Dalius Stancikas. Tėčio išlydėjimas

Tiesos.lt siūlo   2014 m. rugsėjo 10 d. 1:14

17     

    

Dalius Stancikas. Tėčio išlydėjimas

Bernardinai.lt

Tėtis išėjo gražiai, lydint visiems artimiausiems žmonėms. Bet vis tiek su savo slėpiniu – kaip ir per gyvenimą. Apie tą slėpinį ir sunkią dalią sakydavo taip: gimiau Didįjį penktadienį.

Tą tvermės, tikėjimo paslaptį išsineša ir visa nepalaužta lagerių karta, tyliai, nepastebimai besitraukianti iš mūsų pasaulio. Tėtis buvo vienas jaunesnių jos atstovų – į moksleivišką pasipriešinimą įsitraukė šešiolikos, į kalėjimus pateko likus tik keleriems metams iki Stalino mirties. Po to gulagų speigas kankino tik pavienius drąsuolius.

Su Tėčio išėjimu dar skausmingiau pajutau visos pogrindžio kartos nykimą: vis mažiau jų su kovos būrių vėliavomis beateina į bendražygių laidotuves. Prieš ketvirtį amžiaus – Sąjūdžio laikais – buvęs lemiamas politinių kalinių balsas dabar vertybinėse valstybės kryžkelėse liko tik drungnas kitų partijų aidas. Nepaisydamas girgždančios sveikatos Tėčio palydėti atėjęs legendinis Monsinjoras Alfonsas Svarinskas („sukviesk greičiau visus prie karsto, kalbėsim rožinį“) kitą dieną atgulė ligoninėn ir iš jos taip pat nebegrįžo…

Tėtis užgeso tiesiog akyse, per dvi savaites. Daktarė sakė, kad kepenų vėžys yra vienintelė neskausminga vėžio forma, nes nebenubėganti tulžis palaipsniui užnuodija kraują, geltoniu nuspalvina kūną ir galiausiai pasiekia smegenis, jas apsvaigina – ligonis palengva praranda realybės jausmą, vis labiau grimzta į save ir miršta jau komos būsenos.

Visi ženklai rodė, kad taip turėjo nutikti ir su Tėčiu. Pirmąją ryškią jo mąstymo smegduobę pajutau likus keturioms dienoms iki mirties, kai vežėme iš vienos ligoninės į kitą. Greitosios pagalbos automobilyje teko prisegti jį saugos diržu, važiavome dviese, tylėdami, jo pageltusios, skausmingos nuo išsiliejusios tulžies akys buvo užmerktos, atrodė lyg snūduriuojantis, tačiau lipant iš automobilio netikėtai piktokai manęs paklausė: „Kas čia sakė, kad nekenčiu rusų?“

Manau, kad ši, priešpaskutinė gyvenimo kelionė 2014-ųjų birželį, nukėlė jį į priverstinius 1952-ųjų birželio pasivažinėjimus „juoduoju varnu“, arba „varanoku“ – taip tuomet žmonės pravardžiavo saugumo mašinas. Tokiu „varanoku“ jis, aštuoniolikmetis, buvo vežamas iš Klaipėdos KGB kalėjimo į Vilniaus KGB rūsius. Vėliau, augindamas mus su sese krikščioniška dvasia, Tėtis nuolat pabrėždavo, kad Rusijos valdžia labai skiriasi nuo tų rusų, kuriuos jis sutiko lageriuose, ir kad negalima visų vertinti pagal vieną kurpalių (šią tiesą vėliau patyriau ir pats, kaip geologas mindamas po poliarinį Uralą, Altajų, beribes, veik negyvenamas Rusijos taigas ir tundras, kurių požeminės gėrybės taip magnetina Europą).

Po to Tėtis vis dažniau ir ilgiau pradėjo kristi į savo vidines smegduobes, tad teko skubiai prašyti kunigo Kęstučio Dvarecko suteikti jam Ligonio sakramentą. Priešpaskutinę savo gyvenimo dieną, tiksliau vakarą, Tėtis gerokai nustebino, kai mums susiruošus namo atsimerkė, nusišypsojo ir labai sąmoningai tarė Mamai: „Sudie, mano gyvenimo meile.“ Ir pamojo silpstančia pageltusia ranka. Anksčiau maniau, kad taip būna tik filmuose. Kartu jie pragyveno 54 metus. 

Tačiau dar labiau netikėta buvo paskutinė Tėčio gyvenimo diena. Išėjimo diena.

Rūpestingoji daktarė Regina paskambino apie 7 val. ryto pranešdama, kad naktį Tėtis buvo labai neramus, ne kartą plėšė kateterius ir bandė išsiveržti iš lovos, susikandžiojo lūpas – matyt, vėl grįžo į tuos šiurpulingus 1952-uosius, kai buvo kankinamas elektrošoku. Tačiau paryčiais staiga nurimo ir pradėjo greitai gesti: kvėpavimas žaibiškai lėtėjo, todėl turėjome labai skubėti, kad spėtume jį išlydėti. Pasak daktarų, liko kokia valanda, geriausiu atveju – dvi.

Tą dieną Tėtis jau nė karto nebeatsimerkė, tad praktiškai nieko nematė ir nieko negirdėjo – pastaruoju metu ir taip sunkiai girdėdamas net su klausos aparatu, paskutinę naktį jį visai nusimetė, o mes ir nebegrąžinome atgal – atrodė, jog komos būsenoje tai nebereikalinga. Tačiau pradėjus pašnibždomis šalia jo kalbėti rožinį jis nelauktai prisijungė prie mūsų, kartu, nors ir sunkiai, ranka žegnodamasis ir sukepusiomis lūpomis dalyvaudamas bendroje maldoje. Ir taip tęsėsi dar aštuonias valandas, per kurias į palatą užsukdami daktarai ir seselės neslėpė nuostabos, kaip ligonis, kurio pulso ir spaudimo jau kadais nebefiksuoja jokie aparatai, vis dar gyvas, ir maža to – dalyvauja bendroje maldoje! Tiesa, retkarčiais Tėtis įkrisdavo į tas savo smegduobes, porą kartų jo kvėpavimas buvo ilgam visai nutrūkęs, tačiau netikėtai su malda jis vėl grįždavo atgal pas mus tuo ir džiugindamas, ir glumindamas.

Tik po kelis kartus ištarto jo klausimo: „kur Gaiva?“, pagaliau suvokėme, kas vyksta: Tėtis iš paskutiniųjų laukė savo dukros – vienintelio trūkstamo tarp mūsų jam artimo žmogaus. Mat mano sesuo Gaiva, tikybos mokytoja, su dukromis iš Ispanijos turėjo grįžti kaip tik tądien, jos lėktuvo laukėme nusileidžiant popiet, manydami, kad ji nebespės. Bet ji spėjo. Tėtis išėjo tik po to, kai sesuo su juo, su visais artimaisiais pabuvo bendroje maldoje.

Liečiau lūpomis jo veidą prieš pat išėjimą ir iškart po to – sekundžių skirtumas, o jaučiau visiškai skirtingus būvius. Sielai palikus kūną nelieka ne tik gyvybės, judesio, kvėpavimo, šilumos – nelieka kažko žymiai daugiau. Nelieka esmės.

Per Tėčiui skirtas gedulingas Mišias kunigo Kęstučio Dvarecko keliama Ostija staiga trumpam žybtelėjo ypatinga šviesa (ją užfiksavo fotomenininkas Juozas Valiušaitis) – lyg koks atsakas mums, kaip žmogus gali matyti užmerktomis akimis, girdėti kurčiomis ausimis ir suvokti užtemdytomis smegenimis…

Tėtį palaidojome liepos 5-ąją, kaip jis ir norėjo – karštą vasaros dieną. Dar daugiau – per pačią Dainų šventę: Tėtis jaunystėje žavėjosi liaudies šokiais, buvo puikus šokėjas. Nepamainomos Sąjūdžio sekretorės Angonitos Rupšytės siūlymu karstą uždengėme trispalve – kaip kovų už laisvę ir tikėjimą vyrą, o į kapus palydėjo jo kovos simbolis – vienuolė Nijolė Sadūnaitė, kurią paskutinis sovietų imperijos prezidentas Michailas Gorbačiovas 1988 m. buvo priverstas pakviesti į Maskvą susitikti su garsiausiu praėjusio amžiaus JAV prezidentu Ronaldu Reaganu.

Taip su savo herojais ir antiherojais palengva ir traukiasi ta istorinė epocha, o Rusijos žemė, deja, vis dar grėsmingai dunda…

* * *

Kas man buvo Tėtis?

Atsiminus nerišlius kadrus iš migloto vaikystės pasaulio, būtų galima pasakyti taip:

tai tas žmogus, tarp kurio ir Mamos būdavo taip gera savaitgalio rytais muistytis didelėje, kaip man tada atrodė, jų lovoje;

ant kurio pilvo buvo išmoktos pirmos praktinės anatomijos pamokos: kas yra nosis, akys, ausys, plaukai;

tai tas žmogus, kuris be Mamos vienintelis dar galėjo apginti nuo tamsos, šmėklų, pakumpusio kvaišelio, klaidžiojančio po Žvėryno kiemus ir lazda gąsdinančio vaikus;

tas, kuris dieną ir naktį, žiemą ir vasarą be jokių atostogų 10 metų tampė iš antro aukšto į kiemo tualetą tai, ką mes su sese palikdavome naktiniame puodelyje. Nors gyvenome mažame, be jokių patogumų kambariuke su bendra penkių šeimų virtuve, vienintelis klasėje užaugau be televizoriaus, tėvų meilės dėka tarp vaikystės prisiminimų buities nepritekliai išliko greičiau kaip egzotika, nei nuoskriauda;

tas, kuris tamsiais žiemos rytais, kai miegas neleisdavo atplėšti akių, rogutėmis tempdavo mus su sese į Žvėryno darželį;

tas, kuris sekmadienio rytais Žvėryno bažnyčioje duodavo įmesti į aukų krepšelį popierinį rublį – būdavo gera, jaučiausi reikšmingas, o kunigas paglostydavo galvą;

tas, kuris vakarais mus su sese nuvesdavo į pasakų pasaulį: pelenė būtinai virsdavo princese, o nepritapėlis „trečiasis brolis“ Joniukas – karžygiu, įveikiančiu nenugalimą slibiną. Tas pasaulis buvo kupinas ne tik stebuklų, bet ir geležinių taisyklių: pelenė turi grįžti iki vidurnakčio, o dosnus kvailelis privalo įveikti savo baimę – tik taip gėris nugalėdavo blogį.

Tėtis – tai išmintis. Tapus moksleiviu Tėtis buvo žmogumi, kuris viską žino. O kartais atrodė, jog jis tiesiog išmintingai nutyli, kad atsakymą susirasčiau pats.

Tėtis – tai Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, tūkstančiai knygų ir begalė besiskleidžiančių paslapčių, tikrų žmonių, didžių kelionių ir nuotykių.

Tačiau labiausiai man Tėtis – tai tiesos ir laisvės ryžtas, Tėvynės meilė, beatodairiška jaunystės kova, sunkūs nelaisvės metai, lagerių draugai iš palovy užkištų nuotraukų. 2010-aiais dovanodamas savo atsiminimų knygą užrašė trumpai: „Saugok Lietuvą“.

Galiu tik kartoti: ką turiu geriausio – tai iš Mamos ir Tėčio.

Tėti, tavo gyvenimas nebuvo drungnas, o kova – ne beprasmė. Kaip ir tose vaikystės pasakose, joniukų ryžtas nugalėjo slibiną. Tu nugalėjai!

Bernardinai.lt

 

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Ida       2014-09-11 22:11

AČIŪ Autoriui už tokį šiltą rašinį ir užuojata dėl netekties, o Jūsų Tėčiui duok, Viešpatie, amžinąjį atilsį ir amžinojo šviesa jam tešviečia…

Panašios mintys man kilo ir dar tebelydi nuo tada, kai prieš dvejus metus į Tėvo Namus išlydėjau savo tėvelį: “Tą tvermės, tikėjimo paslaptį išsineša ir visa nepalaužta lagerių karta, tyliai, nepastebimai besitraukianti iš mūsų pasaulio.”

Todėl dabar mes esame ta karta, kuri ŠIANDIEN privalome vykdyti jų priesaką: „Saugok Lietuvą“. Tad - tepadeda mums Dievas…

čia priėjo kindziulis ir tarė       2014-09-11 19:42

“Taigis”, po šiuo straipsniu neatsižymėjo…

city u       2014-09-11 16:05

Nuostabus tekstas. Aciu

Dana       2014-09-11 15:01

dėkoju už nuostabų straipsnį (nors gal straipsniu to negali pavadinti).Visada džiaugiuosi jūsų rašiniais gerb. Daliau. Užuojauta jums laikinai išsiskyrus su tėveliu. Bet koks bus susitikimo džiaugsmas… Linkiu jums toliau gyventi čia, žemėje, tuo džiaugsmu. Tikrai “viskas išeina į gera mylintiems Dievą”.

Pragmatikas       2014-09-11 9:22

Apie kokią ir kaip cinikų siūlomą eutanaziją galima kalbėti, po to kai perskaitėme Daliaus Stanciko patyrimus ?..

Parnė       2014-09-11 8:15

Dalinamės liūdesiu; dėkui už mums dovanota savo sielos slėpinį. Visada laukiame jūsų straipsnių, kaip šviežaus oro.

StasysG       2014-09-11 5:47

Ačiū. Nieko geresnio apie Tėvą nesu skaitęs. O nuotrauka. Kas nuostabioje nuotraukoje ir kada?

...       2014-09-10 20:12

Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą –

Jau sėda į balną, o nuogas ir basas.

Rudens danguje pasitinka jį dvasios…

Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą –

Jam šalta, jis dreba, jį neša pas Dievą

Žirgai žvengdami – gruodu kaustytos žąsys…

Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą –

Jau sėda į balną, o nuogas ir basas…
          Albinas Bernotas „Kaustytos žąsys“

švarios sąžinės žmogus        2014-09-10 12:49

Labai jautrūs žodžiai iš pačios širdies gelmių. Ačiū, p. Daliau, kad esate taip pat tyros sąžinės ir vertas savo garbingo Tėčio Sūnus. Šiais laikais, tai reta žmogaus dorybė, kurią greitai reikės įrašyti į Gineso knygą. Reiškiu užuojautą netekus Tėčio ir linkiu stiprybės.

Karas,pokaris       2014-09-10 8:37

trypė žmonių likimus.Mūsų tėvas visą gyvenimą dainuoti.Norėjo būti operos solistu,bet karas įdavė į rankas šautuvą.Paskui visą gyvenimą giedojo bažnyčios chore.Jo sesuo buvo įstojusi pas Miltinį,bet skurdas privertė atsisakyti studijų.Miltinis sakė,G…te,kitais metais,jei tik mama atrėš lašinių ,vėl atvažiuok,priimsiu be atrankos.Deja…

Kai žmonės turi jausmus,eutanazija       2014-09-10 8:34

niekaip neįsipaišo.

VaidasVDS       2014-09-10 8:24

Išeiti iš šio pasaulio maldoje, kartu su Dievu, yra didelė laimė.
Ir tiek nedaug žmonių tai pasiekia.
Todėl neverta liūdėti ir sielvartauti. Jei Žmogus tikrai surado Dievą, tai tuo labiau Dievas surado žmogų. Štai dėl ko verta gyventi…

Jei kada parašau kokį       2014-09-10 8:20

komentarą,tai tik tėčio atminimui.Nes jis mus to išmokė.Tiesos meilės.Kaip jis nekentė to rusų melo.Sakė geri tik sibiriečiai ir ukrainiečiai.Nes fronte apsinuogina sielos.

Ačiū autoriui už       2014-09-10 8:15

galimybę pabūti su…savo išėjusiu Tėvu.Tikrai,ponia Irena,krito ašaros. Nes ir dabar atsiremiame į jo žodžius,jumoristines frazes,išmintį.Kaip ir išėjusios mamos.

Didelė laimė būti šalia Tėvo,kai       2014-09-10 8:13

jis jau išeina.Ypač didelė laimė pačiam Tėvui,kad šalia jo vaikai.Mūsų Tėvas išsiveržė iš miesto ligoninės į kaimą numirti,prie artimųjų.Važiuojant namo,broliai jam įpylė burnelę,o jis žvelgė ir žvelgė į laukus,į savo kraštą.Paskui pasiskubino numirti,kad tik nereiktų grįžti į ligoninę.Jie visi matę karus,tremtis,pokario siaubą,jie visi buvo labai geri.

Irena Vasinauskaitė       2014-09-10 7:45

Ačiū. Norėčiau tokiais rašiniais, tokiomis nuotaikomis, tokiomis šviesiomis, nuoširdžiomis mintimis pasitikti kiekvieną dieną. Nepaprastas skausmas netekus Tėvo. Tiesiog amžinas skaidrus liūdesys. Noriu paprašyti skaitančiųjų - nesigėdykit, nutėkškit kokią ašarą ant klaviatūros… Gal tą akimirką ateis suvokimas, kodėl taip stipriai mylėjo Lietuvą išeinantys Daliaus Tėvo kartos žmonės, sugebėdami savo skausmo, gėlos ir nepriteklių nepaversti pykčiu bei neapykanta aplinkiniams ir Tėvynei. Tvirtybė ir tyrumas - Tikėjime.

Kritikas Pikčiurna       2014-09-10 1:42

Koks begalinis ir graudinantis netekties skausmas. Užuojauta, mielas Daliau, ir ačiū, kad pasidalinai su mumis. Gal bent tas skausmas mums padės rasti tą paslaptingą takelį į TIESĄ.


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Rasa Čepaitienė. Rentininkų partija

Ramūnas Aušrotas. JK valdžia po truputį pradeda „veržti kranelius“ gender ideologijos sklaidai tarp jaunimo

Mirštanti Europa (ir tai nėra vien tiktai senėjimas) kviečiasi „šviežio kraujo“...

Algimantas Rusteika. Apie teisingumą

Andrius Švarplys. Emanuelio Macrono žinia Rytų Europai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.