Politika, Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

Dalius Stancikas. Veidrodžiai

Tiesos.lt siūlo   2018 m. sausio 30 d. 10:39

17     

    

Dalius Stancikas. Veidrodžiai

Žurnalas „Miškai“

Paradoksas: didžioji žmonijos dalis siekia sotaus ir saugaus gyvenimo, tačiau jos gyvenimo veidrodis – istorijos vadovėliai – atspindi visai kitą vaizdą. Ten nerasite turtingiausių žmonių sąrašų, įtakingiausių korporacijų pavadinimų, ten žymimi tokie fiziniai lūžiai ir tokios asmenybės, kurios buvo veikiamos vienokios ar kitokios dvasinės aistros (dieviškos ar šėtoniškos), o tų laikotarpių niekaip nepavadinsi saugiais.

Trečiasis JAV prezidentas Tomas Džefersonas kasdien skaitė specialiai jam pagamintą Bibliją, kurioje buvo iškarpyti visi Kristaus atlikti stebuklai – taip jam buvo lengviau įsigilinti į patį Kristaus mokymą.

Išties vien dėl Kristaus atliktų stebuklų krikščionybė nebūtų tapusi pasauline religija, nes nepaaiškinamų pagijimų ar panašių reiškinių žmonijos istorijoje būta gana daug ir iki Jo. Pats neįtikėtiniausias įvykis krikščionybėje man yra tas, kad po Kristaus nužudymo (ir net Prisikėlimo!) neišprusę, pasimetę, be galo nusivylę, nuo persekiotojų baimingai užsibarikadavę mažatikiai Jo mokiniai staiga tapo tokie dvasios ir tikėjimo galiūnai, per kuriuos krikščionybė virto pasauline religija.

Pasaka? Ne, realybė – pasižiūrėkime į dabar rašomus metus: 2018-ieji nuo Kristaus gimimo. 

Net ir Sauliaus virtimas Pauliumi, iš krikščionybės persekiotojo į jos apologetus, yra to paties neįtikėtino Kristaus mokinių persikūnijimo tęsinys. 

Sauliaus virtimas Pauliumi labai ryškiai iliustruoja Antano Maceinos teiginį, kad prometėjiškoji dvasia (krikščionybei priešinga dvasia) yra daug artimesnė krikščionybei nei abejingoji buržuazinė dvasia.

Vakaruose vis labiau įsigalint buržuazinei dvasiai, krikščioniškoji dvasia iš čia traukiasi į Pietus ir Rytus. Sotus, saugus gyvenimas vis rečiau kelia egzistencinius klausimus ir kuria žemiško amžinumo iliuziją. Tačiau iš istorijos veidrodžių žinome, kad buržuazinė dvasia paprastai lemia tos civilizacijos pabaigą.

* * *

Po du šimtus metų trukusios carinės Rusijos priespaudos Vasario 16-ąją Lietuvos prisikėlimas atrodo ir dėsningas, ir neįtikėtinas. Viena vertus, Lietuva, menanti savo tūkstantmẽtį istoriškumą (valstybingumą), atkakliai gynė savo gyvastį: 1831 m., 1863 m. sukilimai, knygnešiai, daraktoriai. Kita vertus, valstybė buvo atkurta ir – svarbiausia – žūtbūtinėje kovoje apginta pragmatiškai nepaaiškinamomis aplinkybėmis. Net mūsų himno autorius Vincas Kudirka, sekdamas to meto aukštuomenės madomis, jau buvo apsisprendęs pagrindine kalba pasirinkti lenkiškąją, ir staiga, lyg koks Saulius – Paulius, virto vienu pagrindiniu lietuvybės varpininkų. Istorikai tvirtina, kad vien žinia apie nepriklausomybę tąsyk po Lietuvą galėjo plisti ištisus metus – nebuvo visaapimančių informacinių ryšių, o vokiečiai labai sąmoningai konfiskavo šią žinią nešantį „Lietuvos aidą“.

Groteskiškas vaizdelis: vieni jau guldė galvas gindami atgaivintą valstybę, kiti dar net nežinojo, kad tokia yra. Vis dėlto neįtikėtinos kovinės dvasios įkvėpti lietuviai atstūmė dešimt kartų stipresnę rusų armiją, susitarimus laužančius galingesnius lenkus ir geriau ginkluotus, vokiečių remiamus bermontininkus.

Šiandien, kai bandome brėžti grėsmių paraleles su anų laikų Lietuva, gerokai utriruojame istoriją: tuomet net ir apsigynusi Lietuva gyveno veikiama nesibaigiančios trikampės įtampos. Vilnių okupavę lenkai 1938 m. iškėlė Lietuvai ultimatumą per dvi paras užmegzti su jais diplomatinius santykius, t. y. prievartavo oficialiai atsisakyti savo istorinės sostinės, o Londonas, Paryžius, Vašingtonas, Tautų Sąjunga ir net Ryga spaudė Lietuvą šį ultimatumą priimti. Nepraėjus metams jau savo ultimatumą (grąžinti Klaipėdos kraštą) pareiškė Vokietija, o dar po metų Rusija galutinai sutrypė iš visų pusių kraujuojančią Lietuvą. Šiandieninė Lietuva yra šimteriopai saugesnė: priklauso stipriausiai pasaulyje karinei organizacijai, galingiausios valstybės prezidentai nuolat patikina: Lietuvos priešai yra ir JAV priešai.

 

* * *

Ar pastebėjote, kad iš didžių tribūnų, garsių dienraščių apie nepriklausomybės šimtmetį kalbama lyg kokiais Abiejų Tautų Respublikos laikais, stengiantis užtušuoti Vasario 16-osios Akto esmę – Lietuvos, kaip tautinės valstybės, sukūrimą? Nors visų XX a. vykusių bandymų atkurti Lietuvos nepriklausomybę svarbiausias tikslas buvo ne sotesnis ar saugesnis gyvenimas (priešingai – kiekvienas nepriklausomybės paskelbimas iš pradžių sukurdavo dar nesaugesnes aplinkybes) ir net ne asmens laisvė, kaip dabar bandoma įteigti, o tai, ką pabrėžė Jonas Basanavičius: „Lietuvą ir mūsų brangią kalbą nuog prapulties atvaduot.“

Šiandien esame ir gerokai sotesni, ir saugesni, asmens laisvė kartais viršija net sveiką protą, bet prapultis Lietuvai ir jos kalbai, deja, neišnykusi. Tik dabar ta prapultis ateina ne iš išorės, o iš vidaus – iš mūsų pačių. 

Kai buvusi švietimo viceministrė aiškina, kad šiuolaikinėje Lietuvoje „Basanavičius tėra mitas ir kaip asmuo nebeaktualus“, ji iš esmės nusako tikrąją valstybės būseną. 

Bandau įsivaizduoti, kaip dabartinėje, pragmatiškoje, vakarietiškomis libertarizmo madomis ir buržuazine dvasia persisunkusioje, lyg koks Gedimino kalnas mažėjančioje Lietuvoje su savo tautiniais šūkiais būtų priimti anos Lietuvos pamatiniai veikėjai Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius (eksviceministrė jų veiklą jau įvertino kaip sovietams naudingą etnokultūrinį nacionalizmą), Antanas Smetona ir generolas Povilas Plechavičius (spėju, kad būtų išvadinti pavojingais nacionalistiniais talibais), žemės reformos autorius Mykolas Krupavičius (skandalas: kunigas – ministras!?), diplomatas ir poetas Oskaras Milašius (jo mistines pranašystes greičiausiai būtų siūloma įvertinti psichiatrams)...

Ar ne panašiame visuomeniniame užribyje šiandien atsidūrė ir dauguma sąjūdininkų, Kovo 11-osios signatarų? Ar išguidami iš valstybinio gyvenimo šiuos žmones ir – svarbiausia – pamatinį jų tikslą kartu neišstūmėme ir tos vidinės ugnies, kuri lyg koks tolimas krikščionybės aidas suvienydavo ir didiems darbams įkvėpdavo tokias skirtingas, netgi prieštaringas asmenybes?

Gal vis dėlto teisus vienas iš Sąjūdžio lyderių, filosofas Arvydas Juozaitis, sakydamas, kad „mus, kaip valstybę, galėtų išgelbėti tik kokia nors nauja auka už Tėvynę“.

 

* * *

Mes – du galiūnai, viešpačiai pasaulių:
Tamsos–mirties, šviesos–būties ir saulių.
Mes – amžinieji priešai du,
Dviejų per amžius nesutaikomų pradų,

Gigantiškoj grumtynėj susikibę,
Sukūrėm vyksmą nuostabios didybės.
Ties šituo vyksmu lemtim rūsčia
Suspindo tragiška būties kančia. (...)

Grumtynės mūsų tęsiasi lig šiolei,
Ir dreba laiko ir erdvynų toliai,
Ir mūsų galios siaučia kaip audra, –
Tik galutinės persvaros nėra.

Bronius Krivickas, poetas, partizanas, žuvo 1952 m. rugsėjį, nesulaukęs 33-iojo gimtadienio.


 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marginalas PS       2018-02-1 18:10

Dar dėl “asmens laisvės, viršijančios sveiką protą”. Mat atsakiau ne iš esmės. Nors totalinis sekimas ir kontroliavimas yra aiškus asmens laisvės nebuvimas, tai nėra dar visai galutinis reiškinys. Daug rimtesnis yra - bankų pavertimas VISOJE ES spectarnybų įrankių, kuriam pavesta piliečių gyvenimo KONTROLĖ, nes kartu su mikročipais atėjo ir galimybė terorizuoti materialiai nuo indėlio priklausančius piliečius: juk BANKAI PADARYTI PRIVALOMI! Todėl visoje ES panaikinta indėlio paslaptis, o bankai ĮPAREIGOJAMI sekti, kaip piliečiai naudoja savo i9ndėlius. Panaikinus indėlio paslaptį ir atėmus iš asmens laisvę disponuoti savo pinigais, apie kokią asmens laisvę (jau neminint “neribotos”) gali būti kalba? Bankas visada buvo valstybės ir pramonės bei verslo investicijų  priemonė, jokie eiliniai ubagai nevaidino bankininkystėje jokio vaidmens. Pasikeitusi situacija, kada bankai privalomi visiems, rodo, kad bankas tampa valstybinės prievartos priemone visiems neva laisvėms piliečiams. Koks reikalas banko, kaip aš naudoju savo pinigus? Juk bankas priklauso nuo indėlininkų, jei nėra grynai valstybinis. Dabar bankai pusiau suvalstybinti, pusiau susauguminti. Kokia čia laisvė? Teisinamasi po 911 provokacijos paskelbtais terorizmais, nors toks elgesys yra gryniausias savo pačių piliečių terorizavimas, bet tikra laisvė visada susijusi su rizika, kad ir terorizmo, tik kalėjime galima apriboti nusikalstamumą iki minimumo. Kas geriau, laisvė ar kalėjimas?
Jei čia patys su savimi diskutuojantys (komentarai nesiskaito, nes į juos autoriai neatsako) Stančikas, Švarplys, Rubavičius, Radžvilas, kiti mala iš esmės tą patį norėdami savo valdžios, o dabartinį valstybinį terorizmą laiko neribota laisve, ko verti jų moksliniai laipsniai? Ar tai mokslininkai, ar svajotojai pakeisti globalistinį konclagerį nacionalistiniu, kuriame antisemitinės pusprotės mokys vergus, kad tai tikra D-vogarba!
Neišeis su nacionaliniu inkubatoriumi ir dirbtiniu antisemitiniu dievu, bus ir inkubatorius sunaikintas, ne pirmas kartas! Kol supras, kad nieko nacijai nepriklauso, o tauta gauna žemę iš D-vo nuomon, nes “Viešpaties yra žemė ir visa kas joje”. Kas to nesupranta, išnyks, o kurie supranta ir išlaiko pasitikėjimą tik D-vu, kaip čečėnai, tokia tauta neišnyks niekad!

Marginalas       2018-01-31 18:17

Krikščionybė virto pasauline religija dėl dviejų priežasčių:
1) Paties Kristaus Prisikėlimo, kuriuo įsitikino mokiniai, o Sauliaus atsivertimas - tik to Paties Kristaus poveikis; vadinas, tokia buvo D-vo Valia, beje, išpranašauta tik menkai suvokta;
2) Be šios D-viškos priežasties yra žemiška: įrankiu tapo Romos Imperija, kurios vis didėjanti krizė bei po neklusnių žydų nekrikščionių augantis ir neklusnių krikščionių skaičius privertė pasinaudoti nauju tikėjimu vienijant imperiją. Iš vienos pusės pagrindinis rezultatas - Evangelijos plitimas visame pasaulyje, ne vien imperijoje. Iš kitos - dirbtinė ir nekrikščioniška simbiozė su pagoniška dvasia bei PASItikėjimo D-vu pakeitimas antikine filosofija. O kadangi nuo judėjų karų pati imperija tikrai patyrė šoką, priimti naują religiją romėnai galėjo tik nukirtus jos ryšį su D-vo ir Jo tautos Sandorų kaita. Iš to nukirtimo organiškai radosi ir antisemitizmas, tipiškai europinis reiškinys. LAIMEI, pasiekęs Aušvico krematoriumų lygį, jis sugrįžo nesuskaitomais fosforu sedegintais lavonais Drezdene ir visuose nacių didmiesčiuose. Toks atsakymas į Pr 12:3 ištiko ir Rytinę Romą: milijonai bolševizmo aukų už 1903-1905 m. pogromus. LAIMEI - nes akivaizdu, kad Viešpats D-vas GYVAS ir Jo Žodis neatšaukiamas.
O dėl Autoriaus “asmens laisvė kartais viršija net sveiką protą”, tai atleiskit, plepėjimas (ir tas iki tam tikros ribos, nes viskas skrupulingai fiksuojama) dar nėra jokia “asmens laisvė”. Kas ja tiki, tegu paaiškina, kam reikalinga antena, įklijuota į pasu vadinamo mikročipo kartoniuką. Visi gyvuliai yra lygūs, o visi vergai - laisvi! Plepiai registruojami ir rūšiuojami valandai X, Google čia labai dėtas. Dar patariu tuo klausimu apsilankyti Graikijos bažnyčios svetainėje.

Algimantas       2018-01-31 8:42

Komunistinė ideologija, skelbusi ir vykdžiusi kovą su buržuazija iš tikrųjų ją naikino kaip turtinį luomą, tačiau buržuaziškos dvasios ne tik nenaikino, bet ją puoselėjo, laikė siektinu idealu. Komunizmo – rojaus žemėje – ideologija, skelbianti hedonistinę bei utilitarinę nuostatas „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“ ir buvo pats tikriausias buržuazinės dvasios įkūnijimo siekis. O ir kelio į komunizmą etapo – socializmo –  kilmė yra buržuaziška, nes buržua ir socialisto dvasia ta pati, tik pastarojo požiūris į turto perskirstymą kitoks.

Prieš šimtmetį Lietuva nebuvo buržuazinė, po šimtmečio ji tokia tapo. Dabar buržuazinė dvasia yra persmelkusi ir mūsų valdžias, ir visą visuomenę (įskaitant oligarchus ir Šustausko ubagus).

Ačiū autoriui.

Julius       2018-01-31 1:27

Kada sakote viceministrė ar ministrė turite pasakyti kas už ją atsakingi. Karbauskis, Urbšys ir t.t. Sunku įvardinti tuos įtakingus žmonės. Oi sunku.

apiejui       2018-01-30 23:00

nujo, - svarbu dirbt biurokratu, dar geriau ten, kur eina pavogt bent penkiaženkliais skaičiais iš valtybės iždo, turėt trijų aukštų namą, džipą, sodybą draustinyje prie ežero. O visokios vidinės ugnys - “ne šio pasaulio dimensijos”...

Apie       2018-01-30 19:43

kokią tą vidinę ugnį kalba ? Esam gi ES, Nato, kokios dar čia tos ugnės ? Gyvenk ir žvenk .

Vida       2018-01-30 19:26

Kvantinė fizika puikiai paaiškina tokių protu nepaaiškinamų šuolių ( kas nutiko Lietuvoje 1918 m. ) galimybę

Įdomu,       2018-01-30 18:50

kas tos Žečpospolitos šaukiasi, ar kartais ne inteligentai?

Iš Lenkijos       2018-01-30 17:55

Viena iš išmintingiausių ir teisingiausių politinių įžvalgų Vasario 16-osios Lietuvos 100-mečio tema,-ačiū Gerb.Daliui.

to ar galima suprasti       2018-01-30 17:21

Visiškai Jums pritariu ir manau, kad mes pasiekėme dugną. Inteligentijos niekas negirdėjo, o į Švietimo viršūnes užplaukė atsitiktiniai žmonės. Tereikia žvilgtelti į vaikų vardų sąrašą, šiandien aptariamą Lryte. Jei jau prarastas supratimas, kas yra vaiko vardas, kam dar bus svarbi kalba, kuria jis kalbės? Jei įstatymai leidžia žuvų vardais ar bendriniais žodžiais vadinti vaikus, gimusius Lietuvoje, tai dugnas.

Nepykit        2018-01-30 14:29

jei galvose nyki tuštuma. Turit proga ją užpildyti. P.Gražulis ragina galvose laikyti krikščioniškas vertybes. Pradžiai tris. A. mylėk savo priešą kaip pats save. B. nesipriešink, kap tave muš arba tavo dukrytę prievartaus. C. atiduok savo pinigus Valdžiai ir Bažnyčiai.

Ar galima suprasti,       2018-01-30 13:48

kad ne karo ar kitų sukrėtimų metu, neverčiami, nekankinami žmonės atsisakytų savo kalbos, savo tautos, istorijos, visa tai dergtų. Nebent viso to juose ir nebuvo nes niekas neįdėjo. Nei tėvai, nei mokykla, nei draugai. Ir dabar ten nyki tuštuma. O gamta nemėgsta tuštumos,- jei nėra vertybių, tą vietą užpildo surogatai, šlamštas ir ant jų išaugę niekšybės.

Dabar 'Lietuvos dienoje",       2018-01-30 13:15

gvildenant alkoholio temą,vienas liberalus veikėjas įtikinėjo,kad laimės jausmą turi įdiegti psichologai.Nesvarbu,kad žmogus be darbo,žeminamas,mindžiojamas,užtenka išskalbti smegenis?

Arnei: nebuvo dezinfekcijos       2018-01-30 13:12

Vilniuje gimsta ir tarpsta kolaborantų nomenklatūrininkų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai. To brudo skleidžiamas užkratas plinta ir jau apėmė visą Lietuvą.
O Perkūnas vis delsia.

Dabar Lietuvoje       2018-01-30 12:51

pats perspektyviausias verslas-tai modernių,šiltų senelių namų kūrimas.

Ikea įkūrėjas Kampradas       2018-01-30 12:50

demonstravo paprasto gyvenimo pavyzdį.Jis gerai žinojo,kad dideli pinigai-tai nelaisvė.Todėl ypatingai elitiniu pavyzdžiu tampa paprastų kaimo žmonių gyvenimas,jų susitaikymas su buitimi,būtimi ir vienas su kitu.O jei dar vaikai gyvena netoliese,tai tokia idilė.Tiek nedaug reikia,ne kaupti,o išlaisvinti sielos,būsto,aplinkos erdves.Banke esantys pinigai gali kurti hobi,mokslą,pagalbą,na ,ir savęs nepamiršti.

Arnė       2018-01-30 11:42

Dėkui autoriui. Tik, manau,vakarietiškomis libertarizmo madomis ir buržuazine dvasia persisunkusi iškreipta viešoji erdvė gimsta Vilniuje; Lietuva riksmais netiki.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Algimantas Rusteika. Šeimininko belaukiant

Vytautas Radžvilas. Klausimas „Lietuvos Sąrašo“ partijai

Audrius Bačiulis. Sunkus tas LRT leftistinių propagandistų gyvenimas

Laimonas Kairiūkštis. Kiekybė ar kokybė, arba Kiek iš jūsų perskaitote 600 romanų per metus?

„Northwest Herald“: „Gyvenimas po ekstradicijos“ – Karolio Venckaus apžvalga

Romualdas Žekas. Sveikatos reforma – kodėl nesusikalbame?

Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

Mark Regnerus. Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos

Vidmantas Valiušaitis. Demokratija įsitvirtino pas mus tik kaip savotiškas „Potiomkino kaimas“ švogerių krašte

Vygandas Trainys apie Mokytojos ir Policininkės konfliktą dėl Trispalvės ir jo teisinį vertinimą: per 30 m. niekas nepasikeitė – dabar pakuotų „savi“

Algimantas Rusteika. Apie grėsmes grėsmėms

Nuo bačkos. Andrius Navickas: mūsų didžiausias politinis koziris yra Ingrida Šimonytė ir jos apsisprendimas yra svarbesnis nei visa politinė programa

„Žygis už gyvybę“ ir socialinių platformų cenzūra

Chad Pecknold. Brexitas – daugiau nei populistų maištas prieš globalizmą

Vidas Rachlevičius. Gal nemokykim britų gyventi

Mūzos ir ginklo broliai: Atmintis gyva. Konferencija skirta rašytojo, partizano Mamerto Indriliūno 100-osioms gimimo metinėms

Zofia Kossak-Szczucka: „Protestas!“

Istorija be vėliavnešių – tik butaforija

Nigel Farage. Trumpas pasakojimas apie ilgą kovą už Brexitą

Valdas Vižinis. Pokalbiai su teisėsauga. I dalis. Apie anūkės tvirkinimą

Petras Cidzikas – Lietuvos dvasios karys

Darius Kuolys. Ir darsyk apie lietuvių laisvės projektą, jo atramas

Irena Vasinauskaitė. Laimėjęs daugumą Artūro Visocko komitetas savivaliauja

Algimantas Jankauskas. Romualdo Ozolo valstybės idėja

Vytautas Radžvilas. Neužmirštuolės ir Vyčio sambūvis – pusiaukelė į Valstybės simbolių panaikinimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.