Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas

Darius Kuolys: jie jaučiasi taip, lyg Dievas jiems būtų padovanojęs Lietuvą

Tiesos.lt siūlo   2019 m. rugpjūčio 23 d. 8:06

10     

    

Darius Kuolys: jie jaučiasi taip, lyg Dievas jiems būtų padovanojęs Lietuvą

Vladimiras Laučius | DELFI.lt

Būsimos valdančiosios koalicijos sudėtis po 2020 m. Seimo rinkimų priklausys ir nuo prezidento Gitano Nausėdos, ir to, ar atsiras pakankamai norinčių bendradarbiauti su šiuo metu populiariausia partija – Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionimis demokratais. Taip DELFI sako kultūros istorikas ir visuomenės veikėjas, kultūros ir švietimo ministras pirmojoje po nepriklausomybės atstatymo vyriausybėje Darius Kuolys. Jo žodžiais, politinių partijų nemeilė konservatoriams gali lemti, kad jos mieliau bendradarbiaus tarpusavyje nei su Tėvynės sąjunga.

„Tai partija, kuri jaučiasi taip, lyg Dievas jai būtų dovanojęs Lietuvos valstybę. Ir šitą jausmą Tėvynės sąjungai labai sunkiai sekasi nuslėpti. Kiekvienas partneris partijos, kuri jaučiasi kaip Dievo duota Lietuvai, tampa mažesniuoju partneriu – jaunesniuoju broliu. Ir ne kiekviena politinė jėga su tokiu vaidmeniu sutinka“, – svarsto Kuolys.

Kuolys neatmeta galimybės, kad prezidentas Gitanas Nausėda inicijuos naują politinį judėjimą ar net partiją. Krikdemiškos politinės jėgos atstovu galėtų tapti Rokas Masiulis, tačiau, Kuolio teigimu, pasiūlyti šių dienų visuomenei „patrauklią, modernią, pajėgią lyderystei krikščioniškąją demokratiją“ – gana kebli užduotis.

Greit minėsime Baltijos kelio 30-metį. Kaip pakito Lietuvos visuomenė per tuos tris dešimtmečius? Ar ji tapo stipresnė, politiškai brandesnė, drąsesnė ir bendruomeniškesnė nei tada, kai žmonės stovėjo susikibę rankomis Baltijos kelyje?

Visų pirma, Lietuvos visuomenės liko daug mažiau nei būta prieš tris dešimtmečius. Šis spartus mūsų mažėjimas, Tomo Venclovos liudijimu, prieš mirtį kėlė rimtą rūpestį Czesławui Miłoszui.

Vargu ar galėtume teigti, kad mąžtanti, besitraukianti visuomenė yra stipri, brandi, bendruomeniška. Greičiau – pavargusi, praskydusi, pasitikėjimo ir tvirtesnių vidinių jungčių stokojanti.

Vargu ar drąsi. Greičiau kiek lengvabūdiška, savo likimui pernelyg abejinga. Yra mūsų visuomenėje kūrybingų asmenybių, stiprių grupių. Ko šiandien stinga? Bendro proto, bendros išminties telkimo bendram Lietuvos Respublikos projektui. Kūrybos džiaugsmo tokį projektą kartu konstruojant, dėl jo gyvai diskutuojant ir susitariant, kartu jį įgyvendinant.

Šalyje tiesiog per ilgai užsitęsė genčių vidaus karai, pasakytų Gintaras Beresnevičius.

Kokios gentys kariauja ir kuo mes skiriamės šiuo atžvilgiu nuo kitų Vidurio Rytų Europos valstybių?

Matome stiliaus inercijos ištiktą ir vis atsinaujinimo būdų ieškančią konservatorių gentį, byrantį senąjį socialdemokratų klaną, iš skirtingų šeimų suburtą ir besiblaškančią žalią valstiečių giminę, į karo lauką besiveržiančią jauną „Laisvės partijos“ rikiuotę…

Pagal visas politinio spektaklio konstravimo taisykles šios gentys ieško konfliktų, kurie leistų pamojuoti ginklais, grumiasi dėl įtakos, ne visada žinodamos, ką su ja daryti. Kuo lietuviškas laukas išsiskirtų bendroje erdvėje? Manyčiau, kad kovos imitacija.

Kaunamasi be tikros aistros, be stiprių idėjų, regis, tik iš įpročio, net užmiršus patį kovos tikslą. Juk vargiai šioje kovoje įžvelgsime besigrumiančias valstybės kūrimo alternatyvas, visuomenės stiprinimo programas, kurių įgyvendinimui piliečius būtų siekiama angažuoti.

Pakalbėkime apie tas gentis. Jei, kaip sakote, jų tarpusavio kova tėra kovos imitacija be aistros ir idėjų, tai ką šis reiškinys byloja apie mūsų partijas? Juk dalis jų veikia seniai, vadinamos „tradicinėmis“, subūrė nemenkus elektoratus. Žmonės už jas balsuoja nepaisydami nei skandalų ir teismo procesų, nei ideologinio neapibrėžtumo. Prie jūsų minėtos kovos imitacijos prisideda ideologijų imitacija. Kodėl rinkėjus tenkina ši imitacijų sistema?

Kad suprastume, kas yra toji dabartinė Lietuvos visuomenė, vadinamieji rinkėjai, reikėtų gerokai gilesnių ir išsamesnių tyrimų. Kasdieniu žvilgsniu žiūrėdami matysime, kad nemaža dalis visuomenės yra nusivylusi vietiniu politiniu spektakliu. Arba juo visiškai nebesidomi, arba stebi su atlaidžia ironija iš tolimiausių teatro balkonų.

Kita dalis sudalyvauja rinkimų rituale iš įpročio, inercijos, dėl išlikusių pilietinių sentimentų. Taip, yra visuomenėje vyrų ir moterų, kurie į politinį žaidimą gana noriai, kartais aistringai įsitraukia. Bet žaisti didžioji dauguma drįsta ir sugeba tik pagal tas imitacijų sistemos taisykles. Kodėl?

Sistemos taisyklės užtikrina žaidėjams saugumą. O grumtis su nusistovėjusia ir skirtingų galios struktūrų palaikoma, saugoma sistema – pavojinga ir donkichotiška. Juk su šia imitacijų sistema seniai yra suaugę ir mūsų verslas, žiniasklaida, slaptosios tarnybos, teisėtvarka, gera dalis nevyriausybinių organizacijų.

Dažnai sakoma, kad mūsų partijas reikia stiprinti. Ar teisūs tie, kurie ragina stiprinti partijas, kai žmonės jomis akivaizdžiai nepasitiki? Ar čia nėra paradokso – stiprinti tai, dėl ko mūsų politika virto imitacijomis ir betiksliais genčių karais?

Taip, paradoksas akivaizdus. Kaip galima stiprinti tą, kas nenori ir nemato jokių motyvų stiprėti? Beje, kaip gali iš tiesų sustiprėti tas, kuris patį stiprumą suvokia ne kaip išsiugdytą intelektualinę galią, ne kaip įgytus gebėjimus spręsti valstybės problemas, bet vien kaip sėkmingą pasirodymą viešųjų ryšių žaidime? O sėkmingai šiame žaidime gali pasirodyti, pasinaudojęs visuomenės silpnybėmis, manipuliuodamas jos jausmais ir prietarais.

Taigi turime uždarą ratą: silpnos partijos yra suinteresuotos Lietuvoje turėti silpną, nesavarankišką, viešaisiais ryšiais suvaldomą visuomenę. Kiek iš biudžeto gaunamų lėšų mūsų partijos išleidžia savo analitiniams centrams, ir kiek – viešiesiems ryšiams? Kiek laiko mokymuisi, svarbiausių valstybės klausimų studijoms skiria mūsų parlamentarai?

Manau, kad šiandien nacionalinio susitarimo visų pirma reikėtų dėl tikros politikos susigrąžinimo: kaip galėtume atsisakyti imitacinių žaidimų, kokiais būdais Lietuvoje galėtume bendruosius reikalus tvarkyti kartu, kad priimtais sprendimais pasitikėtume ir prie jų įgyvendinimo prisidėtume.

Ar visi šie genčių karai nesukuria šiltnamio sąlygų Lietuvos prezidentams, kurie atrodo lyg pakylėti virš partijų? Prezidentų reitingai visada aukšti. Seimu, partijomis nepasitikima, jos pešasi, o prezidentai (kalbant apie pasitikėjimą) – laimi.

Gal ir gerai, kad didelė visuomenės dalis, nepasitikėdama partinėmis gentimis, dar sugeba pasitikėti prezidentais? Klausimas – kitas: kam šį visuomenės pasitikėjimą mūsų prezidentai panaudoja?

Algirdas Brazauskas kiek švelnino Seime daugumą laimėjusios Demokratinės darbo partijos radikalumą, ne kartą stabdė jos norus resovietizuoti Lietuvos tikrovę. Gal bus padėjęs šiai partijai tapti kiek civilizuotesnei?

Valdas Adamkus per pirmąją kadenciją tikrai prisidėjo prie konservatorių partijos demokratėjimo. Jo konfliktas su premjeru Gediminu Vagnoriumi dėl valstybės valdymo principų tuo metu leido Tėvynės sąjungai išsivaduoti iš vieno asmens diktato. Iki šiol man atrodo aktuali tada Valdo Adamkaus kelta, bet taip ir neįgyvendinta politikos atnaujinimo, atvėrimo piliečiams idėja.

Su Vytauto Didžiojo epocha šiandien lyginamą „Dalios Grybauskaitės epochą“ vertinti gal dar būtų per anksti. Iš mus kol kas viešai pasiekusios informacijos galime spėti, kad prezidentė buvo linkusi perimti vienos ar kitos jai artimesnės genties vado funkcijas. Ir atrodo, kad partinės gentys tokiems polinkiams per daug nesipriešino.

Ar tokia praktika stiprino partinę sistemą? Ne, labiau tobulino jos imitacines formas.

Norite pasakyti, kad Grybauskaitė bandė pati vadovauti partijoms?

Mus pasiekęs „tulpių“ paštas rodo, kad Grybauskaitė buvo linkusi formuluoti užduotis vienos partijos lyderiui. Taip pat atrodo, kad nei Liberalų sąjūdis, nei Tėvynės sąjunga per dešimt metų nėra kritiškiau pasisakę dėl prezidentės sprendimų, veiksmų, politinės laikysenos. Kas irgi rodo tam tikrą pavaldumą. Atrodo, kad vadovavimas dviem minėtoms partijoms kartais buvo perimamas į savo rankas.

Kaip vertinate kalbas apie galimą tolesnę Grybauskaitės politinę karjerą atstovaujant (jei nevadovaujant) Tėvynės sąjungai? Jos turi pagrindo ar tai – tuščios kalbos?

Šiuo metu, manau, tai – tuščios kalbos. Bet ateityje gali būti visaip.

Tolimoje ateityje? Gal po artėjančių Seimo rinkimų?

Tikrai tolesnėje ateityje. Manau, Grybauskaitė turėtų išlaikyti tam tikrą distanciją, deramą prezidentei, baigusiai eiti savo pareigas. Man atrodo, kad Grybauskaitė pati tai supranta.

Kaip manote, ar ji po penkerių metų gali vėl kandidatuoti į prezidentus, kaip Vladimiras Putinas po Dmitrijaus Medvedevo kadencijos?

Gali būti ir taip. Tai labai priklausys nuo bendro Lietuvos politinio spektaklio: kas jame vyks, kas vaidins kokius vaidmenis, ar tą spektaklį bus ištikusi visiška inercija, ir žiūrovai tiesiog pageidaus Grybauskaitės sugrįžimo – o tai neatmestina. Nes tam tikras sukurtas vaidmuo gali būti susijęs ir su visuomenės nostalgija. Tvirtos, kietos, griežtos, viską neva išmanančios ir žinančios lyderės ilgesys visuomenes anksčiau ar vėliau ištinka.

Ar yra vienas vyraujantis Grybauskaitės mėgėjo tipažas, ar tai – daugybė įvairių, vienas į kitą nepanašių rinkėjo tipų?

Drįsčiau manyti, kad mūsų visuomenė lėkštėja. Sakau tai pritardamas kolegai Arūnui Sverdiolui. Jis kažkada yra parašęs puikų esė „Lėkštutė lėkštelė“ – apie visuomenės lėkštėjimą. Ir iš tikrųjų visuomenė panašėja, joje matome vis mažiau skirtumų – pažiūrų skirtumų, stiprių asmenybių. Tai bendros tendencijos: vidutinis akiratis, vidutinis panašus galvojimas. Grybauskaitė kaip tik pataikė į tą vidutinį rinkėją, vidutinį visuomenės narį, kurio lūkesčius jos laikysena, elgsena, jos susikurtas vaidmuo daugeliu atvejų tenkino.

Kaip vertinate jūsų minimą konservatorių genties bandymą atsinaujinti? Kokios pagrindinės šios partijos problemos ir perspektyvos artėjant 2020 m. Seimo rinkimams?

Regis, pagrindinė konservatorių problema – tikros lyderystės problema. Ne vadybinės, marketinginės, bet idėjinės lyderystės.

Tokia lyderyste Tėvynės sąjunga daug metų Lietuvos politikos lauke išsiskyrė. Dabar jos netenka. Be jos ir atsinaujinimas gali būti tik imitacinis – dar geresnis prisitaikymas prie politinės rinkos sąlygų, įgyvendinus naujausias politikos technologų rekomendacijas.

Tačiau ir imitacinio atsinaujinimo konservatoriams gali pakakti tam, kad ganėtinai sėkmingai pasirodytų Seimo rinkimuose. Lieka atviras klausimas: ką laimėtume mes visi, ką laimėtų Lietuvos valstybė iš tokio marketinginio jų pasirodymo?

Gabrieliaus Landsbergio vadovaujama partija gerai pasirodė per praėjusius Seimo rinkimus. Tai irgi buvo tik marketinginis pasirodymas?

Tėvynės sąjungos marketinginė pusė labai sustiprėjo. Ji patraukli jaunajai kartai, kuri pripratusi prie tokio marketinginio veikimo ir atpažįsta jai siunčiamus ženklus: obuoliukus, burbuliukus. Ji jaučia malonumą, kai į ją kreipiamasi jai suprantama, atpažįstama kalba.

Kita vertus, susiduriame su politikais, kurie, laimėję marketinginį pasirodymą, paskui nelabai žino, ką daryti su valstybe. Man atrodo, kad Tėvynės sąjunga net nelabai žino, ką daryti opozicijoje. Net ir turėdama labai stiprias opozicines pajėgas. Maža to, atrodo, kad Tėvynės sąjunga nelabai žino, ką daryti sostinėje, būdama viena iš sostinę valdančių politinių jėgų.

Susiduriame su keistu paradoksu: žaidžiama siekiant pergalės, ir sužaisti su šių dienų rinkėju pavyksta, gerai išmanant marketinginį žaidimą. Bet lieka neaišku, ką mes iš to laimime kaip piliečiai, visuomenė, valstybė.

Man atrodo, taip nutiko ir žaliesiems valstiečiams po sėkmingo žaidimo, taip gali nutikti ir Tėvynės sąjungai. Parlamentinis, rinkiminis žaidimas gali būti sėkmingas. Bet ar bus pasiruošta vadovauti valstybei, spręsti opiausias problemas? Darbas opozicijoje šito nerodo.

Ar po 2020 metų Seimo rinkimų Tėvynės sąjunga bus valdančiojoje koalicijoje, ar ji veikiau tradiciškai liks opozicijoje?

Minėjau, kad labai sunku nuspėti. Lems daug veiksnių. Tarp jų – ir pačios Tėvynės sąjungos pasiryžimas dialogui ar konfrontacijai. Kitas klausimas – ar įvairios į Seimą pateksiančios politinės jėgos bus atviresnės konservatoriams, ar viena kitai. Kartais net gana dideli tarpusavio politiniai prieštaravimai leidžia skirtingoms politinėms jėgoms susivienyti prieš Tėvynės sąjungą. Lietuvoje taip nutinka: nemeilė Tėvynės sąjungai suvienija labai skirtingas politines jėgas.

Kaip manote, kodėl konservatoriai sukelia tokią nemeilę?

Tai partija, kuri jaučiasi taip, lyg Dievas jai būtų dovanojęs Lietuvos valstybę. Ir šitą jausmą Tėvynės sąjungai labai sunkiai sekasi nuslėpti. Šiuo atžvilgiu partneriams yra labai sunku. Kiekvienas partneris partijos, kuri jaučiasi kaip Dievo duota Lietuvai, tampa mažesniuoju partneriu – jaunesniuoju broliu. Ir ne kiekviena politinė jėga su tokiu vaidmeniu sutinka.

Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Anupras       2019-08-25 22:12

08.22 TS-LKD ruporas LRT laida 50šimt.  15min filosofas P.Gritėnas truputi ;pavarė; apie savo buvusio dėstytojo A.Jokubaičio interviu DELFYJE. Kas ;pavarys; D.Kuoliui….Gal būt nereikėtų džiaugtis dėl tokių interviu, tai juk kai kam proga ;pavaryti;.....

Anupras       2019-08-25 22:00

Gal D.KUOLYS ir A. Jokubaitis nudžiugo kad turėjo ilgą interviu su DELFI. Bet….. per TS-LKD RUPORĄ LRT 08.22 laida 50šimt 15min. filosofas P.Gritėnas truputi ;pavarė; savo buvusiam dėstytojui A.Jokubaičiui…...kas vienpusiškai oponuos D. KUOLIUI?

lietuviai mazai meldziasi       2019-08-25 17:13

Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.1Tim2////
“Daily prayer is more common in the U.S. than in many other wealthy countries”

ah1       2019-08-23 22:51

1 Pt 2,13 “13 Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties…“Biblija

Al.       2019-08-23 21:55

Kuolys įnirtingai nepastebi, kad šalį valdo čekistinis rezervas. Įsismelkęs į visas partijas ir imituojantis pažiūras.Bet net imituojantys prastai - konservatoriai ne konservatyvūs, įvairūs socialistai gina turčius…
Laučius: ,,Bet juk lietuviai – ne vienintelė mąžtanti visuomenė Vakaruose.” Lietuviai mąžta, nes algų žirklėmis ir čekistine tvarka yra vejami ir viliojami bėgti, o Vakarai, net ir susiurbę mūsų žmones, nyksta - manau, dėl to, kad išdavė dorovinį įstatymą, bet kai kam tai ir naudinga.Todėl, manau, sodomija ir svetimųjų antplūdis yra plano dalis.

Kuolys:,,Jei prezidentas norėtų ne tik politinę tikrovę komentuoti, bet ir pats ryžtingiau ją kurti, jis galėtų turėti stiprios įtakos” - tą patį taikyčiau ir pačiam Kuoliui.

Pensininke       2019-08-23 19:08

Visos senosios korumpuotos,  prisitaikeliskos sistemines partijos be jokiu ideju valstybes valdyme, o tik tusciai besikartojancios daug “GERO”  zadancios programos.
Tikimybe is VISUOMENINIU JUDEJIMU SUSIJUNGIMO be   korumpuoto melo,  be pataikavimo korumpuotai sistemai.

stasys        2019-08-23 12:51

Kelios trumpos mintys apie tai ka rašo str. mano požiūriu.  Nesunkiai galiu daryti prielaida kad tokia politinė padėtis D.Kuolio netenkina labai aiškiais ženklais .Po Prezidento rinkimu tapo aišku kad naują pradžią valstybėje bandę įkvėpti valstiečiai dar nesibaigus pirmai Seimo kadencijai visiškai išsikvėpė išnaudojusi paskutinius apyvartinių lėšų (idėjų) rezervus ..todėl tolesnė plėtra ir augimas tapo nebeįmanomas. Šiandiena klausimas stovi kiek dar ilgai R.Karbauskiui pavyks išlaikyti nauja Seimo daugumą... o tai gali Lietuvai kainuoti dar vienus metus prarasto laiko reformose . Antra aplinkybė:  D.Kuolio, pavartotas- politinis marketingas .. yra ne kas kita kaip senu partijų reitingu auginimas nieko neveikiant (opozicija)  .. prie kurios aiškiai prisijungė ir konservatoriai . Tai galėtu paaiškinti kodėl D.Kuolys taip susirūpino D.Grybauskaitės tolesniais planais kuriu eks. Prezidentė neskuba viešinti . Damoklo kardas vėl pakibo savo grėsme sugražinti tuos politinius junginius kurie trumpam laikui buvo nustumti nuo politinės lyderystės Lietuvoje . Silpna Seimo dauguma su labai marginalia sudėtimi negali tikėtis visuomenės daugumos palaikymo,todėl reformos gali vykti tik seno daktaro Ai-skauda metodu LIEČIANT ir KLAUSIANT ar čia skauda ??? . Ta jausmą sustiprina ir tos paskutinės istorijos nukreiptos prieš Lietuvos valstybe bei jos teisine sistema Druskininku mero gryčia , R.Šimašiaus vertybinis-moralinis šuolis į tolį  . Lyderystės trukumas kurio taip pasigenda D.Kuolys tik pas konservatorius man primena žmogų kuris padėjo granatas po visais savo tiltais ir laukia kas pirmas žengs taps auka ir ženklu naujam Auroros šūviui .. Tie kas dar gerai pamena sovietinės revoliucijos   pradžia pamena ir priežastis dėl kuriu kyla tokios įtampos visuomenėje ..raktinis žodis čia:  LYDERYSTĖ .Ka daryti R.Karbauskiui ? paviešinti savo likusiu darbu sąrašą visuomenei ir dėl to kautis . Visuomenė negali tik vieno atleisti politikams kai nutaisomi patenkinto katino veido bruožai su šalia išlaižytu grietinės sloviku . - Mol taip nutiko ..ka jau čia padarysi .

Ignas       2019-08-23 10:41

Partija, neturinti aiškios politinės idėjos, yra ne politinė partija, bet grupinis klanas, siekiantis patekti į aukščiausią valdžią ir naudotis sau susikurtomis materialinėmis privilegijomis. Tą patį galima pasakyti ir apie pavienius politikus, neturinčius aiškios politinės idėjos.

Birute       2019-08-23 10:24

tu partiju visai nerei-bezda sededami seime po 30 metu..vyt visus-rinkimai turi buti tiesiogiai is visu zmoniu,o ne sarasiniai…

AAA       2019-08-23 9:55

Visuomenė ne lėkštėja, bet yra nuolatos lėkštinama bei dar - ne boboms valdyti valstybes:(


Rekomenduojame

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.