Kultūros, kalbos, istorijos politika, Emigracija, imigracija, demografija

Danel E. Ritchie. Pasaulio pilietis be savos šalies?

Tiesos.lt siūlo   2017 m. gruodžio 21 d. 12:53

5     

    

Danel E. Ritchie. Pasaulio pilietis be savos šalies?

y-news.lt

Šiandieninis pasaulio piliečių judėjimas akcentuoja žmogaus teises nepaisydamas konkrečios šalies istorijos ir nepateikdamas aiškios žmogaus prigimties sampratos.

Po Rugsėjo 11-osios išpuolio praėjus keleriems metams, kiekvienas bet kurio studentų miestelio gyventojas aiškiai matė, kaip nuosekliai auga programų ir institucijų, propaguojančių pasaulio piliečio statusą, skaičius. 2009-aisiais nemažai mano studentų keliaudami mokytis į užsienį, į Viduriniuosius Rytus, mieliau norėjo vadintis pasaulio piliečiais, o ne amerikiečiais. Prezidentas Obama, praėjusią vasarą pats pasivadinęs „pasaulio piliečiu“, buvo inauguruotas tą vakarą, kai mes įkopėme į Sinajaus kalną, ir atrodė, kad net vanduo, kurio įsigijome pačioje viršūnėje – „Baraka“ – bylojo apie naują pasaulio tvarką.

penkiasdešimties geriausių U.S. News & World Report paskelbtų universitetų 60 procentų siūlo programas, apibūdinamas pasaulio pilietybę reiškiančiomis sąvokomis. Tą patį galima pasakyti ir apie daugiau nei pusę geriausių dvidešimt penkių koledžų. Beveik visos šios programos buvo parengtos ar perkurtos po 2001-ųjų. Keista, bet suprantama; kas galėtų paneigti, kad esame atsakingi už visą pasaulį, kad mums nuoširdžiai rūpi ne vien sava šalis? Kas nenorėtų, kad mūsų universitetuose būtų daugiau dėstoma apie kitus pasaulio kraštus?

Pasaulinės pilietybės pažadas yra toks pat užkrečiamas, kaip ir naujos JT sesijos atidarymo retorika. Deja, dažnai be jokio turinio. Perfrazuojant H. Richardą Niebuhrą, šis judėjimas dažnai įsivaizduoja, kad piliečiai be savo šalies įtrauks žmones be žmogiškos prigimties į visuomenę be kultūros, vadovaudamasis įstatymais be jokių pamatų.

Piliečiai be savos šalies

Tikrovėje pilietybei būtinas priklausymas konkrečiai politinei bendruomenei su teisiškai apibrėžtomis pareigomis.  Galima ginčytis dėl pilietybės specifikos tik todėl, kad turime bendrą žodyną tokiam priklausymui apibūdinti.  Kita vertus, įžengę į judėjimo už globalią pilietybę teorijų tankumyną, galite nesunkiai pasimesti.

2002-aisiais išleistoje knygoje Global Citizenship („Pasaulinė pilietybė“) Nigelis Williamsas ir Johnas Doweris pasaulio pilietį apibrėžia kaip platesnės visos žmonijos bendruomenės ar kokios nors visumos, platesnės nei tautinė valstybė, narį.  Tokiai narystei būdinga tapatybė, lojalumas ir atsidavimas daugiau nei tautinei valstybei.

Daugiausia pasiekę pasaulio piliečiai paprastai dirba pasaulietinėse nevalstybinėse organizacijose (NVO), tokiose kaip Greenpeace, „Tarptautinė amnestija“ arba „Gydytojai be sienų“. Tačiau apibrėžimas taikytinas ir bet kokios pasaulio religijos išpažinėjams bei daugeliui tarptautinių korporacijų darbuotojų.

Vis dėlto, nei vienas šių žmonių iš tikrųjų nepriklauso globaliai bendruomenei, kurioje jis „valdytų ir būtų valdomas,“ taip atitikdamas Aristotelio piliečio apibrėžimą.  Religijos ir NVO nėra sau pakankamos.  Jų nariai neprivalo diskutuoti politinių sprendimų radikaliai paveiksiančių visus kitus narius.  Dar svarbiau – jų narystė, skirtingai nei piliečių, yra savanoriška. Jų lojalumą gali „ištirpdyti partijų žavesys,“ kaip Edmundas Burke‘as išsireiškė kritikuodamas revoliucinės Prancūzijos pilietybę.  Trumpai tariant, jie gali įsitraukti į vienos ar kitos valstybės pilietinės visuomenės reikalus, bet jie nėra jokio globalaus darinio „piliečiai“; tą pripažįsta ir kai kurie teoretikai.  Problema kyla ne dėl to, kad šis judėjimas pernelyg plačiai apibrėžia „pilietybės“ sąvoką.  Problema kyla todėl kad konkrečios šalies pilietybė yra matoma kaip atsitiktinis susitarimo reikalas.

Pasaulinės pilietybės teoretikai dažnai primena žinomą Diogeno teiginį: „Esu pasaulio pilietis“. Jie, kaip ir jis, neigia, kad bet kuri faktinė politinė bendruomenė gali varžytis su jų lojalumu visuotinėms žmonių teisėms ir pasauliniam teisingumui. Tačiau bandydami peršokti prarają tarp to kas žemiška ir universalu ar dvasinga jie dažnai pasiduoda klasikinei vakarietiškai pagundai – gnosticizmui. Jiems gimimo vieta tik atsitiktinė, Marthaʼos Nussbaum žodžiais tariant, „moraliai nereikšminga“.

Kaip pabrėžia jų kritikai, jie menkai vertina šalių, ginančių teises ir visuomenei teikiančių visokios naudos ir privilegijų, kurias jie taip remia, teisinę, socialinę ir kultūrinę istoriją. Vietoj to, jie tiki visuotiniais principais, kurie ateityje turėtų būti visuotinai įgyvendinti.

Ieškodami tipiško pasaulio piliečio šie rašytojai dažnai nurodo Thomasą Paineʼą, garsiausią Burkeʼo priešininką. „Esu atsidavęs visam pasauliui“, – rašė jis, – „o ne vienai kuriai konkrečiai jo daliai.“ 1776-aisiais Paineʼui puikiai pavyko pažadinti revoliucinę dvasią, bet Johnas Adamsas greitai padarė išvadą, kad Paineʼui „geriau sekėsi griauti, nei statyti.“ Norėdamas įtikinti amerikiečius palaikyti revoliuciją Prancūzijoje Paineʼas nesėkmingai kalbinosi Georgeʼą Washingtoną.

Būdamas Prancūzijos garbės pilietis Paineʼas sutiko užimti vietą Nacionalinėje Asamblėjoje, nors ir prastai mokėjo kalbą. Teroro metais jis buvo pasodintas į kalėjimą ir kaltino Washingtoną, kad šis jo neišvadavo. Atrodo, kad dabar pasaulio pilietis reikalavo Amerikos pilietybės ir visų piliečiams priklausančių teisių.

Paineʼo istorija kuo puikiausiai atspindi klausimo esmę. Jeigu esi atsidavęs visam pasauliui, tau nė nereikia mokytis šalies, kurios įstatymus leidi, kalbos. Bet jeigu pateksi į bėdą, skųskis Washingtonui.

Žmonės be prigimties

Neįmanoma skaityti apie pasaulio pilietybę nejaučiant pagarbos jos šalininkų dėmesiui žmogaus teisėms, taikai, pastangų, kad visi galėtų mokytis, gauti medicinos paslaugas, švaraus vandens ir maisto.

Vis dėlto gyvybinis pasaulinės pilietybės judėjimo jėgų šaltinis yra teorija, ir toji teorija paprastai būna atsieta nuo konkrečios praktikos ar konkrečių visuomenių. „Kosmopolitinės moralinės orientacijos esmė“, rašo Luisas Cabrera, „yra įsitikinimas, kad individai, o ne valstybės, tautos ar kitokios grupės moralės prasme yra svarbiausios.“ Šitai dažnai reiškia, kad į individus žvelgiama kaip į neturinčius realaus bendruomeninio gyvenimo.

Pasaulis neabejotinai būtų daug geresnis, jei būtų gerbiamos visos politinės, socialinės ir pilietinės teisės. Bet, vėl cituojant Burkeʼą, „šie žmonės taip įsijautė į teorijas apie žmogaus teises, jog absoliučiai pamiršo žmogaus prigimtį. Užuot atvėrus dar vienerius vartus į geresnį tos prigimties pažinimą, jiems kuo puikiausiai pavyko uždaryti kelią, kuriuo žengiant nueitum tiesiausiai…“

Burkeʼo, kaip ir Aristotelio, politika kyla iš žmogaus prigimties sampratos. Aristotelis rašė, kad žmogui negalima tikėtis gero gyvenimo už politinės bendruomenės ribų. Todėl valdovams turėtų rūpėti piliečių dorybės. Burkeʼas sutinka; tik pilietinėje visuomenėje žmogus gali pasiekti „tiek tobulumo, kiek leidžia pasiekti prigimtis.“

„Žmogaus prigimtis“, „tobulumas“, „dorybė“; šios sąvokos retai kada nuskamba diskutuojant apie pasaulio pilietybę. Bet kaip galima sutarti dėl žmogaus teisių, neradus bendros kalbos apie žmogaus prigimtį kaip apie šį tą daugiau nei vien pasirenkamą socialinį konstruktą?

Visuomenė be kultūros

Dauguma pasaulio pilietybės teoretikų, kaip ir Thomasas Paineʼas, menkai domisi sudėtingomis faktinėmis visuomenėmis ir vyriausybėmis, tarpininkaujančiomis tarp individo ir globaliosios bendruomenės. Aiškinantis pasaulinės pilietybės ypatumus galima skaityti knygą po knygos, taip nieko ir nesužinant apie kokią nors konkrečią kultūrą.

Šis paradoksas kilęs iš Cabreraʼos apibūdintos „kosmopolitiškos orientacijos“: moralės prasme svarbiausias yra individas, o ne tauta ar kokia nors kita grupė. Deja, siekdamas užuojautos viso pasaulio žmonėms, kosmopolitizmas sistemingai nuvertina daugumos žmonių meilę savajai kultūrai.

Pakartosime, kad Edmundo Burkeʼe karjeros kontrastai be galo iškalbingi. Nors Burkeʼas išgarsėjo savąja Prancūzų revoliucijos kritika, paskutinius keturiolika metų parlamente jis taip pat aktyviai pasisakė prieš netinkamą Britanijos elgesį su Indijos tautomis. Burkeʼas siekė pradėti apkaltos procesą Bengalijos generalgubernatoriui Warrenui Hastingsui.  Burkeʼas ėmė aktyviai domėtis Indijos žemėmis ir tautomis; jis studijavo Koraną, gilinosi į žemėlapius, aiškinosi musulmonų ir induistų įstatymų šaltinius ir priėmė į svečius aukščiausio luomo brahmaną, į Britaniją atvykusį ginti maratų.

Išpešti Indijai užuojautos buvo nelengva. Kalbose apie Indiją Burkeʼas pabrėžia Indijos ir Britanijos papročių panašumus, pastebimus gilinantis į tam tikras religines, visuomenines ar teisines praktikas. Išryškindamas britų ir indų kultūrų bendrybes Burkeʼas stengėsi sukelti užuojautą Indijai, nes ir pats buvo bepradedąs jausti tai šaliai simpatiją. Žengdamas dar toliau jis įrodinėjo, kad tautai pasitarnaujantys papročiai ir įstatymai, kad ir kokie svetimi ir keisti mums atrodytų, reiškia ištikimybę visatą valdančiai prigimtinei teisei.

Burkeʼo minima prigimtinė teisė, Dievo apvaizda ir teisingumas yra neatskiriami nuo tiek Britanijos, tiek Indijos faktinių įstatymų, papročių ir žmonių piktadarysčių. Jo globalizmas yra priešingas šiuolaikiniam pasaulio piliečiui. Burkeʼo supratimu, universalumas slypi faktinėse piliečių praktikose, o natūralumas reiškiasi vietiniais papročiais. Burkeʼui Indija neatrodė žemesnis egzotiškas „kitas“. Jis suprato analogiškų, nors ir skirtingų Indijos tradicijų vertę tik todėl, kad suprato ir vertino savosios išpuoselėtos britiškos kultūros formas.

Įstatymas be pamatų

Burkeʼo manymu, užuojauta plaukia iš širdies į protą moralinės vaizduotės keliu. Svarbiausia – konkretūs asmenys bei institucijos, jų skleidžiama meilė ir atjauta.

Sprendžiant iš ankstyvųjų jo raštų apie Airiją, Burkeʼo mintis moralinių galių semiasi iš jo tikėjimo racionalia Dievo įsteigta tvarka; Dievo apvaizda globoja visą visatą. Baigdamas savo keturių dienų kalbą pradedant Hastingso apkaltos procesą, Burkeʼas sako: „Kaltinu jį Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių Rūmų vardu, nes jis išdavė parlamentinį pasitikėjimą… Kaltinu jį Indijos žmonių vardu, žmonių, kurių įstatymus, teises ir laisves jis pamynė… Aš jį kaltinu amžinų teisingumo įstatymų, kuriuos jis pažeidė, vardu. Kaltinu jį pačios žmonių prigimties, jo žiauriai įžeistos, įskaudintos, engiant abiejų lyčių, įvairaus amžiaus, rango, atitinkamų gyvenimo aplinkybių ir sąlygų žmones, vardu.”

Burkeʼas pradeda minėdamas konkretų „parlamentinį pasitikėjimą“, kurį Hastingsas išdavė, ir tik paskui kalba apie „amžiną teisingumo įstatymą“. Jo principai bendri, bet neatsieti nuo situacijos, iš kurios kyla. Jie universalūs, bet, kitaip nei Prancūzijos revoliucionierių kalba apie teises, negali būti atskirti nuo savojo socialinio konteksto.

Skaitant pasaulio pilietybės teoretikus patiriama visai kas kita. Jie atmeta racionalią dieviškai sutvarkytą Burkeʼo visatą. Kaip ir kiti postmodernūs mąstytojai, jie skeptiškai žvelgia į naratyvus, siekiančius nupasakoti visuomenės istoriją bėgant laikui. Jie nuolat menkina mūsų įsipareigojimus bendruomenėms, kuriose esame gimę. Jie sudarinėja visokių principų (lygybės, autonomijos ir t.t.) sąrašus, kuriuos reikia visuotinai priimti ir susisaistyti įsipareigojimais. Tačiau nuvertinus kelius, kuriais žengusios konkrečios visuomenės pagrindė savuosius įstatymus ir tradicijas, sunku įsivaizduoti, kad remiantis tokiais bendrais principais būtų galima entuziastingai kurti pasaulinę visuomenę.

Reta tokio požiūrio išimtis – Kwame Anthonyʼs Appiahas. Kaip ir Burkeʼas, Appiahas kritiškai ir su užuojauta žvelgia į įvairias istorijas, papročius ir vaizdinius iš savo praeities. Appiahas augo Ganoje, ir jo kosmopolitizmas išaugęs iš pokalbių su žmonėmis apie konkrečius romanus, nutikimus, filmus, meno kūrinius ir filosofijos studijas, o ne iš abstrakčių principų. Kelios universalios jo nuostatos, rodos, natūraliai iš tų pokalbių ir kilusios. Kaip ir Burkeʼas kalbose apie Indiją, jis pateikia savitą schemą – gebėjimo išgirsti kitų kultūrų balsus, optimistinio tikėjimo, kad kilnus protas gebės iš tų kultūrų pasimokyti moralės, ir meilės žmonėms, institucijoms ir papročiams, su kuriais pakeliui susiduriama, modelį.

Kai 2012 grįžau į Egiptą (nuo Sausio 25-osios revoliucijos praėjus metams), išgirdau nacionalinę kalbą ir pamačiau nacionalinių atributų. Pastebėjau, kad nesigirdi globalizmo retorikos, bet į ateitį žvelgčiau optimistiškiau, jeigu tokios tendencijos būtų siejamos su kita Burkeʼo požiūrio dalimi – pamatine tvarka, svarbesne už Egipto politiką ar musulmonų visuomenę.

Savaime suprantama, kad sėkmingos teisinės reformos bet kurioje šiuolaikinėje šalyje skirsis nuo to, ką turėjo omenyje Burkeʼas. Vis dėlto jis daug ko gali išmokyti mūsų kosmopolitišką amžių. Galiausiai, jis mums perdavė savąjį gerai žinomo posakio variantą: mylėk savo kaimyną, kaip pats save. Geresnio sprendimo nerasime.

y-news.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Iš antraštes pagalvojau,       2017-12-22 12:12

kad tai antisemitinis straipnis smile

nuomonei       2017-12-22 10:13

Ne tik „neteisinga ir negražu“, bet ir NEPATOGU, nes nemokame perskaityti žodžius, parašytus bet kokia kalba.

Gintas       2017-12-22 10:07

Tas “pasaulio pilietis” ne tik be savo šalies, bet ir be dvasinės kultūros.

nuomonė       2017-12-21 15:56

kodėl pavardės straipsniuke rašomos ne valstybine kalba? Ne pagal lietuvių valstybinės kalbos taisykles ,pagal tarimo skambesį lietuviškos abėcėlės raidėmis?Nebemokame lietuviško rašto ar ,kaip sakoma , iš didelio rašto išeita iš krašto…? Net prie snobizmo šio reiškinio niekaip neišeina pritempt.Belieka - piktybiškas elgesys valstybinės lietuvių kalbos atžvilgiu.Negerai- ir neteisinga, ir negražu

Šiandien per LRT,       2017-12-21 13:42

G.Savukyno laidoje buvo įdomi diskusija ta tema.Lietuviai pasiduoda?Nenori kovoti dėl lietuvybės savo šalyje?O gal aptingo,galvoja,kad viską už juos pagalvos kada Briuselis,kada Maskva?


Rekomenduojame

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Algimantas Rusteika. Praradom balsą

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.