebuvo padaręs jokios neteisybės ir jo lūpose vyliaus nebuvo.
  Bet Viešpats jautė palankumą savam sumuštajam, pagydė tą, kuris savo gyvybę aukojo už nuodėmes. Užtat jis matys palikuonių, gyvens ilgą laiką. Per jį bus pasiekta, kas Viešpačiui patinka. Po sielos vargų  jis regės šviesą ir turės gausingą pažinimą. Dievas sako: „Būdamas teisus, mano tarnas daugelį nuteisins ir sau užsikraus kaltę“.
  Todėl aš jam duosiu kaip dalį, gausybę jis gaus kaip laimikį, nes jis davė mirčiai savo gyvybę ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Tačiau jis nešė daugelio nuodėmes ir užsistojo nusikaltėlius“. (Iz 52, 13–53, 12)

* * *

Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią

Tavimi pasitikiu, Dieve, ir amžiais nebūsiu apviltas.
Mane dėl savo ištikimybės vaduoki.
Į tavo rankas pavedu savo gyvybę,
mane išvaduosi, Dieve ištikimasis.

Priešai visaip mane plūsta, kaimynai pajuokia, draugai manimi baisis;
gatvėj pamatę, nuo manęs bėga.
Užmirštas aš širdyse, sakytumei miręs,
nelyginant indas sudužęs.

Bet aš tavimi, Viešpatie, kliaujuos, sakau: „Tu mano Dievas.
Tik tavo rankose mano likimas“.
Išgelbėk mane nuo priešo kėslų,
nuo mano engėjų.

Man, savo tarnui, malonųjį veidą parodyk,
gelbėk mane: esi gailestingas! –
Drąsias, tvirtas širdis turėkit,
kas Viešpačiu tikit! (Ps 30, 2. 6. 12–13. 15–16. 17. 25)

 

* * *

Jis išmoko klusnumo ir visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi

  Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo. Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl su pilnu pasitikėjimu artinkimės prie malonės sosto, kad pasiektume gailestingumą ir rastume malonę patirti pagalbą deramu laiku.
  Kristus savo kūno dienomis siuntė savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasiekęs tobulumą, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi. (Žyd 4, 14–16; 5, 7–9)

 

* * *

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia pagal Joną

  Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įžengė į sodą. Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi.
  Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus, atėjo su žibintais, deglais, ir ginklais. Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“
  Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“
  Jėzus tarė: „Tai aš“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. Kai Jėzus ištarė: „Tai aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės.
  O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“
  Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“
  Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“. Taip turėjo išsipildyti jo pasakytieji žodžiai: „Iš tavo man pavestųjų, nepražudžiau nė vieno“.
  Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus.
  Bet Jėzus sudraudė Petrą: „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“
  Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. O Kajafas buvo žydams pataręs: „Geriau tegu vienas žmogus numiršta už tautą“.
  Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir dar vienas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą. Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tuomet anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun. Tarnaitė durininkė ir sako Petrui: „Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?“
  Šis atsakė: „O ne!“ Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi.
  Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą. Jėzus atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“.
  Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“
  Jėzus jam tarė: „Jeigu pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – tai kam mane muši?“
  Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.
  Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: „Ar nebūsi vienas iš jo mokinių?“
  Tas išsigynė: „Ne, ne!“
  Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su juo?“ Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.
  Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo vidun į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį. Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“
  Jie atsakė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“.
  Pilotas tarė: „Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą“.
  Žydai jam atsakė: „Mums nevalia nieko bausti mirtimi“.
  Taip turėjo išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nurodęs, kokia mirtimi jam reikės mirti.
  Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“
  Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“
  Pilotas tarė: „Ar aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“
  Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jeigu mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia“.
  Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“.
  Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!“
  Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės. Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau žydų karalių?“
  Tada jie ėmė šaukti: „Ne šitą, bet Barabą!“ O Barabas buvo plėšikas.
  Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste, ėjo prie jo ir šaipėsi: „Sveikas, žydų karaliau!“ Ir daužė jam veidą.
  O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo miniai: „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės“. Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste.
  Pilotas tarė: „Štai žmogus!“
  Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“
  Pilotas jiems sako: „Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu jame kaltės“.
  Žydai atsakė: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi“.
  Išgirdęs šiuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando. Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: „Iš kur tu?“ Bet Jėzus jam neatsakė. Tada Pilotas tarė: „Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“
  Jėzus atsakė: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų duota jos iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“.
  Dabar Pilotas ėmė stengtis jį paleisti. Bet žydai šaukė: „Jei šitą paleisi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“. Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo kėdę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata. Buvo Velykų išvakarės, apie šeštą valandą.
  Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“
  Tie ėmė šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“
  Pilotas paklausė: „Nejaugi aš turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“
  Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“. Tuomet Pilotas atidavė jį nukryžiuoti.
  Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgota. Tenai prikalė jį prie kryžiaus; kartu su juo kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje. Pilotas padarė kaltės įrašą ir liepė prisegti prie Kryžiaus. Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazaretietis, žydų karalius“. Šį įrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai.
  Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk: ‘Žydų karalius’, bet: ‘Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius’“.
  Pilotas atkirto: „Ką parašiau, parašiau!“
  Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kad ji atiteks“. Taip išsipildė Raštas: „Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą“. Šitaip kareiviai ir padarė.
  Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.
  Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Rašto žodžiai, Jėzus tarė: „Trokštu!“ Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant izopo lazdelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir nuleidęs galvą, atidavė dvasią.
  Kadangi buvo Prisirengimo diena ir žydai nenorėjo, kad kūnai liktų ant kryžiaus šeštadienį,– nes tas šeštadienis buvo didelės šventės diena, – jie prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti. Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti. Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jo blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.
  Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: „Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas“. Vėl kitoje vietoje Raštas sako: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“.
  Po to Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną. Pilotas leido. Jis atėjo ir nuėmė kūną.
  Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmą kartą buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir aloės mišinio. Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys. Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nelaidotas. Tenai jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti. (Jn 18, 1–19, 42)

 

* * *

Minėdami mūsų Viešpaties kančią ir mirtį ant Kryžiaus ryžkimės ir mes būti Prisikėlimo, Vilties žmonėmis. Patyrę širdis keičiančią, iš nuodėmės ir mirties išlaisvinančią Dievo meilę kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: teišgydo Jis mūsų bendruomenes nuo susiskaldymo ir nevilties ir tesuteikia mūsų tautai Jėzaus Kryžiaus galybės ir išminties įveikti nemeilę ir netiesą, kad ir mes taptume didžiosios Šventų Velykų žinios skleidėjais.

 

* * *

Benediktas XVI. Kristaus, Visatos Karaliaus, sostas – kryžius

Evangelija moko, kad Jėzus, Dievo Sūnus, mūsų gyvenimų teisėjas, panoro priimti veidą tų, kurie alksta, kurie nuogi, kurie serga ar yra įkalinti, visų tų veidą, kurie kenčia, kurių nepaisoma. Mūsų elgesys jų atžvilgiu bus vertinamas kaip elgesys paties Jėzaus atžvilgiu.

Tai nėra tik literatūrinė metafora. Visas Jėzaus gyvenimas tai iliustruoja – jis, Dievo Sūnus, tapo žmogumi, kad iki menkiausių konkrečių detalių dalintųsi mūsų gyvenimu, tapo mažiausiųjų brolių tarnu; neturėdamas kur galvos priglausti, buvo pasmerktas mirti ant kryžiaus. Toks yra Karalius, kurį šiandien minime.

Be abejonės, tai gali trikdyti. Šiandien taip pat, kaip ir prieš 2000 metų esame įpratę karališkumo požymius įžvelgti sėkmėje, galioje, piniguose, tad mums sunku priimti tokį karalių, kuris tapo mažiausiųjų, nuolankiausiųjų tarnu, kurio sostas yra kryžius.

Ir vis dėlto, mums sako Šventasis Raštas, tokiu būdu pasirodo Kristaus šlovė. Jo žemiškosios egzistencijos menkume yra galia teisti šį pasaulį. Jam karaliauti reiškia tarnauti. Ir jis mus kviečia eiti tokiu pat keliu – tarnauti, būti dėmesingiems vargšo, silpnojo, užmirštųjų šauksmui.

Pakrikštytieji žino, kad sprendimas sekti Kristų tokiu keliu gali pareikalauti didelių aukų, kartais net gyvybės. Bet kaip mums primena apaštalas Paulius, Kristus įveikė mirtį ir veda mus į prisikėlimą. Jis mus įveda į naują pasaulį, laisvės ir laimės pasaulį.

Šiandien dar daugybė sąsajų su senuoju pasauliu, su jo baimėmis mus laiko įkalintais ir trukdo gyventi laisvai ir laimingai. Leiskime Kristui išlaisvinti mus iš šio senojo pasaulio. Mūsų tikėjimas į visų baimių ir vargų nugalėtoją atveria duris į naują pasaulį, kuriame teisingumas ir tiesa nėra parodija, į vidinės laisvės ir taikos su savimi pačiais, su kitais ir su Dievu pasaulį. Tokia yra Dievo dovana, kurią jis duoda per mūsų krikštą.

Vatikano radijas

 

* * *

Br. Lukas Skroblas OSB. Jis apiplėšė pats save

Didžiojo penktadienio liturginio šventimo esmę gerai nusako apaštalo Pauliaus žodžiai: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. ... jis nusižemino, tapdamas klusnus iki [...] mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų ... “ (Fil 2, 6– [...]9).

Galbūt naudinga leisti, kad ištarmė „iki kryžiaus mirties“ mūsų sveikam protui taptų rimtu iššūkiu, o gal net ir papiktinimu.

Nužudyti tiesiog užmušant – neįspūdinga

Laisvas Kristaus Jėzaus, išore tapusio žmogumi ir prisiėmusio tarno pavidalą, savęs apiplėšimas ir nusižeminimas pasiekė paradoksalią kulminaciją – Jėzus sutiko mirti pačia gėdingiausia savo laikmečio mirtimi. Nukryžiavimas buvo paneigianti žmogiškumą ir pati negarbingiausia senovės egzekucija. Kodėl? Nes ji padarė visiems regimą perėjimą iš gyvenimo į mirtį, visi galėjo matyti ilgiausiai trunkantį merdėjimą ir visišką kenčiančio žmogaus pasyvumą. Mirtį ant kryžiaus įspūdingai nusakė Seneka: „Pakabintas ant kryžiaus žmogus išgyvena lėtą agoniją, jo nariai miršta vienas po kito ir praranda gyvybę lašas po lašo“ (101 laiškas).

Esminga dar ir tai, kad nukryžiuotasis nėra užmušamas ko nors iš išorės (vėzdas, žvėrys, ugnis), bet, taip sakant, stimpa iš vidaus, matant visiems ir kiekvienam. Juk nužudyti žmogų tiesiog jį užmušant – neįspūdinga. Žiūrovams teikia pasitenkinimo visai kas kita – išjuokiantis nukryžiuotojo pakabinimas ir ilga agonija.

Šioje egzekucijoje nėra paskutinio iššūkio nei dvikovos. Nukryžiavimas – tai tokia egzekucijos forma, kuri neprileidžia net mintyse jokios kovos scenos. Gaivališka blogio imperijos galia čia įveikia vergą visiškai, nukryžiuotasis patenka į dramatišką padėtį – jis visiškai praranda galybę, gebėjimą valdytis, save kontroliuoti, jo kūnas negali pasipriešinti, todėl nėra jokios galimybės mirti oriai, t. y. kaip žmogui.

Ir štai Kristus pasirinko mirti tokia visiškai nužmoginančia mirtimi. Žmogaus protą ir jausmus drebina ypač tai, kad jis tai pasirinko, nes Paulius pabrėžia veiklų Kristaus valios pobūdį – jis „apiplėšė pats save“ ir „jis nusižemino … iki kryžiaus mirties“. Vien tik nusižemindamas jis pasirodė klusnus iki mirties. Tai valingas, norimas nusižeminimas. Tai sąmoningas apsisprendimas.

Atsiduoti dovanos galimybei

Tokia mirtis stipriausiu būdu parodo, kad žmogus yra visiškai negebantis ir neturintis trokšti atpirkti save. Išgelbėti patį save – šito Jėzus ant kryžiaus ypač vengė, nes jis turėjo parodyti, kad prikėlimas ateina vien tik iš Tėvo. Išganytojas yra ne tas, kuris išgelbsti pats save, bet tas, per kurį kiti yra išgelbėjami, ir net tas, kurį išgelbsti kitas, šiuo atveju Tėvas. O Jėzus išgelbėjo kitus tik todėl, kad, begelbėdamas kitus, jis vykdė ne savo, bet Tėvo valią, kuriai jis atsidavė. Todėl ir kiekvienas krikščionis turi persiimti Kristaus mąstysena: kad išgelbėčiau ir kad būčiau išgelbėtas, turiu atsisakyti noro bet kuria kaina išsigelbėti per save.

Turbūt svarbu pastebėti, kad prieš Dievą esame daug labiau atsakingi už savo artimą nei už save pačius. Mat galime padaryti daug ką, kad išgelbėtume savo artimą, tačiau nieko, kad išgelbėtume save – galime tik laukti išganymo iš Dievo, bet ne iš savęs. Todėl vienintelė sąlyga priimti išganymą – tai atsisakyti išganyti save.

Juk išganymo esmė yra dovana, kuri ateina iš kitur. O dovana gali ateiti tik tada, jei gavėjas sutinka ją priimti, tik tada, jei jis atsisako mirtinos iliuzijos tarsi „pagaminti“ šią dovaną per save. Galima gi priimti tik tai, ko neturime, ko nepasigaminame, ko neišsaugome. O esame gebantys priimti tiek, kiek atsisakome valdyti tai, ką gauname. Dovana gi gali būti priimta tiek, kiek gaunantysis jai atsiduoda, kiek jis ją priima taip, kaip jos neturintis. Dovana duoda ir prašo tik vieno – jai atsiduoti. Negana to, atsidavimas dovanos galimybei yra dovanos priėmimo matas.

Persismelkti Kristaus mąstysena kitų atžvilgiu

Kristus „nusižemino“, „apiplėšė pats save“, t. y. atsidavė dovanos galimybei, išstatydamas save trejopai: žmogyste (priimdamas tarno išvaizdą), klusnumu (jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties,) ir kryžiumi (iki kryžiaus mirties). Ir štai šis begalinis jo atsidavimas atvėrė begalinės dovanos erdvę: „Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų.“ (Fil 2, 9) Kristaus kančioje ant kryžiaus iki pačių žmogystės gelmių atsiskleidžia dramatiškas principas – išlieka tik tai, kas atiduota. Visiems laikams Kristus parodė, kad trokštantis išsaugoti savo gyvybę, ją praras, o kas, atiduoda savo gyvybę dėl jo, ją atras (plg. Mt 16, 24–25).

Tokia išganymo valia per mirtį tikrai nedera su sveiku protu. Kiekvienas iš mūsų pajuntame, kad tokia valia stačiai kerta kelią mūsų asmeninei pilnatvei. Tačiau Kristus išgyveno ir įėmė savin visus mūsų prieštaravimus Tėvo valiai ir juos numarino savo klusnume. Ir štai Paulius ragina: „Būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus.“ (Fil 2, 5) Ir tai nėra tik pripažinti savo silpnybes, ribotumą, tai iš esmės persismelkti Kristaus mąstysena kitų atžvilgiu, laikant kitą „aukštesniu už save“ (Fil 2, 3).

Dievas negali pakilti, nes virš jo nėra nieko. Jis gali tik nusižeminti. Bet žmogus, jei nori pakilti, padarys tai tik žvelgdamas į Kristų. Jis juo galės sekti tik nusižemindamas. Pakanka žiūrėti į Kristų, mokytis iš jo Dievo nuolankumo, prašyti savęs apiplėšimo malonės ir nusižeminus būti išaukštintam Tėvo.

palendriai.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jota dar       2019-04-26 9:36

Kodėl mes visi pamiršome Pauliaus Himną meilei? Ten pasakyta:

“Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės,
nieko nelaimėčiau.”

Vadinasi, galima mirti už kitą kokia tik nori mirtimi, matrosoviška ar kitokia, bet jei toji mirtis bus ne iš meilės, o dėl ko nors kito, ji bus beprasmė.

Jota       2019-04-25 10:02

Užkliuvo už varčios ir vėl iš pradžios: atiduos savo gyvybę už artimą DĖL KOKIO TIKSLO?
O Matrosovo komunistinius žygdarbius aukštinti labai politkorektiška?
Tu “atpjauni” pasiaukojimo tikslą nuo paties pasiaukojimo.

Tiek to, šiandien nebeturiu laiko. Gerų dienų, Džeikai.

Dzeikas       2019-04-24 22:17

Jota, nepolitkorektiska.Visas pasaulis tai laiko Rusijos agresija ir tos agresijos didvyriai niekad nebus slovinami. Nors Dievo akyse , jeigu kuris ju atiduos gyvybe uz savo artima(butent taip: atiduos savo gyvybe uz artima, o ne koki karini zygdarbi atliks) - bus pateisintas ir jei tures daug meiles tai daugelis tokio zmogaus nuodemiu bus jam atleista.

Jota       2019-04-24 20:53

Na, čia tavo nuomonė, Džeikai, nebesiginčysiu. Dėkui, kad parašei. Bet nesuprantu, kodėl “Tiesos” spec. tarnybos kokius gal tris kartus trynė tą nuorodą, tarsi būčiau pateikusi žinią apie antivalstybinį perversmą. A, ten buvo kelios žydelių nuotraukos, tai gal bijojo to išrinktojo šventumo sutepti.

Dzeikas       2019-04-24 20:27

Jota,pakartosiu ka sakiau laiske: Nesvarbu kieno puseje, kieno interesais veikia zmogus.Ar tai butu bolshevikas, ar tai butu Waffen SS esesmanas ar tai butu US Army karys ar dar kas nors, kokoj nori kariuomenej.Nesvarbu teisingas karas ar ne. Svarbu zmogaus motivacija. Jeigu jo veiksmai atatinka straipsnio pavadinime pateikta citata.
Matrosovo, be reikalo Jota tu abejoji jo zygdarbiu.Niekas niekada tuom nesuabejojo.Gyvu liudininku buvo daugeli desimtmeciu po to ivykio. Kalbu konkreciai apie SI atveji. Buvop ir daug is pirsto lauztu. Bet kalbant apie si atveji - net Radijo Svoboda paciu faktu neabejojo ir patvirtino.
Kas liecia ta mergaite, jeigu ji kaip raso “pasiaukojo” - jos atzvilgiu Biblijos ciatat galioja taip pat. Kaip minejau - NEPRIKLAUSOMAI teisingame kare dalyvauja ji, ar ne. Beda tik ta, kad tavo pateiktas saitas labai miglotai apraso jos pasiaukojima. Nusove 7 Ukrainos kariuomenes karius? tai ne pasiaukojimas ir zmogaus nuzudymas niekaip nepriartina taves prie Dangaus karalystes. O tavo saltinyj PAZYMETAS ZUDYMO FAKTAS, o pasiaukojimas kazkur 16 vietoj ir be jokios konkretikos.Tai ir patvirtinimas jos atveju TIK SALYGINIS. Matrosovas gi uzdenge savimi saudanti kulkosvaidi. Tai buvo paskutinis jo veiksmas. Faktas nustatytas ir paliudytas gausybes zmoniu.Ir jeigu jis ta padare noredamas issaugoti draugu gyvybes - jis turi visus sansus buti Dangaus karalystej.

Jota       2019-04-22 18:57

Oi, o ką aš jau taip darau “didžiąją laiko dalį”? Nejau sekate? Paaiškinkite, nes “tamsta visiškai negeba suvokti”. Tamsta suvokė, kad tiek Matrosovo (išgalvoto herojaus), tiek mergaitės (tikros!), sudegusios Donbase už savo draugus, mirtis galėjo Dievui patikti, bet galėjo ir nepatikti. Mes šito nežinome. Kodėl pastarąjį  pavyzdį  reikia trinti?!

Beje, atėjau čia atsiimti savo žodžio “menkystos”, kol saulė nenusileido, bet su trynėjų sprendimais nesutinku.

Ir dar dėl ko skauda širdį - didysis Matrosovo žygdarbio dieviškumo įrodinėtojas išgaravo kaip dūmas, kai reikalas pasisuko apie realius įvykius ir kai reikėjo parodyti savo ištikimybę Dievui. Džeikai, kur tu?

Jotai       2019-04-22 12:29

iš tamstos lūpų pasipiktinimas, kad kiti ką nors sprendžia apie tai, kas dedasi kito širdyje ir dėl kokių motyvų jis ko nors imasi, skamba daugiau negu graudžiai - pasirodo, tamsta visiškai negeba suvokti, ką pati darai didžiąją laiko dalį. Dažniausiai tai atrodo apgailėtinai, tačiau šįkart graudu

Jota       2019-04-22 10:54

Bet jūs ir kantrybės turite!:). Iš kur toks įniršis? “Didžiausia meilė - gyvybę už draugus atiduoti”, sakė Kristus. Mergaitė Donbase mirė už savo draugus, ir ne jums spręsti, ar jos širdyje buvo Dievas, ar ne. Menkystos.

Dzeikas       2019-04-20 11:40

Atsiprasau del esancio apacioj komentaro. Kazkas kompiuteryj ne taip suveike ir komentaras atsidure ne toje temoje.
Jota, jis(Matrosovas) negalejo susitaikyti su Dievu, nes “Dievo nera” - jis isaukletas taip buvo. Taciau jis ivykde Jo svarbiausia isakyma ir ivykde paskutine gyvenymo akimirka. O juk sakoma, kad Jis pasiima siela , kad ji, siela, arciausiai isgelbejimo buna.
Be abejones sprendzia Apvaizda, isgelbetas ar ne. Taciau mes galime speti. Ir aplinkybes rodo, kad jis, Matrosovas, pilnai galejo buti isgelbetas. O neapsikrikstyjimas, sakramentu nebuvimas, Dievo ZODINIS neispazinimas TOKIU atveju yra visiskas dzyn.
Liudyjimas VEIKA persveria visus likusius kontrargumentus.
Kodel laikome intencijas doromis jeigu ju nezinome?
Labai paprasta, Jota.
Todel, kad elgiames su zmogumi(o ypac broliu ar seserimi juo labiau) taip, KAIP NORETUMEME kad butu elgiamasi su mumis. Tu gi nenoretum,kad kiekvienu tavo teiginiu as abejociau ar reikalauciau irodymo. Jeigu tu pasakai man kiek dabar valandu as tikiu. Lygiai taip pat, jei tu paprasai manes ko nors vertingo, nes tau tai gyvybes ar mirties klausimas , as turiu tiketi ,kad tau isties to reikia ir duoti, jeigu turiu tokia galimybe. Aisku, tai neatmeta sveiko proto, jeigu as matau (sakykim esu labai pastabus psichologas) ,kad kalbi netiesa ir prasai ko tau nereikia - toki prasyma vykdydamas darau nuodeme. Nes pasakyta: “Kas selpia pasiturinti - tas nuskurs” (ST, Ekleziastas)
Tik pas nelabuosius teiginiai ir prasymai turi buti irodomi ir pagrindziami. Na ir musu nuodemingajam pasaulyj dalykineje veikloje, kuriame Jo priesas valdovas

Gerai pasakyta,       2019-04-20 11:33

tad gerai pamąstykime - “Dievas negali pakilti, nes virš jo nėra nieko. Jis gali tik nusižeminti. Bet žmogus, jei nori pakilti, padarys tai tik žvelgdamas į Kristų. Jis juo galės sekti tik nusižemindamas. Pakanka žiūrėti į Kristų, mokytis iš jo Dievo nuolankumo, prašyti savęs apiplėšimo malonės ir nusižeminus būti išaukštintam Tėvo.”

Dzeikas       2019-04-20 11:21

stasy, as gamtinius reikalus atlieku i kriaukle. Ir ja “kriaukle” vadinu, o ne “arbatinuku”. Tu zinai kaip kriauklej arbatos pasigamint? Tai tokia arbata ir geri. As nebandau. As ja naudoju pagal paskirti.

Yra taisyklė       2019-04-20 11:11

Nenorėkime būti dievais, t.y. nesisavinkime Dievo vietos. Jei jau ko nesuvokiame, geriau sakykime: tebūnie Dieve tavo valia, o ne mano noras. Jėzus Kristus būdamas Dievu, atsisakė visų šėtono gundymų, net, kai Jam šaukė “nuženk nuo kryžiaus, tad tavimi patikėsime”. Jėzus iki galo įvykdė savo misija, t.y. visiškai nusižeminęs prieš savo kūrinį-žmogų, mirė už mus prikaltas prie kryžiaus. Žinome iš Evangelijos begales Jo padarytų stebuklų, tad nužengimas būtų tik vieni niekai, bet Jam svarbiau buvo Tėvo Valia, dėl kurios Jis gimė ir gyveno žemėje. Daugelis mūsų šventųjų mirė kankinio mirtimi, tad kodėl gi man nepriimti kažkokios ne savo mirties. Aš tikiu, kad yra pomirtinis gyvenimas, tad tikiu ir prisikėlimu. Tikinčiam ir pasitikinčiam Jėzumi, nėra mirties yra tik perėjimas į kitą, daug nuostabesnį gyvenimą.

Jota       2019-04-20 10:28

Džeikai, aš neturiu tiek laiko, kad sėdėčiau prie kompo ir taisyčiau tai, kas ko nesuprato ar nepamatė.  Tu rašai: “Jota, tu isleidi is akiu ir tavo argumentacijoje nefiguruoja toks reiskinys kaip “PASKUTINE zmogaus veika”. O ką, tavo manymu, galėtų reikšti mano žodžiai 19.31 “arba jei susitaikė su Dievu paskutinę akimirką.”? Ir pusę komentaro tu paskiri šito teiginio įrodinėjimui.

O toliau - kodėl “Pas Dieva kitaip: jeigu nezinome intenciju - tai laikomos ,kad jos doros, arba dievobaimingos”? Kodėl laikoma taip, o ne kitaip? Įrodyk. Kaip tik Viešpats pasakė: kame atrasiu, už tą ir teisiu”. Vadinasi, gali atrasti ir susitaikiusį, ir ne. Bažnyčios Tradicijoje yra paplitusi nuomonė, kad vargu ar žmogus, nedorai gyvenęs visą gyvenimą, pasikeičia paskutinę akimirką. Golgotoje matome du pavyzdžius: vienas plėšikas atsivertė, kitas - ne. 

Gali įvykti ir tavo minimas 21.15 atvirkščias principas. Na, o jei nežinome šito, tuomet irgi laikyti, kad jis mirė teisuolio mirtimi? Tuomet kam už jį melstis?! Žinai, jei mano gyvenime pasitaikytų toks matrosovas, aš už jį turbūt net nesimelsčiau. Gal ir pasimelsčiau, bet “su sąlyga”.

Tu neskiri, Džeikai, paprastos meilės žmogui ir meilės žmogui DĖL DIEVO. Čia ir yra visas skirtumas. Sakiau tau, kad yra kūniška, sielos ir dvasinė meilė. Jei meilė neturi dvasinės kokybės, ji nepasiekia dangaus.

erty       2019-04-20 9:36

O aš visą laiką manydavau, kad nėra didesnės meilės, kaip paaukoti savo gyvybę ne už žemiškuosius draugus, bet už dangiškąjį draugą - Kristų.

Dzeikas       2019-04-20 8:51

Manausui:
Jeigu zmogu pagauna gatvej kokie 5 zaliukai kiekvienas 2 kart stipresnis uz taji zmogu, duoda snukin. Ikisa i automobilio bagazine ir nusiveze pas save kankina iki nukankina - toks zmogus NEIGYJA NIEKO. Tik begaline kancia, kurios jis negalejo isvengti. Jokio dvasinio apsivalymo ta kancia jam neteikia.Jis paprasta auka.Pabegtu jei imanytu, bet tai NE JO VALIOJE.
Gal zaliukai net ne ji pagaut norejo.Na suklydo.Tas vargselis net neturejo ko jie norejo isgaut is jo.
Kitas reikalas, kai zmogus ateina pats pas tuos zaliukus zinodamas kas jo laukia, kitas reikalas, kai jis BET KURIUO momentu gali tas kankynes nutraukti ir zaliukus sukist galvom i isvietes kriaukle - ir pamindamas sia galia jis kencia vardan tu kuriuos myli - tada TAIP.
Atydziai Biblija skaitykite, gi Jezus pasake: “negi manai, kad neatsiustu mano Dangiskasis Tevas burio angelu isvaduoti manes jeigu tik paprasyciau?”(atpasakoju, tekstas netikslus) jau kabedamas ant kryziaus.

Manau, kad ne daugelis       2019-04-19 22:53

suvokia kryžiaus prasmę. Žmogus iškentęs pažeminimą, neteisybę tampa tikrai dvasiškai daug labiau stipresnis, o taip pat gauna Šv. Dvasios dovanų, kaip išmintį, supratimą kas ir kodėl taip įvyko. Kodėl Dievas leido taip atsitikti, kad iškęstas sunkumas ne tik pačiam duoda, bet lygiai taip pat yra naudingas aplinkiniams, net tiems, kurie dalyvavo kaip neteisybės darytojais. Ne iš kart įvyksta teisingumas, bet palaipsniui, lyg duodamas laiką kaltajam atsiversti, o nukentėjusiam pasižiūrėti į save iš šono, kaip ar neužgniaužiau neapykantos ar kitos ydos matydamas tik save.Tik taip susivokęs gali palypėti daug laiptelių aukštyn, t.y. šventėti. Be kryžiaus, viso to niekada nesugebėsi nei pamatyti, nei išguiti iš savęs.

Dzeikas       2019-04-19 22:15

PS. Beje , galioja iratvirkscias principas. Tu gali vesti tesuolio gyvenyma, taciau paslydes paskutiniu momentu, gali lengvai atsidurti ne prie rojaus vartu Anapilyj.
Folkloras tokia mirti vadina “pikta”, “bloga”. Tai mirtis vykdant koki slykscia , apie kuria geda net sau prisipazinti, nuodeme. Mirtis tokiu momentu uzbraukia BET kokia tavo praeities nuopelnus Dievo akivaizdoje.
Ne veltui zydai sako:
Jeigu tau pasake, kad esi teisuolis - netikek tuom. Jeigu ismincius tau pasake , kad esi teisuolis - netikek tuo. Jeigus pats Dievas pasake tau, kad esi teisuolis - zinok, kad tas galioja TIK sakymo momentu.

Dzeikas       2019-04-19 21:58

Jota, tu isleidi is akiu ir tavo argumentacijoje nefiguruoja toks reiskinys kaip “PASKUTINE zmogaus veika”. Juk plesikas kabejes greta jezaus ant kryziaus buvo su Juo pabaiges savo zemiskaji kelia VIEN uz atgaila (“mes uz nusikaltimus atsakome, o Jis -nekaltai nubaustas”). Ar tai atsvere nusikaltimus? Matuojant kiekiu - niekaip. Taciau SYKI tai buvo jo PASKUTINE veika siam pasaulyj - jis buvo isgelbetas.
Ir Matrosovo paskutine veika siam gyvenyme buvo paaukoti save, kad draugai gyventu. Lygiai kaip ir plesiko greta Kristaus nukryziuoto.
Dar viena tavo ydinga metodika, kuria vadovaujasi Jezaus oponentai, “jei nezinome intenciju, tai laikome jas savanaudiskomis”. Pas Dieva kitaip: jeigu nezinome intenciju - tai laikomos ,kad jos doros, arba dievobaimingos.
Pasaulyje , zemeje taip nera. Nes ju praktinio taikymo rizika, ypac valstybes pareigunu, spectarnybose labai auksta. Taciau Apvaizda nori, kad savo asmeniniame gyvenyme , savo asmens atsakomybes ribose - mes jas taikytume.Jeigu neturime galimybiu ju patikrinti.

Man pats nuostabiausias       2019-04-19 21:53

pavyzdys yra mūsų palaimintasis Teofilius Matulionis, kuris savo visa būtimi įrodė ištikimybę Jėzui Kristui ir priėmė visą jam skirtą kryžiaus kelią. Dar vienas labai įspūdingas pavyzdys tai pranciškonų vienuolis ir kunigas šventasis Maksimilijonas Kolbė, kuris nacių Osvencimo stovykloje pasisiūlė eiti į bado kamerą vietoj daugiavaikio tėvo, kuriam taip išgelbėjo gyvybę.

Jota       2019-04-19 20:31

Tai tu pats taip galvoji. Kas tie draugai? Tie draugai gali būti Dievo priešai! Ir atiduoti už juos gyvybę - “nėra didesnės meilės”? Tu gi pats rašai - “mes nežinome intencijų”. Jei nežinome, tai kaip matrosovams ir panašiems galime išrašyti bilietą į dangų? Net katalikų kunigai, laidodami savižudį ar žmogų, kurio tikėjimas neaiškus, teikia tokiems paskutines paslaugas “su sąlyga, jei”, t.y. jei buvo tikintis arba jei susitaikė su Dievu paskutinę akimirką. Anksčiau išvis tokių nelydėdavo į kapines ar laidodavo už tvoros.
Nes „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti”. Taigi nors ir visą armiją tavo Matrosovas būtų išgelbėjęs, mes nežinome, ar jis patiko Dievui. Tvirtinti, kad patiko, reikštų savavališkai interpretuoti Jo sprendimą.
Ir ko tas Matrosovas tau taip įstrigo? Yra milijonai tokių pasiaukojėlių, kurių mirtys arba neaiškios, arba išvis netikusios. Ir tik mirtis, turinti tikslą išgelbėti artimą dėl Dievo, yra vertinga.

Meilė meilei nelygu. Antai II pas. karo metais toks kun. M. Kolbė konclageryje paaukojo savo gyvybę dėl vieno pasmerkto mirti badu pabėgėlio. Tokį žmogų gerbdami pagerbiame patį Dievą, o žūtbūt grūsdami komunistėlį Matrosovą į rojų, vargu ar suteikiam Dievui garbę.

Dzeikas       2019-04-19 18:23

Jota,
aisku tiek, kad musio metu prieso kulkosvaidis trukde uzimt itvirtinima. Niekas, net raudonieji komisarai ir politrukai negalejo duoti isakymo savimi uzdengt kulku krusa.
Greiciausiai Matrosovas nebuvo tikintis, net slaptas. Cia aspektas kitas , musio ikarstyje jis nerado kito budo ir ko gero pasielge taip, kad nezutu jo draugai. Kalba ejo kogero apie desimtis zmoniu gyvebiu.
OBiblija neparasyta kaip draudimo sutartis. Kas draudesi tas zino - smulkiomis raidelemis parasyta kad tas draudimas galioja jeigu: toliau surasoma 1000 smulkmenu , kada draudimas negalios.
Tu gi taikai zmogaus metoda Apvaizdai.Dabar paskes siuos zodzius „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ , Dievas apastalo Petro lupomis prie Dangaus vartu pasitiks Matrosova zodziais:
- Eeee…. a va sito punkto tu neivykdei, nekrikstytas buvai, i baznycios surinkima nevaiksciojai, kryzelio ant kaklo nenesiojai, ispazinties nebuvai. Ne ne, eik salin.Niekad taves nepazinojau.
Taip galvoti apie Apvaizda jau yra spjuvis jai ir Jezui.

Jota       2019-04-19 17:25

Džeikai, o jei Matrosovas išgelbėjo draugo gyvybę ne dėl Dievo?
Juk jūs jau diskutavote apie tai: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/kitu-kampu-apie-pilietini-politini-krikscioniu-veikima  Kaip tu gali įrodyti tai, kas neįrodoma, juk pats rašei: “Matrosovo atveju mes negalime zinoti jo paskutiniu minciu, todel laikytina jam sviesi atmintis kol neirodyta priesingai”
Jei negalime žinoti jo paskutinių minčių, negalime sakyti nei taip, nei ne.

Tiesa, tai       2019-04-19 13:55

kad kryžių neša visi, tik kryžiaus prasmę suvokia tikras krikščionis, kuris su dėkingumu priima jį, o širdyje turi ramybę ir Viešpaties džiaugsmą.

Dzeikas       2019-04-19 13:23

Sutinkanciam:
Paradoksas, kol vadintis(vadintis, o ne buti. Buti krkscionimi niekada “neapsimokejo”) apsmoka, tokiu “krikscioniu” sukinesis aplink sakykla, gviesis kunigelio demesio, - kaimenes. Turi atydziai ziuret po kojomis,kad ant tokio netyciom neatsistot.

Sutinku Dzeikai,       2019-04-19 12:32

Vadinti save krikščioniu, dar nereiškia būti tikru krikščioniu. Tikras krikščionis seka Jėzumi Kristumi ir nesibaido kryžiaus.

Dzeikas       2019-04-19 12:01

O Aleksandras Matrosovas nuseke tuo keliu.
Vadina gi “krikscionimis” save pasiplauna greit kaip niekas kitas gave toki issuki.
Noreciau,kad Lietuvoje butu ne taip, bet faktai dalykas ikyrus.

Taigi.       2019-04-19 10:21

Jėzus savo mirtimi ant kryžiaus, pasaulio kunigaikščiui atėmė pačią niekingiausią nužudymo įrankį, t.y. kryžių paversdamas šventu. Blogį įveikė nusižeminimu ir gerumu. Taip parodė mums kelią pas Jį.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Parodykime tikrų atsivertimo vaisių!

Vytautas Sinica. Sukanka metai, kai Seimas gėdingai ir neteisėtai pritarė Jungtinių Tautų migracijos paktui

Ramūnas Aušrotas. Europos Parlamentas pasmerkė Lenkijos ketinimus kriminalizuoti lytinį mažamečių švietimą

Svarbi žinia: teismas įpareigojo Vyriausybės atstovą S. Buškevičiaus skundą dėl Kazio Škirpos gatvės pervardijimo nagrinėti iš naujo

Rasa Čepaitienė. Atviras laiškas Trakų rajono merei Editai Rudelienei

Liudvikas Jakimavičius. Balsavimo kortelė

Konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“ (vaizdo įrašas)

Gitanas Nausėda per Nacionalinius maldos pusryčius: „Susitelkime maldoje visi kartu prieš Dievo veidą, ir vėl pasijuskime esą broliai ir seserys“

Ramūnas Aušrotas kviečia į diskusiją apie naujausią Šarūno Barto filmą „Sutemos“

Aras Lukšas. Stalinizmo šaukliai: tarp prisitaikymo ir atgailos

2019-ųjų metų Laisvės premija skirta Laisvės kovų dalyviui, žmogui-legendai Albinui Kentrai

Nuo bačkos. Viktorija Čmilytė-Nielsen. Nacionalinė šeimų taryba – rūpestis šeimomis ar inkvizicijos kūrimas?

Veronika Winkels. Ugdyti vaikus… mokykloje ar namie?

Andrius Švarplys. Kas nutrauks bankų vydomą valstybės šantažą?

Liudvikas Jakimavičius. Ką bendra turi šv. Kalėdos ir šachmatai?

Algimantas Rusteika. Ruoškitės pasirinkimams – ‘vsio bus zakonno’

Ramūnas Aušrotas: „Gal pirmoji JTO MTK ponia norėtų lankyti civilinės šeimos teisės kursus? Priimčiau su nuolaida“

Neringos Venckienės interviu TV3: „Variantai buvo tik du: arba ginti mergaitę, arba pamiršti, kad tokia gimė. Aš pasirinkau ginti“

Tyrimas palygino santuoką ir gyvenimą kartu nesusituokus

Donaldas Trumpas: E. Macrono atsiliepimas apie NATO yra „labai labai bjaurus“ ir „įžeidžiamas kitoms 28 valstybėms narėms“

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“. Bankininkas, kuris nugalėjo carinę Rusiją

Ramūnas Aušrotas. Pirmą kartą šeimų balsas oficialiai skambės ir nacionaliniu lygmeniu

Shannona Roberts. Šaldyti kiaušinėlius ar karjerą?

Gytis Padegimas. Kiek milijonų medžių per 30 Nepriklausomybės metų sunaikino ir dar sunaikins mūsų godumas ir gobšumas?

Vidas Rachlevičius. Nenorėčiau Brexito, bet jei laimėtų kairysis leiboristų gaivalas, Britanijos būtų gaila dar labiau

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.