Demokratija ir valdymas

Daniel Cohen: Homo economicus II. Skaitmeninė transformacija

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gruodžio 1 d. 2:33

10     

    

Daniel Cohen: Homo economicus II. Skaitmeninė transformacija

Bernardinai.lt

Kaip technologijos keičia ekonominius santykius ir visuomenę? XX a. technologijos papildė žmogaus darbą. Papildomumas ekonomistams tai kaip kava ir cukrus – reikia abiejų, kad būtų skanu. Turbūt visi įsivaizduojame, kaip atrodo darbas prie konvejerio. Iš žmogaus reikalaujama nusileisti iki mašinos lygio, kad jos galia didintų žmogaus galią. Tai veikia tokiu pat principu, kaip ir Archimedo svertas. Ir nesunku suvokti, kaip tai padidina našumą, kuris savo ruožtu pasireiškia algos didėjimu tam, kuris valdo svertus. Tai ir yra XX a. istorija. Tai istorija ekonominio augimo, kuris rėmėsi didėjančiu darbo našumu visuose visuomenės sluoksniuose.

Tas papildomumas egzistuoja dar ir šiandien. Tačiau pagrindinė tendencija yra jau ne papildyti žmogaus darbą technologijomis, bet vietoj žmogaus darbo naudoti technologijas. Čia metafora jau kita – arba kava, arba arbata, ne abi iškarto. Milžinišką dalį darbo vietų, pačiame pajamų paskirstymo viduryje, kaip tik ten, kur yra vidurinioji klasė, perima technologijos, užimdamos žmonių vietą. Galima sakyti, kad technologija tobulėja, bet viena pati, palikdama žmogiškąjį darbą nuošalyje. Ir jeigu pažiūrėsime, kaip poliarizuojasi darbo rinka, matysime, kad yra darbo vietų socialinės hierarchijos viršuje ir apačioje, o per vidurį jų ryškiai mažėja. Kaip tik todėl daugumoje išsivysčiusių šalių vidurinioji klasė kenčia, ji nyksta. Kokie darbai išgyvena skaitmeninėje epochoje? Pirmiausia viršūnėlės, ypač vadovai, verslininkai. Važiuodami taksi galime labai daug nuveikti vien tik naudodamiesi savo išmaniuoju telefonu. Galime išsiųsti žinutes tūkstančiams savo darbuotojų, pranešti, ką jie turės padaryti rytoj tą ar kitą valandą. Kaip sakė ekonomistas J.Stiglitzas, elektroninis paštas yra nuostabi technologinė priemonė, kuri padeda siųsti laiškus, bet nė kiek nepadeda juos perskaityti. Tam, kuris gali išsiųsti dešimt tūkstančių žinučių, labai patogu, tačiau tam, kuris gauna tiek žinučių, tai virsta pragaru. Matome, kokia asimetrija atsiranda žmogaus ir technologijų bendradarbiavime. Patogu kažkam kitam.

Socialinės hierarchijos apačioje darbo vietos taip pat apsaugotos, nes skaitmeninės technologijos negali būti socialiniais darbuotojais, mokyti, tikrinti sveikatą ar pavalgydinti žmogų. Bent kol kas čia technologijos nieko negali padaryti. Šiuo lygmeniu technologijos negali padidinti darbo našumo. Taigi skaitmeninė transformacija vyksta, bet ji vystosi atskirai, neįtraukdama viduriniosios klasės, neįtraukdama visos visuomenės. Tad nenuostabu, kad turtėja vienas procentas verslių žmonių, kuriems technologijos leidžia viską labai lengvai organizuoti visame pasaulyje be didesnių išlaidų.

2008–2009 m. krizė buvo ypatinga, nepalyginama nė su viena iš tų krizių, kurias patyrėme nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. EBPO neseniai paskelbė statistiką, iš kurios matyti, kad 1975, 1982, 1993 ir 2000 metų būta recesijų, tačiau dar niekada nebuvo tokios krizinių situacijų koncentracijos visame pasaulyje kaip šiandien. Užtenka pažiūrėti, kiek šalių patiria recesiją grynai techniškai, t. y. kai du metų trečdalius augimas yra neigiamas. Net pačių didžiausių krizių metu tik 35–45% valstybių patirdavo recesiją, o šiandien recesiją patiria 85% valstybių žemėje! Pasaulinės prekybos apimtys smuko apie 10%. Panaši situacija buvo tik XX a. pradžioje, didžiosios depresijos metu.

Dabartinės krizės pasekmės ne tokios sunkios, nes mes nekartojome kai kurių klaidų. Šios dvi krizės labai panašios, netgi sukrečiamai panašios ekonomikos mokslo požiūriu. Tačiau tuo pat metu už panašumų slepiasi kai kurie esminiai skirtumai. Ši krizė atskleidė visiškai naują, iki šiol neregėtą ir nenumatytą pasaulinės ekonomikos solidarumą tiek finansų, tiek komercijos, tiek ir idėjų, nepaprastai greitai pasklindančių po visą pasaulį, srityje. Tai pirmoji naujo pasaulinio ciklo krizė, ciklo, kuriame kiekvienas reiškinys iš karto yra pasaulinio masto reiškinys.

Vienas iš būdų suprasti šių dienų situaciją yra suvokti ją kaip trečiosios industrinės revoliucijos padarinį. Pirmoji, kurią istorikai dažniausiai ir vadina industrine revoliucija, buvo susijusi su garo mašinos išradimu. Antroji prasidėjo vienu šimtmečiu vėliau, kai buvo atrasta elektra ir sukurtas vidaus degimo variklis. O XX a. antroje pusėje prasidėjo trečioji, skaitmeninė, informacinė revoliucija. Kiekviena iš tų revoliucijų, kiekvienos jų atradimai suteikia struktūrą savo laikmečio kapitalizmui. Jos visos susijusios su naujomis technologijomis, kurių naudojimas gerokai pranoksta priminę išradėjų intenciją. Pavyzdžiui, atrasdami elektrą žmonės galvojo tik apie energijos perdavimą. Jie net įsivaizduoti negalėjo, kokia vartotojiška visuomenė susiformuos jos suteiktų galimybių pagrindu. Kai Edisonas išrado gramofoną, jis buvo įsitikinęs, kad šis jo išradimas leis įrašyti mirštančiųjų testamentus, tačiau tikrovėje gramofonas buvo naudojamas daugeliui dalykų, tik ne testamentams įrašyti. Iš esmės kiekviena tokia industrinė revoliucija sukuria naują pasaulį ir nulemia viso amžiaus raidą.

Ekonomistai ne iškart pripažino, kad iš tikrųjų vyksta būtent industrinė revoliucija. Iš pradžių kompiuterių atsiradimas nieko nepakeitė ekonomikoje ir gamybos procesuose. Ir tik pradėjus vystytis internetui pamatėme esminių pokyčių. Pirmosios dvi revoliucijos buvo susijusios su atradimu naujų energijos šaltinių, kurie padarė darbą kur kas našesnį, padidino žmogaus galią ir taip sudarė galimybę didesniam žmonių skaičiui pasinaudoti ta energija. Supaprastintai jas galima pavadinti energetinėmis revoliucijomis. O štai informacinė revoliucija yra kitokia – jos poveikis gamybai nėra tiesiogiai susijęs su jos prigimtimi. Ji leidžia kitaip organizuoti žmonių veiklą. Informatika tapo gamybos svertu tiek, kiek ji leido įmonėms reorganizuotis, taupyti laiką, veiksmingiau reguliuoti darbą. Tai organizacinė revoliucija. Įmonės, kurios buvo kompiuterizuotos ir persiorganizavo, augo ir gavo didesnių pelnų. Tuo tarpu tos, kurios buvo kompiuterizuotos, bet nepersiorganizavo, patyrė nuostolių.

Iki informacinės revoliucijos įmonės organizacija buvo suvokiama kaip piramidė, kurios viršuje yra vadovai, toliau – inžinieriai, tarpiniai kadrai, o pačioje apačioje – darbininkai. Sėkmingai organizuota buvo tokia įmonė, kur informacija bei direktyvos buvo veiksmingai perduodamos nuo viršaus iki bazės taip, kad įmonė būtų, E. Durkheimo žodžiais tariant, tartum mikrovisuomenė, kurioje visi lygmenys yra organiškai solidarūs. Įmonė buvo suvokiama kaip autonomiška visuma, kuri pasitinka rinkos iššūkius ir gamina prekes, paslaugas būdama vieninga, solidari viduje. Pavyzdžiui, sėkmingos anų laikų automobilių gamyklos buvo tokios įmonės, kur vadovai bei inžnieriai kartu ieškojo būdų, kaip padaryti žemiausią vertės kūrimo grandį, t. y. darbininkų darbą kiek įmanoma našesnį, kad visi būtų tartum grandys vienos grandinės, traukiančios visumą viena kryptimi. Informacinė revoliucija tai sulaužė. Mat ji įgalino perkelti į išorę vis didenį skaičių operacijų ir taip suardė anksčiau visas gamybos grandis siejusią hierarchiją. Dar septintajame XX a. dešimtmetyje tokios įmonės kaip Renault ar Fordas apie 80% galutinio produkto vertės pagamindavo įmonėje, likusius 20% sudarydavo padangos, kėbulas ir panašūs dalykai, pagaminami už įmonės ribų. Įvykus inoformacinei revoliucijai santykis apsivertė. Dabar Renault gamina tik 20% automobilio, visa kita gaminama tiekėjų, sutartinių gamintojų. Dabar įmonės produktyvumas suvokiamas visiškai kitaip nei prieš kelis dešimtmečius. Reikia pačiam pagaminti tik būtiniausią minimumą, o visa kita patikėti rinkai, tiekėjams, įvairiems tinklams. Šiandien Vosltryto svajonė yra įmonės be gamyklų ir be darbuotojų. Paskutiniais dviem XX a. dešimtmečiais ėmė formuotis naujas idealaus mašinų gamintojo įvaizdis – tai įmonė, kuri nebedaro nieko. Ji tik sugalvoja automobilio koncepciją, sumodeliuoja, apgalvoja gamybos technologijas. O štai pati gamyba, idėjos materializavimas paliekamas kitiems.

Šie procesai buvo įvardinti terminu „naujoji ekonomika“, kur produkto kainos struktūra visiškai kitokia nei senojoje ekonomikoje. A. Smitho ir K. Marxo aprašytoje ekonomikoje produkto vertė – tai darbo laikas, kurio reikia jį pagaminti. Prekės kaina priklausė nuo jai pagaminti reikiamo darbo laiko, darbuotojo atlyginimo bei kompetencijų santykio. A. Smithas pateikia tokį pavyzdį: jeigu sumedžioti danielių reikia penkių valandų, o sumedžioti bebrą – dešimties valandų, neišvengiamai bebras kainuos dvigubai daugiau. Naujojoje ekonomikoje produkto vertę sudaro ne gamybos darbo laikas, bet pirmojo egzemplioriaus pagaminimas. Paimkime, pavyzdžiui, tipišką naujosios ekonomikos produktą – filmą. Brangiai kainuoja pats filmo, t. y. pirmojo vieneto pastatymas. Paskui galima jį rodyti daugybėje kino teatrų, kopijuoti – šio proceso išlaidos bus labai nedidelės, palyginti su filmo kūrimu. Kitas pavyzdys, kuris nėra tiesiogiai susijęs su informacinėmis technologijomis, tačiau taip pat yra naujosios ekonomikos centre – farmacijos pramonė. Brangiai kainuoja išrasti vaistą, atrasti tą stebuklingą molekulę, kuri padės gydyti ligą. Pagaminti pirmąją partiją gali kainuoti keletą kartų pigiau. O paskui galima amortizuoti išlaidas masiškai parduodant vaistus žymiai didesniam vartotojų skaičiui visame pasaulyje. Tampi tuo turtingesnis, kuo daugiau klientų gali pasiekti.

Mes gyvename pasaulyje, kur didžiausia vertybė yra pirmasis informacijos šaltinis, ta, sakykim, nemateriali produkto gamybos dalis. O materialioji veikla, pati gamyba tampa neesminė, ją galima palikti kitiems, trečiajam pasauliui, nes tai jau nebekuria turto, nebekuria vertės. Matome, kaip atsiskiria darbo vertė ir naujosios vertės, iškylančios šių dienų pasaulyje: žinomumas, garbė, prekės ženklas. Visa tai padeda suprasti ir globalizaciją. Ji sukuria naujų galimybių iškelti įmones į kitas šalis ir suskaidyti gamybos procesus. Visi siekia pasilikti sau nematerialiąją produkto kūrimo dalį, o gamybą iškelti, kur labiau apsimoka.

Tai leidžia suprasti ir mus ištikusią finansinę krizę. XX ir XXI amžių sandūroje finansų pasaulis ėmėm taikyti sau tuos principus, kuriuos rekomendavo pramonės įmonėms. Finansininkai taip pat ėmė suvokti save kaip pasaulį be gamyklų ir be darbuotojų. Susiformavo finansų rinka. Tradicinei bankininkystei, kaip ir tradicinei pramonei, reikėjo didelių darbo sąnaudų, reikėjo turėti banko skyrius, jei tik įmanoma, visoje šalies teritorijoje. Tuose skyriuose dirbo žmonės, priimantys klientus, atidarinėjantys sąskaitas, paimantys indėlius, kuriantys paskolos bylas ir sekantys paskolos istoriją nuo jos suteikimo iki visiško atsiskaitymo. Finansų rinkos sistemoje šios daug darbo reikalaujančios nedėkingos operacijos buvo paliktos kitiems, o pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į finansų paiešką rinkose. Vakare savo kompiuterio ekrane galima pasižiūrėti, kas skolina dešimt milijardų, ir niekada nesusitikti su jokiu indėlininku. Prieš pat žlugimą Lehman Brothers bankas turėjo aštuonių šimtų milijardų dolerių vertės įsipareigojimus, kuriuos finansuodavo kasdien ieškodamas naujų finansuotojų. Kažkas turėdavo kiekvieną dieną surasti pinigų pasyvui finansuoti. Tai jau buvo augančios patologijos požymis. Panašiai buvo ir su kreditais. Kreditai, ypač būsto paskolos, buvo palikti įvairiems agentams, o bankininkai tiktai rūpinosi paskolų saugumu, jų derinimu bei klasifikavimu ir ieškodavo, kas galėtų nupirkti blogąsias paskolas.

Trumpai tariant, finansų pasaulis perėmė tuos pačius principus, kurie buvo pritaikyti gamyboje – nedarykite patys to, ką už jus gali padaryti kiti. Bėda ta, kad, renkant informaciją apie klientus, kuriems teikiate paskolas, ne viską galima pavesti kitiems. Jeigu patikite kitiems skolinti milijonus, žmogus, kuris tai daro, žino, kad tą pačią minutę, kai suteiks kreditą, jis visą atsakomybę perduos jums, kad ne jis turės prisiimti pasekmes, ir todėl nėra motyvuotas labai atsakingai rinkti informaciją. Be to, kadangi kreditai kombinuojami, konkretaus skolintojo ir skolininko atsakomybė visiškai ištirpsta. Galiausiai visi pamatė, kad tokia sistema nepasiteisina, paskolų kokybė buvo gerokai žemiau planuojamo lygio.

Finansų rinkos iškreipė pačią sistemą. Mat jų pagrindine motyvacija tapo padaryti kiek įmanoma daugiau skaičių. Turėdama labai nedaug kapitalo, siekdama optimizuoti veiklą, atsikratyti kiek įmanoma didesnio skaičiaus ne itin pelningų funkcijų, sistema pradėjo imtis visiškai ekstravagantiškų rizikų. Kai jūs naudojate svetimus pinigus, juos tik perskirstote ir pavedate kažkam kitam, jeigu viskas gerai, gaunate didelį pelną, kuriuo pasidalijate su savo klientais, o jeigu nepasiseka, nieko tokio – pinigai vis tiek ne jūsų.

Finansų krizė atskleidė ribas tokio verslo modelio, kai viskas iškeliama į išorę. Žinoma, galimybė interneto, moderniųjų komunikacijos priemonių dėka remtis viso pasaulio ekonomika – tai didžiulė pažanga. Tai leidžia pasinaudoti kiekvieno privalumais. Tačiau būtina atkurti ryšius, mažų mažiausiai reikia žinoti, kas yra kitame grandinės gale, kas su jumis dirba. Pramonės įmonės tai jau seniai suprato ir kiek galėdamos prižiūri gamintojų darbo kokybę. Finansų pasaulis peržengė šią ribą, todėl patyrė krizę.

Be to, ši krizė parodė, kad šių dienų kapitalizmui labai sunku apmąstyti, įvertinti pačiam save. Dar prieš kelerius metus, jeigu tiems finansininkams būtum pasakęs, kad toks veikimas yra beprotiškas, jeigu jų būtum paklausęs, kas galiausiai apmokės visą riziką, būtum tik iškoneveiktas. Visi buvo įsitikinę, kad rinkos kaina atspindi tikrovę. Dabar supratome, kad ne. Ši tinklų struktūra, kurioje informacija pasimeta, sunkiai suvokia, kokia rizika slypi joje pačioje. Įdomu tai, kad žmonės labai dažnai sieja šią sisteminę riziką su ekologija. Tai tartum metafora, iliustruojanti mūsų nesugebėjimą mąstyti, suvokti save kaip globalų pasaulį.       

Iš prancūzų kalbos vertė Edita Janulevičiūtė

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Baba abai       2016-12-2 22:46

Siūlau prakirpti skylę maiše, kuriame pinigai nusėda.

aba       2016-12-2 16:57

Bėda ta,kad bet kuris sprendimas dėl atlyginimo,esant situacijai,kai nauja technika ir technologijos išstumia žmones iš darbo rinkos(O ji vis dažnės),tik padidina problemas:
-bedarbystę,
-emigraciją,
-gimstamumą(brandi pora susimąstys,planuodama šeimos padidėjimą)
-socialinę atskirtį...
Taigi,naujai valdžiai tenka sunkūs uždaviniai.
Ką galite pasiūlyti?

Bankinikų triukas       2016-12-2 11:55

Turi pasiskolinę iš antrų asmenų 100 dolerių,o perskolina tretiems asmenims 1000 dolerių ir už juos ima 10 proc. palūkanų.
Visa tai įteisinta ĮSTATYMU.
Čia toks fintas,kuris ne visiems leidžiamas.

Technologija       2016-12-2 11:51

Reiktu gobšiausiems milijardieriams išimti smegenis,nes jie nebesupranta ką daro.

Marginalas: kam naujos technologijos       2016-12-2 11:16

Jos tarnauja globalinių vergvaldžių interesams: “vienas pasaulis” su “laisvu kapitalo, prekių ir [badmiriaujančios, tautas maišančios ir po truputį išmarinamos pigiausios] darbo jėgos judėjimu”.
O vergvaldžių netolimos ateities formulė bus tokia: “Sąžininga vergovė + Sotus gyvenimas [išmarinus porą milijardų “perteklinių”] + Neskausminga eutanazija”.
Vergai gaus savo trokšto Antikristo!
Vis didesnio darbo našumo visada reikalauja vergvaldžiai. O kad išradimas gali būti geras, čia juk visai ne tas tikslas:
http://www.pravoslavie.ru/shengen/greek_sinod.htm
Taigi paaiškėjo, kurie Europoje dar krikščionys.

$+$       2016-12-2 5:58

D. Domenas gal ir nėra tipinis analitikas, bet priklauso bankininkų kastai, todėl visko iki galo nepasako.
Jis nepriklauso tai ekonomikos ir finansų analitikų daliai, kurie drįsta teigti, jog finansų krizės yra dirbtinai sukeltas dalykais, t. y. bankinio-finansinio sektoriaus produktas, duodantis to sektoriaus valdytojams pasakiškus pelnus.
Verčiant tokius tekstus, reikėtų daugiau išmanyti ekonomiką ir finansus, tekste yra netikslių aiškinimų.

Tarabilda abai       2016-12-1 19:59

O kodėl kažkas su tamsta turi atsiskaityti? Ar kai remontuoji automobilį tu atsiskaitai su atitarnavusiomis detalėmis? Čia juk lygiai tas pats.

aba       2016-12-1 19:26

Firmoje produkciją gamina 100 darbuotojų.Firmos savininkas įdiegia naują techniką(tarkim-robotus)ir išdavoje tam pačiam produkcijos kiekiui pagaminti užtenka 10 darbuotojų. 90 nereikalingų atleidžiami.Kaip teisingai atsiskaityti su darbuotojais?

Tarabilda       2016-12-1 17:32

Šitie naujieji modeliai mūsų civilizaciją ir pribaigs, todėl, kad juose nebėra žmogaus.

mumis       2016-12-1 14:28

mums tai neaktualu, mes neturime savo piniginio vieneto. Kiek reikia tiek pasiskoliname


Rekomenduojame

Vygantas Malinauskas. Pliažas ir liberalioji laisvė

Panaikinus abortą draudusį įstatymą pernai Airijoje atlikti 6 666 abortai

Kun. Nerijus Pipiras. Gyva tauta, kol atmintis gyva

Romualdas Žekas. Ar gali kvailiai turėti valstybę?

Laurynas Kasčiūnas. Raštas prieš J.Lukšą-Daumantą tėra istorijos neišmanymas ir klaida?

Vytautas Sinica. „Lietuvos žydų bendruomenė daro viską, kad būtų verta ir teisinga paskelbti ją antivalstybine organizacija“

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vidmantas Valiušaitis. „Blondinas su peruku“ į J.Lukšą nepanašus nė iš tolo. O štai į Hamanną – labai panašus

Algimantas Rusteika. Apie gerus ir paklusnumą

Per atvirai. Faina Kukliansky ir rabinas Andrew Baker: „Manome, kad Seimui nederėjo skelbti 2021-ųjų Juozo Lukšos-Daumanto metais“

Lietuvos teismai nusprendė: Darbo partija atgaus neišmokėtą dotaciją – 1,8 mln. eurų, arba Kam ir vėl prireikė Darbo partijos?

Geroji Naujiena: mes nesame skolingi kūnui

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.