Istorija, Demokratija ir valdymas

Dalius Stancikas. Kęstutis Milkeraitis – laisvės rezistentas

Tiesos.lt redakcija   2017 m. birželio 21 d. 11:08

10     

    

Dalius Stancikas. Kęstutis Milkeraitis – laisvės rezistentas

Jūsų dėmesiui siūlome pranešimą, perskaitytą birželio 17-ąją – Adolfo Damušio politinių studijų dienose Vilniuje.

Nemažai tyrimų ir studijų atlikta apie rezistentus okupacijos laikotarpiu. Bet kol kas neištirtas kitas, taip pat svarbus reiškinys – rezistentas laisvėje. Jų tiek daug šiandieninėje Lietuvoje – ypač tarp kertinių laisvės ir valstybės žmonių, besijaučiančių svetimais tarp savų: pogrindžio rezistentų, partizanų, 1990–1991 m. savanorių (jaunesnės kartos žmonių) ir net tarp didelės dalies signatarų (kuriuos nuo materialaus nepritekliaus saugoja valstybinė renta). Ką jau kalbėti apie jautriuosius menininkus ar filosofus! 

Iš kur tiek laisvės rezistentų arba rezistentų laisvėje (partizanas, disidentas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas sakė jautęsis laisvesnis okupaciniame lageryje nei vertybiškai nualintoje nepriklausomoje Lietuvoje)? Kas tai lemia? Kažkoks mentalinis lietuviškasis katarsis? Asmeninės tragedijos? Sukarikatūrinta svajonė, suterštas idealas? Nesugebėjimas prisitaikyti prie pokyčių? O gal vidinė drama neišvengiama dėl staiga pakitusių krikščioniškos Europos vertybių (viename filme iš savo svajonių šalies grįžęs veikėjas pareiškia: Amerikos nėra, aš ten buvau)?

Sudedamųjų čia, matyt, daug, bet šis pranešimas skirtas ne šiam reiškiniui nagrinėti, bet paliudyti apie vieną tokį, prieš trejus metus Anapilin išlydėtą laisvės rezistentą Kęstutį Milkeraitį – teisininką, visuomenininką, publicistą, istoriką – šį sąrašą būtų galima dar tęsti – toks stiprus ir visapusiškas buvo Kęstučio intelektas, tokia nesibaigiančia energija jis spinduliavo.

Su Kęstučiu Milkeraičiu prieš 25 metus mane suvedė bendras tikslas. Buvau žurnalistas ir KGB archyvų tyrėjas, o jis – Generalinės prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas, bandęs ištirti visą 1990–1991 m. vykdytą sąmokslą prieš Lietuvą, į bendrą bylą jungdamas ne tik tuos kelis žinomus, vėliau nuteistus komunizmo apologetus M. Burokevičių, J. Jarmalavičių, J. Kuolelį, bet visą bendrą okupacinį frontą, veikusį šalia oficialių Lietuvos valstybės struktūrų: lenkų ir rusų autonomijas pietryčių Lietuvoje ir Klaipėdoje, bandžiusias atskelti nuo Lietuvos Vilniaus ir Klaipėdos kraštą, Kremliui pavaldžią prokuratūrą, vadovaujamą prokuroro Petrausko, miliciją, vadinamąjį OMON, banką Naujoje Vilnioje, užgrobtą televiziją, vadinamą kapervizija, nes jai vadovavo kolaborantas Kasperavičius, po pučo pabėgęs į komunistinę Kiniją. Beje, panašų, Lietuvoje išbandytą okupacinį šabloną 2014 m. Kremlius žymiai sėkmingiau panaudojo Rytų Ukrainoje.

Kęstutis Milkeraitis turbūt buvo vienintelis Lietuvos prokuroras, kuris savo ikiteisminiams tyrimams naudojo nespėtus iš Lietuvos išvežti KGB archyvo likučius ir rengėsi tikrai desovietizacijai. Nuo tada ir prasidėjo mūsų su K. Milkeraičiu bendradarbiavimas, kuris, vėliau jam nusivylus ir pasitraukus iš Artūro Paulausko vadovaujamos prokuratūros, virto keliomis bendromis publikacijomis apie tikruosius „perestrojkos“ tikslus, veikimo sistemas, šešėlinius asmenis.

Taip 1995 m. Kęstučio Milkeraičio iniciatyva buvo išleista nedidelė, tuomet labai populiari knygelė – KGB dokumentų rinkinys „Iš naujausios Lietuvos istorijos“, kurios įvadą iš esmės rašė Kęstutis, o jį redaguoti ir papildyti, taip pat versti ir paruošti dokumentus teko man. Tuo metu, LDDP valdymo laikais, tai buvo gana pavojingas užsiėmimas, nes turtą perėmę komunistai ir kagėbistai turėjo didžiulę politinę įtaką, buvo susiję su kriminalinėm gaujom, siautusiom Lietuvoje ir visoje buvusioje SSRS teritorijoje, tad leidinio įžanga taip ir liko anoniminė (rezistentams būdingas atsargumo bruožas).

Štai keli sakiniai iš šios įžangos: „Persitvarkymo sąjūdžiai Michailo Gorbačiovo perestrojkai remti SSRS lyderiui tebuvo reikalingi tik dar vienai „blogio imperijos“ reorganizacijai, kurios pagrindinis tikslas – neokomunistiniais principais atliekama turto privatizacija. Būtent už tokią privatizaciją ir už deklaruojamą viešumą bei žmogaus teises partijos viršūnė tikėjosi būti įleista į visas tarptautines organizacijas, iš Vakarų gauti milijardines paskolas, modernias technologijas ir moralinę paramą. Po pačios KGB kurstomos antistalinizmo, antisemitizmo, įvairių gandų, mitų, nusikalstamumo ir nacionalinės euforijos priedanga skaldydamasi, keisdama pavadinimus partinė nomenklatūra sėkmingai skynėsi kelią į rinką, steigdama tarptautines akcines bendroves ir bankus, privatizuodama įmones, pervesdama milijardines sumas į Vakarų sąskaitas. Privatizavimo scenarijus gimė KGB 1-ojoje vyriausioje valdyboje (PGU), kuri, steigdama priedangos organizacijas, pasirūpino ir savo darbuotojais“.

Toje knygelėje ir kituose savo vėlesniuose tekstuose Kęstutis Milkeraitis atkreipė dėmesį, kad KGB, dar prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, žinojo ir sekė Lietuvos mafijos krikštatėvius – „Vilniaus brigados“ veikėjus, bet jokių veiksmų prieš juos nesiėmė. Kodėl? Gal atsakymas slypi dabartyje: šiandien Rusijoje, valdomoje KGB pulkininko Vladimiro Putino, „Vilniaus brigados“ finansininkas Dovydas Kaplanas yra vienas iš milijardinių oligarchų – Rusijoje tokių oligarchų yra per šimtas.

Kęstutis Milkeraitis turėjo visus duomenis, reikalingus geram publicistui, taip pat ir stiprų vidinį užtaisą. Nepriklausomybės aušroje dirbdamas valstybinėse institucijose Kęstutis savo sukauptą svarbią informaciją perduodavo pasirinktiems žurnalistams, bet vėliau vis dažniau ėmėsi pluksnos pats – pradžioje pasirašydamas slapyvardžiu, vėliau – atvirai. Kęstutis Milkeraitis, kaip teisininkas, kaip neprofesionalus rašytojas, savo mintis dėstė netikėtai sklandžiai ir įdomiai, fundamentalius dalykus talentingai pagyvindamas žaismingais epizodais, jo aštrus protas nevinguriavo paviršiumi, kaip daugelio mūsų prokurorų, o apibendrinimai buvo gilūs ir drąsūs, nesibaigiantys vienu konkrečiu įvykiu, bet keliais pjūviais atskleidžianys visas aplinkybes: istorines, visuomenines, politines.

Todėl jo vadai prokuratūroje pykdavo dėl besiplečiančių tyrimų, o straipsniai retai tilpdavo į vieną dalį. Paties publicisto Kęstučio Milkeraičio akiratis buvo stebėtinai platus. Pirmiausia – istorinis, apėmęs nuo komunistų ir nacių išsamaus dokumentų nagrinėjimo (gaila, kad šiandien vis narpliojant žydų ir lietuvių santykius nacių okupacijos laikais pamirštamas SS generolo Walterio Stahleckerio raštas, kaip jam sunkiai sekasi Kaune verbuoti lietuvius, kurie imtųsi pogromų prieš žydus – šią vietą iš Niurnbergo proceso dokumentų man rodė Kęstutis Milkeraitis dar būdamas generalinės prokuratūros tyrėju) iki puikaus Mažosios Lietuvos pažinimo ar vienos įtakingiausių Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didikų giminės – Radvilų – smulkiausių gyvenimo detalių. (Būtina paminėti, kad Kęstutis Milkeraitis, Klaipėdos krašto sukilėlio Richardo Milkeraičio sūnus, buvo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininko pavaduotojas, svarbus talkininkas rengiant „Mažosios Lietuvos“ enciklopediją, viename iš savo straipsnių savaitraštyje „Dienovidis“ aprašęs mažai nušviestą reikšmingą Lietuvos pergalę 1932 m. Hagos tribunole byloje dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos).

Savo rašto darbuose Kęstutis Milkeraitis atsiskleidė ir kaip puikus gamtininkas, rašęs nuo augalų ir gyvūnų rūšių iki užmirštų senovinių medžioklės tradicijų.

Kęstučiui Milkeraičiui nebuvo įdomu gyventi tik sau, jis buvo nepailstantis visuomenininkas – ne tik aktyvus mažlietuvis, bet ir inteligentų sukurtos organizacijos – „Piliečių chartijos“ – dalyvis, Lietuvių fronto bičiulis ir, žinoma, įvairiausių rezonansinių įvykių visuomeninis tyrėjas. Nė viena garsi, sudėtinga byla, kurios nepajėgė deramai išnarplioti Lietuvos teisėsauga ir kurios tyrimo imdavosi visuomenė, neapsiėjo be Kęstučio Milkeraičio. Jis dalyvavo visuomeninėse komisijose, tyrusiose Vytauto Pociūno žūtį Baltarusijoje, smurto aktą Garliavoje, Eglės Kusaitės persekiojimą ir kt. – šias bylas taip pat galima būtų pavadinti rezistencinėmis bylomis, į kurias savo nepriekaištinga reputacija besirūpinantys piliečiai niekuomet nesivelia – jos nepatogios, pavojingos, neatnešančios politinių dividendų, žlugdančios karjerą ir gerą vardą. 

Kęstutis Milkeraitis turėjo ir puikius politiko duomenis: analitinį, apibendrinantį mąstymą, teisininko kvalifikaciją, impozantišką išvaizdą, įvaldytą plunksną, mokėjimą bendrauti su įvairiais žmonėmis ir – svarbiausia – jautė pareigą ir rūpestį dėl kitų, jam skaudėjo širdį dėl Tėvynės likimo. Kęstutis Milkeraitis iki pat mirties virė visuomeninėje veikloje (iš dalies dėl to per anksti „sudegė“), pergyveno dėl blėstančio visuomenėje idealizmo, nykstančių Sąjūdžio vertybių, kūrė planus, kaip keisti esamą padėtį. Iš sovietmečio atsivilkusioje pataikūniškumo ir tuščiažodžiavimo aplinkoje Kęstučio tiesumas buvo gana retas dalykas – pamenu, kai dirbdamas Seime sulaukiau netikėto jo telefoninio skambučio: nustok tuščiai trinti valdišką kėdę ir padėk suburti 1990–1991 m. savanorius, nes tik jie gali pakeisti pūvančią politinę sistemą ir įgyvendinti Lietuvių Fronto Bičiulių programą „Į pilnutinę demokratiją“. 

Gal dėl savo atvirumo Kęstutis Milkeraitis ir netapo politiku – bajoriškas būdas neleido padlaidžiauti, partijos jam buvo per siauros organizacijos, o privalomas kolektyvinis balsavimas – per daug varžantis asmeninę laisvę.

Vis dėlto nepriklausomos Lietuvos valstybinėje tarnyboje Kęstutis paliko matomų pėdsakų: dirbo Generalinėje prokuratūroje ypatingai svarbių bylų tyrėju, Seimo Nacionalinio saugumo komiteto patarėju, Valstybinėje komisijoje Rytų Lietuvos problemoms nagrinėti, Seimo kontrolieriumi.

Ir baigdamas privalau paminėti dar vieną labai svarbų Kęstučio Milkeraičio bruožą, kuriuo pasižymi ne tiek jau daug tokių ryškių visuomenės veikėjų. Kęstutis buvo patikimas žmogus, juo buvo galima pasitikėti.   

Per dvidešimt pažinties metų turėjau pakankamai progų tuo įsitikinti. Paminėsiu tik dvi. Už savo žurnalistinę veiklą du kartus turėjau aiškintis teisme ir abi garbės ir orumo bylos man buvo iškeltos dėl Kęstučio suteiktos informacijos. Vieną kartą teisiausi su tuomečiu prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku (ieškinys buvo dėl A. M. Brazausko, V. Beriozovo ir A. Klimaičio bendrai sukurtos firmos AWA), kitą kartą – dėl LDDP premjero Adolfo Šleževičiaus medžiotojiškos veiklos. Abu kartus K. Milkeraitis, liaudiškai tariant, nenusiplovė, sutiko liudyti teismuose, bet to neprireikė – abi bylos buvo laimėtos. O ieškovų politinis svoris ir bylų laimingos pabaigos akivaizdžiai atskleidžia ir paties Kęstučio Milkeraičio politinį kalibrą, jo tyrimų reikšmę bei patikimumą.

* * *

Pagerbdami šviesų Tiesos.lt bičiulio Kęstučio Milkeraičio atminimą primename mūsų portale skelbtas publikacijas, kuriose jis svarstė esmines ligotos Lietuvos teisėsaugos problemas:

Kas slypi po teisėsaugininkų togomis

Apie prokuratūrą, kurią mes paveldėjome

Šis tas apie tiesos ir teisingumo problemas

Nuo A.Ūso apatinių iki Sąjūdžio jubiliejaus

Vestuvių generolai ir Lietuvos saugumas (I)

Vestuvių generolai ir Lietuvos saugumas (II)

Nusikaltimai Lietuvos valstybės vardu

Sąjūdžiai Lietuvoje, taip pat ir „perestroikinis“

Atsigręžkime rūstybėje: naujausių laikų Lietuvos žemės istorija

Garliavoje smurtavusi valdžia kiša galvą smėlin

Neokomunizmo esmė – turto užvaldymas

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Saulė       2017-06-24 15:02

K.Milkeraitis būtų buvęs geras Generalinis prokuroras, o D.Stancikas - Prezidentas. Pastarajam dar nevėlu.

Marginalas dėl Raigerdo       2017-06-22 18:42

Teiginiai ne tik be pagrindimo, bet net be pavyzdžių!

Benediktas       2017-06-22 13:28

Ačiū Autoriui.Daug įdomių ir man mažai žinomų arba nežinomų faktų.

Kotys       2017-06-21 16:52

Iš Kęstučio Milkeraičio pasisakymų Visuomeninės komisijos Garliavos smurtui ištirti spaudos konferencijoje:

1991 metais, dirbdami Generalinėje prokuratūroje, mes tikėjome, kad anksčiau ar vėliau bus sukurta europinė teisminė valdžia. Bet tai, kas įvyko per praėjusius 20 metų, kas buvo padaryta ypatingai prokuratūros sistemoje, kosmetinėmis reformomis jau yra nebepataisoma.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad policijos pareigūnų teisme prokuroras Arūnas Verenius, atsakydamas į žurnalistų klausimus, pasakė, kad prokuratūra netirs M. Žalimo ir V.Gaivenio atskleistų duomenų apie kai kuriuos užkulisinius žaidimus kurie ten vyko. Tai reikštų, kad nebus ieškoma nusikaltimų užsakovų, nes aš manau, tai, kas ten paaiškėjo, ir dar, jeigu prokuratūra turėtų norą ir žmonių, norinčių dirbti, tai būtų galima atskleisti visą eilę tų nusikaltimų, kurie įvyko Garliavoje ir aplink tuos įvykius. Aš manau, šiandieną jau reikia tirti tyrėjų veiksmus. Aš irgi esu tos nuomonės, kad šiandieną jau nieko nebeduos jokie kosmetiniai prokuratūros arba teismuose, kažkokie kosmetiniai kadrų dalykai. Viskas turi būti tiriama iš esmės, ypatingai kai kuriose taip vadinamose rezonansinėse bylose, kaip Medininkų byla, ar Sausio 13-osios byla, kuriose, aš nei kiek neabejoju, siekiama sukompromituoti Lietuvos valstybę, kaip NATO narę, kaip Europos Sąjungos narę.
***
Komisijos žodis gali būti neišgirstas, jeigu plati visuomenė neatsilieps ir į šitą klausimą nepažiūrėsim rimtai. Iškeltas klausimas: o kas gi vis dėl to tą visą dalyką sankcionavo? Negalėjo juk tą visą 240 policininkų, visiškai nereikalingų tuo atveju, atsivesti viena antstolė. Aš manau, kad klausimas yra labai svarbus. Esmė yra, kokią demokratinę valstybę mes turėsime ir ar iš viso mes turėsime demokratinę valstybę, ir kad nebūtų taip, kaip rašė Vincas Mykolaitis-Putinas apie ankstesnius laikus. Perfrazuosiu truputį jo žodžius:
Kai tribunoluose aukštai
Teisiuosius teisia žmogžudžiai.
Manau, kad mūsų teisinė sistema į tuos nesenus laikus yra nusitaikiusi ir po truputį į juos grįžta. Manau, kad bendromis visuomenės pastangomis tą grįžimą mes galime sustabdyti.

StasysG       2017-06-20 17:49

Prieštarauju Reigerdui.—- Pažinojau Kęstutį 1997 - 2000 metais. Buvome susitikę dar Seime prieš pat jo mirtį. Žadėjo dar imtis vienos susidorojimo ir korupcijos bylos. Sveikata sužlugdė planus.—-Gerai, kad p. Stancikas parašė atsiminimus apie tvirtą lietuvį K. Milkeraitį. Ačiū.

Patriotai tyliai išeina Anapilin,       2017-06-20 14:55

o Tautos išdavikai ir Velnio išperos toliau dirba juodą darbą ir įtartinai ilgai gyvena šiame Pasaulyje. Tai kur čia Teisybė, kur žiūri Dievas?

Raigerdas       2017-06-20 11:23

Deja, pats Milkeraitis nebuvo sąžiningas žmogus. Jis bandė kovoti su prichvatizatoriais, tačiau jis pats irgi darė neteisėtus dalykus ypač būdamas Seimo kontrolieriumi. Taip, kad į didvyrius, pone D. Stančikai, jis netinka, nes atstovavo kitą sparną, kuris turėjo savus interesus, ir tiems interesams jis naudojo valstybines įstaigas, kaip priemonę. Nešvarus tai yra žmogus, pone D. Stančikai, bet jums atrodo vienodai. Ir vykdė jis savo pareigas tik su išskaičiavimais, kad tai būtų naudinga tai interesų grupei, kuriai jis atstovavo. Be reikalo, pone D. Stančikai, jūs bandote jį įvilkti Milkeraitį į padoraus žmogaus rūbus. Tokiu jis nebuvo, bet tokiu dėjosi. Deja…

a tiapkinas Pažangusis       2017-06-19 21:57

Nu tyyykras nedamuštas sojudystas-fošystasssss.

tai nėra jokios išeities?       2017-06-19 6:25

kai teisingumas - GP,TM,AT,KT,VRM,STT,VSD ir t.t. - kgbistų rankose.
——
Lietuvai - “pizdec” ?

Tikras žmogus buvo Kęstutis       2017-06-19 6:25

Amžina Jam garbė!


Rekomenduojame

Gytis Padegimas. Kiek milijonų medžių per 30 Nepriklausomybės metų sunaikino ir dar sunaikins mūsų godumas ir gobšumas?

Vidas Rachlevičius. Nenorėčiau Brexito, bet jei laimėtų kairysis leiboristų gaivalas, Britanijos būtų gaila dar labiau

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.