Dalius Stancikas. Lietuvos atstovai turi netylėti

Tiesos.lt siūlo   2013 m. liepos 3 d. 2:26

0     

    

Dalius Stancikas. Lietuvos atstovai turi netylėti

Bernardinai.lt

„Kaip tau ta visa pakazūha su ES pirmininkavimu? Ar neprimena tų laikų, kai prieš prazdnikus žolę dažėme žaliai?“ – štai tokį laiškelį neseniai gavau iš Sąjūdžio laikų bičiulės.

Reikia sutikti – Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai svarbus tik politiniam elitui, gal dar mažai daliai kultūrinio. Dauguma Lietuvos piliečių tam visai abejingi ar net perdėtai lietuviškai kritiški – kaip ir kitiems oficialiems valdžios renginiams. Juk būtent dėl to pirmininkavimo vilniečiai kelis mėnesius keikėsi transporto kamščiuose (dėl iškart vienu metu remontuojamų svarbių gatvių), šaipėsi iš surūdijusio Seimo fontano, paslėpto po „nešienaujama pieva“, o mūsų šaunioji Generalinė prokuratūra, paneigdama Valstybės kontrolės ir Viešųjų pirkimų tarnybos išvadas, pagreitintu būdu nutraukė tyrimą dėl neteisėtai iššvaistytų lėšų Valdovų rūmuose (kokia provinciali gėda būtų užsienio žurnalistams išsiaiškinus, kad iškilmingi ES vadovų renginiai vyksta nusikalstamai statytame name). Prokuratūros (t.y. Prezidentūros) uždegta žalia šviesa tuoj suskubo pasinaudoti Pilių direkcija, sudarydama dar vieną sutartį su tais pačiais statytojais – nuolatiniais valstybinių užsakymų laimėtojais, šįkart dar už 61 mln. Lt, kurie, neabejokime, laikui bėgant vėl padvigubės, patrigubės ar keturgubės. Yra juk nerūdijančių ryšių, pateptų įmonių, palaimingų vietų, progų ir žmonių, kurių nepasiekia nei pasaulinės krizės, nei metiniuose pranešimuose skelbiamos kovos su korupcija.

Ir visgi tas pirmininkavimas, tegu ir daugiau simbolinis nei tikras, istoriškai ir politiškai gana svarbus visai Lietuvai. Kas prieš dešimt metų įsivaizdavo, kad būsim taip pagerbti Europoje? Ar toks mūsų statusas nevaro į pasiutimą tų Rusijos strategų, kurie vis dar įsivaizduoja ateities Lietuvą kaip laikinai prarastą savo šiaurės vakarinę guberniją?

Ar šitas pirmininkavimo pusmetis nėra puikiausia proga parodyti pasauliui, kad Lietuva – ne jauna, nepatyrusi dvidešimtmetė valstybė, kaip ją neseniai atsiimdama Karolio Didžiojo apdovanojimą pristatė mūsų Prezidentė, bet tūkstantmetę istoriją ir senas tradicijas turinti jauki valstybė su unikaliu, pagal plotą vos ne didžiausiu iš Europos sostinių Senamiesčiu tarp tų, kuriuos saugo UNESCO (šiuo atžvilgiu lenkiame patį Paryžių), su žaliausiais pasaulyje miestais (tiesa, šiuo savo išskirtinumu mūsų merai, pradedant Palanga, baigiant Vilniumi, bando kuo greičiau atsikratyti), su labiausiai saugomais miškais (prieš savaitę Seimas, deja, jau leido savivaldybėms atsikratyti ir šia „provincialia“ skirtybe), su nepakartojamomis medinėmis bažnytėlėmis, neįtikėtino likimo Kuršių nerija (kurią išsaugojo gamtos ir žmogaus darnos dėka sukurtas šimto kilometrų apsauginis kopagūbris prie jūros, apie kurį nežino net dauguma lietuvių), su ypatingos teisinės minties skvarba – LDK statutais, su pasaulinės reikšmės paveldu – kryždirbyste, su po visą Lietuvą išraizgyta piliakalnių sistema, kuria ir šiandien pavojaus atveju dar galima pasinaudoti, su seniausia indoeuropietiška kalba, Kūčių išskirtinumu, Velykų verbomis, neįtikėtinu partizaniniu atkaklumu (savo ausimis girdėjau aikčiojimus nustebusių NATO generolų, jog nėra pasauly analogų taip ilgai partizaniškai priešintis tokiai imperinei galybei neturint nei kalnų, nei džiunglių), pagaliau su lietuvišku darbštumu, ištvermingumu, sumanumu, neabejotinai leisiančiu Lietuvai dar po dvidešimtmečio (nepriklausomai nuo to, kas tą laikotarpį bus valdžioje) tapti viena pirmaujančių valstybių Europoje, jei tiktai neišsibėgiosime, neprasigersime ar kitaip neišsinaikinsime…

Lietuva, kaip valstybė, Europai ir pasauliui yra įdomi tiek, kiek yra savita. O savita ji yra savo paribio istorija ir konservatyviu paribio charakteriu. Paribio – ne kaip Europos pakraščio, provincijos, ir net ne kaip geopolitinės sankryžos tarp Vakarų ir Rytų civilizacijų, bet kaip nesibaigiančios vidinės įtampos, nuolatinės kovos dėl išlikimo ir savo tapatumo.

Štai ką gali Lietuva perduoti Europai pirmininkaudama – paribio jauseną, sugebėjimą apsisaugoti tarp egzistencinių sprūdžių ir kultūrinių lūžių. Štai ko Lietuva, vedama savo neįkainojamos patirties, turėtų garsiai paklausti: koks likimas laukia mūsų Europos, kaip benykstančios krikščioniškos bendrijos su graikiškomis ir romėniškomis ištakomis? Kaip Senovės Graikijos? Kaip Romos imperijos? Kokia Europa bus šio šimtmečio viduryje, ar ji peršoks per multikultūrinius ir genderizmo verpetus?

Netylėti, iškelti šį egzistencinį Europos išlikimo dėmenį ir kviečia Lietuvos atstovus išmintingas ir labai taiklus Lietuvos vyskupų laiškas pirmininkavimo Europos Sąjungos tarybai proga: „Demografinė krizė, purtanti visą Europą, ilgalaikiais padariniais grėsmingesnė už bankų bankrotą, nebus įveikta be palankiausio požiūrio į šeimą.(...) Pamiršus, kad „Europos modernybė, dovanojusi pasauliui demokratijos idealą ir žmogaus teises, semia savo vertybes iš krikščioniškojo paveldo“ (Ecclesia in Europa, 108), kyla grėsmė netekti dvasinės atramos ir civilizacinės tapatybės.(...) Lietuvos atstovai turi nenutylėti, kad menkinantys krikščionišką tradiciją kėsinasi į Vakarų civi-lizacijos pagrindus, paniekina atminimą sąžinės kankinių, kurie neišsižadėjo Kristaus ir meilės artimui priesako net mirties akivaizdoje. Europą pagimdžiusių vertybių atmetimas kenkia visuomenės darnai ir griauna sutarimą dėl bendrojo gėrio, būtino sėkmingiems sprendimams priimti.“

Štai kokią svarbiausią temą, istorinę temą, remdamasi savo nuolatine dramatiška būsena ir patirtimi, galėjo (gali) Europai pasiūlyti Lietuva. Ir į tokią Lietuvą, kaip į išskirtinę pirmininkaujančiąją, dėmesį atkreiptų visa Europa – ne tik jos politinis elitas.

Neabejoju, kad tokia atvira egzistencinė tema sudomintų ir daugumą Lietuvos gyventojų, kad tuomet ne tik aukščiausi politikai, bet ir piliečiai pasijustų tą pusmetį esantys svarbia Europos dalimi.

Jei Lietuvos atstovai netylėtų, kaip ragina juos vyskupai, Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai iš simbolinio taptų tikrai realus. Ir istorinis ne tik Lietuvai.

Bernardinai.lt

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Europos Komisija: Lietuvoje socialinė nelygybė viena didžiausių ES

Liudvikas Jakimavičius. Skambino Dočys!

Gediminas Merkys. Prezidento vizitas yra labai stiprus ir subtilus signalas teisėsaugai

Ar visuomeniniai teisėjai paskatins teismus dirbti geriau, skaidriau, teisingiau? Povilo Urbšio komentaras

Darius Kuolys. Kas nutylima, kai garsiai šaukiama apie žmogaus teisių būklę šių dienų Lietuvoje

Popiežius pakeliui iš Rumunijos: šiuo metu Europą bombarduoja ne patrankos ir bombos, o ideologijos

Diskusijų ciklas „Iš naujausios Lietuvos istorijos“ apie Lietuvos kelią į Nepriklausomybę

Rimantas Dagys. Ar jau nuolat „linksminsimės“ gėjų eitynėse?

Kun. Juan-Carlos Iscara. Humanistinis pacifizmas

Roberto de Mattei. EP rinkimai „didžiojo pakeitimo“ strategijos šviesoje

Gediminas Merkys. Apie rezonansinį įvykį, arba Kas nutiko mūsų prokurorams?

Kęstutis Girnius. Gabrielius Landsbergis turi atsistatydinti

Gitanas Nausėda. Visi žmonės turi teises

Dykumos tėvai. Kaip apibūdinti tėvystę ir jos praktikavimą?

Algirdas Endriukaitis. Gal nevėlu prašyti atleidimo už tokį savo prigimimą?

Rasa Baločkaitė. Jurbarkas

Algimantas Rusteika. Apie tvarką ir teisingumą

Geroji Naujiena: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“

Vitalijus Balkus ir Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vladimiras Putinas „susiformavo“ Vokietijoje

Povilas Gylys. Įsisteigė dar viena individualistine filosofija besivadovaujanti partija

Darius Kuolys. Citatos (ii)

Rasa Čepaitienė. Kolonizuota valstybė? Lietuvos politinės ekonomijos bruožai (II)

Vidmantas Valiušaitis. Ką gi, turim prezidentą. Koks pozityvas?

Algimantas Rusteika. Apie orumą ir ne apie tai

Audrius Bačiulis. Kuo skiriasi patyręs politikos vilkas nuo kofeininio savimylos

Vytautas Rubavičius. Virš Lietuvos pakibo „tuščio lapo“ politika

Vytautas Radžvilas. Padėkos žodis

Rasa Čepaitienė. L

Arvydas Šliogeris. Ekrano valdoma parazitų civilizacija

Ramūnas Aušrotas. Apie Radžvilo komiteto rezultatus ir perspektyvą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.