Dienos aktualija, Istorija, Propagandos ir ideologijos analizė, Liustracija ir desovietizacija, Intelektualų vaidmuo

Dalius Stancikas. Melo muziejus (ištrauka iš knygos „Kūju per Lietuvos istoriją“)

Tiesos.lt redakcija   2020 m. lapkričio 21 d. 1:35

17     

    

Dalius Stancikas. Melo muziejus (ištrauka iš knygos „Kūju per Lietuvos istoriją“)

Internetinis dienraštis 15min publikavo išskirtinio ilgumo reklaminį tekstą apie Venclovų namus–muziejų (tekstą galima rasti ČIA), kuriame paaiškinama, neva okupuotos Lietuvos švietimo komisaras Antanas Venclova buvo bejėgis, negalėjęs nuo tremties apsaugoti net savo brolio ir pats neva turėjęs saugotis savo valdžios…

Kaip rašo interviu autorius, dienraščio žurnalistas Ugnius Antanavičius, pasižymėjęs tokiomis temomis, kaip „kuo translyčiai skiriasi nuo transeksualų”, jam pavyko pakalbinti net patį Tomą Venclovą, „netikėtai“ užsukusį į savo muziejų-namus…

Ta proga siūlome ištrauką iš šią vasarą išleistos Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją“, kurioje autorius baisisi, kad Venclovų namai „įrengti išvaryto politinio kalinio name, o jame liaupsinami savininką ištrėmusios ir persekiojusios valdžios vieno iš vadovų – Antano Venclovos – pasiekimai. Šios patalpos ir šiandien pateikiamos kaip teisėtas kolaboranto būstas – „Venclovų namai“, o šiame melo muziejuje demonstruojama „reta Antano Venclovos biblioteka“ – greičiausiai atimta iš jo aukų. Įspūdis toks, lyg šio pastato taip ir nebūtų pasiekusi nepriklausomybė, lyg jam negaliotų Lietuvos teisinė sistema…“

* * *

Tarp pasirašiusiųjų prieš Jono Noreikos įamžinimą „garbės signatarų“ yra ir literatūrologo Tomo Venclovos pavardė. Gana koktu: T. Venclova reikalauja nuimti nežymią Jono Noreikos lentą ir lygiagrečiai advokatauja trimetriniam savo dėdės Petro Cvirkos paminklui.

Nors Petras Cvirka sąmoningai ir esmingai prisidėjo prie 1940 m. Lietuvos okupacijos ir aneksijos, reikšmingai ir savanoriškai kolaboravo su okupacinėmis sovietų valdžios struktūromis ir iš to turėjo akivaizdžios asmeninės naudos. Tuo tarpu Jonas Noreika veikė priešinga linkme: ryžtingai siekė Lietuvos nepriklausomybės, nacių ir sovietų okupacijų laikotarpiais administracinį darbą pasirinko kaip priedangą antinaciniam ir antisovietiniam pasipriešinimui, už šią veiklą abiejų režimų buvo suimtas ir kalinamas (nacių laikotarpiu – Štuthofo koncentracijos stovykloje, sovietų – KGB kalėjime), o galiausiai sovietų valdžios nužudytas.

Kaip tokį pasirinkimą motyvuoja „pasaulio pilietis“ Tomas Venclova?

„Jeigu žmogus perskaitė „Mein Kampf“, pasiklausė Goebbelso kalbų, jam buvo visiškai aišku, ko galima iš nacizmo tikėtis. Ir jei tokioje situacijoje tu stoji į jų pusę, jokio žmogiško ar politinio pateisinimo tau nėra (net jei, pavyzdžiui, tokiu būdu bandai kovoti už Lietuvos nepriklausomybę). Komunizmo atžvilgiu, ar tai kam patinka, ar ne, tam tikrų švelninančių aplinkybių atsiranda. Dabar daugelis vadinamųjų tarybinių klasikų lengva ranka nurašomi kaip „valstybės ir tautos išdavikai“. Tai grynai komunistinio mentaliteto apraiška – tasai mentalitetas išverčiamas į patriotinę pusę, bet nuo to nesidaro geresnis.“  „Lenkiant galvą prieš mūsų disidentų idealizmą, pasišventimą Lietuvai, savęs išsižadėjimą, reikia konstatuoti, jog tautą išlaikė ir pažadino ne tiek jie, kiek kompromisais susitepę rašytojai ir žurnalistai, menininkai ir mokslininkai.“

(Palyginimui šiuo klausimu – Birželio sukilimo dalyvio, žydų gelbėtojo Domo Jasaičio nuomonė: „Laisvės kovotojų pralietas kraujas ir šimtų tūkstančių išgabentų į nelaisvę kančios sudarė saugiausius pylimus prieš nutautėjimą. Jų negalės ir šimtmečiai suardyti. Jie aidės legendose amžinai. Tik kai kurie ne tik fiziniai, bet, svarbiausia, dvasiniai emigrantai perša besąlyginį, servilinį bendradarbiavimą su okupantais.“)

Kalbėdamas apie savo tėvą Antaną Venclovą, kuris sovietmečiu neva „vaikščiojo skustuvo ašmenimis“, „buvo mirties pavojuje“, „kaip Robinzonas iš sudužusio laivo bandė į salą pernešti kažkokius įrankius, atsitiktinius maisto likučius“, surasdamas jame net „tam tikrą paralelę su Brazdžioniu“, Tomas Venclova, panašiai kaip ir S. Sužiedėlis KGB bendrininko I. Arado atžvilgiu, moko suprasti ir neteisti: „Visada geriau būti advokatu negu prokuroru, ar turėtum reikalo su Hamsunu, ar su Poundu, ar su Brechtu, ar su Majakovskiu.“

Tačiau kur išgaruoja noras būti advokatu, kodėl pasigirsta prokuroriškas tonas, kai tik kalba pasisuka apie Joną Noreiką, Laikinąją vyriausybę? Nors, regis, būtent T. Venclovai suprimityvintai pateikiama Jono Noreikos istorija (tokią mums pasakoja istorikai N. Šepetys, A. Nikžentaitis ir kt.) turėtų kelti daug abejonių. Reikalas tas, kad ir Jonas Noreika, ir Tomas Venclova turėjo tą pačią bendražygę – poetę ir vertėją Oną Poškienę: J. Noreika kartu su O. Poškiene kūrė antisovietinę organizaciją – Lietuvių tautinę tarybą, o T. Venclova – Lietuvos Helsinkio grupę. Negi T. Venclova nė karto nesusimąstė dėl tokio konfūzo: įžvalgioji jo bendražygė Ona, nacių okupacijos laikais priklausiusi Šiaulių žydų gelbėjimo komitetui, taip neapdairiai bičiuliavosi ir antisovietinį pogrindį kūrė su jai gerai pažįstamu „žydų naikintoju“? Negi anais, disidentiniais laikais, Ona Poškienė Helsinkio grupės nariams nieko nėra pasakojusi apie savo ankstesnę antisovietinę veiklą, kovos draugus, Joną Noreiką?

Kita vertus, T. Venclovos disidentinė veikla Helsinkio grupėje tetruko metus ir savo tikslais, panašu, esmingai skyrėsi nuo bendražygių – šie kovojo prieš sovietinę sistemą ir už žmogaus teises, o T. Venclova – už savo teises. 1975 m. laiške Komunistų partijos Centro Komitetui (taigi – tėvo bičiuliams) T. Venclova rašė: „Komunistinė ideologija man tolima (...) prašau leisti man su šeima gyventi užsienyje.“

Kaip gali T. Venclova nematyti švelninančių komunizmo aplinkybių, jei tėvo Antano Venclovos ir dėdės (tiksliau – tetos vyro) Petro Cvirkos dėka komunistų okupuotoje Lietuvoje turėjo išskirtines sąlygas: gyveno gražiausiose vilose, jų šeimininkams kalint lageriuose, prekinosi specialiose nomenklatūros parduotuvėse, skaitė rečiausias knygas, atimtas iš ištremtųjų, mėgavosi nemokamomis kelionėmis į užsienį, naudojosi ypatingomis pažintimis tarp literatų, nebaudžiamai keikė valdžią, o pareiškus užgaidą išvykti į Vakarus – jam buvo maloniai praskleista spygliuota uždanga.

1977-aisiais sovietų valdžia itin skirtingai pasielgė su dviem Helsinkio grupės narais: Viktorą Petkų nuteisė 15 metų lagerių, o Tomą Venclovą išleido į JAV dėstyti Berklio universitete.

Milžiniškos vertybinės bedugnės skiria ir bendraamžius Joną Noreiką, kuriam, anot T. Venclovos, nėra jokio žmogiško ir politinio pateisinimo, ir Antaną Venclovą, kurį, pasak T. Venclovos, turime tirti be išankstinio nusistatymo, nes galutinis sprendimas priklauso būsimosioms kartoms, ir tas sprendimas laikui bėgant dažnai keičiasi.

Ta ypatinga skirtis ryškiai matoma 1943 m. pogrindinio antinacinio leidinio „Į laisvę“ trečiame numeryje, kur skelbiamos tokios dvi žinios:

„Vasario 24 areštuotas Šiaulių apskrities viršininkas kpt. J. Noreika“.

„Sovietų Sąjunga visomis priemonėmis stengiasi gauti anglosaksų sutikimą, kad būtų pripažinta Pabaltijo valstybių aneksija. Pasinaudodami Maskvon išbėgusia komunistine LTSR vadovybe ir ten esančiais kultūrininkais, sovietai kai kuriuose anglosaksų laikraščiuose varo propagandą, nuolat įrodinėdami, kad buvusios Rusijos ribose gyveną lietuviai, latviai ir estai laisva valia įsijungę į Sovietų Sąjungą.“

Taigi: už Lietuvos laisvę kovojantis Jonas Noreika 1943 m. okupantų nacių suimamas ir uždaromas į Štuthofo konclagerį, o štai „kultūrininkai“ Antanas Venclova ir Petras Cvirka sovietų okupantų saugomi nuo vokiškų kulkų Rusijos gilumoje kaip neįkainojami liudininkai, įrodinėjantys anglosaksams, kad sovietai Lietuvos niekada neokupavo. Jei šis sovietų sumanymas būtų pavykęs ir Vakarų valstybės būtų patikėjusios šia klasta, Sąjūdžio kova už laisvę 1988–1990 m. ir Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas būtų žymiai sunkesnis.

Regis, akivaizdi perskyra – tarp patrioto ir išdaviko. Tačiau ką turime šiandien? Kūju daužomą Jono Noreikos atminimo lentą ir klestintį Antano Venclovos muziejų, paveldėtą iš sovietmečio ir, menamo padorumo dėlei, pavadintą Venclovų namais – tėvo ir sūnaus garbei. Dėl sūnaus, Tomo Venclovos, ypatingų nuopelnų Lietuvai, matyt, reikėtų aiškintis atskirai (neabejoju, kad jo bendražygis Viktoras Petkus ir kiti tikri disidentai yra labiau nusipelnę muziejaus), o štai tėvo, Antano Venclovos, darbai tebešvyti sovietinių laikų enciklopedijose.

Antanas Venclova, kaip neteisėto, suklastoto, marionetinio „Liaudies seimo“ prezidiumo narys, kartu su kitais keturiais šio prezidiumo nariais: svainiu Petru Cvirka, Liudu Adomausku, Mečiu Gedvilu ir Juozu Grigalavičiumi pasirašė deklaracijas, kuriomis teisiškai panaikino Lietuvos nepriklausomybę, sovietų okupaciją pateikė kaip „savanorišką Lietuvos įstojimą“ į sovietų imperiją, atėmė Lietuvos piliečių turtą (panaikino privačią nuosavybę) ir pakeitė valstybės santvarką, įteisindamas proletariato diktatūrą – t.y. padėjo teisinius pagrindus visoms vėliau vykusioms masinėms Lietuvos piliečių žudynėms ir trėmimams.

Antanas Venclova buvo tarp dvidešimties Įgaliotosios komisijos asmenų, kurie, nuvykę į Maskvą, „Lietuvos vardu“ prašė įteisinti Lietuvos okupaciją – priimti Lietuvą į sovietų imperiją.

Okupantų buvo paskirtas LSSR švietimo liaudies komisaru, kurio uždavinys buvo sugriauti nepriklausomoje Lietuvoje įdiegtą švietimo sistemą ir naikinti Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, sampratą, mokytojų ir mokinių sąmonėje diegti melagingą istoriją ir melagingą būties sąvoką.

Antrojo pasaulinio karo metais A. Venclova buvo išvežtas į Rusijos gilumą, kur saugotas kaip ypatingas asmuo – melagingas liudytojas. Parašė okupaciją ir lietuvių naikinimą šlovinantį himną: „Tarybų Sąjungoj šlovingoj,/ Tarp lygių lygi ir laisva,/ Gyvuok per amžius, būk laiminga,/ Brangi Tarybų Lietuva!/ Į laisvę mums Leninas nušvietė kelią,/ Padėjo kovoj didi rusų tauta./ Mus Stalinas veda į laimę ir galią,/ Tautų mūs draugystė kaip plienas tvirta“.

Iki pat mirties buvo aukščiausio rango okupacinės valdžios administracijos pareigūnas bei okupacinės komunistų partijos narys: 1949–1971 m. Sovietų Sąjungos Taikos gynimo komiteto narys, 1941–1962 m. Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, 1952–1964 m. LKP CK narys, 1940–1947 m., 1955–1959 m., 1963–1971 m. okupuotos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, 1954–1959 m. okupuotos Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, Sovietų imperijos rašytojų sąjungos prezidiumo narys.

Remiantis A. Venclovos, P. Cvirkos ir kt. skundais, poetas Kazys Jakubėnas už tai, kad reiškė „neigiamą požiūrį į Tarybų Sąjungoje vykdomą susektų liaudies priešų areštavimą bei žemės ūkio kolektyvizaciją“ buvo pašalintas iš LSSR Rašytojų sąjungos, o vėliau nuteistas 5 m. kalėti lageryje ir, kaip manoma, 1950 m. tardymo metu kagėbistų mirtinai nukankintas.

1958 m. rusų rašytojui Borisui Pasternakui paskyrus Nobelio premiją, A. Venclova dalyvavo Maskvoje surengtame SSRS rašytojų sąjungos prezidiumo posėdyje, kur balsavo už B. Pasternako pašalinimą iš Rašytojų sąjungos, po kurio prasidėjo visuotinis jo persekiojimas, pasibaigęs greita mirtimi.

Už Lietuvos ir jos piliečių išdavimą A. Venclovai ir jo šeimai buvo dosniai atlyginta: kaip ir visiems „saulės“ iš Maskvos vežėjams sumokėta tuo laiku milžiniška suma – 8 tūkstančiai rublių, taip pat leista užgrobti puikią vilą Vilniaus centre, Pamėnkalnio g. Nr. 34, kurios savininkas lenkų karo gydytojas Antoni Kiakszto, A. Venclovos pasirašytų deklaracijų pagrindu, 1940 m. buvo suimtas, kankintas KGB kalėjime, o vėliau ištremtas į Rusijos gilumą; jo žmona, advokatė Stanislava Kiaksztova nuo tokių sukrėtimų mirė praėjus metams po vyro suėmimo.

Venclovų šeimai taip pat buvo leista užgrobti ir vieną gražiausių Palangos vilų, adresu Simpsonų g. 19, kurios savininkas Gabrielius Milašius buvo 10-čiai metų įkalintas lageriuose. G. Milašius teigė, kad atkūrus nepriklausomybę, namas jam buvo grąžintas tik Palangos savivaldybei už 10 810 rublių jį išpirkus iš Elizos Venclovienės. Po daugelio metų sugrįžęs namo Gabrielius Milašius neberado vertingos knygų kolekcijos.

Okupacijos laikotarpiu Venclovų šeima buvo taip puikiai materialiai aprūpinta, kad proletariato diktatūros šlovintojo žmona Eliza Venclovienė niekada nebedirbo, o komunisto A. Venclovos namus, kaip gūdžiausiais buržuaziniais laikais, tvarkė tarnaitė.

Savo istoriniais parašais įkalinęs Lietuvos gyventojus už geležinės uždangos, pats A. Venclova su šeima be trukdžių keliavo po visą pasaulį.

Šiurpia istorijos grimasa tektų pavadinti tai, kad Venclovų muziejus įrengtas išvaryto politinio kalinio name Vilniuje, Pamėnkalnio g. 34, o jame liaupsinami savininką ištrėmusios ir persekiojusios valdžios vieno iš vadovų – Antano Venclovos – pasiekimai. Dar daugiau – šios patalpos ir šiandien pateikiamos kaip teisėtas kolaboranto būstas – „Venclovų namai“, o šiame melo muziejuje demonstruojama „reta Antano Venclovos biblioteka“ – greičiausiai atimta iš jo aukų. Įspūdis toks, lyg šio pastato taip ir nebūtų pasiekusi nepriklausomybė, lyg jam negaliotų Lietuvos teisinė sistema…

Kaip „Venclovų namuose“ suprantama istorinė tiesa, matome iš muziejaus tinklapio – ten nerandame žodžių „Lietuvos okupacija“. Sovietinė okupacija ir aukščiausio lygio kolaboravimas aprašomi taip: „Birželio viduryje žlugo nepriklausoma valdžia ir buvo sudaryta Liaudies vyriausybė, vadovaujama Justo Paleckio. Į vyriausybę įėjo ir A. Venclova, kuris buvo paskirtas švietimo ministru“ (iš tiesų tai – švietimo komisaru – D. S.). Liepos 14–15 d. įvyko rinkimai į Liaudies Seimą, kurio atstovu buvo išrinktas ir A. Venclova“ (išrinktas! – D. S.).

Kad būtų aiškiau, kaip tuo metu, anot T. Venclovos, „tautą išlaikė ir kėlė kompromisais susitepę rašytojai“ ir, be abejo, „švietimo ministras“ A. Venclova, pacituosiu Juliją Maceinienę, dalyvavusią garsiajame 1940 m. rugpjūčio 14–15 d. Lietuvos mokytojų suvažiavime Kaune: „Halėje nuo pat lubų driekiasi milžiniškos raudonos vėliavos su kūju ir pjautuvu. Ant sienos tebėra Vytis, bet aplink jį – tikras išniekinimas. Vietoj mūsų dvasingojo Kudirkos, lyg pasityčiojimui, baisūs, sužvėrėję, besieliai Stalino, Vorošilovo, Budennyj veidai, Molotovo veidas, primenąs mėsininką, daugybė plakatų su grasinimais „Liaudies priešams“ ir liaupsinimais proletariato… Prasidėjo suvažiavimas. Jį pradėjo švietimo komisaras draugas Venclova. Nesklandžia kalba, primarginta ištikimybės priesaikom „mūsų mylimiausiam visos žmonijos geradariui, visų mūsų tėvui draugui Stalinui“, jis kvietė mokytojus vaisingu darbu prisidėti prie suvažiavimo pasisekimo. (...) Suvažiavimas ėmė eiti prie galo ir jo rengėjų nervai vis labiau ėmė temptis, nes, rodės, visas oras prisunkęs tylaus mokytojų protestoprieš visa, kas jiems buvo sakoma. Staiga iš kažkur keletas balsų pradėjo mūsų tautos himną. Tai buvo drąsuolių būrelis, kuris už šitą pradžią rizikavo kalėjimu, gal net gyvybe. Tuoj visa halė – tūkstančiai žmonių su didžiausiu entuziazmu, ašarom, riedančiom skruostais, paskutinį kartą sugiedojo „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“. Taip, tai iš tikro buvo paskutinis kartas raudonojo teroro metu… Daug mokytojų buvo areštuota tuoj po suvažiavimo, daug pateko į kalėjimus vėliau, pasirodę blogi komunistinių idealų skleidėjai. Yra nepakeliama mokyti jaunuosius žavėtis idealais, kuriuos pats laikai klaidingais, mokyti mylėti tai, ką pats niekini… Kokio reiktų takto ir kiek jėgos mokyti ir žinoti, kad kiekvienoje klasėje tave seka mokinys šnipas…“

Apie tokią komisaro A. Venclovos kurtą švietimo sistemą „Venclovų namai“, suprantama, nutyli. Nutyli ir tai, kad lietuviams brangius žodžius „Lietuva, Tėvyne mūsų“, A. Venclova pakeitė į „Tarybų Sąjungoj šlovingoj“... Užtat muziejaus metraštyje rašoma, kad 1941 m. birželio 22 d. A. Venclova „su žmona poilsiauja Trakuose, čia sužino apie prasidėjusį karą. A. Venclova evakuojasi iš Lietuvos“. Nė žodžio apie Birželio sukilimą, kuriame dalyvauja ir kpt. Jonas Noreika, nė žodžio apie tūkstančius žuvusiųjų kovojant už Lietuvos laisvę.

1943-ieji, pasaulis kariauja, badauja, žūsta, kankinasi, aukojasi. Ką tuo metu veikia „skustuvo ašmenimis“ vaikščiojantis Antanas Venclova?

„Venclovų namai“ teigia: „1943 m. lapkričio mėn. Maskvoje išėjo lietuvių literatūros ir kritikos almanacho pirmoji knyga, kurioje išspausdinti keturi A. Venclovos eilėraščiai. Gruodžio 29 d. savo eilėraščius skaitė Maskvoje, Tarybų Sąjungos rašytojų klube. Maskvoje pasirodė apybraižų knyga „Iš karinio bloknoto“.

O ką veikia „žmogiško pateisinimo nenusipelnęs“ Jonas Noreika? Ruošiasi lėtai mirčiai Štuthofo koncentracijos stovykloje. Liudija kun. Stasys Yla: „Vokiečių gestapas apkaltino mus rezistencija; apkaltino už akių, be tardymo, be teismo. Parinko formulę visiems tą pačią: „War taetig in Widerstandsbewegung“ (buvo aktyvus rezistentas). Tai reiškė, kad mus prilygino lenkų pogrindininkams ir rusų partizanams, kuriuos be atodairos šaudė. Mus turėjo sušaudyti Kaune. Apie tai sužinojęs generolas Justas kreipėsi į vokiečių Rytų fronto vadą, esantį arčiausiai Lietuvos, prašydamas mūsų mirties sprendimą sulaikyti. Justo pastangos, atrodo, padėjo. Mes nebuvome sušaudyti Lietuvoje. Vokietijoje mūsų likimas atsidūrė Himmlerio rankose. Mūsų kaltinimas liko tas pats, ir jį vežėmės per kalėjimus iki Stutthofo. Prižiūrėtojai, užmetę akį į kaltinimo raštą, suprato geriau už mus, kurie nieko nežinojome, kas mūsų laukia. Taip Tilžės kalėjimo viršininkas, pagyvenęs žmogus, vilniškių grupės atstovui prof.Vladui Jurgučiui pasakė: „Tamsta esi seniausias iš visų, todėl mažiau jaudinsies. Jus veža į Stutthofą sušaudyti“. Tačiau laikas slinko ir nebuvo matyti ženklų, kad mus sušaudys. Ilgainiui įsitikinta, kad mums sunaikinti pasirinktas kitas kelias. Pagal bendrą mirimų dėsningumą kacete, turėjome savaime išmirti 3–4 mėnesių bėgyje. Reikėjo ruoštis lėtai mirčiai.“

Vertindamas žmones, Tomas Venclova nuolat pabrėžia literatų, kūrėjų, išskirtinumą: „nedera griauti jų paminklų – jie vis dėlto turi neabejojamų nuopelnų“ (taip apie Petrą Cvirką). Todėl palyginkime, ką tuo metu kūrė Jonas Noreika ir Antanas Venclova.

Jonas Noreika, Štuthofo koncentracijos stovykla: „Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į Tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus, palydi šauksmą tą. Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždyno krašto iki kito girdisi Tavo vardas, o Dieve. Mano širdis dreba, kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Norėtųsi, o kaip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę. Visą žemę sutalpinti į savo širdį. Kad Tavo vardas vis aidėtų ir aidėtų. Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti.“

O štai – Antanas Venclova, Maskva–Vilnius:

              Praeina vėliavos pro žilą Kremliaus sieną,
              Nulinkdamos prieš tą, kurs ilsisi grabe.
              Ir sąžinė šalies, didybė ir garbė
              Į mauzoliejų kyla didžią Spalio dieną.
              Aikštė suūžia lyg plačių vilnių kaskados,
              Ir šnabžda vėliavos, ir kuždasi šilkai,
              Lyg raudonų aguonų žydintys laukai
              Kai ranką pakelia aukštyn Didysis Vadas.

„Prie A. Venclovos nesinori klijuoti nei išdaviko, nei netgi kolaboranto etiketės. Jo bendradarbiavimas su komunistais bei su sovietiniais okupantais smarkiai komplikuoja jo, kaip žymaus rašytojo, intelektualo ar šiaip padoraus žmogaus, atminimą. Tačiau neatmestina prielaida, jog šiandieninis negatyvus Venclovos paveikslas nebūtinai toks išliks ateityje ir po kurio laiko gali pasikeisti…“, – tvirtina istorikas Česlovas Laurinavičius „Venclovų namų“ metraštyje.

Tokiam A. Venclovos paveikslo pakeitimui Vilniaus savivaldybė, tiksliau – vilniečiai, per metus skiria po 32 tūkst. eurų, vadinasi, per 30 nepriklausomybės metų išleistas ne vienas milijonas litų. Įmonių paieškos puslapyje nurodoma, kad „Venclovų namų“ muziejaus darbuotojų vidutinis atlyginimas – 1049 Eur – beveik du kartus didesnis nei minimalus atlyginimas Lietuvoje.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

tas atvejis       2020-11-24 21:39

Venclovos net išgama pavadinti negalima, nes išgama negali dar kartą išsigimti. Tai jau šūdgama!

VILNIETIS       2020-11-22 11:33

GAL VERTĖTŲ “VENCLOVŲ NAMUS ” SUVALSTYBINTI,  PAVERČIAN JUOS SOVIETINIO ELITO MUZIEJUMI, PASTATĄ IŠPERKANT IŠ KUKSZTO PALIKUONIŲ?

StasysG       2020-11-20 17:52

Kaltas prieš Lietuvą Antanas Venclova. Dar kaltesnis jo sūnus Tomas Venclova, nes nenori pripažinti tėvo klaidų ir nusišalinti nuo to muziejaus nemalonaus palikimo.

Prašalietis       2020-11-20 17:14

Juokas ima iki apsikakojimo, kai įsivaizduojantis save “patriotiniu intelektualu” primityvios propagandos Bernardinų portalėlio vedėjas Dalius Stancikas bando save daryti didesniu “patriotu ir tarybiniu disidentu” už iš TSRS išvytą disidentą, pradirbusį ne vieną dešimtmetį JAV universitete Tomą Venslovą ar šiuolaikiniu lansberginio durnių laivo “istoriku” didesniu nei koks Smetoninis Šapoka, didesniu kovotoju “už istorinę ir visokią kitokią teisybę” nei dėdulė Leninas. Šis pseudopatriotas geriau pasidomėtų Lansbergių šeimynėlės “patriotine” praeitimi, Grybauskaitės ir jos šeimynėlės “šlovinga praeitimi” ir t.t. ir parašinėtų kokius įdomius faktelius savo Bernardinuose, o jų yra tikrai daug daugiau ir įdomesnių nei lietuvių literatūros klasiko Antano Venslovos ar P. Cvirkos…

pasvarstymas       2020-11-20 15:56

Dar yra galimybė nieko nenuvertinėti, o visus savus išdavikus, poetus, kovotojus,kurie kovodami su ginklu už tėvynę tikrai negalėjo nesusitepti krauju rankų, rašytojus, architektus ir šiaip eilinius piliečius vertinti pagal tai, ką jie yra padarę, o ne sudievinti, arba suvelninti, pagal politinį poreikį

Kis       2020-11-20 14:28

o kaip reikalai su Miezelaiciu?Siandiena venclovai mus lyg siol valdo,kam jie rupi,juos reikia rauti su saknimis-paprasciausiai ignuoroti,nes jie nieko nera dave tautai ir jos klestejimui,be “kolukiu” griovimo,nors anie juos ir state,kabino per kitas ambasadas ordinius ir medalius uz “gera ir nuosirdu,bei ilgalaiki darba"Kas mate ir zino uz kokia Bastilijos paemima Landzbergis gavo gelzgaliuka,zino Dargis ir dar vienas jaunuolis.

Niekingas statistinis vienetas       2020-11-20 13:37

Stačiokiškas paklausimas filosofų savišvietos rateliui.
.
Kaip atsitiko, kad pesestroikinis sąjūdis tapęs Tautos ir Valstybės Atgimimo Sąjūdžiu buvo išverstas (neišvirto, o buvo išverstas (!), ir dabar dar tebesitęsia) į leftistinį globalizmą ?!!
.
Komentatoriai, o galimai ir tekstų autoriai, užuot mane kaltinę nebūtom “nuodėmėm”, ir priekabiavę “lygioje vietoje”, parodykite savo intelektinį “svorį”... Tik nereikia kokiu nors lia - lia…
.
Ir būtinai nudurkite mane su nykščiu “žemyn”, juk esu labai nepatogus akmenėlis jūsų bate….

stssys       2020-11-20 11:00

Ną nereikia apsimetineti , venslovai nėra vieninteliai kurie stoja mūrų už tą liberalu požiūrį į ano laikotarpio sovietinius’didvyrius’ ,savimi pasitarnavusius susovietintai Lietuvai . Daugiau tokių str. ir mažiau zvalgimosi per petį .Tyla būna patogi tokiam kaip T.Venslovai, bet laikas eina ir mes šiandieną jau ginčijames ne kurie čia teisus o kovojame už sako vaikų protus , požiūri ir atminti į tokius istorinius faktus. Išbalinti, tiek nuo kaltės tiek reikšmingo vertinimo, galima bet kurį istorijos laikotarpį ir tik nuo mūsų pačių priklauso ar tokia praktika taps norma .Palankus laikas visuomenei priminti kad kieno balsų kalba .

matas       2020-11-20 10:58

T.Venclova KGB agentas infiltruotas į Helsinkio grupę...

DD plius DD       2020-11-20 8:35

Kartais personažų vardai tampa bendriniais. Pvz., kai sakoma “bretšnaideriai”, visi supranta, kad kalbama apie slaptosios policijos seklius, kurių profesija visiems aplinkiniams jokia paslaptis. Yra toks anekdotinės kilmės personažas Nepagaunamasis Džo, kai kalbama apie išpūstą ir nepelnytą autoritetą. Ir seniausiai pastebėjau, kad vos pasirodžius T.Venclovai, tas Nepagaunamasis Džo kažkodėl žaibiškai atsiduria pirmame plane.
Žinau, kad negražu apkalbinėti, bet teisybės dėlei ko tik nepadarysi.
Šiek tiek pasidomėjau ir įtarimas tik pasitvirtino. Žinoma, jis nėra visai tuščia vieta- yra ir vertimų ir eilėraščių, ir kitokių darbų, apdovanojimų, titulų, veiklų. Bet…
Žiūriu į lietuviškos poezijos antologiją nuo Donelaičio ir Strazdo iki šių dienų. Yra ten netgi bankininkas V.Romanovas, tik T.Venclovos nėra. Neradau jo ir “Santaros-Šviesos” didesnių aktyvistų tarpe. Užtat randu poeto J.Brodskio draugų tarpe. Hmm. Čia pat randu pažinojusių Brodskį liudijimus, kad poetas, žinoma, jis buvo “nuo Dievo”, kaip sako rusai, bet būdo itin dygaus ir nesugyvenamo. Kokios dar ten draugystės?
Na ir pabaigai šiek tiek “Nepagaunamojo Džo’ etimologijos.
-Ir kodėl to Džo niekas negaudo?
-Todėl, kad iš tikrųjų niekam jis nereikalingas.

Al.       2020-11-20 0:11

Išsamus ir teisingas rašinys, tik pora pastabėlių autoriui:
,, lenkų karo gydytojas Antoni Kiakszto” - suprantama, sulenkinus ir prijungus prie Lenkijos Vilniją, jos gyventojai tapo ,,lenkais”: Dauksza, Žyndul, Kairis, Montwyd, Reksc, Gajdis…
,,dėdė (iš tikro - tetos vyras)” - tetos vyras yra ne dėdė, o tetėnas.

Žodžio laisvė...       2020-11-20 0:07

Pastatą grąžinti palikuonims,jei tokių yra,o jei nėra,tai pastatą perduoti
socialinėms reikmėms-aprūpinti gyvenamuoju plotu daugiavaikę šeimą.

ah1       2020-11-19 22:47

tikrai taip, kas skaitė ” Mano kova” esantį Hitlerio testamentą? Paskaitykit ...Tai kuris variantas Hitlerio testamento? Ką?

nesutinku       2020-11-19 22:03

kad tik antanas venclova yra Lietuvos išdavikas, toks pats ir jo sūnelis tomas

jutas       2020-11-19 21:51

Žinoma, kad daug gražiau atrodo, kai į šlovingųjų sesių šeimą prašosi tautos vardu poetai, rašytojai, moką delikatų ir pagiriamąjį žodžius tinkamai pasakyti, nei kokia samdinė. Visai kitaip absurdo spektaklis žiūrisi. Po spektaklio daugelis suprato, kokiam tikslui jie buvo parinkti, bet buvo jau vėlu. Ar dar įmanoma namus grąžinti ištremtiųjų palikuonims?

sutinku       2020-11-19 19:42

Antanas Venclova buvo ir yra Lietuvos isdavikas!

erelis       2020-11-19 19:12

Kiek galima kartoti geologo ar lingvisto sapaliojimus… Visi melagiai tik jo kontora GG - tiesos centras. Only in Lit-Huenija.


Rekomenduojame

Karolis Venckus. Apie cenzūrą LRT

Andrius Švarplys. Visuomeninis transliuotojas neatstovauja nei Lietuvos konstitucinėms vertybėms, nei piliečiams

Vidas Rachlevičius. Visiškai nesvarbu, kas bus kultūros ministras, nes tai NIEKO nekeičia ir nekeis

Zigmas Tamakauskas. Žmogus, Lietuvai atidavęs savo sielą ir širdį...

Audriaus Bačiulio pastebėjimas: konservatoriai nutarė pradėti atvirą karą su Prezidentūra

Joana Noreikaitė ir Vincas Kubilius. Šimtoji „Tie-SOS!“ akcija

Jei dar negirdėjote. Vytautas Bakas klausė. „Gabrieliau, Ingrida: kas Jums yra aukšta politinės kultūros ir etikos kartelė?“

Andrius Švarplys. Facebookas ir Twitteris bendradarbiauja su Vietnamo, Turkijos, Rusijos ir Kinijos režimais

Andrius Švarplys. Čia tas pats, kas mokinių parlamentui suteikti tikrojo parlamento statusą

Algimantas Rusteika. Jie niekada nesikauna iki paskutinio šovinio

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Naujosios koalicijos susitarimas: ko tikėtis?

Nacionalinis susivienijimas: pareiškimas dėl solidarumo su Lenkijos valdžia

Robertas Grigas. Atmintinė lenkų „abortų teisių“ gynėjoms

Vytautas Radžvilas. Konvergencijos svajonė ir tikrovė

Audrius Bačiulis. Tikriausiai vienas labiausiai viešumoje nematomų Lietuvos ministrų

Algimantas Rusteika. Tegyvuoja Didžiosios Tolerancijos Revoliucijos metinės!

Andrius Švarplys. Žinios iš paralelinės visatos

Ramūnas Trimakas. Totalitarizmas grąžinamas septinmyliais žingsniais

Algimantas Rusteika. Apie bukumą ir lavonus

Raimondas Navickas. Nusprendžiau pats pasižiūrėti, ko tie respublikonai nerimsta

Andrius Švarplys. Pagaliau Facebookas bus paduotas į teismą dėl cenzūros

Geroji Naujiena. Mes nepriklausome tamsai

Rasa Čepaitienė. Parazitai

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas paragino naujojo Seimo narius atpažinti Dievo balsą, Tiesos balsą savyje ir jo klausytis

Algimantas Rusteika. Labanakt

Paskelbtas partizanų žinynas

Almantas Stankūnas. Apie JAV demokratiją

Algis Avižienis. D.Trampo pralaimėjimo priežastys

Algirdas Endriukaitis. Kursas prieš valstybę asfaltuojamas (I)

Ramūnas Aušrotas. Homoseksualumas įveikiamas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.