Dalius Stancikas. Fokus marokus, arba Atstumtas savų

Tiesos.lt siūlo   2013 m. gegužės 2 d. 14:52

1     

    

Dalius Stancikas. Fokus marokus, arba Atstumtas savų

Savo partijos dvidešimtmetį TS-LKD elitas gegužės 1-ąją galėjo švęsti atsipūtęs – partijos įkūrėjui Vytautui Landsbergiui nepavyko išvakarėse sugadinti „demokratijos šventės“ vėl tampant partijos vadovu.

Nors trūko gana nedaug – šešių šimtų balsų ir sąžiningo balsavimo.

Puikiai suprantu ištįsusius iš nuostabos V.Landsbergio ir jo šalininkų veidus: antrame rinkimų ture – fokus marokus – Lazdijų rajone (skyriaus pirmininkas – meras Arūnas Margelis) išdygo net šimtas naujų, pirmame ture išvis rinkimuose nedalyvavusių Andriaus Kubiliaus gerbėjų! Fantastiškai atrodo ir ketvirtadaliu padidėjęs naujų rinkėjų skaičius Kretingos rajone, Biržuose (aišku, visi jie A.Kubiliaus naudai), turint omeny, kad pirmame ture iškritus krikščionių demokratų bendrijos kandidatui Valentinui Stundžiui, dalis krikdemų antrame balsavime išvis nedalyvavo.
Kaune antrame ture taip pat atsirado apie pusšimtis naujų rinkėjų, padėjusių A.Kubiliui sumažinti pirminį V.Landsbergio atotrūkį nuo 95 iki 12 balsų.

Kai rinkimai vyksta dvi dienas ir niekas nežino, kaip saugiai praleidžia balsavimo biuleteniai naktį, kai partijos skyriuose (o tuo pačiu – ir visoje partijoje) yra apie trečdalis sąrašinių „mirusių dūšių“, provincijos skyriaus elitas iš vežiojančių po kaimus urnų, lyg iš juodosios fokusininko dėžės, gali ištraukti bet ką – kregždutę, ąžuolo lapą ar kelis šimtus atgijusių partiečių – pagal skyriaus pirmininko pageidavimą.

Prisimenu, kokį fokusą partijos pirmininko rinkimuose prieš dvejus metus iškrėtė Anykščių skyriaus vadai: nors rinkimai privalomai turėjo vykti dvi dienas, nors rinkimai laikomi įvykę, jei juose dalyvauja virš 50 nuošimčių rinkėjų, pirmos rinkimų dienos vakare balsavimas buvo skubiai nutrauktas, prabalsavus tik 43 proc. partiečių. Užduotis įvykdyta – A.Kubilius aplenkė Ireną Degutienę 12 balsų, kabinkim spyną, kol nevėlu!

Štai taip iš vidaus atrodo išliaupsinta konservatorių demokratijos šventė, kurios paragavusio V.Landsbergio veidas neatrodė per daug džiugus. Todėl drąsiai lažinuosi, kad jis, kaip ir I.Degutienė, po dvejų metų jau nebebus šios šventės dalyvis. Šia švente džiaugsis tik amžinasis pirmininkas ir koks nors krikdemų kandidatas, susirinkęs tuos pačius 15 nuošimčių krikdemiškų balsų.

Lygiai taip pat lažinuosi, kad nepaisant A.Kubiliaus padėkų V.Landsbergiui už atvertas partines problemas, nebus tų permainų, kurių taip tikisi V.Landsbergis, manydamas, kad savo dalyvavimu supurtė partiją. Tą pačią viltį (kaip, beje, ir savo siūlymą dėl privalomos partijos pirmininko ir skyrių pirmininkų rotacijos) prieš dvejus metus palaidojo ir I.Degutienė, nors už ją balsavo netgi daugiau partiečių nei už V.Landsbergį.

Po šių rinkimų vienintelis pasikeitimas partijoje bus tik tas, kurį viešai išsakė Rasa Juknevičienė: „iki šiol V. Landsbergis buvo už kritikos ribų. O šiuose rinkimuose atsirado drąsos įveikti šį tabu“. Tad partijos įkūrėjo, kurio nuomonę A.Kubilius per savo vadovavimo dešimtmetį ir taip atvirai ignoruodavo, laukia dar atšiauresnis trečiasis partinis dešimtmetis. Kaip, beje, ir jo negausaus rinkimų štabo.

Ir vis dėlto gaila, kad neturėsim progos pamatyti, ar būtų pakitusi stipriausia dešinioji politinė jėga po įvestos V.Landsbergio privalomos vadovybės rotacijos ir partijos vadovybės atjauninimo. Tikrai nemanau, kaip R.Juknevičienė, kad „Landsbergio išrinkimas pirmininku leistų rodyti partiją marginaline, radikalia, kad didžioji dalis jaunesnės kartos, dabar remiančios mus, nusisuktų link liberalų ar kitų partijų“. Nes esu tikras, kad V.Landsbergis taip netikėtai ryžosi dalyvauti pirmininko rinkimuose ne tam, kad po ketverių metų pats vestų partiją į Seimo rinkimus, bet kad per tuos ketverius metus pravalytų dešimtmetį sustabarėjusį partinį elitą ir, kaip jis pats sakė, – atvertų kelią jaunimui. Galiu tik spėlioti kokiam – gal Radvilei Morkūnaitei, gal Pauliui Saudargui ar Laurynui Kasčiūnui – jie kaip tik panašaus amžiaus kaip Eligijus Masiulis, vadovaujantis Liberalų sąjūdžiui, ar Vytautas Gapšys, vadovaujantis pavadinimą pakeitusiai Darbo partijai.

Ketveri metai iki parlamento rinkimų – pats laikas buvo ruošti ir rodyti tuos galimus naujus lyderius, tačiau nugalėjo savimi susirūpinęs partinis elitas (turiu omenyje veik nesikeičiantį sąrašinį rinkimų dvidešimtuką ir amžinuosius skyrių pirmininkus). Beje, dabartinį partinį elitą kaip tik ir sudaro tie, kuriems, kaip jauniems politikams, tas pats V.Landsbergis prieš dvidešimtmetį labai padėjo pakilti į šiandienines aukštumas – A.Kubiliui, R.Juknevičienei, J.Razmai, V.Abramikienei, A.Vidžiūnui, A.Ažubaliui ir t.t.

Kuo grindžiamas Manto Adomėno paskleistas mitas, kurį papūgiškai atkartoja ir partiečiai, ir politikos apžvalgininkai, kad A.Kubilius sugebėjo pritraukti daug jaunimo (kurį neva atstumtų V.Landsbergis)? Gal tais pačiais sociologiniais tyrimais, iš kurių konservatoriai (dažnai visai pagrįstai) patys šaiposi? Ir kas yra daug – šimtas, tūkstantis? O gal čia tas šimtas fokusininko balsų iš Lazdijų rajono? O gal nepilnametė iš A.Kubiliaus patarėjos ir M.Adomėno bendro reklaminio filmuko apie „gaidžius“ ir „subines“? O gal konservatorius A. Ramanauskas-Greitai su savo, anot A.Kubiliaus, išmintimi apie „metų idiotus, durnius ir šūdinąsias trejybes“ (čia vieši konservatoriški komplimentai politiniams oponentams)?

Visi, kurie patosiškai triūbija apie neįtikėtiną A.Kubiliaus sugebėjimą pritraukti naujus rinkėjus, akivaizdžiai pykstasi su realybe: per 2012 m. parlamento rinkimus Tėvynės sąjungai buvo suduotas panašus smūgis kaip ir 2000 m. – tuomet atskirai dalyvavusių konservatorių ir krikdemų balsų bendra suma buvo 170 tūkst., atskilusi G.Vagnoriaus partija gavo dar 30 tūkst.; o pernai dalyvaudami kartu konservatoriai ir krikdemai surinko 200 tūkstančių balsų ir nuo 2000 metų fiasko išsigelbėjo tik todėl, kad balsai pateko į bendrą taupyklę ir kad devyniose vienmandatėse apygardose antrame ture jie susitiko ne su kairiųjų, o su visos partinės sistemos pasmerktais ir pinigų neturinčiais „Drąsos kelio“ kandidatais (pvz., pirmame ture iškritęs socialdemokratas Juras Požėla Antakalnio apygardoje antrame ture agitavo už A.Kubilių).

Tad kurią čia TS-LKD rėmėjų dalį sudaro tie pritraukti „jaunimo balsai“?

O jei manoma, kad praėjusių metų rinkimai buvo reta išimtis – dešiniųjų auka įveikiant pasaulinę krizę, pažvelkime į visus XXI amžiaus Seimo rinkimus: 2000 metais kairieji bendrai gavo apie 800 tūkst., 2004 m. – virš 700 tūkst., 2008 m. – apie 500 tūkst., o 2012 m. – vėl virš 700 tūkst. balsų.

Taigi matome, kad kairieji turi gana pastovų apie 700 tūkst. balsų elektoratą, o dešinieji (konservatoriai su visų rūšių liberalais) – bene dvigubai mažiau: nesutelkia net 400 tūkst. Tad sugrįžti į valdžią 2008 metais Tėvynės sąjungai pavyko atsitiktinai, pasinaudojant nubyrėjusiais 200 tūkst. kairiųjų balsais, kurie atiteko Arūno Valinsko sukurtai artistų partijai.

Po ketverių metų kairiųjų rinkėjai A.Valinsko kompanijai atsilygino už suokalbį su dešiniaisiais – visai sunaikino.

Todėl tiesus ir atviras kalbėjimas, kokio norėjo V.Landsbergis partijoje, turėjo būti toks – su lyderiu A.Kubiliumi dešiniesiems valdžia nesišviečia labai ilgai. Net ir su labai dideliais pinigais (Seimo rinkimų kampanijai pirmame ture savo Antakalnio apygardoje oficialiai A.Kubilius išleido daugiausiai iš visų kandidatų Lietuvoje – veik 90 tūkst. Lt).

Ir net su nesustabdomu A.Kubiliaus nuliberalėjimu (pvz., jo požiūris į gimtąją kalbą – kitataučių asmenvardžių rašybą, į valstybingumo susinimą centralizuojant ES, į modernumo, laisvos rinkos išaukštinimą, į politikos ekonomizavimą, ir pan.).

Manau, kad būtent tokia situacijos analizė bei prisiminimai, kad 1996 m. bendra dešiniųjų suma buvo gerokai virš 600 tūkst., ir paskatino legendinį Vytautą Landsbergį bandyt sugrįžti į Lietuvos politiką.

Tačiau jo paties užaugintas partijos elitas, labai išsigandęs pažadėtų savo gimdytojo permainų, jį su pašaipomis ir atstūmė (R.Juknevičienė: „Bandau įsivaizduoti Brazausko – Butkevičiaus dvikovą tokiomis pat aplinkybėmis ir esu tikra, kad Brazauskas dabartinį socialdemokratų pirmininką sutriuškintų be kovos“).

Nieko netikėto: daug istorinių asmenybių – Šarlis de Golis, Lechas Valensa, Vaclavas Havelas taip pat pasitraukė iš didžiosios politikos lydimi savųjų pašaipų.

Ir visdėltoi skaičių magija būtų patraukli: Sąjūdžiui minint 25 metus, Tėvynės sąjungai – 20 metų, buvęs Sąjūdžio pirmininkas ir Tėvynės sąjungos įkūrėjas 80-metis Vytautas Landsbergis sugrįžta.
Bet nesugrįžo.

Todėl, matyt, ir visą trečią savo dešimtmetį Tėvynės sąjunga turės tenkintis tuo keistu A. Kubiliaus dualizmu – moderniu konservatizmu su Algio Ramanausko-Greitai intelektualumu, Viliaus Navicko (buvusio Vilniaus mero) inovatyvumu, Vito Matuzo verslumu ar nacionalinės svarbos programomis – 2V, 2T ar 4K.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Justas       2020-01-14 12:49

Tai kabinkim spyną, jeigu dar galim :D


Rekomenduojame

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena. Renginių programa

Rasa Čepaitienė. Signalinės sistemos I. Pidžinas

LRT: pirmieji kandidatų į Vilniaus universiteto rektoriaus postą debatai

Ramūnas Karbauskis. Kleptokratija ir jos didvyriai

Vygantas Malinauskas. Mano trigrašis į diskusiją apie simbolius

Prokurorų žinia: Neringa Venckienė iš įtariamosios tapo kaltinamąja

Šiandien, šeštadienį, 14 val. kviečiame į pilietinį mitingą – už istorinę atmintį, didvyrių garbę, Trispalvę ir Valstybę

Italų kalbininko prof. dr. Guido Michelinio paskaita apie lietuvių kalbą ir jos pranašumus

Vilniaus Sąjūdis: nedelsiant grąžinkite A. Kentrai Miško brolių muziejaus patalpas ir, atlyginę patirtą žalą, paremkite jo veiklą

Prokuratūra skundžia sprendimą Generolo Vėtros lentelės sudaužymo byloje

Raimondas Navickas. Pasiūlymas klaipėdiečiams

Tautos forumo reikalavimas dėl patyčių iš valstybinės vėliavos, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo

Robertas Čerškus. Apie neužmirštuolės žiedelius

Vidmantas Valiušaitis. 1944 m. sausio 9 d. tragiškai žuvo gaisre prezidentas Antanas Smetona

Liudvikas Jakimavičius. Įdomus faktas

Robertas Grigas. Jei iš LRT diktorių atsirastų...

Grėsmės lygių nebeliko. Įsigaliojo naujas Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašas

Tomas Baranauskas. Atmintinos dienos ir Kazys Škirpa

Vincentas Vobolevičius. ES direktyvos: kas jos ir ką jos gali?

Vidas Rachlevičius. Mes vėl pralaimim neiššovę...

Advokatas Remigijus Merkevičius neįžvelgia jokio moters nusikaltimo: jos sulaikymui pagrindo nebuvo

Liudvikas Jakimavičius. Atsako belaukiant: jis bus žiaurus ir visiškai kitoks nei prognozuojama

„Meilės krantų“ autorius Gitenis Umbrasas: Jausmas, lyg kas ranką pjautų

Nuo bačkos. LRT: mums dera nulenkti galvas prieš tas jaunas policijos pareigūnes, operatyviai radusias argumentų, kodėl gi reikia sulaikyti asmenį

Algimantas Rusteika. Trys išvados

Policinės valstybės sentencijos

Tomas Baranauskas. Tokia policija – grėsmė nacionaliniam saugumui

Audriaus Bačiulio replika apie naująją tvarką „Šimašiaus okupuotame Vilniuje“

Buitinė trauma ar policininkų smurtas? arba Popierius viską pakenčia, o lietuvis?

Vygantas Malinauskas. Kai liberalizmas tampa vyraujančia ideologija

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.