Dalius Stancikas. Fokus marokus, arba Atstumtas savų

Tiesos.lt siūlo   2013 m. gegužės 2 d. 14:52

1     

    

Dalius Stancikas. Fokus marokus, arba Atstumtas savų

Savo partijos dvidešimtmetį TS-LKD elitas gegužės 1-ąją galėjo švęsti atsipūtęs – partijos įkūrėjui Vytautui Landsbergiui nepavyko išvakarėse sugadinti „demokratijos šventės“ vėl tampant partijos vadovu.

Nors trūko gana nedaug – šešių šimtų balsų ir sąžiningo balsavimo.

Puikiai suprantu ištįsusius iš nuostabos V.Landsbergio ir jo šalininkų veidus: antrame rinkimų ture – fokus marokus – Lazdijų rajone (skyriaus pirmininkas – meras Arūnas Margelis) išdygo net šimtas naujų, pirmame ture išvis rinkimuose nedalyvavusių Andriaus Kubiliaus gerbėjų! Fantastiškai atrodo ir ketvirtadaliu padidėjęs naujų rinkėjų skaičius Kretingos rajone, Biržuose (aišku, visi jie A.Kubiliaus naudai), turint omeny, kad pirmame ture iškritus krikščionių demokratų bendrijos kandidatui Valentinui Stundžiui, dalis krikdemų antrame balsavime išvis nedalyvavo.
Kaune antrame ture taip pat atsirado apie pusšimtis naujų rinkėjų, padėjusių A.Kubiliui sumažinti pirminį V.Landsbergio atotrūkį nuo 95 iki 12 balsų.

Kai rinkimai vyksta dvi dienas ir niekas nežino, kaip saugiai praleidžia balsavimo biuleteniai naktį, kai partijos skyriuose (o tuo pačiu – ir visoje partijoje) yra apie trečdalis sąrašinių „mirusių dūšių“, provincijos skyriaus elitas iš vežiojančių po kaimus urnų, lyg iš juodosios fokusininko dėžės, gali ištraukti bet ką – kregždutę, ąžuolo lapą ar kelis šimtus atgijusių partiečių – pagal skyriaus pirmininko pageidavimą.

Prisimenu, kokį fokusą partijos pirmininko rinkimuose prieš dvejus metus iškrėtė Anykščių skyriaus vadai: nors rinkimai privalomai turėjo vykti dvi dienas, nors rinkimai laikomi įvykę, jei juose dalyvauja virš 50 nuošimčių rinkėjų, pirmos rinkimų dienos vakare balsavimas buvo skubiai nutrauktas, prabalsavus tik 43 proc. partiečių. Užduotis įvykdyta – A.Kubilius aplenkė Ireną Degutienę 12 balsų, kabinkim spyną, kol nevėlu!

Štai taip iš vidaus atrodo išliaupsinta konservatorių demokratijos šventė, kurios paragavusio V.Landsbergio veidas neatrodė per daug džiugus. Todėl drąsiai lažinuosi, kad jis, kaip ir I.Degutienė, po dvejų metų jau nebebus šios šventės dalyvis. Šia švente džiaugsis tik amžinasis pirmininkas ir koks nors krikdemų kandidatas, susirinkęs tuos pačius 15 nuošimčių krikdemiškų balsų.

Lygiai taip pat lažinuosi, kad nepaisant A.Kubiliaus padėkų V.Landsbergiui už atvertas partines problemas, nebus tų permainų, kurių taip tikisi V.Landsbergis, manydamas, kad savo dalyvavimu supurtė partiją. Tą pačią viltį (kaip, beje, ir savo siūlymą dėl privalomos partijos pirmininko ir skyrių pirmininkų rotacijos) prieš dvejus metus palaidojo ir I.Degutienė, nors už ją balsavo netgi daugiau partiečių nei už V.Landsbergį.

Po šių rinkimų vienintelis pasikeitimas partijoje bus tik tas, kurį viešai išsakė Rasa Juknevičienė: „iki šiol V. Landsbergis buvo už kritikos ribų. O šiuose rinkimuose atsirado drąsos įveikti šį tabu“. Tad partijos įkūrėjo, kurio nuomonę A.Kubilius per savo vadovavimo dešimtmetį ir taip atvirai ignoruodavo, laukia dar atšiauresnis trečiasis partinis dešimtmetis. Kaip, beje, ir jo negausaus rinkimų štabo.

Ir vis dėlto gaila, kad neturėsim progos pamatyti, ar būtų pakitusi stipriausia dešinioji politinė jėga po įvestos V.Landsbergio privalomos vadovybės rotacijos ir partijos vadovybės atjauninimo. Tikrai nemanau, kaip R.Juknevičienė, kad „Landsbergio išrinkimas pirmininku leistų rodyti partiją marginaline, radikalia, kad didžioji dalis jaunesnės kartos, dabar remiančios mus, nusisuktų link liberalų ar kitų partijų“. Nes esu tikras, kad V.Landsbergis taip netikėtai ryžosi dalyvauti pirmininko rinkimuose ne tam, kad po ketverių metų pats vestų partiją į Seimo rinkimus, bet kad per tuos ketverius metus pravalytų dešimtmetį sustabarėjusį partinį elitą ir, kaip jis pats sakė, – atvertų kelią jaunimui. Galiu tik spėlioti kokiam – gal Radvilei Morkūnaitei, gal Pauliui Saudargui ar Laurynui Kasčiūnui – jie kaip tik panašaus amžiaus kaip Eligijus Masiulis, vadovaujantis Liberalų sąjūdžiui, ar Vytautas Gapšys, vadovaujantis pavadinimą pakeitusiai Darbo partijai.

Ketveri metai iki parlamento rinkimų – pats laikas buvo ruošti ir rodyti tuos galimus naujus lyderius, tačiau nugalėjo savimi susirūpinęs partinis elitas (turiu omenyje veik nesikeičiantį sąrašinį rinkimų dvidešimtuką ir amžinuosius skyrių pirmininkus). Beje, dabartinį partinį elitą kaip tik ir sudaro tie, kuriems, kaip jauniems politikams, tas pats V.Landsbergis prieš dvidešimtmetį labai padėjo pakilti į šiandienines aukštumas – A.Kubiliui, R.Juknevičienei, J.Razmai, V.Abramikienei, A.Vidžiūnui, A.Ažubaliui ir t.t.

Kuo grindžiamas Manto Adomėno paskleistas mitas, kurį papūgiškai atkartoja ir partiečiai, ir politikos apžvalgininkai, kad A.Kubilius sugebėjo pritraukti daug jaunimo (kurį neva atstumtų V.Landsbergis)? Gal tais pačiais sociologiniais tyrimais, iš kurių konservatoriai (dažnai visai pagrįstai) patys šaiposi? Ir kas yra daug – šimtas, tūkstantis? O gal čia tas šimtas fokusininko balsų iš Lazdijų rajono? O gal nepilnametė iš A.Kubiliaus patarėjos ir M.Adomėno bendro reklaminio filmuko apie „gaidžius“ ir „subines“? O gal konservatorius A. Ramanauskas-Greitai su savo, anot A.Kubiliaus, išmintimi apie „metų idiotus, durnius ir šūdinąsias trejybes“ (čia vieši konservatoriški komplimentai politiniams oponentams)?

Visi, kurie patosiškai triūbija apie neįtikėtiną A.Kubiliaus sugebėjimą pritraukti naujus rinkėjus, akivaizdžiai pykstasi su realybe: per 2012 m. parlamento rinkimus Tėvynės sąjungai buvo suduotas panašus smūgis kaip ir 2000 m. – tuomet atskirai dalyvavusių konservatorių ir krikdemų balsų bendra suma buvo 170 tūkst., atskilusi G.Vagnoriaus partija gavo dar 30 tūkst.; o pernai dalyvaudami kartu konservatoriai ir krikdemai surinko 200 tūkstančių balsų ir nuo 2000 metų fiasko išsigelbėjo tik todėl, kad balsai pateko į bendrą taupyklę ir kad devyniose vienmandatėse apygardose antrame ture jie susitiko ne su kairiųjų, o su visos partinės sistemos pasmerktais ir pinigų neturinčiais „Drąsos kelio“ kandidatais (pvz., pirmame ture iškritęs socialdemokratas Juras Požėla Antakalnio apygardoje antrame ture agitavo už A.Kubilių).

Tad kurią čia TS-LKD rėmėjų dalį sudaro tie pritraukti „jaunimo balsai“?

O jei manoma, kad praėjusių metų rinkimai buvo reta išimtis – dešiniųjų auka įveikiant pasaulinę krizę, pažvelkime į visus XXI amžiaus Seimo rinkimus: 2000 metais kairieji bendrai gavo apie 800 tūkst., 2004 m. – virš 700 tūkst., 2008 m. – apie 500 tūkst., o 2012 m. – vėl virš 700 tūkst. balsų.

Taigi matome, kad kairieji turi gana pastovų apie 700 tūkst. balsų elektoratą, o dešinieji (konservatoriai su visų rūšių liberalais) – bene dvigubai mažiau: nesutelkia net 400 tūkst. Tad sugrįžti į valdžią 2008 metais Tėvynės sąjungai pavyko atsitiktinai, pasinaudojant nubyrėjusiais 200 tūkst. kairiųjų balsais, kurie atiteko Arūno Valinsko sukurtai artistų partijai.

Po ketverių metų kairiųjų rinkėjai A.Valinsko kompanijai atsilygino už suokalbį su dešiniaisiais – visai sunaikino.

Todėl tiesus ir atviras kalbėjimas, kokio norėjo V.Landsbergis partijoje, turėjo būti toks – su lyderiu A.Kubiliumi dešiniesiems valdžia nesišviečia labai ilgai. Net ir su labai dideliais pinigais (Seimo rinkimų kampanijai pirmame ture savo Antakalnio apygardoje oficialiai A.Kubilius išleido daugiausiai iš visų kandidatų Lietuvoje – veik 90 tūkst. Lt).

Ir net su nesustabdomu A.Kubiliaus nuliberalėjimu (pvz., jo požiūris į gimtąją kalbą – kitataučių asmenvardžių rašybą, į valstybingumo susinimą centralizuojant ES, į modernumo, laisvos rinkos išaukštinimą, į politikos ekonomizavimą, ir pan.).

Manau, kad būtent tokia situacijos analizė bei prisiminimai, kad 1996 m. bendra dešiniųjų suma buvo gerokai virš 600 tūkst., ir paskatino legendinį Vytautą Landsbergį bandyt sugrįžti į Lietuvos politiką.

Tačiau jo paties užaugintas partijos elitas, labai išsigandęs pažadėtų savo gimdytojo permainų, jį su pašaipomis ir atstūmė (R.Juknevičienė: „Bandau įsivaizduoti Brazausko – Butkevičiaus dvikovą tokiomis pat aplinkybėmis ir esu tikra, kad Brazauskas dabartinį socialdemokratų pirmininką sutriuškintų be kovos“).

Nieko netikėto: daug istorinių asmenybių – Šarlis de Golis, Lechas Valensa, Vaclavas Havelas taip pat pasitraukė iš didžiosios politikos lydimi savųjų pašaipų.

Ir visdėltoi skaičių magija būtų patraukli: Sąjūdžiui minint 25 metus, Tėvynės sąjungai – 20 metų, buvęs Sąjūdžio pirmininkas ir Tėvynės sąjungos įkūrėjas 80-metis Vytautas Landsbergis sugrįžta.
Bet nesugrįžo.

Todėl, matyt, ir visą trečią savo dešimtmetį Tėvynės sąjunga turės tenkintis tuo keistu A. Kubiliaus dualizmu – moderniu konservatizmu su Algio Ramanausko-Greitai intelektualumu, Viliaus Navicko (buvusio Vilniaus mero) inovatyvumu, Vito Matuzo verslumu ar nacionalinės svarbos programomis – 2V, 2T ar 4K.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Justas       2020-01-14 12:49

Tai kabinkim spyną, jeigu dar galim :D


Rekomenduojame

Andrius Švarplys. Viena replika apie Laimos Kreivytės pranešimą Santaros Šviesos Vilniaus klubo diskusijoje apie ateities Lietuvą

Vytautas Sinica apie socialinių tinklų cenzūrą: pasirodo, viskas yra dar blogiau

„Nacionalinis susivienijimas“ reikalauja teisingumo reformos ir beda pirštu į rezonansines bylas

Andrius Švarplys. Didžiausias JAV demokratijos išbandymas vyksta dabar – po rinkimų ir Kapitolijaus užėmimo

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Malda Sausio 13-ąją

Kastytis Braziulis. Bolševizmo mūsuose vis dar yra likę labai daug

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą „vienų vieni“?

„Pagaminta Lietuvoje“: savaitės politinių įvykių apžvalga trumpai

Verta prisiminti. Naktis, sukrėtusi ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį: pirmieji žiniasklaidos balsai

Ramūnas Aušrotas. Ateina naujos ideologinės kolonizacijos laikas – apsiginsime?

Vygantas Malinauskas. Kodėl Bažnyčiai iš viso reikalingos Šv. Mišios

OpTV: išskirtinis „Kranto“ interviu su pirmuoju krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi – apie Ameriką ir Trumpą, Sąjūdį ir Sausio 13-ąją

Aleksandras Nemunaitis. Kaip man nebuvo leista sudalyvauti viešame Vilniaus savivaldybės Ekonomikos komiteto posėdyje

Ramūnas Aušrotas. Įdomu, ką čia Žmogaus teisių komitetas sugalvojo?

Algimantas Rusteika. Mes laimėjom

Raimondas Navickas: Mes jų nepamiršome. Papasakokime apie juos savo vaikams ir anūkams

„Iš savo varpinės“: Ar vyksta socialinių tinklų revoliucija?

Vytautas Radžvilas: Laisvės kova niekada nebaigta

OpTV: Mantas Varaška meta iššūkį iš nelaimės parazituojančiai žiniasklaidai ir kolegoms: žmonių kantrybė senka!

Laima Malinauskaitė. Sausio 13-ąją prisimenant

Moderna padvigubino savo vakcinos nuo Covid-19 kainą

Vytautas Sinica. Interneto cenzūros režimas

Ramutė Ruškytė. Valstybės ir bažnyčios santykis karantino metu

Audrys Karalius. Sausio 13-osios randas

Vaidotas A. Vaičaitis. Kas apgins Konstituciją, arba Kaip paskirti Konstitucinio Teismo teisėjus?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į virtualią parodą „1991 m. sausis Lietuvos nepriklausomybės gynėjų liudijimuose“

„Neredaguota“ pokalbis apie tautinę politiką su Liutauru Stoškumi ir Tomu Aleknavičiumi

Algimantas Rusteika: „Tai ne šiaip ženkliukas. Tai pozicija šiuolaikiniame kare už žmogiškumą“

Kunigas Robertas Grigas: Tada buvome barikadų broliai

Vytautas Radžvilas. Postdemokratija ir postAmerika

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.