Įžvalgos

Dalius Stancikas. Stebuklai

Tiesos.lt siūlo   2018 m. sausio 2 d. 13:30

11     

    

Dalius Stancikas. Stebuklai

Žurnalas „Miškai“

Kada gi daugiau kalbėti apie stebuklus, jei ne per simbolinę metų perkirtą? Tuomet, kai, pasak anglų rašytojo Gilberto K. Čestertono, mes džiaugiamės po Kalėdų eglute rastomis kojinėmis, bet pamirštame padėkoti už vertingesnes dovanas – dvi nuostabias kojas.

Regis, XVIII a. mokslininkai stebuklus apibrėžė kaip gamtos dėsnių laužymą. O gal stebuklai – tai aukštesnių dėsnių viršenybė prieš žemiškuosius? Iš įvairiausių šventraščių žinome, kad anapusiniame pasaulyje taip pat yra savi dėsniai, hierarchija ir tvarka. Kodėl taip stipriai buvo sukrėsta dieviškoji tvarka Adomui atsikandus pažinimo obuolio? Kodėl jo nuopuolio (susidievinimo) nuodėmė turėjo būti atperkama taip skausmingai ir sudėtingai – per Dievo tapimą žmogumi ir Nukryžiavimą?

„Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“, – tvirtina šv. Paulius, pats patyręs neįtikėtiną stebuklą – gyvas būdamas pateko į Dangų ir akimirksniu persikūnijo iš Sauliaus į Paulių.

G. K. Čestertonui „stebuklas reiškia Dievo laisvę“. Matyt, ir žmogaus laisvę – nuo „amžinųjų“ gamtos dėsnių.

Kembridžo profesorius Klaivas Lujis pastebėjo, kad atlikdamas pirmąjį savo stebuklą – vandenį paversdamas vynu – Kristus tiesiog suspaudė laiką, nes vanduo nuolat virsta vynu: „Syvai iš šaknų padedant saulei virsta sultimis, kurios fermentuojasi į vyną.“

Amerikiečių rašytojas Kurtas Vonegutas teigė, kad jam tikrasis Dievo buvimo įrodymas yra muzika.

Francis S. Kolinsas, vadovavęs žmogaus genomo (DNR arba gyvybės paveldimumo kodo) atradimui, šį trijų milijardų ženklų tekstą pavadino Dievo kalba.

Čarlzas Darvinas, nematęs didelio skirtumo tarp gyvūno ir žmogaus, vis dėlto negalėjo įsivaizduoti, kad „stebuklinga visata“ ir sąmonė atsirado atsitiktinai.

Šv. Augustinas pačią kūriniją laikė stebuklinga, ir tik pripratimas, pasak jo, užtemdo mumyse stebuklo jausmą.

Ir išties kur ir kaip užprogramuotas tas visuotinis gamtos veržimasis gyventi, žūtbūtinis noras išlikti, tas nesustojamas perpetum mobile – amžinas variklis, kurio niekaip nepajėgia sukurti mūsų sudievintas mokslas? Gležnutis žolės stiebelis prakala betono luitą, paukštis kasmet įveikia tūkstančius kilometrų per vandenyną, stirna iš paskutiniųjų ginasi nuo vilko, kuris į ją įsikabina taip pat dėl beatodairiško siekio gyventi. Mokslininkai tvirtina, kad apleidus šiuolaikinius miestus gamta juos „užimtų“ per šimtmetį.

Jei mes, lietuviai, garsėjame pasaulyje savižudybėmis, vadinasi, esame praradę stebuklo pojūtį, kažkas yra nutrūkę mūsų esminiame būties suvokime.

Sovietų okupacijai priešinęsi partizanai taip pat neretai pasirinkdavo savižudybę, bet miško brolių motyvai iš esmės skiriasi nuo šiandieninių – jie savanoriškai rinkdavosi fizinę mirtį tam, kad liktų laisvi dvasia, kad kankinami neišduotų, kad savo auka išsaugotų kitų gyvybes. Todėl Bažnyčia niekada nėra pasmerkusi jų aukos.

Protestuodami prieš naikinamą savo tautos savastį Tibete masiškai deginasi vienuoliai. Vilniuje viešėjęs tibetiečių dvasinis vadovas Dalai Lama XIV griežtai smerkė abortus („abortai be jokių išlygų yra žudymas“), bet gynė vienuolių savižudybes. Anot Dalai Lamos, viskas priklauso nuo savižudybės motyvų – jei tai daroma mąstant ne apie save, o apie kitą, tavo tikslas kilnus – tai nėra nuodėmė. Dar daugiau – tokios aukos neretai paskatina stebuklus.

Regis, ta pati pabaiga, bet koks skirtingas vertinimas – viena prislegia, kita pakelia (Romo Kalantos auka); vieni – savižudžiai, kiti – didvyriai.

* * *

Žmogus savo prigimtimi (gal čia kaltas pažinimo obuolys?) linkęs abejoti stebuklais.

Mozė, vesdamas žydus į pažadėtąją žemę, turėjo veidą slėpti po kauke – nepaisydami visų patirtų stebuklų (JAV mokslininkų atliktas kompiuterinis modeliavimas patvirtino, kad tam tikromis gamtinėmis sąlygomis Raudonoji jūra tikrai galėjo prasiverti) žydai suabejodavo savo pranašu kaskart, kai jo veidas nustodavo švytėti: jiems atrodė, kad Mozė praranda dangiškąjį ryšį.

Prieš penkerius metus į Lietuvą atvežti dokumentiniai filmai liudijo apie stebuklingas tibetiečių vienuolių galias: bilokaciją (susidvejinimą, gebėjimą tuo pačiu metu būti skirtingose vietose), levitaciją (pakilimą į orą) ir telekinezę (daiktų perstūmimą mintimis).

Tokių galių turi ir krikščionys. Šv. Antanas Paduvietis (šv. Pranciškaus mokinys) garsėjo susidvejinimu, gebėjimu suprasti gyvūnus ir puikiu oratoriniu menu. Po 32 metų perlaidojant jo palaikus šv. Antano liežuvis buvo be jokių dūlėjimo žymių (auksaburnio ženklas).

Šv. Juozapas iš Kuvertino vadinamas skraidančiu šventuoju, nes susijaudinęs pakildavo į orą: valandomis kybodavo virš altoriaus, neretai taip sakydavo pamokslus. Lankydamasis pas popiežių bažnyčios skliaute pamatė šv. Marijos paveikslą, pakilo iki jo ir pabučiavo.

Vienuolė Marija Koronel de Agreda biolokacijų metu šimtus kartų lankėsi Centrinėje Amerikoje, kur aiškino indėnams Kristaus mokymą, palikdavo jiems rožinį ir kryžių, nors paprastuoju būdu – laivu – niekada nėra ten nukeliavusi.

Italų šventasis Tėvas Pijus (miręs 1968 m.) mokėjo skaityti žmonių mintis, matė ateitį, vienu metu būdavo keliose vietose, pasižymėjo stebuklingais gydymais ir iš tolo skleidė malonų kvapą, neišnykusį ir po mirties. 1918 m. meldžiantis prieš Nukryžiuotąjį jam atsivėrė stigmos (Kristaus žaizdos), kurios kraujuojančios ir atviros išliko lygiai (!) 50 metų – stebuklingai išnyko prieš pat mirtį. Tą gali paliudyti šimtai tūkstančių, yra ir filmuoti kadrai. Tėvas Pijus taip pat jusdavo nematomus puolimus (jis tai vadino velnio atakomis), po kurių ant kūno likdavo ryškios fizinės žymės: pjūviai, mėlynės.

Garsiajame Kijevo Pečoros vienuolyne ir šiandien iš šventųjų, mirusių prieš šimtmečius, kaukolių sunkiasi kvepianti ir gydanti mira. Mokslininkai negali paaiškinti nei šio reiškinio, nei miros cheminės sudėties.

 

* * *

G. K. Čestertonas taikliai pastebėjo, kad realybėje yra daugiau stebuklų nei pasakose. „Paaiškinti, kodėl kiaušinis virsta viščiuku, mes galime tiek pat, kiek tai, kodėl lokys virsta pasakų princu. Kalbant idealiai, kiaušinis labiau skiriasi nuo viščiuko, negu lokys nuo princo: nė vienas kiaušinis neprimena viščiuko, o kai kurie princai primena lokius.“ 

Šiandienos kontekste Lietuvos išlikimas taip pat atrodo kaip pasaka.

Kartą (1939 m. rugpjūčio 23 d.) du slibinai nutarė praryti mergelę vardu Lietuva. Kaip tarė, taip padarė. Po to slibinai susipjovė tarpusavy, bet mergelė jau buvo dingusi. Vis dėlto praėjus pusšimčiui metų tą pačią dieną (1987 m. rugpjūčio 23 d.) keli drąsuoliai (prie Adomo Mickevičiaus paminklo) pareiškė einantys vaduoti prapuolusios mergelės. Po metų (1988 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio mitinge Vingio parke) tokių jau buvo šimtai tūkstančių. Dar po metų (1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje) jų jau buvo milijonas. O dar po dvejų metų mergelė buvo atgaivinta: nuo 1991 m. rugpjūčio 23 d. prasidėjo visuotinis Lietuvos pripažinimas. Jis taip pat reiškė ir nenugalimo slibino galą.

Tą pačią dieną (rugpjūčio 23 d.) mirtis, tą pačią – ir prisikėlimas!

Šios pasakos moralas toks: ieškodami geresnio gyvenimo svetur pamirštame esmę – stebuklai visuomet žymi dvasios viršenybę prieš kūną.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Nuotolis ir nuopolis       2018-01-8 19:42

Kuo toliau, tuo su desniu pagreičiu pasaulis tolsta nuo tikrojo Dievo. T. y. bando susidievinti,-atsikąsti pažinimo obuolio. Pasekmės, neabejotinai, bus analogiškos toms, kurias patyrė Adomas. Gaila tik, kad vargu ar ši klaida paliks galimybę pasimokyti.

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2018-01-4 7:22

Citata: “Jei mes, lietuviai, garsėjame pasaulyje savižudybėmis, vadinasi, esame praradę stebuklo pojūtį, kažkas yra nutrūkę mūsų esminiame būties suvokime.”

Savižudybės vyksta todėl, kad žmogus negali išspręsti savo problemų visuomenėje.


Taip vienu sakiniu apibrėžiu Emilio Diurkheimo (https://lt.wikipedia.org/wiki/Émile_Durkheim) knygos “SAVIŽUDYBĖ” esmę taip kaip supratau.

Apuokiukui, Dzeikui ir kt.       2018-01-3 21:02

jei atsiverstumėte, akivaizdžiai ir patikimai suvoktumėte,
kad pats gyvenimas yra stebuklas,
o gyvenimo stebuklo suvokimas - stebuklas kvadratu.
Viso šito supratimas - dovana ir laimė.
P. S. Kalbu kaip mokslo žmogus.

Zenonas       2018-01-3 11:29

Tik ačiū  už straipsnį. Kaip pasiilgau jų, tokių  priminimų, kurie pasuka mus link tikros gynenimo prasmės!

Dzeikas       2018-01-2 20:50

Sutinku daugmaz su Apuokiuku ir Algimantu:
Stebuklas tai ne antgamtinis reiskinys a la keptas karvelis is dangaus ar skraidymas kilimu, kepure daranti nematomu jos nesiotoja. Stebuklas tai ivykis kurio neturejo buti mastant sveiku protu, arba tai kas neivyko, nors turejo ivykt.
Sakykim nukrito zmogus is keliasdesimto auksto ir liko gyvas.Atsitiktinumas? Gali buti.Antra karta tas pats zmogus nukrito ir gyvas liko? Trecia?
tikinciajam tai stebuklas kuriuos daro Visagalis. Ateistui? Pirmus du kartus nuraso atsitiktinumui.Trecia karta pasakys, kad tai desnis.Kodel? Todel,kad Jis nematomas tiems, kurie Jo nenori matyti.

apie doklą mergą       2018-01-2 18:05

vienas reikalas kai mergelę praryja slibinai kitas reikalas kai mergelė pati atsiuoda ir parsiduoda slibinui - čia jau pradeda veikti laisvos valios dėsnis. Atsidavei, parsidavei vadinasi norėjai ir niekas tavęs dokla merga negelbės- dokla nereikalinga, dokla gimdys dokus o jei ir pagimdys sveiką tai doklu išauklės.

Daiva       2018-01-2 17:37

Ačiū autoriui už viltį, kad ir šita pelkė, kurioje mergelė įklimpusi, tėra tik dvasios išbandymas.

Arne       2018-01-2 17:26

Nuoširdus ačiū už straipsnelį.

Algimantas       2018-01-2 15:21

„Tik „atsitiktinumo“ dėka išlikau gyvas, „atsitiktinai“ atsidūriau vietoje, kur mano buvimas buvo labai reikalingas, „atsitiktinai“ išvengiau man pragaištingos vietos“ - tokius liudijimus ne kartą girdėjome. O kiek laimingų „sutapimų“ esame patyrę. Juk tai galėjo būti stebuklai.

o kas tiki gamtos dėsniais...       2018-01-2 15:14

jo, reikia tikrai būti absoliučiu idiotu, kad patikėtum (būtent, reikia tikėti!!) gamtos dėsniais, kurie pastatė raketas ir nuskrido į mėnulį smile (arba sukūrė superkompiuterius)

Apuokiukas       2018-01-2 14:02

Stebuklas - tai ne reiškinys, laužantis gamtos dėsnius, bet, tai kas laužo mūsų supratimą apie gamtos dėsnius. Beje, aš asmeniškai, vis labiau suvokdamas, kad mes gyvename ne realiame pasaulyje, o Matricoje, Sistemoje ir pan., vis mažiau imu stebėtis stebuklais.
Ir dar. Evangelijoje pagal Tomą yra užrašyti tokie Jėzaus Kristaus žodžiai: ,,77. Aš esu šviesa, kuri yra virš jūsų. Aš esu viskas; viskas grįš į mane. Perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ten jūs rasite mane“. Tai va, Dievą galima rasti, simboliškai kalbant, perskeltoje pliauskoje ar po pakeltu akmeniu, taip pat ugnyje, šaltinyje, ąžuole, ką puikiausiai suprato mūsų protėviai. Taip kad jie buvo daug arčiau Dievo, negu šiuolaikiniai katalikai, manantys, kad su Dievu galima susitikti tik priėmus šv. Komuniją.
Ir dar. Sako, kad kai kurie mūsų protėviai, kol dar nebuvo priėmę katalikiškos religijos, taip pat sugebėjo vaikščioti vandeniu.


Rekomenduojame

Verta prisiminti. Lietuvos disidentų kreipimasis „Dėl politinio Neringos Venckienės persekiojimo (lietuvių, anglų kalbomis)“

„Konservatorių“ partija: Už Europos Sąjungos federalizaciją, už Lietuvos valstybingumo panaikinimą! Pirmyn! Valio!

Vytautas Rubavičius. Išpuoliai vis aršėja

Ataskaita Europos Parlamentui: Europai gresia demografinė savižudybė

Gegužės 17-ąją S. Daukanto aikštėje bus paminėtos Deimantės Kedytės smurtinio pagrobimo ir pradanginimo šeštosios metinės

Andrius Švarplys. Apie žiniasklaidą, metančią iššūkį Vakarų konstitucinėms teisėms ir laisvei

A. Navickas. Medaus šaukštu deguto statinės nepagadinsi

Vytautas Radžvilas. Esame mulkinami, išnaudojami ir apgaudinėjami, o mes ginčijamės dėl techninių smulkmenų

Laisvūnas Šopauskas. Ką „pamiršo“ viešasis intelektualas Kęstutis Girnius

Stasio Šalkauskio išminties šventė. Debatai „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“

Vytautas Radžvilas: Šliaužiantis totalitarizmas

Ričardas Kalytis. O jei rinktumės „žmogų ir partiją viename“?

Kastytis Braziulis. Kada rasis valia įstatymų spragoms užkamšyti

Darius Kuolys. Bėk, Tomai, bėk!

Stasio Šalkauskio išminties šventė: prof.Albino Plėšnio paskaita „Prigimtinė teisė ir pilietinė laisvė“

Vytautas Sinica. „Turime teisę nemėgti ir tą pasakyti“

Algimantas Rusteika. Tas prakeiktas nuolankumas

Alvydas Jokubaitis: „Šalkauskio knygos ir straipsniai laukia kitos Lietuvos“

ES šalių gyventojai sutaria – imigracija yra didžiausia problema

Vytautas Radžvilas: matomas Europos nukrikščioninimas

Alvydas Jokubaitis. Kodėl tautos balsas nėra Dievo balsas?

Verta prisiminti. Tyrimas, sudrebinęs klaną?

101-osioms Apsireiškimo metinėms: Fatima – Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Alytus kviečia: ateikite pas Romą Kalantą

Arvydas Šliogeris. Iki smulkmenų kartojasi nukaršusios Romos imperijos likimas

TS-LKD tiki: Ir Lietuva gali būti šviesi, arba Atėjo metas stoti į skaidraus verslo pusę

Arkiv. Sigitas Tamkevičius. Stasio Šalkauskio pėdomis

Geroji Naujiena: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“

Trys Andriaus Kubiliaus viltys: „Lietuva – aukštyn! Europa – stipryn! Agresyvi, kleptokratinė Rusija – tolyn ir praeityn!“

Ingrida Šimonytė: „Šaukiu budulį burtis prie budulio“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.