Geroji Naujiena

Devintinės: Eucharistijos – Dėkojimo – šventė

Tiesos.lt redakcija   2015 m. birželio 7 d. 2:58

30     

    

Devintinės: Eucharistijos – Dėkojimo – šventė

Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums“. Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.

Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“. (Mk 14, 12–16, 22–26)

Kad prisimintume realaus Jėzaus Kristaus buvimo Duonos ir Vyno pavidaluose slėpinį, praėjus devynioms savaitėms po šv. Velykų švenčiame Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę – Devintines. Lietuvoje ši šventė keliama į sekmadienį, tačiau daugelyje katalikiškų šalių ji švenčiama ketvirtadienį, kad būtų pabrėžtas jos ryšys su Didžiuoju ketvirtadieniu, kai Viešpats Jėzus paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką ir liepė savo mokiniams laikytis šios apeigos kaip jo kančios ir prisikėlimo atminimo (plg. Mt 26, 26–29).

Šiandien Lietuvoje vyks ir iškilmingos Devintinių procesijos. Vilniuje ši Kristaus, pasilikusio su mumis sakramentiniu būdu, pagarbinimo procesija, nusidrieksianti nuo Katedros aikštės Pilies gatve į Aušros Vartus, prasidės iškart po 12.30 val. Šv. Mišių Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje.

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje, liudykime tikėjimu patiriamą Kristaus buvimą mūsų gyvenimuose. Prašykime Dievo, kad Eucharistija – Dievo Sandoros su žmonija išsipildymas, gyvasis Kristaus meilės ženklas – padėtų mums išlikti vieningiems ir išsaugoti bendrystės ryšį.

* * *

Metropolitas Antonijus iš Surožo. Apie žmogaus ir Dievo susitikimą

Senasis Testamentas prasideda pasakojimu apie tai, kaip Dievas sukūrė dangų ir žemę. Šiame pasakojime glūdi didi žinia, jog viskas sukurta iš nebūties svariu ir stebuklus darančiu Dievo žodžiu. Ne valdžios žodžiu, kuris priverčia mus nenorimai būčiai, bet meilės žodžiu. Kurdamas pasaulį, Viešpats tarsi kiekvienam kūriniui sako: „Ateik ir kartu su manimi patirk būties džiaugsmą. Ateik, nes esi man brangus, ir mano meilė išskleista prieš tave, visa mano meilė tau pasiūlyta ir atiduota…“

Kūrimas – tai stebuklas, kai Dievas savąja meile mus kviečia į šventę, abipusės meilės puotą. Jei tik galėtume įsivaizduoti, kas atsitiko tą akimirką, kai kiekvienas kūrinys, nuo menkiausios smiltelės, švelniausio šapelio iki sudėtingiausio kūrinio – žmogaus – rasdavosi iš nebūties ir staiga įaugdavo į būtį, staiga suprasdavo: „Aš egzistuoju. Aš esu. Ir esu, nes priešais mane – Dievas, Kuris mane pamilo ir pasikvietė abipusiam džiaugsmui, bendrai meilės šventei…“

Kaip stebuklinga turėjo būti, kai kiekvienas kūrinys, atsirasdamas iš nebūties, patirdavo Dievo meilę, Jo artumą. Koks džiaugsmas, kokia stebuklinga nuostaba turėjo apimti kiekvieną kūrinį, žvelgiant į Dievo meilę ir matant aplink save kitus Dievo mylimus kūrinius, kurie pirminiu savo tobulumu sugeba atsakyti į Dievo meilę tobula, džiūgaujančia, triumfuojančia meile.

Tai buvo pirmasis Dievo susitikimas su kūriniais ir pirmasis kiekvieno kūrinio susitikimas su Kūrėju ir būčiai pakviesta Kūrinija.

Koks tai grožis ir koks džiaugsmas – būti tiek mylimam, kad būtum pakviestas dalytis su Dievu gyvenimo stebuklu, kuris iš Jo išsilieja ir teka mūsų gyslomis, persmelkia visus mus, ir viskas tampa kvėpavimu, džiaugsmo ir grožio šokiu. Tai – pirmasis susitikimas.

Tačiau paskui buvo nuopuolis. Žmogus prarado Dievą, prarado pats save, sugebėjimą matyti Kūrinijos grožį, matyti harmoniją ir savo paties kelią. Kartu su žmogumi – nes šis buvo padarytas visko, kas sukurta, vedliu į būties ir gyvenimo pilnatvę, pasiklydo ir visa Kūrinija. Pasaulis tapo atgrasus, subjaurotas, atšiaurus, šaltas, žiaurus, tapo nuodėmės ir mirties pasauliu, kurį mes ir pažįstame. Bet ir šiame pasaulyje išliko šviesa. Kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną: „Šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5). Tamsa išlieka, bet ji persmelkta šviesos. Dievo šviesos ir to, kas šviesu, dieviška, išliko kiekviename kūrinyje. Šviesa spindi tamsoje, ir nors dažnai gyvename šešėliuose, dažnai mes šviesą tesuvokiame kaip prieblandą, tačiau ji niekada nevirsta gūdžia tamsa, ta tamsa, kur šviesa jau negali prasibrauti.

Šioje prieblandoje, kurioje mes gyvename, būna nušvitimo akimirkų. Būna akimirkų, kai Dievas staiga su kažkokia neatremiama jėga apreiškia savo egzistavimą. Senajame Testamente Jis apsireiškia patriarchams, pranašams, teisėjams, teisuoliams, vyrams ir moterims, seneliams ir vaikams. Tai buvo nušvitimo akimirkos, kai prasiverždavo gelbėjantis, galingas, autoritetingas Dievo balsas arba Dievas padovanodavo stebuklą, išgelbėjantį tautą, išgydantį ligą, prikeliantį mirusį.

Šventajame Rašte atrandame daug įvykių, per kuriuos Viešpats apsireiškia, veikia savo sukurtą pasaulį, padovanoja dar šviesos, žingsnis po žingsnio atkariauja pasiklydusį, nuo gyvybės versmės nusisukusį pasaulį. Šie įvykiai tarsi spindinčios žvaigždės nakties danguje, rodančios kelią, suteikiančios pasitikėjimo tuo, kad jokia tamsa neužgoš šviesos, jokia tamsa niekada neįveiks Viešpaties.

Kiekvieno iš mūsų gyvenime būna akimirkų, kurias galime vadinti susitikimais. Apaštalas Paulius Kristų Gelbėtoją sutiko kelyje į Damaską, kur keliavo persekioti krikščionių. Susitikimo šviesa buvo tokia ryški, kad Paulius apako: akinama šviesa sustabdė jį tamsos kelyje, ir prasidėjo naujas gyvenimas. Milijonų žmonių gyvenimuose, ir tikrai ne vien ankstyvaisiais amžiais, bet ir dabar, įvyksta tokie susitikimai: skaitant Evangeliją, per liturgiją, apmąstymuose, didžiausio skausmo ar triumfuojančio džiaugsmo akimirką, ar šiaip akimirką, kai Viešpats išaukština kurį nors iš mūsų, atsiveria prieš jį – ir prasideda naujas gyvenimas. Akinama susitikimo akimirka, aišku, nepakartojama, bet jos padarinius juntame iki gyvenimo pabaigos. Būna ir taip, jog susitikimas įvyksta beveik nepastebimai nei šalia esantiems, nei pačiam žmogui, kuris, regis, paprasčiausiai dalyvauja Bažnyčios slėpiniuose, priima šventąsias Dovanas: Eucharistiją, Santuokos sakramentą, atgailauja, kai staiga tarsi migla išsisklaido, ir staiga žmogus akimirkai išvysta amžinybės tolius, neapsakomą jos grožį ir per tai tam tikru būdu „regi“ Dievą.

Yra dar kitoks susitikimas – didingas ir gilus susitikimas mirtyje. Apie mirtį mes dažnai galvojame kaip apie išsiskyrimą, nes galvojame apie save ir apie tai, kas įvyko žemėje: mylimas žmogus mirė, mes nuskurdome, mums skauda, mums teks gyventi be jo ar jos. Pasaulis per mirtį tarsi praranda dalį savęs, yra sužalojamas. Tačiau tai tik regimybė. Mes pamirštame, kad mirties esmė – suplėšyti žemiškus pančius, plačiai atverti amžinybės duris ir leisti gyvai sielai susitikti akis į akį Gyvąjį Dievą. Tai gyvenimo išbaigimas, tai žmogaus likimo išbaigimas, bet ne pabaiga. Vienas rusų dvasininkas yra pasakęs: „Bažnyčia – nesunaikinama kariuomenė. Tai kariuomenė, kur kiekvienas, parkritęs mūšio lauke, tampa nemirtingas ir nenugalimas.“

Kiekvienas žmogus, išėjęs amžinybėn, jau nebepavaldus žemiškoms pergalėms ir pralaimėjimams, jis yra kartu su Dievu, suvienytas maldoje ir meilėje. Tik būdami Dievo akivaizdoje ir sujungti su Dievu Jo meile, mes galėsime iš tiesų pamilti žemę ir matyti ją naujai. Matyti skausmą be atgrasumo, matyti siaubą be baimės, matyti stoką jautriai ir solidariai bei savo malda ir meile toliau ginti tuos, su kuriais tarsi teko išsiskirti.

Taip pat ir tie, kurie liko žemėje, toliau tęsia išėjusiojo žemiškąjį gyvenimą. Juose turi įsikūnyti visa, kas skaidru, teisinga, kilnu, šventa, viskas, ką jie gavo, įžiūrėjo, išgyveno iškeliavusio amžinybėn mylimo žmogaus gyvenimo dėka.

Mes laukiame dar vieno susitikimo – pasaulio pabaigos, kai Viešpats ateis savo šlovėje. Pasaulio pabaiga – tai išbaigimas. Tai nėra istorinė akimirka, tai susitikimas su Gyvuoju Dievu, su nugalėjusiu Kristumi, su Kristumi Gelbėtoju. Tai džiaugsmas. Jei mes būtume tikrai tikintys žmonės, tai trokštume, alktume savo susitikimo su Dievu per mirtį ir tos dienos, kai viskas bus išbaigta, kai, pasak pranašo Izaijo, pati mirtis bus nugalėta, nebebus išsiskyrimo, ir „Dievas bus viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28), kai Dievas užpildys viską kaip ugnis, šviesa, kaip gyvenimas, kaip džiaugsmas, kaip pergalė. Šventajame Rašte parašyta: „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‚Ateik‘. Ir kas girdi, teatsiliepia: ‚Ateik‘ “ (Apr 22,17). Kiekvienas iš mūsų turėtų tokiais žodžiais kreiptis į Viešpatį: laukdamas susitikimo. Taip, prieš susitikimą, bus išbandymas, tačiau ar Viešpats nėra pasakęs: „Išgirdę apie karus ir karų gandus, nenusigąskite“ (Mk 13:7). Pakelkite galvą ir įsiklausykite, be baimės, ramiai, besidžiaugiančia širdimi, jog iš žemiško siaubo gelmių tuoj nušvis pergalės ir susitikimo žara.

Nuo nuopuolio ir Kristaus gimimo – pirmas laukimo periodas, kai visa žemė, tapusi našlaite, panirusi į nuodėmę, vis labiau nuodėmės ir mirties užvaldoma – meldė Gelbėtojo, nes, nors žemė negali pakilti iš ten, kur nuslydo, Dievas gali į ten nusileisti. Tūkstančius metų laukimas tai stiprėjo, tai silpo, tačiau per visą Senojo Testamento laikų Izraelio istoriją išliko vilties ir laukimo gija. Laukimas nebuvo bergždžias – Dievas tapo žmogumi: išsiskyrimas baigėsi. Dievas su mumis, kaip liudija Matas, Viešpats pažadėjo būti ten, kur du ar trys susirinks Jo vardu, kur niekas Jo nelaukia. Jis stovi prie širdies, proto, mūsų gyvenimo durų ir beldžiasi, gal atsidarys kuri nors širdis, gal atsivers pažinimui kieno nors protas, gal priims kieno nors gyvenimas naują patyrimą.

Mes gyvename jau kitame pasaulyje. Mes nepažįstame to pasaulio, kuriame nebuvo Kristaus. Kai mes galvojame, kad mūsų pasaulis baisus, jog tiek žmogus vienišas, tiek visa žmonija jaučiasi tokia vieniša neaprėpiamoje visatoje, tai turime prisiminti, kad tūkstančius metų žmonės gyveno pasaulyje, kur nebuvo įžengęs įsikūnijęs Viešpats Dievas. Net ir valstybėse, kuriose tam tikram laikui įsivyrauja ateizmas, Kristus veikia ir gyvena, čia alsuoja Viešpaties Dvasia. O buvo tokios vienatvės ir apleistumo laikas, kurio net nesugebame įsivaizduoti. Mes gyvename pasaulyje po Įsikūnijimo, pasaulyje, kuris tapo giminingas Dievui. Dievas tapo vienu iš mūsų, o mes Kristuje ir Dvasioje tapome Dievo vaikais, dukromis ir sūnumis. Jis mums Tėvas ne perkeltine, bet tiesiogine prasme, nes mes esame Kristaus, Dievo Sūnaus, tapusio žmogaus sūnumi, broliai ir seserys.

Kiekvienais metais per Kalėdas iš naujo išgyvename šį stebuklą. Svarbu, kad mes privalome jį išgyventi ne kaip bažnytinę šventę, ne kaip šventines Mišias, bet kaip pasaulinio masto įvykį, nes per įsikūnijimą Dievo Sūnus ne tik su mumis susigiminiavo, bet savo Kūnu tapo savas visai Kūrinijai. Daugiau nebėra smiltelės, nėra žvaigždės, nėra kalno, nėra rasos lašelio, nėra upės, nėra debesies, kuris savo materialumu nebūtų susigiminiavęs su Kristaus kūnu. Visas pasaulis – Kristuje. Koks tai stebuklas – koks tai naujas susitikimas su pasauliu. Tai jau nėra paprastas susitikimas su pasauliu, kaip kad kūrimo dieną su iškylančiu iš nebūties skaidriu ir nekaltu pasauliu, tai susitikimas su Kūrinija, kuri susigiminiavusi su Dievu. Tai, kad mes to nematome, nepatiriame, byloja tik apie mūsų aklumą, o ne apie Kūrinijos atskirtumą nuo Dievo. Turime išmokti matyti, o kol neišmokome, turime tikėjimu priimti šį stebuklą: visų kūrinių atsinaujinimo stebuklą, taip pat stebuklą, jog susitikimas, kurio taip ilgisi visi kūriniai, su Dievu jau įvyko būties gelmėse, naujo gyvenimo grūdas jau pasėtas ir dygsta kaip ugnis, apie kurią kalbėjo Kristus. „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų“ (Lk 12:49). Ši ugnis jau įžiebta mūsų gelmėse ir plečiasi malonės liepsna po visą sukurtą pasaulį.

Liko tik keistas ir baisus dalykas: žmogus dar neišmoko nei susitikti su Dievu, nei susitikti su pačiu savimi, nei susitikti su savo artimu. Mes nemokame susitikti, mes sukūrėme daugybę pertvarų tarp savęs ir Dievo, tarp savęs ir kito žmogaus, pertvarų savo viduje: mes kurti, mes akli, mes bejausmiai. Svarbiausia – mes labai bijome susitikimo, nes susitikti – tai susitikti visam laikui. Tikras susitikimas vyksta tik kartą, bet amžinybei.

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Letas Palmaitis       2015-06-11 0:53

Jokių diskusijų su Jota, nesisugaudančia savo pačios žodžiuose apie Šv. Mergelės poveikį Saulei ir už tai… kaltinančia mane Bažnyčios ir Fatimos stebuklo paniekinimu NEBEBUS. La commedia è finita. Juk su Pijaus XI pagalba pagaliau ir pati suprato, kad D-vas tikrai pasirinko Savo tikslams, patinka ar ne, žydų tautą, Jo pasirinkimas ir pažadai neatšaukiami. Tauta spyriojosi, nusižengdavo stabmeldyste, pranašų užmušimu, o galiausiai - ir Paties Mesijo. Bet visais laikais išliko ir teisuolių. D-vas Savo tautą baudė, o į ją pakvistieji “graikai” meldėsi, kad uždanga būtų pašalinta nuo išrinktųjų akių. Dabar jau ima nukristi. Pijus XI pabrėžė, kad esame dvasiniai semitai, nors turėjo galvoje ne arabus musulmonus ar kokius kitus semitus, bet būtent žydus: esame dvasiniai žydai. OK, Naujas Izraelis, OK. Naujas ar ne, bet Izraelis, ir žemė jam pažadėta, jam duota ir į ją sugrįžtama pagal pranašystes.
Taigi, uždangai nukrintant nuo akių ir žydams pažįstant savo Mesiją, “graikai” Naujajame Izraelyje turi pagaliau suvokti, kad yra ten pakviesti Paties žydų Karaliaus, nors ir sakosi, kad yra į Jį įtikėję kaip į savo bei visos žmonijos Karalių. Todėl ir elgtis Izraelio namuose reikia padoriai, o ne užsispyrus varyti šeimininkus iš namų: “Buvo jūsų, dabar mūsų, nauji namai!” Tai jau virš chamizmo, atsiprašant!

too       2015-06-10 21:26

to , 2015-06-10 9:20 :

http://www.youtube.com/watch?v=Lp3W7fPy_wQ
http://www.youtube.com/watch?v=CYDTYNd8rMk 
http://www.youtube.com/watch?v=vvXx_pzSuxI
Ar verta reaguot ?

Kristus sakė : „ Nemanykite kad aš atėjęs panaikinti įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau , bet vykdyti“ Evangelija pagal Matą 5, 17
„17 Greičiau dangus ir žemė pražus, negu iš Įstatymo iškris bent vienas brūkšnelis“ 16 : 17, ev. pagal Luką
Valdo levitai o žydai išbalškyti po kitas tautas dėl kitų tautų sunaikinimo :
„11… nes aš esu su tavim, kad tave išgelbėčiau,- tai VIEŠPATIES žodis. Padarysiu galą visoms tautoms, kuriose tave išblaškiau, bet tau galo nepadarysiu. Tačiau ir tavęs nebausto nepaliksiu,- nuplaksiu tave saikingu saiku“ 30, 11 Jeremijo knyga.


appp       2015-06-10 20:42

Apie Jėzaus evangeliją  1 :47
apie Kad Jėzus Kristus tapo dievu : 2:02 : http://www.youtube.com/watch?v=NOgcxR014Dc

tai susirinko nubalsavo kaip seime ir Kristus pasidarė Dievas? ,

Jeigu yra Jėzaus evangelija, kodėl viešai neskelbiama? O jei žinote kur paskelbta Jėzaus evangelija nurodykite kas žinote. Iš anksto ačiū.

Jota L. Palmaičiui       2015-06-10 10:20

Pajudinta Jūsų puikybė, todėl puolate į isteriją, prirašėt visokiausių paniekinančių epitetų. Apsiraminkite, tai kenkia sveikatai. Jūs esate lygiai toks pat kaip ir kiti žmonės, žydiškoji tautybė jums absoliučiai jokių privilegijų neprideda. Jei tikite Jėzų, puiku, bet nedrįskite niekinti Jo Bažnyčios! O tai matyti iš visko, kad ir iš požiūrio į Švč. Mergelės stebuklus Fatimoje, kuriuos Bažnyčia 1930 m. oficialiai pripažino! http://it.mariedenazareth.com/15461.0.html?&L=0 (jei nesuprasite, pakanka metų ir antraščių).  O jūs rašote “dangaus Karalienė, įtakojanti kosminius objektus (kaip Saulę 1917 m.) tikrai Astarta.” T. p. kitokias nesąmones apie mano požiūrį į kosmosą ir pan. 

  Pasigrožėkite “išrinktaisiais”:  http://www.ekspertai.eu/izraelio-ofero-kalejime-devyniasdesimt-trys-palestinieciu-vaikai/

Diskusiją atidedam, kol apsiraminsit.

Letas Palmaitis: ŠventojiŽemė-krikščionybei!       2015-06-10 1:07

Kuriai krikščionybei? Kuri giria vaikus auklėjančius sodomitus ir dedasi nežinia ką ant kaktos prie “fotografavimo” “pasui” aparatų?
D-vui leidus, Izraelis yra pasaulinį karą ir žydų genocidą išprovokavusių anglosaksų pastangomis įkurtas anklavas, per konfliktus naftos kainomis manipuliuoti ir islamui griauti.
Izraelis (Jisrael) yra tauta, kuri grįžta į D-vo jai duotą žemę (Erec) pagal D-vo Valią ir pagal pranašystes, bet ne dėl anglosaksiško globalizmo valios.
L’Osservatore Romano - net ir 1948 m. ne Šventasis Raštas, ypač jei laužiasi pro atdaras duris, kad krikščionybė (kuri?) ir yra Izraelis, arba kad sionizmas - sekuliari ideologija. Be to, dar ir atima iš žydų jų žemę prieštaraujant pranašystėms.
Panašu, kad pagonių pilnuma baigia įeiti ir malonės vartai į stabmeldystę atkritusiems “graikams” užsidaro!

Letas Palmaitis: taisymai       2015-06-10 0:41

mano ratelis
pakilo aukštyn
virš pasaulio plytinti vieta -
atsiprašau, jau mane pribaigė Pirmininkė!

Letas Palmaitis       2015-06-10 0:37

mano ratelis

Letas Palmaitis Nuostabu,Jotai       2015-06-10 0:37

Paaiškink, kas yra “masno ratelis” ir ką turiu atlaikyti? Gal logikos neturinčios moterėlės painaivų? Tegu prieš rašydama pacituoja mano sakinį, kuriuo aš “sieku įpiršti nuomonę, kad žydų tauta yra “kunigiškoji tauta”, skirta vadovauti visoms tautoms, visam pasauliui”?
Kada aš vadinau Švč. Mergelę Astarta? Iš kur kliedesiai? Moteriškė nesupranta dėstymo, bet iš energijos pertekliaus reikia nereikia kaišioja savo stereotipų draiskaliukus. Jeigu jai dangiškoji D-vo buveinė yra kosmosas, nes prisikėlęs Viešpats pakilo į aukštyn (tas aukštyn Amerikoje buvo po kojomis), tai dangaus Karalienė, įtakojanti kosminius objektus (kaip Saulę 1917 m.) tikrai Astarta.
Negi dangus, į kurį įžengė JHS yra amžina, virš pasaulio plytinčios vieta? kokia nors amžina metafizinė sritis? Juk dangus nėra vieta, iki JHS įžengimo pozityviu baudžiamuoju D-vo dekretu buvusi užrakinta tam, kad vieną gražią dieną ją atrakintų, ar ne? Todėl kas laiko Švč. Mergelę Astarta, jei ne tas, kuris sieja jos karaliavimą su poveikiu kosminiams objektams.
Pagaliau nenurodydama šaltinio (ačiū ir už kabutes!) ištraukė M. Laurigano citatą iš iš Pijaus X Brolijos portalo: “Žydai lieka išrinktąja tauta, nes D-vas ištikimas savo pažadams, bet dėl jų pačių neištikimybės (perfidia) šis išrinktumas tampa jiems pasmerkimu.” Vadinas, išrinktumas lieka. Ar pasmerkimas išliks, kai visi priims JHS Mesiju ir visas Izraelis bus išgelbėtas” (Rom 11, 25)?
Ištraukdama iš ten pat apie katalikybės nukrypimą į bendrą religiją su talmudine sinagoga, kažkodėl taiko tai man: “Nuo pat apaštalo Pauliaus laikų Katalikų Bažnyčia mokė, kad reikia skirti Senojo Testamento žydų tautą bei religiją nuo judaizmo krikščionybės laikais”. -
Tačiau mesijinis judaizmas, atsiradęs laikų pabaigoje, NĖRA tas, apie kurį kalba M.Laurigan. Mesijinis judaizmas skelbia JHS Mesiju. Uždanga nuimta nuo akių, ko dar? Dėkui už maldas. Todėl mesijinis judaizmas yra autentiškas apaštalinis tikėjimas, skirtingai nuo kapituliuojančios prieš antikristus katalikybės (ar būta bent enciklikos, pasmerkusios vienos lyties “santuokas”, kaip sunkia nuodėmę, o jos skleidėjus, dirbančius ES institucijose, atskyrusios nuo Bažnyčios?), nes būtent ši katalikybė, pačios Jotos žodžiais, “tapo viena iš denominacijų”. Nereikia maišyti bent dviejų (jei ne trijų) bendruomenių, vadinančių save Romos katalikais, su Katalikų Bažnyčia prasme “visuotinė”, gr. katholikē. Toks maišymas yra žulikystė. Jei trečdalis sinodo vyskupų nebūtų pasisakę už faktinį skyrybų leidimą ir jei nebūtų kalbõs apie pagarbą sodomitų poroms, kurios auklėja vaikus (suprask: juvenalinės justicijos atimtus iš tėvų, kad būtų išauklėti iškrypėliais), tikrai niekam nepasakočiau apie mesijinį judaizmą Antikristo laikais!
O kad D-vo įsakyti ŽYDAMS apipjaustymas (dar nuo Abraomo Sandoros, plg. musulmonus, nors bereikšmis Išganymui, bet kilmės liudijimas, už kurį tekdavo ir mirti) arba šventės, aiškiai D-vo paskelbtos ŽYDAMS amžinomis, neva uždrausta, tai čia moterėlė įsismarkavusi. Žinoma, kas nori, tegu sau tvirtina, neva 364 m. Laodicėjos susirinkimo nutarimai tebegalioja. Mesijiniai žydai nekreips dėmesio, nes Mesijas JHS svarbiau už “graikų” paklydimus. Neverta vėl minėti Mt 24, 20, nes begalinis ginčas su kvailiais niekam proto neprideda, tačiau vis dėlto ne pro šalį priminti kad ir Apd 16, 3.
Jei Bažnyčia smerkia antisemitizmą, tai kodėl jos Pirmininkė smerkia būtent Palmaitį, bet ne gausius kitus komentatorius su įkyrėjusiais “žydeliais”? Kai sakiau, jog fiziškai Corpus Christi yra JHS Kūnas, tai buvo “įžūlumas”, o kai Pijus XI sakė “esame dvasiniai semitai”, tai kas? Quos licet Jovi, non licet Jotae.

Šventoji Žemė - krikščionybei       2015-06-9 22:15

1948 gegužės 14 d. paskelbta Izraelio valstybė. Tą dieną L‘Osservatore Romano rašė: „Modernusis sionizmas nėra tikrasis biblinio Izraelio paveldėtojas, o sekuliari ideologija… Todėl Šventoji Žemė ir jos šventosios vietos priklauso krikščionybei – tikrajam Izraeliui“.
http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=126&Itemid=40

Nuostabu, Jota!       2015-06-9 20:21

Ar atlaikys mūsų Letas, karštojo vėlimo meistras?
Nemanau, kad jo ratelis greit nustos dūzgenęs.
Todėl dėkoju Apvaizdai, kad sudaro naujų progų pasikartoti ir pasigilinti į mūsų tikėjimo tiesas, naujai patirti katalikybės didingumą, jos dvasinį pranašumą.

Jota        2015-06-9 13:59

Šiame metropolito mąstyme nekalbama apie jokį tautiškumą, apie jokius žydus, tiesiog taikiai ir ramiai dėstomos mintys apie žmogaus susitikimą su Dievu.

Ir baikime vieną kartą tą klausimą. Letai, nebijokite, užteks dangaus ir Jums, tik nuolankiai priimkite tai, ko moko pats Kristus ir Bažnyčia. Nesiekite godžiai ir egoistiškai savo tautai to, kas jai Dievo jau nebeskirta; savo misiją ji jau atliko, dabar tegu teikiasi maloningai priimti Kristaus įsteigtąją Bažnyčią.

Nedrįskite vadinti Švč. Mergelės Astarte ar panašiai. Jei nesuprantate, geriau patylėkit. (žr. mūsų diskusiją po V. Sinicos str. http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vytautas-sinica.-kaip-priversti-katalika-pelnytis-is-nuodemes

Jota        2015-06-9 13:47

“Nuo pat apaštalo Pauliaus laikų Katalikų Bažnyčia mokė, kad reikia skirti Senojo Testamento žydų tautą bei religiją nuo judaizmo krikščionybės laikais. Izraelis buvo Dievo išrinktoji tauta, tūkstantmečius vykdžiusi savo misiją: liudyti vieną Dievą pagonių akivaizdoje ir paruošti dirvą Mesijo – Jėzaus Kristaus atėjimui. Deja, tik nedidelė dalis šios tautos „pažino savo aplankymo metą“ ir priėmė Išganytoją. Dauguma žydų pasekė tais savo vyresniaisiais, kurie Jėzų Kristų atmetė ir nukryžiavo, todėl Jo kraujas krinta ir ant jų galvų. Žydai lieka išrinktąja tauta, nes Dievas ištikimas savo pažadams, bet dėl jų pačių neištikimybės (perfidia) šis išrinktumas tampa jiems pasmerkimu. Senasis Testamentas tebuvo būsimųjų pažadų šešėlis, Naujoji Sandora jį visiškai išpildė ir pakeitė, todėl Kristaus įsteigtoji Katalikų Bažnyčia yra naujasis Izraelis, naujoji ir vienintelė Dievo tauta, visas ST palikimas tapo jos nuosavybe (pvz., Šventoji žemė). ST apeigos, ritualiniai įstatymai, apipjaustymas negalioja ir yra draudžiami. Judaizmas neturi esminių Senojo Testamento religijos elementų (šventyklos, kunigystės, aukos), iškelia žmonių įvestus, dažnai amoralius papročius (Talmudą) virš Įstatymo, todėl nėra tos religijos tęsinys, nors perėmė daug jos elementų. Kaip rašo apaštalas Jonas (Apr 2, 8s): „Tai sako Pirmasis ir Paskutinysis, kuris buvo numiręs ir vėl grįžo į gyvenimą. Aš žinau (...) kaip tau piktžodžiauja tie, kurie sakosi esą žydai, bet nėra tokie, o tik šėtono sinagoga“. Žydai, sąmoningai prisidėję prie šios krikščionybei priešiškos religijos, susieja save su dalies savo protėvių atlikta dievažudystės nuodėme, dažnai imasi prieš Bažnyčią ir krikščionis nukreiptos veiklos. Apaštalas Paulius kalba (1 Tes 2, 14-16): „Jūs, broliai, tapote sekėjais Dievo Bažnyčių Judėjoje, kurios yra Kristuje Jėzuje, nes tą patį iškentėjote nuo savo tautiečių, kaip ir jos nuo žydų, kurie nužudė Viešpatį Jėzų ir pranašus, kurie persekiojo ir mus. Jie nepatinka Dievui ir yra visų žmonių priešai, nes draudžia mums skelbti pagonims, kad šie būtų išganyti. Taip jie nuolat pildo savo nuodėmių saiką, ir ant jų krinta galutinė Dievo rūstybė“. Bažnyčia visada smerkė neapykantą žydams ir antisemitizmą, draudė jų persekiojimą ir nuolat meldžiasi, kad „Dievas nuimtų uždangą nuo jų akių“. Turime apgailestauti dėl daugelio krikščionių nusižengimo šiai Bažnyčios dvasiai, bet dėl to jokiu būdu nekalta pati Bažnyčia. Šventoji Tarnyba savo 1928 03 25 dekretu pasmerkė antisemitizmą[6], o popiežius Pijus XI savo 1938 09 06 kalboje belgų maldininkams pasakė: „Anti­semitizmas yra nepriimtinas. Mes esame dvasine prasme semitai“[7]. Bažnyčia didžiuojasi daugeliu žydų kilmės šventųjų nuo šv. Stepono iki Editos Stein. “


Tai yra pagrindinės tradicinės katalikų nuostatos žydų klausimu. Visą problemą, nušviestą plačiau, rasite str. http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=126&Itemid=40

Išvada: jei Kristaus Bažnyčia nepakeitė Įstatymo darbais besiremiančios Sinagogos, tai Kristaus atėjimas buvo veltui.

Deja, L. Palmaitis, kaip ir kiti žydai, siekia mums įpiršti nuomonę, kad žydų tauta yra “kunigiškoji tauta”, skirta vadovauti visoms tautoms, visam pasauliui.

apievisumą       2015-06-9 12:12

Apie rastus Jėzaus raštus Vatikane ir Vienoje 1: 47, ir kaip Jėzus Kristus tapo Dievu 2: 02 :  http://www.youtube.com/watch?v=NOgcxR014Dc.
Tai va, Vatikanas turėtų oficialiai viešai paskelbti ne tik Jėzaus raštus,apie kuriuos kalbama 1:47 http://www.youtube.com/watch?v=NOgcxR014Dc  bet visų turimų dokumentų, turimų  knygų sąrašus. Ir tik turint pačiuis Jėzaus raštus vertinti visumą.

Iš tikrųjų žydų tauta išrinkta       2015-06-9 11:51

Ji pagimdė Kristų, kalbama, kad pagimdys ir Antikristą.

Letas Palmaitis: atitaisymai       2015-06-9 4:37

Sinajaus
Sinajaus
tie iš 613 įsakymų

Letas Palmaitis penkkui       2015-06-9 2:36

Tikėjimas, kad būtent JHS yra Kristus [“Pateptasis (Karalystei)”, Mesijas”] paprastai prasideda nuo evangelizacijos. Šį tikėjimą perteikia tie, kurie yra įtikėję. Įtikėti reiškia imti pasitikėti JHS ir paklusti Jam, kaip Viešpačiui, išganančiam tave ir kitus žmones Savo Aukojamame Kūnė Bažnyčioje. Tai, apie ką šnekate - “vertinimas”, yra susiję su požiūriu į Mesijui išrinktąją tautą, jai duotais pažadais Sinajaus ir Abraomo Sandorose: kaip tie pažadai išplinta į visą žmoniją bei kas iš Sinajaus Sandoros tebeturi reikšmę Išganymui.
Nors apaštalų laiškai, Toros tikėjimo tradicijos prasme, nėra lygūs Torai ar Evangelijai, bet yra midrašai (midrašim “pamokymai”), nežydai turėtų kliautis apaštalu Pauliumi, kaip pagonių apaštalu ir “pagoniškos” Kristaus bendruomenės teoretiku. Kalbėdamas apie Senąją Sandorą jis teigia, kad ji yra praėjusi ir pakeista Naująja (Žyd 8,13; 10,9). TAČIAU Sandora nelygu jos įstatymams, o sąvoka “Sinajaus Sandora” nelygi “Senojo Testamento”, kaip Šventojo Rašto, sąvokai. Tų 613 D-vo įsakymų, kurie yra išdėstyti Toroje ir buvo paskelbti žydų tautai, niekas nėra atšaukęs, tai ne Sandoros turinys. Sinajaus Sandoros turinys toks: D-vas duoda Savo išrinktajai tautai užkariauti ir gyventi žemę, o tauta apsiima vykdyti Jo įsakymus. Kaip ir Abraomo Sandora, Sinaujaus Sandora sudaryta paaukojant gyvūnus, kada prie Sinaujaus kalno Mošė (Mozė) pašlakstė tautą Sandoros aukų krauju (Pr 24,8). Taip buvo užbaigtas Išėjimas iš Micraimo (Egipto), pradėtas patepant žydų namų staktas paaukotų avinėlių krauju, kad mirties angelas praeitų (pasàch) nenužudydamas juose pirmagimių. Šios Sandoros pakeitimas Naująja vyko JHS Mesijo Kūno ir Kraujo Auka, o Naujosios Sandoros ženklas yra Eucharistija. Visas šis procesas iki pat jo, dėl D-vo įsikūnijimo žmonijoje, išplitimo į ją visą, vyko pagal pažadus būtent tam ir išrinktoje žydų tautoje. Į išrinktąją tautą, kaip į D-vo tautą, per JHS Auką už visas žmonijos nuodėmes tapo pakviesti visų tautų žmonės. D-vo tauta tapo praplėsta įskiepijant pagonis į išrinktosios tautos alyvmedį (Rom 11,17). Todėl melagiai yra tie, kurie neigia, kad krikščionybė yra Naujosios Sandoros judaizmas, tačiau niekšai yra tie, kurie ne tik peikia JHS tautą (plg. Pr 12,3) bei tapatindami išrinktumą su tobulumu, priskiria pastarąjį vien tik sau, neva iš žydų jis “atimtas”, bet dar net ir platina įžūlius piktus absurdus, neva išrinktumas buvęs iš žydų “atimtas” po aukso veršio pagaminimo ir pagarbinimo. Nes pirma, D-vas po to sakė: “Tą, kuris nusidėjo Man, tik tą ištrinsiu iš Savo knygos” (Iš 32,33), o išrinktumą patvirtino (Įst 26,18), bet antra, ir Davìdas (Dovydas), kurio palikuonis turėjęs būti Mesijas, ir visi pranašai, skelbę ateisiantį Mesiją ir kalbėję apie išrinktumą (ypač plg. Iz 43,3-4, Jer 31,16 ir 32,2 bei Jer 31,30-33 apie Naująją Sandorą) gyveno daug vėliau. Jei jau Sinajuje išrinktumas buvo “atimtas”, tai ir JHS ne Kristus! Kristus tada būtų koks nors Centrinės Afrikos imperatorius žmogėdra Bokasa.
Taigi žydams duoti įsakymai, pradedant nuo amžinojo dėl Šabato (Iš 31,16, Mt 24,20, Žyd 4,9 ne Rubšio ir plg. Jn 19,31 + 19,42 + 20,1 - štai Šabato įsakymo amžinumo paslaptis!!!), yra privalomi kiekvienam žydui, ar jis krikščionis, ar ne. Niekur nedingo ir tie iš 613 įstatymų, kurie nesusiję (kaip daugelis) su Šventykla, pradedant nuo pirmųjų 10. Tie, kurie susiję su kruvinomis Šventyklos aukomis, suėjo į JHS vienkartinę Auką. Per ją įvykdoma ir tai, kas apskritai reikalauja Šventyklos, kurios nebėra (beje, yra Danguje, Apr 11,19), o įsakymai, už kurių pažeidimą reikalaujama mirties, ir yra vykdomi JHS gyvybės Auka, kuri nuolat gyvuoja Jo Kūne Bažnyčioje (Mt 5,17).

penkk       2015-06-8 20:36

Prieš  tikėdami Į Kristų krikščionys turėtų pasiskaityti penkiaknygę/ Torą ir suvokti ką Kristus atėjo vykdyti:”„ Nemanykite kad aš atėjęs panaikinti įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau , bet vykdyti“ Evangelija pagal Matą 5, 17
„17 Greičiau dangus ir žemė pražus, negu iš Įstatymo iškris bent vienas brūkšnelis“ 16 : 17, ev. pagal Luką
“Krikštys jus šventąją dvasia ir ugnimi” 3, 16 evangelija pagal Luką.
Ir Kristų vertinti kartu su penkiaknyge/ Tora.

Letas kitas-Letujui       2015-06-8 12:53

Norint atsirastų ir “kritikų” (pvz., kad pavardė - Bloom: “aišku”, kad žydelis, ypač Jotai, kuriai žydeliai tyko visur aplinkui norėdami sunaikinti Katalikų Bažnyčią tam, kad… užkariautų pasaulį, pvz., Kiniją).
Katalikus “nukenksmino” reiškinys, kuris vadinamas Deutschlandüberalles, ypač ryškiai pasirodęs per 1914 m. karą (Maskolijoje kitaip, nes ten šis reiškinys tik pridengia azijatinio konglomerato vidinę nelaisvę garbinant baskako botagą: kurie nesupranta laisvės, nenorės ir Tiesos pagal Jn 8,32).
Bendrai “graikišką” krikščionybę “nukenksmino” Pr 12,3, nes bausmė už tai - įsitikinimas, jog be dogminės tiesos neįmanoma nei gyventi pagal Kalno pamokslą, nei Kristaus Kūne būti, t.y. būti išganytam. Todėl teokratinė Europa ir skilo XI a. pradžioje į neopagoniškas po krikščionybės iškaba susipriešinusias karalystes, o kartu skilo ir Vakarų bei Rytų Bažnyčios.

kitas - Letui        2015-06-8 9:50

Grbiamasis, jei atidžiau paskaitytumėte komentarus, tai suprastumėte, kad čia ne Sorožas kritikuojamas, o jatalikų bažnyčia. Keliamas klausimas - kas ją taip “nukenksmino” nuo kriksčioniškos evangelizacijs, kas ją izoliavo nuo visuomenės?

Letas Palmaitis dėl Surožo arkivyskupo       2015-06-7 23:39

Kam Surožo Antonijus netinkamas dėl pravoslavijos, gal geriau nurodytų iš jo žodžių, kas būtent netinkama.
Be abejo, neeilinė figūra XX a. krikščionybėje, tačiau jei kliausimės Pijaus X Brolijos kriterijais, bet kuris pravoslavas tėra tik schizmatikas, todėl klausyti, ką jis sako, neverta, o gal ir nuodėminga. Tarp pačių ortodoksiškiausių pravoslavų Surožo Antonijus irgi vertinamas neigiamai, bet jau todėl, kad nepakankamai pravoslaviškas.
Mat jei Pijaus X Brolijai pravoslavai schizmatikai, tai ultraortodoksiniams pravoslavams visi katalikai tiesiog eretikai… Kaip paaiškintume tokį “puikų” “graikiškos” krikščionybės rezultatą po 2000 metų “išrinktumo perėmimo”?
(Tarp kitko, bent Maksvos patriarchijos, laiminusios čečėnų genocidą vardan nedalomos ruskijos, tikrai nepavadintum kitaip, kaip Antikristo bažnyčia, nors Surožo Antonijus čia mažai dėtas - daugiausiai veikė Londone).

Ups! to TO       2015-06-7 14:48

<Jei šiuo metu kas nors silpsta dvasia, stiprinkite jį žodžiu, paremkite darbu, bet nesimėgaukite savo “teisumu”.>
Būtų grai, kad tuos žodžius pritaikytumėte ir sau arba katalikų vadovybei.

<Mes nemokame susitikti, mes sukūrėme daugybę pertvarų tarp savęs ir Dievo, tarp savęs ir kito žmogaus, pertvarų savo viduje: mes kurti, mes akli, mes bejausmiai>

Gal papasakotumėte kokia evangelizacija ir interakcija vyksta tarp katalikų bažnyčios, jų portalų, radijo su jų ganomomis avelėmis? Štai kad ir šiuose Marijso radijo draugų portaluose:

Artuma
Bernardinai.lt
Gyvenimo ir tikėjimo institutas
Katalikų pasaulio leidiniai
Kauno Arkivyskupijos Jaunimo Centras
Klausk kunigo
Magnificat
Pakūta
Šeimos centras
Šv. Jono bendruomenė

je..jee...        2015-06-7 14:33

antikristas irgi moka apsimesti Kristumi.
Puikus būdas - sunaikinu katalikų evangelizaciją, paskleidžiu prppagandą, kad katalikiška Europa morališkai supuvusi ir pasiūlau naujuosius mesijus ir “šviesą” iš Rytų, iš Melo imperijos. Kartu pasiūlydamas atgaivinti LDK unitus. Tik jau ne pravoslavus jungiant prie Romos Popiežiaus, bet atvirksčiai - katalikus prie Kremliaus popiežiaus. smile
Ar tokio tikslo ir siekia Navicko Bernardinai?

ups! kito kūno nariui        2015-06-7 14:17

klausiu - kur dingo katalikų evanhelizacija?
ortodoksų popiežius - Putinas. Man kol kas vienybės su juo nereikia.

tai kas vyksta?        2015-06-7 14:14

Pamenu, kaip dar prieš Kačinskio katalikiškos svitos nuskraidinimą tiesiog į Katynės kapines, Lenkijoj aršiai buvo puolamas katalikų radijo vedėjas, neva dėl rinkimų įtakojimo. greit jis vieno KGB įtakon patekusio vyskupo buvo pašalintas. Tda kaip tik pagalvojau - o kada atsitiks kažkas panašaus su mūsų Marijos radiju?
Ilgai laukti neteko.  Rusijoj perauklėtas mūsų vyskupas Tamkevočius nušalino Marijos radijo įkūrėją Oskarą Volskį nusiuntęs jį į patį už-kampiausią užkampį. Dabar jis emigrantas Norvegijoj.
Vietoj jo buvo paskirtas jaunas, nepatyręs kunigas Kęstutis Kėvalas. Bet ir tas ėmėsi aktyvios evangelizacijos. Tai ką daryti? Negi imsi ir panašiai nušalinsi? Padaryta apsukriau - Kėvalas buvo pakeltas į Vyskupus ir išsiųstas mokytis į Vatikaną.

O į Marijos radiją paskirtas Šiluvos klebonas Blužas tik sumažino evangelizaciją, palikdamas kone 10 procentų eterio, kada beįsijungi, vis muzikėlė arba rožinio mantra ištisas valandas. Ar taip jau sudėtinga katalikams sukalbėti rožinį vieniems?

Šios dienos esmė -       2015-06-7 13:50

esame Vieno Kūno nariai.

TO ups!       2015-06-7 13:49

Jei šiuo metu kas nors silpsta dvasia, stiprinkite jį žodžiu, paremkite darbu, bet nesimėgaukite savo “teisumu”.

TO ups!       2015-06-7 13:47

Ir dar - tai ir yra pagrindas būti vieningiems:
“[...] per įsikūnijimą Dievo Sūnus ne tik su mumis susigiminiavo, bet savo Kūnu tapo savas visai Kūrinijai. Daugiau nebėra smiltelės, nėra žvaigždės, nėra kalno, nėra rasos lašelio, nėra upės, nėra debesies, kuris savo materialumu nebūtų susigiminiavęs su Kristaus kūnu. Visas pasaulis – Kristuje.”
Kam jums klijuoti etiketes? kiršyti? skaldyti?
Kokią “tiesą” savo komentaruose “apreiškėte”?
Kam “pravėrėte akis”?

TO ups!       2015-06-7 13:44

Perskaityk dar kartą ir, jei duota, suprasi:
“Liko tik keistas ir baisus dalykas: žmogus dar neišmoko nei susitikti su Dievu, nei susitikti su pačiu savimi, nei susitikti su savo artimu. Mes nemokame susitikti, mes sukūrėme daugybę pertvarų tarp savęs ir Dievo, tarp savęs ir kito žmogaus, pertvarų savo viduje: mes kurti, mes akli, mes bejausmiai. Svarbiausia – mes labai bijome susitikimo, nes susitikti – tai susitikti visam laikui. Tikras susitikimas vyksta tik kartą, bet amžinybei.”

ups! štai       2015-06-7 13:17

Metropolitas Antonijus iš Surožo. Tėve mūsų - Bernardinai.
15 rugpjūčio 2014 ...
Metropolitas Antonijus iš Surožo. Norėčiau su jumis pakalbėti tik apie vieną maldą, kurią kartojame kas dieną ir kuri yra tarsi maldos gyvenimo ...
Mūsų atsakomybė už pasaulį - Bernardinai.lt

24 rugsėjo 2014 ... Metropolitas Antonijus iš Surožo. Tekstas iš KELIONĖS SU BERNARDINAI.LT Nr. 27. Gyvename tragiškame pasaulyje, kuriame vyksta daug ...
Metropolitas Antonijus iš Surožo. Žmogiškos vertybės medicinoje (II ...
metropolitas-antonijus-is-surozo-zmogiskos-vertybes -medicinoje-ii‎
Aš norėčiau panagrinėti du klausimus.
Metropolitas Antonijus iš Surožo. ... http://www.bernardinai.lt/2010-02- 17-metropolitas-antonijus-is-surozo-apie-tikraja-nuolankumo-prasme/3305.
Metropolitas Antonijus iš Surožo. Ką mūsų laikais reiškia būti ...
Metropolitas Antonijus iš Surožo. Tėve mūsų |
10 sausio 2010 ... Misionierystė“ – tarptautinis žodis, kurį turėtume versti kaip „pasiuntinystę“. Ir mūsų pasiuntinystė ypatinga, ne tokia.
Metropolitas Antonijus iš Surožo. Apie krikščionių vienybę LKD
Metropolitas Antonijus iš Surožo. Ar gali šiuolaikinis žmogus tikėti?
Metropolitas Antonijus iš Surožo „Būti Dievo žodžio bendruomene“
Metropolitas Antonijus iš Surožo. Ką mūsų laikais reiškia būti misionieriumi? - Bernardinai.lt
Metropolitas Antonijus iš Surožo. Apie Dievo Motiną
Metropolitas Antonijus iš Surožo. Vaikų kančia ir mirtis - Bernardinai.lt
*****
Tai gal tas Surožas visai ne vietovė kokioj Rytų Ukrainoj, o tiesiog SOROŠAS?:)

ups!       2015-06-7 13:08

ar bernardinai jau provosslavų portalas?
kiekviena proga spausdina kone vien šio pravoslavo pamokslus.
gal nieko nuostabaus, juk nuo to laiko, kai Stalinas su Leninu uždraudė “kriksčionišką propagandą” net iš bažnyčių sakyklų, Lietuvos katalikų kunigai užsičiaupė ir iki šiol baimingai tyli. Sakyklos liko tuščios.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Parodykime tikrų atsivertimo vaisių!

Vytautas Sinica. Sukanka metai, kai Seimas gėdingai ir neteisėtai pritarė Jungtinių Tautų migracijos paktui

Ramūnas Aušrotas. Europos Parlamentas pasmerkė Lenkijos ketinimus kriminalizuoti lytinį mažamečių švietimą

Svarbi žinia: teismas įpareigojo Vyriausybės atstovą S. Buškevičiaus skundą dėl Kazio Škirpos gatvės pervardijimo nagrinėti iš naujo

Rasa Čepaitienė. Atviras laiškas Trakų rajono merei Editai Rudelienei

Liudvikas Jakimavičius. Balsavimo kortelė

Konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“ (vaizdo įrašas)

Gitanas Nausėda per Nacionalinius maldos pusryčius: „Susitelkime maldoje visi kartu prieš Dievo veidą, ir vėl pasijuskime esą broliai ir seserys“

Ramūnas Aušrotas kviečia į diskusiją apie naujausią Šarūno Barto filmą „Sutemos“

Aras Lukšas. Stalinizmo šaukliai: tarp prisitaikymo ir atgailos

2019-ųjų metų Laisvės premija skirta Laisvės kovų dalyviui, žmogui-legendai Albinui Kentrai

Nuo bačkos. Viktorija Čmilytė-Nielsen. Nacionalinė šeimų taryba – rūpestis šeimomis ar inkvizicijos kūrimas?

Veronika Winkels. Ugdyti vaikus… mokykloje ar namie?

Andrius Švarplys. Kas nutrauks bankų vydomą valstybės šantažą?

Liudvikas Jakimavičius. Ką bendra turi šv. Kalėdos ir šachmatai?

Algimantas Rusteika. Ruoškitės pasirinkimams – ‘vsio bus zakonno’

Ramūnas Aušrotas: „Gal pirmoji JTO MTK ponia norėtų lankyti civilinės šeimos teisės kursus? Priimčiau su nuolaida“

Neringos Venckienės interviu TV3: „Variantai buvo tik du: arba ginti mergaitę, arba pamiršti, kad tokia gimė. Aš pasirinkau ginti“

Tyrimas palygino santuoką ir gyvenimą kartu nesusituokus

Donaldas Trumpas: E. Macrono atsiliepimas apie NATO yra „labai labai bjaurus“ ir „įžeidžiamas kitoms 28 valstybėms narėms“

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“. Bankininkas, kuris nugalėjo carinę Rusiją

Ramūnas Aušrotas. Pirmą kartą šeimų balsas oficialiai skambės ir nacionaliniu lygmeniu

Shannona Roberts. Šaldyti kiaušinėlius ar karjerą?

Gytis Padegimas. Kiek milijonų medžių per 30 Nepriklausomybės metų sunaikino ir dar sunaikins mūsų godumas ir gobšumas?

Vidas Rachlevičius. Nenorėčiau Brexito, bet jei laimėtų kairysis leiboristų gaivalas, Britanijos būtų gaila dar labiau

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.