Įžvalgos

Dalius Stancikas. Kalnai: neakivaizdus dialogas

Tiesos.lt siūlo   2018 m. kovo 4 d. 21:38

16     

    

Dalius Stancikas. Kalnai: neakivaizdus dialogas

Žurnalas „Miškai“

...stovi tartum obelis be vaisių
Lietuva, nepakelianti Lietuvos
.

                                        Just. Marcinkevičius


Kaip paaiškinti tą nuolatinį autoritetų juodinimą, Lietuvos žmonių pjudymą ir skaldymą? Dviejų didžiai gerbiamų ir Lietuvai nusipelniusių žmonių Donato Banionio ir Sauliaus Sondeckio viešą apšmeižimą, neva jie bendradarbiavo su KGB? Kad jie nebendradarbiavo su KGB, esu tikras. O kad pasirašė kažkokį popiergalį, nes norėjo išvykti į užsienį, dar nieko nereiškia. Kiekvieno tarybinio žmogaus slapta svajonė buvo išvykti į užsienį, o Banioniui ir Sondeckiui tai reiškė dar daugiau. Tai leido jiems plėtoti kūrybinę veiklą: Sondeckiui diriguoti nesuskaičiuojamą gausybę genialios muzikos koncertų visame pasaulyje, o Banioniui – suvaidinti du žmonijos genijus – Bethoveną ir Goją. [...] Jei puolami dar gyvi esantys, jie gali pabandyti apsiginti. O ką daryti išėjusiems? Pavyzdžiui, Vytautui Žalakevičiui, kurio filmas „Niekas nenorėjo mirti“ puolamas už tai, kad neteisingai pavaizdavo istoriją? Žinoma, neteisingai. Jis turėjo griebtis kompromiso, kad jo filmas išvystų dienos šviesą. Bet jis yra bene pirmasis menininkas, savo kūriniu pasiuntęs pasauliui žinią apie Lietuvoje vykusį pasipriešinimą.

Regimantas Adomaitis (pasirašo: Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, TSRS liaudies artistas, KGB premijos laureatas), 2018 m. vasario 17 d.

* * *

Kai grįždavau iš užsienio, reikėjo su jais atsiskaityti, rašyti ataskaitas. Nežinau, verbavimas tai ar ne. Aš rašiau, su kuo susitikau, ką mačiau. Žinoma, melavau, išsisukinėjau, kad nepakiščiau gerų žmonių. Bet vis tiek reikėjo tai daryti, kitaip manęs daugiau į užsienį nebūtų išleidę ir negalėčiau niekur dirbti. Kagėbistai žinojo, kad aš meluoju, bet jie privalėjo į mano bylą įdėti ataskaitą.

Donatas Banionis, interviu „Moskovskij komsomolec“, 2009 m. balandžio 26 d.

 

* * *


Kokia nauda iš tavo kūrybos, jeigu tu ne dabar galingu žodžiu tėviškės vargus iškelsi, bet tada, kada visi bus laisvi. Tada daug kas gebės rašyti ir kalbėti. Bet štai dabar išeik su savo kūryba, kai kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje viešpatauja mirtis ir kančia!

Kiekvienam brangus savas kailis. Retas iš mūsų intelektualų gali pasiryžti už tėvynės laisvės idėją mirti. Sumiesčionėjo jie kažkaip, susmulkėjo. Jie sutiktų geriau apspjauti dabar tėvynę, o paskui už tai atgailauti, kad tik dabar nežūtų. Aš suprantu, kad negali visi išeiti į mišką, bet mums taip pat reikia inteligentinių pajėgų. Mums taip reikalinga nauja srovė, kuri papildytų mūsų gretas.

[...] Mūsų poetas teisinasi, jog jis norįs išlaikyti savo kūrybą, savo šeimą. Bet juk yra aukštesnių idealų! Žinoma, galbūt mes nepajėgiame suprasti jo poetinių „polėkių“. Tačiau yra žinoma, jog kaimas visada už tėvynę kovojo. Jis neklausė, kaip jam bus už tai atlyginta. Kai tėvynei kas nors grasindavo, kaimas išeidavo su savo tyra, paprasta ir kieta lietuviška širdimi kovoti. Jis žinojo, jog priešą reikia mušti, na, ir jį mušė vyžoti savanoriai ir dabartiniai partizanai.

[...]  Ir čia nuolat ir nuolat susiduria dvi didelės pasiaukojimo rūšys: arba įstodamas į mūsų eiles paaukoji savo tėvus ir įsijungi į kovą, lengvini ją, padedi visai tautai, žadini ją; arba savo tėvų labui lieki iki tol gyventi, kol tave suima ir išveža, galimas daiktas, kartu su tėvais. Antruoju atveju [partizanų] sąjūdis nieko gero iš to negauna. Priešingai, Tarybų Rusija tavo jėgomis stiprina savo galią. Tėvų netekti ar juos įstumti į vargą – didelis dalykas, nusikaltimas, bet dar didesnis nusikaltimas, jeigu tautai nieko neduodi, jeigu tėvynę apleidi tada, kada ji labiausiai tavęs reikalinga. Tėvynės gerovei jokia auka nėra per didelė. Kiekviena auka yra teisinga ir reikalinga, jeigu ji prisideda prie tėvynės kančių palengvinimo.

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Medicinos fakulteto studentas, Dainavos apygardos partizanų vadas, žuvo 25-erių. 1948–1949 m.

 

* * *


Žinoma, šiandien būčiau laimingas, jeigu už nugaros nebūtų ankstyvosios mano kūrybos, apysakos „Pušis, kuri juokėsi“. Dabar ji kaip koks akmuo po kaklu. Niekada nemaniau, kad ji ir išgarsins, ir skandins. [...] Ar mes kalti, kad priėmėme tokį gyvenimą vildamiesi, jog jis dar gerės, kad ir mūsų pastangos galbūt keis jį? Svarbiausia buvo Lietuva. Išlikti. Išsaugoti tai, kas dar likę nesušaudyta, nesudeginta, neišvežta, nesunaikinta. Toks buvo kartos tikslas, toks jos uždavinys. Ginkluota rezistencija baigėsi, pareikalavusi daugybės aukų. Dabar aš nesvarstau, ar jos turėjo prasmę. Tačiau tautai reikėjo ruoštis apgulčiai, galbūt ilgai, mokytis išsaugoti kiekvieną žmogų, ginti savo kalbą, istoriją, kultūrą. [...] Pirmąsias knygeles leidome jau Stalinui mirus, tad privalomą eilėraštį apie jį pakeitė eilėraštis apie partiją. Turėjo dar praeiti bent keleri metai, kol ir šis perkūnsargis nugriuvo, t. y. ėmėm komponuoti savo poezijos knygas, kaip kas gebėjome. Užtekę būtų debiutuoti 2–3 metais vėliau, kad kūrybinė biografija kitaip susiklostytų…

Justinas Marcinkevičius, 1991 m. vasara

 

* * *


Smulkmenų Jono moralės dalykuose nebuvo.

Jonas į Lietuvą iš Mordovijos lagerių grįžo po 25 metų. Nors galėjo grįžti, susijungti su šeima jau po 15 metų – jam užteko parašyti malonės prašymą, pripažinti, kad darė klaidą.

Atrodo, smulkmena, formalumas, bet Jonas to formalumo neatliko, nes tai būtų reiškę, kad atsižada savo idealų, visos partizaninės kovos.


Politinis kalinys Petras Plumpa apie partizaną Joną Kadžionį, 5 metus partizanavusį, 25 m. kalėjusį ir 10 m. išbuvusį tremtyje (daugiau žr. ČIA). 2018 m. sausio 29 d.

 

 

* * *



Manęs čia nepažįsta / Pro gedulingą šydą. / Bet kojos žengt nedrįsta – / Tiek daug, tiek daugel klydę. / Sakykloj kalba – keista! / Jisai – iš Galilėjos: / – Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo! / Ir man be galo graudu – / Malda širdy netilpo. / Vargonai gaudė, gaudė… / Ir žvakės tirpo, tirpo…

Salomėja Nėris, Maskva, 1943 m. sausio 2 d.

 

* * *


Mes esame kalnai. Mes esame aukštieji kalnai. Mūsų viršūnės kaip aštrūs bokštai baltuoja virš debesų, kurie laižo mūsų šlaitus ir glausdamiesi prie uolų šliaužia mūsų papėdėmis.

Mes esame kalnai. Mes esame nykieji kalnai. Keleivių žingsniai mūsų nepasiekia. Vasarų džiaugsmas iki mūsų neatplaukia. Žalieji miškai mirė mūsų snieguose. Sravūs upeliai sustingo į ledą, ir jų sidabrinis skambėjimas virto tyla.

Mes esame kalnai. Mes esame vienišieji kalnai. Mes negalim susisiekti savo viršūnėmis, nes mus skiria tamsios bedugnės ir šalta vienuma.

Mes esame kalnai. Dieną ties mūsų viršūnėmis kaip ugninė aureolė spindi saulė, kurios niekada netemdo debesys. Naktį žėri didelės žvaigždės kaip sunkūs brangakmeniai mūsų karūnose.

Mes esame kalnai. Mes esame tvirtieji kalnai. Mus plėšo pačios didžiausios žemės vėtros. Mūsų krūtinės stovi nuogos prieš jas ir nėra pasaulyje daiktų, kurie pasiektų mus nuo jų uždengti. Mes esame kalnai.

Mes esame aukštieji, nykieji, vienišieji, tvirtieji kalnai.

Bronius Krivickas, poetas, mokytojas, Rytų Lietuvos srities partizanų visuomeninės dalies viršininkas, žuvo 33-erių. 1952 m.


Parinko Dalius Stancikas

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Skirmantė       2018-03-7 23:05

čia yra 4 kalnai o likę, - papėdės, nesvarbu, ką tos papėdės šneka (kaip teisinasi). Beje, jei mums taip reiktų rinktis, turbūt būtume papėdės…

Benediktas       2018-03-7 16:28

Dėkui autoriui

Jota > Koks tas amžinasis gyvenimas?       2018-03-7 12:15

Tai labai sunkus klausimas. Nenoriu per daug išsukti iš kelio, einančio po šiuo straipsniu. Manau, kad ir tuos žmones, kurie čia žvelgia į mus iš nuotraukų, reikia įtraukti į amžinojo gyvenimo prasmes.

O konkrečiau galima atsakyti Kristaus žodžiais, kuriais jis kreipėsi į savo dangiškąjį Tėvą: “Amžinasis gyvenimas - tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų - Mesiją” (Jn 17,3).

Amžinasis gyvenimas kaip gyvybės versmė prasideda sieloje ir liudija apie tai, koks esi tu pats, kas tau brangiausia, brangiau ir artimiau už tave patį.

Man rodos, reikėtų pradėti nuo nuoširdžios maldos, nuo noro pažinti tikrąjį, ne fantazijų ar vaizduotės fiktyvų pasaulį. Atsivėręs sieloje amžinasis gyvenimas pakeičia žvilgsnį į pasaulį, parodo, kas tikra, o kas falšas ir apgaulė, keičia patį gyvenimo būdą. Kitaip sakant, tai yra atsivertimas, atgimimas.

Julius       2018-03-6 16:41

Ką galvoju kad per mažai buvo tos atgailos. Per mažai pavyzdžiui Marcinkevičius kalbėjo apie savo kūrybą ir praeitį. Aš supratu kad menininkas yra kaip zombis savo laikia bet turi ateiti minutė kada tu supranti ką tu padariai ir visa tai įvertinti. Dar be tu pušų pas Marcinkevičių yra didžiulė meilė ateizmui. Visi jo Lietuvos valdovai kiek aš jį supratau buvo ateistai. Tai yra apie ką aš kalbu. Savo laikų ir santvarkoje kurioje jis gyvena tikėtojas rašo istorinius kūrinius su tikslu išsaugoti kalbą. Bet kaip bus su siela. Ar melas gali išsaugoti lietuvių sielas?

xfhb       2018-03-5 22:03

ačiū autoriui už parinktus pamastymus,labai patiko.

trojos keturkojui       2018-03-5 20:30

labai gerai apie save galvoji, Trojos asile.

(ne)tiesos       2018-03-5 19:09

portalas.

Trojos arklys       2018-03-5 18:20

Sis portalas yra finansuojamas is vogtu konservu pinigu!

Koks tas       2018-03-5 13:51

amžinasis gyvenimas?

Jota >vakar       2018-03-5 12:45

Ne, neišgirdai - kun. A. Valkauskas ten dviejose vietose kalba apie kūnO prisikėlimą, - reinkarnacijos doktrina prieštarauja krikščionybei. Paulius Laiške žydams (9,27) rašo: “Ir kaip žmogui skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą...” Sielų persikūnijimas (metempsichozė) išpažįstamas Rytų religijose, budizme, kurie visiškai priešingi krikščionybei, anuliuoja pragarą kaip galutinę mirties vietą.
Nėra jokios reinkarnacijos - yra Kristaus mums pelnytas amžinasis gyvenimas.

Vakar A.Valkausko pamoksle       2018-03-5 9:47

minimas “amžinasis gyvenimas ir kūnų prisikėlimas”.Tuo reikia tikėti-gal tikrai siela daug kartų apsigyvena vis naujame kūne.Gal tos tos reinkarnacijos ir yra tas pažadėtas “kūnų prisikėlimas”?

Jota       2018-03-5 9:09

Man labai patiko ši romantinė metafora: neakivaizdus dialogas su esančiais kalnuose. Ji gali kalbėti apie visuomenės gyvenimą, bet aš perkeliu ją į religinę plotmę su visa jos poezija, galia, tiesos ir vienybės paieškomis. Aukščiau į kalnus - arčiau Dievo…

Lietuvaičiai,       2018-03-5 1:55

Dalius Stancikas būtų pats teisingiausias Lietuvos Prezidentas, ko Lietuvai ir reikia.

o bet tačiau       2018-03-5 1:34

trolių trinti negalima - “demokratija”:)
“demokratija” uber ales.

$+$       2018-03-5 1:31

“Bolševizmo pasireiškimo formos pokario Lietuvoje buvo kur kas drastiškesnės negu tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Priežastis - ne tiek atvykusių, kiek vietinių komunistų nihilistinis požiūris į nacionalinę savimonę, kultūrą, valstybingumą ir kt. <...> Pavyzdžiui niekas Maskvoje neragino sprogdinti Vilniuje Trijų kryžių kalno monumento ir naikinti arkikatedros skulptūrų. Tačiau šie religijos “atributai” nepatiko tuometiniam LKP(b) CK biuro nariui ir LTSR MT pirmininko pavaduotojui (atsakingam už kultūros reikalus) Kaziui Preikšui. Ne kartą už savavališką bažnyčių uždarymą Maskvos pareigūnai įspėjo Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinį Bronių Pušinį. <...> Istoriko V. Pšibilskio duomenimis, 1944 - 1951 m. vien tik iš masinių bibliotekų fondų buvo išimta ir sunaikinta daugiau nei 600 000 knygų.”

Negaliu pateikti tikslių nuorodų, bet tai citatos iš žurnalo “Politika” ir abiejų Tarybinių enciklopedijų. Ir tai tik lašelis vandenyne to, kas yra parašyta ir uždokumentuota apie tuometę kadrų politiką bei gimimą “ne tuo laiku”.

Siūlau       2018-03-5 1:30

Portalui baigti flirtą su komentatoriais. Iš visų portalų išguiti į sustiprėjusį ttiesos.lt susimetė.


Rekomenduojame

Advokatas Šarūnas Vilčinskas. Galimi sunkumai Čikagoje

Dr. Vaidotas Vaičaitis: teisingumo jausmą reikia ne tik turėti, bet ir mokytis jį atpažinti

Algimantas Zolubas. Žirgelis Lietuvoje

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (III)

Vytautas Leščinskas. Medžiai, pasmerkti sušaudyti, arba pasivaikščiojimas su žurnalistu ir rašytoju Romu Sadausku po slaunų Vilniaus miestą

Rumunijos piliečių iniciatyva surengti referendumą dėl santuokos apibrėžimo (video)

Valdas Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas?

Verta prisiminti. Antanas Maceina. Dabartiniai mūsų rūpesčiai

Nuo bačkos. Premjeras Saulius Skvernelis raportuoja: „Pasiekėme istorinių rezultatų“

Dalia Staponkutė. O medžiai buvo dideli…

Romualdas Ozolas. Išsivadavimas: jėgų struktūra ir sąveika (I)

Siūlome prisiminti. Viktoras Orbanas Lietuvoje: 2012-ųjų kalbos ir tyla 2018-aisiais

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: „Lietuva pamažu atsikrato nelaimių šleifo ir patenka tarp ketvirtadalio laimingiausių valstybių pasaulyje“

Kam partijos ištaškė beveik 7 milijonus

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (II)

Justas Mundeikis. Sąžiningo atlyginimo skaičiuoklė

Viktoro Orbano partija rinkimuose užsitikrino konstitucinę daugumą

Kreipimasis į piliečius dėl ES lėšomis masiškai naikinamo miesto medžių paveldo Lietuvoje – ruošiamas kolektyvinis ieškinys (renkama informacija)

Vytautas Sinica. Apie genderizmą (ilgas)

Vytautas Rubavičius. Lukiškių aikštės ateitis jau seniai buvo nulemta?

Algimantas Rusteika. Durniasklaida

Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Vytautas Vyšniauskas. „Konservatoriai“ – antivalstybininkai? R. Juknevičienė ir A. Kubilius – Lietuvos išdavikai?

Povilas Aleksandravičius. Nekontroliuojamos fantazijos. Atsakymas Vytautui Radžvilui

Romualdas Ozolas. Tauta kryžkelėje

Gintaras Songaila. Nuo vasario 16-osios į birželio 3-iąją ir visados

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (I)

Algis Krupavičius. Kartų ir vertybių pokyčiai: žvilgsnis per Europos socialinio tyrimo prizmę

Vytautas Radžvilas: „Žaidimas baigtas“

Girininkas Petras Budvytis. Kaip sunkiasvorė skandinaviška miškų kirtimo technika „mala“ Lietuvos miškus

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.